2024-12-16 Nr. CB-7437-2-68-3-05686-2022-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Nr. DOK-4266

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05686-2022-0

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

susipažinusi su 2024 m. lapkričio 25 d. paduotu atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos paduotas kasacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl atsakovės potvarkio dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius papildymo panaikinimo.

Byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. balandžio 18 d. sprendimu atmetė ieškovės M. Š. ieškinį dėl atsakovės potvarkio panaikinimo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2024 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento direktoriaus 2022 m. vasario 11 d. potvarkį „Dėl 2016-12-28 privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-100-161228-00169 papildymo“, kuriuo nustatyta: „Papildau 2016-12-28 privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-100-161228-00169, įrašydamas į jį šiuos žodžius: „Jeigu asmuo, kuriam įteiktas privalomasis nurodymas, per nustatytą terminą jo neįvykdys, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos turi teisę nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę šio asmens lėšomis.“

Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 18 d. sprendimą.

Atsakovės kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotą principą, kad teisiniams santykiams taikomos tos normos, kurios galiojo jų atsiradimo metu, o procesiniams veiksmams taikomos jų atlikimo metu galiojančios proceso teisės normas, t. y. civilinio proceso dalyvių elgesys turi atitikti tuo metu galiojančias proceso normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-348-684/2018; 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396-611/2015). Nepriklausomai nuo to, kada savavališka statyba pradėta, ji vis tiek lieka savavališka, t. y. neteisėta, ir jos padariniams šalinti taikytini įstatymai, galiojantys savavališkos statybos padarinių šalinimo metu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-33-469/2021; 2011 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2011; 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008). Statybos procesas yra tęstinio pobūdžio, todėl, nors teisinis santykis ir yra prasidėjęs iki įsigaliojant konkrečiam įstatymui, teisėms, pareigoms ar faktams, atsirandantiems galiojant naujam įstatymui, turi būti taikomos tuo metu galiojančio įstatymo nuostatos. Kitoks įstatymų galiojimo aiškinimas prieštarautų įstatymo leidėjo tikslams dėl savavališkos (neteisėtos) statybos padarinių šalinimo bei negarantuotų statybų proceso ir statinių kokybės kontrolės užtikrinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009).

2. Teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – Priežiūros įstatymas) 14 straipsnio redakcijoje, galiojusioje iki 2017 m. sausio 1 d., buvo nustatyti privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius neįvykdymo padariniai, t. y. asmeniui, per nustatytą terminą neįvykdžius privalomojo nurodymo arba negavus statybą leidžiančio dokumento, dėl įpareigojimo įvykdyti privalomąjį nurodymą Inspekcija privalėjo kreiptis į teismą, kuris turėjo išspręsti privalomojo nurodymo įvykdymo klausimą (Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 6 ir 7 dalys). Šis reguliavimas dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius neįvykdymo pasekmių buvo pakeistas nuo 2017 m. sausio 1 d. Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje, reglamentuojančioje privalomojo nurodymo neįvykdymo padarinius, nurodant, kad tuo atveju, jeigu asmuo per nustatytą privalomojo nurodymo įvykdymo terminą šio straipsnio 2 dalyje nurodyto nurodymo neįvykdo arba negauna statybą leidžiančio dokumento, Inspekcija privalomąjį nurodymą perduoda priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Aptariamo straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodytas privalomasis nurodymas yra vykdomasis dokumentas, vykdomas CPK nustatyta tvarka, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytas asmuo įpareigojamas nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę, privalomajame nurodyme nurodoma, kad Inspekcija turi teisę nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę šio asmens lėšomis, jam per nustatytą terminą neįvykdžius privalomojo nurodymo.

3. Nagrinėjamu atveju, Privalomojo nurodymo, kaip vykdomojo dokumento, teisinė galia atsirado Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5241-821/2017, Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsus iki 2019 m. rugsėjo 23 d., t. y. vykdomojo dokumento galią Privalomasis nurodymas įgijo jau po 2017 m. sausio 1 d. galiojant naujai Priežiūros įstatymo redakcijai, pagal kurios 14 straipsnio 8 dalį, Privalomasis nurodymas tapo vykdomuoju dokumentu, o to paties straipsnio 3 dalis nustatė, kad pačiame Privalomajame nurodyme kaip vykdomajame dokumente turi būti nurodyta Inspekcijai suteikta statinio griovimo teisė. Taigi, Inspekcija turėjo teisę papildyti Privalomąjį nurodymą, kadangi Privalomojo nurodymo kaip vykdomojo dokumento teisinė galia atsirado jau po naujos Priežiūros įstatymo redakcijos 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojimo.

4. Nors Privalomasis nurodymas buvo priimtas iki Priežiūros įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo, tačiau atliekant procedūras, susijusias su savavališkos statybos padarinių šalinimu, Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimu, turinio papildymu ar priverstiniu vykdymu, turi būti taikomos šiuos veiksmus reglamentuojančios teisės normos, įtvirtintos Priežiūros įstatymo naujoje redakcijoje. Tuo pagrindu ir Inspekcijos Potvarkis (dėl Privalomojo nurodymo papildymo), kuris buvo surašytas jau galiojant naujai Priežiūros įstatymo redakcijai, buvo priimtas vadovaujantis nauja Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi. Tai sudaro teisinį pagrindą pripažinti, kad Inspekcijos Potvarkis, kuriuo buvo papildytas Privalomasis nurodymas įstatymine nuostata, suteikiančia Inspekcijai teisę nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę ieškovės lėšomis, jai per nustatytą terminą neįvykdžius Privalomojo nurodymo, taip pat yra teisėtas ir pagrįstas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas priimdamas sprendimą nepagrįstai nesivadovavo šiame kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad savavališkos statybos padariniams šalinti taikytini įstatymai, galiojantys savavališkos statybos padarinių šalinimo metu, tokiu būdu eliminuodamas Inspekcijos teisę ir pareigą papildyti iki Priežiūros įstatymo 2017 m. sausio 1 d. naujos redakcijos įsigaliojimo priimtus privalomuosius nurodymus, kurie kaip vykdomieji dokumentai teisinę galią įgijo po Priežiūros įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo.

5. Apeliacinės instancijos teismas priimdamas sprendimą turėjo atsižvelgti, kad nors Inspekcijos Privalomasis nurodymas buvo priimtas 2016 m. gruodžio 28 d., tačiau jo vykdymo terminą teismine tvarka pratęsus iki 2019 m. rugsėjo 23 d., pagal nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Priežiūros įstatymo 14 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, jis tapo vykdomuoju dokumentu, perduodamu vykdyti antstoliui priverstine CPK nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus (CPK 3 straipsnio 8 dalis), t. y. taikomos tos proceso teisės normos, kurios galioja proceso metu. Taigi, civiliniame procese galioja priešinga taisyklė nei taikytina materialiosioms teisės normoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-348-684/2018, 19 punktas). Teisiniams santykiams taikomos tos normos, kurios galiojo jų atsiradimo metu, o procesiniams veiksmams taikomos jų atlikimo metu galiojančios proceso teisės normas, t. y. civilinio proceso dalyvių elgesys turi atitikti tuo metu galiojančias proceso normas. Vykdomojo dokumento pateikimas priverstiniam vykdymui yra vykdymo stadija (CPK VI dalis), todėl vykdomojo dokumento pateikimui priverstinai vykdyti, vadovaujantis CPK 3 straipsnio 8 dalimi, taikomos CPK normos, kurios galioja vykdomojo dokumento pateikimo antstoliui priverstinai vykdyti metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396-611/2015). Todėl apeliacinės instancijos teismas spręsdamas dėl Potvarkio teisėtumo turėjo nustatyti, kad Privalomojo nurodymo kaip vykdomojo dokumento turiniui ir vykdymui taikomas nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reglamentavimas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nukrypdamas nuo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nepagrįstai taikė teisinį reglamentavimą, kuris galiojo Privalomojo nurodymo priėmimo metu.

6. Apeliacinės instancijos teismas sprendime nepagrįstai Privalomojo nurodymo papildymą įstatymine nuostata – Inspekcijai suteikiant griovimo teisę, laikė Privalomojo nurodymo vykdymo tvarkos pakeitimu bei ieškovės procesinių teisių susiaurinimu, taikant Privalomojo nurodymo nevykdymo pasekmių taikymo institutą, kurį pagal CPK 771 straipsnio nuostatas taiko tik teismas. Privalomojo nurodymo papildymas Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje numatyta nuostata savaime nesuteikia teisės Inspekcijai atlikti griovimo darbus. Taigi, nors Potvarkiu ir buvo papildytas Privalomasis nurodymas įstatymine nuostata, suteikiant Inspekcijai griovimo teisę, tačiau ši teisė dar turės būti sankcionuota teismo, kuris CPK 771 straipsnyje nustatyta tvarka vykdymo procese sprendžia Privalomojo nurodymo neįvykdymo pasekmių taikymo klausimą.

7. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas Potvarkio teisėtumą, padarė materialiosios teisės normų, reglamentuojančių privalomojo nurodymo kaip vykdomojo dokumento turiniui ir jo perdavimui priverstiniam vykdymui keliamus reikalavimus, taikymo ir procesinių vykdomojo dokumento vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų taikymo pažeidimus, ir tai lėmė klaidingą ir ydingą teismo vertinimą, kad Inspekcijos Potvarkiu yra keičiama vykdomojo dokumento vykdymo tvarka pagal CPK 771 straipsnio 2 ir 4 dalies normas, todėl nepagrįstai panaikinęs Potvarkį pažeidė Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyti imperatyvūs reikalavimai vykdomojo dokumento turiniui, kad jis galėtų būti perduotas priverstinai vykdyti antstoliui. Teismas ignoravo Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą privalomojo nurodymo turiniui keliamą imperatyvą – įrašant Inspekcijos teisę nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę asmens lėšomis, jam per nustatytą terminą neįvykdžius privalomojo nurodymo. Taip teismas susiaurino įstatyme reglamentuotus privalomojo nurodymo kaip vykdomojo dokumento turinio reikalavimus ir tokiu būdu apribojo Inspekcijos teisines galimybes užtikrinti rezultatyvų ir operatyvų savavališkų statybų padarinių šalinimą.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėto apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina.

Atrankos kolegija pažymi ir tai, kad kasacinis skundas neapmokėtas žyminiu mokesčiu (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 4, 7 dalys, 82 straipsnis). Kasaciniame skunde atsakovė prašo atleisti nuo žyminio mokesčio pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą (pagal šią normą atleidžiami nuo žyminio mokesčio prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai ieškinys pareiškiamas arba pareiškimas paduodamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus). Atrankos kolegijos vertinimu, kadangi atsakovė nėra pareiškusi ieškinio, ginant viešąjį interesą, priešingai, ieškinį dėl atsakovės administracinio akto padavė ieškovė kaip privatus asmuo, gindama savo subjektines teises ir interesus, tai atsakovė neturėtų būti atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo už kasacinį skundą. Kai byla inicijuojama privataus asmens, nepriskirtino prie tokių asmenų, taip pat byloje nesant pareikštų savarankiškų reikalavimų, kurių esmė būtų viešojo intereso gynimas, šis atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindas negali būti taikomas. Tokią išvadą patvirtina ir tokios pat pozicijos laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje: „kai byla inicijuojama privataus asmens, nepriskirtino prie tokių asmenų, taip pat byloje nesant pareikštų savarankiškų reikalavimų, kurių esmė būtų viešojo intereso gynimas, šis atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindas negali būti taikomas“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-262-969/2020 50 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjos Goda Ambrasaitė-Balynienė

Gražina Davidonienė

Dalia Vasarienė