2020-05-06 Nr. AB-9269-3-61-3-02026-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-720-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02026-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 13.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fratesa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fratesa“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos teritorinė muitinė, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Fratesa“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos (toliau – ir MGK, Komisija) 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. S-86 (7-58/2018); 2) Muitinės departamento 2018 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 1A-90; 3) Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir Klaipėdos TM) 2017 m. rugsėjo 28 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 7LM190526S.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Klaipėdos TM, ketvirtą kartą atlikusi pakartotinį patikrinimą, 2017 m. rugsėjo 28 d. priėmė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 7LM190526S, kurioje pažymėjo, jog pareiškėjo importuotų prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas netaikytinas. Pareiškėjas, nesutikdamas su patikrinimo ataskaita, pateikė skundą Muitinės departamentui, kuris 2018 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 1A-90 ataskaitą patvirtino, o MGK patvirtino pastarąjį Muitinės departamento sprendimą.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamas MGK sprendimas iš esmės grindžiamas tik perrašant Muitinės departamento teiginius ir bendro pobūdžio išvadomis, jog mokesčių administratorius pateikė išsamius motyvus bei jų pagrindu padarė teisingas išvadas dėl sandorio vertės metodo netaikymo prekių muitinei vertei nustatyti. Pareiškėjo nuomone, toks MGK sprendimas yra deklaratyvaus pobūdžio ir paremtas prielaidomis. Nei MGK, nei Muitinės departamentas visiškai nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pateiktas tarptautinis mokėjimo pavedimas Nr. 45 (2013 m. rugsėjo 26 d.) neatspindi visos faktiškai sumokėtos kainos už prekes deklaruotas 2013 m. gruodžio 16 d. elektroninėje importo deklaracijoje Nr. 13LTLUB000IM01F134. Nei viena ginčą nagrinėjusi institucija neargumentavo, kodėl tikrindamos tik 2013 m. gruodžio 16 d. deklaruotų prekių muitinę vertę (15 2910 JAV dolerių), rėmėsi atliktais mokėjimais ir už kitus prekių importo atvejus. Komisija taip pat nepagrindė atsisakymo taikyti sandorio vertės metodą. Tek Muitinės departamento, tiek MGK pozicija iš esmės apsiribojo deklaratyvia nuostata, jog apmokėjimo už prekes aplinkybės nėra aiškios.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Muitinės departamentas, nagrinėdamas skundą dėl Klaipėdos TM patikrinimo ataskaitos teisėtumo ir pagrįstumo, iš esmės pats konstatavo naujas faktines aplinkybes ir ataskaitą patvirtino žymiai didesne apimtimi negu ji buvo nustatyta, nepaisant to, jog Muitinės departamentas buvo saistomas Klaipėdos TM nustatytų faktų ir draudimo peržengti jo priimto sprendimo ribas. Pareiškėjas tvirtino, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta galimybė centriniam mokesčių administratoriui iš esmės pakeisti ar kaip nors daryti įtaką vietos mokesčių administratoriaus sprendimui. Šiuo atveju Muitinės departamentas sukūrė naujas faktines aplinkybes, o tai lėmė mokestinio ginčo nagrinėjimą visa apimtimi naujais aspektais, tuo pažeidžiant pareiškėjo teisę į apeliaciją ikiteisminėje ginčo stadijoje.

5. MGK, priimdama sprendimą, turėjo pareigą vadovautis įstatymu, teisingumo ir protingumo kriterijais, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėti visas bylos aplinkybes bei, priešingai nei teigia Muitinės departamentas, vertinti ne visus JAV įmonei „A Trend Inc“ 2013 – 2017 m. pareiškėjo atliktus mokėjimus 62 123,25 Eur sumai, o tik apmokėjimo už elektroninėje importo deklaracijoje Nr. 13LTLUB000IM01F134 deklaruotas prekes aplinkybes. Pareiškėjas teigė, kad nagrinėjamu atveju prekių muitinei vertei nustatyti vienareikšmiškai turėjo būti taikomas sandorio vertės muitinio įvertinimo metodas, nes visiškai yra aiški faktiškai sumokėta už deklaruotas prekes kaina, t. y. už 2013 m. gegužės 16 d. elektroninėje importo deklaracijoje Nr. 13LTLUB000IM01F134 deklaruotas prekes JAV kompanijai „A Trend Inc“ tarptautiniu mokėjimo pavedimu Nr. 45 (2013 m. rugsėjo 26 d.) buvo pervesta 19 000 JAV dolerių, iš kurių pagal JAV kompanijos „A Trend Inc“ išrašytą sąskaitą Nr. 10.02.2013 apmokėta 15 290 USD už deklaruotas prekes, o susidaręs 3 710 USD skirtumas buvo avansinis mokėjimas už naujai formuojamą užsakymą. Todėl nagrinėjamu atveju, visos aplinkybės, susijusios su importuotų prekių kaina, apmokėjimo būdu, yra aiškios ir neprieštaringos ir atsisakyti taikyti sandorio vertės metodo nebuvo teisinio pagrindo.

6. Vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika pareiškėjas nurodė, jog rinkos sąlygomis sudaromi sandoriai pirmiausiai turi būti vertinami atsižvelgiant į individualius požymius, o ne matuoti juos pagal muitinio įvertinimo duomenų bazėje surinktus duomenis. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas nesutiko su MGK išvada, kad iš tarptautinio mokėjimo pavedimo Nr. 45 turinio nėra galimybės nustatyti ir pripažinti, kad 19 000 JAV dolerių pavedimas yra atliktas už ginčo prekes (15 290 USD). Šiame kontekste pareiškėjas dar kartą akcentavo, kad tiek tarptautinio mokėjimo pavedimo Nr. 45 data (2013 m. rugsėjo 26 d.), tiek 2013 m. spalio 2 d. išrašyta sąskaita faktūra Nr. 10.02.2013, tiek elektroninėje importo deklaracijoje Nr. 13LTLUB000IM01F134 įforminimo data (2013 m. gruodžio 16 d.) vienareikšmiškai įrodo, kad tarptautiniu mokėjimo pavedimu Nr. 45 buvo sumokėta 15 290 JAV suma būtent už ginčo prekes. Papildomai atkreipė dėmesį, kad įrodinėjimo našta dėl sandorio vertės metodo netaikymo pirmiausia tenka muitinei, tačiau šiuo atveju atsisakymo taikyti sandorio vertės metodą teisinis pagrindas neįrodytas.

7. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atsakovas paaiškino, kad viena iš esminių sandorio vertės metodo taikymo sąlygų yra faktiškai už prekes sumokėta kaina, t. y. sandorio vertės metodas taikomas tik tuo atveju, kai apmokėjimo už prekes sąlygos yra aiškios ir pagristos konkrečiais įrodymais bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju tiek Klaipėdos teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas, tiek MGK skundžiamuose sprendimuose yra nurodę, kad pareiškėjo pateikti įrodymai bei paaiškinimai nepagrindžia deklaruotos prekių sandorio vertės.

9. Nustačius, kad apmokėjimo už prekes aplinkybės nėra aiškios – pareiškėjas JAV kompanijai „A Trend Inc“ yra sumokęs daugiau nei pagal pateiktus dokumentus turėjo sumokėti, buvo pagrindas pareiškėjo importuotų prekių, deklaruotų EID Nr. 13LTLUB000IM01F134, muitinės vertės nustatymui netaikyti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo. Pareiškėjas teiginio, kad susidaręs 3 710 USD skirtumas buvo avansinis mokėjimas už naujai formuojamą užsakymą, nepagrindžia jokiais įrodymais. Mokėjimo pavedime nėra jokių duomenų, už kokias prekes yra mokama. Atsakovas nurodė, kad įvertinus visus importo iš JAV kompanijos „A Trend Inc“ atvejus ir šiai įmonei atliktus mokėjimus, nustatyta, kad tarp deklaruotų sandorių vertės (prekių deklaruota sandorių vertė – 43 140,52 Eur), ir JAV kompanijai „A Trend Inc“ sumokėtos sumos (62 123,25 Eur) yra akivaizdus skirtumas.

10. Atsakovas teigė, kad muitinė neprivalo importuotų prekių muitinės vertės nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu, jei ji, atsižvelgusi į pagrįstas abejones, nėra įtikinama, kad deklaruojamoji vertė atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą. Atsakovas pažymėjo, kad skundžiamuose sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog prekių pardavimui arba jų kainai turėjo įtakos tam tikros aplinkybės, kurių poveikio pardavimo sandorio vertei neįmanoma nustatyti.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

12. Paaiškino, kad Mokestinių ginčų komisija, patvirtindama Muitinės departamento 2018 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 1A-89, įvertino visas aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl teigė, kad tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo. Trečiasis suinteresuotas asmuo pritarė ir palaikė Muitinės departamento išdėstytai pozicijai ir argumentams.

II

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Fratesa” skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Klaipėdos teritorinės muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaitos ir šią ataskaitą patvirtinusio Muitinės departamento sprendimo bei Mokestinių ginčų komisijos sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

15. Teismas pažymėjo, kad importuojamų prekių muitinės vertės nustatymo būdą – sandorio vertės metodą reglamentuoja 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 29 straipsnis. Nagrinėjamu atveju aktualus Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto taikymas, nes Muitinės departamentas pareiškėjo importuotoms prekėms netaikė sandorio vertės metodo, konstatavęs, kad apmokėjimo už prekes aplinkybės nėra aiškios. Pagal nurodyto straipsnio 1 dalį importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją, prireikus patikslinta vadovaujantis 32 ir 33 straipsniais.

16. Tam, kad būtų galima taikyti sandorio vertės metodą, kaip nurodė teismas, turi būti išpildytos konkrečios sąlygos, įtvirtintos Bendrijos muitinės kodekso 29 str. 1 d. a–d punktuose, t. y. taikant sandorio vertės metodą, turi būti nustatyta, kad: a) pirkėjui netaikomi disponavimo prekėmis arba prekių naudojimo apribojimai, išskyrus apribojimus, kurie: nustatyti įstatymų arba Bendrijoje veikiančių valdžios institucijų, riboja prekių perpardavimo geografinę sritį arba neturi didelės įtakos prekių vertei; b) prekių pardavimui arba jų kainai neturi įtakos jokios sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma įvertinti; c) jokios pajamos, gautos pirkėjui toliau perparduodant, perleidžiant ar naudojant prekes, tiesiogiai ar netiesiogiai neatitenka pardavėjui, išskyrus atvejus, kai pagal 32 straipsnį galima padaryti atitinkamus patikslinimus; d) pirkėjas ir pardavėjas tarpusavyje nesusiję arba, jeigu pirkėjas ir pardavėjas tarpusavyje susiję, sandorio vertė priimtina muitinei remiantis 2 dalimi.

17. Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 straipsniu, ji turi būti nustatoma paeiliui taikant 2 dalies a, b, c ir d punktus iki pirmojo punkto, pagal kurį šią vertę įmanoma nustatyti. Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu importuojamų prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 arba 30 straipsniu, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje, ir naudojant priimtinas priemones, atitinkančias principus ir bendrąsias nuostatas. Teismas taip pat pažymėjo, kad Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 181a straipsnis įtvirtina, jog muitinė neprivalo importuotų prekių muitinės vertės nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu, jei, vadovaujantis 2 dalyje nustatyta procedūra, ji, atsižvelgus į pagrįstas abejones, nėra įtikinama, kad deklaruojamoji vertė, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsniu, atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad, jei muitinė turi abejonių, apibrėžtų 1 dalyje, ji gali paprašyti papildomos informacijos.

18. Europos Teisingumo Teismas 2006 m. lapkričio 16 d. sprendime Compaq Computer International Corporation prieš Inspecteur der Belastingdienst – Douanedistrict Arnhem (bylos Nr. C-306/04) taip pat nurodė, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies įvadinio sakinio formuluotę sandorio vertė yra konkreti vertė, „prireikus patikslinta vadovaujantis 32 ir 33 straipsniais“. Taigi, teismas nurodė, kad „sandorio verte“ laikytina patikslinta vertė, jeigu įvykdytos patikslinimo sąlygos. Jeigu importuojamų prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 arba 30 straipsniais, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje, ir naudojant priimtinas priemones, atitinkančias principus ir bendrąsias nuostatas, kurie išdėstyti: 1) Susitarime dėl Bendrojo susitarimo dėl tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo; 2) Bendrojo susitarimo dėl tarifų ir prekybos VII straipsnyje (Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 3 dalies a punktu, faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina – tai visi pirkėjo įvykdyti ar priklausantys įvykdyti mokėjimai pardavėjui arba pardavėjo naudai už importuotas prekes, įskaitant visus įvykdytus arba priklausančius įvykdyti pirkėjo mokėjimus pardavėjui arba, vykdant pardavėjo įsipareigojimus, trečiajam asmeniui, esančius importuotų prekių pardavimo pirkėjui sąlyga. Mokėjimo forma nebūtinai turi būti pinigų pervedimas. Gali būti mokama tiesiogiai arba netiesiogiai, pateikiant akredityvus arba vertybinius popierius.

19. Teismas nustatė, kad byloje esanti rašytinė medžiaga patvirtina, kad Klaipėdos TM atlikusi pakartotinį patikrinimą 2017 m. rugsėjo 28 d. priėmė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 7LM19l.0526S, kurioje pažymėjo, jog importuotų prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas netaikytinas. Pareiškėjas pateikė skundą Muitinės departamentui, kuris ginčijamu 2018 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 1A-90 patvirtino nurodytą ataskaitą. Nesutikdamas su Muitinės departamento sprendimu, pareiškėjas apskundė jį Mokestinių ginčų komisijai, o pastaroji skundžiamu 2018 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. S-86 (7-58/2018) Muitinės departamento sprendimą paliko nepakeistą.

20. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas iš JAV importavo 32 pavadinimų prekes ir Klaipėdos TM įformino deklaraciją Nr. 13LTLUB000IM01F134 (2013 m. gruodžio 16 d.). Byloje esanti rašytinė medžiaga patvirtino, kad UAB „Fratesa“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 01 su JAV bendrove „A Trend Inc“, pagal kurią sutarė, jog UAB „Fratesa“ perka, o JAV įmonė parduoda panaudotas, grąžintas, sugadintas, iš mažmeninės prekybos išimtas ne maisto prekes, produkcijos užsakymai atliekami atskiru susitarimu, kiekvienos produkcijos partijos galutinė kaina yra nurodoma sąskaitoje. Pagal sutarties 4 punktą atsiskaitoma tokia tvarka: pirkėjas pardavėjui atlieka avansinį mokėjimą ir likusią sumos dalį perveda per 30 dienų nuo sąskaitos gavimo dienos. Pagal pačio UAB „Fratesa“ Klaipėdos TM pateiktus duomenis teismas nustatė, kad JAV įmonei „A Trend Inc“ buvo atlikti 6 mokestiniai pavedimai: 2013 m. rugpjūčio 9 d. – 39 000 USD, 2016 m. rugpjūčio 26 d. – 17 000 USD, 2013-09-12 – 18 000 USD, 2013 m. rugsėjo 29 d. – 19 000 USD, 2013 m. rugsėjo 30 d. – 13 000 USD, 2013 m. lapkričio 6 d. – 12 000 USD. Šie mokėjimai atlikti pagal 2013 m. liepos 11 d., 2013 m. rugpjūčio 3 d., 2013 m. rugsėjo 9 d., 2013 m. spalio 11 d., 2013 m. vasario 10 d. prekių užsakymus. Įvertinus atliktų mokėjimų ir užsakytų prekių sumas, nustatyta, kad iš viso pareiškėjas JAV įmonei sumokėjo 82 900 JAV dolerių, pagal sąskaitas turėjo būti sumokėta 74 820 JAV dolerių. Ginčo deklaruotų prekių vertė iš viso yra 57 031,50 USD. Nors pareiškėjas teigė, kad už 2013 m. grupdžio 16 d. deklaruotas prekes JAV bendrovei tarptautiniu mokėjimo pavedimu buvo pervesta 19 000 JAV dolerių, iš kurių, pagal „A Trend Inc“ išrašytą sąskaitą Nr. 10.02.2013 apmokėta 15 290 USD už deklaruotas prekes, o likusi 3 710 USD skirtumas yra avansinis mokėjimas už kitą užsakymą, teismas sprendė, kad jokių tokias pareiškėjo nurodomas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų byloje nėra.

21. Teismas akcentavo, kad iš tarptautinio mokėjimo Nr. 45 nėra aišku už kokias apskritai prekes yra pervedami pinigai, šiame pavedime nėra jokių mokėtinos sumos tikslą apibrėžiančių požymių. Mokėjimas atliktas 19 000 USD sumai, tačiau importuotų prekių vertė nurodyta 15 290 USD. Teismas laikė, kad toks mokėjimo nurodymas yra neaiškus ir jis nėra dokumentas, kurio pagrindu muitinė galėtų apskaičiuoti mokestį sandorio vertės nustatymo metodu. Nurodytas tarptautinis mokėjimas neatspindi deklaruotos prekių vertės. Teismas taip pat pažymėjo, kad pervedamų sumų skirtumas mokėjimo nurodyme nesant jokios atliekamo mokėjimo detalizacijos nėra tinkamas dokumentas pagrįsti sumą už ginčo deklaracijoje nurodytas prekes. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 181a straipsnyje įtvirtintas taisykles, teismas priėjo prie išvados, kad nesant importuotą prekių vertę atspindinčio įrodymo, muitinė neprivalėjo importuotų prekių muitinės vertės nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu.

22. Pareiškėjo argumentus, jog Muitinės departamentas turėjo vertinti ne visus JAV įmonei „A Trend Inc“ 2013–2017 m. pareiškėjo atliktus mokėjimus 62 123,25 Eur sumai, o tik apmokėjimo už elektroninę importo deklaraciją Nr. 13LTlUB0001M01F134 deklaruotas prekes aplinkybes, teismas atmetė. Teismas pažymėjo, kad nepaisant to ar būtų vertinas išimtinai vienas pavedimas 19 000 USD sumai ar visi pavedimai kartu, tokie duomenys vis tiek nepatvirtina, jog pareiškėjas sumokėjo konkrečiai už ginčo deklaracijoje nurodytas prekes (15 290 USD). Nei vienas mokėjimas nėra padarytas būtent tokiai sumai, nei viename iš jų nedetalizuota, kad mokėtina suma apima ir 15 290 USD sumą už deklaruotas prekes.

23. Nors pareiškėjas teigė, kad šalys susitarė pirkti ir parduoti nekokybiškas prekes, todėl ginčo prekių vertė galėjo būti mažesnė palyginus su kitų importuotojų deklaruotomis sandorių vertėmis, teismas pastebėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo importuotų prekių muitinei vertei nustatyti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodas netaikytinas ne dėl pareiškėjo deklaruotos vertės neatitikimo duomenų bazėje esančioms tapačių (panašių) prekių kainoms, o todėl, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepagrindžia deklaruotos sandorio vertės, kaip tai numatyta Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnyje.

24. Teismas nagrinėjamu atveju taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo nurodomus argumentus, jog Muitinės departamentas konstatavo naujas aplinkybes, todėl peržengė savo kompetenciją. Teismas, vadovaudamsis Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalimi, nurodė, kad centrinis mokesčių administratorius, nagrinėdamas mokestinį ginčą, nėra suvaržytas vietos mokesčių administratoriaus sprendime nurodytomis faktinėmis ginčo aplinkybėmis. Mokesčių administravimo įstatymas nedraudžia centriniam mokesčių administratoriui, nagrinėjančiam mokestinį ginčą, kitaip vertinti vietos mokesčių administratoriaus sprendime nurodytus faktus, kitaip interpretuoti taikytinas teisės normas, taip pat vertinti naujai pateiktus įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-179/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-988-13). Pažymėjo, kad Muitinės departamentas skundžiamą sprendimą iš esmės grindė ta pačia aplinkybe kaip ir Klaipėdos TM, t. y. kad pareiškėjo pateikti dokumentai nėra aiškūs ir vienareikšmiškai patvirtinantys apmokėjimą už importuotas prekes, būtent tuo pagrindu sandorio vertės metodo netaikė. Todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Muitinės departamentas peržengė savo kompetencijos ribas.

25. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teismas priėjo prie išvados, kad mokesčių administratorius ginčo situacijoje pareiškėjo importuotoms prekėms pagrįstai netaikė sandorio vertės nustatymo metodo. Todėl ginčijami MGK 2018 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. S-86 (7-58/2018), Muitinės departamento 2018 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. 1A-90 bei Klaipėdos teritorinės muitinės 2017 m. rugsėjo 28 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 7LM190526S priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei ginčui taikytinas teisės aktų nuostatas, o teismas šių sprendimų naikinti neturi teisinio pagrindo.

III. 26. Pareiškėjas UAB „Fratesa“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. S-86 (7-58/2018), Muitinės departamento 2018 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 1A-90 ir Klaipėdos teritorinės muitinės 2017 m. rugsėjo 28 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 7LM190526S.

27. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, klaidingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir tai turėjo esminės įtakos nepagrįsto sprendimo priėmimui. Teismas formaliai, be išsamios teisinės analizės perrašė Muitinės departamento 2018 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 1A-90 nuostatas. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad įvertinus teismo skundžiamo sprendimo turinį matyti, jog motyvuojamojoje dalyje nėra įvertintos esminės aplinkybės ar sąlygos, kurios lėmė importuotų prekių kainą.

28. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, paneigdamas sandorio vertės metodą, taikė Bendrosios muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą patikrinti, ar egzistavo aplinkybės ir sąlygos, kurios lėmė (turėjo įtakos) importuojamų prekių pardavimą ir kainą, kurių prekių pardavimui ar kainai neįmanoma įvertinti. Tačiau teismas to nepadarė ir tik deklaratyviai nurodė, kad apmokėjimo už prekes sąlygos nėra aiškios.

29. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad įrodinėjimo našta dėl sandorio vertės metodo netaikymo pirmiausia tenka muitinei, tačiau įvertinus skundžiamų sprendimų turinį matyti, kad atsisakymo taikyti sandorio vertės metodą, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu, teisinis pagrindas neįrodytas. Vien formalių teiginių akcentavimas (apmokėjimo už prekes aplinkybės nėra aiškios) savaime negali paneigti sandorio vertės metodo taikymo, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog mokesčių administratorius ginčo situacijoje pareiškėjo importuotoms prekėms pagrįstai netaikė sandorio vertės nustatymo metodo yra nemotyvuota ir prieštaraujanti Bendrosios muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo sąlygoms.

30. Pareiškėjas teigia, kad atliekant pinigų pervedimą į užsienio banką tarptautiniame mokėjimo pavedime būtina nurodyti tik tikslų pinigų gavėjo pavadinimą ir adresą, gavėjo sąskaitos numerį ir tikslų pinigų gavėjo banko pavadinimą, adresą ir banko kodą. Reikalavimo mokėjimo pavedime išvardinti prekes, už kurias pervedamos piniginės lėšos ir nurodyti mokėtinos sumos tikslą, nėra. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo akcentuota aplinkybė, jog tarptautinio mokėjimo pavedime Nr. 45 nėra aišku už kokias prekes apskritai yra pervedami pinigai ir jame nėra jokių mokėtinos sumos tikslą apibrėžiančių požymių, nėra pagrindas atmesti sandorio vertės metodo taikymą.

31. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad iš tarptautinio mokėjimo pavedimo Nr. 45 turinio nėra galimybės nustatyti ir pripažinti, kad 19 000 USD mokėjimas yra atliktas už ginčo prekes (15 290 USD), todėl apibendrintai akcentuoja, kad Muitinės departamentas neįrodė, jog nagrinėjamu atveju buvo pagrindas taikyti Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktą ir importuotų prekių muitinę vertę nustatyti taikant ne sandorio vertės metodą.

32. Atsakovas Muitinės departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

33. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog nagrinėjamu atveju nebuvo patikrinta, ar egzistavo aplinkybės ir sąlygos, kurios lėmė (turėjo įtakos) importuojamų prekių pardavimą ar jų kainą, kurių poveikio prekių pardavimui ar kainai neįmanoma įvertinti. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ikiteisminį ginčą nagrinėjančios institucijos ne tik nustatė, kokios aplinkybės egzistuoja, bet ir pateikė jų vertinimą.

34. Nustatytos apmokėjimo už prekes aplinkybės bei kitos ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjo pateikti dokumentai, t. y. tarptautinis mokėjimo pavedimas Nr. 45, 2013 m. spalio 2 d. sąskaita faktūra Nr. 10.02.2013, pakavimo lapas B/N, pirkimo pardavimo sutartis Nr. 01 (2013 m. liepos 26 d.), priedas prie pirkimo pardavimo sutarties Nr. GHU8120400 (2013 m. rugsėjo 26 d.) įrodo faktiškai sumokėtą už ginčo prekės kainą.

35. Vadovaujantis 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas 181a straipsniu, muitinė neprivalo importuotų prekių muitinės vertės nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu, jei ji, atsižvelgusi į pagrįstas abejones, nėra įtikinama, kad deklaruojamoji vertė, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsniu, atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą. Atsižvelgiant į tai, atsakovas konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad įrodinėjimo našta dėl sandorio vertės metodo netaikymo pirmiausia tenka muitinei. Pareiga pagrįsti deklaruotą sandorio vertę, ar įtikinti muitinę, kad nustatytos aplinkybės nedaro įtakos sandorio vertei (ar šios įtakos vertę vertinamų prekių atžvilgiu neįmanoma nustatyti) tenka pareiškėjui.

36. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodo, kad pareiškėjo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo kai kurių jo skundo argumentų, negali būti pagrindas panaikinti teismo sprendimą, nes nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakė į visus esminius skundo argumentus.

37. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

38. Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo skundo nėra pagrindo. Klaipėdos teritorinė muitinė pritaria Muitinės departamento atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai pozicijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo prievolės muitinei, vietos mokesčių administratoriui nustačius, kad pareiškėjo įformintoje 2013 m. gruodžio 16 d. importo deklaracijoje Nr. 13LTLUB000IM01F134 deklaruotų prekių vertei nustatyti netaikytinas sandorio vertės metodas, o pareiškėjo importuotų prekių muitinė vertė nustatyta pagal Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalies nuostatas.

40. Klaipėdos teritorinė muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu, minėtoms pareiškėjo importuotoms prekėms atsisakė taikyti sandorio vertės metodą.

41. Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją, prireikus patikslinta vadovaujantis 32 ir 33 straipsniais, jeigu: a) pirkėjui netaikomi disponavimo prekėmis arba prekių naudojimo apribojimai, išskyrus apribojimus, kurie: – nustatyti įstatymų arba Bendrijoje veikiančių valdžios institucijų, – riboja prekių perpardavimo geografinę sritį arba – neturi didelės įtakos prekių vertei; b) prekių pardavimui arba jų kainai neturi įtakos jokios sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma įvertinti; c) jokios pajamos, gautos pirkėjui toliau perparduodant, perleidžiant ar naudojant prekes, tiesiogiai ar netiesiogiai neatitenka pardavėjui, išskyrus atvejus, kai pagal 32 straipsnį galima padaryti atitinkamus patikslinimus, ir d) pirkėjas ir pardavėjas tarpusavyje nesusiję arba, jeigu pirkėjas ir pardavėjas tarpusavyje susiję, sandorio vertė priimtina muitinei remiantis 2 dalimi.

42. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktą, sandorio vertės metodas negali būti taikomas, jeigu prekių pardavimui arba jų kainai turi įtakos sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma įvertinti.

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad sandorio vertės metodo taikymą, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu, galima paneigti tik nustačius, jog 1) konkretaus pardavimo sąlygos ar aplinkybės lemia vertinamų prekių pardavimą ar jų kainą ir 2) neįmanoma įvertinti šių sąlygų ar aplinkybių poveikio vertinamų prekių pardavimui ar kainai. Kitaip tariant, nėra galimybės nustatyti šių sąlygų ar aplinkybių poveikio prekių pardavimui ar kainai materialinės išraiškos. Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimas ir taikymas neatsiejamas nuo 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas 181a straipsnio. Pastarojo straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog muitinė neprivalo importuotų prekių muitinės vertės nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu, jei, vadovaujantis 2 dalyje nustatyta procedūra, ji, atsižvelgusi į pagrįstas abejones, nėra įtikinama, kad deklaruojamoji vertė, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsniu, atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-709/2013).

44. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo importuotų prekių vertei nustatyti negalėjo būti taikomas sandorio vertės metodas, iš esmės motyvavo tik tuo, kad mokėjimo nurodymas, kuriuo buvo apmokėta už pareiškėjo deklaruotas importuojamas prekes, yra neaiškus ir jis nėra dokumentas, kurio pagrindu muitinė galėtų apskaičiuoti mokestį sandorio vertės nustatymo metodu, nes minėtas tarptautinis mokėjimas neatspindi deklaruotos prekių vertės.

45. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrįsta. Visų pirma, teismas, spręsdamas dėl ginčijamų mokesčių administratorių sprendimų teistumo ir pagrįstumo, turėjo įvertinti, ar bylos faktiniai duomenys patvirtina, esant aplinkybes numatytas Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkte, t. y. ar prekių pardavimo sąlygos ar aplinkybės lemia pareiškėjo importuotų ginčo prekių pardavimą ar jų kainą ir neįmanoma įvertinti šių sąlygų ar aplinkybių poveikio pareiškėjo importuotų ginčo prekių pardavimui ar kainai. Pirmosios instancijos teismas faktinių aplinkybių, kuriomis buvo grindžiami ginčijami mokesčių administratorių sprendimai, šiuo teisinio reguliavimo aspektu nevertino.

46. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

47. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šios procesinės teisės normos reikalavimų nesilaikė, nes vertino tik dalį faktinių duomenų (iš esmės tik su apmokėjimu susijusias aplinkybes), nors ginčijami mokesčių administratorių sprendimai buvo grindžiami ir kitais faktiniais duomenimis. Tačiau pirmosios instancijos teismas jų visiškai jų netyrė.

48. ABTĮ 86 straipsnis nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 dalis); priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 dalis); teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 dalis).

49. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

50. Pažymėtina ir tai, jog asmeniui kreipusis į teismą po to, kai ginčas buvo išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, teisme yra sprendžiamas ginčas ne dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, bet dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso. Pirmosios instancijos teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o sprendžia ginčą dėl teisės iš esmės (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020; 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-622-442/2020).

51. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, taip pat netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės (Bendrijos muitinės kodekso) normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis, 147 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fratesa“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė