2017-01-10 Nr. BB-153-1-20-9-00354-2013-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-53-222/2017

Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00354-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.3.; 1.1.4.4.5.; 1.2.14.5.2.1.; 2.4.2.1.; 2.4.7.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 16 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 15 d. nuosprendžiu R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas E. P., tačiau dėl jo kasacine tvarka nesiskundžiama.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. M. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su E. P. ir nenustatytu asmeniu, vardu Laimonas, 2012 m. rugsėjo mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, organizavo apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – (duomenys neskelbtini) priklausantį 18 000 Eur vertės automobilį „Ford Focus Kombi“ (duomenys neskelbtini), t. y. iš anksto žinodamas, kad automobilio negrąžins, tiksliau nenustatytoje vietoje, internetu per UAB „E“, turėdamas E. P. anketinius duomenis, jo vardu sudarė transporto priemonės rezervavimo sutartį Nr. 939500342 laikotarpiui nuo 2012 m. rugsėjo 10 d. iki 2012 m. spalio 16 d. ir nurodė E. P. bei nenustatytam asmeniui, vardu Laimonas, nuvykti į Vokietiją, Frankfurtą prie Maino, ir paimti rezervuotą automobilį. E. P., vykdydamas šiuos R. M. nurodymus, 2012 m. rugsėjo 10 d., 14.04 val., Vokietijoje, Frankfurte prie Maino, Centrinėje geležinkelio stotyje 1, nuomotojo (duomenys neskelbtini) atstovui pateikęs savo asmens pasą ir vairuotojo pažymėjimą, sudarė nuomos sutartį Nr. 1065057820 ir pagal ją bei rezervavimo sutartį Nr. 939500342 išnuomojo automobilį „Ford Focus Kombi“ (duomenys neskelbtini), kurį tą pačią dieną, toje pačioje vietoje perdavė nenustatytam asmeniui, vardu Laimonas. Taip (duomenys neskelbtini padarė 18 000 Eur turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių, 320, 331, 332 straipsnių nuostatų pažeidimų, kurie suvaržė nuteistojo teises ir sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, be to, nesilaikė teismų praktikos išaiškinimų dėl BK 24 straipsnio 4 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies taikymo, pažeidė in dubio pro reo, nekaltumo prezumpcijos principus.

Kasatorius nurodo, kad pagal BK 8 straipsnį baudžiamąjį persekiojimą už užsienyje padarytus nusikaltimus Lietuvos Respublikoje leidžiama pradėti ir vykdyti tik tada, kai padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jo padarymą baudžiama pagal abiejų valstybių įstatymus, tačiau dėl jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį už neva Vokietijoje padarytą sunkų nusikaltimą į šią šalį nesikreipta ir apie tai nepranešta. Be to, Kauno miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartimi buvo įpareigojęs valstybinį kaltinimą palaikiusią prokurorę pateikti duomenis apie tai, kokia baudžiamoji atsakomybė nustatyta pagal 2012 m. rugsėjo 9–11 d. galiojusį Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamąjį už kasatoriui Lietuvos Respublikoje inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą. Taigi prokurorė privalėjo kreiptis į Vokietiją ir gauti atsakymą, tačiau to nepadarė, o teismui pateikė 2014 m. gruodžio 2 d. Vokietijos Itzehoe miesto vyriausiojo žemės prokuroro savitarpio teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose prašymą, iš kurio matyti, kokia atsakomybė už Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamojo kodekso 263 paragrafo 1 pastraipoje numatyto sukčiavimo padarymą buvo numatyta 2014 m. balandžio–rugpjūčio mėnesiais. Dėl to liko neaišku, ar baudžiamoji atsakomybė už kasatoriui inkriminuotą nusikalstamą veiką 2012 m. rugsėjo 9–11 d. buvo tokia pati. Pasak kasatoriaus, abiejų instancijų teismai į šį esminį pažeidimą nekreipė dėmesio.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, padarė deklaratyvias ir tendencingas išvadas, nes nesilaikė įpareigojimo įrodymus vertinti tik išsamiai ir nešališkai ištyrus visas bylos aplinkybes, išsamiai išnagrinėti apeliacinio skundo argumentus, nurodyti motyvus, kuriais vadovaujantis atmeta arba kitaip vertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, atlikti įrodymų tyrimą tam, kad būtų pašalinti prieštaravimai, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neišanalizavo kiekvieno įrodymo atskirai, neįvertino jų visumos, savo sprendimo nepagrindė BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais, nepatikrino byloje esančių duomenų ir neišnaudojo visų galimybių objektyviai tiesai byloje nustatyti, kartu nepatikrino bylos tiek, kiek to reikėjo, ir nepateikė argumentuotų atsakymų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Kasatorius pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėjimais, teismo padarytos išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais nuteistojo kaltę, o abejonės, išnaudojus visas galimybes jas pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė, darydamas išvadas (nustatant R. M. kaltinančius faktus) nepagrįstai ir besąlygiškai rėmėsi nenuosekliais ir prieštaringais nuteistojo E. P. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti duomenys, nepašalino prieštaravimų tarp E. P. ir liudytojo A. U. parodymų, nepagrindė kasatoriaus pripažinimo nusikalstamos veikos organizatoriumi ir jo veikos kvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį. Kasaciniame skunde išdėstomas E. P. parodymų (duotų įvairiu metu) turinys ir teigiama, kad jų patikimumas nebuvo patikrintas, nesiaiškintos priežastys, kodėl jo parodymai keitėsi, taip pat kokios buvo liudytojo A. U. parodymų davimo priežastys. Anot kasatoriaus, faktiniai duomenys patvirtinta automobilio rezervavimo internetu faktą ir tai, kad Vokietijoje automobilį savo vardu išsinuomojo E. P., tačiau nepatvirtina nei kas, nei kokiu kompiuteriu, nei iš kur rezervavo minėtą automobilį. E. P. parodymai, kad kasatorius su juo nuolat bendravo telefonu, grasindavo ir versdavo vykti į Vokietiją, davė tam nenustatytą sumą pinigų, internetu prisijungdavo prie jo elektroninės bankininkystės, disponavo jo banko sąskaitose esančiomis piniginėmis lėšomis ir būtent jis E. P. vardu internetu rezervavo automobilį Vokietijoje, yra deklaratyvūs, jų nepatvirtina jokie faktiniai duomenys. Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. spalio 30 d. E. P. banko sąskaitose beveik nebuvo pinigų.

Kasatoriaus teigimu, bendrininkų grupėje esant organizatoriui ir padėjėjui, būtinas ir vykdytojo buvimas, nes būtent vykdytojas realizuoja bendrą nusikalstamą veiką ir pagal jo atliktus veiksmus atsako visi kiti bendrininkai. Teismai konstatavo, kad R. M. buvo nusikalstamos veikos organizatorius, o E. P. – padėjėjas. Tuo tarpu nenustatyto asmens, vardu Laimonas, vaidmuo iki šiol nenustatytas. Pasak kasatoriaus, kadangi šiuo atveju nebuvo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos vykdytojo, faktiškai nebuvo ir bendrininkavimo. Apeliacinės instancijos teismas šio argumento nenagrinėjo.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Dainius Baraniūnas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras nurodo, kad pagrindas tenkinti kasatoriaus skundą ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka būtų, jei bylą apeliacine tvarka nagrinėjusio teismo padaryti BPK pažeidimai būtų suvaržę įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ar sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį. Anot prokuroro, kasacinio skundo argumentai neleidžia daryti išvados, kad apeliacinės instancijos teismas padarė tokių BPK pažeidimų. Šio teismo nutartyje detaliai pasisakyta dėl esminių nuteistojo R. M. apeliacinio skundo argumentų, teismo išvados išsamios, grindžiamos detalia baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų analize, o kasacinio skundo teiginiai dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų yra deklaratyvūs ir nepagrįsti konkrečiomis bylos aplinkybėmis. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino apeliacinio skundo argumentus, aiškiai ir detaliai nurodė, kokios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina R. M. kaltę. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo E. P. parodymų, kuriuose jis R. M. įvardina kaip nusikalstamos veikos organizatorių, nelaikyti įrodymų šaltiniu ir pripažinti, kad jo parodymais pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje remtasi nepagrįstai. Taip pat pagrįsta teismo išvada, kad nenustatyta objektyvių kliūčių, jog E. P. parodymai nebūtų laikomi BPK reikalavimus atitinkančiu įrodymų šaltiniu. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė tiek dėl priežasčių, lėmusių skirtingų parodymų davimą skirtingu laiku, tiek dėl E. P. suklydimo R. M. įvardijus R. M.. Prokuroro teigimu, dėl to atmestini kasatoriaus skundo argumentai dėl neva nežinia kokiais kriterijais pasirinktų E. P. parodymų vertinimo, parodymų keitimo priežasčių neanalizavimo ir pan., taip pat dėl išvadų nepagrindimo jokiais faktiniais duomenimis.

Prokuroras pažymi, kad nuteistojo R. M. kasacinio skundo argumentai, susiję su teisinės pagalbos prašymu, Vokietijos Federacinės Respublikos leidimu E. P. Lietuvoje teisti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, o kasatorių – pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, negali būti kasacinio skundo nagrinėjimo dalykas, nes šie klausimai nebuvo keliami R. M. apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėti, o pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Nuteistojo R. M. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis)

Dėl esminių BPK pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

Teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti jų teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje turi būti išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo, o 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismo priimtame sprendime (nuosprendyje ar nutartyje) turi būti pateikti atsakymai į esminius apeliacinio skundo argumentus ir išdėstytos motyvuotos, konkrečios ir aiškios išvados. Taigi, apeliacinės instancijos teismo kompetencija ir pareiga – dar kartą įvertinti bylos įrodymus, jei reikia – imtis baudžiamojo proceso įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išsiaiškintos visos aplinkybės, galinčios paveikti teismo išvadas. Tik nustačius (BPK nustatyta tvarka) byloje įrodinėtinų faktų buvimą (nebuvimą), galimas tinkamas ir teisingas baudžiamojo įstatymo taikymo klausimo išsprendimas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, jog apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, tai reiškia esminį baudžiamojo proceso reikalavimų pažeidimą.

Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo vieno iš esminių nuteistojo R. M. apeliaciniame skunde keltų klausimų, t. y. baudžiamosios atsakomybės taikymo, kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys (bendrininkų grupė). Nagrinėjamu atveju tai aktualu dėl to, kad nėra įvardytas nusikalstamos veikos vykdytojas. Tiek kaltinime, tiek teismų sprendimuose nurodant nusikalstamos veikos – apgaulingo svetimo turto ((duomenys neskelbtini) priklausančio automobilio) įgijimo (BK 182 straipsnio 2 dalis) – faktines aplinkybes, inkriminuotas šio nusikaltimo padaryme dalyvavusiems asmenims, ir teisiškai jas vertinant, nuteistojo R. M. veiksmai įvardyti kaip organizatoriaus (BK 24 straipsnio 4 dalis), o E. P. – kaip padėjėjo (BK 24 straipsnio 6 dalis). Be to, aprašant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nurodyta, kad R. P. pagal nuomos sutartį gautą automobilį, t. y. apgaule įgytą svetimą turtą, perdavė nenustatytam asmeniui, vardu Laimonas, tačiau konkrečiau šio asmens vaidmuo neteisėtai įgyjant automobilį nėra aptartas. Pažymėtina ir tai, kad nors abiejų instancijų teismai pasisakė dėl nusikalstamos veikos organizatoriaus ir padėjėjo atsakomybės, o R. M. ir E. P. buvo nuteisti pagal atitinkamus BK straipsnius, tačiau nevertino kitų aplinkybių, reikšmingų tokios atsakomybės taikymui šioje situacijoje.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimu laikomas tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi, bendrininkavimui būdinga tai, kad darant tą pačią nusikalstamą veiką dalyvauja, bendrai veikdami, du ar daugiau nusikalstamos veikos subjektų. BK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai.

Tai reiškia, kad būtinas bendrininkų grupės požymis yra mažiausiai du vykdytojai, t. y. asmenys, vykdantys objektyviąją nusikalstamos veikos sudėtį (ar jos dalį). Pažymėtina, kad kiekvieno bendrininko baudžiamosios atsakomybės pagrindą sudaro sudėtingesnės negu vieno asmens daromos veikos požymių visuma, t. y. bendrininkavimo požymių, numatytų BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bendrininkavimą, bendrininkų rūšis bei bendrininkavimo formas (BK 24, 25 straipsniai), ir nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurį kvalifikuojama konkreti bendrai daroma nusikalstama veika, požymių visuma.

Vykdytoju laikomas asmuo, tiesiogiai įvykdęs (įgyvendinęs) nusikalstamos veikos sudėtį, t. y. atlikęs BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, kad neretai pasitaiko situacijų, kai nusikalstamos veikos sudėtį realizuoja dalimis keli (pvz., du) vykdytojai, taip pat – kai organizatorius atlieka ir vykdytojo veiksmus (ar jų dalį). Sprendžiant, kokie veiksmai priskirtini vykdytojui, būtina atsižvelgti į nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius, išdėstytus konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, nagrinėjamu atveju – BK 182 straipsnio 2 dalyje, vadinasi, bendrininko rūšies nustatymas neatsiejamas nuo konkrečią nusikalstamos veikos sudėtį apibūdinančių aplinkybių.

Šiomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis nagrinėjamoje byloje teismai nesivadovavo. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus.

Baudžiamajame įstatyme pateiktas baigtinis padėjimo daryti nusikalstamą veiką būdų sąrašas. Pažymėtina, kad padėjėjo, kaip vieno iš nusikalstamos veikos bendrininkų rūšių, ypatybė yra ta, kad jis tiesiogiai nerealizuoja nusikalstamos veikos sudėties, t. y. neatlieka veiksmų, aprašytų nusikalstamos veikos dispozicijoje, bet atlieka BK 24 straipsnio 6 dalyje išvardytus veiksmus, kuriais palengvina vykdytojui realizuoti nusikalstamos veikos sudėtį. Šiuo atveju E. P. kaip padėjėjui inkriminuoti fiziniai veiksmai – vykdydamas R.

M. nurodymus nuvyko į Frankfurtą prie Maino, pateikęs savo asmens pasą ir vairuotojo pažymėjimą sudarė automobilio nuomos sutartį, paėmė minėtą automobilį ir perdavė jį nenustatytam asmeniui, vardu Laimonas – labiau atitiktų veiksmus, būdingus nusikalstamos veikos vykdytojui. Tačiau šios veikos perkvalifikavimas susidariusioje situacijoje esant vieno iš nuteistųjų (R. M.) kasaciniam skundui, kasacinės instancijos teisme negalimas, nes neatitiktų BPK 376 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintų kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

Iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio matyti, kad R. M. ir E. P. inkriminuotas nusikaltimas – didelės vertės svetimo turto įgijimas apgaule (BK 182 straipsnio 2 dalis) pasireiškė tuo, jog, bendrininkams iš anksto turint ketinimą negrąžinti automobilio, R. M. E. P. vardu internetu rezervavo automobilį nuomai Vokietijoje, o E. P. R. M. nurodymu nuvykęs į Frankfurtą prie Maino šį automobilį rezervacijos ir nuomos sutarties pagrindu paėmė ir iš karto perdavė nenustatytam asmeniui, vardu Laimonas, o pats grįžo į Lietuvą. Vadinasi, tam, kad kiltų šios veikos padariniai, buvo būtina rezervuoti automobilį, po to (nuvykus į Frankfurtą prie Maino) – sudaryti nuomos sutartį ir paimti automobilį. Aprašyto nusikaltimo padarymo būdas leidžia teigti, kad jo sudėties objektyviuosius požymius realizavo (dalimis) bent du asmenys, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas to nesvarstė, kaltinamajame akte aprašytų R. M. ir E. P. nusikalstamų veikų kvalifikavimui pritarė. Nors nuteistojo R. M. apeliaciniame skunde apie tai buvo nurodyta, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl R. M. veiksmų vertinimo kaip organizatoriaus (BK 24 straipsnio 4 dalis), taip pat dėl nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su E. P. veiksmais, kurie įvertinti kaip padėjėjo (BK 24 straipsnio 6 dalis), nenagrinėjo ir nevertino aplinkybių, svarbių bendrininkavimo požymiams, nurodytiems BK 24, 25 straipsniuose, nustatyti, neatsižvelgė į šių BK straipsnių nuostatas, kurios turi reikšmę sprendžiant byloje baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimus.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (plenarinės sesijos priimtos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014). Pažymėtina, kad kaltinimas apeliacinėje instancijoje gali būti keičiamas, kai to prašoma paduotuose apeliaciniuose skunduose arba tai gali daryti bylą nagrinėjantis teismas savo iniciatyva (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-403-648/2016). Tačiau visais šiais atvejais būtina laikytis BPK 255, 256 straipsniuose numatytos kaltinimo keitimo tvarkos. Kartu pažymėtina ir tai, kad veikos kvalifikavimo pakeitimas apeliacinės instancijos teisme nepažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 2 straipsnio, kuriame įtvirtinta asmens, teismo nuteisto už nusikaltimą, teisė į tai, jog aukštesnė teisminė instancija peržiūrėtų jo kaltinamąjį nuosprendį ar bausmę. Šios teisės įgyvendinimo pagrindus nustato įstatymas, taigi valstybė iš esmės turi tam tikrą diskreciją nurodytu aspektu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką apkaltinamojo nuosprendžio peržiūrėjimas aukštesnės instancijos teisme gali apimti ir fakto, ir teisės klausimus, arba apsiriboti tik teisės klausimais (pvz., 2009 m. sausio 8 d. sprendimas byloje Panou prieš Graikiją, peticijos Nr. 44058/05; 2001 m. vasario 13 d. sprendimas byloje Krombach prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29731/96) (minėta plenarinės sesijos priimta kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014). Taigi nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas turėjo būti aktyvus procese, teisingai nustatyti bendrininkavimo požymius, nusikalstamos veikos bendrininkų rūšis, kurių nustatymas, beje, yra reikšmingas baudžiamojo įstatymo taikymui, kartu, esant reikalui, svarstyti klausimą dėl kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo arba dėl ikiteisminio tyrimo metu surašyto kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad BK 4 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog bendrininkų nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje ši veika buvo padaryta, o jeigu vienas bendrininkų veikė kitoje vietoje, – jo veikimo vieta. Pagal teismų nurodytas faktines aplinkybes R. M. iš Lietuvos internetu Vokietijoje rezervavo automobilį, o E. P. nuvyko į Frankfurtą prie Maino, sudarė nuomos sutartį ir paėmė minėtą automobilį. Viena vertus, iš teismų sprendimų turinio matyti, kad bylos nagrinėjimo teisme metu teismams nekilo abejonių dėl to, kad nuteistiesiems inkriminuota nusikalstama veika buvo padaryta Vokietijoje, kita vertus, byloje neįvardijus nusikalstamos veikos vykdytojo (beje, pagal vykdytojo veiksmus sprendžiama apie nusikalstamos veikos baigtumą), o E. P. nusikalstamą veiką kvalifikavus kaip padėjėjo, nusikalstamos veikos padarymo vieta (BK 4 straipsnio 2 dalies prasme) liko neapibrėžta.

Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas to nevertino ir dėl bendrininkų nusikalstamos veikos padarymo vietos aplinkybių, iš jų – kur nusikalstama veika pradėta, kur baigta, nepasisakė, o tai šioje byloje aktualu taikant BK 4 straipsnio 2, 3 dalių, 8 straipsnio nuostatas. Pažymėtina, kad pagal BK 8 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs užsienyje nusikaltimus, numatytus šio kodekso 5 ir 6 straipsniuose, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą.

Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistojo R. M. gynėja apeliacinės instancijos teismo prašė įvertinti bylą BK 8 straipsnio kontekste, teigdama, kad R. M. baudžiamasis persekiojimas už Vokietijoje padarytą nusikalstamą veiką Lietuvos teisėsaugos institucijoms nebuvo perduotas, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje dėl šio prašymo jokių motyvų nenurodė. Šiame kontekste pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje buvo pradėtas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, gavus Vokietijos Federacinės Respublikos Frankfurto prie Maino prokuratūros 2013 m. vasario 11 d. teisinės pagalbos prašymą Nr. 9400 AR 300149/13 dėl Lietuvos Respublikos piliečio E. P. baudžiamojo persekiojimo perėmimo už Vokietijoje galimai padarytą nusikalstamą veiką, kuri pagal BK atitinka turto pasisavinimą.

Perdavus baudžiamąją bylą kartu su kaltinamuoju aktu teismui, Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. priimtas nuosprendis, kuriuo E. P. buvo nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartimi ir byla perduota Kauno apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo metu surašyto iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto. Naujame kaltinamajame akte, be E. P., buvo kaltinamas ir R. M., jų veiką kvalifikuojant pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir atitinkamas BK 24 straipsnio dalis.

Nors iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartimi buvo įpareigojęs valstybinį kaltinimą palaikiusią prokurorę pateikti duomenis apie tai, kaip nusikalstamos veikos, kurių padarymu buvo kaltinami E. P. ir R. M., apibūdinamos Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamajame įstatyme, tačiau nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėl prokurorės pateiktos papildomos medžiagos ir BK 8 straipsnio nuostatų taikymo šioje byloje visiškai nepasisakyta.

Taigi, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas kruopščiai nepatikrino priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, nutartyje išsamiai neatsakė į vieną iš esminių apeliacinio skundo argumentų dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo, kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys (bendrininkų grupė), šio teismo padaryti BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatų pažeidimai yra esminiai, sukliudę išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas privalo atsižvelgti į šioje nutartyje nurodytus pažeidimus ir iš naujo patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Artūras Pažarskis

Dalia Bajerčiūtė