2015-11-24 Nr. AB-22701-3-63-3-01473-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1896-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01473-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas K. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2–5). Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1986 m. jis periodiškai buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje nežmoniškomis sąlygomis, nes kamerose vietoje langų buvo stiklo blokai, pro kuriuos į patalpą nepatekdavo oras, languose buvo išgręžtos tik kelios skylutės orui patekti, tačiau jos neužtikrino tinkamo kameros vėdinimo. Tvirtino, jog dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų patyrė daugybę išgyvenimų, jo sveikatai padaryta neatitaisoma žala. Taip pat akcentavo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio termino skundui paduoti, kadangi šiuo straipsniu saugoma teisė yra absoliuti, todėl tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 14–15) prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti 3 metų senaties terminą ir jo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Klaipėdos AVPK pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2014 m. lapkričio 11 d., todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.126 straipsnio 2 dalimi, dėl galimai padarytos žalos atlyginimo turi būti taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo skundas nagrinėjamas už pareiškėjo areštinėje praleistą laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 11 d. Dėl laikymo areštinėje sąlygų Klaipėdos AVPK pabrėžė, jog įstaigos areštinės kamerose įrengtas apšvietimas, lempučių skaičius, langų dydis, įrengtos bei atitvertos prausyklos ir tualetai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) reikalavimus, taip pat yra galiojantys Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimai visų areštinės kamerų eksploatavimui. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir įstaiga neturi jokių duomenų, kad pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Klaipėdos AVPK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo teisių pažeidimų. Taigi, Klaipėdos AVPK atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų laikomas areštinėje pažeidžiant kardomojo kalinimo sąlygas, kad jis buvo laikomas blogesnėmis sąlygomis nei kiti sulaikyti asmenys, ar kad jam dėl laikymo įstaigos areštinėje būtų kilusios neigiamos pasekmės.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. sprendimu (b. l. 53–57) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje – kamerose vietoje langų įdėtų stiklo blokų ir oro per kelias išgręžtas skylutes nepatekimo į kamerą, t. y. netinkamos ventiliacijos bei prasto apšvietimo. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą prašo priteisti už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 1986 m., tuo tarpu skundą teismui dėl neturtinės žalos priteisimo pateikė 2014 m. lapkričio 13 d.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, jog Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas žiauraus ir nežmoniško elgesio draudimas yra absoliutus, todėl senaties terminai neturėtų būti taikomi, teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį.

Pabrėžė, jog ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą.

Šiame kontekste teismas akcentavo, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neatitinkančias reikalavimų kalinimo sąlygas. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Tuo tarpu atsakovas atsiliepime reikalauja taikyti ieškinio senatį, todėl pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 1986 m. iki 2011 m. lapkričio 13 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senatį ir skundą šioje dalyje atmesti.

Taigi, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis dėl ieškinio senaties termino praleidimo, teismas vertino tik atsakovo veikos teisėtumą laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 13 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d.

Pasisakydamas dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikoma ieškinio senatis, teismas nurodė, jog Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 22 d. raštas Nr. (10.5)V4-3952 patvirtina, kad Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2014 m. pagal sulaikytųjų asmenų skundus 11 kartų buvo atlikti patikrinimai dėl areštinės atitikties Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams, taip pat 1 kartą atlikta areštinės periodinė valstybinė visuomenės sveikatos saugos kontrolė. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų nei į Klaipėdos AVPK, nei į Klaipėdos visuomenės sveikatos centrą nesikreipė. Be to, nors visuomenės sveikatos centras ir nustatė daugkartinius Klaipėdos AVPK areštinės suimtųjų laikymo sąlygų neatitikimus Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams, kameros, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, tirtos nebuvo ir jose netinkamos laikymo sąlygos tuo metu, kai jose buvo laikomas pareiškėjas, nenustatytos. Taigi, teismas padarė išvadą, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad atsakovas pareiškėjo atžvilgiu, jam kalint areštinėje, būtų atlikęs neteisėtus veiksmus ar neteisėtai neveikęs taip, kaip jį įpareigoja veikti teisės aktai. Teismas taip pat pabrėžė, kad teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas Klaipėdos AVPK areštinės viršininkas patvirtino, jog visi seni areštinės langai buvo pakeisti dar 1999 m., todėl ginčo laikotarpiu pareiškėjo nurodytas prastas kamerų apšvietimas ir bloga ventiliacija dėl vietoje langų įrengtų stiklo blokų nebeegzistavo. Teismas papildomai nurodė, kad nors iš Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko 2014 m. lapkričio 26 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog atitinkamais laikotarpiais pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei nustatyta norma, pareiškėjas skunde patirtos neturtinės žalos nesiejo su jam neužtikrintu minimaliu kameros plotu, todėl teismas ex officio negali konstatuoti, kad pareiškėjui kalint Klaipėdos AVPK areštinėje jam tekęs plotas sukėlė pareiškėjui tokio masto pasekmes, jog jas būtų galima pripažinti neturtine žala.

Apibendrindamas, teismas nurodė, kad byloje surinktų įrodymų ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų pagrindu konstatuotina, jog nenustačius, kad Klaipėdos AVPK veikė neteisėtai ar pažeidė jo veiklą ir kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, t. y. nesant bent vieno privalomo elemento valstybės viešajai atsakomybei atsirasti (šiuo atveju – neteisėtų veiksmų), teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra paneigiama, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas K. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 64), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas jo reikalavimui neteisėtai taikė 3 metų senaties terminą, netinkamai nustatė laikotarpį, kuriuo jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, taip pat nepagrįstai nesivadovavo ginčui aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais jo argumentai buvo atmesti, kadangi toks atmetimas yra nemotyvuotas. Be to, pabrėžia, jog Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti, o anksčiau kreiptis į teismą pareiškėjas negalėjo, kadangi EŽTT sprendimai, kuriuose aiškinamas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl jis ilgai negalėjo su jais susipažinti. Papildomai paaiškina, jog pirmosios instancijos teismo prašė taikyti europietiškus kalinimo standartus, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 69) prašo jį atmesti ir palikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą nepakeistą. Klaipėdos AVPK mano, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei išsiaiškino tiek faktines, tiek teisines bylos aplinkybes, teisingai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 1986 m. Klaipėdos AVPK areštinėje jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į gyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų, reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 1986 m. Tuo tarpu ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2000 metų CK įsigaliojimo galiojusio 1964 metų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir 1964 metų CK) 83 straipsnio 1 dalis numatė, jog pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą (ieškininė senatis). Atitinkamai 1964 metų CK 86 straipsnis numatė, jog ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pabrėžtina, jog analogiškos nuostatos įtvirtintos ir 2000 metų CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad 1964 metų CK 84 straipsnis numatė bendrą 3 metų ieškininės senaties terminą, kuris, atsižvelgus į faktines bylos aplinkybes, taikytinas ir nagrinėjamu atveju. Atitinkamai CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 11 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 7), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl darytina išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. lapkričio 11 d. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Klaipėdos AVPK, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (1964 metų CK 90 str. 1 d.; 2000 metų CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (1964 metų CK 90 str. 2 d.; 2000 metų CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis 2000 metų CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Iš esmės analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir 1964 metų CK 90 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Tačiau šiuo atveju pareiškėjas praleisto senaties termino atnaujinti iš esmės neprašo ir nenurodo jokių objektyvių šio termino praleidimo priežasčių. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jis anksčiau kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo negalėjo, kadangi EŽTT sprendimai, kuriuose aiškinamas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti, teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų (1964 metų CK 84 str.; 2000 metų CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Juolab kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka, dar nesuėjus minėtam ieškinio senaties terminui, kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje, priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. lapkričio 11 d., todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas (1964 metų CK 90 str. 1 d.; 2000 metų CK 1.131 str. 1 d.).

Pasisakydama dėl ginčui aktualaus laikotarpio, t. y. laikotarpio nuo 2011 m. lapkričio 11 d., teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos:

1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.);

2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.);

3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.);

4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) pareiškėjo nurodytų, jo teigimu, netinkamų kalinimo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje dėl kamerose vietoje langų įdėtų stiklo blokų ir oro per kelias išgręžtas skylutes nepatekimo į kamerą aspektu ginčui aktualiu laikotarpiu nenustatyti, tai patvirtina byloje esantys duomenys (b. l. 16–25, 39–47) ir teismo posėdžio metu liudytoju apklausto Klaipėdos AVPK areštinės viršininko parodymai (b. l. 50–51), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo.

Todėl šiuo atveju nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, taigi nėra ir pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Tuo tarpu pareiškėjas prašomos priteisti neturtinės žalos iš kitų jo kalinimo sąlygų nekildino. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, iš esmės pritardama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, plačiau dėl jų nebepasisako. Juolab kad, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais teismas atmetė jo teiginius, jis iš esmės visiškai nekonkretizavo ir nenurodė, su kuriais konkrečiai teismo argumentais nesutinka, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismas vienus ar kitus įrodymus vertino netinkamai, ar kodėl padarė neteisingas išvadas dėl pareiškėjo skundo teiginių.

Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė ir neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais. Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl, pareiškėjo teigimu, netinkamų kalinimo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje dėl kamerose vietoje langų įdėtų stiklo blokų ir oro per kelias išgręžtas skylutes nepatekimo į kamerą būtų pablogėjusi jo sveikata ar jis būtų patyręs kitas neigiamas pasekmes, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. D. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius