e91c4977-a905-42cd-985e-0719b2d396e3 · Å iaulių apygardos teismas

                                                                                           Civilinė byla Nr. 2A-487-210/2014                                                                           Teisminio proceso Nr. 2-70-3-04011-2013-4                                                             Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1.;121.21. (S) Å IAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. birželio 2 d.Å iauliai Å iaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės, Vytauto Kursevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje, apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovės R.

S. ir atsakovo J. S. apeliacinius skundus dėl Å iaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-133-650/2014 pagal ieÅ¡kovės R. S. ieÅ¡kinį atsakovui J. S. dėl teisės į ginčo turto dalį pripažinimo, atidalijimo iÅ¡ bendrosios dalinės nuosavybės bei atsakovo J. S. prieÅ¡ieÅ¡kinį ieÅ¡kovei R. S. dėl iÅ¡keldinimo iÅ¡ gyvenamųjų patalpų, ir               n u s t a t ė:I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė R. S. ieÅ¡kiniu, kreipėsi į Å iaulių apylinkės teismÄ reikÅ¡dama tokius reikalavimus:a) pripažinti, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei 125/1000 dalis Å«kinio pastato, adresu (duomenys neskelbtini), kurio vertė 100000 Lt, ieÅ¡kovei R.

S. ir atsakovui J. S. priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise;

b) pripažinti, kad ieškovei R. S. ir atsakovui J. S. priklauso lygiomis dalimis, t.y. po ½ dalį nekilnojamojo turto-buto, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei ½ dalis priklausinio- 125/1000 dalių ūkinio pastato, adresu (duomenys neskelbtini), kiekvienam po 50000 Lt;

c) atidalinti iÅ¡ bendrosios dalinės nuosavybės ieÅ¡kovei R. S. asmeninės nuosavybės teise priklausančiÄ Â½ dalį nekilnojamojo turto- buto, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei ½ dalį iÅ¡ 125/1000 dalių Å«kinio pastato, adresu (duomenys neskelbtini), ieÅ¡kovei R. S. priteisiant natÅ«ra butÄ , o atsakovui J. S.- 50000 Lt piniginę kompensacijÄ , kuriÄ ieÅ¡kovė atsakovui J. S. sumokės per 2 metus;d) priteisti iÅ¡ atsakovo J. S. ieÅ¡kovei R. S. jos patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.IeÅ¡kovė nesutiko su atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kiniu ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad atsakovo J. S. darbovietė- (duomenys neskelbtini), suteikė jam keturių kambarių butÄ , adresu (duomenys neskelbtini), kur visa Å¡eima apsigyveno kartu. Tačiau vėliau su atsakovu pradėjus nesutarti, 1990-05-08 jų santuoka buvo nutraukta. Po santuokos nutraukimo, daugiau kaip 20 metų, Å¡alys ir toliau gyveno minėtame bute, vedė bendrÄ Å«kį, rÅ«pinosi vaikais. MinėtÄ butÄ , atsakovas 1992 m. privatizavo, tačiau visÄ laikotarpį buto mokesčius mokėjo ieÅ¡kovė. Taip pat ieÅ¡kovės lėšomis buvo padarytas ir buto remontas, nupirkti baldai, sudėti plastikiniai langai.

Atsižvelgiant į tai, kad ieÅ¡kovė savo asmeninėmis lėšomis gerino savo ir atsakovo buitį, atsakovui geruoju nesutikus dėl turto pripažinimo bendrÄ ja daline nuosavybe, ir jo padalijimo, ieÅ¡kovė kreipėsi į teismÄ . Atsakovas J. S. su ieÅ¡kiniu nesutiko ir prieÅ¡ieÅ¡kiniu prašė iÅ¡keldinti ieÅ¡kovę R. S. iÅ¡ atsakovui asmenine nuosavybės teise priklausančio buto su rÅ«siu ir priklausiniais, adresu (duomenys neskelbtini).Atsakovas nurodė, kad ieÅ¡kovė nėra minėto turto bendraturtė.

Ji neprisidėjo nei prie buto įgijimo, nei prie jo esminio pagerinimo. Pažymėjo, kad turto įsigijimo metu jo ir atsakovės nesiejo Å¡eimyniniai santykiai, nevedė bendro Å«kio ir neplanavo bendros ateities. Jų santuoka faktiÅ¡kai iÅ¡iro dar 1988 m., tai buvo konstatavęs Å iaulių rajono liaudies teismas 1990-05-08 sprendime. Nurodė, kad su ieÅ¡kove nebuvo sudaręs jokių raÅ¡ytinių sutarčių, buvo tik žodinis susitarimas, kad jai leidžiama neterminuotai gyventi atsakovui priklausančiose patalpose iki ji susiras kitÄ bÅ«stÄ .

IeÅ¡kovė nuo 1992-04-14 gyvena atsakovui asmenine nuosavybės teise priklausančiame bÅ«ste panaudos pagrindais. Remdamasis CK 6.642 str. 1 d. nuostata, atsakovas, per advokatÄ 2013-02-21 raÅ¡tu kreipėsi į ieÅ¡kovę, praneÅ¡damas, kad 2013-05-25 nutraukia su R. S. 1992-04-14 sudarytÄ neterminuotÄ Å¾odinę panaudos sutartį bei praÅ¡ydamas jos iki 2013-05-25 iÅ¡sikelti su savo daiktais iÅ¡ minėto atsakovo bÅ«sto. Atsakovo teigimu, ieÅ¡kovė nuolat kelia konfliktus, neprisideda prie mokesčių už komunalinius patarnavimus, bÅ«dami neblaivi kelia triukÅ¡mÄ bei naudojasi atsakovo asmeninės nuosavybės teise priklausančiu bÅ«stu, tuo pažeisdama jo, kaip savininko, teises ir teisėtus interesus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė. Pripažino, kad 1/3 dalis nekilnojamojo turto- buto su rūsiu (unikalus turto Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini)) ir 125/1000 dalių priklausinio- ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovei R. S., bendrosios dalinės nuosavybės teise su atsakovu J. S.. Kitoje reikalavimų dalyje ieškinį atmetė.

Priteisė ieÅ¡kovei R. S., 2046 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidas iÅ¡ atsakovo J. S.. IÅ¡ atsakovo priteisė 10,56 Lt valstybės biudžetui bylinėjimosi iÅ¡laidų. Iki teismo sprendimo įvykdymo paliko galioti taikytas byloje 2013-05-28 teismo nutartimi laikinÄ sias apsaugos priemones atsakovui J. S.- įraÅ¡Ä vieÅ¡ajame registre dėl nuosavybės teisė perleidimo draudimo.Teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad tarp Å¡alių susiklostę teisiniai santykiai neatitinka CK įtvirtintos panaudos sutarties sampratos, todėl atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinį atmetė visiÅ¡kai.

Sprendė, kad ieÅ¡kovė, gyvendama su atsakovu po santuokos nutraukimo kaip sugyventinė ir vesdama bendrÄ Å«kį, pagal savo finansinę padėtį ir galimybes prisidėjo prie ginčo turto iÅ¡laikymo ir jo esminio pagerinimo, todėl teismas nesirėmė atsakovo argumentais ir atsikirtimais ginče, kad ieÅ¡kovė gyveno jo bute tik žodinės panaudos sutarties pagrindu ir jokios turtinės teisės į šį butÄ neįgijo. Teismas laikė, kad ieÅ¡kovė tinkamai nepagrindė ir neįrodė, kad savo asmeninėmis lėšomis ji prisidėjo tokia didele pinigų suma prie ginčo turto pagerinimo, kad jai priklausytų ½ dalis bendrojoje nuosavybėje.

Teismas apskaičiavo, kad ieÅ¡kovės pateisinamų investicijų į ginčo butÄ , kuriomis iÅ¡ esmės Å¡alių turtas buvo pagerintas, vertė sudaro apie 29902 Lt, o ieÅ¡kovės pirktus kilnojamuosius daiktus (buitinę technikÄ , baldus), teismas nelaikė kaip nekilnojamo daikto dalimi. Å iame ginče tenkinęs tik iÅ¡ dalies pagrindinį ieÅ¡kinio reikalavimÄ (pripažįstant ieÅ¡kovei tik 1/3 dalį nekilnojamojo turto) bei sprendžiant bÅ«tinybę pagal ieÅ¡kovės reikalavimÄ atidalinti visÄ turtÄ natÅ«ra vienam bendraturčiui, o piniginę kompensacijÄ iÅ¡mokėti kitam, teismas atsižvelgė į tai, kad dalintinas butas yra vienintelė Å¡alių turima gyvenamoji patalpa;

Å¡alys neturi kito nekilnojamojo turto ir pakankamų pajamų, kuriomis galėtų iÅ¡mokėti atitinkamos turto dalies kompensacijÄ . Teismas, atmesdamas ieÅ¡kovės reikalavimÄ dėl turto atidalijimo natÅ«ra, nustatė tik idealiÄ sias nuosavybės dalis tarp Å¡alių, t.y. pripažįstant mažesnę- 1/3 dalį ieÅ¡kovei, motyvuodamas tuo, kad Å¡alys neteikė jokių turto kadastrinių matavimų duomenų, patalpų paskirstymo planų ir nekėlė galimų alternatyvų turto padalinimo (atidalijimo) klausimu.

Kitas motyvas, jog sprendžiant turto priklausomumo ir jo dalybų klausimus tarp buvusių sutuoktinių (sugyventinių), esant jų konfliktinei situacijai, vis tik negali iÅ¡skirtinai nukentėti tik vienas iÅ¡ bendraturčių, t.y. visiÅ¡kai netekti gyvenamosios patalpos, todėl sprendė, kad priteisiant ieÅ¡kovei 1/3 dalį bendrojoje nuosavybėje, Å¡alys ir toliau gali bendrai disponuoti visu turtu, ir gera valia susitarti dėl naudojimosi kambariais ir kitomis patalpomis.Teismas, patenkinęs ieÅ¡kovės reikalavimų dalį bei atsižvelgdamas į bylos sudėtingumÄ ir apimtį, iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovei priteisė 2046 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų ir paliko galioti taikytas laikinÄ sias apsaugos priemones iki teismo sprendimo įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai Apeliaciniu skundu atsakovas J. S. praÅ¡o pakeisti Å iaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimÄ ir pripažinti, kad 1/5 dalis nekilnojamojo turto – buto su rÅ«siu, adresu (duomenys neskelbtini) ir 125/1000 dalių priklausinio- Å«kinio pastato (unikalus turto Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), priklauso ieÅ¡kovei R. S., bendrosios dalinės nuosavybės teise su atsakovu- J. S..Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:1.

Teismas nepagrįstai pripažino šalis buvus sugyventiniais. Atsakovo teigimu, teismų praktikoje sugyventiniais laikomi asmenys, kurie gyvena kartu ir siekia sukurti šeimyninius santykius. Tuo tarpu ieškovės bei atsakovo ryšiai nutrūko dar 1988 metais, todėl, atsakovo manymu, jie negali būti laikomi sugyventiniais.2. Apeliantas nesutinka su teismo apskaičiavimu pripažįstant ieškovei 1/3 dalį bendrojoje nuosavybėje su atsakovu, kadangi, jo manymu, tokie apskaičiavimai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Be to, jo manymu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas neginčijo ieškovės piniginių lėšų suvestinių. Atkreipia dėmesį į tai, kad teisme posėdžio metu jis teigė, jog ieškovės išlaidos ginčo buto remonto metu galėjo siekti apie 10000- 15000 Lt, tad atsižvelgęs į tai, kad remontas darytinas prieš 5-10 metų, jog pirktos medžiagos nusidėvėjo ir jų likutinė vertė šiai dienai yra mažesnė, sutiko jai kompensuoti 3000 Lt.3. Apelianto apskaičiavimais ieškovės pateiktos pagrįstos išlaidos buto remontui sudaro tik 20067 Lt, t.y. 1/5 dalį ginčo turto vertės, o ne 29902 Lt, kaip apskaičiavo teismas.Apeliaciniu skundu ieškovė R.

S. praÅ¡o panaikinti Å iaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimÄ dalyje, kuria R. S. pripažinta nuosavybės teisė į 1/3 dalį nekilnojamojo turto – buto su rÅ«siu ir 125/1000 dalių priklausinio – Å«kinio pastato, ir priimti naujÄ sprendimÄ - ieÅ¡kinį tenkinti pilnai.Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:Apeliantė pažymėjo, jog po atsakovo smurto panaudojimo prieÅ¡ jÄ , likti gyventi tame pačiame bute negali, nes paskutiniu metu atsakovas girtauja, yra agresyvus, todėl praÅ¡o atidalinti jos dalį iÅ¡ bendrosios dalinės nuosavybės, jai priteisiant butÄ natÅ«ra, o atsakovui piniginę kompensacijÄ pusės buto vertės. Teigė, kad atsakovas nedirba, neturi tokių pajamų, kad galėtų jai sumokėti piniginę kompensacijÄ .

Be to, butas jai labiau reikalingas, nes bute yra registruota dukra su anÅ«ku, kuri ketina parvykti gyventi į LietuvÄ , nes anÅ«kas pradės lankyti mokyklÄ Lietuvoje.2. IeÅ¡kovės manymu, teismo sprendimas dalyje dėl ieÅ¡kovei R. S. nuosavybės teisės pripažinimo į 1/3 dalį ginčo bute, turėtų bÅ«ti naikintinas, nes teismas netinkamai iÅ¡aiÅ¡kino ir pritaikė materialinės teisės normas. Pažymi, kad tuo metu, kai Å¡alys nutraukė santuokÄ ir liko gyventi kartu, vedė bendrÄ Å«kį, galiojo 1964 m. redakcijos CK 472 str. 1 d. reguliuojami jungtinės veiklos sutartiniai santykiai.3.

Teismas sprendime pasisakydamas, kad ieÅ¡kovė ir ,,toliau gyvendama po santuokos nutraukimo su atsakovu bei vesdama bendrÄ Å«kį, pagal savo finansinę padėtį ir galimybes prisidėjo prie ginčo buto iÅ¡laikymo ir jo esminio pagerinimo“, vėliau padarė prieÅ¡taringÄ iÅ¡vadÄ , kad ,,ieÅ¡kovė tinkamai nepagrindė ir neįrodė, kad savo asmeninėmis lėšomis ji prisidėjo tokia didele pinigų suma prie ginčo turto pagerinimo, kad jai priklausytų ½ dalis bendrojoje nuosavybėje“.

Tačiau, ieÅ¡kovės teigimu, tokia teismo iÅ¡vada yra klaidinga ir prieÅ¡tarauja ne tik faktinėms byloje nustatytoms aplinkybėms, bet ir po 2001-07-01 įsigaliojusio naujojo CK normoms, reguliuojančioms jungtinės veiklos santykius.4. Teigia, kad spręsdamas dėl esminio turto pagerinimo, teismas turi atsižvelgti į tikrÄ jį asmeninio turto prieÅ¡ pagerinant ir po pagerinimo vertę, taip pat į tai, kad turto vertę gali veikti ne tik jo techninė bÅ«klė ir parametrai, bet ir paklausa bei pasiÅ«la rinkoje.

EsÄ teismas, darydamas iÅ¡vadÄ , ir sutikdamas su tuo, jog buto vertė 100000 Lt, o 29902 Lt iÅ¡laidų buto pagerinimui, pripažinęs, kaip 1/3 dalį jo vertės, turėjo pripažinti, kad likusieji 70000 Lt į buto vertės pakėlimÄ buvo investuoti atsakovo.

5. IeÅ¡kovės teigimu, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kokia buvo buto bÅ«klė jo privatizavimo metu. Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje daikto pagerinimui paprastai nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams poreikiams, kai tokie daikto pertvarkymai naudingi tik naudojant daiktÄ pagal tam tikrÄ konkrečiÄ paskirtį, o naudojant daiktÄ kitam tikslui- nereikalingi. Atsakovas neprieÅ¡taravo buto remontui, todėl atliktų darbų apimtis ir pobÅ«dis, paties atsakovo prisidėjimas prie buto remonto savo darbu ir pinigais, rodo, kad buto remontas buvo reikalingas jo bÅ«klės palaikymui.6.

Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygto tikslo siekimui suprantamas ne tik kaip konkrečios piniginės sumos teikimas kuriant ar įsigyjant daiktÄ kaip nuosavybės objektÄ , bet ir jungtinę veiklÄ plėtojančių asmenų kasdieninis darbas bendrajame Å«kyje ir kasdieninis siekis iÅ¡laikyti ir toliau gerinti sukurtÄ ar įgytÄ daiktÄ . Todėl ieÅ¡kovė teigia, jog buto vertę sudaro abiejų Å¡alių bendras darbas atliekant remontÄ , piniginiai įnaÅ¡ai ir bendras siekis iÅ¡laikyti ir prižiÅ«rėti įsigytÄ butÄ , kuris sÄ lygojo tai, jog butas pasiekė Å¡ios dienos vidutinę rinkos vertę- 100000 Lt.

7. IeÅ¡kovės manymu, teismas turėjo taikyti CK 6.970 str. 2 d. numatytÄ prezumpcijÄ , kad jungtinės veiklos partnerių įnaÅ¡ai yra lygÅ«s ir pripažinti ieÅ¡kovei nuosavybės teisę ne į 1/3 dalį ginčo buto, o į ½ dalį, prieÅ¡ingu atveju, už ilgametę jos buto priežiÅ«rÄ , bÅ«tų nepateisinti jos interesai. Pažymi, jog teismas faktiÅ¡kai nesprendė jos reikalavimo priteisti butÄ natÅ«ra jai, o piniginę kompensacijÄ atsakovui. Be to, ieÅ¡kovės teigimu, nepagrįstas teismo motyvas, kad butÄ palikus natÅ«ra ieÅ¡kovei, atsakovas nukentėtų prarasdamas gyvenamÄ jÄ patalpÄ .

Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovė R. S. praÅ¡o atmesti atsakovo apeliacinį skundÄ (II t., 119-123 b. l.). Nurodo, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad jis sau atskirai pirkosi ir gamino maistÄ , pats rÅ«pinosi buitimi. IeÅ¡kovė atkreipia dėmesį, jog atsakovas teisme patvirtino aplinkybę, kad teismui 1988 m. priėmus nutarimÄ mokėti jam iÅ¡laikymÄ vaikams, Å¡io nutarimo ieÅ¡kovė nepateikė vykdymui, kas, jos manymu, patvirtina faktÄ , kad Å¡alims gyvenant kartu, vaikai buvo iÅ¡laikomi bendrai.

Pažymėjo, jog atsakovas per 23 metus po santuokos nutraukimo nesiekė ieÅ¡kovės iÅ¡keldinti iÅ¡ buto, nenusistatė buto naudojimosi tvarkos, bute ieÅ¡kovė, Å¡alių dukra ir anÅ«kas iki Å¡ios dienos yra deklaravę gyvenamÄ jÄ vietÄ . IeÅ¡kovė pabrėžė, jog nors ginčo turto įsigijimo sandoris buvo įformintas vieno J. S. vardu, tačiau Å¡is turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių ir jų vaikų reikmėms tenkinti. EsÄ tai patvirtina aplinkybes, jog Å¡alių abiejų bendru darbu, asmeninėmis lėšomis butas buvo prižiÅ«rimas, remontuojamas, mokami mokesčiai.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados              Apeliaciniai skundai atmestini. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas.

Apeliacinės instancijos teismas bylÄ nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 – 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.Byloje surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino vadovaudamasis tikėtinumo taisykle.

Tikėtinumo taisyklės esmė - laisvo įrodymų vertinimo principas, reiÅ¡kiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomÄ jÄ galiÄ tiems įrodymams, kurie lemia didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis CPK 185 str. suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Å ios taisyklės taikymas yra priimtinas ir pateisinamas tik tais atvejais, kada byloje nėra surinkta pakankamai tiesioginių ar Å¡alutinių įrodymų, kurių visuma teiktų pagrindÄ padaryti konkrečias ir neabejotinas iÅ¡vadas dėl ginčo dalyko, ar surinkti įrodymai yra prieÅ¡taringi, bet teismas turi apsispręsti dėl byloje darytinų iÅ¡vadų ir priimti sprendimÄ dėl pareikÅ¡to reikalavimo, tačiau Å¡i taisyklė neturėtų teikti pagrindo prielaidos forma daryti iÅ¡vadas, kuriomis Å¡alims nustatomos naujos pareigos ar sukuriamos teisės, kada tokių iÅ¡vadų iÅ¡ esmės nepagrindžia jokie įrodymai.Pasisakydama dėl materialinės teisės normų aiÅ¡kinimo ir taikymo, kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė tarp Å¡alių atsiradusius turtinius santykius, tinkamai teisiÅ¡kai juos kvalifikavo ir taikė 1964 m.

CK normas, reglamentuojančias jungtinę veiklÄ , nes turtas, dėl kurio nuosavybės yra kilęs ginčas, įsigytas 1992 m. CK 472 str. nustatyta piliečių teisė sudaryti bendrosios jungtinės veiklos sutartį ir jos pagrindu kurti nuosavybę, kuri bus jų bendroji dalinė nuosavybė. Kad bÅ«tų pasiektas tikslas, jungtinės veiklos dalyviai įneÅ¡a įnaÅ¡us pinigais, kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (CK 474 str.). Ä®statymo nuostatos teikia pagrindÄ iÅ¡vadai, kad bendras turtas gali bÅ«ti kuriamas dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant savo darbu.

Dalyvių įneÅ¡ti pinigai gali bÅ«ti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos. Å ios gali bÅ«ti bendros, tarp jų - gautos iÅ¡ kartu tvarkomo Å«kio. Kai jungtinę veiklÄ plėtojantys asmenys tvarko bendrÄ Å«kį, tai dalyvavimas siekiant bendro Å«kinio tikslo gali pasireikÅ¡ti darbu bendrame Å«kyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 17 d. nutartis, priimta byloje Z. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-236/2003). Dėl to pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažįstant Å¡alių sukurtÄ nuosavybę bendrÄ ja daline jų nuosavybę.Atsižvelgiant į tai, atmestinas apeliantės R.

S. argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netaikė galiojančio 1964 m. CK normų, reglamentuojančių jungtinę veiklÄ . Nors teismas, nustatęs esminę aplinkybę dėl Å¡alių sukurtos bendrosios dalinės nuosavybės, nenurodė aiÅ¡kios materialinės teisės normos, tačiau iÅ¡ nustatytų faktų byloje matyti, kokios aplinkybės lėmė Å¡alių ginčo turto pripažinimÄ bendrÄ ja daline nuosavybe.Apeliantas J. S. ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimÄ motyvuodamas tuo, jog teismas nepagrįstai Å¡alių santykius įvertino kaip sugyventinių.

Mano, jog jų Å¡eimyninių santykių iÅ¡irimÄ patvirtino Å iaulių rajono liaudies teismo 1990-05-08 sprendimas, kuriuo santuoka buvo nutraukta. Su tokia apelianto pozicija apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka. Pažymėtina, kad CK nėra pateikta Å¡eimos sÄ voka, tačiau yra įtvirtinta nuomininko Å¡eimos sÄ voka, kurioje įvardinti nuomininko Å¡eimos nariai: tai kartu gyvenantis sutuoktinis (sugyventinis), jų nepilnamečiai vaikai, pilnamečiai vaikai, tėvai (CK 6.588 str.). Å eimos nariai taip pat apibrėžti BPK 38 str., tai kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo CK nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuokÄ , taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai.

Teismų praktikoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad kai nesusituokę asmenys gyvena drauge, jų gyvenimas yra ne epizodinis, trunka ilgÄ laikÄ , kartu tvarko Å«kį, asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu kuria turtÄ , pripažįstama esant asmenų susitarimÄ dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę. Tokios aplinkybės gali bÅ«ti įrodinėjamos visais įmanomais įrodymais: liudytojų (kaimynų, giminaičių, draugų ir kt.) parodymais, įvairiais raÅ¡ytiniais įrodymais (pvz.: sÄ skaitomis už prekes ar paslaugas, adresuotomis sugyventinių bendros gyvenamosios vietos adresu, nuotraukomis) ir kt.

Tačiau bendrai gyvenančių nesusituokusių asmenų susitarimas dėl jungtinės veiklos sukÅ«rimo nėra bÅ«tina raÅ¡ytinė forma. Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo Å¡alių teisinius santykius ir pagrįstai pripažino Å¡alims sukÅ«rus bendrosios dalinės nuosavybės teises į ginčo turtÄ . Dėl pastarosios aplinkybės ginčo nėra, atsakovas apeliacinio skundo argumentais to nepaneigė, prieÅ¡ingai, jis iÅ¡ esmės neginčijo Å¡ios teismo konstatuotos aplinkybės, todėl dėl Å¡alių į ginčo daiktÄ atsiradusios bendrosios dalinės nuosavybės, teisėjų kolegija nebepasisakys.

      Dėl sugyventinių bendro gyvenimo metu įgyto turto padalijimo Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, jog teismas spręsdamas Å¡alių ginÄÄ dėl idealiųjų dalių nustatymo ginčo turte, nesivadovavo CK 6.970 str. 2 d. nuostata, kurioje įtvirtinta prezumpcija, numatanti, kad partnerių (sugyventinių) įnaÅ¡ai į bendrÄ turtÄ yra lygÅ«s. Tačiau tokia apeliantės nurodyta prezumpcija dėl lygių dalių gali bÅ«ti paneigta įrodžius, kad iÅ¡ tikrųjų vieno sugyventinio įnaÅ¡as į bendrÄ turtÄ buvo didesnis nei kito.

Kita vertus, sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginÄÄ dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės- asmeninė vieno iÅ¡ sugyventinių ar bendroji dalinė,- reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtÄ bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto, nes aiÅ¡kinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties metu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrÄ ja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principÄ , paneigtų Å¡alių laisvÄ valiÄ susitarti dėl savo teisių ir pareigų.

Nors pirmosios instancijos teismas tiesiogiai nepaneigė CK 6.970 str. 2 d. apibrėžtos prezumpcijos, tačiau tai nereiÅ¡kia, kad teismas ginčijamu sprendimu neteisingai iÅ¡sprendė Å¡alių ginÄÄ dėl idealiųjų dalių nustatymo. Kitas motyvas, kuo remiantis pirmosios instancijos teismas rėmėsi pripažįstant ieÅ¡kovei 1/3 dalį į ginčo turtÄ , tai bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (CK 4.47 str.). Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas 1992 m. pasinaudojęs Butų privatizavimo įstatymo tvarka, asmeninės nuosavybės teise įsigijo butÄ su rÅ«siu, adresu (duomenys neskelbtini) ir 125/1000 dalių priklausinio- Å«kinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini).

Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir vertino ginčo turto įsigijimo aplinkybę bei remdamasis akivaizdžiais faktais pažymėjo, jog buto įsigijimo metu ieÅ¡kovė neiÅ¡reiÅ¡kė valios, siekimo dalyvauti bÅ«sto privatizavime kartu su atsakovu. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1991-05-21 priėmus Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymÄ , buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose, taip pat buvo nustatyta jų įsigijimo tvarka.

Pagal minėtÄ Ä¯statymÄ pirkti gyvenamÄ jį namÄ ar butÄ turėjo lygias teises namo ar buto nuomininkai ir jų Å¡eimų nariai. Kas iÅ¡ jų taps namo buto savininku (bendrasavininkiais), jie visi turėjo susitarti prieÅ¡ pirkdami namÄ ar butÄ . Butų privatizavimo įstatymo 4 str. buvo nustatyta, kad nuomininkas ir jo Å¡eimos nariai turi lygias teises pirkti jų nuomojamÄ gyvenamÄ jÄ patalpÄ , o 5 str. nurodytos Å¡ios teisės įgyvendinimo sÄ lygos. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 d. gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo Å¡eimos nariai, taip pat ir laikinai iÅ¡vykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais).

Toks susitarimas turėjo bÅ«ti patvirtintas notariÅ¡kai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma. Sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotÄ namÄ ar butÄ nustatoma pagal Å¡eimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas. Taigi, privatizavus butus pagal minėtÄ Ä¯statymÄ ir įregistravus buto pirkimo-pardavimo sutartį atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jie įgyjami asmenų privatinėn nuosavybėn: bendrosios dalinės nuosavybės teise - kai butai buvo privatizuoti kelių asmenų vardu ir pirkimo-pardavimo sutartyse yra nurodytos kiekvieno bendrasavininkio dalys (sutuoktiniai, iki buto privatizavimo susitarę tapti perkamo buto bendrasavininkiais ir pirkimo-pardavimo sutartyje nurodę tenkančias kiekvienam iÅ¡ jų dalis į butÄ , irgi įsigijo jį bendrosios dalinės nuosavybės teise); bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise - kai butÄ privatizavo sutuoktiniai ir jų dalys į butÄ nėra nustatytos; vieno asmens nuosavybės teise - kai butas yra privatizuotas vieno asmens vardu (iÅ¡skyrus atvejus, kai butai buvo privatizuoti sutuoktinių).

Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime, remdamasis byloje esančiomis faktinėmis aplinkybėmis, nurodė, kad ieÅ¡kovės pateisinamų investicijų į ginčo butÄ , kuriomis iÅ¡ esmės Å¡is turtas buvo pagerintas, sudaro apie 29902 Lt (6700 Lt už langus; 8125 Lt už Å¡ildymo sistemos pakeitimÄ , 2587,94 Lt už pirktas statybines medžiagas, 4929 Lt už atliktÄ vonios remontÄ ; 3720 Lt už virtuvės remontÄ , 3840 Lt už atliktÄ koridoriaus remontÄ ir miegamojo remontÄ ). Apeliantas nesutiko su tokiais teismo paskaičiavimais, motyvuodamas tuo, jog jo apskaičiavimais suma siekia 20067 Lt (6700 Lt + 833 Lt + 2020 Lt + 1660 Lt + 6925 Lt + 1929 Lt), kas sudaro 1/5 dalį ginčo turto vertės. Pažymėtina, kad atsakovo prieÅ¡taravimai dėl teismo nustatytų aplinkybių yra visiÅ¡kai nepagrįsti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė faktų, kuo remiantis jis apskaičiavo mažesnes iÅ¡laidas, nors pirmosios instancijos teismas neskaičiavo ieÅ¡kovės pirktų baldų ir buitinės technikos (CK 4.2 str. 5 d.).

Dėl iÅ¡dėstyto apelianto reikalavimas pripažinti ieÅ¡kovei 1/5 dalį į ginčo turtÄ , apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas, kadangi apeliacinės instancijos teisme naujų reikalavimų kelti negalima (CPK 312 str.), todėl apelianto praÅ¡ymas bei argumentai dėl mažesnės dalies detaliau neanalizuojami.Taigi, nesant ginčo, jog atsakovas vienas asmeninės nuosavybės teise įsigijo butÄ su rÅ«siu ir 125/1000 dalimi Å«kinio pastato, adresu (duomenys neskelbtini), ieÅ¡kovei negali atitekti ginčo daikto dalis lygi su atsakovu, t.y.

½ dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, kitu atveju bÅ«tų pažeistas sutarčių laisvės principas ir paneigta Å¡alių laisva valia susitarti dėl savo teisių ir pareigų. Teismas pagrįstai remdamasis ieÅ¡kovės pateiktais raÅ¡ytiniais įrodymais pripažino jai 1/3 dalį į ginčo turtÄ bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Teisėjų kolegija sutinka, kad įrodyti bendro nesusituokusių asmenų (ar iÅ¡situokusių) gyvenimo faktÄ , jų įnaÅ¡us į įsigytÄ turtÄ , yra labai sudėtinga, tačiau kilus teisminiam ginčui, ypač aktualu tiksliai iÅ¡siaiÅ¡kinti visas faktines aplinkybes, reikÅ¡mingas tokio ginčo iÅ¡sprendimui, o teismas, kaip minėta, privalo vadovautis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir iÅ¡vadas daryti tik esant pakankamai leistinų įrodymų, o ne remtis prielaidomis (CPK 263 str. 1 d.).

Neretai, esant tam tikroms aplinkybėms, teismas gali daryti iÅ¡vadÄ apie tam tikrų aplinkybių buvimÄ tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamÄ faktÄ buvus, nei jo nebuvus. KÄ Å¡iuo atveju ir padarė pirmosios instancijos teismas spręsdamas Å¡alių ginÄÄ dėl dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo.Kitas svarbus aspektas nustatant dalis bendrojoje dalinėje nuosavybė – tai ginčijamo turto vertė. Pirmosios instancijos teismas, kaip atskaitos taÅ¡ku į pripažintinÄ turto dalį bendrojoje nuosavybėje, rėmėsi ieÅ¡kovės pateikta Nekilnojamojo turto ,,Ober-haus“ 2013-03-28 turto vertės nustatymo pažyma.

Pastebėtina, kad teismų praktikoje yra vadovaujamasi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu. Kuriame kaip vienas iÅ¡ kriterijų, kuriuo bÅ«tų galima remtis teismui sprendžiant ginÄÄ dėl turto atidalijimo, tai – Nekilnojamojo turto registro pažymėjime nurodyta vertė, kiti tokie kriterijai, kurie nustato turto vertę, tai – pasiÅ«la ir paklausa, konkurencija, pakeitimo kitu turtu principas, iÅ¡oriniai veiksniai, turto naudojimo apribojimai, turto pagerinimas. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į turto vertę – 100000 Lt, pagrįstai pripažino ieÅ¡kovei 1/3 dalį ginčo turto, bendrosios dalinės nuosavybės teise su atsakovu J.

S.. Pažymėtina, jog ieÅ¡kovei nustatyta 1/3 turto dalis, tai nėra skaičiuojama vien tik piniginiais įnaÅ¡ais (materialine prasme), bet taip pat ir darbu į ginčo turto dalį, jo priežiÅ«ra, tai pat atsiradę prievoliniai santykiai (mokesčiai už komunalines paslaugas, kurių atsakovas apeliaciniame skunde nebeginčijo), abiejų Å¡alių vaikų auklėjimu ir t.t. Atsižvelgiant į tai, atmestinas apeliantės R. S. argumentas, jog nepripažinus jos teisės į nuosavybės dalį į ½ dalį, bÅ«tų nepateisinti jos interesai gauti dalį kaip atlyginimÄ .

                 Dėl turto atidalijimo iÅ¡ bendrosios dalinės nuosavybės ir kompensacijos priteisimo Atidalijimas iÅ¡ bendrosios dalinės nuosavybės yra viena iÅ¡ bendraturčio teisių, kuriÄ jis gali įgyvendinti susitarimu su kitais bendraturčiais, o jeigu susitarti nepavyksta, – kreipdamasis į teismÄ su reikalavimu atidalyti jo dalį iÅ¡ bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.75 str. 1 d., 4.80 str. 1, 2 d.). Teismų praktikoje ne kartÄ konstatuota, kad CK 4.80 str. prasme atidalijimas reiÅ¡kia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus.

Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises, atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitais bendraturčiais, taip pat pasikeičia bendro daikto teisinis režimas – suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie valdomi ir naudojami bei jais disponuojama savarankiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išplėstinės kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Bendraturčiai turi teisę susitarti dėl atidalijimo būdo.

Tais atvejais, kai dėl to nesusitariama, ginčas sprendžiamas teisme, ir prioritetas pagal įstatymÄ teikiamas atidalijimui natÅ«ra; tik nesant galimybės atidalyti visų bendraturčių dalių natÅ«ra, vienas ar keli iÅ¡ atidalijamų bendraturčių gauna kompensacijÄ pinigais (CK 4.80 str. 2 d.). Atidalijimas iÅ¡mokant kompensacijÄ yra iÅ¡imtinis atidalijimo bÅ«das, kuris taikomas tik nesant galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo bÅ«dÄ â€“ atidalijimÄ natÅ«ra. Teisėjų kolegija nesutinka su ieÅ¡kovės argumentais, jog jai turėtų atitekti butas natÅ«ra, o atsakovui kompensacija bei, kad pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nesprendė klausimo dėl ginčo buto atidalijimo.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog sprendimÄ , kam, konkrečiai priteistina kompensacija, lemia Å¡ios aplinkybės: bylos Å¡alių valia, kiekvieno iÅ¡ atidalijamų bendraturčių poreikis dalijamam daiktui, galimybė įsigyti kitÄ tokį daiktÄ , iÅ¡mokėti kompensacijÄ atidalijamiems bendraturčiams, kitos reikÅ¡mingos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylos skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011).

Nagrinėjamos bylos atveju bÅ«tent ieÅ¡kovė (apeliantė) yra atidalijimo iniciatorė, esÄ ji atsakovui sumokėtų 50000 Lt dydžio kompensacijÄ per du metus. Svarbu yra tai, kad apeliantas (atsakovas) nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme, nesutiko su apeliantės (ieÅ¡kovės) siÅ«loma kompensacija, o nesant bendraturčio sutikimo, galima tik iÅ¡imtinais atvejais, kai iÅ¡naudojus visas galimybes pasidalyti daiktÄ natÅ«ra pagal bendraturčiams tenkančias dalis kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai.

Taip pat svarbi aplinkybė yra ieÅ¡kovės reali galimybė iÅ¡mokėti atsakovui tokio dydžio kompensacijÄ . Bylos duomenimis nustatyta, kad ieÅ¡kovė dirba (duomenys neskelbtini) vyr. buhaltere, per metus darbo užmokestis paskutiniais metais – 2012 m. (duomenys neskelbtini), tačiau nėra duomenų kiek ieÅ¡kovė uždirba kiekvienÄ mėnesį, nes perkant baldus ar buitinę technikÄ , ieÅ¡kovė naudojosi lizingo paslaugomis (I t., 45 b. l.). Todėl nesant Å¡alių aiÅ¡kios valios, realių faktų iÅ¡mokėti tokios dydžio kompensacijÄ bei nesant Å¡alių susitarimui, atsižvelgiant į ginčo daikto atsiradimo pagrindÄ , atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nustatytas idealiÄ sias dalis, teisėjų kolegijos vertinimu, daikto priteisimas natÅ«ra ieÅ¡kovei, o atsakovui kompensacijos priteisimas, pažeistų proporcingumo, bendraturčių interesų derinimo ir pusiausvyros principus.

Todėl darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieÅ¡kovės reikalavimÄ dėl turto atidalijimo natÅ«ra ir kompensacijos atsakovui priteisimo.Teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atskleidė bylos esmę, iÅ¡tyrė visas svarbias bylai nagrinėti aplinkybes ir priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , todėl apeliacinius skundus atmeta, nenagrinėdama kitų juose nurodytų argumentų kaip neturinčių reikÅ¡mės teisingam bylos iÅ¡sprendimui, o skundžiamÄ teismo sprendimÄ palieka nepakeistÄ (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).

Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.). Atmetus apeliantų apeliacinius skundus, ir palikus pirmosios instancijos teismo sprendimÄ nepakeistÄ , netenkinami praÅ¡ymai dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo (CPK 93 str. 1 d.).

Å iaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Å iaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .                                                                                                                                                       Teisėjai                                                                                       Vytautas Kursevičius                                                                                                                                                                                                                  Danutė Burbulienė                                                                                                                   Birutė Simonaitienė                                                                                               Â