2017-12-13 Nr. AB-23607-3-62-3-00652-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2283-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00652-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas, Pravieniškių PN-AK), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2014 m. gruodžio 18 d. iki 2016 m. balandžio 25 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, kur jam teko mažesnis plotas, nei teisės aktuose numatyta minimali norma. Pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tekdavo 2 kv. m ploto, nes daug vietos užėmė baldai. Gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, nuo lubų ir sienų byrėjo dažai ir tinkas, langų rėmai sulūžę, buvo drėgna, ant sienų veisėsi pelėsis, kuriam pareiškėjas yra alergiškas, buvo gausu dulkių, todėl pareiškėjui kildavo astmos priepuoliai. Pertvaros tarp tualetų buvo žemos ir nuteistieji galėdavo matyti vieni kitus, dušuose nebuvo pertvarų. Pareiškėjo teigimu, virtuvėlėje nebuvo garų surinkimo sistemos ar oro šalinimo angos, todėl garai plisdavo po gyvenamąsias patalpas, pareiškėjui, sergančiam astma, dėl to buvo sunku kvėpuoti. Virtuvėlėje elektros instaliacija buvo nesaugi, vietomis atvira ir gaminat maistą trenkdavo elektra, veisėsi tarakonai. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis alergiškas katėms, o Pravieniškių PN-AK teritorijoje ir gyvenamosiose patalpose lakstydavo laukiniai katinai.

3. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų sąlygų jam kildavo alergija, paūmėdavo bronchinė astma, pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, atsirado psichologinės problemos, emocinė depresija, jis (pareiškėjas) patyrė pažeminimą, pablogėjo sveikata.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad miegamosios vietos gyvenamosiose patalpose ne visada yra užimtos, ir pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenustato, jog apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą turi būti išskaičiuotas baldų, esančių patalpose, užimamas plotas.

6. Atsakovas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2001 m. liepos 24 d. sprendimu byloje Valašinas prieš Lietuvą, kuriame konstatuota, kad santykinai mažą miegamąjį plotą kompensavo absoliučiais dydžiais vertinant nemaži miegamųjų išmatavimai bei suteikta judėjimo laisvė. Atsakovas teigė, kad pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl Pravieniškių PN-AK nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose ir gali judėti po visą lokalinį sektorių neribojami nuo kėlimosi iki gulimo laiko.

7. Atsakovo teigimu, Pravieniškių PN-AK avarinės būklės pastatų nėra, iš byloje pateiktų nuotraukų matyti, kad patalpos atitinka higienos normų reikalavimus, patalpos remontuojamas atsižvelgiant poreikį ir turimą finansavimą, sanitariniai mazgai įrengti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, virtuvėlėje yra garų surinktuvas.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistieji turi prievolę tvarkyti gyvenamąsias ir bendrąsias patalpas bei rūpintis švara, yra sudaryti ir patalpose iškabinti nuteistųjų budėjimo grafikai, nutiestieji yra aprūpinami švariais ir tvarkingais valymo reikmenimis.

9. Atsakovas manė, kad pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos nepagrįsti, nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus, todėl pareiškėjo argumentai dėl patirtos emocinės depresijos, pažeminimo ir dvasinės skriaudos yra nepagrįsti.

10. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai yra nekonkretūs, deklaratyvūs, jis nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl Pravieniškių PN-AK ar jos pareigūnų veiksmų, todėl pareiškėjo prašymas priteisti neturtinę žalą nepagrįstas.

II. 11. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

13. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktą, pagal kurį pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, ir įvertinęs faktinius duomenis apie pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygas, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjui 508 dienas nebuvo užtikrinta teisė į kalinimą nustatyto dydžio bendrabučio tipo patalpose (trūko nuo 0,02 kv. m iki 0,1 kv. m ploto). Teismas pažymėjo, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo apskaičiuotas atsižvelgiant į patalpoje esančių lovų skaičių, tačiau bylos duomenimis, atskirais laikotarpiais bendrabučio tipo miegamieji nebuvo užpildyti, todėl pareiškėjui galėjo tekti didesnis gyvenamasis plotas, nei nurodyta atsakovo pateiktuose dokumentuose. Teismas nekonstatavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo.

14. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis ir atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), 24 ir 60 punktus, teismas nustatė, kad gyvenamosios patalpos yra tvarkingos ir atitinka higienos normų reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentus, kad patalpos avarinės būsenos ir elektros instaliacija virtuvėlėje netinkama, atmetė.

15. Vadovaudamasis Higienos normos HN 76:2010 58 punktu, teismas nurodė, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose.

16. Teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, nustatė, kad nesant įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, negalima vienareikšmiškai teigti, jog pareiškėjas dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų drėgmės ir kitų sąlygų galėjo patirti papildomus nepatogumus. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas dėl galbūt netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (drėgmės, tarakonų, pelių, kačių ir kt.) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios.

17. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl to, kad pareiškėjui 508 paras bendrabučio tipo patalpose buvo neužtikrinta teisės aktais reglamentuota minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma.

18. Įvertinęs pažeidimo trukmę, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo kreipęsis į Pravieniškių PN-AK Psichologinę tarnybą, bei įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgdamas į aplinkybę, jog ploto pažeidimas buvo nežymus (trūko nuo 0,02 kv. m iki 0,1 kv. m ploto) bei į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimą, pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada lemia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurias sudaro bendrojo miegamojo ir nuo jo atskirtos bendrojo naudojimo patalpos, pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje. Net ir nustačius nedidelį ploto trūkumą, šis neatitikimas negali lemti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamojoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį. Atsakovas remiasi EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimu byloje Valašinas prieš Lietuvą ir 2007 m. liepos 12 d. sprendimu byloje Testa prieš Kroatiją.

19.2. Atsižvelgiant į EŽTT (2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008) praktiką, ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas žalos atlyginimas pinigais.

19.3. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, neturtinės žalos atsiradimo fakto.

19.4. Nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, bei nesant įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija).

21. Nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą siekdamas, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2014 m. gruodžio 18 d. iki 2016 m. balandžio 25 d. Pravieniškių PN-AK.

22. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, atsakovo atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui pakankamai ilgą laiką 508 dienas nebuvo užtikrinta teisė į kalinimą nustatyto dydžio bendrabučio tipo patalpose (trūko nuo 0,02 kv. m iki 0,1 kv. m ploto), kitų pareiškėjo pretenzijų dėl kalinimo sąlygų nepripažino įrodytomis ir pagrįstomis. Pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas – 200 dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo.

23. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, o apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėjui nepagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsakovas laikosi pozicijos, kad šiuo atveju pareiškėjui būtų pakankama satisfakcija – pažeidimo pripažinimas.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

26. Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Šios pozicijos laikomasi ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

28. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje asmenims, kurie bausmę atlieka pataisos namuose ir turi galimybę laisvai judėti bei užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų, ir tai jiems kompensuoja tenkantį mažą patalpų plotą, yra priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2434-492/2017; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2148-602/2017 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal naujausią EŽTT praktiką, jei pataisos namuose kalinamam asmeniui ilgą laiką tenka mažiau nei 3 kv. m, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; dėl šios priežasties atmestas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės argumentas, kad asmenims, laikomiems pataisos namuose, suteikiama judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą).

30. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

31. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 200 Eur suma yra neproporcinga ir neadekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

33. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė