2025-05-07 Nr. AB-7984-3-65-3-00161-2024-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-37-556/2025

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00161-2024-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo K. T. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui K. T. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, Panevėžio RATC) su prašymu kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo K. T. (toliau – ir atsakovas) 149,01 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos, susidariusios nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 30 d., ir 15 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas nuosavybės teise turi gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir butas) ir nėra pareiškėjui sumokėjęs vietinės rinkliavos, apskaičiuotos nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 30 d. Atsakovas, kaip nekilnojamojo turto, esančio Panevėžio rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) teritorijoje, savininkas, vietinę rinkliavą privalo mokėti, vadovaujantis Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. T-90 patvirtintais Panevėžio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais, kurie pakeisti Savivaldybės tarybos 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. T-245 (toliau – ir Nuostatai). Nuostatai taip pat pakeisti (išdėstyti nauja redakcija) Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2022 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. T-33 „Dėl Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. T-90 „Dėl Panevėžio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos ir Panevėžio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir 2022 m. Nuostatai).

3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju daliai reikalavimo turi būti taikoma Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d.

4. Atsakovas K. T. atsiliepime prašė pareiškėjo prašymą atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad jis priverstinai jau moka mokestį už pakuotes, pirkdamas prekes iš prekybos centrų. Atsakovas negavo dokumentų apie pareiškėjo atstovavimo sutartis su advokatais ir jo atstovavimo paslaugų apmokėjimo dokumentų. Atsakovas prašė sustabdyti administracinę bylą, siekiant išsiaiškinti, ar Savivaldybės tarybos priimti norminiai aktai dėl komunalinių atliekų tvarkymo neprieštarauja įstatymams, taip pat prašė teismo nustatyti, ar tai, kad Panevėžio rajone individualių konteinerių savininkai apmokestinami ne pagal sukauptų ir išvežtų konteinerių kiekį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytiems proporcingumo bei „teršėjas moka“ principams, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintų Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktui, 33 punktui, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintam savivaldybių veiklos teisėtumo principui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui. Esant būtinybei, atsakovas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

6. Atsakovas paaiškino, kad bute, adresu (duomenys neskelbtini), nuo vaikystės buvo registruotas atsakovo sūnus R. T., gyvenęs iki pilnametystės. Kadangi sūnus bute nebuvo deklaravęs savo gyvenamosios vietos jau nuo 2017 m. spalio 1 d., pareiškėjas vertino, kad jam neturėtų būti skaičiuojamas atliekų tvarkymo mokestis. Nuo 2019 m. gegužės 8 d. atsakovo bute registruota J. K., kuri (duomenys neskelbtini), o atsakovas yra paskirtas jos globėju. Atsakovas kreipėsi į Panevėžio RATC su prašymu neskaičiuoti mokesčių, tačiau prašymas nebuvo priimtas.

7. Atsakovo teigimu, jis nėra gavęs jokių mokėjimo pranešimų ir raginimų iš Panevėžio RATC. Atsakovas neturi mokėti mokesčių, kadangi niekas neatliko jokių paslaugų atsakovui, o atsakovas nėra sudaręs sutarties su Panevėžio RATC. Taip pat atsakovas nesutiko su prašymu priteisti iš jo bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas atsiliepime prašė iš pareiškėjo priteisti 2 000 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, kadangi dėl Panevėžio RATC veiksmų jam pablogėjo sveikata, taip pat patyrė išlaidų už transportą, kadangi vykdavo į konsultacijas su teisininkais.

II. 8. Regionų administracinis teismas 2024 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 149,01 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 30 d. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

9. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymu, Nuostatais, pažymėjo, jog pagal Nuostatų 32 punktą (2022 m. Nuostatų 34 p.) vietinę rinkliavą privalo mokėti visi fiziniai asmenys, gyvenantys arba kitu pagrindu teisėtai valdantys nekilnojamojo turto objektus Savivaldybės teritorijoje, ir visi juridiniai ir fiziniai asmenys, vykdantys ūkinė ir kitokią veiklą Savivaldybės teritorijoje. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pabrėžė, kad ši vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme.

10. Teismas nustatė, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (t. y. butas). Teismas nurodė, kad atsakovas Nuostatų prasme yra vietinės rinkliavos mokėtojas ir jam kilo pareiga mokėti vietinę rinkliavą.

11. Dėl atsakovo atsiliepime nurodytų argumentų, jog jis neprivalo mokėti mokesčių, kad Panevėžio rajono savivaldybės tarybos priimti teisės aktai prieštarauja aukštesnės teisinės galios katams, kad pareiškėjas jam neteikia jokių paslaugų, bute gyvena neįgalus asmuo, teismas pažymėjo, kad atsakovas byloje nėra pateikęs jokių duomenų apie tai, jog būtų kreipęsis į Panevėžio RATC ir informavęs, jog nekilnojamojo turto objektu nesinaudoja ar nesinaudos, taip pat, kad jame gyvena neįgalus asmuo ir pan. Teismas nustatė, jog atsakovui mokėjimo pranešimai buvo siunčiami būtent adresu: (duomenys neskelbtini).

12. Pasisakydamas dėl vietinės rinkliavos apskaičiavimo senaties termino, teismas vadovavosi MAĮ 68 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl konkrečios MAĮ 68 redakcijos nuostatų taikymo ir nustatė, kad apie esamą prievolę mokėti rinkliavą atsakovas buvo informuotas pareiškėjo 2017–2023 metais suformuotais ir atsakovui pateiktais mokėjimo pranešimais, įspėjimais ir raginimais, tačiau, nepaisant to, įsiskolinimas padengtas nebuvo. Teismas nurodė, kad vietinė rinkliava nuo 2020 m. sausio 1 d. apskaičiuota galiojant MAĮ 68 straipsnio 1 dalies redakcijai ir taikomas 3 metų senaties terminas. Buvo atkreiptas dėmesys, kad aplinkybė, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi 2024 metais, neturi jokios teisinės reikšmės nustatant, ar buvo praleistas mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas, nes šis terminas skaičiuojamas nuo tada, kada mokestinės prievolės (šiuo atveju – vietinė rinkliava) yra apskaičiuojamos.

13. Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju nėra praleistas ir mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties 5 metų terminas, skaičiuojamas nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos, kai mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime (MAĮ 107 str. 1 d.).

14. Kadangi byloje nebuvo įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ginčo objektu nesinaudojo, nebuvo atliekų turėtojas, tinkamai vykdė pareigą mokėti vietinę rinkliavą nustatytu laiku, o iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas informavo atsakovą apie susidariusią skolą ir apie atsakovo pareigą sumokėti vietinę rinkliavą Nuostatų nustatyta tvarka ir terminais, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas iš atsakovo priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimą laikytinas pagrįstu.

15. Teismas pabrėžė, kad asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu / naudojimu ar atliekų tvarkytojų pareigų tinkamu vykdymu.

16. Įvertinęs bylos duomenis, teismas nurodė, jog byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad butas ginčo laikotarpiu buvo apskritai negyvenamas. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas neįrodė, kad jis šiuo adresu neturėjo jokių mišrių atliekų, taigi, tai nesudarė pagrindo išvadai, jog ginčo laikotarpiu butu nebuvo galima naudotis ir komunalinės atliekos nebuvo ar negalėjo būti tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, kurie leistų teigti, kad jis pageidavo mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo per laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 30 d. susidariusį rinkliavos įsiskolinimą yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį tenkino. Buvo konstatuota, kad atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 str.).

17. Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste atsakovo kvestionuojamas teisinis reguliavimas teismui nekėlė abejonių, todėl atsakovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nebuvo tenkintas. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo sustabdyti bylą ir išaiškino pareiškėjui, kad dėl žalos priteisino jis pats turi teisę kreiptis į teismą.

III. 18. Atsakovas K. T. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

19. Atsakovas prašo sustabdyti skolos išieškojimą, kol bus išnagrinėtas apeliacinis skundas, taip pat sustabdyti administracinę bylą, siekiant apginti atsakovo teises ir Panevėžio rajono gyventojų viešąjį interesą, ištirti Savivaldybės tarybos priimtų norminių aktų teisėtumą, kadangi, atsakovo teigimu, mokestis už komunalinių atliekų surinkimą (atsižvelgiant į nekilnojamojo turto plotą) yra nekilnojamojo turto mokestis; asmenims netaikomos jokios lengvatos, neatsižvelgiama, kad asmuo komunalines atliekas rūšiuoja ir priduoda.

20. Atsakovas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai, iš apelianto Panevėžio RATC mokesčius renka neteisėtai, atsakovas neturi pareiškėjui atstovaujančio advokato įgaliojimus pagrindžiančių dokumentų.

21. Atsakovas pakartoja pirmosios instancijos teismui suformuluotus prašymus nustatyti, ar tai, kad Panevėžio rajone individualių konteinerių savininkai apmokestinami ne pagal sukauptų ir išvežtų konteinerių kiekį, neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytiems proporcingumo bei „teršėjas moka“ principams, taip pat Taisyklių 31 punktui, 33 punktui, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintam savivaldybių veiklos teisėtumo principui ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui. Atsakovas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išsamaus išaiškinimo. Nors pirmosios teismas šių prašymų netenkino kaip teisiškai nemotyvuotų, tačiau atsakovas nėra teisininkas, todėl su šia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka.

22. Atsakovas tvirtina, kad jis moka pakuočių mokestį, kuris įskaičiuotas į prekių kainą, kad būtų išlaikoma pakuočių surinkimo infrastuktūra. Atsakovas teigia, kad jis turi mokėti už komunalines atliekas nepriklausomai nuo to, ar jis turi konteinerį. Atsakovas neturi komunalinių atliekų, todėl jam nekyla pareiga mokėti vietinę rinkliavą, jis pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs įrodymus, kad komunalines atliekas rūšiuoja. Atsakovas nėra atliekų turėtojas ir teršėjas, todėl neprivalo mokėti mokesčių, o pareiškėjas Panevėžio RATC siekia pasipelnyti iš gyventojų.

23. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog kai objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad asmens veikloje komunalinės atliekos nesusidaro, jie negali būti pripažintas atliekų turėtoju.

24. Atsakovas pažymi, kad bute iki pilnametystės gyveno jo sūnus, kuris vėliau persikėlė gyventi į Panevėžį, t. y. nuo 2017 m. spalio 1 d. jo sūnus ginčo bute negyveno. Pareiškėjas buvo apie tai informuotas, tačiau nenorėjo priimti iš atsakovo teikiamų dokumentų. Atsakovo bute gyvena atsakovo globotinė, kuri (duomenys neskelbtini), ir jokios atliekos bute nesusidaro.

25. Atsakovas teigia, kad jis pareiškėjo siųstų pranešimų negavo, abejoja jų autentiškumu ir privalomumu (šie pranešimai jokio įgalioto asmens nepasirašyti). Atsakovas prašo teismo panaikinti susidariusį įsiskolinimą ir jam iš pareiškėjo priteisti 2 000 Eur žalos atlyginimą, kadangi pablogėjo atsakovo sveikata, tenka patirti išlaidas perkant medikamentus ir konsultuojantis su teisininkais, negali niekur įsidarbinti.

26. Pareiškėjas Panevėžio RATC atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

27. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Nuostatus vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu. Be to, pagal administracinių teismų praktiką asmens pripažinimas vietinės rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu; vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka.

28. Pareiškėjas akcentuoja, kad Nuostatų 55–56 punktuose detaliai reglamentuoti vietinės rinkliavos mokėtojo veiksmai, norint sumažinti mokėtinos vietinės rinkliavos dydį. Atsakovas pareiškėjui neteikė prašymo dėl lengvatos pritaikymo ar atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos mokėti 149,01 Eur vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusią nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 30 d.

30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą tenkino, konstatavęs, kad atsakovas pagal Nuostatus yra vietinės rinkliavos mokėtojas, nebuvo atleistas nuo vietinės rinkliavos ar jos dalies mokėjimo, tačiau tinkamai šios pareigos nevykdė.

31. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad jis pirmosios instancijos teismui pateikė tai pagrindžiančius įrodymus, ginčo objekte jokios komunalinės atliekos nesusidaro, pareiškėjas neteisėtai reikalauja mokėti vietinę rinkliavą, kadangi atsakovas komunalinių atliekų nesukaupia. Atsakovo teigimu, jis negavo pareiškėjo siųstų mokėjimo pranešimų, kurie yra neįpareigojantys, o pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog vietinės rinkliavos yra numatytos aukščiausios teisinės nacionalinės galios teisės akte – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios 121 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas. Šiuo įstatymu yra numatytos valstybės ir vietinės rinkliavos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2065-520/2020). Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Kadangi Rinkliavų įstatymas šios nuostatos niekaip nedetalizuoja, ji vertintina sistemiškai kartu su kitais teisės aktais, inter alia Atliekų tvarkymo įstatymu (2012 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1981 redakcija) , pagal kurio 2 straipsnio 17 dalį atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. Pagal to paties įstatymo 301 straipsnio 1 dalį organizuojant komunalinių atliekų tvarkymą, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo arba kiti toje dalyje išvardinti asmenys, įvardijami kaip įgalioti asmenys, o pagal 2 dalį – „nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato Aplinkos ministerija, savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą“.

34. Įgyvendindama Rinkliavų įstatymo nuostatomis suteiktą diskreciją, Panevėžio rajono savivaldybės taryba 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. T-90, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Atliekų tvarkymo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 711 „Dėl Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių patvirtinimo“ nuostatomis, patvirtino Nuostatus, kurių 5 punkte nustatyta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą (susidedanti iš dviejų dedamųjų – pastoviosios ir kintamosios) nustatoma visiems Savivaldybės teritorijoje esantiems nekilnojamo turto objektų savininkams arba jų įgaliotiems asmenims.

35. Byloje pateiktas valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, kad atsakovas nuo 1992 m. kovo 9 d. nuosavybes teise turi butą (pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (butų)), esantį (duomenys neskelbtini), už kurį ir apskaičiuotas vietinės rinkliavos įsiskolinimas. Taigi, atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo vietinės rinkliavos mokėtojas Nuostatų prasme.

36. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovas Nuostatuose nustatyta tvarka Panevėžio RATC nebuvo atleistas nuo vietinės rinkliavos ar jos dalies mokėjimo už ginčo nekilnojamąjį turtą, tokių aplinkybių nenurodė ir pats atsakovas.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Faktinė aplinkybė, kad atitinkamas asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą (žr., pvz., 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1390-438/2020). Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2020; 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-534-415/2021).

38. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-200-662/2018), tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo naujausioje jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad tuo atveju, jei vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą susideda iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų dalių (kaip susiklostė ir šioje byloje (Nuostatų 20 p.)), tai negalima atleisti rinkliavos mokėtojo nuo pareigos sumokėti pastoviąją vietinės rinkliavos dalį vien dėl to, jog jis faktiškai nesukūrė (negalėjo sukurti) atliekų, kadangi pastovioji vietinės rinkliavos dedamoji dalis nėra susijusi su realiu atliekų susidarymu, ja prisidedama prie atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimo bei sistemos išlaikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1070-602/2020; 2021 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-373-261/2021). Taigi neatleidimas nuo pastoviosios dedamosios rinkliavos dalies yra pateisinamas, nebent atitinkamuose vietinės rinkliavos mokėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose būtų nustatyta kitokia tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-797-438/2021; 2022 m. balandžio 13 d. nutartį Nr. eTA-297-629/2022).

39. Įvertinus nustatytas aplinkybes, aktualią ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, kad atsakovas privalėjo mokėti vietinę rinkliavą ginčo laikotarpiu, o šios pareigos nepaneigia atsakovo pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai apie tai, kad atsakovas pridavė plastiko atliekas, ginčo bute gyvena (duomenys neskelbtini) globojamas asmuo ir pan. Iš Nuostatuose nustatyto teisinio reguliavimo (žr. Nuostatų 53–57 p., 2022 m. Nuostatų 55–59 p.) matyti, jog teisę atleisti atsakovą nuo vietinės rinkliavos (jos dalies) mokėjimo turi tik pareiškėjas, tačiau, kaip buvo nustatyta, atsakovas Nuostatuose nustatyta tvarka nesikreipė į pareiškėją dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo ar lengvatos taikymo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad pareiškėjas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo reikalauti priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimą už ginčo laikotarpį. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo pateiktus įrodymus vertino, tačiau pagrįstai pripažino, kad atsakovas Nuostatuose nustatyta tvarka į Panevėžio RATC dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos (jos dalies) nesikreipė.

40. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas solidarumo principas sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą. Šis principas, nustatant rinkliavą ar kitą įmoką už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, reiškia, kad palankesnes sąlygas dėl ekonominių, gyvenamosios vietos, atstumo iki atliekų tvarkymo įrenginių ar kitų priežasčių turintys komunalinių atliekų turėtojai prisideda prie komunalinių atliekų tvarkymo finansavimo, kad būtų sudarytos prieinamos sąlygos naudotis komunalinių atliekų tvarkymo paslaugomis komunalinių atliekų turėtojams, kurie tokių sąlygų neturi ir kuriems rinkliava ar kita įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą tampa didesne našta.

41. Iš aptarto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1407-629/2018, 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3380-968/2019). Nagrinėjamoje byloje, kaip buvo minėta, tokios aplinkybės nenustatytos, o teismas neturi kompetencijos vykdyti viešojo administravimo subjekto (šiuo atveju – Panevėžio RATC) funkcijų vietinės rinkliavos apskaičiavimo ir administravimo srityje.

42. Akcentuotina, kad Nuostatai yra Savivaldybės tarybos priimtas norminis teisės aktas, viešai paskelbtas Teisės aktų registre, todėl apelianto teiginiai, kad jis nebuvo informuotas apie pareigą mokėti vietinę rinkliavą yra nepagrįsti. Pareiškėjas, siųsdamas atsakovui mokėjimo pranešimus nekilnojamojo turto objekto adresu, tinkamai vykdė Nuostatų 34–35 punktų reikalavimus, susijusius su mokėjimo pranešimų pateikimu.

43. Pasisakydama dėl apelianto pozicijos, kad būtina įvertinti Savivaldybės tarybos priimtų norminių aktų teisėtumą, teisėjų kolegija nurodo, kad šis prašymas yra deklaratyvaus pobūdžio. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju nekyla pagrįstų abejonių dėl Nuostatų ir 2022 m. Nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Be to, atsakovo bendro pobūdžio neteisiniai argumentai, kuriais nesutinkama su teisės aktuose nustatyta pareiga mokėti vietinę rinkliavą, nesudaro pagrindo prašyti inicijuoti konstitucinės justicijos bylą ar atlikti norminio teisės akto teisėtumo patikrą.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad Panevėžio RATC veikė neteisėtai. Nuostatų ir 2022 m. Nuostatų 4.12 punkte nustatyta, kad Panevėžio RATC laikomas administratoriumi, o vietinės rinkliavos mokėtojų registravimą organizuoja ir tvarko administratorius, vadovaudamasis šiais Nuostatais (Nuostatų 6 p.). Nuostatų (ir 2022 m. Nuostatų) 19 punkte įtvirtinta, kad už vietinės rinkliavos dydžių apskaičiavimą atsakingas administratorius; vietinės rinkliavos surinkimą organizuoja ir vykdo administratorius (Nuostatų 33 p., 2022 m. Nuostatų 35 p.). Be to, byloje pateikti duomenys, patvirtinantys konkretaus advokato įgaliojimus atstovauti pareiškėjui teisme. Įvertinus tai, kas išdėstyta, apelianto argumentai, kad Panevėžio RATC, apskaičiavęs ir reikalaudamas sumokėti vietinės rinkliavos įsiskolinimą, viršijo įgaliojimus, atmestini. Kartu pastebėtina, kad, kaip teisingai išaiškino pirmosios instancijos teismas, apeliantas reikalavimą atlyginti žalą turi teisę reikšti teikdamas ABTĮ nustatytus reikalavimus atitinkantį skundą.

45. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovo vietinės rinkliavos įsiskolinimą 149,01 Eur už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 30 d. Atsakovas neginčijo pareiškėjo pateiktų skaičiavimų teisingumo kitais aspektais. Byloje nėra duomenų apie atsakovui suteiktas lengvatas, atleidimą nuo rinkliavos arba prašomos priteisti vietinės rinkliavos sumokėjimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo reikalavimus.

46. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo K. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius