A-556-81-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-81/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-184-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei Eglei Grucytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. Z. skundą atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. Z. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 19-21), kurį patikslino (b. l. 12-15), kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2011 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 14-19-1748 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“. Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Ginčijamu sprendimu nuspręsta išieškoti iš pareiškėjos mokestinę nepriemoką iš turto 74 623,25 Lt. 2010 m. lapkričio 18 d. pareiškėja atsakovui pateikė prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą. 2010 m. gruodžio 27 d. Inspekcijos viršininko sprendimu Nr. N2-1081 nuspręsta neišdėstyti mokestinės nepriemokos. Minėtą sprendimą pareiškėja apskundė Kauno apygardos administraciniam teismui, tačiau, neišnagrinėjus skundo teisme, esant neįsiteisėjusiam sprendimui, atsakovas neturėjo juridinio pagrindo priimti ginčijamą sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš turto. Be to, Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 105 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas terminas. 2010 m. gruodžio 28 d. raginime Nr. 14-08-61604, kuris buvo pareiškėjai įteiktas 2011 m. sausio 4 d., nurodytas 20 dienų terminas nuo raginimo įteikimo dienos (terminas suėjo 2011 m. sausio 24 d.). Taigi atsakovas, nesilaikydamas savo paties raginime nurodytų terminų bei įstatymo normų, 2011 m. sausio 24 d. priėmė ginčijamą sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, nepaisant to, kad teisė išieškoti mokestinę nepriemoką buvo įgyta tik 2011 m. sausio 25 d.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 49-50) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas ir teisėtas. Pagal 2010 m. lapkričio 18 d. susitarimą „Dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio“ tarp atsakovo ir pareiškėjos, pastaroji į valstybės biudžetą turi sumokėti 63 279 Lt mokesčių, tai yra 59 109 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 4 188 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSDĮ), bei 15 000 Lt GPM delspinigių (viso 78 297 Lt). Pareiškėjai susitarimas buvo įteiktas 2010 m. lapkričio 18 d. ir jai atsirado mokestinė prievolė minėtus mokesčius sumokėti į valstybės biudžetą per 20 dienų, tačiau jų nesumokėjo. 2010 m. gruodžio 27 d. buvo priimtas sprendimas Nr. N2-1081 neišdėstyti mokestinės nepriemokos pagal S. Z. prašymą, kuris įsigaliojo nuo jo pasirašymo dienos. Apskųstas sprendimas neišdėstyti mokestinės nepriemokos nėra kliūtis mokesčių administratoriui atlikti išieškojimo veiksmus. Atsakovui 2010 m. gruodžio 27 d. priėmus sprendimą neišdėstyti mokestinės nepriemokos, S. Z. registruotu laišku su įteikimu buvo išsiųstas 2010 m. gruodžio 28 d. raginimas Nr. 14-08-61604 sumokėti mokestinę nepriemoką geruoju. Praėjus 20 dienų terminui buvo priimtas ginčijamas 2011 m. sausio 24 d. sprendimas Nr. 14-19-1748 išieškoti 74 623,25 Lt (59 109 Lt GPM mokesčio ir 15 514,25 Lt delspinigių) mokestinę nepriemoką iš turto ir 2011 m. sausio 26 d. raštu Nr. 15.4-N-344 perduotas vykdymui antstolio V. K. kontorai. Šiuo atveju S. Z., pasirašydama susitarimą, dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio, žinojo apie atsiradusią jai mokestinę prievolę, tokiu būdu laikytina, kad sprendimo faktinės aplinkybės jai buvo žinomos. Todėl ginčijamas 2011 m. sausio 24 d. sprendimas Nr. 14-19-1748 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jo nėra jokio įstatyminio pagrindo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 15 d. sprendimu (b. l. 94-96) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pagal 2010 m. lapkričio 18 d. susitarimą „Dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio“ Nr. 210-24 tarp pareiškėjos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos, sudarytą vadovaujantis MAĮ 71 straipsniu, pareiškėja į valstybės biudžetą turi sumokėti 63 279 Lt mokesčių, tai yra 59 109 Lt GPM ir 4 188 Lt VSDĮ bei 15 000 GPM delspinigių (viso 78 297 Lt). Pareiškėjai susitarimas buvo įteiktas 2010 m. lapkričio 18 d. ir jai atsirado mokestinė prievolė vadovaujantis MAĮ 81 straipsniu minėtus mokesčius sumokėti į valstybės biudžetą per 20 dienų.

Tačiau pareiškėja nurodytų mokesčių nesumokėjo. Atsakovas 2010 m. gruodžio 27 d. priėmė sprendimą Nr. N2-1081 neišdėstyti mokestinės nepriemokos pagal S. Z. prašymą. 2010 m. gruodžio 28 d. raginimas Nr. 14-08-61604 sumokėti mokestinę nepriemoką geruoju buvo išsiųstas pareiškėjai, jį S. Z. Gavo 2011 m. sausio 4 d. 2011 m. sausio 24 d. priimtas ginčijamas sprendimas Nr. 14-19-1748 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ – 74 623,25 Lt (59 109 Lt GPM mokesčio ir 15 514,25 Lt delspinigių). 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą pareiškėja apskundė Kauno apygardos administraciniam teismui, kuris 2011 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 12 d. nutartimi minėtą sprendimą paliko nepakeistą. Mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymas nėra mokesčių administratoriaus pareiga. Mokestinė nepriemoka gali būti išdėstyta MAĮ 88 straipsnyje nustatyta tvarka. Apskųstas sprendimas neišdėstyti mokestinės nepriemokos nėra kliūtis mokesčių administratoriui atlikti ieškojimo veiksmus. Pagal MAĮ 33 straipsnio 1 dalies 8 punktą, mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.

MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Šį sprendimą vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. MAĮ 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš pagrindų:

1) mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime;

2) mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu;

3) mokesčių mokėtojas šio Įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų. Antroje šio straipsnio dalyje numatyta, kad teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, - po 20 dienų po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos.

Tokiu būdu praėjus 20 dienų terminui po minėto susitarimo surašymo mokesčių administratorius jau įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką. Atsakovui 2010 m. gruodžio 27 d. priėmus sprendimą neišdėstyti mokestinės nepriemokos, vadovaujantis MAĮ 34, 89 straipsnio nuostatomis, pareiškėjai registruotu laišku su įteikimu buvo išsiųstas 2010 m. gruodžio 28 d. raginimas Nr. 14-08-61604 sumokėti mokestinę nepriemoką geruoju. Teismas pažymėjo, kad raginimas kaip VMI prie FM viršininko 2004 m. balandžio 30 d.

įsakymu Nr. VA-81 patvirtinta forma FR0486 yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, mokesčių mokėtojui nesukeliantis teisinių pasekmių. Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, jog nepraėjus 20 dienų terminui, nustatytam MAĮ 105 straipsnio 2 dalyje, buvo priimtas atsakovo 2011 m. sausio 24 d. sprendimas Nr. 14-19-1748 išieškoti 74 623,25 Lt (59 109 Lt GPM mokesčio ir 15 514,25 Lt delspinigių) mokestinę nepriemoką iš turto, tačiau viena diena ankščiau priėmus minėtą sprendimą iš esmės pareiškėjos teisės pažeistos nebuvo, konkrečių neigiamų teisinių pasekmių ši aplinkybė pareiškėjai nesukėlė, kadangi sprendimas tik 2011 m. sausio 26 d. raštu Nr. 15.4-N-344 perduotas vykdymui antstolio V.

K. kontorai. Kolegija pripažino tai procesiniu pažeidimu, tačiau laikė jį neesminiu, nesukėlusiu pareiškėjai jokių neigiamų teisinių pasekmių ir nepadariusiu įtakos iš esmės neteisėto ginčijamo sprendimo priėmimui. MAĮ 34 straipsnis nustato, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam šio Įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto forma yra patvirtinta VMI prie FM viršininko 2003 m. sausio 14 d.

įsakymu Nr. V-11. Patvirtintų formų spendimai yra formuojami sudaryta integruotos mokesčių informacinės sistemos programa (IMIS), kuri neleidžia daryti papildomų įrašų. Šiuo atveju pareiškėja, pasirašydama susitarimą, dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio, žinojo apie atsiradusią jai mokestinę prievolę, tokiu būdu laikytina, kad sprendime faktinės aplinkybės jai buvo žinomos. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kolegijos nuomone, ginčijamas 2011 m. sausio 24 d. sprendimas Nr. 14-19-1748 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jo nėra jokio įstatyminio pagrindo, o skundas nepagrįstas ir atmestinas.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 99-102) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tuo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje mokesčių administratorius yra pripažįstamas viešojo administravimo subjektu, kuris savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais. Tai reiškia, jog mokesčių administratorius privalo laikytis ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų, inter alia įstatymo viršenybės bei objektyvumo principų. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, Inspekcijos 2011 m. sausio 24 d. sprendimas Nr. 14-19-1748 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto buvo priimtas neteisėtai ir pažeidžiant LR teisės aktų imperatyvias nuostatas.

Nepaisant to, jog administracinė byla dėl sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta išdėstyti mokestinę nepriemoką, nebuvo išnagrinėta, Inspekcija 2011 m. sausio 24 d. priėmė sprendimą Nr. 14-19-1748 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, kuris buvo pateiktas antstoliui vykdyti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-756/2009) pažymėjo, kad MAĮ 110 straipsnyje yra įtvirtinti trys mokestinės nepriemokos išieškojimo stabdymo pagrindai: išieškojimas stabdomas, kai dėl nepriemokos vyksta mokestinis ginčas, sudaroma mokestinės paskolos sutartis arba kai nepriemokos sustabdymą inicijuoja mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ir ekonominio tikslingumo kriterijais.

Nenustačius šių pagrindų, nėra teisinių prielaidų mokestinės nepriemokos priverstiniam išieškojimui. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat akcentavo, kad mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo stabdymas, vadovaujantis protingumo ir ekonominio tikslingumo kriterijais, yra mokesčių administratoriaus diskrecija (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d.). Ginčas dėl administracinio akto - Inspekcijos viršininko 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimo dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, buvo išnagrinėtas tik 2011 m. gruodžio 12 d., o, remiantis MAĮ 2 straipsniu, mokestinės paskolos sutartis - tai mokesčių administratoriaus sprendimo atidėti (išdėstyti) mokestinės nepriemokos mokėjimą pagrindu sudaryta sutartis, kai ja nustatomas mokestinės nepriemokos mokėjimo grafikas bei kitos mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo sąlygos.

MAĮ 89 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojui, laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas vienu iš šioje dalyje numatytų atvejų. Šiuo atveju mokesčių administratoriaus sprendimas neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo termino neįsiteisėjo iki ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo. Tai mokesčių administratorius neturėjo juridinio pagrindo pateikti pareiškėjai 2010 m. gruodžio 28 d. raginimo Nr. 14-08-61604 (kuris buvo įteiktas 2011 m. sausio 4 d.) bei 2011 m. sausio 24 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. 14-19-1748, kol nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo.

Taip pat MAĮ 105 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas. Mokesčių administratorius nesilaikydamas savo paties raginime nurodytų terminų bei įstatymo imperatyvių normų 2011 m. sausio 24 d. priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, nepaisant to, jog teisė išieškoti mokestinę nepriemoka buvo įgyta tik 2011 m. sausio 25 d. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, mokesčių administratoriaus sprendime išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto turi būti nurodytas ne tik teisinis, bet ir faktinis jo pagrindas, sprendime turi būti nurodytos faktinės aplinkybės, pagal prieš tai nurodytą teisinį reglamentavimą būtinos išieškojimo nukreipimui į turtą.

Šiuo konkrečiu atveju Inspekcijos sprendime nebuvo nurodyta jokių faktinių aplinkybių. Taigi neteisėtai priimtas Inspekcijos sprendimas Nr. 14-19-1748 negali būti vykdomas iš viso, todėl yra naikintinas, nepriklausomai sukėlė neigiamus padarinius ar jų pareiškėjai nesukėlė. Vien ta faktinė aplinkybė, kad atsakovo surašytas teisės aktas atitinka Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. VA-53 patvirtintą formą, neleidžia pripažinti (preziumuoti), kad ginčo individualus administracinis aktas tenkina aptariamus Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisminės gynybos kreiptasi dėl mokesčių administratoriaus, t.y. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 14-19-1748 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ panaikinimo, kuriuo iš S. Z. nuspręsta išieškoti mokestinę nepriemoką. Pareiškėjos (apeliantės) nuomone, toks sprendimas buvo priimtas nesilaikant galiojančio teisinio reguliavimo.

Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo nurodyta (redakcija galiojusi 2011-01-24 dienai), jog mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, kai mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime.

2010 m. gruodžio 28 d. surašytas raginimas Nr. 14-08-61604 sumokėti mokestinę nepriemoką geruoju ir S. Z. išsiųstas registruotu laišku, kur nurodyta mokestinę prievolę įvykdyti per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos (b.l. 28). Pats raginimas įteiktas 2011-01-04. Per įstatymų leidėjo nustatytą laiko tarpą raginime nurodytos sumos nebuvo sumokėtos, todėl mokesčių administratoriui atsirado teisė priimti sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto (Mokesčių administravimo įstatymo 105 str. 2 d.; 106 str. 1 d. 4 p.). Toks sprendimas, kuris ir yra skundžiamas, priimtas 2011-01-24. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad buvo pažeistas sprendimo dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš turto priėmimo terminas, nes sprendimas priimtas viena diena anksčiau nei nustatyta teisės aktais, bet taip pat sutiktina su Kauno apygardos administracinio teismo argumentacija, jog šis pažeidimas iš esmės neigiamų teisinių pasekmių pareiškėjai (apeliantei) nesukėlė. Į bylą nėra pateikta absoliučiai jokių įrodymų dėl pastarosios realaus ketinimo sumokėti mokestinę nepriemoką paskutinę raginime sumokėti geruoju apibrėžtą dieną. Nurodytas trūkumas negalėjo būti pripažintas sąlygojančiu 2011-01-24 sprendimo naikinimą.

Kaip sprendimo naikinimo pagrindas įvardyta ir ta aplinkybė, jog mokesčių administratorius negalėjo priimti sprendimo išieškoti mokestinės nepriemokos iš turto, kol nebuvo išspręstas ginčas dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo. Mokesčių mokėtojas buvo kreipęsis į mokesčių administratorių su prašymu dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo ir pastarajam priėmus neigiamą sprendimą ginčas persikėlė į teismą, kuris baigiamąjį aktą priėmė tik 2011-12-12.

Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnyje iš esmės yra įtvirtinti trys mokestinės nepriemokos išieškojimo sustabdymo pagrindai: išieškojimas stabdomas, kai dėl nepriemokos vyksta mokestinis ginčas, sudaroma mokestinės paskolos sutartis arba kai nepriemokos sustabdymą inicijuoja mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ir ekonominio tikslingumo kriterijais.

Mokesčių mokėtojas apeliuoja į trečiąjį pagrindą bei daro nuorodą į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-08-31 nutartį, kurioje ir paminėti visi šie mokestinės nepriemokos išieškojimo sustabdymo pagrindai, tačiau pastarojoje nutartyje akcentuota, kad trečiasis pagrindas – mokesčių administratoriaus diskrecijos teisė, o tai reiškia, kad tai besąlygiškai nesuponuoja šio apeliacinio skundo tenkinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant mokestinės nepriemokos išieškojimo sustabdymo ar įpareigojimo tai padaryti Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 3 dalyje numatytais pagrindais, mokesčių mokėtojas turėtų teikti teisiškai reikšmingus faktinius duomenis, kad mokesčių administratorius elgiasi neprotingai ir nestabdydamas mokestinės nepriemokos išieškojimo apskritai paneigia ar iš dalies paneigia mokestinės nepriemokos sumokėjimą į biudžetą. Paminėtų įrodymų į administracinę bylą pateikta nebuvo. Taigi, nėra pagrindo teiginiui, apie mokesčių administratoriaus neprotingą elgesį. Atvirkščiai, ginče ieškota kompromiso - buvo sudarytas susitarimas dėl mokesčių sumokėjimo, o matant, kad nėra aiškiai išreiškiamas turimų piniginių įsipareigojimų vykdymas, mokesčių administratoriui ne tik atsirado teisė, bet ir pareiga priimti sprendimą dėl išieškojimo mokestinės nepriemokos iš turto, tam kad būtų užtikrintas mokesčių bei su jais susijusių sumų surinkimas į valstybės biudžetą.

Juk Lietuvos Respublikos biudžete sukaupiama nacionalinių pajamų dalis, kuri sudaro būtinas sąlygas įgyvendinti valstybės švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo bei socialinės šalpos, gamtos apsaugos programas, plėtoti ūkį, išlaikyti valstybės valdžios ir valstybės valdymo įstaigas bei stiprinti krašto apsaugą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio antroje dalyje nustatyta, kad „valstybės biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš valstybinio turto ir kitų įplaukų“. Vadinasi, vienas iš pagrindinių valstybės biudžeto šaltinių yra mokesčiai, už kurių administravimą yra atsakinga ir Valstybinė mokesčių inspekcija.

Mokesčių administratoriaus priimto 2011-01-24 sprendimo pagrįstumą patvirtina ir jau kiek vėliau priimti teismų sprendimai, kuriais atmestas pareiškėjos (apeliantės) reikalavimas dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo.

Apeliacine tvarka bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir teisingai išaiškino bei pritaikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, dėl ko sprendimas paliktinas galioti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o S. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius