2023-05-10 Nr. AB-9823-3-65-3-00694-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-240-662/2023

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00694-2021-1

Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo D. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centro prašymą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovo D. Š..

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, Panevėžio RATC) su prašymu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo D. Š. (toliau – ir atsakovas) 116,07 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos, susidariusią nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d., ir 15 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir namas) ir nėra pareiškėjui sumokėjęs vietinės rinkliavos, apskaičiuotos nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d. Atsakovas, kaip nekilnojamojo turto, esančio Panevėžio rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) teritorijoje, savininkas, vietinę rinkliavą privalo mokėti, vadovaujantis Panevėžio rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. T-90 patvirtintais Panevėžio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais, kurie pakeisti Savivaldybės tarybos 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. T-245 (toliau – ir Nuostatai).

3. Atsakovas D. Š. atsiliepime prašė pareiškėjo prašymą atmesti. Nurodė, kad jam priklausančiame gyvenamajame name niekas niekada negyveno bei objektyviai negali gyventi, nes gyvenamasis namas yra avarinės būklės, jis nėra pritaikytas gyvenimui (name nėra šildymo sistemos, namui netiekiama elektra, namo rąstai supuvę, langai ir durys kiauros, krosnis sugriuvusi). Dėl atsakovui taikomų suvaržymų (turto arešto) atsakovas neturi galimybės renovuoti, remontuoti namą ar jį nugriauti. Atsakovo teigimu, jis pagal Nuostatus atleistinas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, o pareiškėjas neturi teisinio pagrindo reikalauti iš jo sumokėti 116,07 Eur vietinę rinkliavą, be to, name jokių komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugų pareiškėjas neteikė. Atsakovas pažymėjo, kad jis nėra gavęs nė vieno mokėjimo pranešimo (atsakovas gyvenamąją vietą deklaravęs kitu adresu, tačiau pranešimai buvo siunčiami ginčo nekilnojamojo turto adresu, kur niekas negyvena), todėl negalėjo žinoti, kad jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas bei turėjo teisę kreiptis dėl lengvatų suteikimo. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas piktnaudžiauja savo įgaliojimais.

4. Pareiškėjas dėl atsakovo atsiliepime nurodytų argumentų papildomai nurodė, jog atsakovas yra gyvenamojo namo savininkas, todėl jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas Nuostatų prasme. Pareiškėjas pažymėjo, kad pareiga mokėti vietinę rinkliavą nesiejama su asmens deklaruota gyvenamąja vieta, atsakovas į pareiškėją dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) mokėjimo nesikreipė, taip pat neprašė, kad būtų pakeisti ar patikslinti duomenys, kokiu adresu siųsti atitinkamus pranešimus, todėl pranešimų pateikimas objekto adresu yra tinkamas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 116,07 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

6. Teismas nustatė, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso ginčo gyvenamasis namas, šiame būste ginčo laikotarpiu nebuvo gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų, todėl atsakovui paskaičiuota tik pastovioji vietinės rinkliavos dalis. Buvo nustatyta, kad atsakovas nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d. privalėjo sumokėti 116,07 Eur vietinės rinkliavos, tačiau vietinės rinkliavos sumos nesumokėjo.

7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymu, Nuostatais, pažymėjo, jog pagal Nuostatų 4.4 punktą vietinę rinkliavą turi mokėti komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamu turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje, privalantys mokėti vietinę rinkliavą. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pabrėžė, kad ši vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme.

8. Dėl atsakovo atsiliepime nurodytų argumentų, jog namas sugriuvęs ir netinkamas gyventi, t. y šiame nekilnojamojo turto objekte komunalinės atliekos nesusidaro, teismas pažymėjo, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lengvatos yra nustatytos Nuostatų VII skyriuje. Akcentuota, kad Savivaldybės tarybos sprendimais patvirtinti Nuostatai yra norminis teisės aktas, privalomas visiems Savivaldybės teritorijoje esantiems komunalinių atliekų turėtojams. Teismas darė išvadą, kad atsakovas, siekdamas sumažinti mokėtinos vietinės rinkliavos dydį, Nuostatų 55–56 punktuose nustatyta tvarka turėjo Panevėžio RATC pateikti prašymą, kad jam priklausantis nekilnojamojo turto objektas yra netinkamas naudoti / gyventi ar fiziškai sunaikintas. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas byloje pateikė 2021 m. gruodžio 29 d. Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Miežiškių seniūnijos pažymą Nr. (1.4)-S-215, kad jam priklausantis gyvenamasis namas yra sugriuvęs ir netinkamas gyventi, tačiau atkreipė dėmesį, kad, vadovaujantis Nuostatų 56.2 punktu, jei namas yra netinkamas naudoti / gyventi ar fiziškai sunaikintas, tai patvirtinti turi statinio techninės priežiūros patikrinimo aktas.

9. Teismo vertinimu, byloje duomenų, kad atsakovas ginčo laikotarpiu teisės aktų nustatyta tvarka būtų atleistas nuo rinkliavos mokėjimo, nebuvo. Teismas nenustatė, kad ginčo laikotarpiu atliekos nebuvo sukuriamos ir jos nebuvo šalinamos per Panevėžio rajono savivaldyje veikiančią atliekų tvarkymo sistemą. Atsižvelgęs į Nuostatų 1 priede „Vietinės rinkliavos dydžiai“ individualiems gyvenamiesiems namams nustatytus vietinės rinkliavos pastoviosios dalies parametrus ir rinkliavos dydžius metams, atsakovo valdomo gyvenamojo namo plotą, Nuostatų 23 ir 24 punktus, teismas nenustatė pagrindo abejoti pareiškėjo apskaičiuotu atsakovo nesumokėtos vietinės rinkliavos dydžiu.

10. Remdamasis Nuostatų 34–37 punktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, teismas pažymėjo, kad mokėjimo pranešimai pateikiami registro duomenų bazėje esančiu nekilnojamo turto objekto adresu arba kitu žinomu adresu iki kovo 1 dienos; nekilnojamo turto objekto savininkui ar įgaliotam asmeniui raštiškai pateikus prašymą, mokėjimo pranešimas gali būti siunčiamas vietinės rinkliavos mokėtojo ar įgalioto asmens nurodytu adresu ar elektroniniu paštu. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, kad atsakovas kreipėsi į Panevėžio RATC su prašymu mokėjimo pranešimus siųsti kitu adresu nei yra nekilnojamojo turto objektas. Buvo pažymėta, kad atsakovas, būdamas nekilnojamojo turto savininku, turėjo pareigą rūpintis savo turtu, kas teismo vertinimu, apima ir pareigą tikrinti / žinoti kokia korespondencija yra gaunama turto adresu. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas atsakovo argumentus, kad jis nėra gavęs nei vieno mokėjimo pranešimo, atmetė.

11. Kadangi byloje nebuvo duomenų, kad atsakovas būtų pateikęs Panevėžio RATC prašymą kartu su statinio techninės priežiūros patikrinimo aktu, kad jam priklausantis gyvenamasis namas yra netinkamas naudoti / gyventi ar fiziškai sunaikintas, teismas darė išvadą, jog Panevėžio RATC prašymas priteisti iš atsakovo 116,07 Eur vietinės rinkliavos yra pagrįstas ir jį tenkino.

12. Remdamasis aktualiausia ir naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiškose bylose, teismas netenkino pareiškėjo prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. 13. Atsakovas D. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo priteistas vietinės rinkliavos įsiskolinimas ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą dėl 116,07 Eur virtinės rinkliavos priteisimo atmesti. Atsakovas prašo iš pareiškėjo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį).

14. Atsakovas teigia, kad teismas formaliai, netinkamai ir nevisapusiškai vertino įrodymus, pažeidė protingumo ir teisingumo principus, netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismas, ignoruodamas atsakovo pateiktus įrodymus, netinkamai įvertino nestandartinę situaciją, kuomet pareiškėjas reikalavo priteisti iš atsakovo vietinę rinkliavą (pastoviąją dalį) už viešame registre registruotą kaip gyvenamą, tačiau faktiškai negyvenamą, nenaudojamą ir objektyviai negalimą naudoti pagal jo paskirtį nekilnojamojo turto objektą, kurio būklę patvirtino tos pačios savivaldybės administracija, kurios valdymo organai ir perdavė atitinkamus atliekų tvarkymo ir vietinės rinkliavos surinkimo administravimo įgaliojimus pareiškėjui.

15. Apeliantas pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, susijusius su gyvenamojo namo būkle, su ribotomis galimybėmis šį namą renovuoti, nugriauti ir pan. Atsakovas laikosi pozicijos, kad jis pagal Nuostatus neprivalo, o pareiškėjas neturi teisinio pagrindo reikalauti sumokėti vietinę rinkliavą. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas neteikė pareiškėjui prašymo ir statinio techninės priežiūros patikrinimo akto, kad namas yra netinkamas gyventi. Teismas netinkamai vertino atsakovo pateiktus įrodymus – 2021 m. gruodžio 29 d. Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Miežiškių seniūnijos pažymą Nr. (1.4)-S-215, kaip oficialų dokumentą bei įrodymą, patvirtinantį faktą, kad atsakovui priklausantis gyvenamasis namas nuo 2011 metų yra negyvenamas ir visiškai netinkamas gyventi. Atsakovas kritikuoja teismo išvadą, kad namo būklę patvirtinti turi statinio techninės priežiūros patikrinimo aktas (niekur nėra nurodyta, kas ir kokiu pagrindu turėtų išduoti tokį aktą, nes Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos teritorinis padalinys žodžiu nurodė, kad jis tokių aktų dėl rinkliavos sumažinimo nesurašinėja). Taigi, atsakovui pateikus atitinkamą faktą, kad atsakovui priklausantis gyvenamasis namas nuo 2011 metų yra negyvenamas ir netinkamas gyventi, patvirtinantį oficialios institucijos – seniūnijos (kuri, beje, priklauso tai pačiai Panevėžio rajono savivaldybės administracijai, perdavusiai atitinkamus atliekų tvarkymo ir rinkliavos administravimo įgaliojimus pareiškėjui) – išduotą pažymą, toks oficialios institucijos įrodymas teismo ir turėjo būti vertinamas, sprendžiant klausimą, yra ar nėra faktinis ir teisinis pagrindas patenkinti pareiškėjo prašymą. Šiuo atveju teismas, vadovaudamasis Nuostatų 26 ir 27 punktais, turėjo teisę pripažinti, kad atsakovas atleistinas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo.

16. Apeliantas pabrėžia, kad pareiškėjas ginčo adresu (į negyvenamą, netinkamą gyventi namą) jokių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugų neteikia. Teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pateiktais administracinėje byloje Nr. eA-701-438/2016.

17. Dėl mokėjimo pranešimų siuntimo ginčo nekilnojamojo turto adresu, pareiškėjas pažymi, kad jis deklaravęs gyvenamąją vietą kitu adresu, apie mokėjimo pranešimo dėl vietinės rinkliavos jis iki teismo procesinių dokumentų gavimo nežinojo. Kadangi aktuali informacija buvo siunčiama adresu, kuriuo niekas negyvena nuo 2011 metų, atsakovui nebuvo žinoma apie mokėtiną rinkliavą bet tai, kad jis turi teisę prašyti pareiškėjo įtraukti namą į netinkamų naudoti nekilnojamojo turto objektų sąrašą. Atsakovo įsitikinimu, būtent pareiškėjas turi pasirūpinti, kad siunčiami mokėjimo pranešimai pasiektų adresatą, t. y. patikrinti nekilnojamojo turto objekto savininko deklaruotos gyvenamosios vietos adresą Gyventojų registre, ką pareiškėjas padarė tik prieš kreipiantis į teismą su prašymu priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimą.

18. Atsakovas apibendrina, jog pareiškėjas piktnaudžiauja turimais įgaliojimais ir teisėmis bei turimu instituciniu statusu, atitinkamai net neteikdamas (objektyviai negalėdamas teikti namo būklės) jokių komunalinių atliekų išvežimo ir tvarkymo paslaugų atsakovui priklausančiam nekilnojamajam objektui, siekia pasipelnyti atsakovo sąskaita, todėl atitinkamas pareiškėjo prašymas dėl skolos priteisimo turėjo ir turėtų būti atmestas, kaip visiškai nepagrįstas ir neteisėtas.

19. Pareiškėjas Panevėžio RATC atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Nuostatus vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu. Be to, pagal administracinių teismų praktiką asmens pripažinimas vietinės rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu; vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka.

21. Dėl apeliacinio skundo teiginių, jog ginčo objekte niekas negyveno (namas dėl būklės yra negyvenamas), pareiškėjas pažymi, jog Nuostatuose aiškiai išdėstytos vietinės rinkliavos mokėtojo pareigos, Nuostatai yra norminis teisės aktas, jis atsakovui turi būti žinomas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į pareiškėją su prašymu ginčo nekilnojamojo turto objektui taikyti vietinės rinkliavos lengvatą bei pateikęs būtinus dokumentus. Atsakovas teismo proceso metu į bylą pateikė 2021 m. gruodžio 29 d. Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Miežiškių seniūnijos pažymą Nr. (1.4)-S-215, tačiau ši pažyma, pareiškėjo vertinimu, negali būti laikoma pakankamu įrodymu, patvirtinančiu, kad pastatas yra avarinės būklės. Pareiškėjo įsitikinimu seniūnijos darbuotojai neturi reikiamos kvalifikacijos, susijusios su statinių priežiūra ir pan.

22. Pareiškėjas vadovaujasi Nuostatų 34–37 punktų nuostatomis ir tvirtina, kad jis tinkamai informavo atsakovą apie mokėtiną vietinę rinkliavą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos mokėti 116,07 Eur vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusią nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą tenkino, konstatavęs, kad atsakovas pagal Nuostatus yra vietinės rinkliavos mokėtojas, nebuvo atleistas nuo vietinės rinkliavos ar jos dalies mokėjimo, tačiau tinkamai šios pareigos nevykdė.

25. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad nekilnojamojo turto objektas yra negyvenamas, jis pirmosios instancijos teismui pateikė tai pagrindžiančius įrodymus, ginčo objekte jokios komunalinės atliekos nesusidaro. Atsakovo teigimu, pareiškėjas jį netinkamai informavo apie skaičiuojamą vietinę rinkliavą, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog vietinės rinkliavos yra numatytos aukščiausios teisinės nacionalinės galios teisės akte – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios 121 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas. Šiuo įstatymu yra numatytos valstybės ir vietinės rinkliavos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2065-520/2020). Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Kadangi Rinkliavų įstatymas šios nuostatos niekaip nedetalizuoja, ji vertintina sistemiškai kartu su kitais teisės aktais, inter alia Atliekų tvarkymo įstatymu (2012 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1981 redakcija) , pagal kurio 2 straipsnio 17 dalį atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. Pagal to paties įstatymo 301 straipsnio 1 dalį organizuojant komunalinių atliekų tvarkymą, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo arba kiti toje dalyje išvardinti asmenys, įvardijami kaip įgalioti asmenys, o pagal 2 dalį – „nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato Aplinkos ministerija, savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą“.

28. Įgyvendindama Rinkliavų įstatymo nuostatomis suteiktą diskreciją, Panevėžio rajono savivaldybės taryba 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. T-90, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Atliekų tvarkymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 711 „Dėl Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių patvirtinimo“ nuostatomis, patvirtino Nuostatus, kurių 5 punkte nustatyta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą (susidedanti iš dviejų dedamųjų – pastoviosios ir kintamosios) nustatoma visiems Savivaldybės teritorijoje esantiems nekilnojamo turto objektų savininkams arba jų įgaliotiems asmenims.

29. Byloje pateiktas Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad atsakovas nuo 2011 m. rugsėjo 9 d. nuosavybes teise turi pastatą (pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji), esantį (duomenys neskelbtini), už kurį ir apskaičiuotas vietinės rinkliavos įsiskolinimas. Taigi, atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo vietinės rinkliavos mokėtojas Nuostatų prasme.

30. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovas Nuostatuose nustatyta tvarka Panevėžio RATC nebuvo atleistas nuo vietinės rinkliavos ar jos dalies mokėjimo už ginčo nekilnojamąjį turtą, tokių aplinkybių nenurodė ir pats atsakovas.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Faktinė aplinkybė, kad atitinkamas asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą (žr., pvz., 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1390-438/2020). Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2020; 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-534-415/2021).

32. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-200-662/2018), tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo naujausioje jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad tuo atveju, jei vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą susideda iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų dalių (kaip susiklostė ir šioje byloje (Nuostatų 20 p.)), tai negalima atleisti rinkliavos mokėtojo nuo pareigos sumokėti pastoviąją vietinės rinkliavos dalį vien dėl to, jog jis faktiškai nesukūrė (negalėjo sukurti) atliekų, kadangi pastovioji vietinės rinkliavos dedamoji dalis nėra susijusi su realiu atliekų susidarymu, ja prisidedama prie atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimo bei sistemos išlaikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1070-602/2020; 2021 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-373-261/2021). Taigi neatleidimas nuo pastoviosios dedamosios rinkliavos dalies yra pateisinamas, nebent atitinkamuose vietinės rinkliavos mokėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose būtų nustatyta kitokia tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-797-438/2021; 2022 m. balandžio 13 d. nutartį Nr. eTA-297-629/2022).

33. Įvertinus nustatytas aplinkybes, aktualią ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, kad atsakovas privalėjo mokėti vietinę rinkliavą ginčo laikotarpiu, o šios pareigos nepaneigia atsakovo pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai apie tai, kad ginčo pastatas negyvenamas, dėl savo būklės netinkamas gyventi ir pan. Iš Nuostatuose nustatyto teisinio reguliavimo (žr. Nuostatų 53–57 punktus) matyti, jog teisę atleisti atsakovą nuo vietinės rinkliavos (jos dalies) mokėjimo turi tik pareiškėjas, tačiau, kaip buvo nustatyta, atsakovas Nuostatuose nustatyta tvarka nepateikė pareiškėjui jo atleidimą nuo vietinės rinkliavos (ar jos kintamosios dalies) mokėjimo pagrindžiančių dokumentų. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad pareiškėjas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo reikalauti priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimą už ginčo laikotarpį. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo pateiktus įrodymus vertino, tačiau pagrįstai pripažino, kad atsakovas Nuostatuose nustatyta tvarka į Panevėžio RATC dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos (jos dalies) nesikreipė.

34. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas solidarumo principas sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą. Šis principas, nustatant rinkliavą ar kitą įmoką už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, reiškia, kad palankesnes sąlygas dėl ekonominių, gyvenamosios vietos, atstumo iki atliekų tvarkymo įrenginių ar kitų priežasčių turintys komunalinių atliekų turėtojai prisideda prie komunalinių atliekų tvarkymo finansavimo, kad būtų sudarytos prieinamos sąlygos naudotis komunalinių atliekų tvarkymo paslaugomis komunalinių atliekų turėtojams, kurie tokių sąlygų neturi ir kuriems rinkliava ar kita įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą tampa didesne našta.

35. Iš aptarto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1407-629/2018, 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3380-968/2019). Nagrinėjamoje byloje, kaip buvo minėta, tokios aplinkybės nenustatytos, o teismas neturi kompetencijos vykdyti viešojo administravimo subjekto (šiuo atveju – Panevėžio RATC) funkcijų vietinės rinkliavos apskaičiavimo ir administravimo srityje.

36. Akcentuotina, kad Nuostatai yra Savivaldybės tarybos priimtas norminis teisės aktas, viešai paskelbtas Teisės aktų registre, todėl apelianto teiginiai, kad jis nebuvo informuotas apie pareigą mokėti vietinę rinkliavą ir atleidimo nuo vietinės rinkliavos tvarką yra nepagrįsti. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, siųsdamas atsakovui mokėjimo pranešimus nekilnojamojo turto objekto adresu, tinkamai vykdė Nuostatų 34–35 punktų reikalavimus, susijusius su mokėjimo pranešimų pateikimu. Apelianto nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika buvo suformuota faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis skirtingoje byloje, todėl ja nebuvo pagrindo vadovautis.

37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovo vietinės rinkliavos įsiskolinimą 116,07 Eur už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d. Atsakovas neginčijo pareiškėjo pateiktų skaičiavimų teisingumo kitais aspektais. Byloje nėra duomenų apie atsakovui suteiktas lengvatas, atleidimą nuo rinkliavos arba prašomos priteisti vietinės rinkliavos sumokėjimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo reikalavimus.

38. Bylos duomenys patvirtina, kad už apeliacinį skundą atsakovas sumokėjo 11,25 Eur žyminį mokestį, šias teismo išlaidas prašo priteisti iš pareiškėjo.

39. ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai, pareiškimai) dėl mokesčių administratorių ir jų pareigūnų kreipimųsi dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą išieškojimo, taip pat jų kreipimųsi dėl mokestinių ginčų; pareigūnų kreipimųsi dėl rinkliavų išieškojimo. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog žyminiu mokesčiu neapmokestinami ir kiti viešojo administravimo subjektų kreipimaisi į administracinį teismą, kurie tiesiogiai susiję su jų atliekamomis viešojo administravimo funkcijomis. ABTĮ 36 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami ir proceso šalių atskirieji skundai, taip pat apeliaciniai skundai dėl administracinių teismų sprendimų dėl šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų skundų (prašymų, pareiškimų), taip pat šio įstatymo 112 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų subjektų pareiškimai ištirti norminio administracinio akto ar kito bendro pobūdžio teisės akto teisėtumą.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį, daro išvadą, kad apeliacinis skundas paduotas administracinėje byloje, kuri iškelta pagal žyminiu mokesčiu neapmokestinamą pareiškėjo prašymą dėl vietinės rinkliavos priteisimo, todėl ir už apeliacinį skundą žyminis mokestis neturėjo būti mokamas.

41. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas, kai jis yra sumokėtas už skundą, kuris žyminiu mokesčiu neapmokestinamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovui grąžinama už apeliacinį skundą sumokėta 22,50 Eur žyminio mokesčio suma.

42. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir padarė teisėtas bei pagrįstas išvadas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsniu, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovui D. Š. grąžinti 11,25 Eur (vienuolika eurų dvidešimt penkis centus) žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė