2017-12-20 Nr. AB-24106-3-62-3-00885-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2418-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00885-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. E. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 4–7), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Nurodė, kad nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, kur jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma, dėl to pareiškėjui kilo įvairių nepatogumų (trūko oro, buvo triukšminga). Patalpose buvo tamsu, veisėsi tarakonai ir blakės, neįrengta mechaninė vėdinimo sistema. Be to, pataisos namuose vyrauja „kastų“ sistema, todėl pareiškėjui buvo apribotos galimybės naudotis bendromis patalpomis, sporto aikštele, kiti nuteistieji pareiškėją išnaudojo, žemino jo orumą, o pataisos namų pareigūnai nesiėmė veiksmų užkirsti kelią tokiam elgesiui. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią pažeminimu, nepatogumais, depresija, sveikatos pablogėjimu, dvasiniais išgyvenimais, nemiga.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–17) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Paaiškino, kad pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. Miegamosios vietos gyvenamosiose patalpose ne visada yra užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Pareiškėjui tenkančio minimalaus ploto norma nebuvo pažeista. Jam nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos.

2.2. Pabrėžė, kad Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, per bausmės atlikimo laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Nuteistieji pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus nustatytą dienotvarkę gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t. t. Nuteistieji miega miegamuosiuose, kurie nerakinami.

2.3. Nurodė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, užtikrinama tinkama oro temperatūra, patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), kenkėjai yra periodiškai naikinami.

2.4. Teigė, kad nuteistieji yra priskiriami grupėms ir būriams, atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo asmenines savybes, amžių, psichologinės tarnybos rekomendacijas. Pareiškėjo argumentai dėl „kastų“ susidarymo yra nepagrįsti.

2.5. Atkreipė dėmesį į tai, kad nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų neigiamą poveikį pareiškėjui. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę, į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos namuose nesikreipė. Taip pat nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas.

2.6. Pažymėjo, jog pareiškėjas remiasi abstrakčiais argumentais, nepagrindžia ir neįrodo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nenurodo, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Nesant šių būtinų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

II. 3. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu (b. l. 39–43) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Likusią skundo dalį atmetė.

4. Teismas nustatė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. buvo paskirtas gyventi į 8 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 17,50 kv. m, o laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. – į 8 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 35,07 kv. m (b. l. 17–19). Skunde pareiškėjas nurodė, kad 8 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje gyveno kartu su 10-12 asmenų, o 5 gyvenamojoje patalpoje – kartu su 12-16 asmenų. Byloje nėra šią aplinkybę paneigiančių objektyvių ir neginčijamų įrodymų. Atsakovas pateikė Pravieniškių PN-AK Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymą apie miegamųjų vietų skaičių ginčo patalpose, tačiau šioje pažymoje nurodyta, kad duomenys yra pateikti 2016 m. balandžio 28 d. (b. l. 18). Taigi, minėtoje pažymoje nėra nurodyta, kiek miegamųjų vietų buvo įrengta 8 būrio 4 ir 5 gyvenamosiose patalpose ir kiek asmenų jose buvo laikoma kartu su pareiškėju jo bausmės atlikimo metu. Atsiliepime atsakovas taip pat nurodė, jog tokie duomenys nėra kaupiami ir jų pateikti atsakovas negali (b. l. 12). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad būtent Pravieniškių PN turi pareigą laikytis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių ir užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl Pravieniškių PN nepateikus informacijos, kurioje būtų nurodytas konkretus kalinčiųjų ir drauge su pareiškėju 8 būrio 4 ir 5 patalpose laikytų asmenų skaičius arba miegamųjų vietų skaičius, šią aplinkybę vertino pareiškėjo naudai, pripažindamas, jog pareiškėjui būnant minėtose patalpose laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. nebuvo užtikrinta teisė į 3,1 kv. m ploto normą. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į tai, kad remiantis bylos duomenimis, 4 gyvenamoji patalpa yra 17,50 kv. m ploto, o 5 gyvenamoji patalpa – 35,07 kv. m ploto, o pareiškėjo teigimu, šiose patalpose su juo gyveno nuo 10 iki 16 asmenų, taigi, asmeniui tenkanti ploto norma buvo ne didesnė, nei 2,1 kv. m. Taigi teismas konstatavo, jog minimalaus ploto norma 8 būrio 4 ir 5 patalpose pareiškėjui nebuvo užtikrinta 1036 dienas.

5. Teismas taip pat nustatė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 2 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 52,56 kv. m ir joje šiuo laikotarpiu buvo įrengta 10 miegamųjų vietų, taigi pareiškėjui teko 5,2 kv. m ploto. Pareiškėjas nepateikia šią aplinkybę paneigiančių argumentų ar duomenų, nenurodo, kiek asmenų buvo laikoma kartu su juo šioje patalpoje, todėl atsakovo neteisėti veiksmai dėl minimalaus ploto normos užtikrinimo pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 20 d., nekonstatuoti.

6. Dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų kalinimo sąlygomis, teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarą langą, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Atsižvelgęs ir į higienos normų reikalavimus, teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo vėdinimo atmetė kaip nepagrįstus.

7. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje taip pat nėra pateikta įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, tačiau pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, jog patalpose buvo tamsu, bet visiškai nepagrindė šios faktinės aplinkybės tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Pareiškėjo argumentas dėl prasto apšvietimo laikytinas deklaratyvaus pobūdžio teiginiu, kurio pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo, todėl nevertintas kaip pakankamas neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

8. Teismas rėmėsi atsakovo pateiktais duomenimis, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN-AK ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b. l. 31–34), taip pat kad pataisos namuose reguliariai (kas mėnesį) atliekami deratizacijos, dezinsekcijos darbai (b. l. 22). Teismo vertinimu, šie duomenys paneigia pareiškėjo argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi gyvenamosiose patalpose.

9. Dėl „kastų“ sistemos taip pat rėmėsi atsakovo paaiškinimais, kad pataisos namuose nuteistieji nėra skirstomi į kastas, o yra priskiriami grupėms, numatytoms Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse. Pareiškėjas nepateikė objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių skunde nurodytą aplinkybę dėl kastų susidarymo, taip pat nenurodė tokių įrodymų buvimo vietos, todėl teismas netikėti Pravieniškių PN-AK paaiškinimais neturėjo pagrindo. Teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis, todėl nesant byloje faktinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovo veiksmų neteisėtumą dėl „kastų“ susidarymo, socialinio nuteistųjų skirstymosi, šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

10. Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas padarė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 1036 paras bendrabučio tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK šiuo atžvilgiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

11. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Nagrinėjamu atveju atsižvelgęs į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, pažeidimo trukmę – 1036 paros, įvertinęs tai, kad pažeidimas buvo tęstinis, teismas padarė išvadą, kad būtina priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

12. Teismas iš pareiškėjo sveikatos būklės pažymos (b. l. 20) nustatė, kad pareiškėjui nebuvo diagnozuoti tokie sveikatos sutrikimai, kaip nemiga, nervingumas, pervargimas ar depresinė neurozė, kuriuos pareiškėjas skunde nurodo kaip patalpų perpildymo jam sukeltas pasekmes. Byloje nėra jokių duomenų, kad kiti minėtoje pažymoje nurodyti sveikatos sutrikimai pareiškėjui kilo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų, t. y. gyvenamojo ploto normos pažeidimo. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo kreipęsis į Psichologinę tarnybą dėl patiriamo streso ar įtampos (b. l. 21). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Pravieniškių PN bendrosios sąlygos – t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose ir kita, tą patvirtina byloje esanti nuteistųjų dienotvarkė (b. l. 25). Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu. Teismas padarė išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose.

13. Įvertinęs pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant įrodymų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar Psichologinę tarnybą, taip pat nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors sveikatos sutrikimai, taip pat nenustačius jokių kitų skunde nurodomų pažeidimų, atsižvelgęs į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 300 Eur suma.

III. 14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 53–54), kuriame prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes ir nepilnai įvertino pateiktus įrodymus. Pravieniškių PN-AK 2016 m. birželio 7 d. pažymoje yra nurodyta, kiek vietų pataisos įstaigos 3-ioje valdyboje buvo įrengta tuo metu (2016 m. birželio 7 d.). Todėl atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad minimaliai tenkančio vienam asmeniui gyvenamųjų patalpų ploto norma praktiškai nebuvo pažeista. Pareiškėjo pateikta informacija apie asmenų skaičių gyvenamosiose patalpose nėra paremta jokiais įrodymais.

14.2. Vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK metu buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai. Tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, todėl nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2733-575/2016).

14.3. Šiuo atveju būtina remtis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kurioje nustatyta, kad Pravieniškių kalėjime pareiškėjui buvo skirta atitinkamai 2,7 ir 3,2 kub. m ploto, bet patys miegamieji buvo 86,5 ir 55,3 kub. m ploto ir juose netrūko nei šviesos, nei oro, be to, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių ar kiemą nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, santykinai mažų miegamąjį plotą kompensavo absoliučiais dydžiais vertinant nemaži miegamųjų išmatavimai bei suteikta judėjimo laisvė, todėl bendros įkalinimo sąlygos Konvencijos 3 straipsnio nepažeidė (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98).

14.4. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Be to, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, bei nesant įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 56–59) prašo jį tenkinti. Atsiliepime iš esmės palaiko atsakovo apeliacinio skundo argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėją laikant Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos bendrabučio tipo patalpose, atlyginimo.

17. Šiuo atveju pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi dėl to, kad jis nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos bendrabučio tipo patalpose netinkamomis sąlygomis, dėl kurių patyrė 10 000 Eur neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas šiuo laikotarpiu, skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad Pravieniškių PN-AK iš viso 1036 paras bendrabučio tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, tačiau kitų pareiškėjo skunde nurodytų teisės aktų reikalavimų pažeidimų nenustatė, todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei įrodymus, taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos atlyginimo būdu, t. y. teigia, kad teismas be pagrindo priteisė pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

19. Dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija pažymi, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ABTĮ 140 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

21. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja ir tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Tokia administracinių teismų praktika, be kita ko, grindžiama Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08).

22. Taigi įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93), 426 p.).

23. Šiuo atveju pareiškėjui nurodžius bei pakankamai pagrindus aplinkybes, susijusias su Pravieniškių PN-AK bendrabučio patalpų, kuriose jis buvo laikomas, plotu, atsakovo atstovui kilo pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie šiose patalpose asmenims tenkantį plotą. Tačiau Pravieniškių PN-AK nepateikus informacijos, kurioje būtų nurodytas konkretus kalinčiųjų ir drauge su pareiškėju ginčui aktualiose patalpose ir ginčui aktualiu laikotarpiu laikytų asmenų skaičius (nors bendrą miegamųjų vietų skaičių ir buvo nurodęs), pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią aplinkybę vertino pareiškėjo naudai ir pripažino, jog pareiškėjui būnant minėtose patalpose 1036 paras nebuvo užtikrinta teisė į minimalią 3,1 kv. m ploto normą asmeniui bendrabučio tipo patalpose. Be to, atsižvelgiant į tai, kad, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo laikotarpiu asmeniui tenkanti ploto norma šiose patalpose buvo ne didesnė nei 2,1 kv. m, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr. 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13), tuo atveju, jei kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto pataisos namuose, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, net jei asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama judėjimo laisvė, todėl atsakovo argumentai, jog šiuo atveju būtina atsižvelgti į pareiškėjo kalinimo įstaigos rėžiminį pobūdį ir suteikiamą pakankamą judėjimo laisvę viso pataisos namų lokalinio sektoriaus teritorijoje, dėl ko, jo manymu, teisės pažeidimas laikytinas minimaliu, atmestini kaip nepagrįsti.

24. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimo būdu, teisėjų kolegija nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

25. Dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti.

26. Pridurtina, jog iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad asmens kalinimas pataisos namuose per se neimplikuoja, kad visais atvejais sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo būdo bus apsiribojama teisės pažeidimu kaip pakankama satisfakcija už įvykdytą teisių pažeidimą. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-667-602/2017, 2016 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-231-858/2016, 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2292-143/2015 ir kt.).

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodamas, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

28. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius