2017-07-26 Nr. AB-14420-3-61-3-02144-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-655-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02144-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. liepos 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės skundą atsakovui viešajai įstaigai „Greitosios medicinos pagalbos stotis“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. birželio 26 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą viešąją įstaigą „Greitosios medicinos pagalbos stotis“ (toliau – ir VšĮ „Greitosios medicinos pagalbos stotis“, VGMPS, atsakovas) vykdyti dispečerinės funkcijas ir veiklą, numatytą VGMPS įstatuose.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: 1) uždrausti VGMPS nevykdyti dispečerinės funkcijų ir veiklos, numatytų atsakovo įstatuose; 2) uždrausti VGMPS vadovo pareigas einančiam asmeniui priimti sprendimus dėl darbuotojų perkėlimų į kitas pareigas bei atlikti kitus veiksmus, dėl kurių galėtų būti neužtikrintas dispečerinės funkcijų vykdymas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 28 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės skundą.

Teismas, įvertinęs ginčo aplinkybes, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra kilusio ginčo dėl viešojo administravimo subjekto – VGMPS atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus ar jų vilkinimo, todėl nustatęs, kad ginčo dėl teisės viešojo administravimo srityje nėra, atsisakė pareiškėjo skundą priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

Papildomai teismas akcentavo tai, kad iš teismui pateiktų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 30-3663 patvirtintų „Viešosios įstaigos greitosios medicinos pagalbos stoties įstatų“ (toliau – ir Įstatai) matyti, jog VGMPS steigėja ir vienintelė dalininkė yra Vilniaus miesto savivaldybė, kuri savo teises ir pareigas įgyvendina per Vilniaus miesto savivaldybės tarybą (Įstatų 16 p.). Įstatų 17.1 punkte nustatyta, kad steigėja turi teisę priimti sprendimus, priskirtus jos kompetencijai, todėl pareiškėjas jam priskirtose kompetencijos ribose turi teisę priimti sprendimus dėl VGMPS dispečerinės funkcijų ir veiklos, numatytos VGMPS įstatuose, įgyvendinimo. Tuo atveju, jeigu VGMPS nevykdytų dispečerinės funkcijų ir veiklos, numatytų VGMPS įstatuose, taip pat jeigu VGMPS pagal Įstatų 17.1 punkte pareiškėjo priimtų sprendimų nevykdytų arba atsisakytų juos vykdyti, tokius VGMPS veiksmus arba priimtus sprendimus pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka galėtų skųsti teismui.

II. Pareiškėjas Vilniaus miesto savavaldybė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį, priimti Vilniaus miesto savivaldybės pareikštą prašymą ir skubiai spręsti dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Pareiškėjas nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas nevykdo dispečerinės funkcijų ir veiklos, numatytos VGMPS įstatuose, taip pat, kad pareiškėjas su atitinkamu prašymu kreipėsi į VGMPS atlikti tokius veiksmus ir VGMPS atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.

Pareiškėjas pažymi, jog Vilniaus miesto savivaldybė pateikė teismui paties atsakovo pateiktus dokumentus, įrodančius, kad atsakovas aiškiai išreiškė savo valią nebevykdysiantis dispečerinės veiklos nuo 2017 m. liepos 1 d. Todėl, pareiškėjo teigimu, atsakovas ne tik ketina nebevykdyti veiklos nuo liepos 1 d., tačiau yra ėmęsis konkrečių veiksmų įstaigos dispečerinės veiklai nutraukti, dėl ko VšĮ „Greitosios medicinos pagalbos stotis“ dispečerinės darbas liepos 1 d. objektyviai bus neįmanomas.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo argumentas, jog pareiškėjui neišsiuntus raginimo atsakovui laikytis įstatymo ir vykdyti veiklą, o atsakovui nepateikus atsisakymo, laikytina, kad tarp šalių nėra kilusio ginčo, yra nepagrįstas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog atsakovo pareiga vykdyti greitosios medicinos pagalbos veiklą yra nustatyta įstatyme, aiškiai reglamentuota ir apibrėžta Įstatuose, todėl atsakovas privalo savo veiklą vykdyti be atskiro steigėjo paraginimo.

Pareiškėjo nuomone, esą tik Vilniaus miesto savivaldybei paraginus ir atsakovui atsisakius atlikti raginamus veiksmus, galima laikyti tarp šalių kilus ginčą, suteikia nepagrįstą pranašumą atsakovui, leidžiantį jam piktnaudžiauti šia savo paties sukelta situacija, o pareiškėjo galimybės ginti visuomenės interesus neproporcingai apribojamos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka), pagrįstumas ir teisėtumas.

Iš pareiškėjo pateikto skundo matyti, kad skunde suformuluotas tik reikalavimas – įpareigoti atsakovą vykdyti dispečerinės funkcijas ir veiklą, numatytą VGMPS įstatuose. Pareiškėjas šį reikalavimą grindė tuo, kad 2017 m. birželio 19 d. gavo VGMPS direktoriaus T. R. (T. R.) pasirašytą raštą Nr. 8-R-251, kuriame nurodoma, jog buvo gauti VGMPS darbuotojų prašymai dėl jų atleidimo arba pervedimo dirbti į išvažiuojamąsias brigadas nuo 2017 m. liepos 1 d., dėl susidariusios padėties nuo 2017 m. liepos 1 d. dispečerinės tarnybos paslaugas pradės teikti Bendrasis pagalbos centras. Bendrasis pagalbos centras į pareiškėjo 2017 m. birželio 20 d. raštą atsakė, kad tokie VGMPS planai nebuvo suderinti nei su Bendruoju pagalbos centru, nei su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu prie Vidaus reikalų ministerijos, be to, Bendrasis pagalbos centras neturi duomenų, kad atsakovas atliko būtinuosius parengiamuosius darbus prijungiant savo išvažiuojamąsias brigadas prie Bendrojo pagalbos centro naudojamo skaitmeninio mobiliojo ryšio tinklo. Pareiškėjas teikė VGMPS užklausimus, siekdamas išsiaiškinti, kaip bus užtikrinamas darbų tęstinumas bei dispečerinės darbas nuo 2017 m. liepos 1 d., tačiau atsakovas tiksliai neatsakė (pareiškėjas pateikė susirašinėjimo medžiagą). Atsakovas 2017 m. birželio 26 d. informavo pareiškėją, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. esamomis pajėgomis kokybiškas darbas negali būti garantuotas.

Atskirajame skunde pareiškėjas, išsamiai aptardamas susirašinėjimą su atsakovu, pabrėžia, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 27 d. raštu įpareigojo atsakovą imtis visų teisinių priemonių ir veiksmų, jog nuo 2017 m. liepos 1 d. dispečerinė optimaliai, tinkamai ir nepertraukiamai vykdytų funkcijas, o atsakovo direktorius T. R. 2017 m. birželio 27 d. raštu atsakė, kad nevertinantis savo veiksmų kaip savavališkų bei teisinosi turintis ribotai laiko veiksmams atlikti. Pareiškėjas 2017 m. birželio 27 d dar kartą informavo atsakovą, kad Bendrasis pagalbos centras perimti atsakovo dispečerinės funkcijų negali, o tinkamos įstaigos veiklos užtikrinimas yra įstaigos vadovo pareiga.

Pareiškėjas atskirajame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šalių nėra ginčo, kurį pagal ABTĮ turėtų nagrinėti administracinis teismas, ne tik nurodo minėtą susirašinėjimą su atsakovu, tačiau akcentuoja atsakovo direktoriaus savavaliavimą ir priimtus sprendimus, kuriais kyla reali grėsmė įstaigos dispečerinės veiklai, kad situacija VGMPS tampa nebekontroliuojama, o pareiškėjas ėmėsi visų veiksmų situacijai stabilizuoti ir galimiems padariniams išvengti, tačiau matydamas, kad atsakovas nereaguoja į pareiškėjo raginimus ir įpareigojimus, buvo priverstas kreiptis į teismą. Pareiškėjo teigimu, atsakovas yra aiškiai išreiškęs valią nevykdyti dispečerinės veiklos nuo 2017 m. liepos 1 d., todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo tarp šalių nėra, yra nepagrįsta.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą ne kartą yra nurodęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pažymėtina, kad administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia (be kita ko) valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių teisinių santykių. Viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 d. 1 p.).

Pabrėžtina, kad administraciniai teismai nagrinėja bylas ne tik dėl teisės aktų, bet ir administravimo subjektų veiksmų teisėtumo (atsisakymo atlikti veiksmus ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus) (ABTĮ 17 str. 1 d. 1, 2 p.; 23 str. 1 d.). Atsisakymas atlikti veiksmus ir vilkinimas atlikti veiksmus nėra tapačios teisinės sąvokos. Pirmuoju atveju atsisakymas atlikti veiksmus yra vienas iš viešojo administravimo subjektui leistinų veiksmų, kurio teisėtumas bei pagrįstumas ir sudaro bylos nagrinėjimo dalyką. Antruoju atveju viešojo administravimo subjektas neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam priskirta atlikti. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalyką sudarytų aplinkybių, ar viešojo administravimo subjektas buvo kompetentingas atlikti tam tikrus veiksmus, ar jam priskirtus klausimus sprendė įstatymų nustatyta tvarka ir laiku, nustatymas. Sprendžiant, ar pareiškėjas skundžia atsakovo neveikimą, visais atvejais vertintinas tarp šalių susiklosčiusių materialinių teisinių santykių pobūdis. Jei atsakovas atsisako priimti administracinį aktą ar atlikti veiksmą, nurodydamas tokio atsisakymo priežastis, šis atsisakymas negali būti vertinamas kaip neveikimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-406/2003). Viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2012).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde suformuluotą reikalavimą (skundo dalykas) bei nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiamas šis reikalavimas (skundo pagrindas), atskirajame skunde išsakytus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo išvados, pareiškėjo, kuris yra atsakovo VGMPS steigėjas ir savininkas (Įstatų 16 p.), pateiktą ir akcentuojamą susirašinėjimą su atsakovu VGMPS (konkrečiai su atsakovo direktoriumi T. R. (T. R.)), neturi faktinio ir teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadą pripažinti nepagrįsta ir neteisėta bei nustatyti, kad pareiškėjo skundo padavimo metu buvo kilęs administracinis ginčas dėl atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Pareiškėjo nurodoma susiklosčiusi teisinė situacija tarp pareiškėjo ir atsakovo direktoriaus, nepagrindžia pareiškėjo pozicijos, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo skundo padavimo metu buvo kilęs ginčas, kuris turi būti nagrinėjamas ABTĮ nustatyta tvarka.

Atsižvelgusi į šioje byloje aptartas faktines ir teisines aplinkybes, reikšmingas klausimui dėl pareiškėjo skundo priėmimo išspręsti, nekartodama pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas šiuo atveju tinkamai aiškino ir taikė ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, todėl atskirasis skundas atmetamas, o 2017 m. birželio 28 d. nutartis paliekama galioti nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė