2021-06-09 Nr. AB-12661-3-61-3-04319-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3098-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04319-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.3.2; 12.13.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašė:

1.1. Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. S-155 (7-128/2019).

1.2. Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 68-105 (toliau – ir Sprendimas Nr. 68-105).

1.3. Panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2019 m. birželio 20 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.45)FR0682-154 (toliau – ir Sprendimas Nr. (7.45)FR0682-154).

1.4. Panaikinus ginčijamus sprendimus, įpareigoti VMI iš naujo atlikti pareiškėjo mokestinį patikrinimą.

1.5. Atleisti pareiškėją nuo 12 421 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) delspinigių.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno AVMI 2012 m. gruodžio 19 d. pradėjo 2007 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpio pareiškėjo mokestinį patikrinimą. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) Nusikaltimų tyrimų valdyba 2012 m. gruodžio 28 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-00868-13 dėl pareiškėjo galbūt padarytos veikos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1891 straipsnio 1 dalį, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-323-699/2018 pareiškėjas buvo išteisintas. Kauno AVMI Sprendimu Nr. (7.45)FR0682-154 iš dalies patvirtino Kauno AVMI 2019 m. balandžio 29 d. patikrinimo aktą Nr. (7.45)FR0680-143, t. y. nurodė pareiškėjui sumokėti 57 325,36 Eur GPM, 41 403,25 Eur GPM delspinigių, 5 732 Eur GPM baudą, atleido nuo 20 701,63 Eur GPM delspinigių mokėjimo. VMI Sprendimu Nr. 68-105 patvirtino Kauno AVMI sprendimą, atleido pareiškėją nuo dalies delspinigių mokėjimo ir įpareigojo pareiškėją sumokėti 12 421 Eur GPM delspinigių. MGK 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu patvirtino VMI Sprendimą Nr. 68-105.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog Kauno AVMI pranešė, kad 2007 metais turėjo apie 500 000 Lt grynaisiais pinigais. Ši informacija buvo užfiksuota mokestinio patikrinimo metu Kauno AVMI apklausiant pareiškėją jo laisvos formos paaiškinimuose, vėliau jokių paaiškinimų ar įrodymų dėl minėtos sumos iš pareiškėjo niekas neprašė, o pareiškėjas dėl teisinių žinių trūkumo ir susidariusių aplinkybių, t. y. vykusio baudžiamojo proceso, pats savo parodymų netikslino ir įrodymų mokesčių administratoriui neteikė. Šiuo metu, praėjus daugiau nei 13 metų, nebėra galimybės atkurti duomenų apie buvusį pinigų likutį. Pareiškėjas tiek mokesčių administratoriaus, tiek MGK prašė įtraukti 2007 metais turėtą 500 000 Lt sumą į pajamų / išlaidų skaičiuoklę, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Pareiškėjas 2007 metais iš nekilnojamojo turto sandorio gavo 1 500 000 Lt neapmokestinamų pajamų. Nekilnojamojo turto pardavimo sutartyje numatyta, jog 230 000 Lt pareiškėjui buvo sumokėta grynaisiais prieš sandorio sudarymą. Mokestinio patikrinimo metu nustatytų neatitikimų pareiškėjas negalėjo pašalinti ir dėl 6 metus trukusio ikiteisminio tyrimo bei teismo proceso. Pareiškėjui buvo pareikšti netiksliais skaičiavimais ir nevisiškai surinktais duomenimis paremti kaltinimai. Pareiškėjas, būdamas kaltinamuoju, mokesčių administratoriui negalėjo teikti nei paaiškinimų, nei dokumentų. Mokesčių administratorius, žinodamas apie atliekamą ikiteisminį tyrimą ir teismo procesą, pareiškėjui klausimų neteikė. Taigi mokesčių administratorius skaičiavimus ir išvadas padarė neturėdamas visų reikalingų duomenų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Kauno AVMI sprendimą priėmė 2019 metais, t. y. pasibaigus ikiteisminiam tyrimui ir teismo procesui, todėl pareiškėjas jau būtų galėjęs pateikti mokesčių administratoriui reikalingus duomenis ir dokumentus.

4. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius nepagrįstai apmokestino pareiškėjo gautas paskolas, iš kurių jis negavo jokios ekonominės naudos. Pareiškėjas 2008 metais iš A. R. gavo 1,1 mln. Lt paskolą pagal du vekselius: 2008 m. vasario 5 d. – 144 810 Eur (500 000 Lt) ir 2008 m. spalio 6 d. – 173 772 Eur (600 000 Lt). Pareiškėjas paskolą ėmė verslui, t. y. uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Versoria logistic“ ir UAB „Valdeividė“ (bendrai apie 2 mln. Lt). Pareiškėjas nurodė pridedantis 2010 m. sausio 4 d. vekselį ir 1 ml. Lt vekselį be datos ir teigė, jog 2013 m. lapkričio 28 d. liudytojo apklausos protokole V. Z. pripažino esanti skolinga pareiškėjui apie 2 mln. Lt, taigi vekselis be datos buvo sudarytas panaikinus prieš tai išduotus vekselius. Pasak pareiškėjo, jis apie 216 000 Eur buvo paskolinęs UAB „Vintana“, tačiau šios sumos pareiškėjui susigrąžinti nepavyko, nes lėšos buvo iššvaistytos minėtoje įmonėje dirbusių asmenų. Dėl šios priežasties pareiškėjas susitarė su kreditoriumi A. R., kad šis finansuos pareiškėjo nekilnojamojo turto statybos projektą, o pareiškėjas iš gauto pelno grąžins 2008 metais pasiskolintus pinigus – 318 582 Eur. 2012 m. spalio 25 d. buvo sudaryta paskolos sutartis (toliau – ir Paskolos sutartis), pagal kurią A. R. paskolino pareiškėjui 1,2 mln. Lt. Šiai paskolai užtikrinti visas pareiškėjo turimas ir ateityje išvystytas turtas 2012 m. gruodžio 3 d. sutartine hipoteka buvo įkeistas A. R. Visa įkeisto turto vertė yra apie 800 000 Eur. Tai, pareiškėjo manymu, įrodo, jog 2008 metais pagal vekselius gautos paskolos ir 2012 metais Paskolos sutartimi gauta paskola buvo užtikrintos. Be to, Paskolos sutartyje buvo nustatytos palūkanos, kurias pareiškėjas turėjo mokėti tuo atveju, jeigu būtų praleistas paskolos grąžinimo terminas.

5. Pareiškėjo teigimu, disponuodamas skolintomis lėšomis, jis patyrė išlaidų. Suteikta paskola nebuvo neatlygintinė, nes visus gautus pinigus jis perskolino kredituodamas įmones jų veiklai vystyti. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jis gavo ekonominės naudos. Pareiškėjas 745 805 Lt sumą perskolino G. S. ir E. S. UAB „Vintana“ verslui vystyti, 2 mln. Lt UAB „Versoria logistic“ ir UAB „Valdeividė“ su D. A., V. Z., V. Z. laidavimu, tačiau minėtos įmonės bankrutavo, su pareiškėju nebuvo ir nebus atsiskaityta. Sumos, kurias buvo pasiskolinęs pareiškėjas (tiek pagal Paskolos sutartį, tiek pagal vekselius), iš jo išieškotos. A. R. 2017 m. kovo 17 d. reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Turto plėtra“ perleido savo reikalavimo teisę į 73 842,97 Eur skolą ir į 26 731,15 Eur delspinigių pagal pareiškėjo ir A. R. 2012 m. rugsėjo 11 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio reg. Nr. 2-3130, dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas su UAB „Turto plėtra“ 2017 m. birželio 28 d. sudarė įmokų paskirstymo sutartį, kuria buvo užfiksuota 223 382,25 Eur skolos suma pagal 2012 m. rugsėjo 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir 318 582,02 Eur skola pagal 2008 m. vasario 5 d. bei 2008 m. spalio 6 d. vekselius. Minėta sutartimi pareiškėjas įsipareigojo pirmiausia padengti seniausias (2008 m.) skolas. Pareiškėjui negrąžinus visos skolos, pagal Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2 22190-435/2017 antstolis pradėjo vykdomąsias bylas Nr. 0070/17/01512, Nr. 0070/17/01513, Nr. 0070/17/01512, Nr. 0070/17/01890. Iš pareiškėjo išieškota suma atitinka paskolos sutarties ir paskolos, gautos pagal vekselius, vertę.

6. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjas nurodė, kad jis nėra kaltas dėl nesumokėtų GPM delspinigių. Kauno AVMI pareiškėjo mokestinį patikrinimą pradėjo 2012 m. gruodžio 19 d. Dėl mokesčių administratoriaus padarytų klaidų Kauno AVPK 2012 m. gruodžio 28 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą. Baudžiamasis procesas buvo baigtas tik Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1 298 917/2017, kuriuo pareiškėjas buvo išteisintas, o Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-323-699/2018 priimta tik 2018 m. gruodžio 4 d. Būtent dėl užsitęsusio baudžiamojo proceso, kuris vyko apie 7 metus, ir mokestinio patikrinimo, kuris vyko apie 8 metus, pareiškėjas negalėjo deramai vykdyti prievolių, o mokesčiai, palūkanos, baudos buvo ir toliau skaičiuojamos, taigi mokesčių administratorius visiškai neatsižvelgė į tai, kad vyksta ne tik procesas dėl mokesčių įstatymo pažeidimo, bet ir baudžiamasis persekiojimas. Aplinkybė, kad vyko baudžiamasis procesas, turi būti vertinama pareiškėjo naudai kaip force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybė, Be to, dėl susiklosčiusių aplinkybių apskaičiuotiems GPM delspinigiams turėtų būti taikoma senatis.

7. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. VMI nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu buvo įvertintos pareiškėjo gautos paskolos ir konstatuota, kad, nemokėdamas palūkanų už paskolas, pareiškėjas nepatyrė išlaidų, kurios įprastai patiriamos disponuojant skolintomis lėšomis, todėl gavo ekonominės naudos. Aplinkybė, kad pareiškėjas paskolas be palūkanų gavo iš asmenų, su kuriais jį sieja draugiški santykiai, nėra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas negavo pajamų natūra. Priešingai, šis santykis parodo, kad paskolos davėjai suteikė pareiškėjui ekonominės naudos, kurios jis negalėtų gauti rinkos sąlygomis.

Be to, pareiškėjas gautas paskolas naudojo perskolindamas jas juridiniams ir fiziniams asmenims, tačiau nenurodė jokių argumentų ir nepateikė įrodymų, kad tokiu būdu jis negavo ekonominės naudos. Aplinkybė, kad paskolos nėra grąžintos, taip pat nėra teisinis pagrindas nepripažinti gautos naudos. Pareiškėjo gautos paskolos be palūkanų pripažintinos jo gauta ekonomine nauda, nes pareiškėjas nepatyrė išlaidų, kurios įprastai patiriamos gaunant paskolas rinkos dėsniais paremtomis sąlygomis. Pareiškėjo 2011 m. gruodžio 6 d. paskolos sutartyje su A.

R. numatyti delspinigiai (netesybos) už prievolės įvykdymo termino praleidimą ir numatyta pinigų suma (palūkanos) už naudojimąsi paskolos pinigais yra skirtingos prigimties prievolės, kurios gali kilti iš tos pačios paskolos sutarties (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.71 str. 1 d. ir 6.872 str. 1 d.). Mokesčių administratorius pareiškėjo 2007–2011 metų laikotarpio mokesčio bazę nustatė pagal atliktą įvertinimą, pritaikęs išlaidų metodą. Pareiškėjas ne tik neišsaugojo visų apskaitos dokumentų, bet ir jo deklaruoti duomenys nesutapo jo faktiškai vykdyta veikla.

Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos pateikti visus jo poziciją patvirtinančius dokumentus. Siekiant nustatyti pareiškėjo piniginių lėšų likutį mokestinio patikrinimo pradžioje (2007 m. sausio 1 d.), buvo įvertintos ankstesniais laikotarpiais gautos pajamos ir patirtos išlaidos, tačiau nenustatyta, kad pareiškėjas būtų pranešęs apie 0,5 mln. Lt lėšų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžioje. Pareiškėjas 2001 metų gyventojo (šeimos) turto ir pajamų deklaracijoje deklaravo metų pradžioje ne banke turėjęs 25 195 Lt piniginių lėšų, metų pabaigoje – 8 228 Lt; 2002 metų deklaracijoje deklaravo ne banke metų pradžioje turėjęs 8 228 Lt piniginių lėšų, metų pabaigoje – 42 458 Lt.

Pareiškėjas vienkartinėje gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (forma FR0593) turėtų piniginių lėšų nedeklaravo, joje deklaruotos tik suteiktos ir gautos paskolos.

9. Atsakovas pažymėjo, jog mokesčių administratorius įvertino iki 2006 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo pateiktas mokesčio deklaracijas, kurios pagal šiuo metu formuojamą praktiką įgijo teisinį stabilumą, nepriklausomo specialisto išvadoje pateiktą informaciją, gautas pajamas (susijusias su darbo santykiais, deklaruotas paskolas, pajamas, susijusias su vykdoma veikla pagal verslo liudijimą, grąžintas paskolas, transporto priemonių pardavimo pajamas, draudimo išmokas ir kt.) ir išlaidas (gyvybės draudimo, akcijų įsigijimo, transporto priemonių įsigijimo, suteiktų paskolų įmonėms, paskolų grąžinimo, vartojimo išlaidų ir kt.) ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas 2007 metų pradžioje turėjo 343 Lt lėšų banko įstaigoje, neturėjo sukaupęs piniginių lėšų ne banko įstaigoje, todėl pareiškėjo patirtos išlaidos 71 592 Lt viršijo jo gautas pajamas. Mokesčių administratorius įvertino pareiškėjo 2008 metais gautas pajamas (2 124 354 Lt), patirtas išlaidas (1 125 162 Lt), piniginių lėšų likutį metų pradžioje (343 Lt) ir pabaigoje (1 391 614 Lt), piniginių lėšų likutį ne banko įstaigoje (0 Lt), todėl pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo išlaidos viršijo gautas pajamas 392 079 Lt. Pareiškėjo išlaidos viršijo gautas pajamas ir kitais metais: 2009 metais pareiškėjas gavo 114 332 Lt, 2010 metais – 254 746 Lt, o 2011 metais – 115 943 Lt kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų ir patikrinimo metu nenustatytų šaltinių.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 30 d. sprendimu atmetė pareiškėjo D. T. skundą.

11. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pareiškėjo pasirinkta teisminės gynybos taktika, kai teismui pateikiami konkretūs argumentai dėl dalies mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus padarytų išvadų, neįpareigoja teismo ex officio (pagal pareigas), nenustačius pagrindų išeiti iš skundo ribų, vertinti visas pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus padarytas išvadas ir dėl jų atliktą MGK vertinimą, todėl pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo skunde pateiktus argumentus dėl nesutikimo su mokesčių administratoriaus padarytomis išvadomis ir jų vertinimu, kurį atliko MGK. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, pirmosios instancijos teismas sprendė, ar pareiškėjo nesutikimas su jam papildomai apsiskaičiuotomis mokestinėmis sumomis grindžiamas objektyviais įrodymais, o ne apsiribojant paaiškinimais ir kontrargumentais, ar mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjams papildomai mokėtinus mokesčius, tinkamai taikė MAĮ 70 straipsnį ir pagrindė savo vertinimą.

12. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas jokių paaiškinimus apie turėtus 500 000 Lt grynųjų pinigų pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentus šiuo aspektu laikė nepagrįstais. Nustatęs, kad pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu ir vėliau naudojosi teisininkų paslaugomis, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl teisinių žinių trūkumo. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė, kokių įrodymų jis negalėjo pateikti dėl vykusio baudžiamojo proceso, be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui pareikšti kaltinimai buvo paremti netiksliais skaičiavimais ir kad tokiais skaičiavimais rėmėsi mokesčių administratorius. Vertindamas pareiškėjo gautų paskolų apmokestinimą, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas pats nurodė, kad pinigus skolinosi siekdamas ekonominės naudos – ketindamas plėtoti verslą, į jį investuoti. Be to, pareiškėjo skoliniai santykiai su A. R. įforminti 2008 m. vasario 5 d., 2008 m. spalio 6 d. ir 2011 m. gruodžio 6 d., tačiau dėl sutartinės hipotekos šalys susitarė 2012 m. gruodžio 3 d., t. y. po 2012 m. birželio 12 d. atlikto operatyvaus patikrinimo, kurio rezultatai surašyti 2012 m. birželio 13 priešpriešinės informacijos surinkimo pažymoje Nr. AU12-124, taip pat po pareiškėjo atlikto mokestinio tyrimo, apie kurio rezultatus pareiškėjui pranešta 2012 m. lapkričio 21 d. pranešimu. Todėl aptartą sandorį pirmosios instancijos teismas laikė sudarytu pareiškėjo gynybai ir nepaneigiančiu pareiškėjo gautos ekonominės naudos. Pirmosios instancijos teismas vertino, apskaičiuodamas GPM delspinigius mokesčių administratorius atsižvelgė į mokestinio tyrimo bei baudžiamojo proceso trukmę, atkreipė dėmesį, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies nuostatos reglamentuoja atleidimo nuo baudos, o ne nuo delspinigių atvejus, kaltės aspektas sprendžiant atleidimo nuo delspinigių klausimus MAĮ 100 straipsnyje nėra įtvirtintas, MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje nustatytas išieškojimo senaties terminas dar nėra prasidėjęs, o kitokio pobūdžio delspinigių senatis teisės aktuose nėra įtvirtinta.

13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4424-968/2020 panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 30 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad spręsdamas šį mokestinį ginčą, teismas nebuvo įpareigotas įvertinti pareiškėjo skunde teismui pateiktų konkrečių argumentų dėl dalies mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus padarytų išvadų ir kad teismas galėjo vertinti tik pareiškėjo skunde pateiktus argumentus dėl nesutikimo su mokesčių administratoriaus padarytomis išvadomis ir jų vertinimu, kurį atliko MGK. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog po to, kai ginčas buvo išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, teisme yra sprendžiamas ginčas ne dėl tokios institucijos sprendimo, bet dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui pateikė pakankamai išsamius argumentus, dėl kurių jis nesutiko su mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimuose pateiktu, jo nuomone, aktualių aplinkybių dėl 2007 metais turėtų 500 000 Lt grynaisiais pinigais vertinimu, tačiau pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjo argumentų nevertino, šiuo aspektu surinktų įrodymų netyrė, taip pat dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su, jo nuomone, atsiradusiais prieštaravimais vertinant tuos pačius įrodymus mokestinio patikrinimo metu ir atliekant tyrimą baudžiamojoje byloje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, šie proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

III. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo D. T. skundą.

16. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

16.1. Kauno AVMI patikrino pareiškėjo GPM apskaičiavimą, deklaravimą ir sumokėjimą nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nustatė, kad pareiškėjas 2007 metais, 2009–2011 metais gavo kitų pajamų, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM: 1) 2010 ir 2011 metais gavo pajamų natūra – iki tikrinamojo laikotarpio pabaigos nemokėjo palūkanų už gautas paskolas; 2) 2007 metais, 2009–2011 metais patirtos išlaidos viršijo pareiškėjo gautas pajamas – pareiškėjas 2007 metais gavo 392 079 Lt, 2009 metais – 114 332 Lt, 2010 metais – 254 746 Lt ir 2011 metais – 115 943 Lt kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų ir patikrinimo metu nenustatytų šaltinių.

16.2. Kauno AVMI 2019 m. balandžio 29 patikrinimo aktu Nr. (7.45)FR0680-143 (toliau – ir Patikrinimo aktas) pritaikė MAĮ 70 straipsnį, papildomai pareiškėjui apskaičiavo 57 542,57 Eur mokėtino GPM. Nesutikdamas su Patikrinimo akte padarytomis išvadomis, pareiškėjas Kauno AVMI pateikė rašytines pastabas.

16.3. Kauno AVMI, išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktas rašytines pastabas, Sprendimu Nr. (7.45)FR0682-154 iš dalies patvirtino Patikrinimo aktą, vietoje apskaičiuotos GPM 57 542,57 Eur sumos apskaičiavo 57 325,36 Eur GPM sumą, patvirtino apskaičiuotus 41 403,25 Eur GPM delspinigių, atleido pareiškėją nuo 20 701,63 Eur delspinigių ir paskyrė pareiškėjui 5 732 Eur GPM baudą. Nesutikdamas su Kauno AVMI Sprendimu Nr. (7.45)FR0682-154, pareiškėjas pateikė skundą VMI.

16.4. VMI Sprendimu Nr. 68-105 patvirtino Kauno AVMI Sprendimą Nr. (7.45)FR0682-154, atleido pareiškėją nuo dalies apskaičiuotų delspinigių mokėjimo, nurodė sumokėti 12 421 Eur delspinigių.

17. Remdamasis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) 2 straipsnio 14 ir 15 punktais, 3 straipsniu, 5 straipsnio 1 dalimi, 6, 22, 25 ir 27 straipsniais, pirmosios instancijos teismas sutiko su mokesčių administratoriaus bei MGK išvadomis, kad pareiškėjo nauda, gauta nemokant palūkanų už gautas paskolas (pajamos natūra), gali būti neapmokestinama GPM, jeigu yra neidentifikuojamas ekonominiais dėsniais pagrįstas siekis duoti ar gauti naudos, t. y. pateikiami įrodymai, patvirtinantys, kad nėra pareiškėjo nauda. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aplinkybės, jog pareiškėjas gaudamas paskolas ir nemokėdamas už jas palūkanų, leidžia teigti, jog paskolos be palūkanų pripažintinos ekonomine nauda, nes pareiškėjas nepatyrė išlaidų, kurios įprastai yra patiriamos, disponuojant skolintomis lėšomis. Aplinkybė, kad pareiškėjas paskolas gavo iš asmenų, susijusių draugiškais ryšiais, nėra pagrindas pripažinti, jog pajamų natūra nėra. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad šis santykis parodo, jog paskolos davėjas savo veiksmais – neatlygintine paslauga paslaugos gavėjui suteikė ekonominės naudos, kurios pastarasis negalėtų gauti rinkos dėsniais paremtomis sąlygomis ir nėra jokių objektyvių aplinkybių, leidžiančių manyti kitaip. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad skolindamasis pinigus lengvatinėmis sąlygomis (be palūkanų), jis negavo ekonominės naudos. Aplinkybė, kad visos paskolos grąžintos, nekeičia pirmiau išdėstytų aplinkybių ir jų teisinio įvertinimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog numatyti delspinigiai už sutarties įvykdymo termino praleidimą, nėra palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais. Pareiškėjo argumentus, esą visus gautus pinigus jis perskolino kredituodamas įmonių veiklos vystymui, šios įmonės bankrutavo, su pareiškėju neatsiskaitė ir nėra galimybės, kad atsiskaitys ir dėl to pareiškėjas negavo ekonominės naudos, pirmosios instancijos teismas laikė teisiškai nereikšmingais, kadangi byloje sprendžiama dėl pajamų natūra apmokestinimo GPM, o pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu (GPM įstatymo 8 str. 1 d.).

18. Pirmosios instancijos teismas pritarė Patikrinimo akte nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei mokesčių administratoriaus vertinimui dėl Nepriklausomo specialisto išvados. Patikrinimo akte pagrįstai nustatyta, kad Nepriklausomo specialisto išvadoje 2003–2006 metais neįvertintos pareiškėjo išlaidos – 404 191 Lt. Iki tikrinamojo laikotarpio pareiškėjas pateikė 2001 ir 2002 metų gyventojo (šeimos) turto ir pajamų deklaracijas; 2001 metų deklaracijoje pareiškėjas deklaravo turėtas pinigines lėšas ne banke – 25 195 Lt ir metų pabaigoje turėtas pinigines lėšas ne banke – 8 228 Lt; 2002 metų deklaracijoje pareiškėjas deklaravo metų pradžioje turėtas pinigines lėšas ne banke – 8 228 Lt ir metų pabaigoje turėtas pinigines lėšas ne banke – 42 458 Lt; vienkartinėje gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje, piniginių lėšų turėtų 2003 m. gruodžio 31 d. nedeklaravo. Mokesčių administratorius 2019 m. vasario 8 d. surašė nurodymą Nr. (7.45) FR0706-186, kuriuo pareiškėjui buvo siūloma pateikti informaciją į klausimyne nurodytus klausimus bei pateikti pagrindžiančius, juridinę galią turinčius dokumentus. Pareiškėjo atstovas 2019 m. vasario 25 d. pranešime nurodė, kad pareiškėjas prašomos informacijos pateikti negali, nes tiksliai neprisimena bei neturi jokių juridinę reikšmę turinčių dokumentų. Savo paaiškinimus dėl lėšų turėjimo pareiškėjas grindžia tik Nepriklausomo specialisto išvada, kuri mokesčių administratoriaus buvo įvertinta ir Patikrinimo akte detaliai išnagrinėta. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas informaciją apie 500 000 Lt pateikė tik po atlikto mokestinio tyrimo, o tai tik sustiprina mokesčių administratoriaus poziciją, kad pareiškėjo teiginiai dėl turėtų 500 000 Lt yra gynybinė pozicija, siekiant į tikrinamąjį laikotarpį perkelti kuo didesnį piniginių lėšų likutį ne banko įstaigoje.

19. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teismų priimti nuosprendžiai, kuriais pareiškėjas išteisintas dėl nusikalstamos veikos pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį padarymo, nedraudžia mokesčių administratoriui vertinti pareiškėjo veiksmus mokestiniais teisiniais aspektais. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje nustatytos abejonės buvo įvertintos pareiškėjo naudai, be to, baudžiamojoje byloje teismai pabrėžė, kad minėtas tikrinimo laikotarpis prasidėjo nuo 2007 metų, tačiau procesiniuose dokumentuose pasisakė, kad įrodinėjimo prasme baudžiamojoje byloje yra reikšmingas tik laikotarpis nuo 2010 m. gruodžio 11 d., kuomet įsigaliojo BK 1891 straipsnis. Net vertinant, kad teismai nepatvirtino kategoriško mokesčių administratoriaus pateikto vertinimo dėl pareiškėjo piniginių lėšų ne banke likučio – 0 Lt, kuris buvo pateiktas 2016 m. vasario 23 d. specialisto išvadoje, nei teismų procesiniuose dokumentuose, nei paties pareiškėjo paaiškinimuose teisminio nagrinėjimo metu nebuvo įvardinta lėšų suma, t. y. kad pareiškėjas 2007 m. sausio 1 d. turėjo 500 000 Lt. Baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas pareiškėjui inkriminuotų nusikaltimų pagrįstumas ir baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas, o atliekant mokestinį patikrinimą buvo vertinama pareiškėjo mokestinė atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad pareiškėjas neteisingai Patikrinimo aktą ir specialisto išvadą vertina kaip tą patį dokumentą. Patikrinimo akte detaliai išdėstytos faktinės aplinkybės, pateiktas aiškus jų teisinis įvertinimas, išanalizuoti asmenų paaiškinimai duoti ne tik patikrinimo metu, bet ir baudžiamojoje byloje. Pirmosios instancijos teismas pritarė mokesčių administratoriaus padarytiems faktinių aplinkybių įvertinimams ir konstatavo, jog mokesčių administratorius pagrįstai vertino, kad pareiškėjas neturėjo sukaupęs 500 000 Lt piniginių lėšų likučio ne banko įstaigoje tikrinamojo laikotarpio pradžioje – 2007 m. sausio 1 d., pareiškėjo teiginiai, išdėstyti skunde, liko neįrodyti, todėl nepaneigė mokesčių administratoriaus išvadų, MGK sprendimo dėl pareiškėjui apskaičiuoto GPM ir juo susijusių sumų.

20. Pareiškėjo argumentus, kad mokesčių administratorius neatsižvelgė į mokestinio tyrimo bei baudžiamojo proceso trukmę, pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, mokesčių administratoriui atleidus pareiškėją nuo 70 proc. apskaičiuotų GPM delspinigių, o pareiškėjui neįrodžius, jog jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, klausimas dėl atleidimo nuo GPM delspinigių nespręstas pagrįstai (MAĮ 100 str. 1 d. 3 p., 141 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje nustatytas išieškojimo senaties terminas dar nėra prasidėjęs, o kitokio pobūdžio delspinigių senatis teisės aktuose nėra įtvirtinta.

IV. 21. Pareiškėjas D. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 9 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

22. Pareiškėjas palaiko skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją, nurodo, kad teismas privalėjo vertinti ne tik pareiškėjo argumentų, bet ir skundžiamo mokesčių administratoriaus sprendimo pagrindimą, tačiau apsiribojo nemotyvuotu pritarimu mokesčių administratoriaus argumentams, jų realiai neanalizavo ir netikrino. Mokesčių administratoriaus prezumpcija, kad 2007 m. sausio 1 d. pareiškėjo piniginių lėšų ne banke likutis buvo 0 Lt, banke – 343 Lt, neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų, yra nepagrįsta patikimais duomenimis.

Mokesčių administratoriaus teiginiai, kad nepriklausomo specialisto išvadoje 2003–2006 metų laikotarpiu nebuvo įvertintos pareiškėjo išlaidos (404 191 Lt), nėra ir negali būti patikimu įrodymu. Mokesčių administratorius pareiškėjo apie šias išlaidas neklausė, nenustatė, ar būtent pareiškėjas jas patyrė, dėl šių išlaidų neįtraukimo į nepriklausomo specialisto išvadą nėra gauta ir jokių paties specialisto paaiškinimų, todėl nėra aišku, ar ir kodėl specialistas jų nevertino. Mokesčių administratoriui buvo kilusi abejonė dėl bendrų pareiškėjo ir jo sugyventinės pajamų ar išlaidų vertinimo, tačiau jis tokią prielaidą atmetė, savo nuožiūra įvertinęs teismų procesinius sprendimus baudžiamojoje byloje.

Pareiškėjas pažymi, jog duomenų apie bendrą turtą nebuvimas nebūtinai reiškia bendrų pajamų ar išlaidų nebuvimą. Mokesčių administratorius neatliko pareiškėjo mokestinio patikrinimo iki 2007 metų, todėl visi įrodymų šaltiniai turėjo būti vertinami vienodai, išsamiai, nesuteikiant atskiriems šaltiniams prioriteto. Be to, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių, nors pareiškėjas buvo kaltinamas išimtinai pagal tuos pačius mokesčių administratoriaus surinktus duomenis ir vertinimus.

Baudžiamojoje byloje dėl nepagrįsto praturtėjimo pareiškėjas buvo išteisintas, jo bylą nagrinėję apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai, vertindami Kauno AVMI atliktą pareiškėjo pajamų ir išlaidų vertinimą, nustatė, kad pareiškėjo finansinės veiklos tyrimui nebuvo pateikta vienareikšmiškų ir neabejotinų duomenų, kada konkrečiai, kokia apimtimi ir pagal kokius rašytinius dokumentus piniginės lėšos buvo perleistos, Kauno AVMI specialistė rėmėsi tik tikėtinais duomenimis, o tai neleidžia spręsti, jog galutinė suformuluota išvada yra objektyviai pagrįsta; taip pat vertinta, kad remiantis vien tik metinėmis pajamų ir turto deklaracijomis, kurių pareiškėjas teikti mokesčių administratoriui pareigos tirtuoju laikotarpiu neturėjo, negalima daryti išvados, kad ne banke jis neturėjo jokių lėšų.

23. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti mokesčių administratoriaus prezumpcijų ir pareiškėjo argumentų, įrodymų bei baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių tarpusavio prieštaravimus bei juos pašalinti. Mokesčių administratoriaus prezumpcija dėl pareiškėjo faktinio grynųjų pinigų neturėjimo tikrinamojo laikotarpio pradžioje negali būti objektyvi ir dėl to, kad vertintas tik fragmentinis pareiškėjo mokestinis laikotarpis (2003–2006), o pareiškėjas dirbo nuo 1996 metų, vykdė aktyvią komercinę-ūkinę veiklą, buvo skirtingų įmonių savininkas, akcininkas, dirbo ir pagal verslo liudijimus, nuo darbo veiklos pradžios vykdė įvairius kilnojamojo ir nekilnojamojo turto sandorius, nuolat skolinosi ir skolino dideles pinigų sumas, turėjo sugyventinių.

24. Pareiškėjas pažymi, jog fiziniams asmenims (išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai šie asmenys vykdo ūkinę veiklą) įstatymai nenustato reikalavimų tvarkyti buhalterinę apskaitą. Reikalavimas, kad įrodinėjimo našta apie gautų pajamų realumą priklausytų pajamas deklaruojančiam mokesčių mokėtojui, reikštų neįmanomas įrodyti aplinkybes, kadangi neprivalėdamas vesti buhalterinės apskaitos, kaupti dokumentus, fiksuoti piniginių srautų judėjimo, mokesčių mokėtojas turėtų itin ribotas galimybes įrodyti šias aplinkybes. Pateikti įrodymus apie pareiškėjo grynųjų pinigų likutį 2007 m. sausio 1 d. turėtų tiek mokesčių mokėtojas, tiek mokesčių administratorius. Šiuo atveju pareiškėjas savo nurodytą grynųjų pinigų turėjimą grindžia savo paaiškinimais, nepriklausomo specialisto išvada, baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Nesant pagrįstų duomenų, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės akivaizdžiai neteisingos ir esant tik hipotetiniams mokesčių administratoriaus teiginiams, pagrįstiems fragmentiniais ir nenuosekliais duomenimis, visos abejonės turėjo būti vertinamos pareiškėjo naudai.

25. Pasak pareiškėjo, nors mokestinis patikrinimas buvo stabdomas tariamai dėl pareiškėjo baudžiamojo persekiojimo ir pareiškėjas jo neskundė, tai savaime nepateisina tokios ilgos jo trukmės ir stabdymo būtinumo. Patikrinimas tęsėsi ilgiau už patį leistiną tiriamąjį laikotarpį. Prievolė mokesčių administratoriui atlikti mokestinį patikrinimą per įmanomai trumpiausią terminą turi būti siejama ir su galimybe įmanomai operatyviau nustatyti ar atkurti reikiamas aplinkybes, surinkti įrodymus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2020 metais verčiamas atkurti 2003–2006 metų aplinkybes, o tai prieštarauja teisingumo ir protingumo principams bei pareiškėjo teisei į teisingą bylos nagrinėjimą.

26. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog mokesčių administratoriaus patikrinimo akte vertintas tik laikotarpis, kai paskola nebuvo grąžinta, t. y. civiliniams paskolų teisiniams santykiams dar nepasibaigus. Tačiau nevertintos paskolos A. R. grąžinimo aplinkybės, t. y. pareiškėjo ekonominė nauda paskolos grąžinimo momentu, nors pareiškėjo mokestinis patikrinimas baigtas tik 2020 metais. Iš antstolio 2021 m. balandžio 7 d. pažymos matyti, kad pagal A. R. paskolas (teises į kurias jis perleido UAB „Turto plėtra“) iš pareiškėjo išieškota 43 772,33 Eur palūkanų. Vien tai paneigia mokesčių administratoriaus vertinimą dėl pareiškėjo sandorių neatlygintinumo. Pirmosios instancijos teismo išvada pritarti mokesčių administratoriaus vertinimui, kad sankcijinės palūkanos negali būti tapatinamos su atlygintinėmis palūkanomis nepagrįsta, kadangi nagrinėjamu atveju jų paskirtis iš esmės buvo vienoda – kompensuoti kreditoriaus patirtus nuostolius dėl pinigų skolinimo. Be to, mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Iš 2015 m. vasario 9 d. mokesčių administratoriaus rašto ikiteisminio tyrimo pareigūnams, su kuriuo pateikti ir klausimai pareiškėjui bei A. R., matyti, kad mokesčių administratorius paskolų atlygintinumo klausimo nekėlė. Todėl mokestiniame patikrinime turėtų būti papildomai nustatytos ir įvertintos minėto asmens nurodytos aplinkybės dėl paskolos atlygintinumo.

27. Pasak pareiškėjo, atsižvelgiant į jo nurodytas aplinkybes, kad dėl nusikaltimo (jo perskolintų pinigų iššvaistymo), itin užsitęsusio baudžiamojo persekiojimo, kuomet buvo taikyti nuosavybės teisės apribojimai pareiškėjo turtui ir jis negalėjo vykdyti veiklos, atsiskaityti su kreditoriumi, todėl visas jo turtas buvo parduotas ir perimtas kreditoriaus, turėjo būti sprendžiama dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punktą, t. y. kai juos išieškoti neteisinga ekonominiu ar socialiniu požiūriu. Minėta antstolio 2021 m. balandžio 7 d. pažyma patvirtina, kad tebevykdomi 142 769,84 Eur išieškojimai iš pareiškėjo, jis neturi turto, išieškojimai vykdomi iš neįgalumo pašalpos.

28. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašo ištirti naujus įrodymus – antstolio 2021 m. balandžio 7 d. pažymą dėl išieškojimų iš pareiškėjo, mokesčių administratoriaus ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų susirašinėjimą, taip pat A. R. reikalavimų perleidimo UAB „Turto plėtra“ sutartis. Šie įrodymai nebuvo tirti pirmosios instancijos teismo, nors juose užfiksuotos aplinkybės yra reikšmingos šiam ginčui nagrinėti. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad VMI iki šiol jam nėra grąžinusi dar 2012–2014 metais susidariusios 12 000 Eur pridėtinės vertės mokesčio permokos.

29. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. VMI palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime išdėstytą poziciją, pakartoja teisinį reglamentavimą, ginčo faktines aplinkybes bei jų vertinimą pareiškėjo mokestinio tyrimo metu. Atsakovas pažymi, jog išlaidų, kurios įprastai patiriamos disponuojant skolintomis lėšomis (palūkanų mokėjimas), neturėjimas taip pat laikomas asmens gauta nauda ir pripažįstamas pajamomis natūra. Mokestiniu aspektu, nėra svarbu, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas teismo įsakymas. Teismo įsakymo procese teismas tikrina tik formalųjį pateikto pareiškimo aspektą ir nevertina reikalavimo pagrįstumo. Nustatant gautų pajamų natūra dydį, nėra aktualu, jog skola buvo patvirtinta teismo įsakymu, o jos vykdymas ir ieškojimas buvo perduotas antstoliui. Paskolos sutartyje numatyti delspinigiai (netesybos) už prievolės įvykdymo termino praleidimą ir numatyta pinigų suma (palūkanos) už naudojimąsi paskolos pinigais yra skirtingos prigimties prievolės, kurios gali kilti iš tos pačios paskolos sutarties. Atsakovas siūlo nepriimti pareiškėjo pateiktų antstolio 2021 m. balandžio 7 d. pažymos, reikalavimo teisės ir hipotekos teisės perleidimo sutarties bei sutarties dėl įmokų paskirstymo, nes šie dokumentai neturi įtakos palūkanų apskaičiavimo dydžiui, be to, jie nebuvo vertinami pirmosios instancijos teisme.

31. Atsakovo teigimu, pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos pateikti visus, jo poziciją patvirtinančius dokumentus. Patikrinimas truko ilgą laiką, todėl pareiškėjas buvo atleistas nuo dalies apskaičiuotų mokėtinų mokesčių sankcijų. Ilga patikrinimo trukmė leido pareiškėjui įvertinti visas jam gręsiančias mokestines pasekmes. Pareiškėjo patikrinimo metu, siekiant nustatyti piniginių lėšų likutį mokestinio patikrinimo pradžioje (2007 m. sausio 1 d.), buvo vertintos ankstesniais laikotarpiais gautos pajamos ir patirtos išlaidos. Mokesčių administratorius nenustatė fakto, jog pareiškėjas būtų informavęs apie 0,5 mln. Lt lėšų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžioje, nenurodė, jog pareiškėjo mokesčio bazė turėtų būti skaičiuoja kartu su sugyventine. Be to, tiek šioje administracinėje byloje, tiek baudžiamojoje byloje nebuvo pateikta duomenų apie bendrai su sugyventine vedamą ūkį.

32. Atsakovas taip pat pažymi, jog 2018 m. liepos 12 d. priėmė sprendimą Nr. 331C-69466, kuriuo atsisakė pareiškėjui grąžinti 12 830,74 Eur pridėtinės vertės mokesčio, nes mokesčių mokėtojas nebuvo pateikęs visų prašomų dokumentų. Pareiškėjas šio atsakovo sprendimo neginčijo, šis sprendimas nėra šios bylos dalykas.

33. VMI teigimu, nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo bei papildymo 40-1 straipsniu įstatymo 11 straipsniui, įteisinta vienkartinė galimybė asmenims, nustatyta tvarka ir terminais deklaravusiems atitinkamas mokėtinų mokesčių sumas, būti atleistiems nuo neigiamų teisinių pasekmių, tačiau pareiškėjas šia galimybe nepasinaudojo. Nagrinėjamu atveju, atsakovas nesprendė klausimo dėl apskaičiuotos mokesčio sumos / sankcijų sumos pripažinimo beviltiška, nebuvo priimtas sprendimas dėl šios skolos pripažinimo beviltiška. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta labai gera pareiškėjo finansinė / ekonominė padėtis, pareiškėjo vardu buvo įregistruotas ne vienas nekilnojamojo turto objektas. Mokestinio patikrinimo metu nenustatyta, jog pareiškėjas turėtų išlaikytinių, tokių duomenų nepateikta ir nagrinėjant šią bylą. Tai, kad išieškojimas vykdomas iš pareiškėjo neįgalumo pašalpos, nėra pagrindas teigti, kad pareiškėjas yra atleistinas nuo visų mokesčio sankcijų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 34. Ginčas byloje kilo dėl Kauno AVMI 2019 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. (7.45) FR0682-154, VMI 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. 68-105, Komisijos 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. S-155 (7-128/2019) teisėtumo ir pagrįstumo.

35. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, o apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą vertinti ne tik pareiškėjo argumentų, bet ir skundžiamo mokesčių administratoriaus sprendimo pagrindimą, tačiau apsiribojo nemotyvuotu pritarimu mokesčių administratoriaus argumentams, jų realiai neanalizavo ir netikrino. Pasak pareiškėjo, taip pat pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti byloje esančius įrodymus baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste ir pašalinti, pareiškėjo nuomone, esančius prieštaravimus. Pareiškėjas savo nurodytą grynųjų pinigų turėjimą grindžia savo paaiškinimais, nepriklausomo specialisto išvada, baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Anot pareiškėjo, nesant pagrįstų duomenų, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės akivaizdžiai neteisingos, ir esant tik hipotetiniams mokesčių administratoriaus teiginiams, pagrįstiems fragmentiniais ir nenuosekliais duomenimis, visos abejonės turėjo būti vertinamos pareiškėjo naudai. Pareiškėjas pabrėžia, kad dėl ilgai trukusio mokestinio patikrinimo nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2020 metais verčiamas atkurti 2003–2006 metų aplinkybes, o tai prieštarauja teisingumo ir protingumo principams bei pareiškėjo teisei į teisingą bylos nagrinėjimą. Pareiškėjas taip pat prašo įvertinti naujus jo pateikiamus įrodymus, mano, kad, bylą grąžinus mokesčių administratoriui, mokestiniame patikrinime turėtų būti papildomai nustatytos ir įvertintos įrodymais grindžiamos aplinkybės dėl paskolos atlygintinumo. Pasak pareiškėjo, atsižvelgiant į jo nurodytas aplinkybes, kad dėl nusikaltimo (jo perskolintų pinigų iššvaistymo), itin užsitęsusio baudžiamojo persekiojimo, kuomet buvo taikyti nuosavybės teisės apribojimai pareiškėjo turtui ir jis negalėjo vykdyti veiklos, atsiskaityti su kreditoriumi, todėl visas jo turtas buvo parduotas ir perimtas kreditoriaus, turėjo būti sprendžiama dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių pagal MAĮ nuostatas.

36. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, pritarė fragmentiniams ir nenuosekliems mokesčių administratoriaus surinktiems duomenims. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį (buvusi 6 dalis) jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018; kt.). Šios bylos kontekste paminėtina ir tai, kad ABTĮ nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės saisto būtent administracinius teismus, kontroliuojančius mokesčių administratorių veiklą, įformintą administraciniais aktais bei organizuojamą pagal MAĮ nuostatas. Taigi, administraciniai teismai administraciniame procese privalo įvertinti, be kita ko, mokesčių administratorių administracinių aktų teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau, visų pirma, būtent pagal pateikto skundo, apibrėžiančio administracinės bylos dalyką, ribas.

38. Šioje byloje mokesčių administratoriai mokesčio bazę pareiškėjui apskaičiavo tiesiogiai, taikant GPM įstatymo nuostatas, bei taikant specialiuosius apmokestinimo būdus (netiesiogiai, MAĮ 70 str.). Paminėtina, kad mokestinėse bylose mokesčių administratorius, taikydamas MAĮ 70 straipsnį ir papildomai apskaičiuodamas mokesčius bei su jais susijusias sumas, privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. O tada, jei mokesčių mokėtojas nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-593-556/2018).

39. Remdamasis GPM įstatymo 2 straipsnio 14 ir 15 punktais, 3 straipsniu, 5 straipsnio 1 dalimi, 6, 22, 25 ir 27 straipsniais, pirmosios instancijos teismas sutiko su mokesčių administratoriaus bei MGK išvadomis, kad pareiškėjo nauda, gauta nemokant palūkanų už gautas paskolas (pajamos natūra), gali būti neapmokestinama GPM, jeigu yra neidentifikuojamas ekonominiais dėsniais pagrįstas siekis duoti ar gauti naudos, t. y. pateikiami įrodymai, patvirtinantys, kad nėra pareiškėjo naudos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aplinkybės, jog pareiškėjas gaudamas paskolas ir nemokėdamas už jas palūkanų, leidžia teigti, jog paskolos be palūkanų pripažintinos ekonomine nauda, nes pareiškėjas nepatyrė išlaidų, kurios įprastai yra patiriamos, disponuojant skolintomis lėšomis. Aplinkybė, kad pareiškėjas paskolas gavo iš asmenų, susijusių draugiškais ryšiais, nėra pagrindas pripažinti, jog pajamų natūra nėra. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad šis santykis parodo, jog paskolos davėjas savo veiksmais – neatlygintine paslauga paslaugos gavėjui suteikė ekonominės naudos, kurios pastarasis negalėtų gauti rinkos dėsniais paremtomis sąlygomis ir nėra jokių objektyvių aplinkybių, leidžiančių manyti kitaip. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad skolindamasis pinigus lengvatinėmis sąlygomis (be palūkanų), jis negavo ekonominės naudos. Aplinkybė, kad visos paskolos grąžintos, nekeičia pirmiau išdėstytų aplinkybių ir jų teisinio įvertinimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog numatyti delspinigiai už sutarties įvykdymo termino praleidimą, nėra palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais. Pareiškėjo argumentus, esą visus gautus pinigus jis perskolino kredituodamas įmonių veiklos vystymą, šios įmonės bankrutavo, su pareiškėju neatsiskaitė ir nėra galimybės, kad atsiskaitys, ir dėl to pareiškėjas negavo ekonominės naudos, pirmosios instancijos teismas laikė teisiškai nereikšmingais, kadangi byloje sprendžiama dėl pajamų natūra apmokestinimo GPM, o pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu (GPM įstatymo 8 str. 1 d.).

40. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimą toje apimtyje, kurioje taikytos GPM įstatymo nuostatos (žr. šios nutarties 39 punktą), nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, pritarė fragmentiniams ir nenuosekliems mokesčių administratoriaus surinktiems duomenims, kad apsiribojo nemotyvuotu pritarimu mokesčių administratoriaus argumentams, jų realiai neanalizavo ir netikrino. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo gautas beprocentines paskolas (kuriose nėra numatytos palūkanos), išsamiai, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančių įrodymų visetą, todėl nustatė pareiškėjo gautą ekonominę naudą, nes pareiškėjas nepatyrė išlaidų, kurios įprastai yra patiriamos, disponuojant skolintomis lėšomis. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, formuojamos analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1014-556/2017).

41. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašo ištirti naujus įrodymus, be kita ko, antstolio 2021 m. balandžio 7 d. pažymą dėl išieškojimų iš pareiškėjo, A. R. reikalavimų perleidimo UAB „Turto plėtra“ sutartis. Pasak pareiškėjo, šie įrodymai nebuvo tirti pirmosios instancijos teismo, nors juose užfiksuotos aplinkybės yra reikšmingos šiam ginčui nagrinėti. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad mokestinis patikrinimas truko ilgą laiką, kad antstolio 2021 m. balandžio 7 d. pažymos dėl išieškojimų iš pareiškėjo pareiškėjas objektyviai negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, nes ji surašyta jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, įvertina šiuos papildomus įrodymus, apie kuriuos savo poziciją pareiškė ir atsakovas. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtieji įrodymai nepaneigia tiek mokesčių administratorių, tiek MGK, tiek pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog pareiškėjas, gaudamas beprocentines paskolas (kuriose nėra numatytos palūkanos), gavo ekonominę naudą, nes pareiškėjas nepatyrė išlaidų, kurios įprastai yra patiriamos, disponuojant skolintomis lėšomis. Paskolos sutartyje numatyti delspinigiai (netesybos) už prievolės įvykdymo termino praleidimą ir numatyta pinigų suma (palūkanos) už naudojimąsi paskolos pinigais yra skirtingos prigimties prievolės, kurios gali kilti iš tos pačios paskolos sutarties. Taigi, papildomi įrodymai nepaneigia, kad paskolos buvo beprocentinės, o pagrindžia, kad už jų nevykdymą yra mokamos netesybų palūkanos, kurios įrodo, jog ir paskolos davėjas lėšas paskolino, siekdamas ekonominės naudos.

42. Pirmosios instancijos teismas pritarė Patikrinimo akte nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei mokesčių administratoriaus vertinimui dėl Nepriklausomo specialisto išvados. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad savo paaiškinimus dėl lėšų turėjimo pareiškėjas grindžia tik Nepriklausomo specialisto išvada, kuri mokesčių administratoriaus buvo įvertinta ir Patikrinimo akte detaliai išnagrinėta. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas informaciją apie 500 000 Lt grynaisiais pinigais pateikė tik po atlikto mokestinio tyrimo, o tai tik sustiprina mokesčių administratoriaus poziciją, kad pareiškėjo teiginiai dėl turėtų 500 000 Lt grynaisiais pinigais yra gynybinė pozicija, siekiant į tikrinamąjį laikotarpį perkelti kuo didesnį piniginių lėšų likutį ne banko įstaigoje. Pirmosios instancijos teismas pritarė mokesčių administratoriaus padarytiems faktinių aplinkybių įvertinimams ir konstatavo, jog mokesčių administratorius pagrįstai vertino, kad pareiškėjas neturėjo sukaupęs 500 000 Lt piniginių lėšų likučio ne banko įstaigoje tikrinamojo laikotarpio pradžioje – 2007 m. sausio 1 d., pabrėžė, kad baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas pareiškėjui inkriminuotų nusikaltimų pagrįstumas ir baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas, o atliekant mokestinį patikrinimą buvo vertinama pareiškėjo mokestinė atsakomybė.

43. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimą toje apimtyje, kurioje netiesioginiu būdu apskaičiuoti mokesčiai (žr. šios nutarties 42 punktą), nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, pritarė fragmentiniams ir nenuosekliems mokesčių administratoriaus surinktiems duomenims, kad apsiribojo nemotyvuotu pritarimu mokesčių administratoriaus argumentams, jų realiai neanalizavo ir netikrino. Paminėtina, kad pagal MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo.

Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas.

Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1024-442/2015; 2018 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1118-662/2018).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjo teiktas deklaracijas, pareiškėjo paaiškinimus, nepriklausomo specialisto išvadą, surinktų duomenų pagrindu nustatė, kad pareiškėjas neturėjo sukaupęs grynųjų pinigų likučio 2007 m. sausio 1 d., nes pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo jo gautas pajamas (detalūs 2003–2006 m. pareiškėjo pajamų ir išlaidų balanso duomenys pateikti Patikrinimo akte). Tuo tarpu pareiškėjas savo nurodytą grynųjų pinigų turėjimą grindžia savo paaiškinimais (informacija pateikta po atlikto mokestinio tyrimo), nepriklausomo specialisto išvada, baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis; pasak pareiškėjo, taip pat pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti byloje esančius įrodymus baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste ir pašalinti, pareiškėjo nuomone, esančius prieštaravimus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo aspektu dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo pareiškėjas iš esmės jokių naujų įrodymų nepateikė (nes mokesčių administratoriaus ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų susirašinėjimas, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių), o nesutikti su išsamiu, visapusišku ir objektyviu pirmosios instancijos įrodymų vertinimu vien apeliaciniame skunde nurodomais teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, nėra jokio teisinio pagrindo.

Pabrėžtina, kad baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas pareiškėjui inkriminuotų nusikaltimų pagrįstumas ir baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas, o atliekant mokestinį patikrinimą buvo vertinama pareiškėjo mokestinė atsakomybė: net priėmus išteisinamąjį nuosprendį pareiškėjo atžvilgiu, ši aplinkybė nagrinėjamu atveju neturi būti vertinama kaip šalinanti pareiškėjo mokestinę atsakomybę. Be to, tiek šioje administracinėje byloje, tiek baudžiamojoje byloje nebuvo pateikta duomenų apie bendrai su sugyventine vedamą ūkį.

44. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo teiginių, jog dėl ilgai trukusio mokestinio patikrinimo nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2020 metais verčiamas atkurti 2003–2006 metų aplinkybes, o tai prieštarauja teisingumo ir protingumo principams bei pareiškėjo teisei į teisingą bylos nagrinėjimą, nurodo, kad mokestinis patikrinimas užtruko dėl objektyvios priežasties, t. y. baudžiamosios bylos pareiškėjo atžvilgiu nagrinėjimo (dėl to mokestinis patikrinimas pagrįstai buvo stabdomas), todėl pareiškėjo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą negalėjo būti pažeista. Paminėtina, kad atsakovas dėl šios priežasties atleido pareiškėją nuo 70 proc. apskaičiuotų GPM delspinigių.

45. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo teiginių, jog turėjo būti sprendžiama dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punktą, t. y. kai juos išieškoti neteisinga ekonominiu ar socialiniu požiūriu, pabrėžia, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta labai gera pareiškėjo finansinė / ekonominė padėtis, pareiškėjo vardu buvo įregistruotas ne vienas nekilnojamojo turto objektas. Mokestinio patikrinimo metu nenustatyta, jog pareiškėjas turėtų išlaikytinių, tokių duomenų nepateikta ir nagrinėjant šią bylą. Tai, kad išieškojimas vykdomas iš pareiškėjo neįgalumo pašalpos, nėra pagrindas teigti, kad pareiškėjas yra atleistinas nuo visų mokestinių prievolių.

46. Kiti apeliacinio skundo teiginiai neturi reikšmės galutiniam procesiniam sprendimui šioje byloje, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

47. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė