2013-10-24 Nr. AB-6810-3-61-3-02769-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -1856/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02769-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.7.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. K. (buvusi pavardė – V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1262-629/2013 pagal pareiškėjos S. K. skundą atsakovams Lošimų priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. M. dėl sprendimo panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja kreipėsi su skundu (b. l. 1-10) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) administracijos Lošimo įrenginių techninės kontrolės ir registro skyriaus vedėjo, atliekančio direktoriaus funkcijas, D. S. 2012 m. spalio 9 d. įsakymą Nr. P-69 (toliau – ir Įsakymas);

2) priteisti iš Tarnybos sumą, lygią sumažinto darbo užmokesčio dydžiui (517,5 Lt per mėnesį), už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 9 d. iki teismo sprendimo įvykdymo, tačiau ne ilgiau kaip iki 2013 m. kovo 18 d.;

3) priteisti 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėja nurodė, kad D. S. 2012 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. P-23 pareiškėjos sutikimu nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2013 m. kovo 18 d. pavedė pareiškėjai papildomai vykdyti Tarnybos administracijos Licencijų ir leidimų skyriaus vyresniosios specialistės pareigybės aprašyme nenustatytas funkcijas ir už šių papildomų funkcijų atlikimą skyrė priemoką, tačiau skundžiamu Įsakymu 2012 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. P-23 buvo panaikintas, o pareiškėjai priskirtos papildomos funkcijos buvo perduotos Tarnybos Lošimo įrenginių techninės kontrolės ir registro skyriaus registratorei J.

M.. Pareiškėja nurodė, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) faktiškai susiklosčiusių teisinių santykių nereglamentuoja, todėl pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį šiuo atveju subsidiariai taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – ir Darbo kodeksas, DK). Pasak pareiškėjos, papildomų, pareigybės aprašyme nenustatytų funkcijų priskyrimas valstybės tarnautojams Darbo kodekso prasme prilygintinas papildomam terminuotam darbui, o priskirtų papildomų funkcijų panaikinimas DK prasme prilygintinas darbo sutarties pakeitimui arba nutraukimui.

Toks susitarimas gali pasikeisti arba pasibaigti tik teisės aktuose nustatytais pagrindais ir tvarka, todėl darbdavys be jokio objektyvaus faktinio ir teisinio pagrindo neturi teisės pakeisti arba nutraukti sutarties (šiuo atveju tarnybos sąlygų). Pareiškėja teigė, kad Įsakyme nenurodytos objektyvios priežastys, kodėl iškilo būtinybė jai priskirtas papildomas funkcijas panaikinti. Pareiškėja taip pat pabrėžė, jog keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo negalima, bei atkreipė dėmesį, kad Įsakymas buvo priimtas pareiškėjos nedarbingumo laikotarpiu (mažamečio sūnaus ligos metu), nors Valstybės tarnybos įstatymas ir DK draudžia nutraukti tarnybos (darbo) santykius su tarnautoju jo laikino nedarbingumo laikotarpiu.

Pažymėjo, kad jokio raštiško sutikimo sumažinti darbo užmokestį ji nebuvo davusi, todėl darbdavys, Įsakymu sumažindamas jos darbo užmokestį be raštiško sutikimo, pažeidė DK 120 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjos nuomone, kadangi Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas nepasibaigė, o kitų objektyvių šiame įstatyme bei DK nustatytų tarnybos santykių pasibaigimo (pasikeitimo, pakeitimo) faktinių aplinkybių ir teisinių pagrindų nėra, darytina išvada, kad Tarnybos direktorius, neturėdamas jokio objektyvaus faktinio ir teisinio pagrindo, neturėjo teisės pakeisti sutartų (sulygtų) tarnybos sąlygų – panaikinti įsakymo Nr. P-23, kuriuo jai buvo laikinai priskirtos papildomos funkcijos, ir dėl to sumažinti darbo užmokesčio.

Pareiškėjos teigimu, dėl šių neteisėtų veiksmų ji patyrė turtinę žalą, nes nuo 2012 m. spalio 9 d. neteisėtai buvo sumažintas darbo užmokestis 25 proc. nuo pareiginės algos per mėnesį (517,5 Lt per mėnesį), todėl iš Tarnybos priteistina suma lygi sumažinto darbo užmokesčio dydžiui, laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 9 d. iki teismo sprendimo įvykdymo, tačiau ne ilgiau kaip iki 2013 m. kovo 18 d. Anot pareiškėjos, dėl minėtų neteisėtų Tarnybos veiksmų jai kilo ir neturtinė žala, kurią pareiškėja įvertino 10 000 Lt.

Paaiškino, jog apie tai, kad be jokio pagrindo buvo sumažintas jos darbo užmokestis ir dėl to pablogėjo jos finansinė padėtis, ji sužinojo slaugydama savo sergantį sūnų ir patirdama stresą dėl jo sveikatos būklės. Pasak pareiškėjos, šios aplinkybės ją dvasiškai labai sukrėtė ir dėl jų ji labai išgyveno, patyrė dvasines kančias, viršijančias įprastų išgyvenimų lygį, kadangi jautėsi bejėgiška, nesaugi dėl savo ir savo sūnaus ateities. Jautėsi pažeminta savo kolegų akyse, nes buvo pateikta kaip nekvalifikuota darbuotoja, nors taip nėra.

Atsakovas Tarnyba pateikė atsiliepimą (b. l. 21-27), kuriame prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad iš Tarnybos nuostatų matyti, jog būtent Tarnybos direktorius, kaip vadovas yra atsakingas už įstaigos vidaus administravimą. Pažymėjo, kad teisės aktai suteikė plačius įgaliojimus, susijusius su papildomų darbų skyrimu ir priemokų mokėjimu valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui, nagrinėjamoje situacijoje – Tarnybos direktoriui. Šie platūs įgaliojimai suteikti, siekiant efektyviai valdyti įstaigos veiklą, esant būtinybei užtikrinti papildomų darbų atlikimą pavedant juos atlikti konkretiems asmenims ir pan.

Atkreipė dėmesį, kad priemokos valstybės tarnautojams yra mokamos iš valstybės biudžeto lėšų. Valstybės lėšos privalo būti naudojamos racionaliai, todėl būtų paradoksalu, jei įstaigos vadovui būtų ribojama teisė atšaukti priemokų mokėjimą valstybės tarnautojui. Tik įstaigos vadovas, būdamas atsakingas už Tarnybai pavestų veiklos tikslų įgyvendinimą ir funkcijų vykdymą bei privalėdamas organizuoti Tarnybos administracijos darbą, gali geriausiai įvertinti papildomų darbų atlikimo poreikį, taip pat nuspręsti, kuriam valstybės tarnautojui ar darbuotojui tikslinga pavesti atlikti papildomas, pareigybės aprašyme nenustatytas, užduotis.

Pabrėžė, jog įstaigos vadovas turi pareigą naudoti valstybės biudžeto lėšas racionaliai bei stengtis, kad kuo mažesnėmis sąnaudomis būtų pasiekti įstaigai keliami tikslai. Pasak Tarnybos, Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra numatytas maksimalus priemokos mokėjimo terminas, tačiau ši nuostata nedraudžia nutraukti arba sustabdyti priemokos mokėjimo. Tarnybos direktorius turi teisę panaikinti savo paties ankstesnį įsakymą, kuriuo buvo suformuluotos užduotys konkrečiam valstybės tarnautojui bei nutraukti tokio pobūdžio priemokos mokėjimą.

Pasak Tarnybos, Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta priemoka yra privalomai mokama tik kai valstybės tarnautojui paskiriama atlikti papildomas užduotis. Išnykus minėtam pagrindui, priemokos mokėjimas turi būti nutraukiamas. Pažymėjo, kad pareiškėjai buvo teisingai bei laiku atlyginta už faktiškai atliktą, pareigybės aprašyme nenustatytą darbą, o valstybės tarnautojui raštu suformuluotas papildomų užduočių vykdymo panaikinimas ir atitinkamai tokio pobūdžio priemokų mokėjimo nutraukimas nelaikytinas poveikio priemone pareiškėjos atžvilgiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies prasme, todėl neprivalo būti papildomai motyvuotas.

Tarnybos direktorius, panaikindamas 2012 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. P-23 galiojimą, veikė jam suteiktos kompetencijos ribose ir ginčijamu Įsakymu turėjo teisę nutraukti perduotų papildomų funkcijų vykdymą, nes toks sprendimas yra objektyviai pateisinamas siekiu užtikrinti sklandų Tarnybos darbą. Tarnybos nuomone, nagrinėjamu atveju ginčo objektu esantys teisiniai santykiai yra aiškiai reglamentuoti Valstybės tarnybos įstatymo, todėl DK normos šiuo atveju apskritai netaikytinos. Be to, faktiškai susiklostę teisiniai santykiai nėra susiję su socialinėmis garantijomis, o pareiškėja Tarnyboje buvo priimta į Licencijų ir leidimų skyriaus vyresniosios specialistės (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 9) pareigas ir valstybės tarnybos santykiai su pareiškėja nenutrūko, pareiškėja ir toliau dirba minėtose pareigose.

Tarnybos įsitikinimu, kadangi Tarnybos direktoriaus veiksmai nagrinėjamoje situacijoje yra teisėti, pareiškėja neturi pagrindo reikalauti turtinės žalos atlyginimo, o vien tai, jog Tarnybos direktoriaus sprendimu nutrauktas priemokos mokėjimas, nepakanka tam, jog būtų nustatyta, kad pareiškėjai padaryta neturtinė žala.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. M. pateikė atsiliepimą (b. l. 52-53), kuriame nurodė sutinkanti su atsakovo pozicija. Paaiškino, kad atlikti papildomas pareigybės aprašyme nenustatytas funkcijas jai buvo pasiūlyta dėl tos priežasties, kad Tarnybos Licencijų ir leidimų skyriaus, kuriame dirba pareiškėja, darbo apimtys yra didelės, skyriuje dirba 3 specialistės, kurių dvi (viena iš jų – pareiškėja) dažnai komandiruojamos į kitus Lietuvos miestus (kartais kelioms dienoms), todėl buvo reikalingas darbuotojas, kuris dėl savo darbo specifikos nevyksta į komandiruotes ir dėl savo darbo apimties yra pajėgus prisiimti papildomų funkcijų atlikimą. Pažymėjo, kad be eilinių pasitarimų, kurie vyksta ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę, Tarnyboje vyksta ir neeiliniai arba neplanuoti pasitarimai, kuriuos taip pat yra būtina protokoluoti, o trečiasis suinteresuotas asmuo J. M. pagrindines darbo funkcijas atlieka Tarnybos patalpose ir nevyksta į komandiruotes, todėl realiai gali atlikti papildomas pareigybės aprašyme nenumatytas funkcijas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 28 d. sprendimu (b. l. 115-120) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas sprendė, kad Tarnybos direktorius, priimdamas skundžiamą Įsakymą, veikė jam suteiktos kompetencijos ribose.

Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad Įsakymas galėjo būti priimtas remiantis tik objektyviomis faktinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis ir, kad valstybės tarnautojams panaikinti papildomų funkcijų paskyrimą ir priemokos mokėjimą galima (būtina) po vienerių metų, pabrėždamas, kad tokia sąlyga Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta. Teismas taip pat kritiškai vertino pareiškėjos teiginius, kad papildomų, pareigybės aprašyme nenustatytų, funkcijų priskyrimas valstybės tarnautojams Darbo kodekso prasme prilygintinas papildomam terminuotam darbui (DK 109 str., 111 str., 114 str. 1 d.), o priskirtų papildomų funkcijų panaikinimas DK prasme prilygintinas darbo sutarties pakeitimui arba nutraukimui, nes Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis aiškiai apibrėžia, kad darbo santykius reglamentuojančių įstatymų taikymas valstybės tarnautojams, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Pažymėjo, jog Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnis reglamentuoja priemokų mokėjimo valstybės tarnautojams sąlygas bei tvarką, todėl ginčo atveju DK nuostatos pareiškėjai nėra taikytinos.

Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad nebuvo jokių objektyvių faktinių aplinkybių skundžiamo Įsakymo priėmimui. Nurodė, kad Tarnybos direktoriaus 2012 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. V-9 patvirtinus Tarnybos pareigybių sąrašą nustatyta, kad Licencijų ir leidimų skyrių sudaro 5 pareigybės: 1 skyriaus vedėjas, 2 vyriausieji specialistai ir 2 vyresnieji specialistai, tačiau 2012 m. kovo 1 d. Licencijų ir leidimų skyriuje faktiškai dirbo tik 2 pakaitinės valstybės tarnautojos, 2012 m. spalio 9 d. Licencijų ir leidimų skyriuje dirbo 3 valstybės tarnautojos (2 iš jų pakaitinės valstybės tarnautojos), Licencijų ir leidimų skyriaus vedėjo pareigas su pertraukomis vykdė Teisės taikymo ir veiklos organizavimo skyriaus vyriausiasis specialistas A. D.. Pagal Tarnybos 2012 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. V-9 patvirtintą pareigybės aprašymo 8.3 punktą Licencijų ir leidimų skyriaus vyresnysis specialistas tiria asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatyme nurodytų leidimų išdavimo, o šio aprašo 21 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Tarnybos valstybės tarnautojai ir darbuotojai patikrina, ar patalpos, kuriose numatoma atidaryti automatų, ar bingo saloną arba lošimo namus (kazino), atitinka joms keliamus reikalavimus. Vykdant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas Licencijų ir leidimų skyriaus valstybės tarnautojams būtina vykti į komandiruotes patikrinti patalpų atitikimą Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo reikalavimams. Pažymėjo, kad tik 2 iš 3 valstybės tarnautojų (viena iš jų pareiškėja) turėjo teisę vairuoti Tarnybos tarnybinius automobilius. Nuo 2012 m. kovo 1 d. Tarnybos Licencijų ir leidimų skyriaus valstybės tarnautojos į komandiruotes buvo siunčiamos 17 kartų ir dažniausiai po dvi valstybės tarnautojas.

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, atsakovo pozicija, kad siekiant užtikrinti efektyvų įstaigos darbą bei jo tęstinumą, kai į komandiruotes išvyksta Licencijų ir leidimų skyriaus darbuotojai, ir įvertinus Licencijų ir leidimų skyriaus darbų apimtis bei aplinkybę, kad 2012 m. gruodžio mėnesį į Licencijų ir leidimų skyriaus vyresniosios specialistės pareigas iš vaiko priežiūros atostogų turėjo sugrįžti valstybės tarnautoja A. Š., buvo nuspręsta laikinai, iki 2012 m. gruodžio 31 d., minėtas funkcijas pavesti kitam asmeniui (J. M.), kuris vykdydamas funkcijas pagal pareigybės aprašymą dirbtų tik Priežiūros tarnybos patalpose (nevyktų į komandiruotes), o pagrindinių pareigų vykdymas netrukdytų papildomų funkcijų vykdymui, laikytina pagrįsta. Tokią išvadą taip pat pagrindžia ir atsakovo argumentai, kad papildomų funkcijų vykdymas J. M. buvo pavestas įvertinus ir tai, kad pagal Tarnybos darbo reglamentą be eilinių pasitarimų, kurie vyksta ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę, gali vykti ir neeiliniai arba neplanuoti pasitarimai, kuriuos taip pat būtina protokoluoti, o Licencijų ir leidimų skyriaus darbuotojas dėl kitų skyriaus darbuotojų išvykų perėmus jų darbus arba dėl savo išvykimo iš darbo vietos papildomas užduotis ne visada gali atlikti.

Nustatytos faktinės aplinkybės pagrindžia, kad skundžiamas Tarnybos direktoriaus sprendimas, yra objektyviai pateisinamas siekiu užtikrinti sklandų bei efektyvų Tarnybos darbą.

Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad valstybės tarnautojui raštu suformuluotų papildomų užduočių vykdymo panaikinimas ir atitinkamai tokio pobūdžio priemokų mokėjimo nutraukimas, nelaikytinas poveikio priemone pareiškėjos atžvilgiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme, todėl neprivalėjo būti papildomai motyvuotas, kaip ir Tarnybos 2012 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. P-23 „Dėl papildomų darbų skyrimo S. V.“, todėl pareiškėjos nurodytą argumentą atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatęs, jog Tarnybos direktorius, priimdamas ginčijamą Įsakymą, jokių neteisėtų veiksmų neatitiko, veikė jam suteiktos kompetencijos ribose, siekė objektyviai pateisinamo tikslo, teismas sprendė, jog nėra pagrindo vertinti ir aplinkybių apie pareiškėjos galimai pažeistus teisėtus lūkesčius. Akcentavo, jog ginčijamu Įsakymu pareiškėjai buvo suteikta ne teisė, o numatyta pareiga, t. y. suformuluotos papildomos užduotys, už kurių atlikimą mokama piniginė priemoka. Pareiškėją atleidus nuo papildomų įsipareigojimų vykdymo, ji neteko ir teisės gauti priemoką. Pareiškėjos interesai tokiu būdu nebuvo pažeisti.

Teismas pažymėjo, kad nenustačius neteisėtų Tarnybos direktoriaus veiksmų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos išvestinio reikalavimo priteisti neturtinę žalą, todėl šiuo klausimu išdėstyti pareiškėjos argumentai nenagrinėti.

III. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (b. l. 125-134), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.

Nurodo, kad teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, kadangi teismas nepagrįstai nepasisakė dėl skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su Įsakymo priėmimu pareiškėjos nedarbingumo laikotarpiu ir dėl to pareiškėjos patirtų dvasinių kančių. Nesutiko su teismo vertinimu, jog skundžiamas Įsakymas nelaikytinas individualiu administraciniu aktu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme. Pareiškėjos nuomone, negalima susiaurinti minėtos teisės normos taikymo taip, kad ji būtų taikoma tik tiems teisės aktams, kuriais numatomos poveikio priemonės. Teigia, jog Įsakyme nenurodyti jo priėmimo motyvai, todėl jis neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

Pareiškėja palaiko skunde išdėstytą poziciją dėl DK normų subsidiaraus taikymo nagrinėjamoje situacijoje, kadangi Valstybės tarnybos įstatyme nereglamentuotos papildomų funkcijų atšaukimo sąlygos ir tvarka. Teigia, jog Įsakyme nenurodytas jo priėmimo objektyvus faktinis ir teisinis pagrindas. Pasak pareiškėjos, papildomų, pareigybės aprašyme nenustatytų funkcijų priskyrimas valstybės tarnautojams Darbo kodekso prasme prilygintinas papildomam terminuotam darbui, o priskirtų papildomų funkcijų panaikinimas DK prasme prilygintinas darbo sutarties pakeitimui arba nutraukimui.

Toks susitarimas gali pasikeisti arba pasibaigti tik teisės aktuose nustatytais pagrindais ir tvarka, todėl darbdavys be jokio objektyvaus faktinio ir teisinio pagrindo neturi teisės pakeisti arba nutraukti sutarties (šiuo atveju tarnybos sąlygų). Pareiškėjos teigimu, teismas nevertino Tarnybos Licencijų ir leidimų skyriaus darbų apimties, neargumentavo kaip komandiruočių skaičius įtakojo skundžiamo Įsakymo pagrįstumą. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad pareiškėjai nebuvo sugrąžintos papildomos funkcijos, nors aplinkybės, kurios, pasak atsakovo, turėjo įtakos skundžiamo Įsakymo priėmimui, išnyko.

Pažymi, jog teismas nevertino aplinkybės, kad po Įsakymo priėmimo pareiškėja nebuvo siunčiama nei į vieną komandiruotę. Nurodo, jog pareiškėjos pagrindinių funkcijų atlikimo apimtis 2012 m. nekito, o palyginus su 2011 m., jų apimtis 2012 m. buvo mažesnė. Atkreipė dėmesį, kad esant didesnei pagrindinių funkcijų atlikimo apimčiai, papildomos funkcijos pareiškėjai nebuvo atimtos, todėl teigti, kad papildomos funkcijos galėjo trukdyti pagrindinių funkcijų vykdymui nėra pagrindo. Nurodo, jog per visą laikotarpį jokių priekaištų dėl atliekamų funkcijų vykdymo pareiškėja negavo.

Pareiškėja taip pat pabrėžia, jog keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo negalima, bei atkreipė dėmesį, kad Įsakymas buvo priimtas pareiškėjos nedarbingumo laikotarpiu (mažamečio sūnaus ligos metu), nors Valstybės tarnybos įstatymas ir DK draudžia nutraukti tarnybos (darbo) santykius su tarnautoju jo laikino nedarbingumo laikotarpiu. Pažymi, kad jokio raštiško sutikimo sumažinti darbo užmokestį ji nebuvo davusi, todėl darbdavys, Įsakymu sumažindamas jos darbo užmokestį be raštiško sutikimo, pažeidė DK 120 straipsnio 3 dalį.

Pareiškėjos nuomone, kadangi Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas nepasibaigė, o kitų objektyvių šiame įstatyme bei DK nustatytų tarnybos santykių pasibaigimo (pasikeitimo, pakeitimo) faktinių aplinkybių ir teisinių pagrindų nėra, darytina išvada, kad Tarnybos direktorius, neturėdamas jokio objektyvaus faktinio ir teisinio pagrindo, neturėjo teisės pakeisti sutartų (sulygtų) tarnybos sąlygų – panaikinti įsakymo Nr. P-23, kuriuo jai buvo laikinai priskirtos papildomos funkcijos, ir dėl to sumažinti darbo užmokesčio.

Pareiškėjos teigimu, dėl šių neteisėtų veiksmų ji patyrė turtinę žalą, nes nuo 2012 m. spalio 9 d. neteisėtai buvo sumažintas darbo užmokestis 25 proc. nuo pareiginės algos per mėnesį (517,5 Lt per mėnesį), todėl iš Tarnybos priteistina suma lygi sumažinto darbo užmokesčio dydžiui, laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 9 d. iki teismo sprendimo įvykdymo, tačiau ne ilgiau kaip iki 2013 m. kovo 18 d.

Atsakovas Tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 139-145), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, jog nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų teismas pagrįstai nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjos teisėtų lūkesčių pažeidimu, taip pat kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Nurodo, kad net ir tuo atveju, jei būtų taikomos DK nuostatos, pareiškėja netinkamai kvalifikuoja papildomų pareigybės aprašyme nenustatytų funkcijų paskyrimą ir priemokos mokėjimą kaip papildomą terminuotą darbą. Tvirtina, kad priemoka yra kintamoji darbo užmokesčio dalis, kurios pakeitimas, išskyrus atvejus, kai ji nustatoma darbo sutartyje ar jos neatskiriama dalimi esančiu aktu, negali būti laikoma nustatyto darbo užmokesčio sumažinimu. Pareiškėja galėjo pagrįstai tikėtis tik pareiginės algos. Skundžiamas Įsakymas negali būti prilygintas darbo sutarties pakeitimui, kadangi tokiu pakeitimu gali būti laikomas tik valstybės tarnautojo pareigybės aprašymo pakeitimas. Atsakovo manymu, Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 2 dalis nedraudžia papildyti valstybės tarnautojo pareigybės aprašymo ar neskirti jam vykdyti papildomų užduočių ir nutraukti arba sustabdyti priemokos mokėjimą anksčiau nurodyto termino. Nurodo, jog skundžiamas Įsakymas buvo pagrįstas Tarnybos 2013 m. vasario 7 d. rašte Nr. 2-L-125, kuris buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui, nurodytais objektyviais faktais ir duomenimis. Palaiko savo atsiliepime išdėstytą poziciją dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjos S. K. (V.) apeliacinis skundas atmestinas.

Faktinės aplinkybės

Pareiškėja byloje ginčija atsakovo Lošimų priežiūros tarnybos direktoriaus 2012 m. spalio 9 d. įsakymą Nr. P-69, kuriuo papildomų darbų atlikimas nuo 2012 m. spalio 10 d. buvo pavestas trečiajam suinteresuotam asmeniui ir nuo tos dienos pripažintas netekusiu galios 2012 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. P-23 „Dėl papildomų darbų skyrimo S. V.“. Tarnybos direktorius 2012 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. P-23 (b. l. 11), vadovaudamasis VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2012 m. kovo 12 d. panaikinta Valstybinės lošimų priežiūros komisijos administracijos Teisės taikymo ir veiklos organizavimo skyriaus sekretoriaus (darbuotojo – specialisto, dirbančio pagal darbo sutartį) pareigybė, nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2013 m. kovo 18 d. buvo paskyręs Tarnybos administracijos Licencijų ir leidimų skyriaus vyresniąją specialistę pareiškėją S. V. atsakinga už Tarnybos pasitarimų darbotvarkių projektų rengimą ir derinimą, pasitarimų medžiagos kaupimą ir, prireikus, kopijavimą, pasitarimų protokolavimą, parašytų Tarnybos pasitarimų protokolų teikimą Tarnybos direktoriui pasirašyti, darbotvarkių bei informacijos apie Tarnybos pasitarimus ir sprendimus rengimą, apibendrinimą ir talpinimą Tarnybos interneto puslapyje. Už papildomų darbų vykdymą pareiškėjai buvo skirtas 25 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio priedas. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, tačiau pareiškėja nesutinka su teisiniu bei faktiniu įsakymo pagrindimu, mano, kad jos atžvilgiu turėjo būti taikomos darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios terminuotos darbo sutarties nutraukimą, draudimą nutraukti darbo santykius nedarbingumo laikotarpiu, be to, ginčijamame Įsakyme nenurodyti objektyvūs faktai, nulėmę jo priėmimą.

Dėl ginčo santykiams taikytinų teisės normų

Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis nustato, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas, taigi Darbo kodekso normos yra aktualios ir taikomos ne subsidiariai, t. y. kaip papildančios įstatymą, bet tik tais atvejais, kai Valstybės tarnybos įstatyme nėra nuostatų, reglamentuojančių (t. y. nustatančių to teisinio santykio šalių teises ir pareigas) konkrečius valstybės tarnybos santykius. Valstybės tarnybos teisiniai santykiai, nepaisant panašumų, nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio (nesvarbu, ar valstybinėse institucijose, ar savivaldybių institucijose, ar kitose įmonėse, įstaigose, organizacijose), jų teisiniai statusai skiriasi (Konstitucinio Teismo 2004 metų gruodžio 13 d. nutarimas, Vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2270/2012).

Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio, kuris įtvirtina priemokų mokėjimą valstybės tarnautojams, 1 dalies 2 punktas numato, kad už papildomų užduočių atlikimą, kai atliekamos pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos, mokamos priemokos; papildomos užduotys valstybės tarnautojui turi būti suformuluotos raštu. Šio straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad minėtos priemokos negali būti mokamos ilgiau kaip vienerius metus nuo jų paskyrimo, kitu atveju laikoma, kad jos įgavo nuolatinį pobūdį ir turi būti papildomas valstybės tarnautojo pareigybės aprašymas, taikoma Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 12 dalyje nustatyta garantija ir gali būti patikslinami struktūrinio padalinio uždaviniai ir funkcijos. Minėtas Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas teisėjų kolegija vertina kaip pakankamai detaliai reglamentuojančias apmokėjimą valstybės tarnautojui už papildomų užduočių atlikimą. Sąlyga, kad priemokos negali būti mokamos ilgiau kaip vienerius metus nuo jų paskyrimo aiškintina atsižvelgiant į teisinio reglamentavimo paskirtį ir tikslus. Įstatymų leidėjas šiomis nuostatomis siekė sudaryti galimybę optimaliausiu būdu išnaudoti žmogiškuosius resursus valstybės tarnyboje, suteikdamas už valstybės tarnybos organizavimą atsakingam subjektui teisę pavesti atlikti papildomas užduotis valstybės tarnautojams bei nustatydamas pareigą apmokėti už papildomai atliekamą darbą. Atitinkamai valstybės tarnautojui yra numatyta garantija, kad papildomiems darbams įgavus nuolatinį pobūdį, bus papildomas jo pareigybės aprašymas ir taikomas VTĮ 43 straipsnio 12 punktas – nustačius aukštesnę šios pareigybės kategoriją, valstybės tarnautojo sutikimu jis toliau eina šias pareigas. Toks teisinis reguliavimas neturėtų būti aiškinamas kaip ribojantis darbdavio diskreciją papildomą užduočių atlikimą pavesti vienam ar kitam tarnautojui, kai tai tikslinga padaryti dėl objektyvių priežasčių.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja teigia, kad pavedus jai papildomų užduočių atlikimą iki tam tikro termino, atsakovas neturėjo teisės iki jo pabaigos šio darbo pavesti kitai tarnautojai. Teisėjų kolegija su tokiu argumentu nesutinka, nes, kaip jau buvo minėta, valstybės tarnyboje susiklostantys santykiai dėl pavedimo atlikti papildomas užduotis ir apmokėti už tai yra pakankamai išsamiai reglamentuoti, t. y. numatyta pareiškėjos teisė gauti apmokėjimą už papildomų užduočių atlikimą, tačiau darbdavio teisės nustatant ar nutraukiant papildomų užduočių atlikimą nėra ribojamos, išskyrus atvejus, kai priemokos už tokių užduočių atlikimą mokamos ilgiau negu vienerius metus. Pareiškėja negalėjo turėti daugiau lūkesčių, negu numatyta garantijų valstybės tarnybą reguliuojančiuose teisės aktuose, atsakovas, paskirdamas papildomų užduočių atlikimą kitam asmeniui, įstatymo nuostatų nepažeidė, diskrecijos teise nepiktnaudžiavo. Atsižvelgiant į minėtus argumentus, nebuvo pagrindo taikyti Darbo kodekso nuostatas dėl terminuotų sutarčių nutraukimo bei darbo apmokėjimo mažinimo. Pažymėtina, kad tarp šalių nėra ginčo dėl pareigybės aprašyme atliekamų funkcijų atlikimo ir apmokėjimo už tai. Pareiškėjos funkcijų, kurias ji privalo vykdyti pagal savo pareigybės aprašymą (Licencijų ir leidimų skyriaus vyresnioji specialistė, pareigybės lygis A, kategorija 9), atlikimui, apmokėjimui už atliekamas funkcijas, papildomų užduočių skyrimas ar neskyrimas neturėjo jokios įtakos, tarnybos santykiai tęsėsi toliau, todėl pareiškėjai socialinės garantijos, kurios yra numatytos tais atvejais, kai naikinama pareigybė, nutraukiami tarnybos santykiai, neturėjo būti taikomos (VTĮ 44 str. 6, 7 d.). Pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kad paskiriant papildomas užduotis kitai tarnautojai pareiškėjos teisės nebuvo pažeistos, taikyti Darbo kodekso nuostatas, kai ginčo teisiniai santykiai yra įtvirtinti valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnyje, nebuvo pagrindo.

Dėl skundžiamo sprendimo objektyvaus pagrindimo

Pareiškėja apeliaciniu skundu nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodė, kad padaryta nepagrįsta išvada, jog ginčijamam Įsakymui nėra taikytini reikalavimai, nustatyti individualiam administraciniam aktui Viešojo administravimo 8 straipsnio 1 dalyje – individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžta, kad vidaus administravimas yra veikla, kuria užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas (struktūros tvarkymas, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymas), kad jis galėtų atlikti viešąjį administravimą. VAĮ 12 straipsnis įtvirtina, kad viešojo administravimo subjektų vidaus administravimą reglamentuoja įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai (nuostatai, statutai, veiklos (darbo) reglamentai, pareigybių aprašymai (pareiginės instrukcijos), vidaus tvarkos taisyklės. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju turi būti vertinama, ar individualus administracinis aktas, kurį priėmė viešojo administravimo subjektas atlikdamas vidaus administravimą, atitiko tuos reikalavimus, kurie numatyti vidaus administravimą reglamentuojančiuose aktuose, visų pirma – Valstybės tarnybos įstatyme.

Kaip jau buvo minėta, priemokų mokėjimą už papildomų užduočių atlikimą nustato VTĮ 26 straipsnis, kurio 3 dalyje įtvirtinta, kad priemokų dydį nustato valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo. Byloje ginčo dėl aplinkybės, ar tinkamas subjektas priėmė Įsakymą, nėra. Kitų reikalavimų VTĮ nenustato, todėl kilus ginčui tarp šalių, teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis laikytinos tos, kurios pagrindžia, ar Įsakymą priėmęs subjektas nepiktnaudžiavo diskrecijos teise. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė atsakovo nurodytas aplinkybes, nulėmusias papildomų užduočių perdavimą kitai darbuotojai, teisėjų kolegija su teismo sprendimo motyvais šioje dalyje sutinka pilnai, todėl iš naujo šių aplinkybių neanalizuoja.

Nustačius, kad vidaus administravimo individualus administracinis aktas buvo priimtas nepažeidžiant reikalavimų, nustatytų VTĮ 26 straipsnyje, ta aplinkybė, kad pačiame akte nebuvo nurodytas pagrindimas objektyviais duomenimis ir teisės normomis, laikytina formalaus pobūdžio akto trūkumu, kuris, kai įstatymo leidėjas yra suteikęs priimti tam tikrą sprendimą administravimo subjekto diskrecijai, neturėjo įtakos pareiškėjos teisėms ir teisėtiems interesams. Tokiu atveju išimtinai dėl formalių priežasčių administracinio akto panaikinimas prieštarautų teisingumo ir protingumo principams ir negalėtų sukurti jokių prielaidų pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų gynimui, nes nėra nustatytas jų pažeidimas.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, nes jie neturi įtakos nei ginčo santykių teisiniam kvalifikavimui, nei byloje reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimui. Pirmosios instancijos teismas objektyviai ištyrė įrodymus byloje, iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė