2018-10-03 Nr. AB-17491-3-61-3-02085-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2677-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02085-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. birželio 19 d. teismui pateikė skundą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 23 d. iki 2017 m. gegužės 2 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose netinkamomis sąlygomis. Kamerose nepakako ploto, todėl tarp nuteistųjų ar suimtųjų kamerose kildavo konfliktinės situacijos, pareiškėjas patirdavo nuolatinius neigiamus išgyvenimus, buvo padaryta nepataisoma žala jo psichinei sveikatai, pažeminta jo garbė ir orumas.

3. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nesutiko su atsakovo pateiktais duomenimis apie vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti, taip pat iš pareiškėjo priteisti 6,78 Eur dokumentinės medžiagos rengimo išlaidoms atlyginti.

5. Atsakovas pripažino, jog kartais Lukiškių TI-K kameros būna perpildytos, tačiau, esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Atsakovo nuomone, šiuo atveju nėra sąlygų jo civilinei atsakomybei kilti.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo G. J. skundą tenkino iš dalies, t. y. pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 230 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 4 d. iki 2017 m. gegužės 2 d. Pareiškėjas 23 paras buvo laikomas pažeidžiant minimalią ploto normą – 3,6 kv. m (atskaičius sanitarinio mazgo plotą – 0,56 kv. m.). Teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K neteisingai nurodė kalinčių asmenų skaičių kamerose, nes teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, juolab kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar detalesnių paaiškinimų dėl šių aplinkybių, dėl kurių galėtų kilti abejonės pateiktų duomenų tikrumu.

8. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytus fizinės ir emocinės sveikatos sutrikimus. Tačiau pripažinta, kad nustatytas pažeidimas galėjo jam sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad pareiškėjas dalį laiko kamerose kalėjo vienas, teismas jo patirtą neturtinęs žalą įvertino 230 Eur suma.

9. Teismas netenkino atsakovo prašymo Lukiškių TI-K atlyginti dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, nes dokumentai buvo pateikti vykdant teismo nurodymą.

III. 10. Pareiškėjas G. J. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimo prašo jam iš atsakovo priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovo pateikti duomenys apie kameroje kartu su juo laikytų asmenų skaičių yra klaidingi. Lukiškių TI-K nefiksuoja duomenų apie tai, kiek konkrečiai asmenų yra kameroje konkrečiu metu dieną. Teismas rėmėsi tik atsakovo pateiktais duomenimis, bet nepagrįstai nevertino pareiškėjo argumentų. Pareiškėjo teigimu, aplinkybės, kurių neįrodo atsakovas, turėtų būti vertinamos pareiškėjo naudai. Pareiškėjas taip pat teismo prašo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą, pareiškėjui iš tiesų teko apie 1,9 kv. m laisvo ploto. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų elgesį ir baudimą rekomendacijose nurodoma, kad vienam asmeniui turėtų tekti bent 4 kv. m gyvenamojo ploto, neįskaitant inventoriaus užimamo ploto. Be to, pareiškėjas pažymi, kad teismas nepasisakė dėl atsakovo atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių, jog kamerų duryse yra įrengti stebėjimo langeliai. Naudojantis tualetu ar norint apsiprausti buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Buvo pažeisti reikalavimai sanitarinį mazgą įrengti atskirose patalpose, jame įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kamerose vėdinimas vyko tik per langus. Tokios kalinimo sąlygos neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Atsakovo vertinimu, apeliacinis skundas yra grindžiamas ne įrodymais, o samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl jam galbūt padarytos neturtinės žalos, prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Pareiškėjas neįrodė būtinosios sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti – žalos. Atsakovas sutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje pareiškėjo skundas buvo atmestas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 23 d. iki 2017 m. gegužės 2 d., atlyginimo.

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Pirmosios instancijos teismas nusprendė iš dalies tenkinti pareiškėjo skundą, nustatęs, jog jam Lukiškių TI-K 23 paras nebuvo užtikrinta minimali ploto norma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pastarąja išvada ir tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir rėmėsi klaidingais duomenimis. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto apskaičiavimo ir vertinimo.

17. Teisėjų kolegija nevertina apeliacinio skundo argumentų apie privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą ir nepakankamą vėdinimą, nes šios pretenzijos nebuvo pateiktos pirmosios instancijos teismui ir, atitinkamai, nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jis šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui, neįvardijo jokių kliūčių tai padaryti. Vien tai, kad atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą aprašė tam tikras kalinimo sąlygas, pirmosios instancijos teismui savaime nesukuria pareigos vertinti ir tokių sąlygų atitikimą teisės aktų reikalavimams, jeigu pareiškėjas skunde nekėlė tokių sąlygų teisėtumo klausimo. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas ginčą sprendžia administracinės bylos nagrinėjimo ribose, kurios yra apibrėžiamos skunde, išskyrus tam tikras įstatyme įtvirtintas išimtis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 str. 2 d.). Pareiškėjas, manydamas, kad neturtinė žala jam galbūt kilo ir dėl kitų kalinimo sąlygų, kurios nebuvo nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais turi teisę teismui paduoti naują skundą.

18. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. balandžio 4 d. iki 2017 m. gegužės 2 d.) 23 paras nebuvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m (atskaičius sanitarinio mazgo plotą – 0,56 kv. m). Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtinta, kad atsakovas teismui pateikė melagingus duomenis apie kamerose laikytų asmenų skaičių, pareiškėjas nenurodė nei jokių konkrečių dienų, apie kurias buvo pateikti galbūt klaidingi duomenys, nei, jo vertinimu, tikrojo su juo laikytų asmenų skaičiaus. Taip pat pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kurie pagrįstų apeliacinio skundo teiginius dėl atsakovo pareigos užtikrinti kamerose laikomiems asmenims 4 kv. m gyvenamojo ploto kiekvienam. Todėl tokie abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo argumentai atmetami.

20. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

21. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija iš atsakovo pateiktų duomenų nenustatė atvejų, kai, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – 0,56 kv. m, pareiškėjui būtų tekę mažiau nei 3 kv. m kameros ploto. Taigi, byloje nenustatytos prielaidos vertinti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus kaip viršijančius savo intensyvumu neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir nesuderinamus su Konvencijos 3 straipsniu.

22. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, kad jo nurodytos kalinimo sąlygos, susijusios su jam Lukiškių TI-K kamerose ginčo laikotarpiu tekusiu gyvenamuoju plotu, jam sukėlė didesnio laipsnio ir sunkumo negatyvius išgyvenimus, negu galėtų būti kompensuojami pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma.

23. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindų pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė