2013-06-25 Nr. AB-3039-3-61-3-02375-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A662-1369/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02375-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2; 16.2; 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenei dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės 2012 m. birželio 12 d. įsakymą „Dėl plk. ltn. V. S. perkėlimo“ Nr. P-543 (toliau – ir Įsakymas Nr. P-543), panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM, atsakovas) 2012 m. gegužės 3 d. rašto Nr. 15KV-7 (toliau – ir Raštas Nr. 15KV-7) 2.4 punktą, kuriame nurodoma skirti jį į Krašto apsaugos ministerijos Pajėgumų planavimo departamento Pajėgumų plėtros skyriaus Paramos pajėgumų poskyrio viršininko pareigas, ir priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (t. I, b. l. 50-52). Pareiškėjas taip pat padavė teismui prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą (t. I, b. l. 45-46).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 5 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimų panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės Įsakymą Nr. P-543 ir KAM Rašto Nr. 15KV-7 2.4 punktą. Ta pačia nutartimi teismas priėmė nagrinėti V. S. skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, 2012 m. lapkričio 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartį paliko nepakeistą (t. II, b. l. 171-175).

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės Įsakymu Nr. P-543 nuspręsta jį nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. perkelti iš Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės vado pareigų į KAM Pajėgumų planavimo departamento Pajėgumų plėtros skyriaus Paramos pajėgumų poskyrio viršininko pareigas. Pareiškėjo teigimu, atsakovas priimdamas šį sprendimą, neatsižvelgė į jo turimą kvalifikaciją, nesilaikė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 57 straipsnio 2 dalyje nustatytų rotacijos terminų, sprendimas priimtas be jo sutikimo. Pažymėjo, kad iki perkėlimo dienos jo eitos Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės vado pareigos buvo aukštesnės ta prasme, kad joms užimti buvo numatytas pulkininko karinis laipsnis. Krašto apsaugos ministrės Įsakymu Nr. P-543 jis perkeltas į pareigas, kurios tokios galimybės nenumato, be to, Paramos pajėgumų poskyrio viršininko pareigose bus mažesnės ir jo pajamos. Pareigos, į kurias buvo perkeltas, yra nesusijusios su jo karine aviacijos specialybe, eidamas minėtas pareigas jis praras turimą kvalifikaciją. Įvertinęs visas neigiamas perkėlimo į kitas pareigas pasekmes, nusprendė nutraukti profesinę karo tarnybą ir atsisakyti savo mėgstamos karinio aviatoriaus profesijos, kuriai įgyti ir tobulinti skyrė didelę savo gyvenimo dalį. Dėl neteisėto ir nepagrįsto perkėlimo į kitas pareigas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė patirtais dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, pablogėjusia reputacija, sumažėjusiomis profesinio bendravimo galimybėmis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad krašto apsaugos sistemą reglamentuojantys teisės aktai nenumato, jog vadų įsakymai turi būti suderinti su kariais, kuriems jie skirti. Vadovaujantis KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalimi, į kitas pareigas profesinės karo tarnybos kariai gali būti perkeliami krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Jeigu karys perkeliamas į kitas pareigas vykdant rotaciją, tai atliekama pagal ministro nustatytą rotacijos procedūrą, tačiau šioje byloje pareiškėjas buvo perkeltas ne rotacijos būdu, o krašto apsaugos ministrui priėmus sprendimą perkelti pareiškėją į kitas pareigas.

Pažymėjo, kad pagal KASOKTĮ 10 straipsnio 1 dalį krašto apsaugos ministrė turėjo teisę, vadovaudamasi KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalimi, perkelti pareiškėją į kitas pareigas, pagal krašto apsaugos sistemos ir KAM poreikius. Nurodė, kad KASOKTĮ nėra normų, draudžiančių krašto apsaugos ministrui priimti sprendimus ir perkelti atitinkamus karius į kitas pareigas, nesuėjus KASOKTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nurodytam 3 metų terminui. Pažymėjo ir tai, kad krašto apsaugos ministro 2010 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. V-4-56 buvo patvirtinti Karininkų atrankos į pulkininkų leitenantų (komandorų) ir pulkininkų (jūrų kapitonų) pareigas, karininkų atrankos mokytis užsienio mokymo įstaigose komisijos (toliau – ir Komisija) nuostatai, kuriuose nustatyta, kad ši komisija pataria ministrui prieš apsisprendžiant, kokius karininkus ir į kokias pareigas skirti.

Šiuo atveju Komisija 2012 m. balandžio 25 d. protokolo Nr. 15KV-6 4 punktu nutarė krašto apsaugos ministrei siūlyti skirti pareiškėją į KAM Pajėgumų planavimo departamento Pajėgumų plėtros skyriaus Paramos pajėgumų poskyrio viršininko (pareiginis laipsnis plk. ltn.) pareigas. Teigė, kad jokių teisinių ir/ar faktinių kliūčių skirti pareiškėją į šias pareigas nebuvo. Be to, iš 2012 m. kovo 20 d. Profesinės karo tarnybos karininko atestato buvo matyti, kad vienas iš siūlymų, kokias pareigas pareiškėjas galėtų užimti, buvo pulkininko leitenanto arba pulkininko pareigos Lietuvos kariuomenės Jungtiniame štabe arba viename iš KAM departamentų.

Pastarasis siūlymas ir buvo įgyvendintas. Manė, kad krašto apsaugos ministrė priėmė teisėtą ir pagrįstą įsakymą perkelti pareiškėją į kitas pareigas, o teisėtas ir pagrįstas įsakymas negali sukelti neturtinės žalos, kadangi šiuo atveju nėra vienos iš žalos atsiradimo sąlygų – neteisėtų veiksmų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad pagal KASOKTĮ 57 straipsnio 2 dalį nustatytas 3 metų terminas siejamas su privaloma rotacija, t. y. šiam terminui pasibaigus, karininkas privalo būti perkeltas į kitas pareigas (jei netaikomos išimtys). Tačiau ši nuostata nesuponuoja pareigos krašto apsaugos ministrui ar kariuomenės vadui atlikti karininko rotaciją suėjus 3 metų terminui. Įstatymas tik nustato, kad rotacija paprastai vykdoma kas 3 metus, o tai reiškia, kad rotacija gali būti atlikta ir nepasibaigus šiam terminui. Todėl, jei pareiškėjo atžvilgiu būtų taikomos rotacijos procedūros ir rotacija įvykdyta nepasibaigus 3 metų terminui nuo jo paskyrimo į Aviacijos bazės vado pareigas, KASOKTĮ 57 straipsnio 2 dalies nuostatos nebūtų pažeistos. Pareiškėjas į kitas pareigas perkeltas pagal KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalį, kuri apskritai nenustato jokių terminų ar išankstinių privalomų sąlygų.

Nurodė ir tai, kad KASOKTĮ nenumato jokio reikalavimo krašto apsaugos ministrui ar kariuomenės vadui gauti kario išankstinį sutikimą būti perkeltam į kitas pareigas. Pažymėjo, kad kario tarnyba reikalauja specialių ištikimybės valstybei santykių, kuriuos reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai (KASOKTĮ 21 str. 2 d.). Karys turi sąžiningai ir tinkamai vykdyti tarnybos pareigas bei vadų (karinių viršininkų) įsakymus (KASOKTĮ 26 str. 1 d.). Kadangi pareiškėjas buvo perkeltas į kitas pareigas krašto apsaugos ministro ir laikantis KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalies nuostatų, pareiškėjas privalėjo tokį krašto apsaugos ministro sprendimą vykdyti ir toks ministro sprendimas nelaikytinas pažeidžiančiu pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Nesant neteisėtų krašto apsaugos ministro veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 str.), nėra ir būtinųjų sąlygų Krašto apsaugos ministerijos civilinei atsakomybei atsirasti bei neturtinei žalai priteisti. Be to, pareiškėjas iš profesinės karo tarnybos atleistas jo paties iniciatyva, todėl neaišku, dėl ko pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo profesinio bendravimo galimybės, kai tokių galimybių nusprendė atsisakyti pats pareiškėjas. Pareiškėjas taip pat nepagrindė neturtinės žalos dydžio.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu (II t., b. l. 184-188) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas byloje neturtinės žalos atsiradimą sieja su neigiamomis pasekmėmis, kilusiomis dėl galimai neteisėto krašto apsaugos ministrės Įsakymo Nr. P-543, kuriuo jis buvo perkeltas į kitas pareigas. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu įsakymu jis iš esmės pažemintas pareigose, negali dirbti pagal įgytą karo aviatoriaus specialybę mėgstamo darbo, patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo profesinio bendravimo galimybės. Visa tai sąlygojo jo apsisprendimą išeiti į atsargą. Teismas nurodė CK 6.271 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teisminę praktiką sprendžiant žalos atlyginimo klausimą teismas privalo tirti ir faktinį pagrindą, iš kurio kildinama žala, nepaisant to, kad tas pagrindas atskirai ir nenuginčytas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1655/2008). Atsižvelgdamas į tai, teismas nagrinėjamoje byloje vertino krašto apsaugos ministrės Įsakymo Nr. P-543 teisėtumą.

Teismas nurodė KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalį ir pastebėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog KASOKTĮ numato kitokią karių paskyrimo į pareigas ar perkėlimo į jas tvarką, negu darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai (žr., pvz., nutartį administracinėje byloje Nr. A146-3491/2011). Įstatymas nenustato jokio reikalavimo krašto apsaugos ministrui ar kariuomenės vadui gauti kario išankstinį sutikimą būti perkeltam į kitas pareigas. Darė išvadą, kad ir nagrinėjamu atveju krašto apsaugos ministrės Įsakymu Nr. P-543 pareiškėją perkeliant į kitas pareigas pagal KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalį jo sutikimas nebuvo reikalingas. Be to, KASOKTĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kario tarnyba reikalauja specialių ištikimybės valstybei santykių, kuriuos reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai. Pagal KASOKTĮ 26 straipsnio 1 dalį, karys turi sąžiningai ir tinkamai vykdyti tarnybos pareigas bei vadų (karinių viršininkų) įsakymus. Analizuodamas tarnybos Lietuvos kariuomenėje teisinius santykius, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentavo, kad Lietuvos kariuomenė yra statutinė organizacija, grindžiama griežtu hierarchijos bei besąlyginio imperatyvių įsakymų vykdymo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1033/2009). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo perkeltas į kitas pareigas krašto apsaugos ministrės, kuriai įstatymas suteikia tokią teisę, sprendimu ir laikantis KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalies nuostatų. Taigi perkėlimą į kitas pareigas atliko tinkamas subjektas ir turėdamas tam teisinį pagrindą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, padaryta išvada, kad pareiškėjas privalėjo tokį krašto apsaugos ministrės sprendimą vykdyti.

Byloje duomenų, kad pareiškėjas į kitas pareigas buvo perkeltas rotacijos būdu, nebuvo. Kaip buvo matyti iš krašto apsaugos ministrės Įsakyme Nr. P-543 nurodyto teisinio pagrindo, pareiškėjas į kitas pareigas perkeltas ne rotacijos būdu (KASOKTĮ 57 str.), o vadovaujantis KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalimi tarnybinio būtinumo būdu. Tokiam perkėlimui į kitas pareigas įstatymų leidėjas nėra nustatęs jokių sąlygų ir terminų. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl KASOKTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nustatytos rotacijos procedūros nėra reikšmingi.

Pažymėjo, kad pareiškėjo 2012 m. kovo 20 d. Profesinės karo tarnybos karininko atestato (toliau – ir atestatas) V dalies „Karininko veiklos ir potencialo įvertinimas“ c punkte „Sritis ar padalinys, kur karininkas galėtų potencialiai tarnauti, kario potencialo aukštesnėms pareigoms apibūdinimas“ nurodyta, kad pareiškėjas galėtų eiti pareigas ne tik NATO arba ES štabe, A3 viršininko KOP štabe, bet ir pulkininko leitenanto ar pulkininko pareigas Jungtiniame štabe ar Krašto apsaugos ministerijos departamente. Pasirašydamas atestatą dėl tokio karjeros planavimo pareiškėjas jokių prieštaravimų nereiškė. Krašto apsaugos ministrės Įsakymu Nr. P-543 pareiškėjas perkeltas ir paskirtas vadovauti vienam iš KAM departamento padalinių, kas atitinka 2012 m. kovo 20 d. atestato V dalies c punkte numatytą profesinės karo tarnybos karininko perspektyvą ateityje užimti aukštesnes pareigas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, padaryta išvada, kad pareiškėjo perkėlimas į kitas pareigas negali būti laikomas pažeminimu pareigose. Be to, atkreiptas dėmesys, kad teisė suteikti aukštesnį karininko laipsnį, paskiriant į kitas pareigas, nėra imperatyvi. Aukštesnis karininko laipsnis suteikiamas atrankos būdu, atsižvelgiant į atitinkamus kriterijus (KASOKTĮ 54 str.). Pareiškėjo apsisprendimas dėl perkėlimo į kitas pareigas nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį vertintas kaip paties pareiškėjo valinis veiksmas. Pareiškėjas profesinės karo tarnybos sutartį nutraukė todėl, kad įgijo teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Jokių objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas negalėjo eiti naujų pareigų dėl kvalifikacijos trūkumo ar kitų priežasčių, byloje nebuvo. Priešingai, bylos duomenys rodė, kad pareiškėjui vadovaujančios pareigos KAM departamente pasiūlytos įvertinus jo tarnybos patirtį ir aukštą kvalifikaciją. Teismas darė išvadą, kad krašto apsaugos ministrės Įsakymas Nr. P-543 yra teisėtas ir pagrįstas, jis nepažeidė pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. Byloje nebuvo jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl perkėlimo į kitas pareigas pareiškėjas patyrė neturtinę žalą ir dėl to Lietuvos valstybei kyla civilinė atsakomybė. Todėl pareiškėjo skundas dėl reikalavimo priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas V. S. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 193-195), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti ir priteisti iš KAM 10 000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas į kitas pareigas perkeltas ne rotacijos būdu (KASOKTĮ 57 str.), o vadovaujantis KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalimi, tarnybinio būtinumo būdu, dėl to pareiškėjo skundo argumentai dėl KASOKTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nustatytos rotacijos procedūros nėra reikšmingi. Pažymi, jog KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalyje nėra žodžių „tarnybinis būtinumas“ arba kitokios formuluotės, suteikiančios krašto apsaugos ministrui neribotos diskrecijos teisę. Minėtos teisės normos plečiamas aiškinimas tokiu būdu suteikiant neribotos diskrecijos teisę negalimas logiškai ir sistemiškai aiškinant KASOKTĮ įtvirtintas teisės normas.

Pareiškėjo teigimu, KASOKTĮ įtvirtintomis teisės normomis nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad joks asmuo, pareigūnas neįgytų vienasmenės kontrolės krašto apsaugos sistemai ir kad jokie su krašto apsauga susiję sprendimai nebūtų grindžiami privačiais ryšiais. Būtent tokį reguliavimą įtvirtina KASOKTĮ 7 straipsnis ir 36 straipsnis. Minėtą teisinį reguliavimą paneigiantis teisės normos aiškinimas, kad krašto apsaugos ministras gali savo nuožiūra spręsti, ar taikyti rotacijos procedūras ir savo nuožiūra nustatyti pagrindus, pagal kuriuos karys perkeliamas į kitas pareigas, reikštų, kad krašto apsaugos ministras gali nekontroliuojamai suformuoti sau asmeniškai lojalių karinių vienetų vadų korpusą ir tokiu būdu įgyti vienasmenę krašto apsaugos sistemos kontrolę.

Tai reikštų KASOKTĮ 7 straipsnio ir 36 straipsnio pažeidimą. Dėl paminėtų argumentų KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip nustatanti subjektą, turintį priimti sprendimus dėl profesinės karo tarnybos kario perkėlimo į kitas pareigas ar kitą dalinį, bet ne tokio perkėlimo pagrindus ir procedūrą. Priešingai nei nustatė teismas, KASOKTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta vadų ir kitų karinių pareigūnų perkėlimo į kitas pareigas ar kitą dalinį tvarka. Vadovaujantis KASOKTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, kiti vadai, štabų vadovaujantys karininkai, taip pat departamentų, tarnybų ir skyrių vadovai kariai, kiti kariniai pareigūnai eina pareigas paprastai ne ilgiau kaip 3 metus nuo paskyrimo.

KASOKTĮ 57 straipsnio 4 dalyje rotacijos sąlygas ir tvarką nustato krašto apsaugos ministras. Aiškinimas, kad krašto apsaugos ministras nustato vadų perkėlimo į kitas pareigas, rotacijos sąlygas ir tvarką tam, kad jos nesilaikydamas perkeltų karį iš vado pareigų į kitas pareigas laisva nuožiūra, būtų nelogiškas, pažeistų bendrą teisinį protingumo principą.

Vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu dėl asmens galimybės stoti ir užimti pareigas valstybės tarnyboje. Teigia, jog atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, KASOKTĮ 57 straipsnio 2 dalis neturėtų būti aiškinama kaip suteikianti krašto apsaugos ministrui neribotą diskreciją nesilaikant jokių terminų ir niekaip nemotyvuojant savo sprendimų perkelti į kitas pareigas vadovais paskirtus karius. Be to, net ir pripažinęs pagrindą taikyti KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalį teismas netyrė įrodymų ir nedarė išvadų dėl faktinio tarnybinio būtinumo. Akivaizdu, kad jokio tarnybinio būtinumo perkelti pareiškėją į Pajėgumų planavimo departamento Pajėgumų plėtros skyriaus Paramos pajėgumų poskyrio viršininko pareigas nebuvo. Pareiškėjas neturi minėtoms pareigoms būtinos kvalifikacijos. Taip pat pareiškėjas nurodytose pareigose būtų praradęs savo turimą karo aviatoriaus kvalifikaciją. Tuo būtų pažeista ir KASOKTĮ 57 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta, kad vykdant išskirtinę specialybę turinčių karių rotaciją, paprastai atsižvelgiama į jų turimą specialybę. Be to, į po pareiškėjo perkėlimo atsilaisvinusias Aviacijos bazės vado pareigas paskirtas karys turėjo žemesnius atestacijos įvertinimus ir žemesnę kvalifikaciją. Konstatavęs tarnybinį būtinumą teismas privalėjo ištirti tokio būtinumo faktinį pagrindą.

Pažymi, kad pareiškėjas teismui nurodė, jog iki įsakymo dėl perkėlimo priėmimo jis karinės vadovybės buvo psichologiškai spaudžiamas ir buvo ieškoma formalių pretekstų pašalinti pareiškėją iš Aviacijos bazės vado pareigų. Pareiškėjas teismo prašė išreikalauti pareiškėjo atžvilgiu nutraukto ikiteisminio tyrimo, o taip pat audito medžiagą, iš kurių būtų buvę matyti, kad pareiškėjas tinkamai vykdė vado pareigas, tačiau pareiškėjo atžvilgiu buvo duodami privačių asmenų, siekiančių vykdyti Aviacijos bazėje ekonominę veiklą, nepagrįsti skundai.

Įsakymas dėl pareiškėjo perkėlimo rodo, kad pareiškėjo perkėlimu krašto apsaugos ministrė arba jai įtaką darantys asmenys siekė sudaryti prielaidas korupcinėms veikoms Aviacijos bazėje. Pareiškėją perkėlus iš Aviacijos bazės vado pareigų, paaiškėjo faktai, kad netrukus po pareiškėjo perkėlimo prasidėjo Aviacijos bazės bendradarbiavimas su privačiais pelno siekiančiais asmenimis, skolinant krašto apsaugos sistemos turtą. Visuomenės informavimo priemonėse buvo paskelbta, kad dėl Aviacijos bazės turto naudojimo pradėtas ikiteisminis tyrimas („Lietuvos kariuomenė: ikiteisminis tyrimas dėl galimo sukčiavimo ir piktnaudžiavimo tarnyba neįtakojo Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės veiklos“, http://www.komentaras.lt).

Be to, 2012 m. birželio mėnesį analogiškai Karinių oro pajėgų vado įsakymu buvo patenkintas privačios bendrovės UAB „Termikas“ prašymas dėl šiai bendrovei priklausančio hidroplano perkėlimo iš Pociūnų aerodromo į Nemuną. Perkėlimo darbai buvo užfiksuoti vaizdo įraše (http://www.youtube.com/watch?v=gyn_0s8-RUU). Perkėlimo darbai Karinių oro pajėgų vado įsakymu buvo įforminti kaip pratybos, nors poreikio vykdyti tokias pratybas nurodytomis aplinkybėmis nebuvo, be to, buvo rizika, kad valstybės turtui gali būti padaryta didelė žala.

Paslaugos privačiai bendrovei panaudojant Lietuvos kariuomenės turtą buvo suteiktos nemokamai ir be sutarties. Pareiškėjui nesutikus teikti paslaugų privačiai bendrovei be Lietuvos kariuomenės vado įsakymo, tokį įsakymą Karinių oro pajėgų vadas gen. E. M. pateikė, tačiau pareiškėjo reikalavimas laikytis KASOKTĮ nustatytų formalumų buvo sutiktas neigiamai. Pažymi, kad pareiškėjas kaip tik ir buvo skundžiamas ikiteisminio tyrimo įstaigoms po to, kai atsisakė leisti vykdyti veiklą Aviacijos bazės teritorijoje privatiems asmenims, o ikiteisminį tyrimą nutraukus pareiškėjas be jokių motyvų buvo perkeltas iš Aviacijos bazės vado pareigų.

Dėl to pareiškėjas pagrindiniu perkėlimo į kitas pareigas motyvu laiko aukštesniems vadams įtaką darančių asmenų siekį naudoti Aviacijos bazės turtą privačiais interesais ir pareiškėją, kaip kliūtį tam.

Pareiškėjo vertinimu, pasitvirtino pareiškėjo skundo argumentai, kad į KAM Pajėgumų planavimo departamento Pajėgumų plėtros skyriaus Paramos pajėgumų poskyrio viršininko pareigas buvo perkeltas nesant objektyvių priežasčių, o taip pat pažeidžiant teisės normas. Pažymi, kad tarnyboje buvo charakterizuojamas teigiamai, turi aviacijos karinę specialybę, Atestatu pareiškėją buvo siūloma skirti į vadovaujančias pareigas Karinių oro pajėgų štabe arba į pareigas ES arba NATO institucijų štabuose. Nepaisant to, nesulaukus 3 metų termino, su kuriuo įstatymu siejama vadovu paskirto kario tarnybos trukmė, pareiškėjas buvo perkeltas į pareigas, nesusijusias su jo karine aviatoriaus specialybe.

Be to, nebuvo įvykdytas KASOKTĮ 57 straipsnio 2 dalies reikalavimas taikyti rotaciją. Taip pat perkėlimas į pareigas buvo atliktas nesilaikant Atestate suformuluotų pasiūlymų ir teigiamų savybių bei kvalifikacijos, tinkamumo eiti Aviacijos bazės vado pareigas pripažinimo. Įsakymą Nr. P-543 pareiškėjas vertina kaip neobjektyvų, skundžiamas aktas pažeidžia konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės prieš įstatymą principus, suvaržo žmogaus konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą. Iki perkėlimo pareiškėjo eitos Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės vado pareigos buvo aukštesnės ta prasme, kad joms užimti buvo numatytas pulkininko karinis laipsnis.

Tai lėmė pareiškėjo kaip karininko karjerą, nes eidamas minėtas pareigas pareiškėjas turėjo galimybę būti pasiųstu kelti kvalifikaciją ir galimybę, kad bus suteiktas pulkininko karinis laipsnis. Pareiškėjas buvo perkeltas į pareigas, kurios tokios galimybės nesudaro, be to, Paramos pajėgumų poskyrio viršininko pareigose tapo mažesnės ir pareiškėjo pajamos. Kadangi pareigos, į kurias pareiškėjas buvo perkeltas, nesusijusios su pareiškėjo turima karine aviacijos specialybe, tai reiškia, kad eidamas minėtas pareigas prarastų turimą savo kaip aviacijos specialisto kvalifikaciją.

Dėl Įsakymo Nr. P-543 pareiškėjas nusprendė nutraukti profesinę karo tarnybą. Tokį sprendimą nulėmė išimtinai minėto akto priėmimas. Atsakovo Įsakymas Nr. P-543 lėmė tai, kad pareiškėjas buvo priverstas atsisakyti mėgstamos karinio aviatoriaus profesijos, kuriai įgyti ir tobulinti skyrė didelę savo gyvenimo dalį. Dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, pablogėjo reputacija, sumažėjo profesinio bendravimo galimybės, todėl dėl Įsakymo Nr. P-543 pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas KAM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama KAM, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 1-4) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pažymi, kad byloje nekeliamas ir neturėtų būti nagrinėjamas perkėlimo įsakymo teisėtumo klausimas. Teigia, kad nepagrįsti ir atmestini apelianto argumentai, jog perkėlimo įsakymas buvo priimtas nepagrįstai, pažeidžiant aukštesnės teisinės galios aktus, kas suformavo jo sprendimą nutraukti profesinės karo tarnybos santykius bei sukėlė jam neturtinę žalą. Pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, išskyrus perkėlimo įsakymo neteisėtumą, kokie dar atsakovo veiksmai galėjo jam sukelti neturtinę žalą. Esant teisėtam perkėlimo įsakymui, nėra pagrindo reikalauti turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimo pagrindas, pareiškėjo nuomone, yra šis perkėlimo įsakymas.

Mano, kad neteisinga teismų pozicija, jog prašant priteisti neturtinės žalos atlyginimą nebūtina, jog būtų pripažintas kaip neteisėtas ir panaikintas konkretus teisės aktas, asmens manymu, sukeliantis jam neturinę žalą. Pažymi, kad teisinėje valstybėje teisingumą vykdanti institucija yra teismas, todėl tik teismui nusprendus, kad vienas ar kitas teisės aktas yra neteisėtas ir panaikinus jį, galėtų būti tenkinamas reikalavimas priteisti dėl to atsiradusią žalą, kadangi kitu atveju teismas nagrinėdamas bylas, tiek vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, tiek Lietuvos Respublikos proceso įstatymais, turi pareigą taikyti galiojančius ir nenuginčytus, ar konkrečioje byloje neginčijamus teisės aktus ir jais vadovautais, o ne kvestionuoti jų turinį, jeigu nesprendžiamas šių teisės aktų teisėtumo klausimas.

Mano, kad teismų praktikoje galimai netinkamai aiškinama teisės norma, kad valstybės valdžios institucijų veiksmų neteisėtumas neturi būti atskirai konstatuotas arba teisės aktas, dėl kurio prašoma priteisti neturtinę žalą, nebūtinai turi būti nuginčytas teisme. Šis aiškinimas galėtų būti tinkamas ir taikomas tik valstybės institucijų ar įstaigų veiksmas, kurių atlikimas nepasireiškė jokio konkretaus teisės akto priėmimu, o jeigu dėl veiksmų teisės aktas buvo priimtas, procesas dėl žalos, sukeltos tokiu teisės aktu, turi baigtis ir tokio teisės akto pašalinimu iš teisinės sistemos, nes kitu atveju galiojantis ir nepanaikintas teisės aktas turi būti gerbiamas ir juo turi būti vadovaujamasi.

Atsakovo teigimu, sąlyga žalai priteisti – neteisėtų veiksmų buvimas – reiškia, kad veiksmų neteisėtumas bei teisės akto neteisėtumas turi būti konstatuojamas išnagrinėjus konkretų ginčą dėl tokio teisės akto teisėtumo bei pripažinus jį tokiu ir panaikinus, o taip pat išsprendžiant klausimą ir dėl tokiu teisės aktu sukeltos žalos atlyginimo.

Išdėsto, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundo motyvus, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka pagrindų nėra. Pažymi, kad krašto apsaugos ministro kompetenciją nustato specialus KASOKTĮ, kuriame nėra numatyta, jog perkeldamas karį į kitas pareigas ministras ar kariuomenės vadas turi gauti perkeliamo kario sutikimą. Be to, pareiškėjo atveju toks perkėlimas buvo padarytas atsižvelgiant į vieną iš pareiškėjo atestate pateiktų siūlymų, kas taip pat negali būti laikoma teisės aktų pažeidimu. Pagal KASOKTĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, KAM yra vadovaujanti krašto apsaugos sistemos institucija, todėl pareiškėjo argumentai, kad jis be pagrindo buvo pažemintas pareigose perkėlus į KAM, yra nepagrįsti ir atmestini, kadangi pareiškėjas buvo perkeltas į aukščiausią krašto apsaugos sistemos instituciją. Pareiškėjas, be kita ko, nurodo, kad jo buvusioms pareigoms buvo nustatytas aukštesnis karininko laipsnis, negu toms, į kurias jis buvo perkeltas, kas taip pat pagrindžia, pažeminimą pareigose, tačiau ir šis argumentas yra nepagrįstas, nes kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, KASOKTĮ nenumato imperatyvios pareigos suteikti aukštesnįjį karininko laipsnį, kadangi jis suteikiamas atrankos būdu, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėją palikus tarnauti ankstesnėse pareigose jam būtinai būtų buvęs suteiktas aukštesnis karinis laipsnis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 5-8) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, jog karininkų perkėlimas galimas dviem teisiniais pagrindais – KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalies ar KASOKTĮ 57 straipsnio pagrindu. KASOKTĮ nuostatos nesieja perkėlimo (priešingai nei rotacijos) su pareigų ėjimo trukme, taip pat nenumato jokių apribojimų kario statuso prasme, t. y. perkėlimas į kitas pareigas gali būti taikomas tiek kareiviams, tiek puskarininkiams, tiek karininkams. Kita vertus, KASOKTĮ 57 straipsnio 2 dalis numato, jog karininkai pareigas eina paprastai ne ilgiau kaip 3 metus, todėl rotacija gali būti atlikta tiek suėjus, tiek ir nesuėjus 3 metų terminui, atsižvelgiant į krašto apsaugos sistemos poreikius. Todėl pareiškėjo argumentai, kad jis iki skundžiamu krašto apsaugos ministro įsakymu perkėlimo į naujas pareigas nebuvo ištarnavęs trejų metų eitose pareigose, nėra teisiškai reikšmingi, kadangi įstatymų leidėjas numatė galimybę karį perkelti į kitas pareigas nesuėjus trejų metų terminui tiek perkėlimo (KASOKTĮ 42 str. 1 d.), tiek ir rotacijos (KASOKTĮ 57 str.) būdu. Tai taip pat reiškia, kad netgi jei krašto apsaugos ministro įsakymo, kuriuo pareiškėjas buvo perkeltas į kitas pareigas, teisiniu pagrindu būtų nurodyta ne KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalis, o KASOKTĮ 57 straipsnio nuostata, pareiškėjo argumentai, jog jis neištarnavo eitose pareigose trejų metų, teisiškai būtų nepagrįsti.

Pastebi, jog teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo karjeros perspektyvų ir perkėlimo aplinkybių, taip pat įvertino ir faktinį pareiškėjo perkėlimo į kitas pareigas pagrįstumą. Taip pat atkreipia dėmesį, kad kario pareigoms atlikti, karinei drausmei ir paklusnumui bei tarnybos tikslams užtikrinti karių naudojimasis teisėmis į tarnybos vietos garantijas įstatymais ir įstatymų patvirtintais statutais gali būti apribojamas (KASOKTĮ 21 str. 3 d.). Kario perkėlimo ir rotacijos institutai būtent ir realizuoja šią teisės normą, o pareiškėjas apeliacinio skundo turiniu siekia šį apribojimą paneigti, t. y. paneigti pačią perkėlimo galimybę, jei karys su tokiu perkėlimu nesutinka arba dėl kario subjektyvių vertinimų naujoji tarnybos vieta ir/ar pareigos jam neatrodo patrauklios ar garantuojančios mažesnes karjeros galimybes. Nurodo KASOKTĮ 28 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 26 dalį, 31 straipsnio 1 dalį. Kaip matyti, pareiškėjas, stodamas į profesinę karo tarnybą, savanoriškai sutiko su visais profesinės karo tarnybos kariams taikomais apribojimais bei įvairių garantijų suvaržymais. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1033/2009, 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-3200/2011. Mano, kad pareiškėjas iš Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės vado pareigų į pareigas Krašto apsaugos ministerijoje buvo perkeltas esant tiek teisiniam, tiek faktiniam pagrindui, toks perkėlimo reglamentavimo teisėtumas ir pagrįstumas jau yra patvirtintas tiek Konstitucinio Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

Nurodo CK 6.271 straipsnį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-499/2007 ir mano, jog nesant neteisėtų KAM veiksmų (CK 6.246 str.), nėra ir būtinųjų sąlygų KAM civilinei atsakomybei atsirasti bei neturtinei žalai priteisti. Be to, pareiškėjas iš profesinės karo tarnybos buvo atleistas jo paties iniciatyva, todėl neaišku, dėl ko pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo profesinio bendravimo galimybės, kai tokių galimybių nusprendė atsisakyti pats pareiškėjas. Be to, iš šioje byloje pridėto pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 8 d. prašymo nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį matyti, kad pareiškėjas sutarties nutraukimo pagrindu nurodo ir tas aplinkybes, jog krašto apsaugos sistemoje yra ištarnavęs 20 metų ir įgijo teisę į valstybinę karių ir pareigūnų pensiją, taip pat nori aktyviai dalyvauti šalies politiniam gyvenime, tačiau KASOKTĮ 36 straipsnyje numatyti apribojimai to neleidžia daryti. Taigi pareiškėjas profesinės karo tarnybos sutartį nutraukė galimai ne tik dėl jo perkėlimo į kitas pareigas, tačiau ir dėl anksčiau jo paties nurodytų sutarties nutraukimo pagrindų, todėl abejotina, ar net teismui pripažinus, jog jo perkėlimas į pareigas KAM buvo neteisėtas ir nepagrįstas, pareiškėjas iš tiesų patyrė neturtinę žalą. Be to, pareiškėjas taip pat nepagrindė, kodėl patyrė būtent 10 000 Lt neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl neteisėtų Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (ministro) veiksmų, t. y. dėl V. S. perkėlimo į kitas pareigas. Dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos neteisėtų veiksmų patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 10 000 Lt.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2012-06-12 įsakymo Nr. P-543 1 punktu, pulkininkas leitenantas V. S., Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės vadas, nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. perkeltas į Krašto apsaugos ministerijos pajėgumų planavimo departamento Pajėgumų plėtros skyriaus Paramos pajėgumų poskyrio viršininko pareigas. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui 2012 m. rugpjūčio 8 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė nuo 2012 m. spalio 1 d. nutraukti su juo 2009 m. vasario 24 d. sudarytą profesinės karo tarnybos sutartį Nr. 3DS-1474 ir išleisti į atsargą. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2012-09-10 įsakymu Nr. P-883 pulkininkas leitenantas V. S. nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. atleistas iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Pajėgumų planavimo departamento Pajėgumų plėtros skyriaus Paramos pajėgumų poskyrio viršininko pareigų, o nuo 2012 m. spalio 1 d. su juo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis ir pareiškėjas išleistas į atsargą.

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (1998 m. gegužės 5 d. įstatymo Nr. VIII-723 redakcija) 42 straipsnio (2004 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX-2560 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Vykdant rotaciją, karys perkeliamas į kitas pareigas krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka.

Aiškindamas anksčiau minėtą nuostatą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Taigi KASOKTĮ numato kitokią karių paskyrimo į pareigas ar perkėlimo į jas tvarką negu darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai (2011 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-3491/2011). Be to, šios rūšies normos (įgalinamosios) suteikia teisę normos adresatams atlikti tam tikrus veiksmus, t. y. elgtis savo nuožiūra normos dispozicijoje nurodytose ribose. Tai reiškia, kad krašto apsaugos ministras turėjo teisę sprendimu perkelti pareiškėją į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl KASOKTĮ 52 straipsnio 2 dalyje nustatytos rotacijos procedūros nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. S. profesinę karo tarnybos sutartį nutraukė savo iniciatyva. Krašto apsaugos ministrui 2012 m. rugpjūčio 8 d. pateiktame prašyme išreiškė valią nuo 2012 m. spalio 1 d. nutraukti su juo 2009 m. vasario 24 d. sudarytą profesinės karo tarnybos sutartį Nr. 3DS-1474. Šiame prašyme nurodė, kad nori nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį dėl išėjimo į pensiją, taip pat nemato tarnybos perspektyvos, be to, nori aktyviai dalyvauti šalies politiniame gyvenime, o Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nuostatos to neleidžia daryti.

Įvertinęs V. S. profesinės karo tarnybos karininko atestate padarytus įrašus, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo perkėlimas į kitas pareigas negali būti laikomas pažeminimu pareigose. Šioje byloje nenagrinėtini ir nevertintini apeliacinio skundo argumentai, susiję su Aviacijos bazės bendradarbiavimu su privačiais asmenimis.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Pareiškėjas taip pat nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovo veiksmai jam sukėlė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ar bendravimo galimybių sumažėjimą. Tariami padarytos neturtinės (moralinės) žalos faktai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais.

Taigi kaip buvo minėta anksčiau, viena iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti yra neteisėti veiksmai. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai. Vadinasi, pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, o nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimą.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė