2020-06-10 Nr. AB-11680-3-62-3-00175-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2363-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00175-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Lobby Baltic“ dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. sausio 21 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–15) ir paaiškinimais (b. l. 20–21), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos solidariai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo” pakeitimo” (toliau – ir Įsakymas, 2018 m. spalio 19 d. įsakymas Nr. 1R-213) teisėtumo ištyrimo bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą tam, kad būtų ištirtas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 112 straipsnio nuostatų priešingumas oficialiai konstitucinei doktrinai.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2018 m. spalio 19 d. priėmė įsakymą Nr. 1R-213, kurio 1.1, 1.2, 1.4, 1.5 ir 1.12 punktais pažeidžiamos pareiškėjo, kaip kalinčio asmens, teisės. Pareiškėjo nuomone, Įsakymo 1.1, 1.2, 1.4, 1.5 ir 1.12 punktais nustatyti draudimai yra neteisėti, nes privatinės teisės subjektams draudimai gali būti nustatyti tik įstatymo lygmens teisės aktu, o teisingumo ministras nėra įstatymų leidybos subjektas. Žalos padarymą tiesioginiais neteisėtais veiksmais inicijavo teisingumo ministras nekokybišku Įsakymu, tačiau neturtinė žala pareiškėjui buvo padaryta ir neteisėtais Kybartų PN veiksmais, vykdant šį Įsakymą, pažeidžiant pareiškėjo specialiąją teisę, įtvirtintą BVK 92 straipsnyje.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad pataisos įstaigos parduotuvėje nuo 2018 m. spalio 19 d. nėra pieno, aliejaus, neparduodama daugiau kaip 2 kg vaisių ir daržovių per savaitę, neparduodami konservai, pomidorų padažas, razinos, datulės, medus, uogienė. Tris savaites iš eilės pareiškėjui nesudarius galimybės pasinaudoti savo specialia teise, įtvirtinta BVK 92 straipsnyje, jis su skundu kreipėsi į pataisos namų administraciją, tačiau į skundą nebuvo reaguojama, rašytinio atsakymo pareiškėjas negavo. Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl Kybartų PN veiksmų, neteisėtai atiminėjant iš nuteistųjų stalo įrankius, indus, arbatos puodelius, nes metaliniai šaukštai ir keramikiniai puodeliai nėra numatyti Įsakyme. Dėl minėtų atsakovo atstovų veiksmų buvo žeminamas jo orumas, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią kankinimu alkiu, teisės tinkamai maitintis ribojimu, kurią vertino 100 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo. Pareiškėjo nuomone, yra visos sąlygos, būtinos atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kybartų PN (iki reorganizavimo) atsiliepime (b. l. 36–40) ir papildomuose paaiškinimuose (b. l. 143) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pataisos namai nepriima teisės aktų, o tik besąlygiškai juos vykdo. Vykdant teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 1R-213, iš nuteistųjų paimamai tik tie maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenurodyti Leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, ir (ar) reikmenys ir kiti daiktai, kurie viršija šiame punkte nustatytą nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs. Iš nuteistųjų paimti maisto produktai sunaikinami, o kiti paimti reikmenys ir daiktai saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami prašyme nurodytam artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu – kitam asmeniui. Iš pareiškėjo nebuvo paimti ir sunaikinti leidžiamų turėti daiktų kiekį viršijantys daiktai. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nuteistieji gali įsigyti ir turėti ir plastikinius arba medinius stalo indus (lėkštes, dubenėlius sriubai, šaukštus, puodelius, šakutes ir peilius). Duomenų apie ginčo laikotarpiu iš pareiškėjo paimtus metalinius stalo įrankius ar keramikinius puodelius neturi.

6. Nuteistųjų apsipirkimas pataisos namuose yra reglamentuojamas BVK 92 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) XII skyriuje. Vadovaujantis Teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 1.12 punktu, buvo pakeistas minėtų taisyklių 18 priedas „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas”, todėl pasikeitė reikalavimai daugelio produktų įpakavimui ir jų kiekiams. Po nurodyto teisinio reguliavimo pasikeitimo maždaug mėnesį parduotuvėje nebuvo aliejaus ir kitų prekių, kurių išfasavimo talpos buvo pakeistos, tačiau ši problema buvo operatyviai išspręsta. Pataisos namuose yra užtikrinama tinkama ir visavertė nuteistųjų mityba, tai įrodo pataisos namuose tiekiamo maisto valgiaraščiai. Pataisos namuose esančioje valgykloje maitinimo paslaugas atlieka uždaroji akcinė bendrovė „Niklita”. Nuteistiesiems tiekiamo maisto davinio energetinė vertė yra nustatoma, atlikus maisto davinio fizikinį-cheminį tyrimą, kurį atlieka Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centras. Pareiškėjas į pataisos namų administraciją dėl skunde išdėstytų nusiskundimų nesikreipė. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai nepagrįsti, neatitinka tikrovės, todėl jo skundas yra nepagrįstas. Prašymas dėl teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 teisėtumo ištyrimo grindžiamas abstrakčiais teiginiais, kurie galbūt gali kilti ateityje, todėl nėra norminio akto tyrimo dalyko.

7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime (b. l. 28–33) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovo atstovas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimu, priimant pareiškėjo ginčijamą Įsakymą, buvo siekiama didinti laisvės atėmimo vietų įstaigų, jose dirbančių ir laikomų asmenų saugumą, užkardyti teisės pažeidimus, užtikrinti sanitarinių ir higienos sąlygų laikymąsi nuteistųjų (suimtųjų) gyvenamosiose patalpose. Pakeisto Įsakymo 18 priede nustatytas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas (toliau – ir Sąrašas). Šis Sąrašas sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai, kurie reikalingi šiems asmenims. Visiems nuteistiesiems, taip pat ir pareiškėjui yra teikiamas pilnavertis fiziologines mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas pataisos įstaigų parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Į Sąrašą nėra įtraukti produktai, kuriuos nuteistieji dažnai naudoja neteisėtai alkoholinių gėrimų gamybai (pavyzdžiui, cukrus, medus, uogienės, džemai, ir pan.), kurie minimi ir pareiškėjo skunde. Įsigaliojus pakeitimams, sumažintos galimybės įkalintiems asmenims kaupti žaliavą, skirtą nelegaliai alkoholinių gėrimų gamybai, o pas nuteistuosius (suimtuosius) aptinkamo alkoholio raugo pastebimai sumažėjo. Draudimas prekiauti maisto produktais, sufasuotais metalinėje ir stiklinėje taroje, padidina pačių nuteistųjų (ir įkalinimo įstaigų darbuotojų) saugumą, nes žymiai sumažėja galimybės pasigaminti pareigūnų ir kitų nuteistųjų žalojimui skirtus įrankius.

9. Atsakovo atstovo nuomone, 2 kg vaisių ir daržovių kiekis įsigyti per savaitę, kuris sudaro 0,285 kg per dieną, yra visiškai pakankamas suaugusio žmogaus vaisių ir daržovių poreikiui tenkinti. Pagal Sąrašą asmenys gali įsigyti kečupą ir pomidorų padažą, taip pat aliejų, pieno produktus. Kečupo pakuotė turi būti ne didesnė nei 200 ml (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes), dėl jau minėtų atsiliepime ribojimų. Pieno produktų, aliejaus pakuotės Sąraše nėra apibrėžtos, todėl pareiškėjo teiginiai, kad dėl Sąrašo pakeitimo jis negali pirkti pieno ir aliejaus, yra nepagrįsti.

10. Pareiškėjas Ž. B. 2019 m. balandžio 2 d. pateikė atsikirtimus į atsakovo atstovų atsiliepimus (b. l. 123–128), kuriuose su pateiktais atsiliepimais nesutiko, nurodydamas, kad juose pateikta tikrovės neatitinkanti informacija.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. birželio 27 d. sprendimu (b. l. 160–168) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš teisingumo ministro veiksmų, priimant 2018 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 1R-213 (šio akto 1.1, 1.2, 1.4, 1.5 ir 1.12 punktuose nustatant neteisėtus ribojimus, pažeidžiančius pareiškėjo teisę į nuosavybę) bei Kybartų PN veiksmų, vykdant Įsakymą (pažeidus pareiškėjo teisę apsipirkti pataisos namuose veikiančioje parduotuvėje, paėmus stalo indus ir įrankius). Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

13. Teismas, apžvelgęs BVK 92 straipsnio 1, 4 dalių, 64 straipsnio nuostatas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“ (redakcija galiojusi ginčo laikotarpiu) 1.1–1.15 punktų nuostatas, pareiškėjo ir atsakovo paaiškinimus, darė išvadą, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog tris savaites neturėjo galimybės nusipirkti daugiau nei 2 kg vaisių ir daržovių per savaitę, razinų, datulių, medaus, uogienės, pomidorų padažo, aliejaus, kefyro ir pieno, tačiau nenurodė konkrečių jo teisių pažeidimų atvejų, t. y. pareiškėjas nenurodė tikslių datų, kada ir kokių konkrečių produktų jam nebuvo parduota, ar buvo pasiūlyta įsigyti alternatyvią prekę (prekes) ir pan. Pareiškėjas nedetalizavo aplinkybės, kad su skundu kreipėsi į atsakovą bei nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl tam tikrų produktų nebuvimo pataisos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje, t. y. nenustatė konkrečių pareiškėjo teisių pažeidimo atvejų, todėl vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl nesamos galimybės įsigyti jo nurodytus maisto produktus iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini. Teismas, vadovaudamasis BVK 64 straipsniu, 112 straipsnio 4, 6 dalimis, sprendė, kad teisingumo ministras Įsakymu (jo 1.1, 1.2, 1.4, 1.5 ir 1.12 punktais) numatydamas tam tikrus pakeitimus veikė teisės aktų suteiktų įgaliojimų pagrindu, šis Įsakymas yra galiojantis, nenuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka.

14. Teismas, apžvelgęs BVK 173 straipsnio 4 dalies nuostatas, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 7 punkto nuostatas, nurodė, kad byloje nenustatyta, jog nuteistiesiems tiekiamas maistas, jo energetinė vertė, jo tvarkymo procesai neatitinka galiojančio teisinio reglamentavimo, duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl netinkamo maitinimo, nepateikta. Teismo vertinimu, vien pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl netinkamo maitinimo, nesant įrodymų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių kreipėsi į pataisos namų administraciją, nepatvirtina pataisos namų (jos pareigūnų) neteisėtų veiksmų, todėl teismas nenustatė, kad pataisos namų administracija nevykdė konkrečių teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

15. Teismas taip pat nenustatė Kybrtų PN neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo argumentų, kad pataisos namai iš jo atiminėjo stalo įrankius, indus, arbatos puodelius. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas konkrečių įvykių datų, iš jo paimtų daiktų nenurodė, o pataisos namai papildomuose paaiškinimuose pažymėjo, kad duomenų apie iš pareiškėjo paimtus jam priklausančius metalinius stalo įrankius ar keramikinius puodelius neturi. Teismas atkreipė dėmesį, kad Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių 18 priede galimybė nuteistiesiems turėti keramikinius ar metalinius indus bei įrankius nėra numatyta, todėl, Kybartų PN paėmus iš pareiškėjo keramikinius ir metalinius stalo įrankius ir indus, nebūtų jokio teisinio pagrindo šiuos atsakovo atstovo veiksmus pripažinti neteisėtais.

16. Teismas apibendrindamas konstatavo, kad pareiškėjo skundas grindžiamas deklaratyviais teiginiais apie teisės aktų pažeidimus, pareiškėjas nurodytų teisės aktų nuostatų visiškai nesusieja su šioje byloje aktualiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra teisiškai reikšmingos nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad dėl atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, tačiau neišdėstė jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis galėtų būti nustatyta, jog dėl neteisėtų atsakovės atstovų veiksmų (neveikimo) pareiškėjas nukentėjo bei patyrė neturtinę žalą. Kitus tiek pareiškėjo, tiek atsakovo atstovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau neanalizavo.

17. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 ištyrimo, įvertinęs tai, kad pareiškėjo prašymas yra grindžiamas tik bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais, abejonėmis, nukreiptomis į ateitį, o ne į konkrečią teisinę situaciją, kilusią dėl šio akto taikymo, kad pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti teisingumo ministro nustatyto teisinio reglamentavimo atitikimu teisės aktams. Teismas taip pat nenustatė pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

18. Pareiškėjo skundą atmetęs, teismas valstybei nepriteisė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.

III. 19. Pareiškėjas Ž. B. apeliaciniame skunde (b. l. 170–173) prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tenkinti skundą visa apimtimi ir priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, arba grąžinti skundą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

20. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas teismo sprendimas yra prieštaringas, aprašomojoje sprendimo dalyje teismas pripažino pareiškėjo skunde nurodytas faktines aplinkybes, o motyvuojamoje dalyje jų nepaneigė. Taip pat, pareiškėjo manymu, skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir neteisingas, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio nuostatą, kad teismas privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismo sprendimas neatitinka ir oficialioje konstitucinėje doktrinoje įtvirtintų aiškumo, motyvuotumo, argumentavimo racionalumo reikalavimų, Teisėjų tarybos nutarime įtvirtintų sprendimo kokybės reikalavimų, pažeidžia konstitucinės doktrinos nuostatą dėl padarytos žalos atlyginimo privalomumo.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad bylos nagrinėjimo dalykas yra pareiškėjo teisių pažeidimai, bendrojo teisės principo ubi ius ibi remedium (jeigu yra kokia nors teisė, privalo būti ir jos gynimo priemonė) nepaisymas, bei šiais pareiškėjo teisių pažeidimais padarytos žalos atlyginimas. Pirmosios instancijos teismas pripažino ir nepaneigė, kad atsakovo atstovas įkalinimo įstaigos administracija šį nusikalstamą Įsakymą vykdė – trukdė pareiškėjui įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Teisingumo ministerija neturėjo teisės nei ministro įsakymu, nei jokiais kitais norminiais (poįstatyminias) aktais riboti kokias nors pareiškėjo teises. Šiuo atveju buvo būtina kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą tam, kad Įsakymas būtų pripažintas negaliojančiu, taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. To nepadaręs, pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą teismą, kas yra pakankamas pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti.

22. Pareiškėjo teigimu, skundžiamame teismo sprendime cituojamas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedas yra pareiškėjo teisių pažeidimo įrodymas, o ne argumentas neva pareiškėjo teisės nebuvo pažeidinėjamos. Taip pat teismas išvardino, kaip kalinami asmenys turi būti maitinami, kas apskritai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kalinami asmenys maitinami netinkamai, tai akivaizdžiai matoma iš teismo išvardintų aktų diskriminacinių nuostatų, taigi, cituojami norminiai aktai yra pareiškėjo teisių pažeidinėjimo įrodymas, o ne argumentas neva pareiškėjo teisės nebuvo pažeidžiamos. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad neva pareiškėjo argumentai yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Pareiškėjas pažymi, kad pareiškėjo teisių pažeidinėjimo faktai aiškiai matomi ir iš atsakovo atstovų atsiliepimų, ir iš paties skundžiamo teismo sprendimo teksto.

23. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime (b. l. 183–184) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino visą jam pateiktą medžiagą, objektyviai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą. Pareiškėjo skundas grindžiamas deklaratyviais ir abstrakčiais teiginiais, nesusiejant nurodytų teisės aktų su byloje aktualiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra teisiškai reikšmingos nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriaus administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, taigi, nėra jokio pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.

24. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime (b. l. 179–180) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis įstatymo nuostatų, teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose, o iš esmės atkartoja skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, į kuriuos skundžiamame teismo sprendime išsamiai atsakyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl teisingumo ministro veiksmų, priimant 2018 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 1R-213 (šio akto 1.1, 1.2, 1.4, 1.5 ir 1.12 punktuose nustatant ribojimus) bei Kybartų PN veiksmų, vykdant šį Įsakymą (nuo 2018 m. spalio 19 d. pažeidus pareiškėjo teisę apsipirkti pataisos namuose veikiančioje parduotuvėje, paėmus stalo indus ir įrankius), atlyginimo priteisimo.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjo skundas grindžiamas deklaratyviais ir abstrakčiais teiginiais apie teisės aktų pažeidimus, nesudarančiais pagrindo konstatuoti atsakovo atstovų neteisėtus veiksmus ir spręsti, kad dėl šių veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 teisėtumo ištyrimo, taip pat sprendė, kad nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, neteisingas, neatitinka oficialioje konstitucinėje doktrinoje įtvirtintų aiškumo, motyvuotumo, argumentavimo racionalumo reikalavimų, Teisėjų tarybos nutarime įtvirtintų sprendimo kokybės reikalavimų, pažeidžia konstitucinės doktrinos nuostatą dėl padarytos žalos atlyginimo privalomumo. Pareiškėjo įsitikinimu, šiuo atveju buvo būtina kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą tam, kad Įsakymas būtų pripažintas negaliojančiu, bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja, pasisako tik tais aspektais, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.

30. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

31. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus, pareiškėjui įrodinėjant patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-670-520/2020, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-624/2019, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tai reiškia, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Taigi, pareiškėjas, įrodinėdamas patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, privalo įrodyti, t. y. išsamiai apibūdinti, laisvės atėmimo įstaigos jam padarytus konkrečius neteisėtus veiksmus (neveikimą), nurodant, kada (kokiu laikotarpiu) jie buvo padaryti, išdėstant konkrečias jų padarymo aplinkybes, ir pagrįsti, kad būtent dėl padarytų neteisėtų veiksmų (neveikimo) jis patyrė neturtinę žalą.

33. Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui turinio matyti, kad reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas grindė teisingumo ministro veiksmais, priimant 2018 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 1R-213 (jo 1.1, 1.2., 1.4, 1.5, 1.12 punktais nustatant atitinkamus ribojimus) ir Kybartų PN neteisėtais veiksmais (neveikimu), vykdant (taikant) Įsakymą, t. y. Kybartų PN nuo 2018 m. spalio 19 d. ribojo teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, neparduodant daugiau kaip 2 kg vaisių ir daržovių per savaitę, neparduodant konservų, pomidorų padažo (nes šie gaminiai pakuojami į metalines arba stiklines pakuotes), neparduodant razinų, datulių, medaus, uogienės (nes minėti produktai nenumatyti Įsakyme), neparduodant pieno, aliejaus (nes į ne didesnes nei 500 ml/g pakuotes gamintojai pieno ir aliejaus nepakuoja), atiminėdami stalo įrankius, indus, arbatos puodelius (nes metaliniai šaukštai ir šaukšteliai, keramikiniai arbatos puodeliai nenumatyti Įsakyme). Taigi, pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad po Įsakymo priėmimo pataisos įstaigos parduotuvėje pareiškėjui buvo ribojamas galimų įsigyti tam tikrų maisto produktų kiekis, dalis maisto produktų buvo uždrausti, taip pat buvo atiminėjami metaliniai stalo įrankiai, indai, keramikiniai arbatos puodeliai.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kada, kokių konkrečių maisto produktų ar jų didesnių kiekių iš Kybartų PN parduotuvės jis negalėjo įsigyti, nors siekė tai padaryti, tik nurodė, kad Kybartų PN jo teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje riboja nuo 2018 m. spalio 19 d. (nuo Įsakymo priėmimo dienos). Taip pat, vykdydamas pirmosios instancijos teismo 2019 m. vasario 4 d. nutartį patikslinti, kokiomis konkrečiomis dienomis buvo pažeista pareiškėjo teisė apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, 2019 m. vasario 8 d. paaiškinimuose (b. l. 20–21) nurodė, kad teisė apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje jam buvo suteikiama penktadieniais iki 2018 m. gruodžio mėnesio, o po to – trečiadieniais ir penktadieniais. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjo paaiškinimai yra pernelyg abstraktūs ir nepakankami vertinti, kad būtent tomis dienomis pareiškėjas pataisos įstaigos parduotuvėje realiai siekė įsigyti skunde nurodytų pageidaujamų prekių, tačiau jų negalėjo įsigyti. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas teikė skundus ar pretenzijas pataisos įstaigos administracijai apie tai, kad konkrečiomis dienomis pataisos įstaigos parduotuvėje jis negalėjo įsigyti pageidaujamų prekių, tokių aplinkybių (teiktų skundų datų) pareiškėjas taip pat nenurodė. Marijampolės pataisos namų Kybartų sektorius papildomuose paaiškinimuose (b. l. 143) pažymėjo, kad pareiškėjas į pataisos įstaigos administraciją dėl negalėjimo įsigyti pieno, aliejaus, pomidorų padažo, konservų, daugiau nei 2 kg vaisių ir daržovių, razinų, datulių, medaus, uogienės nesikreipė. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad, vykdant Įsakymo nuostatas, iš pareiškėjo faktiškai buvo atimti metaliniai stalo įrankiai, indai, keramikiniai arbatos puodeliai, šių aplinkybių pareiškėjas nedetalizavo. Atsakovo atstovas Kybartų PN atsiliepime į skundą nurodė, kad iš pareiškėjo nebuvo paimti ir sunaikinti leidžiamų turėti daiktų kiekį viršijantys daiktai.

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia abstrakčiais ir neindividualizuotais argumentais (aplinkybėmis). Pareiškėjui nenurodžius konkrečių aplinkybių, susijusių su jo realiais veiksmais, siekiant pataisos įstaigos parduotuvėje įsigyti tam tikras prekes ar didesnį jų kiekį, taip pat aplinkybių, susijusių su minėtų daiktų faktiniu paėmimu, nepakanka konstatuoti, kad Kybartų PN, vykdydami Įsakymą, pareiškėjo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis, kreipdamasis į teismą, siekė užkirsti kelią dėl Įsakymo taikymo ateityje galbūt kilsiančioms neigiamoms pasekmėms, o ne įvertinti konkrečias patirtas neigiamas pasekmes, tačiau toks prevenciškas teisių gynimo būdas teisme nėra galimas.

36. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad Teisingumo ministerija apskritai neturėjo teisės nei ministro įsakymu, nei jokiais kitais norminiais (poįstatyminias) aktais riboti kokias nors pareiškėjo teises, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalį nuteistiesiems, išskyrus šio Kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrą masę nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles tvirtina Teisingumo ministerija (BVK 64 str.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teisingumo ministras Įsakymu (jo 1.1, 1.2, 1.4, 1.5 ir 1.12 punktais) numatydamas tam tikrus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimus, veikė teisės aktų suteiktų įgaliojimų pagrindu.

37. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime peržengė pareiškėjo skundo reikalavimo ribas, nurodydamas, kaip kalinamieji asmenys turi būti maitinami. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde pirmosios instanancijos teismui reikalavimą atlyginti neturtinę žalą kildino, be kita ko, iš teisės pataisos įstaigoje įsigyti tam tikrų produktų ar tam tikrą jų kiekį ribojimo, dėl ko jis negalėjo tinkamai maitintis. Argumentus dėl netinkamo maitinimo pataisos įstaigoje pagal skirtingas mitybos normas bei valgiaraščius dirbantiems ir nedirbantiems asmenims pareiškėjas nurodė skundo IV dalyje „Žalos dydis“. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas nurodytu aspektu, peržengė skundo nagrinėjimo ribas.

38. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė, jog teisingumo ministras, priimdamas Įsakymą, ir Kybartų PN, vykdydami (taikydami) Įsakymo 1.1, 1.2, 1.4, 1.5 ir 1.12 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, jo atžvilgiu atliko kokius nors konkrečius neteisėtus veiksmus, t. y. pareiškėjas išsamiai neapibūdino ir nedetalizavo su tuo susijusių aplinkybių. Tokio pobūdžio neteisėtų veiksmų, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, nenustatė ir teismas. Taigi, nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo) (CK 6.246 str. 1 d.), nėra vienos iš būtinųjų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti (CK 6.271 str. 1 d.), o tai reiškia, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos ir Kybartų PN, negali būti tenkinamas. Taigi, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

39. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo taip pat prašė inicijuoti norminę bylą dėl Įsakymo teisėtumo ištyrimo, tačiau šis pareiškėjo prašymas teismo pagrįstai buvo atmestas, kadangi nebuvo nustatyta, jog taikant Įsakymą, pareiškėjo atžvilgiu buvo atlikti konkretūs neteisėti veiksmai (neveikimas), o teisės kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jis neturi. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kuriais atsisakyta šį pareiškėjo prašymą tenkinti, taip pat pritaria teismo motyvams, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, todėl jų nekartoja.

40. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti, remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atsižvelgiant į tai, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regiono apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė