2020-11-25 Nr. AB-22108-3-61-3-04358-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-26-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04358-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.4; 12.19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Nijolei Pašvenskienei,

dalyvaujant pareiškėjos atstovams advokatui M. L. ir advokatei A. M.,

specialistui Lietuvos Respublikos odontologų rūmų atstovui T. L.,

specialistėms Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovėms A. B. ir R. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja R. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydama panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI, atsakovas) 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. (7.2)46-MPD-12619 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Vilniaus AVMI įregistruoti R. B. individualią veiklą per nuolatinę bazę Lietuvoje. Pareiškėja taip pat prašė priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pateikdama prašymą registruoti individualią odontologijos veiklą per nuolatinę bazę Lietuvoje, pareiškėja laikėsi visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, o gyventojų registravimą Mokesčių mokėtojų registre reglamentuojantys teisės aktai nenumato galimybės Vilniaus AVMI atmesti asmens prašymo tuo pagrindu, kuriuo atsakovas rėmėsi Sprendime. Pareiškėjos numatoma Lietuvoje vykdyti veikla atitinka visus jai specialiuose teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, o Vilniaus AVMI nuoroda į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. VA-36 patvirtintų Fizinių asmenų įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6.1 punktą yra visiškai nepagrįsta ir prieštarauja tiek Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ), tiek Lietuvos Respublikos odontologijos praktikos įstatymo (toliau – ir OPĮ) nuostatoms.

2.2. Pareiškėja yra Lietuvoje licencijuota odontologė, nuolatinę praktiką vykdanti Jungtinėje Karalystėje bei planuojanti šią veiklą vykdyti ir Lietuvoje licencijuotoje odontologijos įstaigoje, t. y. Lietuvoje licencijuota odontologė praktikuotų Lietuvoje licencijuotoje odontologijos įstaigoje, aptarnaudama šios įstaigos pacientus ir už tai iš šios įstaigos su ja sudarytos paslaugų sutarties pagrindu gaudama atlyginimą, kuris turėtų būti apmokestinamas Lietuvoje. Atsižvelgusi į tai, pareiškėja 2015 m. liepos 22 d. Vilniaus AVMI pateikė prašymą įregistruoti ją į Mokesčių mokėtojų registrą (toliau – ir Registras), kaip nenuolatinę Lietuvos gyventoją (pareiškėja yra deklaravusi išvykimą iš Lietuvos nuo 2005 m. spalio mėn.), planuojančią vykdyti savarankišką veiklą Lietuvoje per nuolatinę bazę. Pareiškėja prašyme nurodė pagrindinės numatomos vykdyti veiklos kodą pagal Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. DĮ-226 patvirtintą Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių (toliau – ir Klasifikatorius) – 86.23.00 (odontologinės praktikos veikla), pridėjo jai suteiktos odontologijos praktikos licencijos kopiją.

2.3. Vilniaus AVMI nepagrįstai teigia, jog pareiškėja, kaip fizinis asmuo, savarankiškai (ne darbo santykių su sveikatos priežiūros įstaiga pagrindu, o sudarydama su tokia įstaiga paslaugų sutartį) negali verstis odontologinės praktikos veikla. Pareiškėjos planuojama vykdyti veikla visiškai atitinka individualios veiklos per nuolatinę bazę Lietuvoje apibrėžimą. Pareiškėja, kaip savarankiškai veikianti odontologė, pagal susitarimą su licencijuota Vilniaus implantologijos centro klinika (toliau – ir Klinika), laikydamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, joje numato verstis odontologijos praktika Lietuvoje, reguliariai teikti odontologo paslaugas Klinikos pacientams, gauti už tai atlygį, savarankiškai dengti savo veiklos Lietuvoje, kvalifikacijos tobulinimo bei kitas išlaidas, prisiimti atitinkamą atsakomybę už veiklos rezultatus ir nustatyti atitinkamus papildomus reikalavimus Klinikai bei jos įsipareigojimus, susijusius su profesinės reputacijos apsauga, naudojama įranga, priemonėmis ir pan.

2.4. Nors asmenų vykdoma savarankiška veikla GPMĮ pagal tam tikrus požymius grupuojama į atskiras kategorijas, jos klasifikavimas pagal Klasifikatorių minėto įstatymo taikymo tikslais reikšmingas tik tiek, kiek tai reikalinga identifikuoti veiklą, kuri GPMĮ imperatyviai laikoma ne individualia veikla. Tačiau licencijuojamos veiklos rūšys, taip pat ir odontologija, GPMĮ nėra išskiriamos kaip atskira ar negalima veiklos kategorija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 1059 patvirtintuose Mokesčių mokėtojų registro nuostatuose (toliau – ir Nuostatai) veiklos aprašymas ar Klasifikatoriaus kodas taip pat nėra nurodyti kaip pagrindas atsisakyti registruoti asmenį atitinkamos kategorijos mokesčių mokėtoju. Be to, atsakovas neatsižvelgė į Odontologijos praktikos įstatymą, kuriame aiškiai nustatyta, kad šis įstatymas yra taikomas tiek pagal darbo sutartis, tiek kitais pagrindais praktikuojantiems odontologams.

2.5. Vilniaus AVMI nepagrįstai sutapatina mokestinį asmens statusą su jam pagal profesinę veiklą reglamentuojančius teisės aktus taikomais reikalavimais, apribojimais ir įpareigojimais. Pareiškėjos veiklos nuolatinės bazės Lietuvoje įregistravimas ir civilinės sutarties su Klinika sudarymas tik nustato jos santykį su Klinika bei mokestinių prievolių Lietuvoje apimtis ir pobūdį, tačiau nepakeičia jos teisinio statuso Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo (toliau – ir SSĮ) ar Odontologijos praktikos įstatymo taikymo tikslais ir ji savaime netampa savarankišku Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos vykdomuoju subjektu. Joks teisės aktas nedraudžia pareiškėjai, kaip savarankiškam licencijuotam profesionalui, teikti savo paslaugas licencijuotai sveikatos priežiūros įstaigai – Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos subjektui, aptarnaujant jos pacientus, taip pat nenustato, kad odontologas su licencijuota sveikatos priežiūros įstaiga gali sudaryti tik darbo sutartį.

2.6. Leidimo verstis odontologo praktika subjektas, visų pirma, turi būti odontologas. Odontologijos praktikos įstatymas nenustato ir neriboja, kokie konkrečiai teisiniai santykiai turi sieti odontologą ir įstaigą, kurioje jis verčiasi odontologijos praktika, o tik įtvirtina sąlygą, kad verstis odontologijos praktika odontologas gali tik atitinkamą licenciją turinčioje sveikatos priežiūros įstaigoje. Odontologijos praktikos įstatymas neteikia pirmenybės jokiai konkrečiai teisinių santykių tarp odontologo ir atitinkamos sveikatos priežiūros įstaigos formai. Civilinių teisinių santykių tarp odontologo ir klinikos galimybė tiesiogiai nustatyta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.741 straipsnyje.

2.7. Atsakovas, aiškindamas ir taikydamas jo kompetencijai nepriskirtų odontologijos praktiką Lietuvoje reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, peržengė savo kompetencijos ir įgaliojimų ribas. Tarp Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) įtvirtintų mokesčių administratoriaus uždavinių ir funkcijų nėra asmenų vykdomos veiklos teisėtumo kontrolės, taip pat reikalavimų asmenų vykdomai veiklai aiškinimo ar jų laikymosi kontrolės. Mokesčių administratorius nėra veiklą leidžianti ar draudžianti institucija, jis neturi pareigos ir (ar) teisės kontroliuoti, ar atitinkamą veiklą norintys vykdyti asmenys atitinka tai veiklai nustatytus kriterijus, kurių kontrolė priskirta kitų valstybės ir profesinės savivaldos institucijų kompetencijai, ir ar vykdydami veiklą jie nepažeidžia prisiimtų sutartinių įsipareigojimų. Asmuo atitinkamos kategorijos mokesčių mokėtoju Lietuvoje tampa ne dėl to, kad mokesčių administratorius jį įrašo į Registrą, o dėl to, kad atitinka objektyvius atitinkamuose mokesčių teisės aktuose nustatytus kriterijus. Atitinkamo asmens įtraukimas į Registrą automatiškai nereiškia jokio šio asmens teisių vykdyti šią veiklą patvirtinimo ir nėra asmens registracijos Registre kontrolės objektas.

2.8. Vilniaus AVMI atsisakymas registruoti pareiškėjos individualią veiklą per nuolatinę bazę Lietuvoje yra diskriminacinė praktika, kuri prieštarauja tiek Europos Sąjungos steigimo sutartyse, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems draudimams ir apsunkina pareiškėjos galimybes efektyviai pasinaudoti Europos Sąjungos garantuojamomis paslaugų ir įsisteigimo laisvėmis. Remiantis nusistovėjusia praktika ir atsižvelgiant į Odontologijos praktikos įstatymo nuostatas, taip pat 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (toliau – ir Direktyva), odontologai, valstybių narių piliečiai, kurie nėra nuolatiniai Lietuvos gyventojai, turintys kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse išduotas odontologo licencijas, Lietuvoje laikinai teikti paslaugas (t. y. praktikuoti Lietuvoje licencijuotose sveikatos priežiūros įstaigose), atlikę Odontologijos praktikos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl kvalifikacijos pripažinimo, gali nesirinkdami kokios nors privalomos juridinės formos. Bene vienintelis materialus skirtumas tarp tokių laikinai (epizodiškai) paslaugas teikiančių asmenų yra mokestinių prievolių, susijusių su veiklos Lietuvoje pajamomis, apimtis. Be to, Komunikate Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui dėl nacionalinių teisės aktų, kuriais reglamentuojama galimybė užsiimti profesine veikla (COM (2013) 676 final), Europos Komisija pabrėžė, kad valstybės narės turi nuodugniai apsvarstyti galimų kliūčių teikti laisvųjų profesijų paslaugas visoje bendrojoje rinkoje poveikį, taip pat geriau suvokti reglamentuojamų profesijų vaidmenį savo šalių ekonomikoje. Minėtame Komunikate nurodyta, kad pernelyg didelės galimybių užsiimti laisvųjų profesijų veikla teisinės kliūtys iškraipo paslaugų teikimo rinką, gali turėti neigiamų pasekmių paslaugų kokybei, kainoms, asmenų užimtumui. Europos Komisijos teigimu, valstybės narės turi užtikrinti visišką skaidrumą dėl reglamentuojamų profesijų, patikrinti patekimo į rinką apribojimus, analizuoti jų būtinumą ir proporcingumą ir „neblokuoti“ asmenų galimybių užsiimti laisvųjų profesijų veikla.

3. Atsakovas Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 19–22) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

4.1. GPMĮ nėra teisės normos, jog visi laisvosios profesijos subjektai turi teisę įregistruoti ir vykdyti individualią veiklą. Vilniaus AVMI, priimdama sprendimą įregistruoti fizinius asmenis į Registrą, kaip vykdančius individualią veiklą, privalo vadovautis kitų teisės aktų nuostatomis, suteikiančiomis teisę fiziniams asmenims vykdyti tam tikro pobūdžio veiklą. Atitinkamai šiuo atveju Vilniaus AVMI vadovavosi Sveikatos sistemos įstatymo 8 straipsnio ir Odontologijos praktikos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias fizinis asmuo negali savarankiškai verstis individualia veikla pagal Klasifikatoriaus kodą 86.23.00.

4.2. Nuostatai reglamentuoja Mokesčių mokėtojų registro, kaip valstybės registro, paskirtį, objektus, tvarkymo įstaigas, jų teises ir pareigas, Registro duomenų tvarkymą ir apsaugą, sąveiką su kitais registrais ir kt. Vadovaujantis Nuostatų 10 punktu, VMI yra vadovaujančioji Registro tvarkymo įstaiga, o Registro tvarkymo įstaigos yra teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos ir VMI. Pagal Nuostatų 12.14 punktą, VMI tvirtina prašymo įregistruoti į Registrą ir išregistruoti iš jo formą, pranešimo įrašyti (išbraukti) Registro objekto papildomus duomenis formą, šių formų pildymo ir teikimo taisykles, duomenų įrašymo į Registro duomenų bazę taisykles, kitus teisės aktus, susijusius su Registro duomenų tvarkymu, ir kontroliuoja jų vykdymą. Taigi būtent Taisyklės, o ne Nuostatai nustato fizinių asmenų įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą ir išregistravimo iš jo tvarką. Todėl atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, pareiškėjos teisių ir teisės aktų nuostatų nepažeidė.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 1 d. sprendimu (b. l. 40–44) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą ir netenkino prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėja per atstovą Vilniaus AVMI 2015 m. liepos 22 d. pateikė prašymą įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą, kuriame nurodė, jog Klinikoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ketina verstis veikla, pažymėta Klasifikatoriaus kodu 86.23. Pareiškėja prašyme nurodė, kad ji gyvena užsienio valstybėje. Prie prašymo pareiškėja pateikė Lietuvos Respublikos odontologų rūmų 2008 m. birželio 4 d. išduotą odontologijos praktikos licenciją Nr. OPL-02553, patvirtinančią, kad ji turi teisę verstis odontologijos praktika pagal gydytojo odontologo profesinę kvalifikaciją. Vilniaus AVMI, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjos 2015 m. liepos 22 d. prašymą ir 2017 m. lapkričio 24 d. priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjos prašymą tenkinti atsisakė. Vilniaus AVMI Sprendime nurodė, kad, vadovaujantis Sveikatos sistemos įstatymo 8 straipsnio nuostatomis ir Odontologijos praktikos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, verstis odontologijos praktika Lietuvos Respublikoje odontologas turi teisę tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti odontologijos praktikos paslaugas. Atsakovas sprendė, jog sveikatos priežiūros veiklą, įskaitant ir odontologinės priežiūros, turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys, o fizinis asmuo neturi teisės savarankiškai verstis odontologo veikla ir tokia veikla negali būti registruojama kaip individuali.

7. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėja gyvena užsienio valstybėje ir ketina Lietuvoje per nuolatinę bazę verstis individualia veikla, žymima Klasifikatoriaus kodu 86.23.00 (odontologinės praktikos veikla). Tačiau, įvertinęs Taisyklių 3 ir 6.1 punktų, GPMĮ 2 straipsnio 35 dalies, Sveikatos sistemos įstatymo 7 ir 8 straipsnių bei Odontologijos praktikos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas sprendė, kad odontologas verstis odontologinės praktikos veikla gali tik turėdamas licenciją ir tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje tokią licenciją. Teismas pažymėjo, kad nei Sveikatos sistemos įstatymas, nei Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas nesuteikia teisės tokia veikla verstis fiziniams asmenims. Vadovaudamasis minėtų teisės aktų nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad licenciją teikti odontologijos praktikos paslaugas turi turėti tiek gydymo įstaiga, tiek gydytojas odontologas, o tokias paslaugas gali teikti tik juridiniai asmenys. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjos prašymą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

8. Pareiškėjos skundo argumentą, jog Vilniaus AVMI viršijo jos kompetencijai suteiktus įgaliojimus, teismas laikė nepagrįstu. Šiuo aspektu teismas rėmėsi Nuostatų (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. vasario 21 d.) 10, 12.14 punktais bei Taisyklių 7 punktu ir pabrėžė, kad Vilniaus AVMI pagrįstai vadovavosi Taisyklių nuostatomis.

9. Apibendrinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas atmetė pareiškėjos skundą ir netenkino jos prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 10. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą (b. l. 47–57), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Vilniaus AVMI įregistruoti pareiškėjos individualią veiklą per nuolatinę bazę Lietuvoje. Pareiškėja taip pat prašo priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

11. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, akivaizdžiai nesivadovavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio ir Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 13P-65-(7.1.2) patvirtintų Rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų reikalavimais. Teismo sprendimas buvo priimtas be motyvų, jame apskritai neatsakyta nei į vieną iš pareiškėjos skunde pateiktų argumentų, teismo pozicija ir pagrindas juos atmesti nėra pateikti.

11.2. Pareiškėjos planuojama vykdyti veikla visiškai atitinka individualios veiklos per nuolatinę bazę Lietuvoje apibrėžimą (GPMĮ (redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) 2 str. 7, 13 ir 35 d., 35 str. 2 d.). Pareiškėja, kaip savarankiškai veikianti odontologė, pagal susitarimą su Klinika, laikydamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, joje numato verstis odontologijos praktika Lietuvoje ir Klinikos vardu reguliariai teikti odontologo paslaugas Klinikos pacientams, gauti už tai atlygį iš Klinikos, savarankiškai dengdama pačios turimas veiklos Lietuvoje (įskaitant kelionių į Lietuvą), kvalifikacijos tobulinimo bei kitas išlaidas, prisiimti atitinkamą atsakomybę už veiklos rezultatus, o kartu ir nustatyti atitinkamus papildomus reikalavimus Klinikai ir jos įsipareigojimus, susijusius su inter alia (be kita ko) pareiškėjos profesinės reputacijos apsauga, naudojama įranga, priemonėmis ir pan.

11.3. Nei GPMĮ, nei Nuostatai nenustato jokių apribojimų registruoti pareiškėjos individualią veiklą per nuolatinę bazę Lietuvoje. Poįstatyminiu aktu – Taisyklėmis – yra praplečiamas asmens teisių bei laisvių (šiuo atveju – ūkinės veiklos laisvė, teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą) ribojimų, kurie gali būti nustatyti tik įstatymu, sąrašas.

11.4. Sprendimas atsisakyti registruoti pareiškėjos individualią veiklą per nuolatinę bazę Lietuvoje, be kita ko, motyvuojamas Sveikatos sistemos įstatymo 8 straipsnio bei Odontologijos praktikos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tačiau Vilniaus AVMI kompetencijai nėra priskirta sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių subjektų veiklos atitikties specialiesiems teisės aktams analizė ir vertinimas. VMI ir Vilniaus AVMI funkcijos apsiriboja mokesčių administravimu, tinkamo jų sumokėjimo kontrole, mokesčių įstatymų įgyvendinimu. Tuo tarpu atitinkamo asmens, pavyzdžiui, įmonės, kurios steigimo dokumentuose numatyta užsiimti licencijuojama veikla, įtraukimas į Mokesčių mokėtojų registrą automatiškai dar nereiškia šio asmens teisių vykdyti nurodytą veiklą patvirtinimo. Tai nėra asmens registracijos Registre kontrolės objektas, o mokesčių administratorius nėra tokią kontrolę įgaliotas atlikti subjektas. Tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu apsiribojo visiškai deklaratyviu bei nemotyvuotu teiginiu, kad pareiškėjos argumentas, jog Vilniaus AVMI viršijo jos kompetencijai suteiktus įgaliojimus, yra nepagrįstas.

11.5. Vilniaus AVMI ir pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į specialųjį teisinį reguliavimą, t. y. Odontologijos praktikos įstatymą, kurio paskirtis – reglamentuoti būtent specifiškai odontologų praktiką Lietuvos Respublikoje (licencijavimo klausimus, odontologo profesinės kvalifikacijos įgijimo sąlygas, odontologo teisės verstis odontologijos praktika įgijimo, įgyvendinimo ir praradimo sąlygas, odontologo pagrindines profesines teises, pareigas ir atsakomybę). Odontologijos praktikos įstatymas ne tik nenustato ribojimo odontologui įstaigoje (šiuo atveju – Klinikoje) praktikuoti įregistravus individualią veiklą ir sudarius su įstaiga (t. y. Klinika) paslaugų sutartį, tačiau šiame įstatyme net nėra suteiktas koks nors prioritetas odontologo praktikos įstaigoje teisinei formai (darbo sutartis, civilinė sutartis, individualios įmonės savininkas, mažosios bendrijos narys ar pan.).

11.6. Tai, kad, remiantis Sveikatos sistemos įstatymo bei Odontologijos praktikos įstatymo nuostatomis, pareiškėja, kaip savarankiškas subjektas, negali Lietuvoje teikti odontologijos paslaugų tiesiogiai pacientui (t. y. tiesiogiai sudaryti su juo sutartį dėl atitinkamų sveikatos priežiūros – odontologijos – paslaugų), taip apribojant jos potencialių klientų ratą iki atitinkamas licencijas turinčių sveikatos priežiūros įstaigų, niekaip nepaneigia fakto, kad tokia odontologo praktika (t. y. savarankiškas, nepriklausomas ir tęstinis paslaugų teikimas atitinkamoms sveikatos priežiūros įstaigoms) GPMĮ prasme yra odontologo individuali veikla. Odontologijos praktikos įstatymas nenumato (ir neriboja), kokie konkrečiai teisiniai santykiai turi sieti odontologą ir įstaigą, kurioje šis verčiasi odontologijos praktika, o tik įtvirtina sąlygą, kurios laikydamasis odontologas gali verstis odontologijos praktika.

11.7. Vilniaus AVMI atsisakymas registruoti pareiškėjos individualią veiklą per nuolatinę bazę Lietuvoje yra diskriminacinė praktika, kuri prieštarauja tiek Europos Sąjungos steigimo sutartyse, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems draudimams ir apsunkina pareiškėjos galimybes efektyviai pasinaudoti Europos Sąjungos garantuojamomis paslaugų ir įsisteigimo laisvėmis, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių argumentų apskritai nepasisakė.

12. Vėliau pateiktuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėja pažymėjo, kad nuo 2020 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiame naujos redakcijos Lietuvos Respublikos odontologijos praktikos ir burnos priežiūros praktikos įstatyme išdėstytas odontologijos praktikos teisinis reguliavimas tik patvirtina pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl galimų teisinių santykių tarp odontologų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų formų (b. l. 102–103).

13. Atsakovas Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 70–73) prašo jo netenkinti. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė įstatymų normas ir priėmė motyvuotą, teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti atsakovo atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVMI 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. (7.2)46-MPD-12619, kuriuo atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjos R. B. prašymą įregistruoti ją į Mokesčių mokėtojų registrą, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat reikalavimo įpareigoti Vilniaus AVMI įregistruoti R. B. individualią veiklą per nuolatinę bazę Lietuvoje.

15. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėja per atstovą Vilniaus AVMI 2015 m. liepos 22 d. pateikė prašymą įregistruoti ją į Mokesčių mokėtojų registrą (Fizinio asmens prašymo įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą REG812 forma), kuriame nurodė, kad klinikoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ketina verstis veikla, pažymėta Klasifikatoriaus kodu 86.23.00 (odontologinės praktikos veikla), kartu su prašymu pateikė Lietuvos Respublikos odontologų rūmų 2008 m. birželio 4 d. išduotą odontologijos praktikos licenciją Nr. OPL-02553, patvirtinančią, kad ji turi teisę verstis odontologijos praktika pagal gydytojo odontologo profesinę kvalifikaciją (b. l. 26–28).

16. Tačiau Vilniaus AVMI šioje byloje skundžiamu Sprendimu, be kita ko, vadovaudamasi Sveikatos sistemos įstatymo 8 straipsnio ir Odontologijos praktikos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei Fizinių asmenų įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro taisyklių 6.1 punkto nuostatomis, pareiškėjos prašymo netenkino, padariusi išvadą, jog sveikatos priežiūros veiklą, įskaitant odontologinės priežiūros, turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys, o fizinis asmuo neturi teisės savarankiškai verstis odontologo veikla, todėl negali būti registruojama ir tokia individuali veikla (b. l. 23–24).

17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir padaręs išvadą, kad odontologijos praktikos paslaugas gali teikti tik juridiniai asmenys, konstatavo, jog atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, todėl pareiškėjos skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neviršijo savo kompetencijos.

18. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame pažymi, kad jos planuojama vykdyti odontologinės praktikos veikla visiškai atitinka individualios veiklos per nuolatinę bazę Lietuvoje apibrėžimą ir gali būti vykdoma fizinio asmens, o atsakovas neturi kompetencijos vykdyti asmenų veiklos teisėtumo kontrolę bei aiškinti asmenų vykdomai veiklai nustatytus teisės aktų reikalavimus. Be to, pareiškėja teigia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, kadangi jame neatsakyta į pareiškėjos skunde išdėstytus argumentus.

Dėl pareiškėjos ketinamos vykdyti veiklos ir atsakovo kompetencijos vertinti šią veiklą

19. Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, mokesčių mokėtojų apskaitai tvarkyti bei mokesčių apskaičiavimo, sumokėjimo ir išskaičiavimo teisingumo kontrolei sudaromas bendras mokesčių mokėtojų registras. Mokesčių administratorius (atitinkama registro tvarkymo įstaiga) registruoja visus asmenis, kurių registravimas yra privalomas pagal šio Įstatymo 45 straipsnį (MAĮ 43 str. 2 d.).

20. Pagal MAĮ 45 straipsnio 1 dalį, jei Mokesčių mokėtojų registro nuostatai nenustato kitaip, asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį, privalo užsiregistruoti pas atitinkamą vietos mokesčių administratorių (registro tvarkymo įstaigą) ir pateikti Mokesčių mokėtojų registro nuostatuose nurodytus mokesčių mokėtojo registravimo duomenis. Jei Mokesčių mokėtojų registro nuostatai nenustato kitaip, asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį, privalo įsiregistruoti pas atitinkamą vietos mokesčių administratorių, atliekantį registro tvarkymo įstaigos funkcijas, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teisinio asmens įregistravimo, o jei teisinis registravimas įstatymų nenumatytas arba jei asmuo pradeda veiklą anksčiau negu po 5 darbo dienų po teisinio registravimo, – ne vėliau kaip veiklos vykdymo pradžios dieną (MAĮ 46 str. 1 d.).

21. Mokesčių mokėtojų duomenų rinkimo, kaupimo, apdorojimo, sisteminimo, saugojimo, naudojimo ir teikimo tvarka nustatoma Mokesčių mokėtojų registro nuostatuose, tvirtinamuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės (MAĮ 44 str.).

22. Mokesčių mokėtojų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 1059, 2 punktas nustato, kad Mokesčių mokėtojų registras yra valstybės registras. Registro paskirtis – Nuostatų nustatyta tvarka registruoti Registro objektus, rinkti, kaupti Registro duomenis vienoje Registro duomenų bazėje, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti ir įstatymų nustatytais atvejais teikti duomenis apie Registro objektus, atlikti kitus Registro duomenų tvarkymo veiksmus (Nuostatų 3 p.). Registro objektai yra mokesčių mokėtojai, įskaitant mokesčius išskaičiuojančius asmenis, inter alia (be kita ko) nuolatiniai ir nenuolatiniai Lietuvos gyventojai, pateikę prašymą įregistruoti duomenis į Registrą (Nuostatų 4.6 p.). Registre inter alia tvarkomi šie bendri nenuolatinių Lietuvos gyventojų, įregistruojamų į Registrą pagal prašymą įregistruoti, duomenys – vykdomos veiklos rūšis (-ys) (Nuostatų 23.9 p.). Pagal Nuostatų 10 punktą, VMI yra vadovaujančioji Registro tvarkymo įstaiga, o Registro tvarkymo įstaigos yra teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos ir VMI. Taip pat VMI tvirtina prašymo įregistruoti į Registrą ir išregistruoti iš jo formą, pranešimo įrašyti (išbraukti) Registro objekto papildomus duomenis formą, šių formų pildymo ir teikimo taisykles, duomenų įrašymo į Registro duomenų bazę taisykles, kitus teisės aktus, susijusius su Registro duomenų tvarkymu, ir kontroliuoja jų vykdymą (Nuostatų 12.14 p.).

23. Atitinkamai VMI viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. VA-36 (2017 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. VA-37 redakcija) buvo patvirtintos Fizinių asmenų įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro taisyklės, taip pat Fizinio asmens prašymo įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą REG812 forma. Taisyklės nustato individualią ar kitokią veiklą vykdančių fizinių asmenų (toliau – ir mokesčių mokėtojai) įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą ir / ar išregistravimo iš Registro tvarką, taip pat įregistruotinų į Registrą duomenų pateikimo VMI ir Registro duomenų tvarkymo VMI iniciatyva reikalavimus (Taisyklių 1 p.). Taisyklių 6.1 punktas nustato, kad šios Taisyklės taikomos mokesčių mokėtojams, kurie pradeda vykdyti individualią veiklą (įskaitant individualią veiklą per nuolatinę bazę), išskyrus tų veiklos rūšių, kurias pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus gali vykdyti tik juridiniai asmenys, vykdymą. Mokesčių mokėtojai, kuriems yra taikomos šių Taisyklių nuostatos, turi tinkamai užpildytą Fizinio asmens prašymo įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą REG812 formą pateikti VMI (Taisyklių 7 p.).

24. Sistemiškai įvertinus aptartas nuostatas, konstatuotina, kad iš nurodyto teisinio reguliavimo atsakovui kyla pareiga, gavus Fizinio asmens prašymą įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą (REG812 forma), patikrinti, ar prašyme nurodyta ketinama vykdyti veikla nepatenka tarp tų veiklos rūšių, kurias pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus gali vykdyti tik juridiniai asmenys, kadangi nustačius, jog fizinio asmens ketinamą vykdyti veiklą pagal galiojantį teisinį reguliavimą gali vykdyti tik juridiniai asmenys, minėtos nuostatos, reglamentuojančios būtent fizinių asmenų įregistravimą į Registrą, negali būti taikomos. Pabrėžtina, kad tokį vertinimą mokesčių administratorius atlieka išimtinai fizinių asmenų registravimo į Mokesčių mokėtojų registrą tikslais, t. y. siekiant įgyvendinti mokesčių įstatymus, o tai yra vienas iš pagrindinių VMI uždavinių (MAĮ 19 str. 1 d. 2 p.). Todėl pareiškėjos keliamos abejonės dėl atsakovo kompetencijos viršijimo šiuo aspektu yra visiškai nepagrįstos ir atmestinos.

25. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą, visų pirma reikia nustatyti, ar pareiškėjos ketinama vykdyti veikla, pažymėta Klasifikatoriaus kodu 86.23.00 (odontologinės praktikos veikla), nepatenka tarp tų veiklos rūšių, kurias pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus gali vykdyti tik juridiniai asmenys. Tik nustačius šią aplinkybę, galima spręsti, ar nagrinėjamu atveju egzistavo teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjos per atstovą mokesčių administratoriui pateiktą 2015 m. liepos 22 d. Fizinio asmens prašymą įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą (REG812 forma).

26. Atsakant į prieš tai nurodytą klausimą dėl pareiškėjos ketinamos vykdyti veiklos, atkreiptinas dėmesys, kad odontologo praktiką Lietuvos Respublikoje ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Odontologijos praktikos įstatymas (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) (OPĮ 1 str. 1 d.). OPĮ 1 straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta, kad šis Įstatymas taikomas odontologams, dirbantiems Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį ar kitais pagrindais. Remiantis ginčui aktualios redakcijos OPĮ 1 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikoje verstis odontologijos praktika turi teisę tik odontologas, turintis galiojančią odontologijos praktikos licenciją. OPĮ 4 straipsnio 1 dalyje pakartota, kad verstis odontologijos praktika Lietuvos Respublikoje turi teisę odontologas, turintis šio Įstatymo nustatyta tvarka išduotą galiojančią licenciją, taip pat nustatyta, jog verstis odontologijos praktika odontologas gali tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti odontologijos praktikos paslaugas. Pagal OPĮ 2 straipsnio 8 dalį odontologijos praktika – odontologo pagal įgytą profesinę kvalifikaciją ir nustatytą kompetenciją atliekama burnos ligų individuali profilaktika, diagnostika, gydymas.

27. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog odontologijos praktikos paslaugos laikytinos asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, kurios pagal Sveikatos sistemos įstatymo, reglamentuojančio Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą (toliau – ir LNSS), jos struktūrą, sveikatinimo veiklos organizavimo ir valstybinio valdymo pagrindus bei šios veiklos subjektų teises ir pareigas (SSĮ 1 str.), 2 straipsnio 29 dalyje įtvirtintą sveikatinimo veiklos sąvoką yra viena iš sveikatinimo veiklos sudedamųjų dalių. Atitinkamai Lietuvos nacionalinė sveikatos sistema – valstybės sveikatos reikalų, institucijų, sveikatinimo veiklos bei jos išteklių tvarkymo sistema (SSĮ 2 str. 6 d.). Remiantis SSĮ 8 straipsnio nuostatomis, kuriomis vadovavosi ir atsakovas, priimdamas šioje byloje ginčijamą Sprendimą, LNSS vykdomieji subjektai – tai sveikatos priežiūros ar farmacinės veiklos licencijas turinčios: 1) valstybės ir savivaldybių asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros biudžetinės ir viešosios įstaigos; 2) valstybės ir savivaldybių įmonės; 3) kitos įmonės bei įstaigos, įstatymų nustatyta tvarka sudariusios sutartis su Valstybine ar teritorinėmis ligonių kasomis arba kitais LNSS veiklos užsakovais – šių sutarčių galiojimo laikotarpiu.

28. Sisteminė ir loginė nurodytų nuostatų analizė leidžia prieiti prie išvados, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog fizinis asmuo neturi teisės savarankiškai (individualiai) vykdyti odontologinės praktikos, kaip asmens sveikatos priežiūros, veiklos. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja galimybę fiziniams asmenims vykdant individualią veiklą sudaryti odontologijos praktikos paslaugų teikimo sutartis ne tiesiogiai su pacientais, bet su sveikatos priežiūros įstaigomis, kurios pacientų atžvilgiu būtų laikomos odontologijos praktikos paslaugų teikėjomis, tai neturi jokios reikšmės sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą, kadangi įstatymų leidėjas nenustatė išimčių iš aptarto ginčui aktualaus teisinio reguliavimo, pagal kurį savarankiškai teikti odontologinės praktikos paslaugas gali tik juridiniai asmenys, t. y. įstatymų leidėjas šio ribojimo nediferencijuoja atsižvelgiant į tai, ar minėtos paslaugos teikiamos tiesiogiai pacientui, ar tik kitai sveikatos priežiūros įstaigai.

29. Pareiškėjos akcentuojama ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios redakcijos OPĮ 1 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią šis įstatymas taikomas ne tik pagal darbo sutartį, bet ir kitais pagrindais Lietuvos Respublikoje dirbantiems odontologams, minėtos išvados taip pat nepaneigia ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčo situaciją. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad odontologinės praktikos veiklą odontologai inter alia gali vykdyti, pavyzdžiui, kaip individualių įmonių savininkai, mažųjų bendrijų nariai ir pan., tai teismo posėdžio metu patvirtino Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovė, šios aplinkybės neneigia ir pati pareiškėja bei jos atstovai. Tačiau tai nereiškia, kad aptarto teisinio reguliavimo prasme tokia forma odontologijos praktika konkrečioje sveikatos priežiūros įstaigoje versdamiesi odontologai (fiziniai asmenys) tampa savarankiškais odontologinės praktikos, kaip asmens sveikatos priežiūros, veiklos vykdymo subjektais.

30. Pareiškėjos teigimu, jos planuojama vykdyti veikla visiškai atitinka individualios veiklos per nuolatinę bazę Lietuvoje apibrėžimą. Atitinkamai pareiškėja teisę vykdyti individualią odontologinės praktikos veiklą, be kita ko, kildina iš GPMĮ (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) nuostatų, įtvirtinančių individualios veiklos, nuolatinės bazės ir laisvosios profesijos sąvokas (GPMĮ 2 str. 7, 13 ir 35 d.). Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kyla ne dėl to, ar pareiškėjos ketinama vykdyti veikla atitiktų individualios veiklos per nuolatinę bazę Lietuvoje apibrėžimą, bet dėl to, ar yra pagrindas įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą fizinį asmenį, kaip besiverčiantį tokia individualia veikla. Pabrėžtina, kad tokia teisė negali būti kildinama išimtinai vien tik iš GPMĮ įtvirtintų minėtų sąvokų apibrėžimų, neatsižvelgiant į šioje nutartyje aptartų ginčui aktualių specialių odontologinės praktikos veiklos vykdymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

31. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat klaidingai teigia, kad nagrinėjamu atveju poįstatyminiu aktu – Taisyklėmis – yra praplečiamas asmens teisių bei laisvių (ūkinės veiklos laisvės, teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą) ribojimų sąrašas. Priešingai, šioje byloje aptariami ribojimai kyla būtent iš įstatymų – pareiškėjos ketinamą vykdyti veiklą reglamentuojančių specialių teisės aktų, inter alia Sveikatos sistemos įstatymo, Odontologijos praktikos įstatymo, nuostatų.

32. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati, ji grindžiama prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę. Ši sąvoka apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudaryti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Tačiau ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 5 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimus).

33. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimus).

34. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šioje nuostatoje yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, valstybė gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. vasario 3 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimus).

35. Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos apribojimais ar draudimais (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimus); kai asmuo dalyvauja ūkinėje veikloje, jam gali būti taikomi specialūs įstatymų nustatyti apribojimai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimus).

36. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, aiškintina inter alia kartu su Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutarimą). Aiškindamas Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjo, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimus), kad žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimus). Todėl toks ūkinės veiklos ribojimas, kuriuo siekiama apsaugoti žmonių sveikatą, traktuotinas kaip skirtas bendrai tautos gerovei užtikrinti ir, jeigu yra paisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, savaime nelaikytinas pažeidžiančiu Konstituciją (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimus).

37. Sveikatos priežiūros įstaigų veikla susijusi su vienos svarbiausių prigimtinių žmogaus teisių įgyvendinimu, todėl ji turi būti valstybės reguliuojama ir prižiūrima. Pagal Konstituciją valstybė privalo ūkinę veiklą šioje srityje reguliuoti taip, kad, nepaneigdama konstitucinių vertybių, kuriomis grindžiamas tautos ūkis, – privačios nuosavybės teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos, – užtikrintų deramą savo konstitucinės funkcijos rūpintis žmonių sveikata vykdymą ir tinkamą prigimtinės žmogaus teisės į kuo geresnę sveikatą ir teisės į sveikatos priežiūrą įgyvendinimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą).

38. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju odontologinės praktikos veiklos ribojimai nustatyti įstatymo galią turinčiuose teisės aktuose, šiais ribojimais siekiama apsaugoti žmonių ir visuomenės sveikatą, kuri yra konstituciškai svarbus tikslas, viena svarbiausių visuomenės vertybių, be to, pareiškėjai sudarytos įvairios alternatyvos Lietuvoje nuolat teikti pageidaujamas paslaugas (ne tik darbo sutarties pagrindu, bet ir, pavyzdžiui, kaip individualios įmonės savininkei, mažosios bendrijos narei ir pan.), išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo spręsti, jog minėtu ribojimu būtų nepagrįstai ir (ar) neproporcingai varžoma pareiškėjos ūkinės veiklos laisvė. Kartu akcentuotina, kad aptartas ribojimas vienodai taikomas visiems nuolat teikti odontologinės priežiūros paslaugas Lietuvoje ketinantiems subjektams, todėl šiuo aspektu nėra jokio pagrindo spręsti ir dėl galimo pareiškėjos diskriminavimo. Tuo tarpu pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį administraciniai teismai nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu.

39. Išplėstinė teisėjų kolegija, papildomai pasisakydama dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde keliamų abejonių dėl įsisteigimo laisvės, laisvo paslaugų judėjimo ribojimo, pažymi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, jog valstybės narės nacionalinio subjekto galimybė pasinaudoti įsisteigimo teise ir naudojimosi tokia teise sąlygos turi būti vertinamos atsižvelgiant į veiklą, kuria jis ketina verstis priimančiosios valstybės narės teritorijoje. Įsisteigimo laisve turi būti naudojamasi tokiomis pat sąlygomis, kokios yra nustatytos tos šalies, kurioje įsisteigiama, nacionaliniams subjektams. Iš norinčiojo imtis savarankiškai dirbančio asmens veiklos ar ja verstis gali būti pareikalauta laikytis tam tikrų bendrojo intereso pagrįstų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, pavyzdžiui, organizavimo, kvalifikacijos, profesinės etikos, kontrolės ir atsakomybės taisyklių. Kai imtis konkrečios veiklos ar ja verstis galima tik laikantis tokių priimančiosios valstybės narės nustatytų sąlygų, kitos valstybės narės pilietis, norintis verstis tokia veikla, iš esmės privalo jų laikytis (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1995 m. lapkričio 30 d. sprendimo byloje Reinhard Gebhard ir Consiglio dell'Ordine degli Avvocati e Procuratori di Milano, C‑55/94, EU:C:1995:411, 32, 33, 35 ir 36 punktus).

40. Tuo tarpu 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje netaikoma sveikatos priežiūros paslaugoms, neatsižvelgiant į tai, ar paslaugos teikiamos naudojantis sveikatos priežiūros infrastruktūra, kaip jos organizuojamos ir finansuojamos nacionaliniu lygiu, arba į tai, ar jos yra valstybinės ar privačios (2 str. 2 d. f p.). Pareiškėjos nurodoma 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą taip pat neturi reikšmės, kadangi pareiškėjai odontologijos praktikos licencija buvo išduota Lietuvoje, kur ji ir siekia vykdyti veiklą, o ginčo dėl pareiškėjos kvalifikacijos pripažinimo nėra. Atsižvelgiant į tai, nurodyti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai atmetami.

Dėl teismo sprendimo motyvų (ne)buvimo

41. Apeliaciniame skunde pareiškėja, be kita ko, kelia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų nebuvimo klausimą ir teigia, jog teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 87 straipsnio reikalavimų.

42. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismo sprendimo motyvų nebuvimas pripažįstamas vienu iš sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-295-442/2020; 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4433-662/2020; 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3731-575/2020).

43. Tačiau proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; 2020 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1348-525/2020; 2020 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2367-520/2020). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 18390/91; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Hiro Balani prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 18064/91; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Higgins ir kiti prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 20124/92).

44. Teismo sprendimo motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Tai, kad pareiškėja nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių netenkintas jos skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartį byloje Nr. A-715-492/2019; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-135-552/2020; 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-605-520/2020).

45. Įvertinusi skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 1 d. sprendimą nurodytų nuostatų kontekste, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino visas bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išnagrinėjo pagrindinius tiek pareiškėjos, tiek atsakovo išsakytus argumentus dėl byloje spręsto ginčo esmės ir pateikė pakankamai argumentuotą jų vertinimą, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus, todėl pareiškėjos apeliaciniame skunde šiuo aspektu dėstomi argumentai atmetami.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

46. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

47. Šioje byloje pareiškėja, be kita ko, prašė priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau nagrinėjamu atveju galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjos naudai, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius