2013-03-28 Nr. AB-1077-3-61-3-01393-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-464/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01393-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. (A. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. (A. N.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, ir Lukiškių tardymo izoliatoriui – kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 1), kuriame prašė panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas) 2012 m. vasario 27 d. raštą Nr. 22-377 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2012 m. balandžio 13 d. raštą Nr. 25-1553 bei priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 76 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. sausio 20 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime, kamerose Nr. 145, 150, 177, 179, 185, 255. Šių kamerų plotas buvo 8–9 kv. m, o kamerose buvo laikoma po 4 asmenis. Teigė, kad taip buvo pažeistas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje, nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 papunktis, kuriame nustatyta, jog vienam kaliniui tenkantis kameros plotas turėtų būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teigė, kad kamerose įrengtas santechnikos mazgas negali būti įskaičiuojamas į gyvenamąjį plotą. Atitinkamą kameros ploto dalį užima dviaukštės lovos, staliukas su dviem kėdėmis, praustuvas. Kamerose buvo netinkamos gyvenimo sąlygos: nuo lubų luposi tinkas, kuris krito ant galvų ir į lėkštes, buvo tarakonų, nebuvo spintelių, nebuvo galimybės valgyti prie mažo staliuko visiems kameroje esantiems asmenims. Laikant asmenis tokiose kamerose, buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3,5, 8 straipsnio nuostatos. 2012 m. vasario 7 d. dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, kuris 2012 m. vasario 27 d. raštu Nr. 22-377 atsakyme į skunde išdėstytas aplinkybes nereagavo. Kalėjimų departamentas 2012 m. balandžio 13 d. raštu Nr. 25-1553 pateikė formalų atsakymą, o problemos neišsprendė.

Pareiškėjo teigimu, dėl laikymo perpildytose kamerose nežmoniškomis sąlygomis jis patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, todėl prašo priteisti 76 500 Lt neturtinei žalai atlyginti (500 Lt už kiekvieną parą).

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 14–18) paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lukiškių TI-K yra įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems ir suimtiesiems.

Lukiškių TI-K administracija negali lemti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių ir esančių įstaigoje, skaičiaus, taip pat neturi teisinio pagrindo nepriimti jų į įstaigą, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 8 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsnis). Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

Pasitaiko, jog kai kurios kameros gali būti perpildytos, ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiose kamerose būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie yra perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktų numatytas inventorius. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, naudojant esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus lėšas iš valstybės biudžeto.

Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Šiam tikslui išduodamas reikalingas inventorius – šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras ir kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo ir dezinfekuoja iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Pareiškėjo teiginiai, esą Lukiškių TI-K kamerose lakstė pelės, žiurkės, tarakonai, neatitinka tikrovės, nes siekdmas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinį patikrinimą.

Teigė, jog pareiškėjo ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą į skundą (b. l. 35–37) grindė iš dalies tais pačiais argumentais, kuriuos išdėstė savo atsiliepime ir atsakovas. Be to, pažymėjo, kad skundžiamu Kalėjimų departamento 2012 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 25-1553 pareiškėjui buvo atsakyta laiku ir išsamiai. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos reikalavimą bei jos dydį. Pareiškėjo argumentai dėl žalos jam padarymo yra abstraktūs. Nenustačius ir neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalai atlyginti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. spalio 8 d. sprendimu (b. l. 62–67) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčas kilo neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. sausio 20 d., kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime, taip pat dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo 2012 m. vasario 27 d. rašto Nr. 22-377 ir Kalėjimų departamento 2012 m. balandžio 13 d. rašto Nr. 2S-1553 teisėtumo ir pagrįstumo.

Ištyręs bei įvertinęs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. sausio 20 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K (b. l. 14 –15). Pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų gyvenimui (kalinamas perpildytose kamerose, kameros labai prastos būklės – luposi tinkas, kuris krisdavo ant galvų ir t. t.) skundu (b. l. 23) kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją. Lukiškių TI-K 2012 m. vasario 27 d. rašte Nr. 22-377 (b. l. 3) nurodė, jog pareiškėjo skunde paminėtų patalpų (Nr. 145, 150, 177, 179, 185, 196, 255) vėdinimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, atvykusiems asmenims pagalvės ir čiužiniai išduodami švarūs ir tinkami naudoti. Dėl kamerų perpildymo pažymėjo, kad dėl didelio kalinamųjų asmenų judėjimo Lukiškių TI-K nuolat vykdo kalinamųjų asmenų perkėlimą iš vienos kameros į kitą, tam, kad būtų sudarytos kuo geresnės gyvenimo sąlygos, tačiau ne visada tai pavyksta. Rašte pareiškėjui paaiškino, kad, atsiradus galimybei, pareiškėjo prašymas bus patenkintas. Nesutikdamas su Lukiškių TI-K atsakymu, pareiškėjas su skundu (b. l. 39) kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris 2012 m. balandžio 13 d. raštu Nr. 2S-1553 (b. l. 2), pagrįsdamas argumentus teisės normomis, nurodė, jog Lukiškių TI-K pagal galimybes visada siekia, kad kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K atitiktų nustatytas teisės normomis.

Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas grindžia argumentais, kad buvo kalinamas nežmogiškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, todėl dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Dėl nurodytų aplinkybių prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 76 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2. Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2011 m. sausio 20 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas iš viso 155 paras. Iš jų nepažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui – 3 paras (nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2011 m. rugpjūčio 21 d., kamera Nr. 114), pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui – 152 paras (nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2012 m. sausio 20 d., kameros Nr. 145, 177, 179, 18, 196, 150, 255).

Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, ginčo šalių argumentus, be kita ko, patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent perpildytose kamerose, teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo išgyventų emocijų. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.

Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, jog jam būtų pablogėjusi sveikata, ir kad šis pablogėjimas būtų susijęs būtent su netinkamomis gyvenimo sąlygomis, t. y. nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į medikus. Todėl teismas konstatavo, kad iš bylos įrodymų nenustatyta, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K turėjo įtakos, pavyzdžiui, jo sveikatai. Pareiškėjo skundo argumentus dėl patirtų neigiamų veiksnių, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, teismas vertino kaip subjektyvią pareiškėjo nuomonę. Konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių prastą kamerų būklę (luposi tinkas, kuris krisdavo ant galvų, nėra spintelių, kamerose yra tarakonų ir kt.), o tik nurodė abstrakčius argumentus, be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų teikęs skundus konkrečiai dėl netinkamų (antisanitarinių) jo laikymo sąlygų, nes apie netinkamas gyvenimo sąlygas pareiškėjas nurodė tik skunduose Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamentui po išvykimo iš Lukiškių TI-K. Teismas nustatė, kad dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo Lukiškių TI-K patalpose (sandėliuose, virtuvėje, pirtyje, miegamosiose patalpose) tarp UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stoties“ ir Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutarties Nr. 102 (b. l. 27–34), kuri pratęsiama kiekvienais metais.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Tai reiškia, kad grindžiant neturtinės žalos reikalavimus bloga kamerų būkle taip pat būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus. To nepadarius, laikytina, kad pareiškėjo reikalavimai nepagrįsti objektyviais įrodymais.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, (toliau – ir Taisyklės) 14, 14.5 punktuose nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Atsižvelgęs į tai, kad nei šiose Taisyklėse, nei higienos normose nėra nustatyta, jog sanitarinio mazgo patalpos plotas neįeina į bendrą gyvenamąjį kameros plotą, teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo skundo argumentus, kad kamerose esantys praustuvė ir unitazas neįeina į gyvenamąjį plotą.

Teismas nustatė, kad skundžiamais raštais nėra sprendžiamas klausimas dėl teisių ar pareigų pareiškėjui, tik pateikiama informacija, iš dalies pripažįstamos ir paaiškinamos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2012 m. balandžio 13 d. rašte iš esmės pripažino, kad atsakovas Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų reikalavimą dėl Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyto minimalus ploto, tenkančio vienam asmeniui, paaiškindamas, kad Lukiškių TI-K administracija siekia, kad gyvenimo sąlygos atitiktų teisės normų reikalavimus, tačiau atskirais atvejais dėl įstaigos perpildymo pasitaiko trumpalaikiai asmenų apgyvendinimai skiriant mažesnį nei numatyta gyvenamąjį plotą. Taip pat pabrėžė, kad administracija visus aprūpina miegamosiomis vietomis, o kamerų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes (b. l. 27).

Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamentas į pareiškėjo skundus, paaiškindami kamerų perpildymo priežastis, atsakė laiku, atsakymai pagrįsti teisės normomis ir nurodyta apskundimo tvarka, todėl naikinti šių raštų nėra teisinio pagrindo.

Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A520-2275/2012 yra nurodęs, kad teismų praktikoje pripažįstama ir tai, jog asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (administracinės bylos Nr. A2-718/2007, A444-619/2008, A146-1240/2011, A756-143/2012 ir kt.).

Įvertinęs teisinį reglamentavimą, atsižvelgdamas į teismų praktiką, proceso šalių argumentus, nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, t. y. pažeidė pareiškėjo teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Todėl teismas sutiko, jog gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų dėl ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų. Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumą, teismas atsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju byloje nebuvo surinkta jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas buvo laikomas nežmogiškomis, žiauriomis ir antisanitarinėmis sąlygomis, kad jo laikymas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu turėjo neigiamos įtakos jo fizinei ir emocinei sveikatai (pareiškėjas nesikreipė į gydytojus),taip pat ir tai, kad į įstaigos administraciją dėl nepatogumų, atsiradusių dėl mažesnio ploto, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2011 m. sausio 20 d. nesikreipė, o apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas nusprendė, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, kad jo teisės į teisės normomis garantuotą minimalų gyvenamąjį plotą Lukiškių TI-K pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. A444-619/2008, Nr. A858-1490/2012, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14).)

III. Pareiškėjas A. N. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 72) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad vien pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pažymi, kad ilgas, net 152 parų kalinimas nepriimtinomis, antisanitarinėmis, žiauriomis, nežmoniškomis sąlygomis negali būti vertinamas kaip mažareikšmis pažeidimas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, išdėstyta administracinėse byloje Nr. A502-1774/2010, A756-116/2011, A756-122/2010, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio18 d. sprendimu Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teismas, nagrinėdamas bylą, apelianto nuomone, nesivadovavo sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 76–78) atsakovas remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais grindė savo poziciją ir pirmosios instancijos teisme. Be to, atkreipia dėmesį, jog duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį galbūt mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Atsakovo manymu, šioje byloje turi būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuluota administracinėse bylose Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012, kuriose konstatuota, kad pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjas iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. sausio 20 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytas atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad per pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį (155 paras) tik 3 paras (2011 m. rugpjūčio 19 d. - 2011 m. rugpjūčio 21 d., kamera Nr.114) buvo užtikrintos sąlygos, atitinkančios Kalėjimų departamento direktoriaus Įsakymu Nr. V-124 patvirtintą ploto normą (ne mažiau kaip 3,6 kv. m. vienam asmeniui), visą likusį kalinimo laiką (152 paras) pareiškėjas kalėjo sąlygomis, kurios neatitiko minimalios ploto normos vienam asmeniui (nuo 2011 m. rugpjūčio 22 iki 2012 m. sausio 20 d. kamerose Nr. 145, 177, 179, 18, 196, 150, 255). Pagal pateiktus duomenis 152 paras pareiškėjas kalėjo sąlygomis, kai vienam asmeniui teko nuo 1,89 kv. m. iki 2,64 kv. m. ploto. Atsakovo atstovas šio fakto neneigia, tačiau teigia, kad vykdydamas Suėmimo vykdymo įstatymą neturi teisės nepriimti pristatomų į įstaigą suimtųjų, todėl pagal kompetenciją ir skiriamas iš valstybės biudžeto lėšas imasi visų priemonių, kad kalinimo sąlygos būtų kaip galima geresnės (remontuoja patalpas, visi nuteistieji turi atskirą miegamąją vietą, aprūpinamai švaria patalyne, patalpų valymo priemonėmis, patalpas dezinfekuoja UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“. Minėta, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta civilinė atsakomybė yra be kaltės. Todėl atsakovo atstovo nurodyta aplinkybė, kad jis neturi galimybės reguliuoti suimtųjų srautus ir tokiu būdu užtikrinti minimalią gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui nepaneigia atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį.

Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Higienos norma HN 76:2010 ploto normos vienam asmeniui nenustato, tačiau 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str.1 d., 20 str.3 d.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A756-143/2012 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas ištyręs įrodymus pagrįstai nustatė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui ir 155 kalinimo parų 152 paras nebuvo užtikrinta minimali ploto norma vienam asmeniui (ne mažiau kaip 3,6 kv. m.), tačiau nepagrįstai nusprendė, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už kalinimą netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjo kalinimas perpildytose kamerose nebuvo vienkartinis ar trumpalaikis, o buvo tęstinis, jo trukmė pakankamai ilga (152 paros), todėl vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nelaikytina pakankama ir teisinga satisfakcija už kalinimą perpildytose kamerose. Neabejotina, kad gyvenimas ilgą laiką perpildytose kamerose sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų ir dvasinių kančių. Todėl turi būti sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio yra teismo diskrecija (CK 6.250 str.). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Nustatant pareiškėjui priteistinos žalos dydį atsižvelgtina į pažeidimo trukmę, taip pat į kitas aplinkybes. Byloje nenustatyta, kad Lukiškių TI-K administracija išskyrė pareiškėją iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas, ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas. Pareiškėjas jaunas, dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis sveikatos sutrikimų ar kitokių pasekmių nekilo.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija, be kita ko, vadovaudamasi ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, taip pat atsižvelgdama į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (neteisėtų aktų CK 6.271 str. prasme), atlyginti adekvačia suma laikytina 3000 litų suma.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir dėl to buvo neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 143 str.). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus, 3000 (trys tūkstančiai) litų neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo A. N. (A. N.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies – priteisti pareiškėjui A. N. (A. N.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, 3000 (trys tūkstančiai) litų neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan