2013-07-08 Nr. AB-3518-3-61-3-00787-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-951/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00787-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 12.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. P. skundą atsakovui Valstybės įmonės Registrų centras Vilniaus filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybės įmonei Registrų centras, Č. B., M. B., J. B., J. B. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. P. (K. P.) (pareiškėjo teisių perėmėja – I. P. (toliau – ir pareiškėja)) 2012 m. kovo 13 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2011 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. RS-2512 dalį, kuria atsisakyta įregistruoti nuosavybės teises nekilnojamojo turto registre į statinius – pastatą-kiemo rūsį 2I1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą-ūkio pastatą 4Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą-ūkio pastatą 5Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatą-ūkio pastatą 6I1 m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini); 2) panaikinti Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 40, kuriuo paliktas galioti Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2011 m. gruodžio 30 d. sprendimas Nr. RS-2512; 3) panaikinti statinių – pastato-kiemo rūsio 2I1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato-ūkio pastato 4Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato-ūkio pastato 5Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastato-ūkio pastato 6Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją M. B. vardu; 4) įpareigoti Valstybės įmonės Registrų centrą įregistruoti daiktines teises į statinius – pastatą-kiemo rūsį 2I1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą-ūkio pastatą 4I1m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą-ūkio pastatą 5Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatą-ūkio pastatą 6Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), K. P. vardu.

Skunde paaiškina, kad jo seneliui J. P. nuosavybės teise priklausė pusė gyvenamojo namo bei prie jo esantys ūkiniai pastatai, (duomenys neskelbtini). Kita pusė gyvenamojo namo nuosavybės teise priklausė M. B.. 1974 m. spalio 24 d. senelis sudarė testamentą, kuriuo visą savo turtą, įskaitant gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esantį (duomenys neskelbtini), paliko pareiškėjui. Po senelio mirties 1979 m. kovo 29 d. pareiškėjas su prašymu kreipėsi į Vilniaus valstybinę notarinę kontorą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo pagal testamentą. Atsižvelgus į (duomenys neskelbtini) 1979 m. balandžio 9 d. išduotas pažymas Nr. 22, Nr. 23 bei (duomenys neskelbtini) 1979 m. kovo 16 d. pažymą Nr. 300, 1979 m. balandžio 28 d. pareiškėjui buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą, kuriuo jis paveldėjo seneliui priklausiusį turtą: gyvenamąjį namą, 60 kv. m bendro naudingojo ploto, iš kurio gyvenamasis plotas sudaro 32 kv. m ir priklausinius – tvartą 30 kv. m, daržinę 30 kv. m, rūsį 12 kv. m, esančius (duomenys neskelbtini). 1987 m. spalio 10 d. pareiškėjo prašymu buvo atlikta gyvenamojo namo ir jo priklausinių inventorizacija, sudarytas asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo techninis pasas – gyvenamasis namas ir jo priklausiniai buvo įregistruoti Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure.

Nurodė, jog per atstovą, VĮ Registro centro Vilniaus filialui buvo pateiktas 2011 m. gruodžio 15 d. prašymas, kuriuo buvo prašoma įregistruoti pareiškėjo vardu nuosavybės teises į gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį – 2 kambarių butą, kurio plotas 55,83 kv. m bei gyvenamojo namo priklausinius – kiemo rūsį, žemės sklypo eksplikacijoje pažymėtą indeksu 2I1b ūkio pastatą, žemės sklypo eksplikacijoje pažymėtą indeksu 4I1m, ūkio pastatą, žemės sklypo eksplikacijoje pažymėtą indeksu 5I1m, ūkio pastatą, žemės sklypo eksplikacijoje pažymėtą indeksu 6I1m, esančius (duomenys neskelbtini). Išnagrinėjęs prašymą, 2011 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. RS-2512 VĮ Registrų centro Vilniaus filialas nusprendė įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teises į 1/2 dalį gyvenamojo namo, atsisakant įregistruoti nuosavybės teises į kiemo rūsį 2I1b, ūkio pastatą 4I1m, ūkio pastatą 5I1m bei ūkio pastatą 6I1m. Atsisakymo pagrindas – nuosavybės teisės į juos Nekilnojamojo turto registre (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymos Nr. J-531 pagrindu jau yra įregistruotos M. B. vardu. Teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas dalyje dėl atsisakymo įregistruoti nuosavybės teisę į nurodytus statinius buvo apskųstas Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai. Ji 2012 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 40 atsisakė tenkinti skundą bei paliko galioti 2011 m. gruodžio 30 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo sprendimą Nr. RS-2512.

Manė, kad skundžiami aktai yra neteisėti, priimti pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pažymėjo, kad sprendimai paremti tik formaliais kriterijais, nesigilinant į pastatų nuosavybės teisių atsiradimo pagrindą, o būtent: 2010 m. lapkričio 8 d. Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) Nr. J-531, neturėjo ir negalėjo būti pripažinta patikimu dokumentu, įrodančiu M. B. daiktines teises į pastatus, nes ji nėra nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, be to, šioji pažyma neatitinka tikrovės. Pabrėžė, jog nors teritorinis registratorius nenurodė šios pažymos turinio, tačiau iš jos išdavimo datos galima spręsti, kad seniūnija šiame dokumente netiksliai ir klaidingai nurodė ūkinėse knygose esančius įrašus, kurie tik gali būti laikomi yra nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu. Būtent – šių ūkinių knygų įrašuose bei 1979 metų pažymose minimi ūkiniai pastatai, kurie priklausė pareiškėjo seneliui, o vėliau – pareiškėjui. Pareiškėjas tvirtina, kad aplinkybę, jog jis tapo šių ūkinių pastatų savininku, patvirtina ir 1979 m. balandžio 28 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą.

Pridūrė, kad Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos argumentas, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog pasibaigė M. B. nuosavybės teisės į ginčo pastatus – pastatą kiemo rūsį 2I1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą-ūkio pastatą 4Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą-ūkio pastatą 5Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatą-ūkio pastatą 6I1m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra nepagrįstas, nes tokio pobūdžio dokumentų pareiškėjas pateikti negalėjo, kadangi M. B. nuosavybės teisės į šiuos pastatus niekada ir neatsirado. Todėl manė, kad remiantis visais pareiškėjo pateiktais dokumentais, privalėjo būti panaikinta ginčo pastatų teisinė registracija M. B. vardu, o statiniai turėjo būti įregistruoti pareiškėjo vardu.

Atsakovas Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjo K. P. atstovas advokatas P. B. teritoriniam registratoriui 2011 m. gruodžio 15 d. pateikė prašymą įregistruoti K. P. nuosavybės teisę į 1/2 dalį gyvenamojo namo 1A1m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo rūsį 2I1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo virtuvę 3I1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastatą 4Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastatą 5Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkio pastatą 6Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), į kuriuos, galiojančios ir nenuginčytos pažymos pagrindu įregistruota M.

B. nuosavybės teisė. Kartu su 2011 m. gruodžio 15 d. prašymu teritoriniam registratoriui buvo pateikti: 1976 – 1979 m. išrašas iš ūkinių knygų, J. P. testamento, J. P. mirties liudijimo, K. P. prašymo dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, (duomenys neskelbtini)1979 m. balandžio 9 d. pažymos Nr. 22, (duomenys neskelbtini) 1979 m. balandžio 9 d. pažymos Nr. 23, (duomenys neskelbtini) 1979 m. kovo 19 d. pažymos Nr. 300, Vilniaus valstybinės notarinės kontoros 1979 m. balandžio 28 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą reg.

Nr. 1-1196 kopijos ir 1987 m. gruodžio 10 d. parengta nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų byla. Išnagrinėjęs pareiškėjo K. P. prašymą ir pateiktus dokumentus, teritorinis registratorius įregistravo pareiškėjo nuosavybės teisę į 1/2 dalį gyvenamojo namo 1A1m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir atsisakė įregistruoti nuosavybės teisę į kiemo rūsį 2I1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo virtuvę 3I1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastatą 4Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastatą 5Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkio pastatą 6I1 m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nes į šiuos pastatus pažymos pagrindu buvo įregistruota M.

B. nuosavybės teisė. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad pažyma negalėjo būti pripažinta patikimu dokumentu, įrodančiu M. B. nuosavybės teisę į pastatus, nes tokio dokumento juridinę galią nustato Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 1 punktas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 27 d. nutarimo Nr. 1263 redakcija) patvirtinto Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įgytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. sąrašo 2.1, 2.2 punktai.

Be to, pats pareiškėjas teigia, kad seniūnija pažymoje neteisingai ir netiksliai nurodė ūkinėse knygose esančius įrašus, kurie gali patvirtinti nuosavybės teisę. Nežiūrint į tai, pareiškėjas pažymos – M. B. nuosavybės teisę patvirtinančio juridinio pagrindo neginčija, tačiau teigia, kad atsakovai privalėjo panaikinti M. B. nuosavybės teisės registraciją į pastatus ir į juos įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teisę. Pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, o už dokumentuose pateiktų duomenų teisingumą atsako juos išdavę asmenys ar institucijos.

Pareiškėjas neįrodinėja, kad pažyma, kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre įrašyti ginčo duomenys, yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl nenuginčijus šio dokumento, nėra teisinio pagrindo reikšti savarankišką reikalavimą Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui naikinti jos pagrindu įrašytus duomenis. Nekilnojamojo turto registro duomenų įrašymo, keitimo ir tikslinimo tvarka nuosekliai išdėstyta skundžiamame Komisijos sprendime (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16, 22, 23, 33 straipsniai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 19, 35, 45, 46 punktai).

Šios teisės normos nenumato Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teisės ir pareigos pačiam vertinti juridinių pagrindų teisėtumo ir pagrįstumo, nes jo, kaip viešojo administravimo subjekto teisės ir pareigos (kompetencijos ribos) yra aiškiai reglamentuotos teisės aktų. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas negali pats vertinti pateiktų dokumentų (daiktinių teisių atsiradimo juridinių pagrindų) pagrįstumo ir teisėtumo kaip teigia skunde pareiškėjas, ir negali be teisės aktų nustatyto teisinio pagrindo išregistruoti M.

B. nuosavybės teisės į ginčo statinius, nes taip pažeistų jos teises ir teisėtus interesus.

Pažymėjo, kad 1979 m. balandžio 28 d. paveldėjimo teisės liudijime pagal testamentą, reg. Nr. 1-1196, nurodyta, kad paveldimą turtą sudaro tvartas (30 kv. m), daržinė (30 kv. m) ir rūsys (12 kv. m), tačiau pareiškėjas prašė įregistruoti kiemo rūsį 2I1b (užstatytas plotas 16 kv. m), ūkio pastatą 4Ilm (užstatytas plotas 65 kv. m), ūkio pastatą 5Ilm (užstatytas plotas 68 kv. m) ir ūkio pastatą 6I1 m (užstatytas plotas 28 kv. m). Atkreipė dėmesį, jog šie keturių ginčo pastatų duomenys užfiksuoti 1987 m. gruodžio 10 d. kadastrinių matavimų metu neatitinka nė vieno iš 3-jų paveldėtų pastatų duomenų (jų plotų), todėl objektyviai nėra galimybės nustatyti, kokius konkrečius statinius pareiškėjas paveldėjo. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 8 punktas numato, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, jei pateikto dokumento duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampa su į nekilnojamojo turto kadastrą įrašytais duomenimis apie tą daiktą. Pažymėjo, jog ši aplinkybė rodo, kad K. P. 2011 m. gruodžio 15 d. pateiktas prašymas negalėjo būti patenkintas ir dėl šios įstatymo numatytos aplinkybės. Pastebėjo, kad pareiškėjo teiginio, kad gyvenamasis namas ir jo priklausiniai buvo įregistruoti Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure nepatvirtina nei jo pateikti dokumentai, nei istoriniai Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko (įrašo Nr. 10/56123) duomenys. Pareiškėjo minima 1987 m. gruodžio 10 d. atlikta statinių inventorizacija nebuvo ir nėra laikoma statinių teisiniu įregistravimu tiek pagal tuo metu, tiek pagal šiuo metu galiojančias teisės normas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. atsiliepimu į skundą paaiškino, kad M. B. mirė 2008 m. gruodžio 14 d., o ji kartu su kitais paveldėtojais įstatymų nustatytais terminais priėmė palikimą ir įregistravo nuosavybės teisę VĮ Registrų centras 2012 m. balandžio 5 d. Pažymėjo, jog sutinka su skunde nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad namas nuosavybės teise priklausė K. P. ir M. B.. M. B. nuosavybės teisę į namą ir priklausinius įgijo paveldėjusi namą iš savo tėvo P. P.. Pažymi, kad dėl Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) išduotos pažymos, kad 1991–1995 metų ūkinėje knygoje Nr. 28 M. B. vardu įregistruota 1/2 dalis namo ir ūkiniai pastatai, trečiasis suinteresuotas asmuo neturi pagrindo abejoti.

Pastebėjo, kad pareiškėjo pateikiamuose dokumentuose nėra aiškiai nurodyti paveldėti nekilnojamieji daiktai. Paveldėjimo teisės liudijime, išduotame K. P., nurodyta, kad paveldimas visas gyvenamasis namas (60 kv. m.), nors viso namo plotas sudaro 120 kv. m ir pareiškėjas iš tikrųjų paveldėjo 1/2 dalį namo. Taip pat paveldėjimo teisės liudijime nurodyti 3 ūkio statiniai: tvartas, daržinė, rūsys, o pareiškėjas prašo įregistruoti nuosavybę į keturis statinius. Pažyma, kurios pagrindu išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, yra 1979 m. balandžio 9 d. Ją išdavė (duomenys neskelbtini) tarybos vykdomasis komitetas. Pažymą, kuria vadovavosi VĮ Registrų centras įregistruodamas M. B. nuosavybės teises, išdavė (duomenys neskelbtini) 2010 m. lapkričio 8 d. Seniūnija vadovavosi 1991–1995 m. ūkine knyga Nr. 28, todėl vertina, kad duomenys buvo atnaujinti ir nėra pagrindo jais abejoti.

Patvirtino aplinkybes, kad gyvenamasis namas ir priklausiniai buvo naudojami taip: vieną dalį naudojo savininkė M. B. ir jos šeima, kitą – J. P., po jo mirties – K. P. ir jo šeimos nariai. Prie namo esantys pastatai buvo naudojami atskirai: vienais naudojosi M. B., o skunde nurodytais pastatais: pastatu-kiemo rūsiu 2I1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatu-ūkio pastatu 4I1m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatu-ūkio pastatu Nr. 5Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatu-ūkio pastatu 6Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) naudojosi tik J. P., po jo mirties – K. P. ir jo šeimos nariai. Atkreipia dėmesį, kad daikto valdymas, dar neįrodo, kad valdančiajam asmeniui priklauso ir nuosavybės teisės.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu į pareiškėjo skundą jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad 2011 m. vasario 14 d. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos posėdyje buvo išnagrinėtas K. P. atstovo advokato P. B. 2012 m. sausio 17 d. skundas, dėl kurio priimtas sprendimas Nr. 40. Sprendime yra aiškiai ir išsamiai išdėstyti šio sprendimo priėmimo motyvai ir pagrindai, o K. P. atstovas advokatas P. B., teikdamas teismui skundą dėl šio sprendimo, naujų reikalavimų ir argumentų teismui nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjos I. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė šias faktines bylos aplinkybes: 2010 m. lapkričio 8 d. (duomenys neskelbtini) išdavė pažymą Nr. J-531, kurioje pažymima, kad 1991–1995 metų ūkinėje knygoje Nr. 28, asmeninės sąskaitos Nr. 1491 įrašyta, kad M. B. vardu įregistruota 1/2 dalis gyvenamojo namo, inventorizacijos byloje pažymėto 1A1/m, bendras plotas 112,62 kv. m ir ūkiniai pastatai, pažymėti 2I1/b, 3I1/b, 4I1/b, 5I1/b, 6I1/b, 7I1/b, 8I1/b, 9I1/b, 10I1/b, kurie yra (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro Vilniaus filialas šios pažymos pagrindu minėtus statinius įregistravo kaip M.

B., kurios įstatyminiai įpėdiniai ir procesinių teisių šioje byloje perėmėjai yra tretieji suinteresuoti asmenys J. B., Č. B., M. B. ir J. B., nuosavybę (t. I, b. l. 141 – 156). Tai patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (t. I, b. l. 119 – 124). K. P., kurio teisių perėmėja yra I. P. (t. I, b. l. 160 – 165), siekdamas įsiteisinti nuosavybę į 1/2 dalį gyvenamojo namo, inventorizacijos byloje pažymėto 1A1/m – 2 kambarių butą, kurio plotas 55,83 kv. m, kiemo rūsį 2I1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastatą 4Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastatą 5Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkio pastatą 6I1m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), per savo atstovą kreipėsi į atsakovą VĮ Registrų centro Vilniaus filialą su prašymu įregistruoti nekilnojamojo turto registre daiktą ir jo nuosavybės teises į minėtus statinius (t.

I, b. l. 33 – 34). VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2011 m. gruodžio 30 d. priėmė sprendimą Nr. RS-2512, kuriuo nuspręsta įregistruoti nuosavybės teises K. P. į 1/2 gyvenamojo namo dalį, o prašymas dėl jo nuosavybės teisių įregistravimo nekilnojamojo turto registre į statinius – pastatą-kiemo rūsį 2I1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą-ūkio pastatą 4Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą-ūkio pastatą 5Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatą-ūkio pastatą 6I1 m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), netenkintas tuo pagrindu, kad nuosavybės teisės į juos įregistruotos M.

B. vardu 2010 m. lapkričio 8 d. (duomenys neskelbtini) išduotos pažymos Nr. J-531 pagrindu (t. I, b. l. 35). VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2012 m. vasario 14 d. priėmė sprendimą Nr. 40, kuriuo paliko galioti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2011 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. RS-2512 (t. I, b. l. 38-40).

Teismas rėmėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, 16 straipsnio 1 dalimi, 23 straipsniu bei pažymėjo, jog pareiškėja konkrečiu atveju nepateikė įrodymų, kad pasibaigė M. B. nuosavybės teisės į statinius. Nurodė, jog ji neginčija 2010 m. lapkričio 8 d. (duomenys neskelbtini) pažymos Nr. J-531, kuri buvo M. B. nuosavybės teisių įregistravimo pagrindu. Išdėstė ir tai, jog nors pareiškėja ir tvirtina, kad tą aplinkybę, jog ji tapo šių ūkinių pastatų savininke patvirtina 1979 m. balandžio 28 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą, neatitinka jame nurodyti ir pareiškėjos prašomi įregistruoti statinių plotai, t. y. minėtame paveldėjimo teisės liudijime nurodyta, kad paveldimą turtą sudaro tvartas (30 kv. m.), daržinė (30 kv. m.) ir rūsys (12 kv. m), o pareiškėja prašė įregistruoti kiemo rūsį 2I1b (užstatytas plotas 16 kv. m), ūkio pastatą 4Ilm (užstatytas plotas 65 kv. m), ūkio pastatą 5Ilm (užstatytas plotas 68 kv. m) ir ūkio pastatą 6I1 m (užstatytas plotas 28 kv. m). Rėmėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 8 punktu ir pažymėjo, jog registro tvarkytojas turi atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, jei pateikto dokumento duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampa su į nekilnojamojo turto kadastrą įrašytais duomenimis apie tą daiktą. Pridūrė ir tai, jog nepasisakys dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su teiginiais dėl atitikimo tarp įrašų ūkinėse knygose ir 2010 m. lapkričio 8 d. (duomenys neskelbtini) pažymoje Nr. J-531, kadangi šios pažymos teisėtumas neginčijamas ir tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

III. Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu, padavė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 16 – 19), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą patenkinti visiškai.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais bei mano, jog jis neteisingai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktų rašytinių įrodymų turinį, todėl netinkamai taikė materialines normas, susijusias su daiktinių teisių įregistravimų viešame registre, kas turėjo lemiamą įtaką priimant nepagrįstą sprendimą. Pažymi, jog bylos nagrinėjimo metu teismui pateikė (duomenys neskelbtini) atsakymą į jos atstovo 2012 m. liepos 11 d. prašymą dėl 2010 m. lapkričio 8 d. (duomenys neskelbtini) pažymos Nr. J-531 pagrįstumo, kuriame nurodyta, kad VĮ Registrų centras neteisingai suprato šios pažymos turinį, nes šioje pažymoje seniūnija nurodė, kad 1991 – 1995 metų ūkinėje knygoje Nr. 28, asmeninės sąskaitos Nr. 1491 įrašyta, kad M. B. įregistruota teisė tik į 1/2 dalį gyvenamojo namo, kuris naujai sudarytoje inventorinėje byloje pažymėtas 1A1/m, bendro 112,62 kv. m. ploto kartu su ūkiniais pastatais. Pabrėžia, jog šioje pažymoje seniūnija nenurodė, kad ūkiniai pastatai ūkinėse knygose įregistruoti M. B. vardu, ką patvirtina ir byloje pateiktos ūkinės knygos Nr. 28 asmeninės sąskaitos Nr. 1491 kopija. Kaip bebūtų, teismas dėl šių įrodymų sprendime išvis nepasisakė, nepagrįstai spręsdamas, jog ji nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių tai, kad M. B. nuosavybės teisė į statinius pasibaigė. Remiasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsniu bei Nuostatų 2.1 ir 2.2 punktais bei pažymi, jog atsižvelgdamas į tai, kad minėtoje pažymoje Nr. J-531 nėra nurodyta apie M. B. nuosavybės teises į ginčo statinius bei remdamasis paminėtomis nuostatomis, registro tvarkytojas neturėjo teisinio pagrindo įregistruoti nuosavybės teises į ginčo pastatus M. B. vardu.

Išdėsto faktines bylos aplinkybes bei remiasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktu, be kita ko, įtvirtinančiu, jog daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimą lemia paveldėjimo teisės liudijimas bei šio įstatymo 23 straipsniu, numatančiu, jog prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo <...> kartu pateikdamas prašomų įregistruoti daiktinių teisių <...> atsiradimą patvirtinančius dokumentus <...> Išdėsto, jog vadovaujantis nurodytomis teisės akto nuostatomis jos tėvas K. P. VĮ Registro centro Vilniaus filialui 2011 m. gruodžio 15 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė įregistruoti nuosavybės teisę į ginčo gyvenamąjį namą bei jo priklausinius, kaip pagrindą nuosavybės teisėms įregistruoti, pateikdamas 1979 m. balandžio 28 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą bei kitus nustatytus dokumentus. Taigi, registro tvarkytojui buvo pateiktas vienas iš Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų dokumentų, patvirtinantis prašomų įregistruoti daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą. Pažymėjo, kad pateiktas dokumentas patvirtino jos tėvo daiktinių teisių atsiradimą į ginčo statinius dar nuo 1978 m. rugsėjo 13 d., o iš byloje esančių ūkinių knygų įrašų bei 1979 metų pažymų matyti, kad yra minimi ginčo ūkiniai pastatai, kurie priklausė jos proseneliui J. P., o vėliau ir jos tėvui – K. P.. Dėl nurodytų aplinkybių mano, jog registro tvarkytojas, gavęs jos tėvo prašymą ir kitus dokumentus, privalėjo patikrinti, ar nekilnojamo turto registre įregistruoti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šiuos duomenis registro tvarkytojas anksčiau įrašė ir nustačius, kad nėra duomenų, jog ginčo statiniai nuosavybės teise būtų priklausę J. B., privalėjo šiuos klaidingus duomenis ištaisyti (Nekilnojamo turto registro įstatymo 33 str.).

Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (t. II, b. l. 25 – 26) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad (duomenys neskelbtini) 2010 m. lapkričio 8 d. pažymoje Nr. J-531 nebuvo duomenų apie M. B. nuosavybės teisę į šiuos pastatus, nes pažymoje nurodyti duomenys atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 27 d. nutarimo Nr. 1263 redakcija) patvirtinto Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įgytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo nuostatas. Be to, pažymos turinys pagrįstas ūkinių knygų įrašais, nurodytas visų M. B. priklausančių pastatų pažymėjimas plane, leidžiantis identifikuoti kiekvieną pastatą, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjos argumentu, kad pažymoje seniūnija nenurodė, jog ūkiniai pastatai ūkinėse knygose įregistruoti M. B. vardu.

Atkreipia dėmesį, jog nors pareiškėja ir teigia, kad ginčas kilęs dėl Nekilnojamojo turto registro duomenų netinkamo tvarkymo – nepagrįsto atsisakymo pakeisti įrašytus duomenis teisingais, tačiau ji nėra nuginčijusi šių duomenų įrašymo pagrindo – pažymos – ir jos neginčija, nekreipdama dėmesio ir į tą aplinkybę, jog 1979 m. balandžio 28 d. paveldėjimo teisės liudijime pagal testamentą nurodyti paveldimų pastatų duomenys neatitinka duomenų, užfiksuotų 1987 m. gruodžio 10 d. vykusių kadastrinių matavimų metu. Todėl tikina, jog objektyviai nėra galimybės nustatyti, kokius konkrečius statinius ji paveldėjo, kas sudaro pagrindą pateikto prašymo netenkinti ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 8 punkto pagrindu.

Taip pat nurodo, jog pareiškėja netinkamai supranta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnį. Šiuo aspektu nurodo, jog Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalies norma numato tik techninių klaidų ištaisymo galimybę, be to, neturi būti pagrindo manyti, kad toks ištaisymas pažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą ar trečiųjų asmenų interesus. Teigia, jog konkrečiu atveju pareiškėja tokį taisymą sieja su kitų asmenų nuosavybės teisės į ginčo statinius išregistravimu ir K. P. nuosavybės teisės į juos įregistravimu. Priduria, jog daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (t. II, b. l. 27 – 31) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad (duomenys neskelbtini) 2010 m. lapkričio 8 d. pažyma Nr. J-531 negalėjo būti pripažinta tinkamu dokumentu, įrodančiu M. B. nuosavybės teisę į ginčo pastatus. Remiasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 14 straipsniu, 22 straipsniu, 23 straipsniu, Civilinio kodekso 4.253 straipsniu, 4.256 straipsniu bei tikina, jog atsižvelgiant į šių straipsnių reikalavimus darytina išvada, jog minėtoje pažymoje užteko duomenų, būtinų įregistravimui Nekilnojamojo turto registre, todėl ji yra tinkamas dokumentas, patvirtinantis M. B. nuosavybės teisę į ginčo statinius. Atkreipia dėmesį, jog už dokumentuose pateiktų dokumentų teisingumą atsako juos išdavę asmenys ar institucijos. Kaip bebūtų, pareiškėja neįrodinėja, jog pažyma, kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre įrašyti ginčo duomenys, yra nepagrįsta ir neteisėta, neginčija šios pažymos įstatymo nustatyta tvarka, todėl nenuginčijus šio dokumento, nėra teisinio pagrindo reikšti savarankišką reikalavimą registro tvarkytojui naikinti jos pagrindu įrašytus duomenis.

Taip pat nesutinka su tuo, jog pažymoje esą neteisingai ir netiksliai nurodyti ūkinėse knygose esantys įrašai turėtų būti pakeisti teisingais. Šiuo aspektu nurodo, jog Nuostatai, kuriuose yra išvardintos registro tvarkytojo teisės ar pareigos nenumato registro tvarkytojo teisės ar pareigos pačiam vertinti pateiktų dokumentų teisėtumo, pagrįstumo, jis neprivalo aiškintis aplinkybių, kviesti ir apklausti liudytojus, nustatyti ir patvirtinti juridinių faktų atsiradimą, buvimą ar pan. Taip pat remiasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų 19, 35, 45 ir 46 punktais bei pabrėžia, jog registro tvarkytojas negali be teisės aktų nustatyto teisinio pagrindo išregistruoti M. B. nuosavybės teisių į ginčo statinius, nes tai pažeistų jos teises ir teisėtus interesus.

Vadovaujasi ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsniu bei pažymi, jog pareiškėja nepateikė nenuginčijamų duomenų apie tai, kad įregistruojant ginčo statinius M. B. vardu, buvo padarytos klaidos ar kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti (nenuginčijo daiktinių teisių atsiradimo juridinių pagrindų).

Be to, nors pareiškėja ir teigia, jog aplinkybę, kad K. P. tapo ginčo ūkio pastatų savininku patvirtina 1979 m. balandžio 28 d. paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą, iš bylos duomenų matyti, jog nesutampa jame nurodyti ir kadastrinių matavimų, atliktų 1987 m. gruodžio 10 d. metu, užfiksuoti ginčo pastatų duomenys, todėl registro tvarkytojas pateikto prašymo negalėjo patenkinti ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 8 punkto pagrindu.

Priduria, jog teismas sprendime pagrįstai nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su teiginiais dėl atitikimo tarp įrašų ūkinėse knygose ir 2010 m. lapkričio 8 d. (duomenys neskelbtini) išduotos pažymos Nr. J-531 turinio, nes šios pažymos teisėtumas nėra ginčijamas ir tai nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas.

Tretieji suinteresuotieji asmenys J. B., M. B., Č. B. ir J. B. atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (t. II, b. l. 33 – 34) prašo ginčą spręsti ir sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Atsiliepime pažymi, jog pareiškėja nepateikė į bylą jokių naujų įrodymų, kurių pagrindu VĮ Registrų centro sprendimas galėtų būti panaikintas. Pažymi, jog 2010 m. lapkričio 8 d. pažyma Nr. J-531, kuria vadovavosi VĮ Registrų centras, iki šiol yra galiojanti, be to, mano, jog Šalčininkų rajono savivaldybės administracija, išduodama minėtąją pažymą duomenis apie nekilnojamą turtą buvo tinkamai atnaujinusi, todėl jais nėra pagrindo abejoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos esminis dalykas – atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2011 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. RS-2512 dalis, kuria atsisakyta įregistruoti nuosavybės teises nekilnojamojo turto registre į statinius – pastatą-kiemo rūsį 2I1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą-ūkio pastatą 4Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą-ūkio pastatą 5Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatą-ūkio pastatą 6I1 m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo statiniai).

Pareiškėja, keldama administracinį ginčą, su minėtuoju sprendimu nesutinka, taip pat prašo teismo panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 40, kurio minėtasis sprendimas buvo paliktas galioti bei panaikinti ginčo statinių teisinę registracinę M. B. vardu bei įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti daiktines teises į ginčo statinius K. P. vardu.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog 2010 m. lapkričio 8 d. (duomenys neskelbtini) išdavė pažymą Nr. J-531, kurioje pažymima, kad 1991–1995 metų ūkinėje knygoje Nr. 28, asmeninės sąskaitos Nr. 1491 įrašyta, kad M. B. vardu įregistruota 1/2 dalis gyvenamojo namo, inventorizacijos byloje pažymėto 1A1/m, bendras plotas 112,62 kv. m ir ūkiniai pastatai, pažymėti 2I1/b, 3I1/b, 4I1/b, 5I1/b, 6I1/b, 7I1/b, 8I1/b, 9I1/b, 10I1/b, kurie yra (duomenys neskelbtini).

VĮ Registrų centro Vilniaus filialas šios pažymos pagrindu minėtus statinius įregistravo kaip M. B., kurios įstatyminiai įpėdiniai ir procesinių teisių šioje byloje perėmėjai yra tretieji suinteresuoti asmenys J. B., Č. B., M. B. ir J. B., nuosavybę (t. I, b. l. 141 – 156), ką, be kita ko, patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (t. I, b. l. 119 – 124).

K. P., kurio teisių perėmėja yra pareiškėja I. P. (t. I, b. l. 160 – 165), siekdamas įsiteisinti nuosavybę į 1/2 dalį gyvenamojo namo, inventorizacijos byloje pažymėto 1A1/m – 2 kambarių butą, kurio plotas 55,83 kv. m bei jo priklausinius 2011 m. gruodžio 15 d. su prašymu per savo atstovą kreipėsi į VĮ Registro centro Vilniaus filialą.

VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2011 m. gruodžio 30 d. priėmė sprendimą Nr. RS-2512, kuriuo nuspręsta įregistruoti nuosavybės teises K. P. į 1/2 gyvenamojo namo dalį (juridinis registravimo pagrindas – paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas), o prašymo dėl jo teisių įregistravimo į ginčo statinius – netenkinti. Registro tvarkytojas nurodė tokio sprendimo priėmimo pagrindą – Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 2 punktą bei 29 straipsnio 7 punktą.

Nesutikdamas su teritorinio registratoriaus sprendimu dalyje dėl atsisakymo įregistruoti jo nuosavybės teisę į ginčo pastatus K. P. su skundu kreipėsi į Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisiją, kuri 2012 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 40 paliko galioti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2011 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. RS-2512 (t. I, b. l. 38 – 40).

Iš Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendime pateikiamos motyvacijos suprastina, jog pareiškėjo prašymas dalyje nebuvo tenkintas, nes jis nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad pasibaigė M. B. nuosavybės teisės į ginčo statinius. Be to, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) išduota pažyma Nr. J-531, kurios pagrindu M. B. nuosavybės teisė buvo įregistruota, nėra pripažinta negaliojančia ar nuginčyta įstatymų nustatyta tvarka. Sprendime taip pat nurodoma, jog K. P. pateikti dokumentai nėra pagrindu pakeisti įrašus nekilnojamojo turto registre, nes įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ginčą, sprendė, jog pareiškėjos skundas dėl apžvelgtų teritorinio ir centrinio registratoriaus sprendimų panaikinimo bei daiktinių teisių į ginčo statinius įregistravimo atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu bei vertina, jog jis priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei atlikus teisingą ginčo teisinį kvalifikavimą.

Pažymėtina, jog iš ginčo aplinkybių matyti, kad K. P., teikdamas prašymą teritoriniam registratoriui, iš esmės siekė įregistruoti savo nuosavybės teisę į kitam asmeniui – mirusios M. B. (t. I, b. l. 117) įpėdiniams – jau įregistruotus priklausančiais ginčo statinius, ką patvirtina byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (t. I, b. l. 119 – 124). Nustatyta, kad kitam asmeniui priklausančią ginčo nuosavybę įregistruoti pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 1 punktą ir bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 27 d. nutarimo Nr. 1263 redakcija) patvirtinto Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įgytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. sąrašo (toliau – ir Dokumentų sąrašas) 2.1 ir 2.2 punktus pagrindą sudarė 2010 m. lapkričio 8 d. (duomenys neskelbtini) pažyma Nr. J-531. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad minėtoji pažyma, kaip dokumentas kurio pagrindu į ginčo statinius nuosavybė buvo įregistruota kitų asmenų vardu, yra nuginčyta, todėl spręstina, jog teritorinis registratorius pagrįstai atsisakė įregistruoti K. P. nuosavybės teisę į ginčo statinius. Pareiškėja savo ruožtu nepagrįstai teigia, jog minėtoji pažyma negali būti pripažįstama tinkamu dokumentu, įrodančiu M. B. daiktines teises į ginčo pastatus, nes tokie jos teiginiai neatitinka aukščiau paminėtoms Nekilnojamojo turto registro įstatymo ir Dokumentų sąrašo nuostatoms, ex lege pripažįstančioms tokio pobūdžio dokumentą kaip daiktinių teisių įregistravimo registre teisinį pagrindą.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011, kt.).

Teismų praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Taigi nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012, kt.).

Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog K. P. savo prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į ginčo statinius grindė tuo, jog jam ginčo pastatai priklauso pagal 1979 m. balandžio 28 d. paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą pagal jo senelio testamentą. Be to, jis neigė faktą, jog M. B. kada nors priklausė nuosavybės teisės į ginčo pastatus. M. B. teisių perėmėjai savo ruožtu atsikirto, kad K. P. ir jo šeimos narių ginčo pastatų faktinis valdymas savaime neįrodo jo nuosavybės teisių į jį. Visa tai, sudaro prielaidą teigti, jog tarp pareiškėjos ir M. B. įpėdinių iš esmės yra kilęs ginčas dėl nuosavybės teisės, o tokio ginčo nekilnojamojo turto registratorius bei administracinis teismas, nagrinėdamas registratoriaus sprendimų teisėtumą, neturi teisės spręsti. Priešingai – tokius ginčus sprendžia bendrosios kompetencijos teismai.

Pareiškėja tikina, jog minėtasis paveldėjimo liudijimas pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 5 punktą yra pagrindas įregistruoti daiktines teises. Todėl K. P., kaip suprastina, vadovaudamasis šio įstatymo 23 straipsnio nuostatomis, galėjo teikti jį kartu su prašymu įregistruoti nuosavybės teisę į ginčo statinius, o registratorius savo ruožtu turėjo šį prašymą tenkinti. Teisėjų kolegija pažymi, jog tiek paveldėjimo teisės liudijimas, tiek valstybės institucijos sprendimas pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnį yra lygiaverčiai daiktinių teisių registravimo registre pagrindai. Todėl konkrečiu atveju nustačius, jog M. B. įpėdiniai buvo pirmesni pateikti vieną iš minėtame straipsnyje daiktines teises patvirtinančių dokumentų ir tokiu būdu įregistruoti jas viešame registre, nevertinant pareiškėjo turimo dokumento teisingumo, pasakytina, jog jis, siekdamas daiktinių teisių į ginčo pastatus registraciją pakeisti, turėjo minėtąjį dokumentą nuginčyti, spręsdamas ginčą dėl nuosavybės teisės. Tuo tarpu pats lygiaverčio valstybiniam institucijos sprendimui Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio prasme dokumento pateikimas registratoriui automatiško jo daiktinių teisių įregistravimo nesuponuoja, nes pagal bendrąjį principą teisė palankesnė tam, kas pirmesnis laike (qui prior est tempore, potior est jure).

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, jog teritorinis registratorius pagrįstai atsisakė įregistruoti K. P. nuosavybės teisę į ginčo statinius. Atsižvelgiant į specifinę registro tvarkytojo funkciją – iš jam pateiktų dokumentų perkelti duomenis į viešąjį registrą – jam taip pat nekilo pareiga tikrinti (duomenys neskelbtini) pažymos Nr. J-531 teisingumo, inter alia, joje užfiksuotų duomenų apie ginčo pastatus atitikties ūkinėse knygose esančiais įrašais, ką nepagrįstai bando įteigti pareiškėja, ar atlikti kokį nors papildomą tyrimą. Byloje buvo padaryta teisinga išvada, jog pareiškėja neįrodė fakto, kad baigėsi M. B. daiktinės teisės į ginčo pastatus, todėl perregistruoti jas kito asmens vardu, šiajam pateikus paveldėjimo teisės liudijimą nebuvo jokio pagrindo. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnis kito asmens vardu jau atliktos registracijos eksplicitiškai neįvardija kaip pagrindo, suteikiančio registratoriui teisę atsisakyti registruoti daiktines teises, todėl jis konkrečiu atveju priimdamas ginčo sprendimą pagrįstai vadovavosi šio straipsnio 7 punktu, abstrakčiai įtvirtinančiu, jog daiktines teises įregistruoti atsisakoma, kai įstatymai nenumato galimybės tokias teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ar juridinius faktus registruoti nekilnojamojo turto registre.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pritaria tam pirmosios instancijos teismo motyvui, jog konkrečiu atveju nesutapo K. P. 1979 m. balandžio 28 d. paveldėjimo teisės liudijime pagal testamentą nurodyti ir kadastrinių matavimų, atliktų 1987 m. gruodžio 10 d, metu, užfiksuoti duomenys apie ginčo pastatus, kas sudarė papildomą, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 8 punkte įtvirtintą, pagrindą registratoriui atsisakyti registruoti nuosavybės teisę į ginčo pastatus bei plačiau dėl šių nustatytųjų neatitikimų nepasisako.

Atitinkamai tenkinti pareiškėjos reikalavimo bei panaikinti teritorinių ir centrinių registratorių priimtus sprendimus bei ginčo pastatų teisinę registraciją M. B. vardu ir įpareigoti teritorinį registratorių perregistruoti ją K. P. vardu nebuvo teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija taip pat nevertina, jog priešingas aukščiau išdėstytosioms išvadoms gali lemti pareiškėjos bylos nagrinėjimo metu pateiktas (duomenys neskelbtini) atsakymas į jos atstovo 2012 m. liepos 11 d. prašymą dėl 2010 m. lapkričio 8 d. (duomenys neskelbtini) pažymos Nr. J-531 pagrįstumo, neva turintis paneigti M. B. nuosavybės teisę į ginčo pastatus. Minėta, jog spręsti ginčą dėl nuosavybės teisės pareiškėja su M. B. įpėdiniais turėtų bendrosios kompetencijos teisme. Tuo tarpu sprendžiant administracinį ginčą dėl registratoriaus atsisakymo įregistruoti daiktinę teisę pagrįstumo aktualu yra tai, kokius duomenis savo dispozijoje turėjo registro tvarkytojas sprendimo priėmimo metu. Šiuo aspektu pastebėtina, jog pateiktasis raštas už ginčijamą sprendimą yra vėlesnis laike, todėl jo turėti registro tvarkytojas sprendimo priėmimo metu negalėjo, kas sudaro prielaidas šiame rašte (duomenys neskelbtini) pateikiamą neva prieštaringą poziciją dėl M. B. vardu 1991 – 1995 metų ūkinėje knygoje įregistruoto gyvenamojo namo be ginčo pastatų, vertinti kritiškai. Pareiškėjos atstovas savo prašyme minėtajai savivaldybei taip pat išreiškė abejonę, jog pažyma galėjo būti suklastota, tačiau tai taip pat nėra administracinės bylos dalykas, kadangi dėl minėtų aplinkybių pareiškėja galėjo kreiptis į atitinkamas ikiteisminio tyrimo institucijas.

Pareiškėja taip pat nepagrįstai teigia, jog registro tvarkytojas, gavęs jos tėvo prašymą ir kitus dokumentus, privalėjo pasinaudoti klaidingų duomenų ištaisymo registre procedūra (Nekilnojamo turto registro įstatymo 33 str.).

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalis numato, jog suinteresuoti asmenys, sužinoję, kad į nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų. Šio straipsnio 2 dalis savo ruožtu, inter alia, įtvirtina, jog techninės klaidos gali būti ištaisytos suinteresuoto asmens prašymu arba kai Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas pastebėjo klaidą, jei nėra pagrindo manyti, kad toks ištaisymas pažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog suinteresuotų asmenų teisė kreiptis dėl netikslių ir klaidingų nekilnojamojo turto registro duomenų taisymo ir atitinkama nekilnojamojo turto registro tvarkytojo kompetencija atlikti tokius duomenų taisymus yra susijusi su Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis esminėmis nekilnojamojo turto registro tvarkymo taisyklėmis, pagal kurias nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą; nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti (žr. pvz., 2012 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520–2914/2012).

Nagrinėjamu atveju nekilnojamojo turte registre įrašyti duomenys, remiantis byloje esančių duomenų visetu, atitiko dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, todėl atlikti klaidingų duomenų taisymo registratoriui nebuvo jokio pagrindo. Be to, kaip teisingai pastebi atsakovas, konkrečiu atveju pareiškėja minėtąjį klaidų taisymą sieja su kitų asmenų nuosavybės teisės į ginčo statinius išregistravimu ir K. P. nuosavybės teisės į juos įregistravimu. Tokia daiktinių teisių perregistracija neabejotinai pažeistų teisių į ginčo pastatus turėtojų – M. B. įpėdinių – interesus, kas nebūtų leistina ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalies prasme.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės aktų normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, dėl ko priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas galioti, pareiškėjos apeliacinį skundą atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos I. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius