2013-10-17 Nr. AB-6347-3-61-3-02622-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1212/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02622-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5; 9.7 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Joniškio rajono Žemės ūkio bendrovės „Delikatesas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Joniškio rajono Žemės ūkio bendrovės „Delikatesas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 44.1-16-12 (b. l. 8–14) nurodė pareiškėjai Joniškio rajono Žemės ūkio bendrovei „Delikatesas“ (toliau – ir ŽŪB „Delikatesas“, pareiškėja) sumokėti 60448 Lt PVM, 9779 Lt PVM delspinigių ir 6045 Lt PVM baudą. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), 2012 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 69-119 (b. l. 17–22) patvirtino Šiaulių AVMI sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 44.1-16-12. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimu dėl ŽŪB „Delikatesas“ skundo Nr. S-165 (7-152/2012) (b. l. 24–33) patvirtino VMI 2012 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 69-119

Pareiškėja, nesutikdama su minėtais sprendimais, skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, kuriame prašė panaikinti Šiaulių AVMI 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą, VMI 2012 m. birželio 25 d. sprendimą ir Komisijos 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimą.

Paaiškino, kad ginčas šioje byloje išimtinai susijęs su ŽŪB „Delikatesas“ sąžiningumo klausimu, t. y. žinojimu ar turėjimu galimybės žinoti, jog ankstesnėje įsigytos prekės apyvartos grandinėje buvo nesumokėti su šios prekės apyvarta susiję mokesčiai. Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. balandžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A8-345/2007, kurioje konstatuota, jog tais atvejais, kai kontrahentas dėl finansinio neišgalėjimo, nesant jo veiksmuose sukčiavimo, nesumoka į biudžetą PVM, asmens teisė į PVM atskaitą yra nepaneigiama. Mano, kad Šiaulių AVMI ir VMI argumentai, susiję su bandymu įrodyti pareiškėjos ŽŪB „Delikatesas“ nesąžiningumą, yra fragmentiški ir iškreipia įvykusių komercinių teisinių santykių turinį. Pareiškėjos ŽŪB „Delikatesas“ ir su ja susijusių asmenų veiksmai, kurių esmė gelbėti ekonominių sunkumų turėjusią UAB „Brauer“, skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai kvalifikuojami kaip neteisėti, dėl kurių pareiškėja praranda teisę į PVM atskaitą. Prašo teismo įvertinti pareiškėjos ir su ja susijusių asmenų įvykdytų ūkinių operacijų turinį, jų chronologiją bei suvokti, kad pareiškėja ir su ja susiję asmenys veikė sąžiningai bei dėl šių operacijų patyrė didelių finansinių nuostolių. Asmens sąžiningumas, žinant arba galint žinoti, kad jo kontrahentas nesumokės pardavimo PVM į biudžetą, yra siejamas su praradimu teisės į PVM atskaitą ne bet kokiais PVM nesumokėjimo į biudžetą atvejais, o tik tais, kai yra sukčiaujama šio mokesčio atžvilgiu, o asmuo tokiais veiksmais prisideda prie šio sukčiavimo, todėl tais atvejais, kai kontrahentas dėl finansinio neišgalėjimo, nesant jo veiksmuose sukčiavimo, nesumoka į biudžetą PVM, asmens teisė į PVM atskaitą yra nepaneigiama.

Pareiškėja pabrėžė, jog sutinka su skundžiamuose sprendimuose pateiktais argumentais, kad pareiškėja, UAB „Maltosa“ ir V. K. yra laikomi susijusiais asmenimis pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 2 straipsnio 31 dalį. Nurodė, kad V. K. priklauso 22 proc. ŽŪB „Delikatesas“ akcijų. Nuo 2010 m. sausio 12 d. V. K. priklauso 34 proc. UAB „Brauer“ akcijų. V. K. yra UAB „Šiaurės vilkas“ vadovas, šiai bendrovei nuosavybės teise priklauso 100 proc. UAB „Maltosa“ akcijų.

Tačiau Šiaulių AVMI ir VMI nepagrįstai suabsoliutino susijusių asmenų institutą ir neteisėtai UAB „Brauer“ bankroto procedūros teisines pasekmes bando perkelti sąžiningam mokesčių mokėtojui ŽŪB „Delikatesas“. UAB „Maltosa“ tiekė salyklą UAB „Brauer“ nuo 2005 m. vidurio. UAB „Brauer“ finansinė padėtis buvo bloga jau 2009 m., dar iki tol, kol V. K. įsigijo šios bendrovės akcijų. Šiaulių AVMI ir VMI šio mokestinio ginčo metu visiškai netyrė, kaip UAB „Brauer“ mokestines prievoles vykdė anksčiau, iki ginčo sandorių sudarymo, bei kokia buvo šios bendrovės finansinė būklė. 2009 m. pabaigoje UAB „Maltosa“ nurodė, jog salyklo tiekimas bus nutrauktas, jei UAB „Brauer“ nespręs debitorinių įsiskolinimų mažinimo klausimo.

Šiuo tikslu buvo sudaryta 2009 m. spalio 15 d. trišalė sutartis. Pažymėjo, kad ši sutartis sudaryta likus 3 mėn. iki 34 proc. nekontrolinio UAB „Brauer“ akcijų paketo perleidimo V. K.. Tam tikrų pasitikėjimu pagrįstų komercinių santykių egzistavimas jokiu būdu neleidžia teigti, kad nepriklausomi verslo subjektai ir asmuo, valdęs nekontrolinį šių subjektų akcijų paketą, žino ar turi galimybę žinoti visus vienas kito komercinės veiklos aspektus. Paaiškėjus, kad UAB „Brauer“ nesugeba iš apyvartinių lėšų padengti įsiskolinimo žaliavų tiekėjui, buvo sutarta, kad V.

K. suteiks UAB „Brauer“ 651500 Lt paskolą su sąlyga, kad jam bus perleistas 34 proc. nekontrolinis UAB „Brauer“ akcijų paketas, kas ir buvo padaryta 2012 m. sausio 12 d. Aplinkybė, kad V. K. 651500 Lt paskolą suteikė į UAB „Brauer“ kasą grynaisiais pinigais, nagrinėjimu atveju yra teisiškai nereikšminga, kadangi V. K. yra ūkininkas bei nuolat komercinėje veikloje disponuoja didelėmis grynųjų pinigų sumomis. Pareiškėja mano, kad VMI nutyli teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog didžioji dalis V. K. suteiktos paskolos nebuvo grąžinta.

Už iš UAB „Brauer“ įsigytas prekes pareiškėja realiai atsiskaitė, UAB „Brauer“ gautas pinigines lėšas naudojo tolimesnei veiklai vykdyti bei kreditoriniams įsiskolinimams padengti. Bylos duomenys įrodo, kad UAB „Brauer“ nesugebėjo sumokėti ginčijamo PVM ne dėl pareiškėjos veiksmų, o dėl senų skolų, dėl kurių buvo sudarytos mokestinės paskolos sutartys, naštos. Turimas akcijų procentas pagal Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnį V. K. suteikė teisę gauti tik tam tikrą riboto pobūdžio informaciją apie šias bendroves.

Akcininkas, neturintis ar nevaldantis daugiau kaip ½ akcijų, neturi teisės susipažinti su visais bendrovės dokumentais, įskaitant ir dokumentus, patvirtinančius einamųjų mokesčių mokėjimą.

Pareiškėja nurodė, kad yra įsitikinusi, jog ji pagal prieinamą informaciją įsitikino kontrahento (pardavėjo) patikimumu, nes sandorio sudarymo laikotarpiu UAB „Brauer“ realiai vykdė ūkinę-komercinę veiklą, o pareiškėja neturėjo galimybių žinoti, kad iš pareiškėjos gautos piniginės lėšos naudojamos senoms skoloms pagal mokestinių paskolų sutartis teritoriniam mokesčių administratoriui padengti, o ne einamųjų mokesčių mokėjimui. Pažymėjo, kad mokesčio mokėtojo žinojimas arba turėjimas galimybę žinoti apima ne visą kitos sandorio šalies ūkinę veiklą, o tik tą jos dalį, kurioje dalyvavo į PVM atskaitą pretenduojantis subjektas.

Atsakovė VMI su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Atsiliepime paaiškino, kad PVM įstatymas numato atvejus, kai net ir visus formaliuosius teisės aktų nustatytus reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros nesuteikia mokesčių mokėtojui teisės atskaityti pirkimo PVM. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus sprendžiant klausimą dėl teisės į PVM atskaitą, lemiamą reikšmę turi tikrasis ūkinės operacijos turinys, o ne jos įforminimas atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais. Pareiškėjos teisė į PVM atskaitą 60448 Lt PVM sumai už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2011 m. sausio 31 d. pagal PVM sąskaitas faktūras iš UAB „Brauer“ įsigytą alų paneigta pagrįstai grindžiant pareiškėjos nesąžiningumu, t. y. žinojimu arba turėjimu galimybę žinoti, kad ūkinės operacijos kontrahentas UAB „Brauer“ pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras nesumokės pardavimo PVM, dėl šių motyvų: pareiškėja ir UAB „Brauer“ yra susiję asmenys pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 31 dalį; pareiškėja su UAB „Brauer“ atsiskaitydavo ne tik bankiniais pavedimais, bet ir tarpusavio užskaitomis pagal sudarytas sutartis, kas pareiškėjai turėjo sukelti abejonių dėl partnerio UAB „Brauer“ finansinės padėties bei jo galimybės mokėti PVM į valstybės biudžetą; V. K., būdamas pareiškėjos ir UAB „Brauer“ akcininku, 2010 m. sausio 12 d. UAB „Brauer“ paskolino 651500 Lt, įnešant šią sumą į UAB „Brauer“ kasą grynaisiais pinigais; pareiškėja, kaip rūpestingas ir atidus verslo subjektas, turėjo galimybę kreiptis į mokesčių administratorių ir pasidomėti savo sandorių kontrahento mokumu; tarp pareiškėjos ir UAB „Brauer“ buvo sudaromi pasikartojantys alaus pirkimo-pardavimo sandoriai tęstinį laikotarpį. Byloje nepateikta įrodymų, kad pareiškėja atliko kokius nors veiksmus, siekdama įsitikinti kontrahento veiklos teisėtumu PVM sumokėjimo aspektu, taip pat pagrindžiančius, kad pareiškėja apie kontrahento veiklos neteisėtumą nežinojo arba neturėjo galimybės žinoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjos ŽŪB „Delikatesas“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog šioje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimo nepripažinti pareiškėjos teisės į 60448 Lt PVM atskaitą argumentuojant pareiškėjos nesąžiningumu, t. y. žinojimu (arba turėjimu galimybę žinoti), kad ūkinės operacijos kontrahentas UAB „Brauer“ pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras nesumokės pardavimo PVM. Vadinasi teismui svarbu nustatyti, ar pareiškėja, sudarydama ginčo sandorius su UAB „Brauer“, buvo nesąžininga, t. y. turėjo realias galimybes, žinojo tam tikrus faktus, kad ši bendrovė nesumokės pardavimo PVM į biudžetą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja PVM įstatymas, Mokesčių administravimo įstatymas (toliau – MAĮ).

Teismas pabrėžė, jog PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamų prekių tiekimui ir (arba) paslaugų tiekimui. PVM įstatymo 64 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2004 m. gegužės 1 d.) numatyta, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą. Turimoje PVM sąskaitoje faktūroje ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas kaip prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Turima PVM sąskaita faktūra privalo atitikti visus šio Įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus (išskyrus reikalavimus dėl rekvizitų: PVM sąskaitoje faktūroje, kurioje nurodytas PVM traukiamas į PVM atskaitą, privalo būti šio Įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 1–16 punktuose nurodyti rekvizitai), o jeigu šio dokumento forma rašytinė, – šio dokumento blankas turi būti prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) įsigytas teisės aktų nustatyta tvarka ir atitikti šiam blankui keliamus teisės aktų reikalavimus. Jeigu PVM mokėtojas buvo į PVM atskaitą įtraukęs pirkimo PVM nuo prekių tiekėjui arba paslaugų teikėjui sumokėtų avansų, tokia (tokiomis) pirkimo PVM suma (sumomis) atitinkamai mažinama pagal galutinę PVM sąskaitą faktūrą į PVM atskaitą įtrauktina pirkimo PVM suma. To paties straipsnio 9 dalis numato, kad MAĮ nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos: 1) negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus; 2) gali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita faktūra atitinka ne visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus.

Teismas akcentavo ir tai, jog byloje nustatyta, kad Šiaulių AVMI atlikusi ŽŪB „Delikatesas“ PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2011 m. sausio 31 d. patikrinimo aktu Nr. 35-13 pareiškėjai papildomai apskaičiavo 60448 Lt PVM (MGK byla, b. l. 95–102). Šiaulių AVMI 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 44.1-16-12 patvirtino 2012 m. vasario 21 d. patikrinimo aktą Nr. 35-13 ir nurodė ŽŪB „Delikatesas“ sumokėti 60448 Lt PVM, 9779 Lt PVM delspinigius ir 6045 Lt PVM baudą (b. l. 8–14). VMI, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl minėto teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimo, 2012 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 69-119 „Dėl ŽŪB „Delikatesas“ skundo“ patvirtino Šiaulių AVMI sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 44.1-16-12 (b. l. 17–22). ŽŪB „Delikatesas“ šį sprendimą apskundė Komisijai, kuri 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. S-165 (7-152/2012) pareiškėjos prašymo netenkino ir patvirtino VMI 2012 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 69-119 (b. l. 24–33). Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 15 d. iki 2011 m. sausio 11 d. iš UAB „Brauer“ pirko prekių (alaus) už 348294,13 Lt (MGK byla, b. l. 214–239, 111). Prekes pareiškėja įsigijo pagal UAB „Brauer“ 2010 m. vasario 1 d. – 2011 m. kovo 31 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras (MGK byla, b. l. 116–136), už įsigytas prekes PVM deklaracijose deklaravo 60447,73 Lt pirkimo PVM. Prieš tai paminėtose sąskaitose faktūrose apskaičiuotą 60447,73 Lt pardavimo PVM UAB „Brauer“ deklaravo 2010 m. vasario mėn. – 2011 m. sausio mėn. PVM deklaracijose, tačiau jo į valstybės biudžetą nesumokėjo. UAB „Brauer“ PVM nepriemoką mokesčių administratorius nustatė įvertinęs bendrovės prievolių 2011 m. sausio 25 d., 2011 m. gegužės 9 d. ir 2012 m. vasario 21 d. balansų duomenis (MGK byla, b. l. 97, 104–109).

Teismas nurodė, kad patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad V. K. nuosavybės teise priklauso 22 proc. pareiškėjos ir 34 proc. UAB „Brauer“ akcijų. Minėtas asmuo, be kita ko, yra UAB „Šiaurės vilkas“ generalinis direktorius. UAB „Šiaurės vilkas“ yra UAB „Maltosa“ vienintelė akcininkė. V. K., būdamas paminėtų bendrovių akcininkas, 2010 m. sausio 12 d. grynais pinigais paskolino 651500,52 Lt UAB „Brauer“ (b. l. 46). Dėl minėtų faktinių aplinkybių pareiškėja ir UAB „Brauer“ pagrįstai pripažintos susijusiais asmenimis pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 31 dalies 4 punktą. Pareiškėja sutinka su mokesčių administratoriaus pateiktais argumentais, jog pareiškėja, UAB „Maltosa“ ir V. K. yra susiję asmenys. 2009 m. spalio 15 d. sudaryta trišalė sutartis tarp UAB „Brauer“ (gamintojas), UAB „Maltosa“ (tiekėjas) ir ŽŪB „Delikatesas“ (pirkėjas), pagal kurios 1.1 punktą tiekėjas UAB „Maltosa“ įsipareigojo tiekti salyklą gamintojui UAB „Brauer“. Pagal šios trišalės sutarties 3.1 punktą UAB „Brauer“ savo skolą už UAB „Maltosa“ pristatytą salyklą perkelia ŽŪB „Delikatesas“ sumokėti už UAB „Brauer“ pristatytą salyklą, pervedant pinigus į UAB „Maltosa“ banko sąskaitą. Šalys susitarė, kad UAB „Brauer“ už iš UAB „Maltosa“ gautą salyklą atsiskaito ŽŪB „Delikatesas“ tiekiama produkcija, t. y. alumi (3.2 punktas, MGK byla, b. l. 112–113).

Teismas pabrėžė, jog pareiškėja už PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekes atsiskaitė mokėjimo pavedimais, pervesdama į UAB „Brauer“ sąskaitą banke (MGK byla, b. l. 217, 218, 220, 221, 222, 223, 224, 225, 226, 227) bei pagal 2009 m. spalio 15 d. trišalę sutartį pervesdama į UAB „Maltosa“ sąskaitą (MGK byla, b. l. 216, 219, 239). Tarp bendrovių „Brauer“, „Delikatesas“ ir „Garsų pasaulis“ 2010 m. spalio 20 d. sudaryta trišalė reikalavimų įskaityti sutartis Nr. 10-2 (MGK byla, b. l. 114), pagal kurią ŽŪB „Delikatesas“ įsipareigojo pervesti UAB „Brauer“ 6000 Lt skolą į UAB „Garsų pasaulis“ nurodytą atsiskaitomąją sąskaitą, o UAB „Brauer“ užskaito ŽŪB „Delikatesas“ 6000 Lt skolą (3 punktas). Taip pat bendrovės „Brauer“, „Delikatesas“ ir „Aremikas“ 2010 m. gruodžio15 d. sudarydamos trišalę reikalavimų įskaitymo sutartį Nr. 10-17 (MGK byla, b. l. 115) susitarė, kad pareiškėja perveda UAB „Brauer“ 5000 Lt skolą į UAB „Aremikas“ atsiskaitomąją sąskaitą, o UAB „Brauer“ užskaito pareiškėjos 5000 Lt skolą. Pareiškėja šias sutartis įvykdė pervesdama trišalėse reikalavimų įskaityti sutartyse nurodytas UAB „Brauer“ skolas (MGK byla, b. l. 228, 237). Bylos dokumentais nustatyta, kad pareiškėja mokėjimų nurodymais atliko ir daugiau pervedimų už UAB „Brauer“ (MGK byla, b. l. 229–236, 238). Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartimi UAB „Brauer“ iškelta bankroto byla (MGK byla, b. l. 137–139). Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. nutartimi UAB „Brauer“ pripažinta bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto (b. l. 76).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog aiškinant teisės normas, reguliuojančias teisę į PVM atskaitą, administracinių teismų praktikoje akcentuotina, jog jeigu mokesčių mokėtojas žino apie tai, kad jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet, atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi galimybę tai žinoti, ir nepaisydamas to atlieka tokias ūkines operacijas, jis elgiasi nesąžiningai. Sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise. Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, kad pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą (LVAT plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004; Administracinių teismų praktika Nr. 6, p. 128–142). Vėlesnėje suformuotoje LVAT praktikoje (2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-963/2009, paskelbtas 2009 m. Administracinėje jurisprudencijoje Nr. 18, 2009 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1097/2009, 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A556-1310/2009 ir Nr. A556-1356/2009, 2010 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-439/2010, 2010 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑610/2010 ir kt.) taip pat ne kartą buvo akcentuojama, kad, sprendžiant dėl PVM atskaitos realizavimo sąlygų egzistavimo, būtina atsakyti į du esminius klausimus: pirma, ar egzistuoja PVM objektas, t. y. ar ūkinė operacija, už kurią sumokėtą PVM mokesčių mokėtojas siekia susigrąžinti, realiai įvyko; antra, ar yra pagrindas teigti, kad mokesčių mokėtojas yra nesąžiningas, t. y. jis į atskaitą įtraukė PVM sumą, žinodamas (turėdamas žinoti), kad jo ūkinės operacijos partneris PVM į biudžetą nesumokės.

Pirmosios instancijos teismas papildomai pažymėjo, jog LVAT taip pat yra konstatavęs, kad nemokant mokesčių, pažeidžiamas viešas interesas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Taip pažeidžiami mokesčių visuotinio privalomumo ir mokesčių mokėtojų lygybės principai (MAĮ 7, 8 straipsniai), nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje ekonominėje padėtyje nei juos mokantys. Pažeidžiant šiuos principus, subjekto veikla negali būti laikoma teisėta.

Taigi, jeigu mokesčio mokėtojas žino apie tai, jog atlikdamas ūkinę operaciją ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nesumokėjimo, arba nors ir nežino, bet, atsižvelgiant į visumą teisiškai reikšmingų aplinkybių turi galimybę žinoti, ir nepasydamas to, atlieka tokią ūkinę operaciją, konstatuotina, kad jis elgiasi nesąžiningai. Mokesčių įstatymai nustato pareigą mokesčių mokėtojui apskaičiuoti ir sumokėti nustatytus mokesčius teisingai ir laiku. Šios prievolės dydis kaip tik ir priklauso nuo ūkinės operacijos partnerio veiklos teisėtumo.

Nors įstatymai tiesiogiai ir nenustato mokesčio mokėtojo pareigos kontroliuoti partnerio veiklą, tikrinti jo išrašomų dokumentų tikrumą, tačiau tokia pareiga kyla iš pačios mokesčių mokėjimo prievolės mokėti mokesčius ir sandorių sudarymo nuostatų, apibrėžtų Civilinio kodekso normose. Priešingu atveju, mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas, ar turėdamas galimybę žinoti, kad pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės PVM mokesčio, elgiasi nesąžiningai ir prisiima riziką dėl mokėtinų į valstybės biudžetą mokesčių dydžio.

Be abejo, iš mokesčio mokėtojo negali būti reikalaujama imtis neprotingų priemonių sutarties partnerio veiklos teisėtumui nustatyti, t. y. imtis specialioms tarnyboms priskirtų operatyvinės veiklos funkcijų, tačiau bent minimalius veiksmus, susijusius su ūkinės operacijos subjekto veiklos teisėtumu (leidimo užsiimti konkrečia veikla turėjimu, PVM mokesčio deklaravimu ir mokėjimu, apskaitos dokumento priklausomybe būtent šiam ūkio subjektui), gali atlikti. MAĮ 36 straipsnio nuostatos garantuoja mokesčio mokėtojo teisę gauti iš mokesčio administratoriaus informaciją, reikalingą jo mokestinėms prievolėms vykdyti (LVAT administracinės bylos Nr. A1‑355/2004, Nr. A8-283/2005, Nr. A4-21/2005, Nr. A15-538/2005, Nr. A11-109/2007, Nr. A17‑711/2007, Nr. A18-1040/2007, Nr. A4-450/2007).

Nesąžiningumas įrodinėtinas tik tada, kai konstatuojamas realus ūkinės operacijos buvimas (LVAT administracinė byla Nr. P556-34/2010).

Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog atitinkamos ūkinės operacijos realiai įvyko, jog pareiškėja už suteiktas prekes sumokėjo atitinkamas prekių įsigijimo bei PVM sumas bei kitų mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių. Pareiškėja kelia ginčą dėl mokesčių administratoriaus pripažinimo ją buvus nesąžininga, t.y. turėjus realias galimybes žinoti tam tikrus faktus, kad ši bendrovė nesumokės pardavimo PVM į biudžetą. Pareiškėja skunde ir teismo posėdžio metu patvirtino, jog jai buvo žinoma apie UAB „Brauer“ patiriamus finansinius sunkumus, tačiau savo veiksmus UAB „Brauer“ atžvilgiu pareiškėja vertina kaip norą padėti šiai bendrovei. Į teismo posėdį iškviesti liudytojai V. K., G. B. (UAB „Maltosa“ komercijos direktorius) patvirtino žinoję apie UAB „Brauer“ sunkią finansinę padėtį. V. K. paaiškino, kad UAB „Brauer“ akcijas įsigijo 2010 m. sausio 12 d. jau žinodamas sunkią ekonominę ir finansinę bendrovės padėtį, tačiau norėjo jai padėti išsikapstyti iš finansinės duobės. Taigi šios aplinkybės tik patvirtina pareiškėjos nesąžiningumą, nes ji žinojo kontrahento (UAB „Brauer“) sunkią finansinę padėtį, ši bendrovė apskritai nėra pajėgi mokėti mokesčius į valstybės biudžetą. Pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių, nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad sandoriuose su UAB „Brauer“ ji buvo sąžininga. Priešingai, tiek skunde, tiek teismo posėdyje paaiškino, kad žinojo apie UAB „Brauer“ patiriamus finansinius sunkumus.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2011 m. sausio 31 d. UAB „Brauer“ išrašė 28 PVM sąskaitas faktūras pareiškėjai (MGK byla, b. l. 116–136, 155–162), pagal kurias ji apskaitė alaus įsigijimą už 348294,13 Lt (iš jų 60447,73 Lt pirkimo PVM). Teismo vertinimu ilgalaikiai pareiškėjos ir jos kontrahento UAB „Brauer“ ryšiai, kuriems esant buvo sudarytas ne vienkartinis sandoris, rodo pareiškėjos realią galimybę per pakankamai ilgą laiką išsiaiškinti apie UAB „Brauer“ pardavimo PVM nemokėjimą į valstybės biudžetą. Pareiškėja turėjo realią galimybę pasidomėti pardavimo PVM mokėjimu pagal minėtas sąskaitas faktūras, pareikalavusi pačios bendrovės arba prašant informacijos iš mokesčio administratoriaus. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šios informacijos reikalavo, ji jai buvo suteikta ar ne. Be to, pareiškėjos akcininkas V. K., pirkdamas UAB „Brauer“ akcijas žinojo apie šios bendrovės ypatingai sunkią finansinę padėtį, šias aplinkybes jis patvirtino teisme. Taip pat pareiškėjos žinojimą apie UAB „Brauer“ nemokumą ir glaudžius jų tarpusavio santykius patvirtina vykdytos tarpusavio užskaitos pagal 2009 m. spalio 15 d. trišalę sutartį bei pareiškėjos atlikti UAB „Brauer“ skolų apmokėjimai kitiems juridiniams asmenims. Pareiškėjos klaidingas situacijos supratimas ir noras padėti UAB „Brauer“ nepaneigia jos nesąžiningumo tuo aspektu, kad elgdamasi apdairiai ir atidžiai turėjo galimybę sužinoti, kad UAB „Brauer“ nesumokės pardavimo PVM pagal pareiškėjai išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė ir tai, jog pareiškėjos argumentai, kad mokesčių administratorius neteisėtai bando perkelti UAB „Brauer“ bankroto procedūros teisines pasekmes, kad V. K., turinčiam 34 proc. UAB „Brauer“ akcijų paketą suteikta teisė gauti tik tam tikro riboto pobūdžio informaciją apie šią bendrovę, jis neturi teisės susipažinti su dokumentais, patvirtinančiais einamųjų mokesčių mokėjimą, yra neteisingi ir atmestini, nes minėti argumentai nepaneigia pareiškėjos galimybės pasinaudoti MAĮ 36 straipsnyje įtvirtinta teise gauti informaciją, reikalingą jos mokestinėms prievolėms vykdyti. Galimybę sužinoti apie PVM nepriemoką užtikrina ir MAĮ 38 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktai, kuriuose įtvirtinta, kad paslaptyje nelaikoma mokesčių mokėtojo – juridinio asmens sumokėtų (įskaitytų) mokesčių suma bei mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos suma.

Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti identiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Pareiškėja nepagrįstai remiasi LVAT 2007 m. balandžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A8-345/2007, nes jos aplinkybės nesutampa su šios bylos aplinkybėmis. LVAT 2007 m. balandžio 2 d. administracinėje byloje Nr. A8-345/2007 aiškino PVM įstatymo 71 straipsnio 6 dalies ir 58 straipsnio tarpusavio ryšį bei jų sisteminį taikymą. Pareiškėjos nurodytoje byloje pirkėjas įsigijo prekes, už kurias neturėjo būti skaičiuojamas PVM, iš pardavėjo, kuris PVM išskyrė sąskaitoje faktūroje bei šį mokestį iš jo paėmė.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, iki ginčo sandorių buvusi UAB „Brauer“ finansinė padėtis, V. K. patiriami nuostoliai dėl UAB „Brauer“ suteiktos paskolos nevisiško grąžinimo nėra svarbūs vertinant pareiškėjos galimybes žinoti, kad kontrahentas nesumokės pardavimo PVM. Nagrinėjamu atveju svarbiomis laikytinos aplinkybės, kad UAB „Brauer“ už ginčo ūkinėmis operacijomis sukurtą pridėtinę vertę nesumokėjo PVM, o į PVM atskaitą pretenduojanti pareiškėja turėjo realias galimybes žinoti, kad jos partneris pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras nesumokės pardavimo PVM. Teismo vertinimu, pareiškėja, žinodama apie UAB „Brauer“ finansinius sunkumus bei būdama su ja susijusiu asmeniu, neabejotinai turėjo realias galimybes žinoti dėl PVM ir kitų mokesčių nemokėjimo. Pareiškėjos neveikimas negali būti vertinamas niekaip kitaip kaip tik nesąžiningas elgesys, siekiant susigrąžinti PVM, žinant, kad PVM pagal kontrahento išrašytas PVM sąskaitas faktūras nėra sumokėtas. Tokios išvados teismas priėjo sistemiškai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, LVAT praktiką dėl teisės į PVM atskaitos paneigimą dėl nesąžiningumo. Nustačius UAB „Brauer“ nemokėjimą į biudžetą ginčo PVM sąskaitose faktūrose išskirto PVM ir, kad pareiškėja žinojo arba turėjo galimybę žinoti, jog pardavimo PVM į biudžetą nebus sumokėtas, pareiškėja praranda teisę į PVM atskaitą, todėl būtent dėl šių nustatytų faktinių aplinkybių pareiškėjai kyla prievolė į biudžetą sumokėti PVM.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus, neįrodė savo sąžiningumo. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, remdamasis aptartų teisės normų sistemine analize, vadovaudamasi LVAT praktika, daro išvadą, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai faktinių duomenų, tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, įgalinančias pripažinti pareiškėją sudarant sandorius su UAB „Brauer“ buvus nesąžininga, jai pagrįstai apskaičiuota PVM mokėtina suma, delspinigiai ir bauda. Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiami mokesčių administratoriaus ir Komisijos priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra juridinio pagrindo jų naikinti ar keisti, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 57 straipsnis).

III. Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Šiaulių AVMI 2012 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 44.1-16-12 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (MGK b. l. 36–42) ir mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusių VMI 2012 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. 69-119 (MGK b. l. 2–4), Komisijos 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimo „Dėl ŽŪB „Delikatesas“ 2012-07-17 skundo“ Nr. S‑165(7-152/2012) (MGK b. l. 304–313), Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimo (b. l. 83–89), kuriais minėtas Šiaulių AVMI sprendimas buvo paliktas galioti, teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo (Šiaulių AVMI) sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo pareiškėjai buvo apskaičiuotas mokėtinas 60448 Lt dydžio PVM, 9799 Lt PVM delspinigiai ir 6045 Lt PVM bauda.

Nagrinėjamas ginčas iš esmės yra kilęs dėl vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, sprendimų, kuriais buvo paneigta pareiškėjos teisė atskaityti UAB „Brauer“ pareiškėjai išrašytose PVM sąskaitose faktūrose (MGK b. l. 116–136, 155–161) nurodytą (išskirtą) 60448 Lt PVM sumą. Tokios pozicijos vietos mokesčių administratorius ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos iš esmės laikėsi vertindamos, jog pareiškėja buvo nesąžininga, nes žinojo (turėjo žinoti), jog UAB „Brauer“ dėl sunkios finansinės būklės nesumokės PVM į valstybės biudžetą.

PVM įstatymo 64 straipsnio 9 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad Mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus.

MAĮ 10 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai.

Išplėstinė teisėjų kolegija LVAT 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, apibendrindama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, konstatavo, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant arba 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje, arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius įrodinėjo ir vertino būtent vieną iš Teisingumo Teismo nurodomų – PVM atskaitą ribojančių – aplinkybių, tai yra pareiškėjos žinojimą/turėjimą žinoti (sąžiningumą), kad jis įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Šiuo aspektu prieš tai paminėtoje LVAT nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad tokiu atveju yra privalu įrodyti, jog prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo/turėjo žinoti apie tai. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta. Minėtą teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius. Ji gali būti konstatuota tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį; sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą; taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo; atsiskaitymo už sandorius formas; tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį; teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan.

Šiuo klausimu nagrinėjamoje byloje, be kita ko, nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad:

1. UAB „Brauer“ už alų pareiškėjai ŽŪB „Delikatesas“ laikotarpiu nuo 2010 m. vasario iki 2011 m. sausio 287846 Lt sumai (iš šios sumos – 60448 Lt PVM) išrašė 28 PVM sąskaitas faktūras (MGK b. l. 116–136, 155–161). Pardavimo PVM UAB „Brauer“ deklaravo 2010 m. vasario – 2011 m. sausio mėnesių deklaracijose, tačiau mokesčio į valstybės biudžetą nesumokėjo.

2. Minėtu laikotarpiu ŽŪB „Delikatesas“ už UAB „Brauer“ produkciją atsiskaitė arba mokėjimo pavedimais į UAB „Brauer“ atsiskaitomąją sąskaitą banke, arba tarpusavio užskaitų būdu, t. y. pinigus pagal 2009 m. spalio 15 d. trišalę sutartį (MGK b. l. 112–113) pervesdavo UAB „Maltosa“, tiekusiai UAB „Brauer“ salyklą. Iš viso tokiu būdu UAB „Maltosa“ buvo pervesta 167785,58 Lt (MGK b. l. 216, 219, 239). Paskutinis mokėjimo pavedimas atliktas 2011 m. sausio 7 d. (MGK b. l. 239). Panašiu principu buvo vykdyti ir kiti tarpusavio atsiskaitymai, t. y. ŽŪB „Delikatesas“ mokėjimo pavedimais į UAB „Garsų pasaulis“ (6000 Lt; MGK b. l. 114, 228) ir UAB „Aremikas“ (5000 Lt; MGK b. l. 115, 237) sąskaitas sumokėjo UAB „Brauer“ įsiskolinimus, o UAB „Brauer“ atitinkamai užskaitė ŽŪB „Delikatesas“ dalinį įsiskolinimą už alų. Taip pat ŽŪB „Delikatesas“ pagal UAB „Brauer“ prašymus atliko mokėjimo pavedimus kitoms bendrovėms: UAB „Emulis“ – 5000 Lt (MGK b. l. 229), UAB „Terekas“ – 4000 Lt (MGK b. l. 230), AB „VST“ – 23915,81 Lt ir 25180,5 Lt (MGK b. l. 231, 238), UAB „Intergas“ – 13123,87 Lt ir 10000 Lt (MGK b. l. 232, 236), UAB „Aurika“ – 6171,52 Lt (MGK b. l. 233), UAB „Vorto gama“ – 6000 Lt (MGK b. l. 234), UAB „Algekta“ – 2000 Lt (MGK b. l. 235).

3. Tarp UAB „Brauer“ ir Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos buvo sudarytos 4 mokestinės paskolos sutartys (2009 m. liepos 24 d., 2010 m. kovo 4 d. ir dvi sutartys – 2010 m. balandžio 21 d.; MGK b. l. 276–289).

4. Nagrinėjamu laikotarpiu ŽŪB „Delikatesas“ ir UAB „Brauer“ veikė kaip susiję asmenys pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 31 dalį. ŽŪB „Delikatesas“ vadovas ir akcininkas yra G. B. (11 proc.), taip pat akcininkai yra V. K. (22 proc.) ir V. K. B. (G. B. tėvas) (13 proc.). UAB „Brauer“ akcininkas nuo 2010 m. sausio 12 d. yra V. K. (34 proc.; b. l. 38–46). UAB „Maltosa“ vienintelis akcininkas yra UAB „Šiaurės vilkas“, kurios generalinis direktorius yra V. K., o jo vienintelė akcininkė yra V. K. motina P. K. (MGK b. l. 97–98, 260). UAB „Lokio bravoras“ vienintelis akcininkas yra V. K. B. (MGK b. l. 97–98).

5. Susidarius UAB „Brauer“ įsiskolinimui už tiekiamą salyklą, UAB „Maltosa“ 2010 m. lapkričio 5 d. už 1002846,88 Lt (be PVM) iš UAB „Brauer“ įsigijo alaus gamybinę įrangą, kurią 2010 m. gruodžio 31 d. už 30000000 Lt (be PVM) pardavė UAB „Lokio bravoras“, įsteigtai 2010 m. gruodžio 6 d., o PVM mokėtoja įregistruotai 2010 m. gruodžio 31 d. Visi įrengimai liko UAB „Brauer“ patalpose ir buvo jai išnuomoti už 7000 Lt mėnesinį mokestį (MGK b. l. 257, 259, 260).

6. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartimi (MGK b. l. 137–138) UAB „Brauer“, be kita ko, ir pagal pačios UAB „Brauer“ pareiškimą buvo iškelta bankroto byla.

Įvertinusi paminėtas aplinkybes (ypač aplinkybę, kad V. K. ir G. B. yra ŽŪB „Delikatesas“ ir UAB „Brauer“ akcininkai, o G. B. – ir ŽŪB „Delikatesas“ pirmininkas), teisėjų kolegija daro išvadą, kad ŽŪB „Delikatesas“ žinojo apie UAB „Brauer“ sunkią finansinę padėtį, taip pat, kad visą nagrinėjamą laikotarpį (nuo 2010 m. vasario iki 2011 m. sausio) UAB „Brauer“ nemokėjo pardavimo PVM, išskirto pareiškėjai ŽŪB „Delikatesas“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose. Pažymėtina, kad šiuo laikotarpiu dėl susidariusios sunkios finansinės situacijos tarp UAB „Brauer“ ir Telšių AVMI buvo sudarytos 3 mokestinės paskolos sutartys; ŽŪB „Delikatesas“ nuolat dengė UAB „Brauer“ įsiskolinimus, mokėdama už patiektą alų ne tiesiogiai UAB „Brauer“, o jos kreditoriams; 2010 m. lapkričio 5 d. už skolas iš UAB „Brauer“ buvo perimta alaus gaminimo įranga; 2011 m. vasario 23 d., t. y. iš karto pasibaigus analizuojamam laikotarpiui, pagal pačios UAB „Brauer“ pareiškimą, jai buvo iškelta bankroto byla.

Iš pateiktos įvykių sekos matyti, kad UAB „Brauer“ bankroto link buvo judama tikslingai ir apgalvotai. ŽŪB „Delikatesas“ (V. K. yra akcininkas) už UAB „Brauer“ tiekiamą produkciją mokėjo tiesiogiai UAB „Brauer“ kreditoriams, tame tarpe 167785,58 Lt sumokėjo ir kreditoriui UAB „Maltosa“ (šios bendrovės vienintelis akcininkas – UAB „Šiaurės vilkas“, kurios vienintelė akcininkė yra P. K., o vadovas – V. K.). Pažymėtina, kad paskutinis mokėjimo pavedimas UAB „Maltosa“ buvo atliktas 2011 m. sausio 7 d., t. y. vos prieš 1,5 mėn. iki bankroto bylos UAB „Brauer“ iškėlimo. Tokiu būdu, nepervedant piniginių lėšų UAB „Brauer“, o atsiskaitant tiesiogiai su kitais kreditoriais, buvo vengiama prievolių valstybei, t. y. pirmenybė buvo teikiama ne mokesčių, įskaitant PVM, sumokėjimui, bet kitoms prievolėms įvykdyti. Be to, 2010 m. lapkričio 5 d. UAB „Maltosa“ iš UAB „Brauer“ už skolas perėmė alaus gamybinę įrangą, kurią netrukus pardavė naujai įsteigtai UAB „Lokio bravoras“ (šios bendrovės vienintelis akcininkas yra ir ŽŪB „Delikatesas“ akcininkas), tokiu būdu vėlgi su ŽŪB „Delikatesas“ susiję asmenys patenkino savo kreditorinį reikalavimą nepaisant valstybės ir kitų kreditorių interesų. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ŽŪB „Delikatesas“ žinojo, jog UAB „Brauer“ iki bankroto bylos jai iškėlimo neįvykdys (t. y. negaudamas dalies piniginių lėšų ir perleisdamas savo turtą kreditoriams neturės galimybės įvykdyti) mokestinių prievolių valstybei.

Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija sutinka su mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimu, kad pareiškėjos teisė į ginčo PVM atskaitą buvo paneigta pagrįstai. Šios aplinkybės konstatavimas nagrinėjamu atveju eliminuoja teismo pareigą papildomai vertinti kitus pareiškėjos argumentus, susijusius su jos teisės į PVM atskaitą įgyvendinimu.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Iš kartu su apeliaciniu skundu pateikto AB SEB banko 2013 m. sausio 29 d. mokėjimo nurodymo (b. l. 103) matyti, kad už apeliacinį skundą yra sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis. ABTĮ 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 50 Lt žyminis mokestis. ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju už apeliacinį skundą sumokėta daugiau žyminio mokesčio, nei yra nustatyta, pareiškėjai grąžintina permokėta žyminio mokesčio suma – 50 Lt.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos Joniškio rajono Žemės ūkio bendrovės „Delikatesas“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjai Joniškio rajono Žemės ūkio bendrovei „Delikatesas“ 50 Lt permokėtą žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas