2020-06-03 Nr. AB-11408-3-61-3-01382-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-748-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01382-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 30.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mažeikių šilumos tinklai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mažeikių šilumos tinklai“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (po reorganizavimo – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Mažeikių šilumos tinklai“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2018 m. balandžio 23 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2018 m. kovo 23 d. nutarimą Nr. 03E-86 „Dėl UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ (toliau – ir Nutarimas) bei paskirtą 9 589 Eur baudą, arba pakeisti skirtą piniginę baudą į švelnesnę nuobaudą – įspėjimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog 2014 m. balandžio 9 d. jo viešai paskelbtą biokuro pirkimo 3 metų laikotarpiui konkursą laimėjo UAB „Bionovus“ (dabar – „First Opportunity“, OÜ), su kuria, atitinkamai, sudaryta 2014 m. liepos 22 d. biokuro pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 102. 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalies redakcija, pagal kurią šilumos tiekėjams buvo pakeisti (padidinti) biokuro pirkimo kiekiai energijos išteklių biržoje. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą dėl išaiškinimo, kaip toliau turėtų būti vykdoma pirkimo sutartis. Pareiškėjas ir „First Opportunity“, OÜ, 2015 m. gegužės 5 d. sudarė Susitarimą Nr. 2 prie 2014 m. liepos 22 d. biokuro pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 102, kuriuo buvo sumažinta biokuro pardavimo kaina. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu atsakovams UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ ir „First Opportunity“, OÜ, dėl 2014 m. liepos 22 d. biokuro pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 102 pripažinimo negaliojančia. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-456-357/2016 patvirtino taikos sutartį, pagal kurią 2014 m. liepos 22 d. biokuro pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 102 buvo nutraukta nuo 2016 m. lapkričio 1 d., netaikant jokių sankcijų. Taikos sutartimi taip pat buvo sumažintas iš „First Opportunity“, OÜ, perkamo biokuro kiekis, o pareiškėjas įsipareigojo nuo sutarties nutraukimo visą biokuro kiekį pirkti energijos išteklių biržoje. Atsakovas ginčijamu Nutarimu skyrė pareiškėjui nuobaudą, nustatęs, jog jis neįvykdė Elektros išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimo, t. y. energijos išteklių biržoje nupirko tik 67,2 proc. viso 2016 metais įsigyto biokuro kiekio.

3. Pareiškėjas nesutiko su jam inkriminuojamu pažeidimu bei skirta nuobauda. Pabrėžė, jog įpareigojimas 2016 metais ne mažiau nei 100 proc. šilumos energijos gamybai naudojamo biokuro įsigyti energijos išteklių biržoje įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., t. y. po 2014 m. liepos 22 d. biokuro pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 102 sudarymo. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimo Nr. 741 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 277 „Dėl Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo patvirtinta nauja Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų taisyklių (toliau – ir Pirkimų taisyklės) redakcija, 4 punktą, sena Pirkimų taisyklių redakcija taikoma tiems pirkimams, kurie teisės aktų nustatyta tvarka paskelbti (kvietimas paskelbtas viešai arba išsiųstas tiekėjams) iki šio nutarimo įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, susiformavusiems santykiams turėtų būti taikoma bendroji taisyklė lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.157 straipsnio 2 dalyje.

4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį ir į Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, kuriose numatyta, jog pirkimo sutarties, sudarytos viešojo konkurso būdu, sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos (su išimtimis; 18 str. 8 d.). Viešųjų pirkimų tarnyba pareiškėjui yra nurodžiusi, kad susidarius situacijai, kai galiojanti biokuro pirkimo sutartis neužtikrina tinkamo Energijos išteklių rinkos įstatymo nuostatų laikymosi, pirmiausiai turėtų būti svarstoma galimybė su tiekėju bendru sutarimu mažinti sutartyje numatytus kiekius ir (ar) kainą, tą pareiškėjas ir padarė. Viešųjų pirkimų tarnybos 2015 m. liepos 3 d. raštas Nr. 4S-2240 sukūrė pareiškėjui teisinį saugumą ir nuspėjamumą, kad ateityje nekils problemų dėl biokuro pirkimo iš „First Opportunity“, OÜ, 2016 metais, vadinasi, jam negalėjo kilti neigiamos pasekmės.

5. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas Nutarimu iškreipia minėtos taikos sutarties teisinę prigimtį. Taikos sutartis buvo derinama su ieškinį padavusiu prokuroru ir yra patvirtinta teismo, todėl, be kita ko, turi teismo sprendimo (res judicata) galią (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 6.985 str.). Atsakovas išvis negalėjo vykdyti administracinės procedūros tuo pačiu klausimu, kurį jau išnagrinėjo teismas, ir taikyti poveikio priemones.

6. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada, jog 2016 metais įsigyti biokurą iš „First Opportunity“, OÜ, nebuvo pigiau. Tokia išvada grindžiama neteisingai nustatytais faktais, todėl Nutarimas neatitinka reikalavimų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje. Pareiškėjas akcentavo, kad nors Pirkimų taisyklių 21 punkte nustatytos trys Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalies taikymo išimtys, Komisija vertino ir nagrinėjo tik dvi. Šiaulių apygardos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes bei taikos sutarties sąlygas, nenustatė Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalies pažeidimo bei 2016 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-456-357/2016 patvirtino taikos sutartį, taigi nagrinėjamu atveju egzistuoja Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalies taikymo išimtis, nustatyta Pirkimų taisyklių 21.3 papunktyje. Šiaulių apygardos teismo nutartis turėtų būti vertinama kaip įpareigojimas pareiškėjui pirkti biokurą kitais būdais.

7. Pareiškėjas tvirtino, kad buvo praleistas terminas sankcijai skirti bei kad jis už tą patį nusižengimą buvo baustas du kartus (Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 36 str. 14 ir 15 d.). Dėl 2015 metais neįvykdytos pareigos 2017 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 03-79 pareiškėjui buvo skirta 8 000 Eur bauda, taigi jau tuomet buvo žinoma, jog jis neįvykdė pareigos pirkti nustatytus biokuro kiekius energijos išteklių biržoje ir 2016 metais. Pakartotinė piniginė bauda po 2017 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 03-79 skirtos baudos yra neteisinga, neatitinka nuobaudos tikslų, kadangi tiek 2015 metais, tiek 2016 metais pažeidimas yra trunkamasis, taigi bauda buvo skirta už tą patį pažeidimą du kartus. Pareiškėjas apie 2016 metais neįvykdytą 100 proc. įpareigojimą pirkti biokurą energijos išteklių biržoje Komisijai pranešė 2017 m. sausio 3 d. raštu, taigi, Komisijai apie pažeidimus buvo žinoma jau 2017 m. sausio 3 d.

8. Pareiškėjo vertinimu, jam skirta bauda yra neproporcinga, už tokį pažeidimą galėjo būti paskirtas nebent įspėjimas. Pati Komisija konstatavo, kad pažeidimas nesukėlė esminių padarinių ir žalos. Netinkamą pareigos pirkti biokurą energijos išteklių biržoje vykdymą lėmė ne pareiškėjo tyčiniai veiksmai, o įstatymo pakeitimai.

9. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas privalėjo laikytis pareigos įsigyti 100 procentų šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro energijos išteklių biržoje, nepaisant su tiekėju „First Opportunity“ sudarytos sutarties. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas analogišką klausimą, konstatavo, jog pasikeitusios Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio nuostatos taikomos sutarčiai nuo tokių nuostatų įsigaliojimo momento, toks aiškinimas neprieštarauja principui lex retro non agit (2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-916/2018). Atsakovo nuomone, pareiškėjas neteisingai interpretuoja Viešųjų pirkimų tarnybos rašte Nr. 4S-2240 pateiktą informaciją, kadangi Viešųjų pirkimų tarnyba nebuvo kategoriškai nenurodžiusi, jog vien tik pareiškėjo susitarimas su tiekėju dėl sutartyje numatytų biokuro kiekių ir (ar) kainos mažinimo leis išvengti teisinių padarinių. Viešųjų pirkimų tarnyba raštu įspėjo pareiškėją, jog jis yra atsakingas už teisės aktuose nustatytų reikalavimų, susijusių su energijos išteklių įsigijimo šaltinius ir (ar) būdu, vykdymą, bei pasiūlė jam galimą elgesio modelį. Pareiškėjas nesikreipė konsultacijos į Viešųjų pirkimų tarnybą dėl įsipareigojimo vykdymo 2016 metais, nors būtent dėl šio laikotarpio kilo ginčas.

11. Atsakovas nesutiko su skundo argumentu, jog jis negalėjo vykdyti administracinės procedūros tuo pačiu klausimu, kurį jau išnagrinėjo Šiaulių apygardos teismas 2016 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-456-357/2016. Komisija nebuvo minėtos bylos šalis, o Šiaulių apygardos teismas nenagrinėjo bylos iš esmės (tik patvirtino tarp šalių sudarytą taikos sutartį), todėl teismo procesinis sprendimas neapribojo Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje nustatytų Komisijos atliekamų funkcijų.

12. Atsakovas pastebėjo, jog pareiškėjas, tvirtindamas, kad Komisija, lygindama 2014 m. ir 2015 m. laikotarpiu „First Opportunity“, OÜ, biokuro pardavimo kainas su tais pačiais metais energijos išteklių biržos kainomis, nepagrįstai padarė išvadą, kad 2016 m. įsigyti biokurą iš „First Opportunity“, OÜ, nebuvo pigiau, nepateikė jokių šį teiginį pagrindžiančių duomenų. Atsakovas taip pat nepritarė pareiškėjo teiginiams, kad Komisija vertino ir nagrinėjo tik dvi iš trijų Pirkimų taisyklių 21 punkte nustatytų Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalies taikymo išimčių. Atsakovas nėra nustatęs, kad pareiškėjui galėtų būti taikomi kiti nei nustatytieji Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje reikalavimai, ir nebuvo pagrindo tai konstatuoti atskirai.

13. Atsakovas teigė, kad terminas sankcijai skirti nebuvo praleistas, kadangi pažeidimas nustatytas 2017 m. lapkričio 17 d. priėmus nutarimą Nr. O3E-517 „Dėl Energijos išteklių rinkos įstatyme įtvirtinto įpareigojimo biokurą įsigyti energijos išteklių biržoje vykdymo 2016 m.“. Ginčijamas Nutarimas priimtas 2018 m. kovo 23 d., t. y. praėjus 4 mėnesiams ir 6 dienoms nuo nutarimo dėl ataskaitos priėmimo dienos, kuria buvo nustatytas pažeidimas, nepažeidžiant Energetikos įstatymo 36 straipsnio 13 dalyje įtvirtinto 6 mėnesių termino. Pažeidimo nustatymo diena laikytina ta diena, kai nustatomi visi teisės pažeidimo sudėties elementai.

14. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas netenkino visų mažareikšmiam pažeidimui taikomų kriterijų, numatytų Sankcijų skyrimo taisyklėse, patvirtintose Komisijos 2014 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. O3-44 (toliau – ir Sankcijų skyrimo taisyklės), nes pažeidimas nebuvo nutrauktas, nėra pašalinti pažeidimo padariniai, o Energetikos įstatymo reikalavimų laikymasis, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, negali būti užtikrintas kitais būdais ir (ar) kitomis priemonėmis. Be to, atsakovas 2016 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. O3-326 pareiškėjo atžvilgiu konstatavo analogiško pobūdžio pažeidimą (už 2015 metus), už kurį jam skirta bauda. Dėl šių priežasčių pareiškėjui negalėjo būti skirtas įspėjimas.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 16 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ skundą.

16. Teismas nustatė, kad 2014 m. liepos 22 d. buvo sudaryta biokuro pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 102 tarp UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ ir UAB „Bionovus“.

17. 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalies redakcija, pagal kurią šilumos tiekėjams buvo padidinti energijos išteklių biržoje biokuro pirkimo kiekiai.

18. Pareiškėjas 2015 m. kovo 31 d. ir 2015 m. balandžio 13 d. raštais kreipėsi į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją. Energetikos ministerija 2015 m. balandžio 20 d. raštu Nr. (19.3-19)3-1152 pasiūlė pareiškėjui svarstyti biokuro sutarties su „First Opportunity“, OÜ, pakeitimą ar nutraukimą, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad 2014 m. liepos 22 d., t. y. tą pačią dieną, kai sudarė biokuro pirkimo sutartį su „First Opportunity“, OÜ, buvo pasirašytas ir Pirkimų taisyklių pakeitimas, kuriuo buvo įpareigota biokuro pirkimo sutartis sudaryti ne ilgiau nei vieneriems metams. Minėtas Pirkimų taisyklių pakeitimo projektas buvo pateiktas suinteresuotoms institucijoms derinti 2014 m. kovo 27 d., įskaitant ir Lietuvos šilumos tiekėjų asociaciją, taigi pareiškėjas turėjo būti informuota apie projektą.

19. 2015 m. gegužės 5 d. buvo sudarytas Susitarimas Nr. 2, kuriuo pakeista 2014 m. liepos 22 d. sutartis tarp „Mažeikių šilumos tinklai“ ir „First Opportunity“, OÜ, (buvusi UAB „Bionovus“) bei sumažinta biokuro pardavimo kaina.

20. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-456-357/2016 patvirtino taikos sutartį, sudarytą tarp Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ ir „First Opportunity“, OÜ, kuria buvo nutarta nuo 2016 m. lapkričio 1 d. nutraukti 2014 m. liepos 22 d. sutartį Nr. 102, sutarties šalims netaikant jokių sankcijų.

21. Komisija 2017 m. lapkričio 17 d. priėmė nutarimą Nr. O3E-517, kuriuo pritarta 2017 m. spalio 26 d. patikslintai Energijos išteklių rinkos įstatyme įtvirtinto įpareigojimo biokurą įsigyti energijos išteklių biržoje vykdymo 2016 metais tyrimo ataskaitai Nr. O13-28. Ataskaitoje nustatyta, kad pareiškėjas neįvykdė įpareigojimo teikti pirmenybę energijos išteklių biržai 2016 metais joje įsigydama 100 procentų elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro, bei nepaneigė aplinkybės, jog pareiškėjui yra taikomi Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai.

22. 2018 m. sausio 25 d. pareiškėjui buvo surašytas Reguliuojamos veiklos ar reglamento (ES) Nr. 1227/2011 dėl didmeninės energijos rinkos vientisumo ir skaidrumo nuostatų pažeidimo protokolas Nr. K3-2, kuriame konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė imperatyvias reguliuojamos energetikos veiklos sąlygas, įtvirtintas Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje ir Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

23. Pareiškėjas 2018 m. vasario 7 d. pateikė Komisijai paaiškinimus dėl nustatytų pažeidimų bei dėl sankcijos skyrimo.

24. Komisija 2018 m. kovo 23 d. priėmė ginčijamą nutarimą Nr. O3E-86, kuriuo skyrė pareiškėjui piniginę baudą – 9 589 Eur.

25. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir jo pokyčius, teismų praktiką dėl principo lex retro non agit taikymo tokiais atvejais. Konstatavo, kad nepaisant pareiškėjo sudarytos biokuro sutarties su tiekėju „First Opportunity“, OÜ, jis vis tiek turėjo laikytis pareigos 2016 m. įsigyti 100 procentų šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro energijos išteklių biržoje. Pareiškėjo argumentai, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas negalėjo turėti įtakos jo įsipareigojimams tiekėjui pagal sudarytas sutartis, buvo atmesti.

26. Teismas pažymėjo, jog Viešųjų pirkimų tarnyba 2015 m. liepos 3 d. rašte Nr. 4S-2240 pateikė atsakymą į paklausimą, kuriame išdėstė savo nuomonę, jog susidarius situacijai, kai galiojanti biokuro pirkimo sutartis neužtikrina tinkamo įstatymo nuostatų laikymosi, pirmiausia turėtų būti svarstoma galimybė su tiekėju bendru sutarimu mažinti sutartyje numatytus kiekius ir (ar) kainą. Jeigu su tiekėju nebūtų priimtas bendras sutarimas dėl sutarties kainos ar biokuro kiekio mažinimo, ginčai sprendžiami sutartyje nustatyta tvarka. Rašte pažymėta, kad už tinkamą energijos išteklių pirkimo sutarties sąlygų nustatymą ir jų vykdymą, taip pat už kitų būtinų sprendimų priėmimą yra atsakinga įsigyjančioji organizacija. Teismo vertinimu, šiame rašte pareiškėjui pateikti tik alternatyvūs elgesio variantai, tačiau nesuformuluoti jokie privalomi nurodymai, kuriuos įvykdžius jam negalėtų kilti jokių neigiamų pasekmių. Šioje konsultacijoje nėra imperatyviai suformuluotų privalomų elgesio taisyklių, teisių ar pareigų. Pareiškėjas, kaip profesionalus verslo subjektas, privalo pats numatyti bei įvertinti tikėtinas kliūtis sutartiniuose santykiuose bei priimti reikiamus sprendimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys, jog jam negalėjo kilti neigiamų pasekmių, remiantis Viešųjų pirkimų tarnybos konsultacija, pripažintas nepagrįstu.

27. Teismas akcentavo, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nesilaikė Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto reikalavimo. Šis nurodymas yra aiškus ir įsakmus, todėl yra pagrindas jį vertinti kaip imperatyviąją įstatymo nuostatą (CK 1.80 str. 1 d.). Tai reiškia, kad įstatyme konkrečiai pasisakyta dėl imperatyviojo reikalavimo nesilaikymo padarinių – dokumentai ir aktai laikomi negaliojančiais. Tai atitinka CK 1.78 straipsnio 1 dalį, 1.80 straipsnio 1 dalį. Teismas padarė išvadą, kad skundo argumentai, jog Komisija negalėjo vykdyti administracinės procedūros tuo pačiu klausimu, kurį jau išnagrinėjo Šiaulių apygardos teismas įsiteisėjusia 2016 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-456-357/2016, yra atmestini. Akcentavo, kad Komisija turėjo teisę atlikti vertinimą dėl Energijos išteklių rinkos įstatyme įtvirtintų reikalavimų dėl šilumos gamybai skirto biokuro įsigijimo vykdymo bei nustačiusi, jog pareiškėjas nesilaikė Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto reikalavimo, skirti jam sankciją.

28. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad Pirkimų taisyklių 21 punkte nustatytos trys Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalies taikymo išimtys, o Komisija tyrė tik dvi iš jų. Nutarime aiškiai konstatuota, kad neegzistuoja nei Pirkimų taisyklių 21.1 papunktyje, nei 21.2 papunktyje nustatytų sąlygų taikymo galimybė. Komisija taip pat nenustatė, kad pareiškėjui būtų taikomi kiti nei Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai, todėl nebuvo pagrindo tai atskirai konstatuoti Nutarime.

29. Teismas nepritarė pareiškėjo vertinimui, kad Komisija Nutarimu baudą jam skyrė praleidusi Energetikos įstatymo 36 straipsnio 13 dalyje įtvirtintą terminą (ginčijamas Nutarimas priimtas 2018 m. kovo 23 d., t. y. praėjus 4 mėnesiams ir 6 dienoms nuo nutarimo dėl ataskaitos priėmimo dienos, kuria buvo nustatytas pažeidimas). Teismas nepagrįstais laikė ir pareiškėjo teiginius, jog Komisija jį nubaudė du kartus už tą patį pažeidimą. Pažymėjo, kad pažeidimo nustatymo diena laikytina ta diena, kai nustatomi visi teisės pažeidimo sudėties elementai. Komisija 2017 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. O3-79 skyrė pareiškėjui baudą už 2015 metais neįvykdytą Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, remdamasi būtent apie šį pažeidimą surinktais duomenimis. Visi nagrinėjamam pažeidimui konstatuoti būtini duomenys apie Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo nevykdymą 2016 metais buvo surinkti ir pažeidimo faktas konstatuotas nutarimu dėl ataskaitos, t. y. 2017 m. lapkričio 17 d. Taigi, buvo konstatuoti du atskiri pažeidimai. Aplinkybė, kad pareiškėjas turėjo pareigą vykdyti iš biokuro sutarties kylančius reikalavimus, nesudaro pagrindo laikyti minėtus pažeidimus vienu tęstiniu pažeidimu, kadangi, kaip paminėta Nutarime, pareiškėjas pats prisiėmė riziką ir su tuo susijusius neigiamus padarinius, sudarydamas taikos sutartį su tiekėju „First Opportunity“, OÜ, nepaisydamas tiek Energetikos ministerijos, tiek Viešųjų pirkimų tarnybos siūlymų pakeisti ar nutraukti biokuro sutartį.

30. Teismas, vertindamas pareiškėjui skirtos nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavo, kad nagrinėjamas pažeidimas netenkina visų Energetikos įstatyme bei Sankcijų skyrimo taisyklėse įtvirtintų pažeidimo mažareikšmiškumo sąlygų, t. y. pažeidimas nebuvo nutrauktas; nėra pašalinti pažeidimo padariniai; Energetikos įstatymo reikalavimų laikymasis atsižvelgiant į faktines aplinkybes negali būti užtikrintas kitais būdais ir (ar) kitomis priemonėmis. Taigi atsakovas pagrįstai tokio pažeidimo nelaikė mažareikšmiu. Be to, pareiškėjas pakartotinai atliko tokio paties pobūdžio pažeidimą, todėl priešingu atveju, t. y. pažeidimą pripažinus mažareikšmiu, tokie Komisijos veiksmai prieštarautų teisės aktams bei juose įtvirtintiems principams.

31. Teismo vidiniu įsitikinimu, pritaikytos sankcijos pobūdis visiškai įgyvendino Viešojo administravimo įstatyme deklaruojamus tikslus. Komisija, įgyvendindama jai suteiktas galias ir priimdama Nutarimą, laikėsi nustatytų procedūrų, nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir neviršijo jai suteiktų galių, nepadarė jokių klaidų. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo panaikinti Nutarimą.

III. 32. Pareiškėjas UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2018 m. kovo 23 d. nutarimą Nr. 03E-86 „Dėl UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“, netenkinus pirmojo apeliacinio skundo reikalavimo – paskirtą piniginę baudą pakeisti į įspėjimą arba taikyti mažesnę nuobaudą, taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

33. Pareiškėjas pabrėžia, jog, paskelbdamas viešą konkursą 2014 m. balandžio 9 d., jis vadovavosi tuo metu galiojusia Energijos išteklių rinkos įstatymo redakcija, kurios 191 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog energijos išteklių biržoje privalomas įsigyti biokuro kiekis 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau nei 50 proc. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimo Nr. 741, kuriuo patvirtinta nauja Pirkimų taisyklių redakcija, 4 punkte aiškiai nurodyta, kad tiems pirkimams, kurie teisės aktų nustatyta tvarka paskelbti (kvietimas paskelbtas arba išsiųstas tiekėjams) iki šio nutarimo įsigaliojimo, taikytina sena Pirkimo taisyklių redakcija. Vadovaujantis tuo pačiu nutarimu, pareiškėjo sudaromai sutarčiai negalėjo būti taikomas ir Kuro pirkimo taisyklių 136 straipsnis, įpareigojantis su biokuro pirkimo konkurso laimėtoju sudaryti sutartis ne ilgiau nei vieneriems metams. Pareiškėjo įsitikinimu, Nutarimą priimant Energijos išteklių įstatymo (redakcija, įsigaliojusi 2015 m. sausio 1 d.) pagrindu, buvo pažeistas principas lex retro non agit, taip pat pareiškėjo teisėti lūkesčiai, atsiradę sudarant 2014 m. liepos 22 d. biokuro pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 102. Pareiškėjo nuomone, atsakovo minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-916/2018 neturi esminės reikšmės nagrinėjamoje administracinėje byloje, kadangi civilinėje byloje nagrinėtu atveju sutartys būdavo sudaromos kiekvieniems metams atskirai, o nagrinėjamoje byloje sudaryta viena ilgalaikė (3 metų) sutartis, lemianti kitokį situacijos vertinimą.

34. Pareiškėjas taip pat pakartoja, kad atsakovas Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio išimčių vertinimą atliko netinkamai, formaliai, pavyzdžiui, atsakovas konstatavo, jog 2016 metais nebuvo ekonomiškai naudinga pirkti biokurą „First Opportunity“, OÜ, siūloma kaina, tačiau tokią išvadą padarė taikydamas 2015 m. gegužės mėn. kainas („First Opportunity“, OÜ, kaina – 139,05 Eur už t. n. e., biržos kaina – 118,98 Eur už t. n. e.). Pareiškėjo pateikti duomenys patvirtina, jog jis ekonomiškai nenaudingomis sąlygomis įsigijo tik 2 455,31 t. n. e. biokuro, 2016 m. balandžio–spalio mėn., per metus permokėjo tik 5 071,45 Eur. Be to, būtų buvę naudingiau visą biokurą 2016 metais įsigyti iš „First Opportunity“, OÜ, nes pareiškėjas būtų sutaupęs 13 093,97 Eur. Komisija taip pat neįvertino taikos sutarties įtakos pareiškėjo pirkimams, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir objektyvumo principais.

35. Pareiškėjas palaiko savo poziciją, jog Šiaulių apygardos teismui 2016 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-456-357/2016 patvirtinus taikos sutartį, buvo sukurtas tam tikras pareiškėjo teisinis saugumas ir įsitikinimas, kad 2016 metų pirkimams taikytina iki 2014 m. gruodžio 31 d. galiojusi Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio redakcija ir nekils jokių neigiamų pasekmių ateityje. Pažymi, kad prokurorės ieškinys buvo grindžiamas Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsniu bei Kuro pirkimo taisyklių nuostatų pažeidimu. Pareiškėjo įsitikinimu, vadovaujantis VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 23 straipsnio 6 dalies, taip pat CPK 18 straipsnio nuostatomis, ginčo administracinė procedūra negalėjo būti pradėta, o teismo patvirtintą taikos sutartį vykdančiam pareiškėjui negalėjo būti pritaikyta administracinė atsakomybė.

36. Pareiškėjas nesutinka, kad terminas nuobaudai skirti turėtų būti skaičiuojamas nuo ataskaitos patvirtinimo 2017 m. lapkričio 17 d. Teigia, jog jam inkriminuojamas pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, nes buvo daromas ne visus metus (tam tikrais mėnesiais biokuras buvo perkamas pigiau). Komisija nepertraukiamai kontroliuoja, ar įmonės teisingai apskaičiuoja šilumos bei karšto vandens kainų kintamosios dedamosios dydį, duomenys apie nupirkto kuro kiekius ir kainas Komisijai teikiami iki kiekvieno mėnesio 10 dienos (Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 17 ir 18 d.), todėl Komisija apie tęstinius pareiškėjo pažeidimus sužinodavo kiekvieną atitinkamą 2016 metų mėnesį. Be to, Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyrius 2017 m. rugsėjo 14 d. pateikė „Energijos išteklių rinkos įstatyme įtvirtinto įpareigojimo biokurą įsigyti energijos išteklių biržoje vykdymo 2016 m. ataskaitą“ Nr. O13-23, o 2017 m. spalio 26 d. pateikė patikslintą ataskaitą Nr. O13-28; abiejose ataskaitose išvados dėl Bendrovės yra identiškos, taigi, visi reikiami faktai buvo užfiksuoti jau 2017 m. rugsėjo 14 d. Tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N575-637/2012.

37. Pareiškėjo nuomone, netenkinus pirmojo apeliacinio skundo reikalavimo, egzistuoja pagrindas sušvelninti jam skirtą sankciją. Akcentuoja, kad į šilumos kainą įtraukiamos ne visos pagal sandorį įgyto biokuro sąnaudos (pvz., pagal dvišalį sandorį sumokėta didesnė kaina), o tik tos, kurios neviršija Komisijos patvirtintos vidutinės biokuro kainos, tokiu būdu ribojant žalos atsiradimą vartotojams (šiuo atveju neigiamos pasekmės kilo būtent pareiškėjui). Be to, pareiškėjui skirta bauda (9 589 Eur) yra beveik dvigubai didesnė už jo permokėtą sumą (5 071,45 Eur), todėl neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į teismo teisę skirti švelnesnę (mažesnę) nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju susidarė paradoksali situacija, kai jis 2014 metais sudarė teisėtą biokuro pirkimo–pardavimo sutartį, įgyvendindamas valstybės institucijų rekomendacijas jis susitarė su „First Opportunity“, OÜ, sumažinti pagal šią sutartį nustatytas kainas, laikėsi teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygų ir faktiškai ekonomiškai nenaudingai 2016 metais biokurą pirko iš biržos, tačiau galiausiai buvo nubaustas.

38. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

39. Atsakovas pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, sutinka su teismo išvadomis ir motyvais, mano, kad teismas tinkamai vadovavosi teisės aktais, įsigilino į visas bylai reikšmingas aplinkybes ir esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepateikė svarių įrodymų ar aplinkybių, patvirtinančių, jog įsigyti biokurą pagal sutartį su „First Opportunity“, OÜ, buvo ekonomiškai naudingiau. Pažymi, kad 2016 m. birželio 30 d. teismo nutartis, kuria patvirtinta taikos sutartis, neapribojo Komisijai priskirtų funkcijų, tarp kurių – energijos išteklių rinkos priežiūra ir stebėsena. Atsakovas palaiko savo poziciją, jog pareiškėjo teiginiai apie praleistą terminą nuobaudai skirti nepagrįsti, kadangi visi teisės pažeidimo sudėties elementai buvo nustatyti 2017 m. lapkričio 17 d. nutarime Nr. O3E-517, būtent nuo šios dienos skaičiuotinas Energetikos įstatymo 36 straipsnio 13 dalyje įtvirtintas 6 mėnesių terminas. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo padarytas pažeidimas atitinka ne visus Energetikos įstatyme bei Sankcijų skyrimo taisyklėse įtvirtintus pažeidimo mažareikšmiškumo kriterijus, todėl nebuvo galima pareiškėjui skirti įspėjimą. Be to, analogiškas pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu buvo konstatuotas ir už 2015 metus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 40. Nagrinėjamoje byloje kilo dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2018 m. kovo 23 d. nutarimo Nr. 03E-86 „Dėl UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

41. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nesilaikė Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto reikalavimo 2016 metais įsigyti ne mažiau kaip 100 procentų šilumos gamybai skirto biokuro energijos išteklių biržoje.

42. 2012 m. gegužės 22 d. buvo priimtas Energijos išteklių rinkos įstatymas, jis įsigaliojo 2012 m. birželio 5 d. Šis įstatymas (2013 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XII-493) papildytas 191 straipsniu, reglamentuojančiu biokuro, naudojamo šilumos gamybai, įsigijimą, jis įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d. Šio (191) straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos tiekėjai, reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai ir šilumą ir elektros energiją bendrame technologiniame cikle gaminantys gamintojai, kurie elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudoja biokurą, privalo energijos išteklių biržoje įsigyti šią elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai reikalingo biokuro kiekio dalį: 2014 metais – ne mažiau kaip 10 procentų; 2015 metais – ne mažiau kaip 30 procentų; 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 50 procentų. Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnis pakeistas 2014 m. gruodžio 16 d. įstatymu Nr. XII-1432, nustatant didesnes privalomai energijos išteklių biržoje įsigytino biokuro kiekio dalis: 2015 metais – ne mažiau kaip 50 procentų; 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 100 procentų. Šis pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d. To paties 191 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje išdėstyti reikalavimai nurodytoms energetikos įmonėms netaikomi, jeigu energijos išteklių biržoje dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima įsigyti reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies arba kitais būdais įsigyti biokurą yra ekonomiškai naudingiau. Trūkstamas biokuro kiekis gali būti įsigyjamas kitais teisės aktuose reglamentuotais pirkimo būdais.

43. Nagrinėjamoje byloje nustatytos tokios faktinės aplinkybės: 2014 m. liepos 22 d. buvo sudaryta biokuro pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 102 tarp UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ ir UAB „Bionovus“. 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalies redakcija, pagal kurią šilumos tiekėjams buvo padidinti energijos išteklių biržoje biokuro pirkimo kiekiai. 2015 m. gegužės 5 d. buvo sudarytas Susitarimas Nr. 2, kuriuo pakeista 2014 m. liepos 22 d. sutartis tarp „Mažeikių šilumos tinklai“ ir „First Opportunity“, OÜ, (buvusi UAB „Bionovus“) bei sumažinta biokuro pardavimo kaina. 2016 m. birželio 30 d. Šiaulių apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-456-357/2016 nutartimi patvirtino taikos sutartį, sudarytą tarp ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ ir „First Opportunity“, OÜ, (buvusi UAB „Bionovus“), kuria buvo nutarta nuo 2016 m. lapkričio 1 d. nutraukti 2014 m. liepos 22 d. sutartį Nr. 102 sutarties šalims netaikant jokių sankcijų. 2017 m. lapkričio 17 d. Komisija priėmė nutarimą Nr. O3E-517 „Dėl Energijos išteklių rinkos įstatyme įtvirtinto įpareigojimo biokurą įsigyti energijos išteklių biržoje vykdymo 2016 m.“, kuriuo nustatyta, kad pareiškėja neįvykdė įpareigojimo teikti pirmenybę energijos išteklių biržai 2016 m. joje įsigydama 100 procentų elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro bei nepaneigė aplinkybės, jog pareiškėjai yra taikomi Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai. 2018 m. sausio 25 d. pareiškėjai buvo surašytas Reguliuojamos veiklos ar reglamento (ES) Nr. 1227/2011 dėl didmeninės energijos rinkos vientisumo ir skaidrumo nuostatų pažeidimo protokolas Nr. K3-2, kuriame konstatuota, kad pareiškėja pažeidė imperatyvias reguliuojamos energetikos veiklos sąlygas, įtvirtintas Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje ir Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Komisija 2018 m. kovo 23 d. priėmė skundžiamą nutarimą Nr. O3E-86, kuriuo UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ paskirta piniginė bauda – 9 589 Eur.

44. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pareiškėjas, paskelbdamas viešą konkursą 2014 m. balandžio 9 d., vadovavosi tuo metu galiojusia Energijos išteklių rinkos įstatymo redakcija, kurios 191 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog energijos išteklių biržoje privalomas įsigyti biokuro kiekis 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau nei 50 proc. Taigi, esminis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas – jog Energijos išteklių įstatymo nuo 2015 m. sausio 1 d. pakeitimas dėl biokuro kiekių negalėjo būti taikomas atgal, t. y. negalėjo lemti 2014 m. liepos 22 d. sudarytos sutarties vykdymo.

45. Šiuo požiūriu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2018 m. sausio 4 d. Lietuvos aukščiausiasis teismas nutartyje byloje Nr. e3K-3-27-916/2018 pagal ieškovės bendrovės „First opportunity“, OÜ, kasacinį skundą (civilinėje byloje pagal ieškovės bendrovės „First opportunity“, OÜ, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „LITESKO“ dėl netesybų priteisimo) nagrinėjo kasacinio skundo argumentus, susijusius su bendrojo teisės principo lex retro non agit ir CK 6.157 straipsnio 2 dalies pažeidimu, ir nusprendė, kad kadangi Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio nuostatos įsigaliojo šalims vykdant sutartis, tai šios nuostatos taikytinos biokuro tiekimo sutarčių vykdymo etapui, trukusiam nuo nuostatų įsigaliojimo momento. Tokia išvada neprieštarauja principui lex retro non agit ir teisės normoms, kuriose yra išreikštas šis principas, įskaitant CK 6.157 straipsnio 2 dalį, nes pripažįstamas perspektyvus (nukreiptas į ateitį) teisinio reguliavimo galiojimas būtent tai sutartinių teisinių santykių stadijai, kuri trunka nuo reguliavimo įsigaliojimo. Toks aiškinimas atitinka kasacinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2005; 2013 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013; 2017 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-686/2017 46 punktą). Apibendrinant darytina išvada, kad šioje byloje Aukščiausiasis teismas konstatavo, kad sprendžiant klausimą dėl atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės pagal biokuro tiekimo sutartis būtina vadovautis Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio nuostatomis, kurios galiojo esant atitinkamai sutarčių vykdymo stadijai.

46. Kadangi aktuali nagrinėjamoje byloje Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio redakcija įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., o biokuro pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 102 tarp UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ ir UAB „Bionovus“ buvo sudaryta 2014 m. liepos 22 d., tai atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą pareiškėjui nuo 2015 m. sausio 1 d. Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas - 2016 m. įsigyti 100 procentų šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro energijos išteklių biržoje, nes turimi sutartiniai įsipareigojimai negali atleisti pareiškėjo nuo teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų laikymosi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas negalėjo turėti įtakos jos įsipareigojimams tiekėjui pagal sudarytas sutartis.

47. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Šiaulių apygardos teismui 2016 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-456-357/2016 patvirtinus taikos sutartį, buvo sukurtas tam tikras pareiškėjo teisinis saugumas ir įsitikinimas, kad 2016 metų pirkimams taikytina iki 2014 m. gruodžio 31 d. galiojusi Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio redakcija ir nekils jokių neigiamų pasekmių ateityje. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas ir minėta civilinėje byloje patvirtinta taikos sutartis, sudaryta tarp ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ ir „First Opportunity“, OÜ, (buvusi UAB „Bionovus“), kuria buvo nutarta nuo 2016 m. lapkričio 1 d. nutraukti 2014 m. liepos 22 d. sutartį Nr. 102 sutarties šalims netaikant jokių sankcijų, negali būti aiškinama taip, kad ji atleido pareiškėją nuo pareigos laikytis Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, įskaitant pareigą 2016 m. įsigyti 100 procentų šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro energijos išteklių biržoje. Ši išvada taip pat paremta šios Nutarties 45 punkte išdėstyta esmine šioje byloje taisykle, kad Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio nuostatos įsigaliojo šalims vykdant sutartis ir šios nuostatos taikytinos biokuro tiekimo sutarčių vykdymo etapui, trukusiam nuo nuostatų įsigaliojimo momento. Be to, 2016 m. birželio 30 d. teismo nutartis, kuria patvirtinta taikos sutartis, neapribojo Komisijai priskirtų funkcijų, tarp kurių – energijos išteklių rinkos priežiūra ir stebėsena. Taigi, Komisija turėjo teisę atlikti vertinimą dėl Energijos išteklių rinkos įstatyme įtvirtintų reikalavimų dėl šilumos gamybai skirto biokuro įsigijimo vykdymo bei nustačiusi, jog pareiškėjas nesilaikė Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto reikalavimo 2016 metais įsigyti ne mažiau kaip 100 procentų šilumos gamybai skirto biokuro energijos išteklių biržoje, skirti pareiškėjui sankciją.

48. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio išimčių vertinimą atliko netinkamai, formaliai, pavyzdžiui, atsakovas konstatavo, jog 2016 metais nebuvo ekonomiškai naudinga pirkti biokurą „First Opportunity“, OÜ, siūloma kaina. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas šiuo požiūriu nepagrindžia savo teiginių jokiais įrodymais, kurie leistų patvirtinti tokios pozicijos pagrįstumą.

49. Energijos išteklių rinkos įstatymo 1 straipsnio, apibrėžiančio įstatymo paskirtį, 3 dalyje nustatyta, kad, energetikos įmonėms įsigyjant energijos išteklius elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti, šiame įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose reglamentuojamam energijos išteklių, skirtų elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti, įsigijimo energijos išteklių biržoje būdui turi būti teikiama pirmenybė prieš kitus teisės aktuose numatytus energijos išteklių įsigijimo būdus. Kiti teisės aktuose numatyti energijos išteklių įsigijimo būdai taikytini tada, kai tais būdais įsigyti energijos išteklių, skirtų elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti, yra ekonomiškai naudingiau arba dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima įsigyti reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies, arba įstatymai nustato energetikos įmonėms privalomus vykdyti reikalavimus dėl energijos išteklių įsigijimo šaltinio ir (ar) būdo. Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje išdėstyti reikalavimai (dėl privalomai energijos išteklių biržoje įsigytino atitinkamo biokuro kiekio) nurodytoms energetikos įmonėms netaikomi, jeigu energijos išteklių biržoje dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima įsigyti reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies arba kitais būdais įsigyti biokurą yra ekonomiškai naudingiau. Trūkstamas biokuro kiekis gali būti įsigyjamas kitais teisės aktuose reglamentuotais pirkimo būdais. Vadinasi, ekonominis naudingumas yra kriterijus, kuriuo pirmiausia privalo vadovautis energetikos įmonė, įsigydama energijos išteklius, skirtus elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti. Trūkstamas biokuro kiekis, ką nustato pirmiau jau minėta Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 2 dalis, gali būti įsigyjamas kitais būdais, tačiau būtinoji tokio (kitais būdais) įsigijimo sąlyga yra mažesnė kaina. Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme nustatytas energetikos veiklos tikslas - užtikrinti vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugą (3 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Energetikos įmonės turi pareigą laikytis ekonominio naudingumo kriterijaus įsigyjant trūkstamą biokuro kiekį.

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos medžiagą, daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė svarių įrodymų ar aplinkybių, patvirtinančių, jog įsigyti biokurą pagal sutartį su „First Opportunity“, OÜ, buvo ekonomiškai naudingiau, o pareiškėjas, 2016 m. vykdęs sutartinius įsipareigojimus pagal biokuro pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 102 tarp UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ ir UAB „Bionovus“ („First Opportunity“, OÜ) ir apskritai neigiantis pareigą vykdyti Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, įskaitant pareigą 2016 m. įsigyti 100 procentų šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro energijos išteklių biržoje, nepateikė duomenų ir neįrodė, kad trūkstamo biokuro kiekio įsigijimas pagal šalių sudarytą biokuro tiekimo sutartį būtų buvęs ekonomiškai naudingesnis negu to paties biokuro kiekio įsigijimas energijos išteklių biržoje.

51. Apeliaciniame skunde teigiama, kad netenkinus pirmojo apeliacinio skundo reikalavimo, egzistuoja pagrindas sušvelninti pareiškėjui skirtą sankciją ir nurodo grupę su tuo susijusių argumentų. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas teigė, kad Komisija nepagrįstai skyrė piniginę baudą, kadangi pažeidimas nesukėlė esminių padarinių ir žalos, todėl turėtų būti vertinamas kaip mažareikšmis. Pareiškėjas prašė pakeisti paskirtą nuobaudą į švelnesnę, t. y. įspėjimą. Pirmiausia, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas ženkliai išplečia argumentus dėl paskirtos sankcijos nepagrįstumo, palyginus su teiktais pirmosios instancijos teismui.

Būtina pabrėžti, kad tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas apeliacinio skundo dalyku, kuris negali peržengti skundo teismui dalyko. Antra, sankcijų skyrimas yra griežtai reglamentuotas teisės aktuose. Pagal Energetikos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Komisija energetikos įmonėms už įstatymų nustatytų licencijuojamos veiklos sąlygų pažeidimą arba jų nevykdymą skiria baudą, siekiančią iki 1 procento energetikos veiklą vykdančios įmonės metinių pajamų, gautų praėjusiais finansiniais metais iš konkrečios reguliuojamosios veiklos, kurią vykdant padarytas pažeidimas.

Remiantis Energetikos įstatymo 36 straipsnio 8 dalimi, energetikos įmonėms skiriant sankcijas atsižvelgiama į pažeidimo pavojingumą, pažeidimo trukmę, pažeidimo pasekmes, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Energetikos įstatymo 36 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kai pažeidimas yra mažareikšmis, tai yra energetikos įmonė nepadarė esminės žalos kitų asmenų interesams, nutraukė pažeidimą, pašalino pažeidimo padarinius, o teisės aktų reikalavimų laikymasis atsižvelgiant į faktines aplinkybes gali būti užtikrintas kitais būdais ir (ar) kitomis priemonėmis, Komisija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali taikyti nuobaudą – įspėjimą, neskirdama baudos ir (ar) nesikreipdama į teismą skirti laikiną apribojimą vykdyti veiklą didmeninėje energijos rinkoje.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad pareiškėjo pažeidimas netenkina visų Energetikos įstatyme bei Sankcijų skyrimo taisyklėse įtvirtintų pažeidimo mažareikšmiškumo sąlygų, tai yra: pažeidimas nebuvo nutrauktas; nėra pašalinti pažeidimo padariniai; Energetikos įstatymo reikalavimų laikymasis atsižvelgiant į faktines aplinkybes negali būti užtikrintas kitais būdais ir (ar) kitomis priemonėmis; o pripažinti tokį pažeidimą mažareikšmiu, kai pažeidimo aplinkybės netenkina mažareikšmio pažeidimo sąlygų, negalima.

Pritaikytos sankcijos pobūdis atitinka Viešojo administravimo įstatymo deklaruojamus tikslus.

52. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos motyvais, atmetant pareiškėjo argumentus dėl to, kad Komisija pareiškėją nubaudė du kartus už tą patį pažeidimą bei kad buvo praleisti terminai nuobaudai skirti, ir jų nekartos.

53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, iš esmės teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mažeikių šilumos tinklai“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė