2019-02-12 Nr. AB-3822-3-61-3-01285-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-364-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01285-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.1; 12.14.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Amestė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Amestė“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Amestė“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos (toliau – Komisija) 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. S-75(7-27/2017) (toliau – Komisijos sprendimas) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2017 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. 23.31-08-323-33 (toliau – VMI sprendimas); 2) atleisti pareiškėją nuo 3 493,15 Eur pelno mokesčio delspinigių; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Ginčijamais VMI sprendimu ir Komisijos sprendimu (toliau kartu – Sprendimai) nuspręsta Bendrovės neatleisti nuo pelno mokesčio delspinigių. Tiek VMI, tiek Komisija neteisingai aiškino ir taikė įstatymus. VMI ir Komisija privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 100 straipsnio 1 dalies 2 punktu (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija), 141 straipsnio 1 dalimi (nesant mokėtojo kaltės dėl padaryto pažeidimo) ir 2 dalimi (mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti) bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintų Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių 7 punkto nuostatomis. Pareiškėjas, teikdamas 2016 m. avansinio pelno mokesčio deklaraciją, negalėjo numatyti papildomo pelno, dėl kurio VMI paskaičiavo delspinigius, nes neketino sudaryti 2016 m. gruodžio 2 d. negyvenamosios patalpos ir žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties su Lietuvos valstybe, atstovaujama valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Turto bankas“ (toliau – Sutartis). Galimybė parduoti nekilnojamąjį turtą atsirado tik 2016 m. lapkričio 16 d., nes atsirado palankios šio turto realizavimo sąlygos. Tokia pelno atsiradimo galimybė turi būti pripažinta kaip nulemta atsitiktinių aplinkybių, kurių mokesčių mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti. VMI išvada, kad pareiškėjas neįvykdė savo pareigos pateikti įrodymus, kurie patvirtintų jo kaltės nebuvimą dėl savalaikio mokesčių nesumokėjimo, yra nepagrįsta, nes mokesčių mokėtojas neturi įrodinėti aplinkybių, kurios jam, teikiant avansinio pelno mokesčio deklaracijas, nebuvo žinomos ir iš viso neegzistavo. Nagrinėjant Bendrovės skundą dėl VMI sprendimo Komisijoje, buvo pateikti visi įrodymai, tačiau Komisija nevertino šių įrodymų.

2.2. Bendrovė neturėjo galimybės iš anksto numatyti neplanuoto pelno atsiradimo šaltinį ir taip apskaičiuoti avansinį pelno mokestį, nes ji tik 2016 m. birželio 20 d. gavo iš VĮ „Turto bankas“ raštą Nr. (10.7-21) SK4-6098, kuriuo ši įmonė prašė informacijos iš Bendrovės apie ketinimą parduoti jai priklausančių dalį patalpų ir žemės sklypo esančių (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Turtas) ir 2016 m. rugsėjo 9 d. gavo kvietimą teikti pasiūlymą dalyvauti Turto pirkimo procedūroje. Nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. vyko derybos dėl Turto įsigijimo ir dėl galutinės Turto įsigijimo sumos buvo susitarta tik 2016 m. lapkričio 16 d. Todėl pareiškėjas, teikdamas 2016 m. avansinio pelno mokesčio deklaraciją, pagrįstai neįtraukė pelno, gauto už Turto pardavimą, nes Sutartis buvo sudaryta 2016 m. gruodžio 2 d. Gavusi pelną, Bendrovė nedelsdama patikslino avansinio pelno mokesčio deklaraciją ir sumokėjo pelno mokestį.

2.3. Atsakovas nepagrįstai vertino, kad Bendrovė buvo nepakankamai atidi ir rūpestinga. Bendrovė planavo gauti 45 577 Eur pelną ir 2016 m. sumokėjo avansinį pelno mokestį, t. y. 6 000 Eur nuo planuoto pelno. Bendrovė pati sandorio neinicijavo ir duomenų apie tai, kad VĮ „Turto bankas“ ketintų įsigyti pareiškėjui priklausantį Turtą anksčiau nei 2016 m. birželio 20 d., nėra gavusi. Todėl įvykdė MAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas pareigas. Bendrovė turėjo būti atleista nuo delspinigių mokėjimo ir MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, t. y. dėl mokesčių administratoriaus pateikto klaidingo išaiškinimo 2016 m. sausio 22 d. sprendime Nr. (23.31-08)-323-1717 „Dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų“, kuriuo iš esmės analogišku atveju Bendrovė buvo atleista nuo priskaičiuotų delspinigių už 2015 m.

3. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Bendrovė, žinodama apie ketinimą įsigyti jos nuosavybės teise valdomą Turtą nuo 2016 m. birželio mėn., taip pat žinodama apie gresiančias mokestines pasekmes, t. y. delspinigių skaičiavimą, pasirinkusi avansinio pelno mokesčio apskaičiavimą pagal numatomą einamųjų mokestinių metų pelno mokesčio sumą, veikdama kaip pakankamai rūpestingas ir apdairus mokesčių mokėtojas, vadovaudamasi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 289 patvirtintų Avansinio pelno mokesčio deklaracijos FR0430 formos užpildymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 50.3 punktu (2009 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. VA-40 redakcija), galėjo iki einamųjų mokestinių metų dešimto mėnesio pirmos dienos pateikti mokesčių administratoriui prašymą pakeisti avansinio pelno mokesčio apskaičiavimo būdą ir iš naujo pateikti užpildytą avansinio pelno mokesčio deklaraciją arba anksčiau pateikti patikslintą avansinio pelno mokesčio deklaraciją, nurodant prognozuojamą pelno mokesčio sumą. Komisijos sprendime teisingai konstatuota, kad Sutartis, sudaryta 2016 m. gruodžio 2 d., yra ne atsitiktinis, bet tęstinis to paties nekilnojamojo turto dalių pardavimo sandoris. Tai pagrindžia, kad Bendrovė, 2015 m. pardavusi tik dalį valdomo turto, galėjo prognozuoti bei numatyti apie būsimus nekilnojamojo turto pardavimus vėlesniais mokestiniais laikotarpiais bei atitinkamai pasirinkti avansinio pelno mokesčio apskaičiavimą pagal praėjusių metų veiklos rezultatus arba, sužinojusi apie ketinimą įsigyti nekilnojamojo turto dalį, anksčiau pateikti patikslintą avansinio pelno mokesčio deklaraciją. Taigi nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės, dėl kurių būtų galima taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir (ar) 2 punktus (sistemiškai taikant su 100 straipsnio 1 dalies 2 punktu). Nagrinėjamu atveju negalimas atleidimas nuo delspinigių ir MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nes šiame punkte įtvirtintas atleidimo nuo delspinigių pagrindas galimas tik, kai mokesčių mokėtojas pažeidžia įstatymą ir tas pažeidimas yra sąlygotas mokesčių administratoriaus klaidingu apibendrintu to mokesčio įstatymo aiškinimu.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad apie VĮ „Turto bankas“ ketinimą įsigyti Bendrovei nuosavybės teise valdomo Turto dalį pareiškėjas buvo informuotas VĮ „Turto bankas“ 2016 m. birželio 20 d. raštu Nr. (10.7-21) SK4-6098. VĮ „Turto bankas“ 2016 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. (10.7-21) SK4-8743 Bendrovę pakvietė teikti pasiūlymą dalyvauti Turto pirkimo procedūroje, o 2016 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. (10.7-21) SK4-9183 VĮ „Turto bankas“ pakvietė pareiškėją į derybas dėl Bendrovės nuosavybės teise valdomo Turto pardavimo. Nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. vyko derybos dėl Turto įsigijimo. Sutartis sudaryta 2016 m. gruodžio 2 d. Bendrovė pateikė VMI 2016 m. gruodžio 12 d. prašymą Nr. 3-20 atleisti ją nuo pelno mokesčio delspinigių ir VMI sprendimu nusprendė neatleisti Bendrovės nuo 3 493,15 Eur pelno mokesčio delspinigių, nes šio prašymo motyvai ir nustatytos aplinkybės neatitinka MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje ir 141 straipsnio 1 dalyje nurodytų atleidimo nuo delspinigių pagrindų. Bendrovė, nesutikdama su VMI sprendimu, kreipėsi su skundu į Komisiją, kuri Sprendimu patvirtino VMI sprendimą, nes pareiškėjas neįrodė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1–2 ir 4 punktuose įtvirtintus atleidimo nuo delspinigių mokėjimo pagrindus.

6. Teismas pažymėjo, kad Bendrovė 2016 m. sausio 27 d. pateikė avansinio pelno mokesčio deklaraciją (forma FR0430) už 2016 m., kurioje pagal numatomą mokestinių metų pelno mokesčio sumą deklaravo 6 000 Eur einamųjų mokestinių metų avansinį pelno mokestį (1 500 Eur vieno einamųjų mokestinių metų ketvirčio avansinio pelno mokestį). Bendrovė 2016 m. gruodžio 9 d. patikslino avansinio pelno mokesčio deklaraciją ir vietoje minėtos avansinės pelno mokesčio sumos deklaravo 116 204 Eur einamųjų mokestinių metų avansinį pelno mokestį (29 060 Eur vieno einamųjų mokestinių metų ketvirčio avansinį pelno mokestį). Nustatyta, kad susiformavo 111 740 Eur pelno mokesčio nepriemoka ir nuo šios sumos paskaičiuota 3 493,15 Eur pelno mokesčio delspinigių.

7. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, jog Bendrovė, teikdama 2016 m. avansinio pelno mokesčio deklaraciją, negalėjo numatyti papildomo pelno, nes neketino sudaryti Sutarties, pirmiausia akcentavo, kad pareiga apskaičiuoti ir sumokėti priklausantį mokestį tenka mokesčių mokėtojui, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju Bendrovė žinojo apie Lietuvos valstybės ketinimą įsigyti jos nuosavybės teise valdomą Turtą nuo 2016 m. birželio mėn., nes VĮ „Turto bankas“ apie ketinimą įsigyti pareiškėjui nuosavybės teise valdomo Turto dalį informavo 2016 m. birželio 20 d. raštu Nr. (10.7-21) SK4-6098. Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog Bendrovei galimybė parduoti Turtą atsirado tik 2016 m. lapkričio 16 d., nes tik tuo metu atsirado palankios Turto realizavimo sąlygos, nepaneigia, kad Bendrovė, vadovaudamasi Taisyklėmis, iki einamųjų mokestinių metų dešimto mėnesio pirmos dienos galėjo pateikti mokesčių administratoriui prašymą pakeisti avansinio pelno mokesčio apskaičiavimo būdą ir iš naujo pateikti avansinio pelno mokesčio deklaraciją. Bendrovė, 2015 m. Lietuvos valstybei, atstovaujamai VĮ „Turto bankas“, pardavusi tik dalį valdomo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), galėjo prognozuoti ir numatyti apie būsimus nekilnojamojo turto pardavimus vėlesniais mokestiniais laikotarpiais. Todėl pareiškėjo argumentas, kad Bendrovė neturėjo galimybės iš anksto numatyti neplanuoto pelno atsiradimo šaltinį ir taip paskaičiuoti avansinį pelno mokestį, yra nepagrįstas.

8. Teismas nenustatė ir aplinkybių, kurias būtų galima prilyginti force majeure (liet. įvykis, nepaprastos aplinkybės, kurių negalima nei numatyti arba išvengti, nei kuriomis nors priemonėmis pašalinti) ar kitoms nuo mokesčių mokėtojos valios nepriklausančioms aplinkybėms, kurių Bendrovė nenumatė ir negalėjo numatyti, todėl neturėjo pagrindo išvadai, kad mokestinė prievolė atsirado ne dėl pareiškėjo kaltės. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas neturėjo būti atleistas nuo delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir (ar) 2 punktų pagrindu. Teismas taip pat nenustatė duomenų, kad Bendrovė būtų pažeidusi mokesčio įstatymą dėl mokesčių administratoriaus klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo aiškinimo arba klaidingos mokesčių administratoriaus konsultacijos raštu ar telefonu, dėl to neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas galėjo būti atleistas nuo delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu.

9. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad skundžiami Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti laikantis teisės aktų nustatytų procedūrų, atitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Reikalavimas atleisti pareiškėją nuo 3 493,15 Eur pelno mokesčio delspinigių yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo, dėl to teismas jo taip pat netenkino. Netenkinęs pareiškėjo skundo, teismas neturėjo pagrindo pareiškėjui priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 str. 1 d.).

III. 10. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas apeliaciniame skundo nurodo, kad:

10.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčui aktualias teisės normas. Vertinant mokesčio mokėtojo kaltės klausimą privalu vadovautis MAĮ 8 straipsnio 3 dalies, 40 straipsnio nuostatomis, kurios numato kad mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, spręsdamas dėl galimybes atleisti mokesčių mokėtoją nuo tam tikrų mokesčių, vertindamas jo galimybę iš anksto įvertinti neplanuoto pelno atsiradimo šaltinį, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Ženkliai didesnė mokėtina pelno mokesčio suma susidarė dėl to, kad 2016 m. pabaigoje Bendrovė sudarė Sutartį dėl Turto pardavimo, tačiau iš anksto numatyti pelno iš šios sutarties gavimą ir tai nurodyti avansinio pelno mokesčio deklaracijoje nebuvo jokios galimybės.

10.2. 2016 m. lapkričio 4 d. protokole Nr. 10 yra užfiksuotas faktas, jog derybos tarp pareiškėjo ir VĮ „Turto bankas“ dėl Turto pardavimo yra stabdomos, nes nepavyko susitarti dėl VĮ „Turto bankas“ siūlomos pardavimo kainos, o derybose dalyvavusi Turto pirkimo komisija neturėjo įgaliojimų priimti didesnę nei paskutinė pasiūlytoji 648 000 Eur kainą. Šis faktas patvirtina, kad VĮ „Turto bankas“ neturėjo pakankami lėšų įsigyti Turtui ir net derybų eigoje galima Turto kaina nebuvo žinoma, todėl numatyti galimą pelną bei sandorio baigtį buvo neįmanoma, nes ir pats pirkėjas nebuvo tikras, ar turės pakankamai lėšų sudaryti sandorį. Derybos dėl Turto pardavimo buvo atnaujintos, o dėl galutinės Turto pardavimo sumos susitarta tik 2016 m. lapkričio 16 d. ir tai užfiksuota protokole Nr.

12. Taigi iki 2016 m. lapkričio 16 d. Bendrovė nežinojo ir negalėjo žinoti, kad VĮ „Turto bankas“ iš viso ketina tęsti derybas dėl Turto įsigijimo, o visos galutinės sandorio sudarymo sąlygos buvo numatytos ir tapo aiškios tik 2016 m. gruodžio 2 d. sudarius Sutartį, kurią patvirtino notaras. Todėl Bendrovė pagrįstai neįtraukė pelno, gauto už Turto pardavimą pagal Sutartį, teikdama 2016 m. sausio 27 d. avansinio pelno mokesčio deklaraciją už 2016 m. Teismo padaryta išvada, kad 2015 m. sudaryta sutartis tarp Bendrovės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos VĮ „Turto bankas“ dėl dalies patalpų (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo įpareigojo Bendrovę prognozuoti apie Turto pardavimą kitais metais, yra niekuo nepagrįsta.

Neturint duomenų apie sandorio sudarymo realumą, jo vertę ir kitus reikšmingus duomenis, nebuvo pagrindo teikti naują avansinio pelno mokesčio deklaraciją pagal Taisyklių 4 punktą. Nėra jokių duomenų, kad 2015 m. sudarius dalies nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį, kita šalis tęs ketinimą jo dalį įsigyti ir 2016 m., o 2016 m. pradžioje Bendrovė, teikdama avansinio pelno mokesčio deklaraciją, galėjo tai žinoti. Be to, buvo būtina svarstyti galimybę skaičiuoti delspinigius nuo 2016 m. lapkričio 16 d., kai dėl sandorio sudarymo derybose dalyvavusios šalys susitarė dėl Turto kainos, o ne už visą 2016 m. mokestinį laikotarpį, tačiau ši aplinkybė sprendžiant atleidimo nuo delspinigių klausimą taip pat nebuvo nei tiriama, nei vertinama.

Teismas taip pat nevertino galimybės sumažinti paskaičiuotus delspinigius. Bendrovės tinkamą pareigų atlikimą įrodo ir tai, kad ji mokestines prievoles vykdė, mokesčius mokėjo savalaikiai ir nedelsdama. Tarp Sutarties sudarymo (2016 m. gruodžio 2 d.) ir mokesčio sumokėjimo (2016 m. gruodžio 9 d.) praėjo 7 dienos, o tai patvirtina itin kruopštų ir sąžiningą Bendrovės elgesį ir pareigos laiku sumokėti nustatyto dydžio mokesčius vykdymą. Bendrovės elgesys patvirtina faktą, kad ji yra pareiginga, apdairi mokesčių mokėtoja, savo veiksmais sąmoningai nesiekė padaryti žalos valstybei, todėl apskaičiuota 3 493,15 Eur pelno mokesčio delspinigių suma teismo galėjo būti sumažinta.

10.3. Nagrinėjamu atveju atleidimas nuo delspinigių galimas ir pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą, pagal kurį mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo delspinigių, kai mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingai apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. Dėl avansinio pelno mokesčio deklaracijos už 2015 m. Bendrovė gavo VMI 2016 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-323-1717) „Dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų“, kuriuo Bendrovė buvo atleista nuo paskaičiuotų delspinigių iš esmės analogišku kaip ir šiuo atveju. Todėl Bendrovė turėjo pagrįstą pagrindą tikėtis, kad po sudarytos Sutarties, nedelsiant patikslindama avansinio pelno mokesčio deklaraciją ir sumokėdama mokestinę nepriemoka, susidariusią dėl neplanuoto sandorio, ji elgiasi apdairiai ir teisėtai, pagal VMI reikalavimus, nepažeisdama teisės aktų nuostatų, todėl ir šiuo atveju ji turėtų būti atleidžiama nuo paskaičiuotų delspinigių. Bendrovė VMI 2016 m. sausio 22 d. sprendimu vadovavosi kaip rašytine konsultacija ir turėjo pagrįstą pagrindą tikėti, kad tos pačios įstatymų nuostatos, esant analogiškoms aplinkybėms, bus aiškinamos ir taikomos taip pat ir Bendrovė bus atleista nuo delspinigių mokėjimo.

11. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pabrėžia, kad Komisijos sprendimas ir teismo sprendimas yra teisingi ir pagrįsti, kadangi Komisija ir teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes ir įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesines teisės normas, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI sprendimo, kuriuo UAB „Amestė“ neatleista nuo 3 493,15 Eur pelno mokesčio delspinigių, ir Komisijos sprendimo, kuriuo pripažinta, kad VMI sprendimu pagrįstai neatleido Bendrovės nuo delspinigių, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

14. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas atleisti jį nuo ginčo pelno mokesčio delspinigių, vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu (jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo) ir 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu (mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas).

15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), aiškindamas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra pažymėjęs, jog iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad šioje teisės normoje yra įtvirtintos tik bendro pobūdžio taisyklės, visų pirma, nustatančios įrodinėjimo naštos tarp mokesčio mokėtojo ir mokesčių administratoriaus paskirstymą, pagal kurią pareiga įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes tenka mokesčio mokėtojui. Vertinant šioje teisės normoje nustatytą sąlygą – mokesčio mokėtojas turi būti nekaltas dėl padaryto pažeidimo – jos apibrėžtumo aspektu, matyti, kad ši sąlyga yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretizuojant kokios aplinkybės kiekvienu konkrečiu atveju patvirtina šios sąlygos buvimą ar nebuvimą. Aplinkybės, kurios konkretizuoja mokesčio mokėtojo kaltės buvimą ar nebuvimą dėl skirtingų mokesčių įstatymų pažeidimų, gali būti skirtingos, nes šių aplinkybių pobūdis, apimtis ir pan., gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus mokesčius. (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2122/2011). LVAT praktikoje taip pat išaiškinta, kad vertinant, ar taikyti šį atleidimo pagrindą, yra reikšminga mokesčio mokėtojo subjektyvinė pusė, t. y. kaltė, kurios išraiška yra nepakankamas atidumas, rūpestingumas ar apdairumas, kurio reikalaujama iš veikiančio asmens konkrečiomis sąlygomis. Asmuo, kuris nevykdė pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai arba nesugebėjo toks būti konkrečioje situacijoje, negali būti atleistas nuo atsakomybės (delspinigių), nesant kaltės dėl padaryto pažeidimo (žr., pvz., 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-81-261/2015).

16. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad: Bendrovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir Taisyklių 4 punktu (2002 m. spalio 8 d. įsakymo Nr. 289 redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.), buvo pasirinkusi avansinio pelno mokesčio sumą apskaičiuoti pagal numatomą mokestinio laikotarpio pelno mokesčio sumą, o tai reiškia, kad avansinio pelno mokesčio apskaičiuota suma pagal numatytą mokestinio laikotarpio pelno mokesčio sumą turi sudaryti ne mažiau kaip 80 procentų faktiškos metinio pelno mokesčio sumos; Bendrovė pateikė 2016 m. sausio 26 d. avansinio pelno mokesčio deklaraciją (forma FR0430) už 2016 m., kurioje pagal numatomą mokestinių metų pelno mokesčio sumą deklaravo 6 000 Eur einamųjų mokestinių metų avansinį pelno mokestį (1 500 Eur vieno einamųjų mokestinių metų ketvirčio avansinio pelno mokestį) (Komisijos byla, b. l. 18); Bendrovė, sudariusi Sutartį su Lietuvos valstybe, atstovaujama VĮ „Turto bankas“, dėl Turto pardavimo ir tuo pagrindu gavusi papildomų pajamų, 2016 m. gruodžio 8 d. patikslino avansinio pelno mokesčio deklaraciją ir vietoje minėtos avansinės pelno mokesčio sumos deklaravo 116 204 Eur einamųjų mokestinių metų avansinį pelno mokestį (29 060 Eur vieno einamųjų mokestinių metų ketvirčio avansinį pelno mokestį) (Komisijos byla, b. l. 35), dėl to susiformavo 111 740 Eur pelno mokesčio nepriemoka ir nuo šios sumos paskaičiuota 3 493,15 Eur pelno mokesčio delspinigių.

17. VMI sprendimu nusprendė, kad nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių, kadangi Bendrovė nepateikė argumentų ir įrodymų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog ji nėra kalta dėl padaryto pažeidimo. Tiek Komisija, tiek teismas sutiko su šia VMI išvada, konstatavę, kad Bendrovė galėjo numatyti, jog sudarys Sutartį ir gaus pajamų. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka.

18. Bylos duomenys patvirtina, kad: VĮ „Turto bankas“ 2016 m. birželio 20 d. raštu (Komisijos byla, b. l. 38) kreipėsi į Bendrovę, norėdama sužinoti apie galimybę įsigyti Bendrovės valdomą Turtą, o 2016 m. rugsėjo 9 d. raštu (Komisijos byla, b. l. 39) pakvietė Bendrovę pateikti pasiūlymą ir minimalius kvalifikacinius reikalavimus pagrindžiančius dokumentus, kaip numatyta pirkimo dokumentuose, dėl Bendrovės patalpų pardavimo; VĮ „Turto bankas“ 2016 m. rugsėjo 22 d. raštu (Komisijos byla, b. l. 40) pakvietė Bendrovę (jos atstovus) atvykti į derybas dėl Bendrovės valdomų patalpų pardavimo vykdomame pirkime neskelbiamų derybų būdu. Byloje pateikti VĮ „Turto bankas“ administracinių patalpų, reikalingų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo komisijos posėdžių, vykusių nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d., protokolai (Komisijos byla, b. l. 41–57) patvirtina, kad buvo aktyviai deramasi dėl Lietuvos valstybės norimo pirkti Turto iš Bendrovės kainos ir tik po 9 derybų posėdžių 2016 m. lapkričio 16 d. galiausiai buvo susitarta dėl Turto kainos, nors dar 2016 m. lapkričio 4 d. derybos buvo užbaigtos taip ir nesusitarus dėl Turto kainos.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju vyko viešųjų pirkimų procedūros (viešasis pirkimas, vykdomas neskelbiamų derybų būdu, šio pirkimo vykdymo metu buvo reglamentuotas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo penktame skirsnyje (2005 m. gruodžio 22 įstatymo Nr. X-471 reakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.), kurių rezultatas buvo tarp Bendrovės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos VĮ „Turto bankas“ sudaryta Sutartis (Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnis). Vykdytų viešųjų pirkimų procedūros buvo tik prielaida sudaryti Sutartį, šios procedūros pačios savaime negarantavo šios sutarties sudarymo, o tai patvirtina ir vykusios intensyvios derybos dėl Turto kainos, dėl kurios buvo susitarta tik po 9 derybų posėdžių. Taigi nagrinėjamu atveju Bendrovė neturėjo neabejotino pagrindo manyti, kad Sutartis tikrai bus sudaryta 2016 m. Teisėjų kolegijos vertinimu, Komisijos ir teismo išvada, kad 2015 m. tarp Bendrovės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos VĮ „Turto bankas“, sudaryta sutartis dėl dalies patalpų (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo Nr. DJ-8312 įpareigojo Bendrovę prognozuoti apie dalies turto pardavimą kitais metais, yra niekuo nepagrįsta.

20. Konstatuotina, kad Bendrovei neturint pagrįsto pagrindo manyti, kad Sutartis tikrai bus sudaryta ir tai bus padaryta dar 2016 m. (t. y. neturint duomenų apie Sutarties sudarymo realumą, jos vertę ir kt.), nebuvo pagrindo avansinio pelno mokesčio deklaracijoje nurodyti galbūt tikėtas gauti pajamas iš Turto pardavimo, kol galiausiai nebuvo susitarta dėl Sutarties sudarymo ir sudaryta pati Sutartis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tarp Sutarties sudarymo (2016 m. gruodžio 2 d.) ir naujos avansinio pelno mokesčio deklaracijos pateikimo, kurioje papildomai deklaruotos iš Turto pardavimo gautos pajamos, ir minėtos deklaracijos pagrindu papildomo pelno mokesčio sumokėjimo (2016 m. gruodžio 9 d.) praėjo tik 7 dienos, o tai patvirtina tinkamą Bendrovės elgesį ir pareigos laiku sumokėti nustatyto dydžio mokesčius vykdymą (Pelno mokesčio įstatymo 47 str. 6 d.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šiuo atveju Bendrovė elgėsi pakankamai atidžiai ir rūpestingai, t. y. ji neturėjo neabejotino pagrindo manyti, kad Sutartis bus sudaryta dar 2016 m. Vadinasi, nagrinėjamu atveju Bendrovė įrodė, kad ji nėra kalta dėl padaryto pažeidimo, todėl yra pagrindas atleisti ją nuo delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Tai konstatavus, šioje byloje nebėra prasmės vertinti, ar būtų pagrindas pareiškėją atleisti nuo delspinigių kitais pagrindais.

21. Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad VMI sprendimas, kuriuo pareiškėjas nebuvo atleistas nuo delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, yra neteisėtas, todėl naikintinas. Atitinkamai kaip neteisėtas naikintinas ir Komisijos sprendimas, kuriuo ji skundžiamą VMI sprendimą pripažino pagrįstu. Vis dėlto teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą atleisti pareiškėją nuo delspinigių nagrinėjamu atveju, kadangi, vadovaujantis konstituciniu valdžių padalijimo principu, teismas negali pakeisti viešojo administravimo institucijos – VMI, kuriai pagal įstatymą pavesta atlikti mokesčių administravimo funkcijas (MAĮ 15 str. 1 d.) ir tuo pagrindu taip pat spręsti dėl mokesčių mokėtojo atleidimo nuo delspinigių. Todėl VMI įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 12 d. prašymą Nr. 3-20 dėl atleidimo nuo delspinigių.

22. Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog nėra pagrindo pareiškėjo atleisti nuo delspinigių ir pripažinęs, kad skundžiami Sprendimai yra pagrįsti, netinkamai vertino bylos aplinkybes ir aiškino bei taikė ginčui aktualius įstatymus. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo priteisti iš atsakovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepridėjo šias išlaidas patvirtinančių dokumentų. Vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), pareiškėjui išaiškintina, kad prašymą dėl išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo bei šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus Bendrovė LVAT gali pateikti ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Amestė“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimą.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Amestė“ skundo reikalavimai dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. S-75(7-27/2017) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. sausio 2 d. sprendimo Nr. 23.31-08-323-33 panaikinimo.

Tenkinti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Amestė“ skundą iš dalies.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. S-75(7-27/2017) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. 23.31-08-323-33.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Amestė“ 2016 m. gruodžio 12 d. prašymą Nr. 3-20 dėl atleidimo nuo delspinigių.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė