2021-04-07 Nr. AB-6822-3-64-3-01405-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-789-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01405-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. U. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. U. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. U. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus (toliau – ir VSDFV Mažeikių skyrius) 2019 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. VPA SP5-865 „Dėl V. U. nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą“ (toliau – ir Sprendimas); Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2019 m. gegužės 28 d. raštą Nr. (11.1)I-3548 „Dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą pripažinimo nedraudžiamuoju įvykiu“; įpareigoti VSDFV Mažeikių skyrių klausimą dėl pareiškėjai 2019 m. sausio 21 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą pripažinimo draudžiamuoju įvykiu spręsti iš naujo.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2019 m. balandžio 3 d. paštu gavo VSDFV Mažeikių skyrius 2019 m. kovo 29 d. raštą Nr. (9.1)DV_S-12035 (toliau – ir Raštas), kuriuo atsiųstas VSDFV Mažeikių skyriaus Sprendimas. VSDFV Mažeikių skyriaus Sprendime nurodyta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 1 dalimi bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai), 4 punktu, nuspręsta pareiškėjai 2019 m. sausio 21 d. įvykusį lengvą nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu, nes nelaimingas atsitikimas įvyko pareiškėjos gyvenamosios vietos teritorijoje, o ne kelyje tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos. Nurodyta, kad pareiškėja paslydo ir patyrė traumą privataus gyvenamojo namo kieme, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini). Nesutikdama su VSDFV Mažeikių skyriaus 2019 m. kovo 21 d. sprendimu VSDFV d. pareiškėja pateikė 2019 m. balandžio 26 skundą „Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2019 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. VPA-SP5-865 panaikinimo“. VSDFV 2019 m. gegužės 28 d. raštu Nr. (11.1)I-3548 „Dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą pripažinimo nedraudžiamuoju įvykiu“ pareiškėjos skundo netenkino.

3. Pareiškėja paaiškino, kad gyvena name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). 2019 m. sausio 21 d., pirmadienį, darbo dieną, apie 7 val. 30 min. pakeliui į darbą, išėjusi į gyvenamojo namo kiemą, nulipusi nuo trinkelių ir žengusi ant asfaltuotos kiemo dalies, paėjusi keletą žingsnių paslydo bei apvirto ant šono ir stipriai išsinarino dešinę koją per kelį. Su skaudančia koja išsivarė mašiną iš garažo ir nuvažiavo į darbą. Darbo kabinete bandant atsisėsti pajuto stiprų skausmą dešiniame kelyje, todėl nuvyko į VšĮ Regioninės (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyrių.

Ligoninės priimamajame koją peršvietė ir sudėjo į gipso langetę. Pirminiais duomenimis nustatytas (duomenys neskelbtini) bei išduotas siuntimas BMR tyrimui. BMR tyrimai parodė, kad (duomenys neskelbtini). Dėl aukščiau nurodyto nelaimingo atsitikimo nuo 2019 m. sausio 21 d. iki 2019 m. gegužės 6 d. turėjo nedarbingumo pažymėjimą. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad 2019 m. sausio 21 d. apie 7 val. 30 min. į gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kiemą išėjo ne šiaip pasivaikščioti, o su tikslu nuvykti į darbą, t. y. nelaimingas atsitikimas įvyko jau pakeliui į darbą.

Iš 2019 m. kovo 21 d. sprendimo dalies, kurioje nurodyti teisės aktai, yra visiškai neaišku, kodėl priimtas sprendimas nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažinti nedraudžiamuoju, nes Sprendime nenurodyta jokia 6 straipsnio dalis (ar atitinkamos dalies punktas), kurio pagrindu nelaimingas atsitikimas pripažintas nedraudžiamuoju įvykiu, kai tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį sprendime tai privalėjo būti nurodyta. Pareiškėjos nuomone, vadovavimasis priimant Sprendimą blanketinėmis teisės normomis, t. y.

Įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi ir Nuostatų 4 punktu, nelaikytinas tinkamu administravimu, tai apsunkina pareiškėjos teisę reikšti prieštaravimus dėl priimto sprendimo bei yra savarankiškas pagrindas pripažinti sprendimą neteisėtu, kaip neatitinkantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies. VSDFV 2019 m. gegužės 28 d. sprendime nurodyta, kad Sprendimu pagrįstai nuspręsta pripažinti 2019 m. sausio 21 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą nedraudžiamuoju įvykiu, kaip neatitinkantį Įstatymo 6 straipsnyje nustatytų sąlygų (6 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Pareiškėja teigė, kad Sprendime nėra nurodyta, jog jai įvykęs nelaimingas atsitikimas nepripažintas nedraudžiamuoju įvykiu, nes neatitinka Įstatymo 6 straipsnio, 5 dalies 2 punkto, todėl manė, kad papildomų teisės normų nurodymas nagrinėjant ikiteismine tvarka VSDFV 2019 m. gegužės 28 d. sprendime nedaro Sprendimo teisėtu. Tokie VSDFV veiksmai nesiderina su geru viešuoju administravimu. Sprendimas priimtas 2019 m. kovo 21 d., todėl vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 4 dalimi jis turėjo būti išsiųstas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, t. y. 2019 m. kovo 26 d.

Sprendimas išsiųstas Raštu tik 2019 m. kovo 29 d., t. y. 6 darbo dieną nuo Sprendimo priėmimo, pažeidžiant VAĮ 8 straipsnio 4 dalį.

4. Pareiškėja nurodė, jog tam, kad nelaimingas atsitikimas būtų pripažintas draudžiamuoju įvykiu turi egzistuoti vienu metu 2 privalomos sąlygos: pirma, nelaimingas atsitikimas turi įvykti darbuotojo darbo dieną; antra, nelaimingas atsitikimas turi įvykti kelyje tarp darbuotojo darbo vietos ir gyvenamosios vietos. Dėl pirmosios būtinosios sąlygos ginčo nėra, nelaimingas atsitikimas įvyko 2019 m. sausio 21 d. apie 7 val. 30 min., t. y. pirmadienį, darbo dieną. Pagal Sprendimą privataus gyvenamojo namo kiemas, kuriame ir įvyko nelaimingas atsitikimas, nelaikytinas keliu tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos, tačiau kodėl taip nuspręsta, neaišku. Nei Įstatyme, nei Nuostatuose nėra jokių normų, pagal kurias nelaimingi atsitikimai draudžiamaisiais įvykiais pripažįstami tik tais atvejais, kai jie įvyksta tik peržengus privataus gyvenamojo namo kiemo ribas, t. y. Įstatymas negali būti suprantamas taip, kad asmuo darbo dieną vykdamas į darbą, iki privataus gyvenamojo namo žemės sklypo dar nevyksta į darbą, o jau peržengęs privataus gyvenamojo kiemo ribas staiga atsiranda tikslas vykti į darbą ir jau atstumas nuo gyvenamosios vietos ribos iki darbo laikytinas kaip atstumas pakeliui į darbą. Sprendime nėra motyvų, kodėl privataus gyvenamojo namo kiemas nelaikytinas keliu tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos. Pareiškėjos nuomone, protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principai neleidžia teigti, kad išėjusi ryte iš gyvenamojo namo į darbą iki privataus kiemo ribos dar neini į darbą, tačiau peržengus privataus kiemo ribas ir įžengusi į šaligatvį ar su mašina įvažiuodama į miesto gatvę staiga pradedi keliauti į darbą.

5. Atsakovas VSDFV Mažeikių skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad pagal 2019 m. vasario 28 d. Nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą akte Nr. 1 (toliau – ir Aktas) bei paaiškinime nurodytas įvykio aplinkybes, pareiškėja traumą, dėl kurios ji buvo laikinai nedarbinga, patyrė 2019 m. sausio 21 d. apie 7.30 val., kai išėjusi iš namo į kiemą ir eidama link garažo, paslydo. Akto 4 punkte nurodyta, kad nelaimingo atsitikimo vieta – privataus namo (duomenys neskelbtini), kiemas. Pagal Akto 6 punktą, nelaimingo atsitikimo aplinkybės – „išėjo į kiemą ir eidama link garažo paslydo asfaltuotoje kiemo dalyje“. Atsižvelgiant į ginčo santykį reglamentuojančius teisės aktus, kai nelaimingas atsitikimas asmeniui įvyksta pakeliui į darbą ar iš darbo, jis pripažįstamas draudžiamuoju įvykiu tik tuomet, jeigu įvyko kelyje tarp gyvenamosios vietos ir darbovietės. Įvertinus nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo tyrimo dokumentuose nurodytas įvykio aplinkybes, buvo matyti, kad nelaimingas atsitikimas pareiškėjai įvyko ne kelyje tarp gyvenamosios vietos ir darbovietės, bet dar neišvykus iš gyvenamosios vietos – privataus namo kieme, todėl pripažinta, kad šis nelaimingas atsitikimas neatitinka Įstatymo 6 straipsnio nuostatų. Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo paskirtis – drausti asmenį pakeliui į darbą ar iš darbo kelyje tarp darbovietės ir gyvenamosios vietos, o ne gyvenamojoje vietoje, už kurios saugumą yra atsakingas pats asmuo. Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas „Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos“. VSDFV Mažeikių skyriaus Sprendime nurodyti teisės aktai, kuriais vadovaujantis nuspręsta pareiškėjai įvykusį 2019 m. sausio 21d. lengvą nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu ir aplinkybės, kodėl lengvas nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą pripažintas nedraudžiamuoju įvykiu. Nors VSDFV Mažeikių skyriaus Sprendimas išsiųstas 2019 m. kovo 29 d. (po 5 d. d.), ši aplinkybė neturi jokios įtakos sprendimo pagrįstumui, t. y. nedaro Sprendimo nemotyvuotu, nepagrįstu, priimtu nenurodant teisės aktų ir / arba aplinkybių, kodėl įvykusi įvykį nuspręsta pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog tais atvejais, kai nelaimingas atsitikimas asmeniui įvyksta pakeliui į darbą ar iš darbo, jis pripažįstamas draudžiamuoju įvykiu tik tuomet, jeigu įvyko kelyje tarp gyvenamosios vietos ir darbovietės. Įvertinus nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo tyrimo dokumentuose nurodytas įvykio aplinkybes, buvo matyti, kad nelaimingas atsitikimas pareiškėjai įvyko ne kelyje tarp gyvenamosios vietos ir darbovietės, bet jai dar neišvykus iš gyvenamosios vietos – privataus namo kieme, todėl pripažintina, kad šis nelaimingas atsitikimas neatitinka Įstatymo 6 straipsnio nuostatų. Pareiškėja skunde VSDFV teigė, kad nors Sprendimas, jos nuomone, nėra pakankamai motyvuotas, iš jo matyti, dėl kokių priežasčių jai įvykęs nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą pripažintas nedraudžiamuoju įvykiu, todėl konstatuotina, kad nepakankama motyvacija sprendimo preambulėje nesutrukdė pareiškėjai suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus ir jo priėmimo motyvus. Taip pat laikytina, kad pareiškėjos teisė į teisminę gynybą nebuvo pažeista, nes ji laiku ir tinkamai pasinaudojo teise ginti galimai pažeistas savo teises ikiteisminio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje ir teisme.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad byloje pateiktame 2019 m. vasario 28 d. Nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą akte Nr. 1 nurodyta, jog 2019 m. sausio 21 d., 7.30 val., prieš prasidedant darbo dienai V. U. išėjo į kiemą ir eidama link garažo paslydo asfaltuotoje kiemo dalyje, apvirto ir susižalojo dešinės kojos kelį. VšĮ Regioninės (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriuje pareiškėjai buvo nustatytas (duomenys neskelbtini). Nurodyta, kad nelaimingas atsitikimas įvyko vykstant į darbą, privataus namo (duomenys neskelbtini), kieme. VSDFV Mažeikių skyrius 2019 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. VPA_SP5-865 „Dėl V. U. nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą“ 2019 m. sausio 21 d. įvykusį lengvą nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažino nedraudiminiu įvykiu, nes nelaimingas atsitikimas įvyko apdraustosios gyvenamosios vietos teritorijoje, o ne kelyje tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos. Pareiškėja, nesutikdama su atsakovo Sprendimu, apskundė jį VSDFV, kuri 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3548 pareiškėjos skundo netenkino.

11. Teismas nurodė, kad bylos duomenimis nustatyta, jog nelaimingas atsitikimas, kurio metu pareiškėja paslydo ir susižalojo dešinės kojos kelį, įvyko 2019 m. sausio 21 d. 7.30 val., t. y. pirmadienį. Pareiškėja dirba (duomenys neskelbtini) vyriausiąja specialiste, tad ginčo dėl to, jog pareiškėja pirmadienio rytą vyko į darbą, nėra. Ginčas kilo dėl to, ar pareiškėja susižalojo kelyje tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos ir ar šį įvykį galima laikyti draudžiamuoju.

12. Teismo vertinimu, ginčo teisinius santykius reguliuojančiuose teisės aktuose (Įstatyme ir Nuostatuose) nėra įtvirtintos asmens gyvenamosios vietos ar momento, nuo kurio yra laikoma, kad kelias iš gyvenamosios vietos į darbą jau laikomas prasidėjusiu, sąvokų. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog Įstatymas apibrėžia, kad nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą yra įvykis, įskaitant eismo įvykį, darbuotojui vykstant į darbą ar iš darbo darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos, spręstina, jog tam, kad nelaimingas atsitikimas būtų pripažintas įvykusiu kelyje, asmuo turi būti išvykęs iš savo gyvenamosios vietos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.16 straipsnyje nustatyta, kad fizinio asmens gyvenamąją vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena, arba vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs, jei gyvena keliose vietose. Duomenys apie fizinio asmens gyvenamąją vietą kaupiami viešame Gyventojų registre ir yra išreiškiami per šios vietos adresą. Teisėjų kolegija sprendė, kad gyvenamąja vieta gali būti tiek gyvenamoji patalpa (pvz. butas daugiabučiame name), tiek ir namas su privačia namų valda (kaip nagrinėjamu atveju), kuri apimtų tiek gyvenamąjį patalpą ir kitas valdoje esančias patalpas, tiek privačią namų valdos teritoriją. Už gyvenamosios vietos saugumą atsako pats valdos savininkas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja paslydo ir susižalojo privataus namo kieme, t. y. dar neišvykusi iš savo gyvenamosios vietos. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas Sprendime pagrįstai nustatė, jog nelaimingas atsitikimas įvyko pareiškėjos gyvenamosios vietos teritorijoje, o ne kelyje tarp gyvenamosios vietos ir darbo vietos, dėl ko įvykusį nelaimingą atsitikimą pripažino nedraudžiamuoju įvykiu.

13. Teismas pažymėjo, kad priimant Sprendimą reikalavimų, nurodytų VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje, laikytasi: nurodytas teisinis pagrindas – Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo toliau 7 straipsnio 1 dalis bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“, 4 punktas, kurie pagrindžia priimtą sprendimą – nelaimingą atsitikimą pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu; nurodyti pagrindiniai faktai – konkretus nelaimingas atsitikimas bei argumentai, kodėl jis nepripažįstamas draudžiamuoju įvykiu; aiškiai nurodyta apskundimo tvarka bei laikas. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, jog priimant sprendimą nelaimingą atsitikimą pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu, atsakovas privalo nurodyti teisės normas, apibrėžiančias, kas yra laikoma draudžiamaisiais įvykiais.

14. Teismas sutiko su pareiškėjos nurodyta aplinkybe, jog Sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas vėliau nei per tris darbo dienas nuo jo priėmimo, to neginčijo ir atsakovas. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog ši aplinkybė nesukliudė pareiškėjai apskųsti sprendimo kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją bei į teismą, teismas sprendė, kad toks VAĮ 8 straipsnio 4 dalies pažeidimas negali būti pakankamu pagrindu sprendimą pripažinti neteisėtu.

15. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines ir teisines aplinkybes teismas konstatavo, kad VSDFV Mažeikių skyriaus Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo nėra teisinio pagrindo. Kartu konstatavo, kad VSDFV 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3548 išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos V. U. skundą ir pagrįstai nusprendė jo netenkinti, todėl pareiškėjos skundas likusioje dalyje, kuria prašoma panaikinti VSDV 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3548 bei įpareigoti VSDFV Mažeikių skyrių klausimą dėl pareiškėjai 2019 m. sausio 21 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą pripažinimo draudžiamuoju įvykių spręsti iš naujo, taip pat atmestas kaip nepagrįstas.

III. 16. Pareiškėja V. U. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) panaikinti VSDFV Mažeikių skyriaus Sprendimą; 2) panaikinti VSDFV 2019 m. gegužės 28 d. raštą Nr. (11.1)1-3548; 3) įpareigoti VSDFV Mažeikių skyrių klausimą dėl pareiškėjo 2019 m. sausio 21 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą pripažinimo draudžiamuoju įvykiu spręsti iš naujo; 4) priteisti iš atsakovo VSDFV Mažeikių skyriaus 33,75 Eur sumokėtą žyminį mokestį. Apeliacinį skundą pareiškėja grindžia tokiais argumentais:

16.1. Sprendimo faktinis pagrindas pripažinti nelaimingą atsitikimą nedraudžiamuoju įvykiu, nes nelaimingas atsitikimas įvyko ne kelyje tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos, pagrįstas tik blanketinėmis teisės normomis, kuriose net nekalbama apie sąlygas, kurioms nesant įvykis nepripažįstamas kaip draudžiamuoju. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad yra nurodytas teisinis pagrindas: Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis ir Nuostatų 4 punktas, tačiau pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį sprendime nurodyti faktai turi būti pagrįsti ne bet kokiomis teisės normomis, o tinkamomis teisės normomis, atitinkančiomis nurodytus faktus, tai nebuvo padaryta, todėl tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

16.2. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad „Teismas nesutinka su pareiškėjos argumentais, jog priimant sprendimą nelaimingą atsitikimą pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu, atsakovas privalo nurodyti teisės normas, apibrėžiančias, kas yra laikoma draudžiamaisiais įvykiais.“ Tokio argumento skunde pareiškėja net nebuvau nurodžiusi, o skunde tik atkreipė dėmesį, kad Įstatymo normos, kuriomis vadovautasi priimant Sprendimą, yra blanketinės, todėl privalėjo būti nurodyta, kokių Įstatymo 6 straipsnio nustatytų sąlygų neatitinka nelaimingas atsitikimas. Be to, Sprendime nėra nurodyta, kad pareiškėjai įvykęs nelaimingas atsitikimas nepripažintas nedraudžiamuoju įvykiu, nes neatitinka Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies 2 punkto, todėl papildomų teisės normų nurodymas nagrinėjant ikiteismine tvarka VSDFV 2019 m. gegužės 28 d. sprendime, nedaro Sprendimo teisėtu. Tokie VSDFV veiksmai nesiderina su geru viešuoju administravimu.

16.3. Visiškai neaišku kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nelaimingas atsitikimas laikomas įvykusiu kelyje, kai asmuo išvykęs iš savo gyvenamosios vietos, nes nenurodytas joks teisės aktas, kurio pagrindu būtų galima padaryti tokią išvadą. Teismas, pateisindamas Sprendimą, vadovaujasi CK 2.16 straipsnio interpretacija, susiedamas tai su pareiškėjos nelaimingu atsitikimu. Kadangi Sprendime nėra jokių nuorodų į CK 2.16 straipsnį, todėl teismo pastangos pagrįsti Sprendimą jame nenurodytais teisės aktais yra neteisėtas. Pagrįsti viešojo administravimo subjekto priimtą individualų teisės aktą teisės normomis yra būtent viešojo administravimo subjekto, o ne teismo pareiga. Pareiškėjos teigimu, 2019 m. sausio 21 d. jos kelias į darbą prasidėjo tik išėjus iš namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), t. y. tik įžengus į namo kiemą, todėl nelaimingas įvykis, įvykęs gyvenamojo namo kieme, laikytinas kaip įvykis, įvykęs pakeliui į darbą, ir turi būti pripažintas draudžiamuoju įvykiu.

17. Atsakovas VSDFV Mažeikių skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžia tokiais argumentais:

17.1. Byloje nėra ginčo, kad nelaimingas atsitikimas pareiškėjai įvyko jos darbo dieną, tačiau pareiškėja ir VSDFV Mažeikių skyrius skirtingai interpretuoja, kas laikytina keliu tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos. Pareiškėjos teigimu, šis kelias prasideda jai išėjus iš namų (šiuo atveju –gyvenamojo namo), o atsakovo nuomone, gyvenamoji vieta apima ir privačią namų valdą, iš kurios pareiškėja nelaimingo atsitikimo metu dar nebuvo išvykusi. Kadangi, nuosavo namo valda, kurioje pareiškėjai įvyko nelaimingas atsitikimas, yra neatsiejamai su pareiškėjos gyvenamuoju pastatu susijusi teritorija, kuri yra pareiškėjos valdoma ir veikiama jos interesų, todėl pareiškėjai įvykęs nelaimingas atsitikimas nebuvo pripažintas įvykusiu pakeliui į darbą, kadangi pareiškėja dar nebuvo išvykusi už savo gyvenamosios vietos ribų. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja traumą patyrė kieme paslydusi ant asfaltuotos kiemo dangos dalies. Skirtingai nei valstybiniame žemės sklype, už tai, jog privačioje valdoje vaikščioti būtų saugu, atsako pats valdos savininkas.

17.2. VSDFV Mažeikių skyriaus Sprendime yra nurodyti teisės aktai, kuriais vadovaujantis nelaimingas atsitikimas pakeliui iš /į darbą pripažintas nedraudiminiu įvykiu, nurodyta apskundimo tvarka, sprendimas pasirašytas, V. U. SODROS taikomojoje sistemoje EGAS praėjus trims dienoms po Sprendimo priėmimo galėjo susipažinti su Sprendimo turiniu.

17.3. VSDFV 2019 m. gegužės 28 d. raštu Nr. (11.1)1-3548 „Dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą pripažinimo nedraudžiamuoju įvykiu“ išdėstė nuomonę dėl Sprendimo atitikimo VAĮ 8 straipsnio nuostatoms.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie išdėstyti atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Mažeikių skyriaus 2019 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. VPA_SP5-865 „Dėl V. U. nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą“ ir VSDFV2019 m. gegužės 28 d. rašto Nr. (11.1)I-3548 „Dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą pripažinimo nedraudžiamuoju įvykiu“, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad atsakovas Sprendime pagrįstai nustatė, jog nelaimingas atsitikimas įvyko pareiškėjos gyvenamosios vietos teritorijoje, o ne kelyje tarp gyvenamosios vietos ir darbo vietos, dėl ko įvykusį nelaimingą atsitikimą pripažino nedraudžiamuoju įvykiu. Teismas nustatė, kad priimant Sprendimą reikalavimų, nurodytų VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje, buvo laikytasi. Be to, tai, kad Sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas vėliau nei per tris darbo dienas nuo jo priėmimo, nesukliudė pareiškėjai apskųsti sprendimo kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją bei į teismą.

21. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog pirmosios instancijos teismas nors ir nurodė Sprendimo priėmimo teisinį pagrindą, tačiau pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį sprendime nurodyti faktai turi būti pagrįsti ne bet kokiomis teisės normomis, o tinkamomis, atitinkančiomis nurodytus faktus, tai nebuvo padaryta. Pareiškėjos nuomone, Įstatymo normos, kuriomis vadovautasi priimant Sprendimą, yra blanketinės, todėl privalėjo būti nurodyta, kokių Įstatymo 6 straipsnio nustatytų sąlygų neatitinka nelaimingas atsitikimas. Pareiškėja teigia, kad nenurodyta kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nelaimingas atsitikimas laikomas įvykusiu kelyje, kai asmuo išvykęs iš savo gyvenamosios vietos, nes nenurodytas joks teisės aktas, kurio pagrindu būtų galima padaryti tokią išvadą.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016 ir kt.).

25. Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą šiuo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių iš esmės laikėsi.

26. Nustatyta, kad 2019 m. vasario 28 d. Nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą akte Nr. 1 nurodyta, jog 2019 m. sausio 21 d., 7.30 val., prieš prasidedant darbo dienai V. U. išėjo į kiemą ir eidama link garažo paslydo asfaltuotoje kiemo dalyje, apvirto ir susižalojo dešinės kojos kelį. VšĮ Regioninės (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriuje pareiškėjai buvo nustatytas (duomenys neskelbtini). Nurodyta, kad nelaimingas atsitikimas įvyko vykstant į darbą, privataus namo (duomenys neskelbtini), kieme.

27. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius 2019 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. VPA_SP5-865 „Dėl V. U. nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą“ 2019 m. sausio 21 d. įvykusį lengvą nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažino nedraudiminiu įvykiu, nes nelaimingas atsitikimas įvyko apdraustosios gyvenamosios vietos teritorijoje, o ne kelyje tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos.

28. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3548 pareiškėjos skundo, kuriuo ji nesutiko su VSDFV Mažeikių skyriaus Sprendimu, netenkino.

V. 29. Nelaimingo atsitikimo pripažinimo draudiminiu įvykiu procedūrinius klausimus reglamentuoja Nuostatai. Nuostatų 4 punkte nustatyta, kad nelaimingi atsitikimai darbe ir ūmios profesinės ligos pripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu jie įvyko nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu apdraustiems asmenims, esant Įstatymo 6 straipsnio 1–6 dalyse nurodytoms sąlygoms, dirbant tarnybinių komandiruočių laiku, t. y. vykdant darbdavio užduotį (-is) paskirties vietoje, kelionės į komandiruotės vietą ir grįžimo iš jos metu, taip pat esant komandiruotėje – kelyje iš užduoties vykdymo vietos į poilsio (nakvynės) vietą ir iš jos.

30. Įstatymo 7 straipsnis nustato, kokiais atvejais nelaimingi atsitikimai darbe nepripažįstami draudiminiais įvykiais. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie neatitinka šio Įstatymo 6 straipsnyje nustatytų sąlygų.

31. Įstatymas sprendimų dėl nelaimingų atsitikimų darbe pripažinimo draudiminiais įvykiais procedūros nereglamentuoja, tik nustato bendrąsias taisykles. Šio įstatymo 6 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais, remdamiesi nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesinių ligų aplinkybių ištyrimo ir patvirtinimo dokumentais, taip pat dėl išmokų nukentėjusiesiems skyrimo ir mokėjimo priima Valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo Įstatymu, Nuostatais ir kitais teisės aktais.

32. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 11 dalis nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą (tarnybą) ar iš darbo (tarnybos) apibrėžia, kaip įvykį, įskaitant eismo įvykį, darbuotojui vykstant į darbą (tarnybą) ar iš darbo (tarnybos) darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbo vietos ir: 1) gyvenamosios vietos; <...>.

33. Įstatymo 6 straipsnis apibrėžia draudžiamuosius įvykius. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad draudžiamaisiais įvykiais taip pat pripažįstami šio įstatymo 4 straipsnyje nurodytiems apdraustiesiems asmenims įvykę nelaimingi atsitikimai, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie yra įvykę šiais atvejais: <...> 2) pakeliui į darbą ar iš darbo; <...>.

34. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 22 dalis (2016 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-146 dalies redakcija) nustato, kad nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą ar iš darbo – įvykis, įskaitant eismo įvykį, darbuotojui vykstant į darbą ar iš darbo darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbo vietos ir: 1) gyvenamosios vietos; <...>.

35. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalis, 6 straipsnio 5 dalis, kaip ir Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 22 dalis nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą (tarnybą) ar iš darbo (tarnybos) apibrėžia, be kita ko, kaip įvykį darbuotojui vykstant į darbą ar iš darbo darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos. Remiantis šiuo reguliavimu nelaimingu atsitikimu pakeliui į darbą (tarnybą) pripažįstamas įvykis, jeigu yra nustatoma, kad darbuotojas vyko į darbą iš savo gyvenamosios vietos, taigi darbuotojas turėjo būti išvykęs iš savo gyvenamosios vietos. Atvejis, kai darbuotojas nors ir ketina vykti į darbą, tačiau dar nėra išvykęs iš savo gyvenamosios vietos (ginčo atveju – iš individualaus gyvenamojo namo teritorijos), ir patiria žalą sveikatai ir netenka darbingumo, nelaikytinas draudžiamuoju įvykiu Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo prasme, nes darbuotojas dar nevyko į darbą, kaip tai yra apibrėžta Įstatyme.

36. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsakovas Sprendime pagrįstai nustatė, jog nelaimingas atsitikimas įvyko pareiškėjos gyvenamosios vietos teritorijoje, o ne kelyje tarp gyvenamosios vietos ir darbo vietos, dėl ko įvykusį nelaimingą atsitikimą pripažino nedraudžiamuoju įvykiu.

37. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nurodė, jog Įstatymas apibrėžia, kad nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą yra įvykis, įskaitant eismo įvykį, darbuotojui vykstant į darbą ar iš darbo darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos, spręstina, jog tam, kad nelaimingas atsitikimas būtų pripažintas įvykusiu kelyje, asmuo turi būti išvykęs iš savo gyvenamosios vietos. CK 2.16 straipsnyje nustatyta, kad fizinio asmens gyvenamąją vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena, arba vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs, jei gyvena keliose vietose. Duomenys apie fizinio asmens gyvenamąją vietą kaupiami viešame Gyventojų registre ir yra išreiškiami per šios vietos adresą. Taigi, teismas pagrįstai sprendė, kad gyvenamąja vieta gali būti tiek gyvenamoji patalpa (pvz. butas daugiabučiame name), tiek ir namas su privačia namų valda (kaip nagrinėjamu atveju), kuri apimtų tiek gyvenamąją patalpą ir kitas valdoje esančias patalpas, tiek privačią namų valdos teritoriją, o už gyvenamosios vietos saugumą atsako pats valdos savininkas.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nelaimingas atsitikimas, kurio metu buvo sužalota pareiškėja, nėra draudiminis įvykis ir pagal Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies 2 punktą, t. y. šis nelaimingas atsitikimas negali būti laikomas įvykusiu pakeliui iš darbo, kadangi pareiškėja nebuvo išvykusi iš savo gyvenamosios vietos, o 2019 m. sausio 21 d. lengvas nelaimingas atsitikimas įvyko pareiškėjos gyvenamosios vietos teritorijoje – kieme, t. y. iki jai išvykstant į darbo vietą.

39. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl Sprendimo neatitiko VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatai, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo ir tinkamai pasisakė, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų buvo laikytasi: Sprendime nurodytas teisinis pagrindas – Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis bei Nuostatų 4 punktas, kurie pagrindžia priimtą sprendimą – nelaimingą atsitikimą pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu; Sprendime nurodyti pagrindiniai faktai – konkretus nelaimingas atsitikimas bei argumentai, kodėl jis nepripažįstamas draudžiamuoju įvykiu; aiškiai nurodyta apskundimo tvarka bei laikas.

40. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Atsižvelgdamas į tai, kad kiti pareiškėjo nurodomi apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepaneigiantys skundžiamo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

41. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

42. Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo sumokėtą žyminį mokestį. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Netenkinus pareiškėjos apeliacinio skundo, pareiškėja neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Pareiškėjos V. U. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan