2016-01-28 Nr. AB-2105-3-61-3-03164-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-154-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03164-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2013 m. gegužės 21 d. Operatyvaus patikrinimo ataskaitoje Nr. 430-1879 nustatė, kad 2008 metais pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas), neįregistravęs individualios veiklos, vykdė prekybą nekilnojamuoju turtu ir 2008 m. sausio mėn. pasiekė 100 000 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) PVM apmokestinamųjų pajamų ribą, tačiau neįsiregistravo PVM mokėtoju.

Operatyvaus patikrinimo metu 2013 m. gegužės 15 d. pareiškėjas pateikė PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitas (FR0608), kuriose deklaravo 81 401 Lt PVM už 2008 m. sausio mėn., 1 213 Lt PVM už 2008 m. vasario mėn., 1 251 Lt PVM už 2008 m. kovo mėn., 740 Lt PVM už 2008 m. balandžio mėn., 1 243 Lt PVM už 2008 m. gegužės mėn., 1 255 Lt PVM už 2008 m. birželio mėn., 1 266 Lt PVM už 2008 m. liepos mėn., 1 297 Lt PVM už 2008 m. rugpjūčio mėn., 45 807 Lt PVM už 2008 m. rugsėjo mėn., 1 281 Lt PVM už 2008 m. spalio mėn., 90 212 Lt PVM už 2008 m. lapkričio mėn., 1 220 Lt PVM už 2008 m. gruodžio mėn.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir VMI, atsakovas) 2013 m. liepos 2 d. priėmė sprendimą Nr. (23.17-08)-320-47490, kuriuo nusprendė iš pareiškėjo išieškoti 323 163,95 Lt – 227 990 Lt PVM ir 95 173,95 Lt PVM delspinigių už 2008 metus.

2013 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjas pateikė papildomą prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių.

Vilniaus AVMI 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. (23.20-08)-323-4598 nusprendė neatleisti pareiškėjo nuo 152 583,66 Lt delspinigių.

VMI 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 68-177 Vilniaus AVMI sprendimą patvirtino.

Mokestinė ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 97(7-259/2013) patvirtino VMI sprendimą.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2014 m. gegužės 22 d. MGK sprendimą Nr. 97(7-259/2013); panaikinti šiuo sprendimu patvirtintą VMI 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 68-177; panaikinti Vilniaus AVMI 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (23.20-08)-323-4598; panaikinti šiais sprendimais patvirtintą pareiškėjui papildomai apskaičiuotą PVM delspinigių sumą bei išspręsti ginčą iš esmės, atleidžiant pareiškėją nuo apskaičiuotų PVM delspinigių.

2013 m. rugpjūčio 23 d. prašyme ir 2013 m. rugsėjo 16 d. prašyme dėl atleidimo nuo delspinigių pareiškėjas nurodė, jog jam neaiškus delspinigių apskaičiavimo pagrindas, sumokėjus delspinigius, jo finansinė būklė taptų kritine, turėtų didelių sunkumų išgyvendamas, išlaikydamas šeimą, vykdydamas kreditorinius įsipareigojimus ir kitus būtiniausius įsipareigojimus bei tenkindamas savo, kaip neįgalaus asmens, poreikius.

Vilniaus AVMI 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. (23.20-08)-323-4598 nusprendė neatleisti nuo delspinigių, tačiau sprendime nurodė kitą delspinigių sumą, ne 95 173,95 Lt, o – 152 583,66 Lt. Vilniaus AVMI vertinimu, delspinigiai už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 26 d. iki 2013 m. rugsėjo 16 d. paskaičiuoti pagrįstai. Vilniaus AVMI atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas su sutuoktine turi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, yra dirbantys, gaunamos pajamos didesnės nei valstybės remiama pajamų suma, todėl socialinė (ekonominė) padėtis neatitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų. VMI 2013 m. spalio 9 d. sprendimu nepripažino mokestinės nepriemokos beviltiška. Šiame sprendime nurodyta 153 541,12 Lt PVM delspinigių suma. VMI 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 68-177 pareiškėjo skundą atmetė. MGK 2014 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. S-97(7-259/2013) patvirtino VMI 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 68-177. Pareiškėjas asmeniškai negavo pranešimo apie posėdžio datą ir laiką, nors prieš posėdį skambino į MGK ir domėjosi posėdžio data. Pranešimas buvo išsiųstas tik atstovui, kuris tikėjosi, kad pareiškėjas gavo pranešimą asmeniškai.

Pareiškėjas pažymėjo, jog mokesčių administratoriaus individualus administracinis aktas turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Būtina atsižvelgti į tai ar mokesčių mokėtojas iš esmės galėjo ir turėjo suprasti sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus. Mokesčių administratorius privalo tinkamai pagrįsti delspinigių dydį delspinigių apskaičiavimo lentelėmis. Šios pareigos nesilaikymas sudaro absoliutų pagrindą panaikinti sprendimą. Taip pat nurodė, kad skundžiami sprendimai nemotyvuoti ir nepagrįsti.

Aplinkybė, kad mokesčių administratoriaus sprendimuose dėl tų pačių ginčo PVM delspinigių buvo nurodomos penkios skirtingos sumos, kurios tarpusavyje skiriasi daugiau nei 1,5 karto (daugiau nei 40 proc.), patvirtina faktą, kad delspinigiai apskaičiuoti nepagrįstai, o mokesčių administratoriaus nurodomas jų dydis neatitinka tikrovės. Šiuose sprendimuose nėra paaiškintas konkretus delspinigių apskaičiavimo mechanizmas (tarifas, laikotarpis, tiksli PVM nepriemokos suma), prie sprendimų nepridėtos ir mokesčių mokėtojui nepateiktos delspinigių apskaičiavimo lentelės. 2013 metais mokesčių administratoriaus taikyti delspinigių dydžiai skelbiami VMI Mokesčių informacijos centro (MIC) interneto tinklapyje, kuriame nurodoma, jog 2013 m.

I–IV ketvirtį buvo taikoma 0,03 proc. dydžio delspinigiai. Įvertinus, kad pareiškėjo deklaruota ir nesumokėta į biudžetą PVM nepriemokos suma siekia 227 990 Lt, už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. lapkričio 11 d. (iš viso 179 d.) pareiškėjui galėjo būti apskaičiuota tik 12 243,06 Lt dydžio PVM delspinigių suma (227 990 x 0,0003 x 179). Neaišku, už kokį laikotarpį VMI skaičiavo pareiškėjui delspinigius ir iš mokesčių administratoriaus MGK papildomai pateiktų dokumentų (lentelių). Lentelių turinys iki ginčo pradžios pareiškėjui nebuvo žinomas, jos nebuvo pridėtos nė prie vieno iš anksčiau priimtų sprendimų.

Lentelėse nenurodyti jas parengę pareigūnai, jos nepatvirtintos įgalioto pareigūno parašu bei antspaudu, todėl negali būti laikomos individualiu administraciniu aktu, sukeliančiu teisines pasekmes. Lentelės nepaaiškina, kuo remiantis PVM delspinigių dydis per 70 kalendorinių dienų, t. y. laikotarpį nuo 2013 m. liepos 2 d. (kuomet buvo gautas pirminis VMI 2013 m. liepos 2 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-47490) iki 2013 m. rugsėjo 10 d., pakito nuo 95 173,95 Lt iki 151 489,42 Lt, t. y. padidėjo 1,62 karto. MGK nevertino pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų, nes teigė, kad pareiškėjas nepateikė savo skaičiavimų, kurie skirtųsi nuo mokesčių administratoriaus skaičiavimų.

Pareiškėjas 2014 m. sausio 22 d. papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose MGK pateikė ne vieną skaičiavimą, kuris skyrėsi nuo mokesčių administratoriaus. Vilniaus AVMI 2013 m. gegužės 21 d. operatyvaus patikrinimo ataskaitoje Nr. 430-1879 taip pat nėra duomenų apie PVM delspinigių aritmetinį apskaičiavimą bei laikotarpį, už kurį jie buvo skaičiuojami.

Sprendžiant mokesčių mokėtojų atleidimo nuo baudų ir delspinigių klausimus, turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną dėl sankcijų už įstatymų pažeidimus. Pareiškėjui apskaičiuota mokestinė nepriemoka sudaro 227 990 Lt, kai delspinigių suma beveik lygi mokesčių sumai ir sudaro 152 583,66 Lt. Situacija, kai sankcijų suma prilygsta mokesčių sumai, prieštarauja teisingumo ir protingumo principams. Įstatymų leidėjas, nustatydamas maksimalų delspinigių skaičiavimo terminą 180 dienų, nurodė, kokio dydžio sankcija turėtų būti pripažinta adekvačia padarytam mokesčių įstatymo pažeidimui. Pareiškėjas pats geranoriškai deklaravo mokesčius, todėl tai yra pagrindas atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, jog mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų delspinigių ar jų dalies, jeigu delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu. Būtina atsižvelgti į dvi esmines aplinkybes: asmens priskyrimą tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir kitoms socialinėms grupėms, kurioms reikalinga valstybės parama arba tokia parama jau yra teikiama); visas kitas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.). Abiejų aplinkybių egzistavimas byloje įrodytas. Dalies aplinkybių egzistavimą pripažįsta ir MGK, ir mokesčių administratorius 2013 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. 68-177 ir Vilniaus AMI 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendime Nr. (23.20-08)-323-4598, kuriuose nurodoma, jog pareiškėjas yra riboto (40 proc.) darbingumo. Pareiškėjui išduotas naujas neįgaliojo pažymėjimas NP Nr. 0931508 bei paskirta valstybinio socialinio draudimo pensija, kurios dydis kaip ir anksčiau siekia tik 590,99 Lt. Mokesčių mokėtojo gaunamos pajamos, duomenys apie turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą patvirtina sunkią ekonominę (socialinę) padėtį. Viso pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto vertė – 985 960 Lt. Pareiškėjas turi finansinių įsipareigojimų kredito įstaigoms ir fiziniams asmenims, kuriuos sudaro 1 312 129,50 Lt įsiskolinimų. Turto vertė negali būti laikoma didele, įvertinant, tai, kad dalis turto (490 000 Lt vertės) įkeista Nordea Bank AB Lietuvos skyriui, bei įvertinant finansinius įsipareigojimus fiziniams asmenims, taip pat ir apskaičiuotą PVM nepriemokos ir PVM delspinigių sumą, kuri sudaro 381 531,12 Lt sumą.

MGK 2014 m. gegužės 22 d. sprendime konstatuoja, kad pareiškėjo prisiimti dideli finansiniai įsipareigojimai taip pat rodo ir jo finansines galimybes. Su tuo pareiškėjas nesutiko, nes 2007 metais paimant kreditą iš banko ir įkeičiant turtą, šis buvo vertinamas tuo metu vyravusia aukšta rinkos verte, kuri dabar yra žymiai mažesnė ir nesiekia paimto 820 000 Lt kredito dydžio. Išieškotos sumos iš įkeisto turto neužtektų skolai padengti, o ne liktų 25 proc. turto vertės, kaip teigiama MGK sprendime. MGK nevertino įrodymų ir nurodo, kad UAB „Visagino prekybos centras“ skolingas pareiškėjui 1 439 500 Lt. Pareiškėjas pateikė 2008 m. gruodžio 31 d. reikalavimo teisės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią jis įgijo reikalavimo teisę į 800 000 Lt paskolos sumą iš UAB „Visagino prekybos centras“. Pareiškėjas skunde MGK nurodė, kad šios paskolos grąžinimo galės prašyti tik tuo atveju, jei bendrovė atsiskaitys su AB DNB banku pagal 2007 m. rugsėjo 24 d. Kreditavimo sutartį. MGK sprendime nurodyta 1 439 500 Lt suma galimai nustatyta, atsižvelgiant į sutartimi numatytas metines palūkanas, kurios niekada nebuvo mokamos. UAB „Visagino prekybos centrą“ iškelta bankroto byla, todėl MGK sprendime nurodytos pajamos niekada nebus išmokamos.

Mokesčių administratorius, atlikdamas turto vertės analizę, nepagrįstai susumavo jo ir jo sutuoktinei A. B. asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto vertes, nors pareiškėjo ir jo sutuoktinės turtas ir gaunamos pajamos yra padalintos vedybų sutartimi, pagal kurią sutuoktinės iki santuokos įgytas turtas bei turtas, įgytas po santuokos sudarymo, įskaitant pajamas (pinigine ar natūrine forma), gautas po santuokos sudarymo iš sutuoktinės darbinės, intelektinės ar kitos veiklos, yra priskiriamas sutuoktinės asmeninei nuosavybei. Mokesčių administratorius neturi teisinio pagrindo pareiškėjo turtui priskirti turtą, kuris asmeninės nuosavybės teise priklauso kitam asmeniui. Tolimesnio bendro gyvenimo su sutuoktine perspektyvos nėra aiškios, nes dėl pareiškėjo blogos finansinės padėties ir sveikatos būklės jų santykiai yra pašliję. Pareiškėjo kitos pajamos iš darbinės ir kitos veiklos 2012 m. siekė tik 5 565,23 Lt, o 2013 m. (iki 2013 m. liepos mėn.) – 7 534,61 Lt).

Pareiškėjui dėl sunkios finansinės padėties kreipusis į VMI dėl mokestinės nepriemokos (227 990 Lt) mokėjimo termino atidėjimo (išdėstymo), VMI padalinys, įvertinęs jo turtą, įsiskolinimus bei gaunamas pajamas, išreiškė abejones, ar pareiškėjas pajėgus grąžinti mokestinę nepriemoką. VMI sutiko išdėstyti mokestinę nepriemoką, sudarant mokestinės paskolos sutartį, su sąlyga, kad pareiškėjas pateiks garantą.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių, inicijavo specialią mokesčių administravimo procedūrą. Šios procedūros metu mokesčių administratorius nevertina, ar delspinigiai apskaičiuoti teisingai. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 22 d. prašyme išdėstė argumentus dėl sunkios materialinės padėties ir aiškiai nurodė reikalavimą atleisti nuo delspinigių. 2013 m. rugsėjo 16 d. papildomame prašyme nurodė, jog jam neaišku, kokiu pagrindu apskaičiuota delspinigių suma bei papildomai argumentavo dėl sunkios finansinės būklės, t. y. pareiškėjas vėl suformulavo poziciją dėl atleidimo nuo delspinigių, neginčijo delspinigių paskaičiavimo teisingumo. Vilniaus AVMI sprendimu paaiškino delspinigių skaičiavimo tvarką ir išnagrinėjo prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių. Tik skunde VMI pareiškėjas suformulavo reikalavimą – panaikinti Vilniaus AVMI sprendimą. VMI ginčą nagrinėjo dėl neatleidimo nuo PVM delspinigių. MGK taip pat nagrinėjo ginčą dėl neatleidimo nuo delspinigių.

Įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė, jog delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius teisės aktus turėjo būti sumokėtas ir baigiami skaičiuoti mokesčio sumokėjimo dieną arba tą dieną, kai mokestinė prievolė pasibaigia kitais MAĮ nustatytais pagrindais. Delspinigių skaičiavimas stabdomas po 180 dienų, kurių skaičiavimo pradžia yra kita diena po pavėluotos deklaracijos pateikimo dienos, tačiau bendra delspinigių skaičiavimo pradžia yra kita diena po to, kai mokestis turėjo būti sumokėtas.

Pareiškėjas nenurodo, kokie teisės aktai nustato, jog delspinigių apskaičiavimo duomenys privalo būti patvirtinti valstybės tarnautojų. Vilniaus AVMI sprendime nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 17 d. fiksuojama 152 583,66 Lt PVM delspinigių suma. Pareiškėjas nurodo skirtingu metu sudarytus dokumentus, todėl jo argumentai dėl skirtingų delspinigių sumų nepagrįsti. Pareiškėjo delspinigių skaičiavimas – 12 243,06 Lt – prieštarauja aukščiau nurodytoms imperatyvioms teisės normoms.

Atsakovas nesutiko, kad PVM delspinigių suma prieštarauja teisingumo ir protingumo principams. Pažymėjo, kad delspinigių skaičiavimas stabdomas po 180 dienų, kuo skatinamas tinkamas mokestinės prievolės vykdymas. Delspinigių skaičiavimo terminas įgyvendina prevencinę funkciją. Pažymėjo, kad vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių ir baudų sumos bei asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ir baudas ar atleisti nuo jų mokėjimo.

Pažymėjo, kad pareiškėjas disponuoja didelės vertės finansiniu turtu, nes paskolos yra gražintinas turtas. Bankroto bylos iškėlimas UAB „Visagino prekybos centras“ nesudaro pagrindo teigti, kad paskola nebus grąžinta. Pareiškėjas skunde VMI nurodė, jog jo skolos sudaro 1 277 192,50 Lt (vienas paskutinių įsipareigojimų pagal 2013 m. gegužės 21 d. paprastąjį vekselį – 120 000 Lt), o 2014 m. rugpjūčio 14 d. patikslintame skunde – jau 1 312 129,50 Lt. Kaip matyti, pareiškėjas turi finansinių galimybių prisiimti didesnius įsipareigojimus. Pareiškėjo įsipareigojimai neturi teisinės reikšmės vertinant jo ekonominę (socialinę) būklę. Pareiškėjas disponuoja didelės vertės nekilnojamuoju ir finansiniu turtu, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jis negali atsiskaityti su biudžetu ir iš jo netikslinga išieškoti delspinigius.

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašė skundą atmesti, sutiko su VMI argumentais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo prievolė mokėti PVM kilo dėl jo 2008 metais vykdytos individualios veiklos, kurios apmokestinamosios pajamos viršijo 100 000 Lt. Pats pareiškėjas pateikė PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitas (FR0608), kuriose deklaravo mokėtiną PVM (MGK byla, b. l. 96). Pareigos mokėti PVM pareiškėjas neginčija. 2014 m. kovo 12 d. pareiškėjo prašymu VMI su pareiškėju 2014 m. liepos 28 d. sudarė Mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-6096, pagal kurią buvo išdėstytas 221 752 Lt PVM sumokėjimas. Pagal šią sutartį pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 31 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. moka po 1 000 Lt, 2014 m. gruodžio 31 d. – 43 000 Lt, o vėliau iki 2018 m. kovo 31 d. moka po 4 620 Lt.

Teismas vadovavosi MAĮ 81 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 90 straipsnio 1 dalimi, MAĮ 85 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad pareiškėjo deklaruota 81 401 Lt PVM suma už 2008 m. sausio mėn. turėjo būti sumokėta iki 2008 m. vasario 25 d., 1 213 Lt PVM už 2008 m. vasario mėn. – iki 2008 m. kovo 26 d., 1 251 Lt PVM už 2008 m. kovo mėn. – iki 2008 m. balandžio 25 d., 740 Lt PVM už 2008 m. balandžio mėn. – iki 2008 m. gegužės 26 d., 1 243 Lt PVM už 2008 m. gegužės mėn. – iki 2008 m. birželio 25 d., 1 255 Lt PVM už 2008 m. birželio mėn. – iki 2008 m. liepos 25 d., 1 266 Lt PVM už 2008 m. liepos mėn. – iki 2008 m. rugpjūčio 25 d., 1 297 Lt PVM už 2008 m. rugpjūčio mėn. – iki 2008 m. rugsėjo 25 d., 45 807 Lt PVM už 2008 m. rugsėjo mėn. – iki 2008 m. spalio 27 d., 1 281 Lt PVM už 2008 m. spalio mėn. – iki 2008 m. lapkričio 25 d., 90 212 Lt PVM už 2008 m. lapkričio mėn. – iki 2008 m. gruodžio 29 d., 1 220 Lt PVM už 2008 m. gruodžio mėn. – iki 2009 m. sausio 26 d. Pasibaigus pareiškėjo pateiktose mokėtino PVM apyskaitose deklaruoto mokėtino PVM sumokėjimo terminui ir pareiškėjui mokesčio nesumokėjus, buvo priimtas VMI 2013 m. liepos 2 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto dėl 227 990 Lt PVM ir 95 173,95 Lt PVM delspinigių išieškojimo.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjui raginimas nebuvo siunčiamas, jis pats deklaravo mokesčius, mokesčių administratorius nepriėmė sprendimo dėl jam naujai paskaičiuotų mokesčių, todėl MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai pareiškėjo atžvilgiu netaikytini. Iš pareiškėjo bei jo atstovų veiksmų po susipažinimo su VMI 2013 m. liepos 2 d. sprendimu išieškoti mokestinę nepriemoką teismas sprendė, kad pareiškėjas šio sprendimo neskundė, nors teisė skųsti sprendimą tiesiogiai nurodyta sprendime. Iki šiol minėtas sprendimas nėra apskųstas, todėl juo nustatyti faktai – mokesčio suma, delspinigių suma, periodas ir išieškojimo būdas laikomi nustatytais ir turi būti vykdomi.

Pareiškėjui nustatyta mokestinės nepriemokos apimtis apibrėžta VMI 2013 m. liepos 2 d. sprendime išieškoti mokestinę nepriemoką nurodytomis sumomis – 227 990 Lt PVM ir 95 173,95 Lt delspinigių. Jokių kitų mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais pareiškėjas būtų įpareigotas sumokėti didesnes, nei nurodyta šiame sprendime, delspinigių sumas byloje nėra, mokesčių administratorius nepateikė, o pareiškėjo atstovė patvirtino, kad tokie sprendimai nebuvo gauti. Pareiškėjo prašymai pareikšti dėl atleidimo nuo VMI viršininko 2013 m. liepos 2 d. sprendimu išieškoti mokestinę nepriemoką paskaičiuotų delspinigių, todėl nagrinėjamos bylos apimtį teismas apibrėžė kaip pareiškėjo atleidimą nuo VMI 2013 m. liepos 2 d. sprendimu išieškoti mokestinę nepriemoką paskaičiuotų 95 173,95 Lt delspinigių. Teismas nurodė, kad mokesčių administratoriui sprendžiant pareiškėjo prašymus dėl nurodytos didesnės delspinigių sumos nei buvo pripažintos išieškotinomis iš pareiškėjo, nei jis buvo paragintas šias sumas sumokėti, taigi ir bylinėtis dėl atleidimo nuo didesnių delspinigių neturėjo pagrindo.

Išanalizavęs bylos medžiagą, teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius elgėsi teisingai pareiškėjo skundus nagrinėdamas kaip prašymus atleisti nuo delspinigių mokėjimo.

Šiuo aspektu teismas rėmėsi MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 96 straipsnio 1 dalimi, 97 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 99 straipsniu, 105 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Finansų ministro įsakymais 2008–2014 m. patvirtintu delspinigių dydžiu – 0,05–0,03 procento (http://mic.vmi.lt/documentpublicone.do?id=1000107905).

Teismas pažymėjo, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra ne paskirtų delspinigių pagrįstumas, bet sprendimų, kuriais atsisakyta atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių, teisėtumas ir pagrįstumas. Nesutikdamas su delspinigių skaičiavimo tvarka bei dydžiu, pareiškėjas turėjo ginčyti sprendimus, kuriuose nustatyti delspinigiai, t. y. VMI 2013 m. liepos 2 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Tą patį teismas konstatavo ir dėl delspinigių paskaičiavimui taikytino dydžio.

Teismas vadovavosi atleidimo nuo delspinigių sąlygas ir tvarką reglamentuojančiais MAĮ ir VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintomis Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklėmis (toliau – ir Taisykles), būtent: MAĮ 100 straipsniu, 141 straipsnio 1 dalimi, 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 141 straipsnio 1 dalimi ir nustatė, kad pareiškėjo prašymas dėl atleidimo nuo PVM delspinigių svarstytinas tik MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto aspektu.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas yra iš dalies nedarbingas. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbingumo lygio pažymoje DL-1 Nr. 0705323 (MGK byla, b. l. 82) pažymėta, kad pareiškėjas yra netekęs 60 procentų darbingumo. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus I teritorinio skyriaus 2014 m. birželio 19 d. išduotame pažymėjime (t. I, b. l. 81) nurodyta, kad pareiškėjo darbingumo lygis yra keturiasdešimt procentų. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. PE_SP10-6209 (t. I, b. l. 82) pareiškėjui paskirta 590,99 Lt valstybinė socialinė netekto darbingumo pensija. Sodros duomenimis pareiškėjas dirba UAB „Balsių namai“ (MGK byla, b. l. 92). UAB „Balsių namai“ 2013 m. rugpjūčio 6 d. pažymoje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2012 m.. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. liepos mėn. jam priskaičiuota 8 846,26 Lt darbo užmokesčio, išmokėta – 7 534,61 Lt (MGK byla, b. l. 81). Taigi, teismas sprendė, kad pareiškėjas vertintinas kaip dirbantis neįgalus asmuo ir atitinka į MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygas.

Atsižvelgdamas į tai, kad MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi, teismas akcentavo, kad vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) dar nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių, reikalinga įvertinti pareiškėjo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes, gautas pajamas bei turimą nekilnojamąjį turtą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-807/2010).

Teismas nustatė, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, mokesčių administratorius vadovavosi 2013 m. spalio 18 d. nekilnojamojo turto registro duomenimis, pagal kuriuos pakeista turto vertė lyginant su duomenimis, kurie nurodyti Vilniaus AVMI sprendime. Pagal šiuos duomenis pareiškėjo vardu yra registruotas nekilnojamasis turtas: 1/2 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (vertė 41 800 Lt), butas, esantis (duomenys neskelbtini) (vertė 188 000 Lt), žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (vertė 119 000 Lt), gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) (vertė 366 000 Lt), pirtis, esanti (duomenys neskelbtini) (vertė 5 360 Lt), žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (vertė 119 000 Lt), butas, esantis (duomenys neskelbtini) (vertė 324 000 Lt), žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (vertė 125 000 Lt), žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (vertė 54 000 Lt), sodo namelis, esantis (duomenys neskelbtini) (vertė 42 800 Lt). Pareiškėjo turimo nekilnojamojo turto bendra vertė – 1 384 960 Lt.

VĮ „Regitra“ duomenimis (2013 m. rugsėjo 10 d.) pareiškėjo vardu registruota VW CARAVELLE (gamybos metai – 2000 m.), MERCEDES BENZ S320 (gamybos metai – 2004 m.), MERCEDES BENZ 609 (gamybos metai – 1988 m.) ir nenustatytos markės transporto priemonė (1986 m. gamybos).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu pateikė žemės sklypo su statiniu, esančio (duomenys neskelbtini) nuotraukas ir ginčijo, jog sodo namelio vertė nustatyta nepagrįstai aukšta, nes sodo namelis yra medinis ir jo būklė labai bloga. Turto vertė gali būti nustatoma pateikiant duomenis iš Registrų centro duomenų bazės arba turto vertintojo ataskaitą. Teismas konstatavo, kad iš nuotraukų nustatyti turto vertę negalima, todėl laikė, kad teismui pateikti netinkami įrodymai.

Pareiškėjo atstovės paaiškinimais teismo posėdžio metu nustatyta, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), neįrašytas per klaidą, nes ji naudojamas kaip užstatas 2014 m. liepos 28 d. Mokestinės paskolos sutarties Nr. (23.24-08)-327-6096 vykdymui užtikrinti. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), parduotas, o už jį gauta suma panaudota paskolai UAB „Elektros energijos prekyba“, grąžinta paskola A. B. bei dalis sumos palikta 2014 m. gruodžio 3 d. artėjančiam 43 000 Lt mokėjimui pagal Mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-6096. Automobilis nežinomas, jis galėjo būti neišregistruotas, nes yra senesnis nei 20 metų.

Įvertinęs mokesčių administratoriaus surinktus duomenis bei naujai įvykusį faktą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo, teismas sprendė, kad nėra pagrindo keisti mokesčių administratoriaus nustatyto turto vertę. Pareiškėjo už butą gauti pinigai taip pat sudaro jo turto dalį. Pažymėjo, kad parduoto buto vertė yra pakankama atsiskaityti su mokesčių administratoriumi. Tačiau pareiškėjas suteikė paskolą netrukus nemokia pasiskelbusiai įmonei UAB „Elektros energijos prekyba“ ir grąžino paskolą savo sutuoktinei.

Teismo vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai atkreipė dėmesį į operatyvaus patikrinimo metu (MGK byla, b. l. 109–117) surinktus duomenis apie pareiškėjo pajamas ir išlaidas 2008 metais, pagal kuriuos pareiškėjas 2008 metais gavo 2 315 177 Lt pajamų bei patyrė 2 725 191 Lt išlaidų, tarp jų – suteikė 40 000 Lt paskolą D. P., 150 000 Lt paskolą G. A., 50 000 Lt paskolą R. Č., 100 000 Lt paskolą T. G., 175 000 Lt paskolą A. B., 40 660 Lt paskolą I. Z. bei už 185 000 Lt nusipirko reikalavimo teisę. Pareiškėjo reikalavimo teisė bendrai sudaro 740 660 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad jis turi 1 312 129,50 Lt įsiskolinimų. 2007 m. balandžio 13 d. pareiškėjas iš Nordea Bank Finland Plc paėmė 820 000 Lt paskolą (MGK byla, b. l. 5–7). Šios sutarties vykdymui įkeistas žemės sklypas ir namas, esantys (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad kredito grąžinimo terminas yra 2017 m. kovo 31 d., duomenų apie sutarties vykdymą nepateikė. Taip pat pateiktas 2009 m. spalio 1 d. paskolos susitarimas dėl 70 000 Eur paskolos I. B. (MGK byla, b. l. 18), 2013 m. gegužės 21 d. 120 000 Lt paprastasis vekselis L. P. (MGK byla, b. l.19), Nordea banko išrašai dėl 45 000 Lt A. B. 2012 m. vasario 7 d. ir 2011 m. spalio 17 d. suteiktos paskolos (MGK byla, b. l. 20–21) ir (duomenys neskelbtini)2011 m. gruodžio 21 d. suteiktos 115 000 Lt paskolos (MGK byla, b. l. 22).

Vilniaus AVMI nustatė, kad pareiškėjas yra UAB „Visagino prekybos centras“ akcininkas (50 proc.), kuri pareiškėjui skolinga 1 439 500 Lt. Pareiškėjas teismo posėdžio metu pateikė BUAB „Visagino prekybos centras“ 2014 m. lapkričio 5 d. pažymą, kurioje nurodyta, kad bendrovės bendra teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma yra 32 894 042, 96 Lt, pareiškėjo trečios eilės kreditorinis reikalavimas sudaro 1 381 606,08 Lt, kadangi visas BUAB „Visagino prekybos centras“ turtas įkeistas, galimybė atgauti skolą mažai tikėtina.

Taip pat teismo posėdžio metu buvo pateikta UAB „Elektros energijos prekyba“ 2014 m. lapkričio 10 d. pažyma, kad bendrovė dėl nemokumo negali grąžinti pareiškėjui 184 580,99 Lt, 2014 m. spalio 29 d. pateiktas prašymas viešai paskelbti informaciją apie negalėjimą vykdyti įmonės įsipareigojimus Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos interneto svetainėje.

Taip pat pareiškėjas teismui pateikė dokumentus apie tai, kad jis išlaiko dukrą (duomenys neskelbtini), gimusią 1995 m. balandžio 11 d. Socialinių mokslų kolegijos 2014 m. lapkričio 5 d. pažymoje Nr. 05V-355 nurodyta, kad dukters studijos metams kainuoja 4 600 Lt. Taip pat pareiškėjas moka 900 Lt dukters išlaikymui.

Iš Centrinės hipotekos įstaigos pranešimo (MGK byla, b. l. 8–10) teismas nustatė, kad pareiškėjas 2005 m. balandžio 8 d. yra sudaręs santuoką su A. B. Sutuoktiniai yra sudarę Vedybų sutartį, pagal kurią visas sutuoktinių turtas, tiek įgytas iki santuokos, tiek po santuokos sudarymo yra laikomas asmenine kiekvieno sutuoktinio nuosavybe. Remdamasis šiuo faktu ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas vienintelis yra atsakingas už mokestinę nepriemoką, teismas neįskaičiuoja pareiškėjo sutuoktinės turimo turto vertės į pareiškėjo turto vertę, tačiau sutinka su mokesčių administratoriaus pozicija, jog, sprendžiant atleidimo nuo mokesčių ir su jais susijusių išmokų klausimą, reikalinga įvertinti sutuoktinio turtinę padėtį. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.27 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Taigi, kito sutuoktinio turto įvertinimas leidžia aptarti atleidimo nuo delspinigių prašančio asmens prisidėjimo prie bendrų ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo mastą, reikalingumą remti sutuoktinį bei gauti paramą. VMI 2013 m. lapkričio 22 d. sprendime pažymėta, kad pareiškėjo sutuoktinė turi žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (vertė – 240 000 Lt), butą, esantį (duomenys neskelbtini) (vertė – 571 000 Lt), butą, esantį (duomenys neskelbtini) (vertė – 568 000 Lt), automobilį Mercedes Benz C 220CDI, 2006 metų gamybos. Be to, pareiškėjo sutuoktinė 2012 metais Metinėje pajamų deklaracijoje deklaravo 43 377 Lt pajamų iš individualios veiklos. Tai rodo, jog pareiškėjo sutuoktinės turtinė padėtis yra labai gera, ji gali didele dalimi prisidėti prie bendrų šeimos ir kito sutuoktinio poreikių tenkinimo, o, esant reikalui, materialiai padėti sutuoktiniui. Pareiškėjo santuokos perspektyvų teismas nevertina, vadovaujamasi šiai dienai esančia šeimine padėtimi.

Teismas konstatavo, kad, įvertinęs pareiškėjo turimą turtą ir įsipareigojimus, mokesčių administratorius padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas disponuoja didelės vertės turtu, kurį sudaro turimas nekilnojamasis turtas bei jam negrąžintos skolos. Pareiškėjas net ir po VMI sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką priėmimo atlieka stambias pinigines operacijas – parduoda nekilnojamąjį turtą, kurio vertė yra pakankama mokestinei nepriemokai padengti, lėšas naudoja paskolai netrukus nemokia pasiskelbiančiai UAB „Elektros energijos prekyba“, grąžina skolas sutuoktinei. Padėtis dėl BUAB „Visagino prekybos centras“ kreditorinių reikalavimų grąžinimo nėra aiški, nes bankroto byla dar nebaigta. Kaip teismas nustatė iš pareiškėjo išlaidų (duomenys neskelbtini) išlaikymui, jo išlaidos vien išlaikymui didesnės už gaunamą darbo užmokestį. Išanalizavęs pareiškėjo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų taikymo prasme tinkamai neįrodė, jog jam papildomai apskaičiuotų delspinigių netikslinga išieškoti ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, todėl jis negali būti atleistas nuo PVM delspinigių minėtu pagrindu.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie MGK posėdį. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. sausio 23 d. MGK pateikė prašymą sustabdyti mokestinio ginčo nagrinėjimą (MGK byla, b. l. 137–138) iki bus išnagrinėtas pareiškėjo prašymas VMI dėl susitarimo su mokesčių administratoriumi pasirašymo. MGK 2014 m. sausio 28 d. posėdžio protokolu Nr. PP-33(7-259/2013) (MGK byla, b. l. 150) prašymą tenkino. VMI 2014 m. vasario 26 d. raštu Nr. (24.10-31-5)-R (MGK byla, b. l. 151) pranešė MGK, kad susitarimas nebus pasirašomas (MGK byla, b. l. 151 l.). Pranešimas dėl skundo nagrinėjimo MGK 2014 m. gegužės 6 d. posėdyje buvo išsiųstas pareiškėjo atstovui (MGK byla, b. l. 152), atstovavimo sutartis (MGK byla, b. l. 136).

Teismas akcentavo, kad teisės aktai nenumato galimybės alternatyviai pasirinkti, ką kviesti į MGK posėdį, pareiškėją ar atstovą, tai kvietimai turi būti išsiunčiami tiek pareiškėjui, tiek atstovui. Kita vertus, pareiškėjas pateikė išsamius paaiškinimus MGK, taip pat ir teismui, todėl teismas sprendė, kad šis procedūrinis pažeidimas buvo ištaisytas ir šio mokestinio ginčo išsprendimo pagrįstumui įtakos neturi.

Pareiškėjas skunde pateikė argumentus, kad mokesčių administratorius skirtingai nustato delspinigių dydį. VMI sprendime išieškoti mokestinę nepriemoką nurodytas delspinigių dydis atitinka nurodytą mokesčių administratoriaus MGK pateiktose lentelėse (MGK byla, b. l. 103–105). Kaip jau šiame sprendime buvo nurodyta anksčiau, mokesčių administratorius kitu dokumentu pareiškėjo pareigos mokėti daugiau nei 95 173,95 Lt delspinigių nenustatė.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo tas pačias faktines aplinkybes ir pakartoja dalį argumentų, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai pateikia šiuos argumentus:

1. Vilniaus AVMI 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendime neatleisti pareiškėjo nuo delspinigių jau buvo nurodyta kita delspinigių suma – ne 95 173,95 Lt, bet 152 583,66 Lt. Atsižvelgęs į šį nesutapimą, pareiškėjas, teikdamas skundą centriniam mokesčių administratoriui, akcentavo apskaičiuotų delspinigių ženklų padidėjimą Vilniaus AVMI sprendime, kuriuo buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo atleidimo nuo apskaičiuotos delspinigių sumos, t. y. 95 173,95 Lt. Šiuo aspektu pareiškėjas akcentuoja, kad pirminės delspinigių sumos neginčijo, tačiau nesupranta, kaip per kelis mėnesius delspinigių suma gali taip padidėti, o šių delspinigių apskaičiavimo detalizavimo nebuvo pateikta nei viename ginčijamame sprendime. Mano, kad MGK byloje esančios VMI pateiktos lentelės patvirtina, jog VMI 2013 m. rugsėjo 19 d. ir 2013 m. lapkričio 22 d. apskaičiuota delspinigių suma yra nepagrįsta. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl tik ginčijamame mokesčių administratoriaus sprendime padidėjusios delspinigių sumos.

2. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nurodė, kad nebeturi buto (duomenys neskelbtini), kurio vertė – 328 000 Lt, tačiau teismas vis tiek šį turtą įskaičiavo į bendrą pareiškėjo turtą.

3. Nurodo, kad mokesčių administratoriaus ir MGK pozicija, jog įstatymų leidėjas nenustatė, kad mokesčių administratorius pareiškėjo socialinę ir ekonominę padėti vertintų pagal mokesčių mokėtojo turto ir įsipareigojimų santykį neatitinka aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (2012 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1834/2012). Pareiškėjas mano, kad turėjo būti atsižvelgiama į pareiškėjo turimus finansinius įsipareigojimus, tačiau pirmosios instancijos teismas taip pat šių įsipareigojimų neįvertino.

4. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo padėtį turėjo vertinti skundo padavimo dienos arba bylos nagrinėjimo dienos momentu, o ne atgaline data.

5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suskaičiavo 740 660 Lt reikalavimo teisės, nes dalis paskolų tais pačiais metais buvo grąžintos.

6. Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo vertinti sutuoktinės turto, kadangi jų turtas yra atskiras ir priklauso kiekvienam asmeniškai.

7. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisės aiškinimo praktikos ir neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo doktriną dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus.

Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo šį apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės analogiškais argumentais kaip ir atsiliepimą į pareiškėjo skundą.

Papildomai nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog byloje nepateiktas apskaičiuotų delspinigių detalizavimas. Taip pat pažymi, kad pareiškėjas, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, suteikė paskolą netrukus nemokia paskelbusiai UAB „Elektros energijos prekyba“ ir grąžino paskolą savo sutuoktinei, tokiu būdu, atsakovo vertinimu, pareiškėjas pažeidė imperatyvią atsiskaitymų eiliškumo tvarką, nes suteikė pirmenybę kitiems kreditoriams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad palaiko atsakovo VMI išdėstytus argumentus ir prašo apeliacinio skundo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. (23.20-08)-323-4598; Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 68-177 ir Mokestinės ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 97(7-259/2013), kuriais buvo nuspręsta netenkinti pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 16 d. prašymo bei neatleisti jo nuo 152 583,66 Lt delspinigių mokėjimo.

Byloje nustatyta, kad VMI 2013 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-47490 buvo nuspręsta iš pareiškėjo, E. B., turto išieškoti 323 163,95 Lt, iš kurių 227 990 Lt PVM ir 95 173,95 Lt PVM delspinigių už 2008 metus. Šis sprendimas nustatyta tvarka nebuvo užginčytas bei įsiteisėjo.

2013 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjas pateikė prašymą atleisti jį nuo priskaičiuotų jam delspinigių. Sprendžiant šį pareiškėjo prašymą ir buvo priimti minėti sprendimai, kurie yra ginčijami šioje byloje.

Taip pat 2014 m. sausio 23 d. pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą Mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnio tvarka sudaryti susitarimą dėl mokėtinos mokestinės nepriemokos dydžio, kurio atsakovas 2014 m. vasario 19 d. sprendimu netenkino (mokestinės bylos lapai 151;137-138).

Be to, tarp pareiškėjo ir atsakovo, tenkinant kitą pareiškėjo 2014 m. kovo 12 d. prašymą, 2014 m. liepos 28 d. buvo sudaryta Mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08)-327-6096, pagal kurią buvo išdėstytas 221 752 Lt PVM sumokėjimas iki 2018 m. rugpjūčio 31 d.. Tačiau šia sutartimi nebuvo sprendžiamas pareiškėjui 2013 m. rugsėjo 17 dienai priskaičiuotų 152 583,66 Lt delspinigių sumokėjimo klausimas (t.1 b. l. 54;135-136).

Iš šių aplinkybių matyti, kad pareiškėjas ėmėsi įvairių priemonių, numatytų Mokesčių administravimo įstatyme, kad jam būtų atitinkamai sumažinta mokestinės nepriemokos suma arba atitinkamai palengvintas jos sumokėjimas.

Šiuo atveju pažymėtina, kad susitarimas dėl mokesčio dydžio (Mokesčių administravimo įstatymo 71 str.), mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas (Mokesčių administravimo įstatymo 88 str.) ir atleidimas nuo delspinigių (Mokesčių administravimo įstatymo 100 str.) nėra tos pačios teisinės kategorijos, nes kiekvieno šio instituto yra skirtingi reguliavimo dalykai, skirtingos ir sąlygos bei prielaidos, kurių buvimas gali mokesčių mokėtojui suteikti atitinkamas lengvatas sumokant mokestinę nepriemoką.

Kadangi šioje byloje yra inicijuotas ginčas dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio nustatyta tvarka ir sąlygomis, todėl kiti būdai (Mokesčių administravimo įstatymo 71; 88 str.), kuriais remiantis pareiškėjui galėtų būti sumažinta mokėtinos mokestinės nepriemokos našta, yra nesvarstytini šioje byloje, kaip nepatenkantys į šios bylos nagrinėjimo ribas. Nes, kaip matyti iš bylos, pareiškėjas dėl kiekvieno iš minėtų būdų, skirtingu laiku yra inicijavęs skirtingas viešojo administravimo procedūras, kurių metu buvo priimti atitinkami sprendimai, kurie šioje byloje nėra ginčijami.

Minėta, kad delspinigių skyrimo bei atleidimo nuo jų klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnis, kurio 1 dalyje (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nustatyta, kad „Mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: <...> yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams - fiziniams asmenims.“

Iš šios teisės normos konstrukcijos matyti, kad joje yra nustatyti du savarankiški atleidimo nuo delspinigių pagrindai, kurių pritaikymo sąlygos yra išdėstytos kitų teisės normų dispozicijose - Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 141 straipsnio 1 dalyje.

Byloje nagrinėjamu atveju aktualus yra Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kuriuo iš esmės pareiškėjas ir grindžia savo prašymą atleisti jį nuo delspinigių.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nustatyta, kad „Jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai:<...> „netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis“.

Iš šios teisės normos matyti, kad atleidimas nuo delspinigių yra siejamas su nebuvimu objektyvių galimybių išieškoti mokestinę nepriemoką arba su socialiniu ir (arba) ekonominiu netikslingumu išieškoti mokestinę nepriemoką, nes mokesčio mokėtojo, kuris yra fizinis asmuo, yra sunki ekonominė padėtis bei jam yra reikalinga ir socialinė valstybės parama dėl jo sveikatos būklės, amžiaus, ir pan..

Administracinių teismų praktikoje aiškinant šios teisės normos nuostatas yra konstatuota, kad Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) dar nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Ir kai mokesčio mokėtojo ekonominė (socialinė) padėtis nėra sunki, nėra pagrindo atleisti jį nuo delspinigių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. administracinėje byloje Nr.A442 - 807/2010).

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų nekartoja. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas bei jo sutuoktinė disponuoja didelės vertės turtu ir lėšomis bei kad pareiškėjo turimi kreditoriniai įsiskolinimai kitiems asmenims, neviršija jų šeimos turimo turto bei lėšų.

Tokia pareiškėjo ekonominė padėtis, nepaisant jo dalinio darbingumo, nesudaro teisinio pagrindo, jo turimą mokestinę nepriemoką, Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo aspektu, pripažinti beviltiška bei atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo.

Kita vertus atsakovas su pareiškėju yra 2014 m. liepos 28 d. sudarę Mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-6096. Tokio pobūdžio sutarties sudarymas reiškia, kad atsakovas iš esmės pripažino, jog pareiškėjo finansinė būklė, pastarajam nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką, taptų kritine arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, dėl ko mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau (Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 2 dalis). Todėl pareiškėjas turi galimybę siekti, kad jam priskaičiuotų delspinigių sumų mokėjimas taip pat būtų atitinkamai atidėtas. Tačiau, kaip minėta, šio klausimo sprendimas išeina iš šios bylos nagrinėjimo ribų ir galėtų sudaryti tik kitos bylos nagrinėjimo dalyką, pareiškėjui nustatyta tvarka ginčijant Mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-6096, kuria nebuvo išspręstas delspinigių mokėjimo klausimas.

Kolegija sutinka ir su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis konstatuota, kad delspinigių skaičiavimo trukmė bei jų dydis atitinka teisės aktų reikalavimus.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 96-98 straipsnių nuostatas delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą ir tokiu būdu yra skaičiuojami iki teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o nuo šios dienos ne ilgiau kaip 180 dienų. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjui delspinigiai pradėti skaičiuoti nuo 2008 m. vasario 25 d., t. y., nuo tada kai jis turėjo sumokėti atitinkamas PVM sumas į biudžetą, bet jų nesumokėjo. Pareiškėjas mokėtinas į biudžetą PVM sumas deklaravo 2013 m. gegužės 15 d., o nuo sekančios dienos atsakovui atsirado teisė šias sumas išieškoti priverstinai, todėl nuo šios datos yra skaičiuojama ir 180 dienų termino trukmė delspinigių skaičiavimui tęsti.

Iš bylos matyti, kad atsakovas minėtų terminų nepažeidė, todėl priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmestini.

Nepagrįsti ir tie apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad yra neaiškus bei nesuprantamas delspinigių trukmės bei dydžio paskaičiavimas.

Iš bylos matyti, kad šio ginčo ikiteisminėse institucijose atsiradimo metu buvo pateikti atsakovo skaičiavimai, kuriuose yra detalizuota, tiek delspinigių skaičiavimo trukmė, tiek jų dydžio paskaičiavimas didėjančia tvarka (mokestinės bylos lapai 94-105). Dėl ko pareiškėjo teiginiai, kad jam yra nežinomos šios aplinkybės, negalėjo jų įvertinti ir pan., yra nepagrįsti.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, o apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė