2020-07-29 Nr. AB-14078-3-61-3-01028-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2341-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01028-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 37.3; 37.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl įsakymo, nutarimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. V. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2019 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 2S-954; 2) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktoriaus 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimą Nr. 28-783; 3) panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 7-374.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus PN direktorius 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. 7-374 jį paskyrė į 4 būrio 301 gyvenamąją patalpą. Nurodė, kad S. V. prašymas skirti izoliavimą pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalį net nebuvo nagrinėtas. Vilniaus PN direktorius už nurodyto įsakymo nevykdymą pareiškėjui skyrė nuobaudą – 12 mėnesių drausmės grupėje. Kalėjimų departamentas nuobaudą paliko galioti.

3. S. V. pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą, administraciniai aktai turi būti motyvuoti ir pagrįsti. Teigė, kad Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymas Nr. 7-374 šio reikalavimo neatitinka. Pareiškėjo nuomone, tiek Vilniaus PN, tiek ir Kalėjimų departamento sprendimai yra neteisėti, nepagrįsti, nemotyvuoti ir buvo priimti šališkai.

4. S. V. nurodė, kad 2018 m. gruodžio 27 d. pateiktą skundą dėl Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymo panaikinimo jis prašė nagrinėti kartu su 2018 m. gruodžio 6 d. Kalėjimų departamentui teiktu skundu, tačiau ši įstaiga skundų sujungimo klausimo nesprendė, todėl trečiojo suinteresuoto asmens teiginys, kad buvo praleistas terminas skundui dėl Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymo paduoti, yra nepagrįstas. Nurodė, kad pareiškėjo skundas dėl Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymo teisėtumo nagrinėjamas administracinėje byloje Nr. I-2095-821/2019.

5. Pareiškėjas teigė, kad su Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymu jis buvo supažindintas 2018 m. lapkričio 21 d., o 2018 m. lapkričio 16 d. už minėto įsakymo nevykdymą jam buvo skirta nuobauda – 15 parų kamerų tipo patalpose. Taigi, nuobauda pareiškėjui buvo skirta nežinant apie priimtą įsakymą.

6. S. V. atkreipė dėmesį, kad prašymuose dėl izoliavimo jam suteikimo aiškiai nurodė priežastis, tačiau prašymai nebuvo svarstomi, į juos nebuvo atsakyta, nors prašymai dėl laikino izoliavimo turėjo būti išspręsti per 24 valandas. Akcentavo, kad už neteisėto įsakymo nevykdymą pareiškėjui buvo skirtos net trys nuobaudos. Jo atžvilgiu neteisėtai buvo taikomi visi apribojimai, kurie taikomi asmenims, gavusiems nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas.

7. S. V. nuomone, Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento vadovybių veiksmai jo atžvilgiu yra šališki.

8. Atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimą pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad nagrinėjama administracinė byla ir administracinė byla Nr. I-2095-821/2019 yra neatsiejamai susijusios. Akcentavo, kad S. V. nurodžius svarbias priežastis, kodėl jis negali būti laikomas su kitais asmenimis, turėjo būti skirta ne nuobauda, o izoliavimas.

9. Vaizdo priemonėmis vykusiame teismo posėdyje pareiškėjas S. V. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

10. Atsakovas Vilniaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11. Atsakovas paaiškino, kad S. V. su skundu dėl to paties dalyko jau yra kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir jame yra nagrinėjama administracinė byla Nr. I-2095-821/2019, kurioje pareiškėjas, be kita ko, prašė panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 7-374 bei su juo susijusius nutarimus dėl jo nubaudimo dėl atsisakymo vykdyti Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 7-374.

12. Atsakovas pažymėjo, kad S. V. būti jam paskirtame Vilniaus PN 4 nuteistųjų būryje atsisakė dar 2017 m. rugsėjo 5 d. ir 2017 m. lapkričio 7 d. buvo atlikti tyrimai bei surašytos išvados, kuriose nustatyta, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog nuteistajam S. V. 4 nuteistųjų būryje grėstų pavojus sveikatai ar gyvybei. Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 2 d. nutarimu Nr. 56-2054(1) „Dėl nuteistojo atskiro arba izoliuoto laikymo“ pareiškėjas, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalimi, buvo laikinai – 15 parų – izoliuotas nuo kitų nuteistųjų. Atsižvelgus į Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus atliktus tarnybinius tyrimus dėl nuteistojo S. V. ir surašytas tarnybinio tyrimo išvadas, kuriose buvo konstatuota, kad pareiškėjo atsisakymas vykdyti Vilniaus PN administracijos nurodymus yra nepagrįstas ir neteisėtas, Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 28-746(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ S. V. buvo paskirta nuobauda – perkėlimas 12 mėnesių į drausmės grupę (šią nuobaudą jis atliko nuo 2017 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. lapkričio 15 d.).

13. Vilniaus PN nurodė, kad S. V. atlikus paskirtą nuobaudą drausmės grupėje, Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. 7-374 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius“ jis iš drausmės grupės gyvenamosios patalpos buvo perkeltas į 4 nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą, kurioje jam buvo paskirta gyventi iki nuobaudos paskyrimo. Pareiškėjas šį įsakymą vykdyti atsisakė. Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyrius 2018 m. lapkričio 16 d. pažymoje Nr. 63-281 nurodė, kad nėra duomenų, jog S. V. 4 būryje grėstų pavojus jo sveikatai ar gyvybei, ir nurodė, kad nuteistasis 4 nuteistųjų būryje gali saugiai atlikti laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgęs į tai, Vilniaus PN direktorius 2018 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 28-725 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ pareiškėjui skyrė nuobaudą – perkėlimą 15 parų į kamerų tipo patalpas.

14. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad S. V. atlikus paskirtą nuobaudą, situacija pasikartojo, todėl jam Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 28-756 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ pakartotinai buvo paskirta nuobauda – perkėlimas 11 parų į kamerų tipo patalpas. Nuobaudą pareiškėjas atliko nuo 2018 m. gruodžio 3 d. iki 2018 m. gruodžio 11 d. Atsakovas nurodė, kad S. V. ir toliau atsisakė vykdyti Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 7-374 bei teisėtus pareigūnų nurodymus eiti į jam paskirtą būrį. 2018 m. gruodžio 12 d. įvyko Vilniaus PN Drausmės komisijos posėdis, kuriame buvo svarstomas pareiškėjo padarytas drausmės pažeidimas. Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 28-783 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ S. V. buvo paskirta nuobauda – perkėlimas 12 mėnesių į drausmės grupę. Pareiškėjui skirtos nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą 2019 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 2S-954 patvirtino ir Kalėjimų departamentas.

15. Vilniaus PN teigimu, pareiškėjas nuolat siekia būti izoliuotas nuo kitų nuteistųjų kamerų tipo patalpose. Atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyrius kelis kartus atliko tarnybinius tyrimus dėl S. V. atsisakymo būti paskirtame būryje, pareigūnai nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmę 4 nuteistųjų būryje, o taikyti pareiškėjui izoliavimą, remiantis Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalimi, nebuvo pagrindo. Atsakovas pažymėjo, kad S. V. nuolat neteisėtai ir nepagrįstai nevykdė teisėtų pataisos namų administracijos nurodymų būti jam paskirtame būryje. Pareiškėjas savo atsisakymų nemotyvavo, piktybiškai ignoravo administracijos sprendimus, galbūt siekdamas neteisėtų tikslų.

16. Vilniaus PN atkreipė dėmesį, kad Bausmių vykdymo kodeksas ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenustato, jog nuteistųjų paskirstymas į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas pataisos įstaigoje vyktų jų pasirinkimu, tai prieštarautų Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams. Akcentavo, kad priskirti nuteistuosius į konkrečius būrius ir gyvenamąsias patalpas yra pataisos įstaigos administracijos diskrecija. Nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalies nuostata taikoma tik esant svarbioms priežastims, pavyzdžiui, iškilus pavojui nuteistojo gyvybei arba sveikatai, tik išimtiniais atvejais, kai negalima taikyti arba nėra laiko taikyti įprastines priemones, pašalinančias šias priežastis. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, kelis kartus prašydamas jį izoliuoti remiantis Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalimi, nė karto nenurodė jokių svarbių priežasčių, jis pateikė savo abstrakčius samprotavimus dėl tariamai hipotetiškai gresiančio pavojaus, nes S. V. atlieka laisvės atėmimo bausmę už nusikaltimus nepilnamečių asmenų atžvilgiu. Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyrius kelis kartus atliko tarnybinius tyrimus dėl pareiškėjo elgesio, tačiau jokio pagrindo jį izoliuoti nenustatė.

17. Vilniaus PN akcentavo, kad terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo bei atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Vilniaus PN nuteistųjų perkėlimo iš vieno būrio į kitą klausimą svarsto Vilniaus PN Drausmės komisija (Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. gegužės 19 d. įsakymas Nr. 3-138 „Dėl Vilniaus pataisos namų Drausmės komisijos veiklos patvirtinimo“).

18. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nemotyvuotas atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą atlikti teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę atitinkamame pataisos įstaigos vidinės struktūros vienete (būryje ar panašiai) ar gyventi atitinkamoje gyvenamojoje patalpoje pataisos namų administracijai yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnyje nustatytos nuobaudos paskyrimo.

19. Vilniaus PN nuomone, visos S. V. skundo aplinkybės grindžiamos abstrakčiais teiginiais, o Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė, Vilniaus PN priimti sprendimai dėl S. V. paskyrimo į nuteistųjų būrį, dėl nuobaudos skyrimo už atsisakymą būti paskirtame būryje bei taikant laikiną izoliavimą, remiantis Bausmių vykdymo kodekso 144 straipsniu, yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjo skundas yra abstraktus ir paremtas tik jo samprotavimais bei prielaidomis.

II. 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo S. V. skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 7-374 paliko nenagrinėtą, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

21. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-2095-821/2019 tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko (Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. 7-374) bei tuo pačiu pagrindu. Atsižvelgęs į tai, teismas S. V. skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 7-374 paliko nenagrinėtą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 105 straipsnio 4 punktas).

22. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neneigė, jog atsisakė eiti į 4 būrį, tačiau manė, kad tam buvo pagrįstos ir svarbios priežastys.

23. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų (Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalis), tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo. Teismas pabrėžė, kad liudytojo P. D. (P. D.) parodymai patvirtina, jog Vilniaus PN aiškinosi situaciją dėl pareiškėjo galimybės eiti į jam paskirtą būrį, siekdami užtikrinti, kad S. V. būtų laikomas tinkamomis ir saugiomis kalinimo sąlygomis. Iš liudytojo parodymų matyti, jog pareiškėjas svarbių atsisakymo priežasčių gyventi nurodytoje patalpoje nenurodė, o iš esmės siekė būti apgyvendintas kitose patalpose. S. V. teismo posėdyje taip pat aiškiai nenurodė priežasčių, kurios patvirtintų, kad de facto (faktiškai) buvo kilusi reali grėsmė jo gyvybei ar sveikatai dėl jo nurodyto galimo nuteistųjų susiskirstymo į grupes. Atsižvelgęs į tai teismas sprendė, kad pareiškėjas, nemotyvuotai atsisakydamas eiti į jam paskirtas patalpas, padarė pažeidimą, todėl buvo pagrįstai ir proporcingai nubaustas, priimant Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimą Nr. 28-783 „Dėl nuteistojo nubaudimo“, kurio nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti.

24. Teismas su S. V. argumentu, kad Kalėjimų departamento 2019 m. kovo 1 d. sprendimas Nr. 2S-954 nėra argumentuotas, nesutiko. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis buvo nubaustas nepagrįstai ir neteisėtai bei nepadarė jokių režimo reikalavimų pažeidimų, yra nepagrįsti, nes S. V. atsisakė vykdyti teisėtus Vilniaus PN administracijos nurodymus, turėdamas teisę paaiškinti savo elgesio priežastis, 2018 m. gruodžio 11 d. paaiškinimuose jis konkrečių priežasčių ir asmenų, dėl kurių negali atlikti bausmės paskirtame būryje, arba kitų svarbių priežasčių, dėl kurių jį reikia izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, nenurodė. Teismas atkreipė dėmesį, kad Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatytos imperatyvios pareigos nuteistiesiems, kurių nevykdymas, t. y. bausmės atlikimo režimo pažeidimai, yra pagrindas skirti nuobaudas. Teismo nuomone, Kalėjimų departamentas tinkamai analizavo pareiškėjo skundą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo naikinti Kalėjimų departamento 2019 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 2S-954.

III. 25. Pareiškėjas S. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimą, Kalėjimų departamento 2019 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 2S-954, Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimą Nr. 28-783 ir Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 7-374 panaikinti.

26. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra akivaizdžiai šališkas, nemotyvuotas, nepagrįstas ir prieštarauja sveikam protui, todėl yra neteisėtas.

27. Atsižvelgęs į tai, kad šioje administracinėje byloje ginčijami sprendimai yra tiesiogiai susiję su Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. 7-374, S. V. mano, kad buvo būtina nustatyti, ar šis įsakymas yra teisėtas, ir tik tada būtų galima spręsti, ar nuobaudos jam buvo skirtos teisėtai, kadangi asmuo negali būti baudžiamas už neteisėto įsakymo vykdymą.

28. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nors teismas Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. 7-374 teisėtumo klausimo nenagrinėjo, tačiau konstatavo, kad S. V. nevykdė teisėtų Vilniaus PN administracijos nurodymų, todėl nuobauda jam buvo skirta teisėtai. Pažymi, kad teismo nurodytos aplinkybės daro tiesioginę įtaką būsimam teismo sprendimui administracinėje byloje Nr. I-2095-821/2019, kadangi buvo konstatuota, jog Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymas Nr. 7-374 buvo teisėtas. Įvertinęs tai, pareiškėjas mano, kad šią administracinę bylą nagrinėję teisėjai iš anksto susitarė su administracinę bylą Nr. I-2095-821/2019 nagrinėsiančiais teisėjais ir visi teisėjai priėmė šališkus bei neteisėtus sprendimus.

29. Pareiškėjo nuomone, joks sprendimas negalėjo būti priimtas neišnagrinėjus Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. 7-374 teisėtumo klausimo, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo arba sujungti administracines bylas, arba atidėti bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2095-821/2019, tačiau tai nebuvo padaryta.

30. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais, pareiškėjas teigia, kad jeigu teismas nutyli bylai svarbias aplinkybes ir argumentus, jo priimtas sprendimas nėra teisingumo vykdymas.

31. S. V. atkreipia dėmesį, kad teismo teiginiai, jog liudytojas P. D. nurodė, kad Vilniaus PN administracija aiškinosi, ar pareiškėjui yra saugu bausmę atlikti paskirtame būryje, o jis nenurodė svarbių atsisakymo priežasčių, kodėl tokio nurodymo nevykdė, neatitinka tikrovės. Akcentuoja, kad liudytojas nurodė, jog nepamena aplinkybių, kurioms esant, buvo surašytas tarnybinis pranešimas dėl S. V. atsisakymo eiti į jam paskirtą 4 būrį, jis negalėjo paaiškinti, ar pareiškėjui Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymas Nr. 7-374 buvo paskelbtas ir kokius argumentus S. V. teikė. Teigia, kad minėtas pareigūnas negalėjo žinoti, kokie veiksmai buvo atlikti Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriuje, kadangi šiam skyriui nepriklauso. Pareiškėjo nuomone, jeigu minėtas skyrius būtų nagrinėjęs klausimą dėl jo saugumo 4 būryje, S. V. su tokiu tyrimu turėjo būti supažindintas, tačiau to nebuvo padaryta. Nurodo, kad liudytojas patvirtino, jog Vilniaus PN pirmame gyvenamajame korpuse egzistuoja subkultūra ir vieni nuteistieji išnaudoja kitus, tarp kalinčių asmenų kyla konfliktų, pasitaiko fizinio ir psichologinio smurto atvejų. Pareiškėjo nuomone, teismo posėdyje apklaustas liudytojas patvirtino, jog S. V. grėsė realus pavojus sveikatai ir gyvybei, o kalinimas Vilniaus PN 4 būryje nėra suderinamas su saugiu ir oriu kalinimu.

32. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad liudytojas taip pat nurodė, jog visi buvę valstybės tarnautojai yra laikomi Vilniaus PN antrame gyvenamajame korpuse, o ne 4 būryje. Pažymi, kad S. V. buvo karininkas, todėl jis, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 ir 6 dalimis, privalėjo būti laikomas atskirtas nuo kitų nuteistųjų. Pažymi, kad tarp kitų kalinamų asmenų ir buvusių valstybės tarnautojų visada egzistavo neapykanta, kildavo konfliktų ir smurto protrūkių. Teigia, kad kilo reali grėsmė jo sveikatai ir gyvybei, tačiau teismas šias aplinkybes tiesiog nutylėjo ir jo nurodytų argumentų nepaneigė. S. V. atkreipia dėmesį, kad nuobauda jam buvo skirta už tai, jog jis bandė pasinaudoti Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teise. Be to, teismas nenagrinėjo pareiškėjo pretenzijų dėl baudimo kelis kartus už tą patį pažeidimą, dėl daugkartinio sulaikymo 24 valandoms ir kitų klausimų.

33. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas diskredituoja teisėjų vardą, toleruoja nuteistųjų subkultūrą ir diskriminaciją bei neigia pagrindines žmogaus teises ir laisves.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašo pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

35. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei jų visumą ir tai padarė laikydamasis įstatymo nuostatų. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu bei teisingumo ir protingumo kriterijais, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

36. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad S. V. apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo šios kategorijos bylose suformuotos teismų praktikos.

37. Kalėjimų departamentas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis, teismas priėmė ginčijamąjį sprendimą, ir teigia, kad remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, jo nėra pagrindo naikinti.

38. 2020 m. birželio 10 d. atsikirtimuose S. V. pažymi, kad atsakovas atsiliepimo į jo apeliacinį skundą nepateikė, o Kalėjimų departamentas tik abstrakčiai nurodė, jog su apeliaciniu skundu nesutinka. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas mano, kad jo apeliacinio skundo argumentai turėtų būti laikomi pasitvirtinusiais.

39. S. V. atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. sausio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-266-442/2020 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1377-764/2018 paliko nepakeistą. Šiuose sprendimuose buvo konstatuota, kad S. V. patenka į teisės aktuose nustatytą išimtį, pagal kurią gali būti laikomas izoliuotai nuo kitų kalinamų asmenų. Teigia, kad negalėjo būti verčiamas bausmę atlikti Vilniaus PN 4 būryje ir turėjo būti laikomas su buvusiais pareigūnais, o už atsisakymą vykdyti neteisėtą įsakymą negalėjo būti baudžiamas. Taigi, žinodami apie pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą bei tarptautinių teisės aktų nuostatas, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjo negalėjo perkelti į Vilniaus PN 4 būrį ir S. V. skirti nuobaudą. Pareiškėjo nuomone, jo skundai yra pagrįsti ir motyvuoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. 2S-954, Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 28-783 ir Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. 7-374 teisėtumo ir pagrįstumo.

41. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. birželio 19 d. sprendimu S. V. skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 7-374 paliko nenagrinėtą, o likusioje dalyje jo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. I-2095-821/2019 tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko (Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. 7-374) bei tuo pačiu pagrindu, todėl pareiškėjo S. V. skundas dalyje dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 7-374 paliktinas nenagrinėtu. Vertindamas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. 2S-954 ir Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 28-783 teisėtumą bei pagrįstumą, teismas pažymėjo, jog S. V., atsisakydamas atlikti bausmę paskirtame būryje, nenurodė konkrečių priežasčių ir asmenų, dėl kurių negali atlikti bausmės paskirtame būryje, arba kitų svarbių priežasčių, dėl kurių jį reikia izoliuoti nuo kitų nuteistųjų.

42. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti anksčiau minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimą ir patenkinti jo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus reikalavimus. Teigia, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė šališką, nemotyvuotą, prieštaraujantį sveikam protui sprendimą. Pažymi, kad teismui pateikė įrodymus, kuriose aiškiai nurodyti žmogaus teisių ir laisvių pažeidimai, dėl ko jis negali atlikti bausmės paskirtame būryje.

43. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

44. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. I-2095-821/2019, kurioje vienu iš reikalavimų S. V. prašė panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 7-374 (2019 m. liepos 31 d. sprendimu pareiškėjo reikalavimas atmestas). Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad iš dalies kilęs ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko bei tuo pačiu pagrindu, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 7-374 paliktinas nenagrinėtu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 105 straipsnio 4 punktas).

45. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, atlikęs nuobaudą, 2018 m. gruodžio 11 d. atsisakė eiti į jam paskirtą būrį. Atsisakymo priežastis S. V. išdėstė tos pačios datos rašytiniame paaiškinime-pareiškime. Jame pareiškėjas nurodė, jog paskirtame 4 būryje negali būti dėl susiformavusios subkultūros, privatumo ir kitų teisių pažeidimo, diskriminacijos ir provokacijų (nurodė, jog visiems yra žinoma, kad egzistuoja neapykanta tarp nuteistųjų buvusių pareigūnų ir kitų nuteistųjų. Taip pat pažymėjo, kad daugiau kaip 7 metus buvo laikomas kartu su buvusiais pareigūnais, o vėliau buvo perkeltas į bendrus būrius. Teigia, kad tiek būnant bendruose būriuose, tiek perkėlus į buvusių pareigūnų būrius iškils grėsmė jo sveikatai ir gyvybei (paprastuose būriuose bus laikomas buvusiu pareigūnu, o buvusių pareigūnų būriuose – nebus laikomas buvusiu pareigūnu). Pareiškėjas prašė jam skirti izoliaciją neribotam laikui). Pirmosios trys priežastys vertintinos kaip bendro pobūdžio, o ketvirtoji, nors ir siejama su grėsme sveikatai ir gyvybei, tačiau taip pat nepatvirtina realios grėsmės egzistavimo fakto. Taigi iš esmės jokių kitų realių grėsmių, dėl kurių jam būtų nesaugu atlikti bausmę Vilniaus pataisos namų administracijos paskirtame būryje (neįvardijo konkrečių asmenų, kurie yra jo priešai, jam grasina ir pan.) pareiškėjas nenurodė, t. y. aiškiai nekonkretizavo jam kylančių grėsmių dėl ko jam turėtų būti skirta izoliacija.

46. Teisėjų kolegija nurodo, kad BVK 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Taip pat BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. BVK 142 straipsnio 1 dalyje yra nurodytos nuobaudos, kurios gali būti skiriamos nuteistiesiems už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą. Pagal BVK 142 straipsnio 2 dalies 2 punktą nuteistiesiems, sistemingai pažeidinėjantiems arba itin piktybiškai pažeidusiems režimą, gali būti skiriama nuobauda – pataisos namuose ir kalėjimuose paprastosios grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į drausmės grupę nuo trijų mėnesių iki vienerių metų.

47. Nagrinėjamu atveju pažeidimai (pareiškėjo atsisakymas atlikti bausmę jam administracijos paskirtame būryje) buvo ištirti ir įvertinti. Surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovas aiškinosi situaciją, kodėl pareiškėjas atsisako eiti į jam paskirtą būrį, siekdami užtikrinti, kad S. V. būtų laikomas tinkamomis ir saugiomis kalinimo sąlygomis. Pareiškėjo nurodytos priežastys nelaikytinos svarbiomis priežastimis BVK 70 straipsnio 6 dalies prasme. Tai reiškia, kad iš esmės savo paaiškinime-pareiškime pareiškėjas jokių svarbių atsisakymo priežasčių gyventi paskirtame būryje neįvardijo (nurodytos bendro pobūdžio aplinkybės ir samprotavimai). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų iš kurių būtų galima spręsti, kad Vilniaus pataisos namuose kalintys nuteistieji būtų priešiškai nusiteikę pareiškėjo atžvilgiu, ar, kad nuteistieji laikytųsi subkultūros ir dėl ko jis negalėtų gyventi paskirtame būryje.

48. Pažymėtina, kad pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų, tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei, ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-267-492/2017 ir kt.). BVK bei jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai neįtvirtina, kad nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-88-438/2017; šiuo aspektu taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1266/2014; 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012 ir kt.).

49. Byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad pareiškėjo atsisakymas gyventi paskirtame būryje nebuvo tinkamai motyvuotas (pagrįstas realia grėsme jo sveikatai, gyvybei, ar kitais svarbiais motyvais). Tai reiškia, jog S. V. aiškiai ir konkrečiai nenurodė priežasčių, kurios patvirtintų, kad de facto (faktiškai) buvo kilusi reali grėsmė jo gyvybei ar sveikatai paskirtame gyventi būryje, o jo argumentai dėl atsisakymo gyventi paskirtame būryje vertintini kaip abstraktaus pobūdžio ir deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais pareiškėjo samprotavimais, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

50. Pareiškėjo atsisakymas gyventi paskirtame būryje, nevykdymas administracijos teisėtų reikalavimų vykti į paskirtą būrį, pagrįstai kvalifikuotas kaip BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos nuteistųjų specialiosios pareigos vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs įrodymus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.) priėjo prie pagrįstos išvados, kad nuobauda pareiškėjui paskirta pagrįstai ir teisėtai. Nuobaudą paskyrė kompetentingas pareigūnas, nuobaudų skyrimo pagrindinės procedūros ir taisyklės, tarp jų ir nuteistojo teisė pateikti paaiškinimą, nebuvo pažeistos. Taigi Vilniaus pataisos namų direktoriaus nutarimas dėl nuobaudos skyrimo buvo priimtas išsamiai įvertinus situaciją ir teisinį reguliavimą, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad jam nepagrįstai buvo skirtas perkėlimas į drausmės grupę 12 (dvylikai) mėnesių.

51. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

52. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, jog Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, pagrįstai konstatavo, kad Vilniaus PN direktorius nuobaudą pareiškėjui skyrė pagrįstai ir teisėtai. Šio sprendimo turinys suteikia pagrindą konstatuoti, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija pareiškėjo skundą dėl atsakovo direktoriaus nutarimo, kuriuo paskirta nuobauda, išnagrinėjo išsamiai. Sprendimas pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis, konkrečiomis teisės aktų normomis.

53. Pažymėtina, kad pareiškėjas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bylą nagrinėjusiai teisėjų kolegijai nušalinimo nereiškė. Tai reiškia, kad pareiškėjui dėl teisėjų nešališkumo abejonių nekilo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teisėjai priėmė šališką sprendimą iš esmės siejamas su teismo priimtu pareiškėjui nepalankiu procesiniu sprendimu bei nesutikimu su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Minėta, kad teismas įrodymus vertina pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, kurios taikymo negali saistyti bylos proceso dalyvių nuomonė dėl įrodymų vertinimo. Tai, kad teismas ginčą išsprendžia ne taip, kaip to norėtų ginčo šalis, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas, nes teisminiame ginče, jei nesudaroma taikos sutartis, visada yra bylą laimėjusi ir pralaimėjusi šalis. Taigi byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimą. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu atmetami kaip nepagrįsti.

54. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Ričardas Piličiauskas Ramutė Ruškytė