2013-03-19 Nr. AB-632-3-61-3-01110-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-537/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01110-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį patikslino, (b. l. 10) kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 500 Lt neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Tarnyba) 2008 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. (1.10.)-S-1315-08 (toliau – ir Sprendimas) atsisakė teikti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl sutartinių santykių. Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisija 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. S-95-(A(G)-117) panaikino Tarnybos Sprendimą ir nurodė, kad tik teismas turi kompetenciją spręsti dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-324-340/2012 pareiškėjo reikalavimus patenkino. Paaiškino, kad dėl Tarnybos veiksmų pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, kadangi Tarnyba sprendimu nesuteikė jam teisinės pagalbos, o patikėjęs tuo sprendimu, jis nebūtų ginčijęs Tarnybos sprendimo ir jo teisės ir teisėti interesai nebūtų apginti. Teismo posėdyje pareiškėjas prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi tik teismui priėmus sprendimą, jis sužinojo, kad jo teisės buvo pažeistos.

Tarnyba, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 15-17) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad neturtinė žala atlyginama esant Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nustatytoms sąlygoms. Pareiškėjas skunde neturtinės žalos atsiradimą siejo su Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. S-95-(A(G)-117), kuriuo Tarnyba buvo įpareigota panaikinti Sprendimą ir suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui pagal jo 2008 m. birželio 30 d. prašymą bei kad pareiškėjo reikalavimas buvo patenkintas civilinėje byloje Nr. 2A-324-340/2012. Tarnybos manymu, aplinkybė, kad Tarnybos Sprendimas buvo panaikintas, nėra pakankama konstatuoti, jog pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.

Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad administravimo subjekto sprendimo panaikinimas formaliais pagrindais nesuteikia teisės pareiškėjui reikalauti neturtinės žalos atlyginimo ir kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą būtina vertinti CK 6.271 straipsnio 4 dalies sąlygą atskirai, nes administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas atsakomybės pagrindas. Ne kiekvienu atveju viešojo administravimo subjekto veika gali būti pripažinta neveikimu, prieštaraujančiu įstatymui, ir pakankamu pagrindu pripažinti, kad dėl to galėjo atsirasti neturtinė žala.

Nurodė, kad Tarnyba, atsižvelgdama į Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos sprendimą, suteikė pareiškėjui pagal jo 2008 m. birželio 30 d. prašymą antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, todėl šio sprendimo priėmimas laikytinas tinkama ir pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui piniginę kompensaciją. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kaip pasireiškė neturtinė žala, nepateikė jokių tiesioginių ar netiesioginių, subjektyvių ar objektyvių įrodymų, galinčių pagrįsti patirtą žalą ir jos dydį.

Pareiškėjo teisės ir teisėti interesai civilinėje byloje buvo apginti, jo reikalavimas patenkintas, todėl jam nekilo jokių neigiamų pasekmių, nagrinėjant civilinę bylą jam buvo užtikrintas antrinės teisinės pagalbos teikimas. Pažymėjo, kad žalos reikalavimas negali būti grindžiamas prielaida, t. y. Tarnyba negali būti atsakinga už žalą, kuri galėjo atsirasti, tačiau neatsirado. Teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad pareiškėjas žalą kildina iš Tarnybos Sprendimo, todėl yra praleidęs ieškinio senaties terminą tokiam reikalavimui pareikšti.

Prašė pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 1 d. sprendimu (b. l. 43-46) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas G. K. 2008 m. birželio 30 d. kreipėsi į Tarnybą, prašydamas suteikti jam antrinę teisinę pagalbą dokumentų rengimui, gynybai, atstovavimui, atleidimui nuo bylinėjimosi išlaidų, apskundžiant AB „Rytų skirstomieji tinklai“ aktus dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo. Tarnyba 2008 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. (1.10.)-S-1315-08 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ nusprendė atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą G. K. pagal 2008 m. birželio 30 d. prašymą. Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisija 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. S-95-(A(G)-117) įpareigojo Tarnybą panaikinti Sprendimą ir suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2008 m. birželio 30 d. prašymą. Tarnyba 2009 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. (1.10.)-S-720-09 nusprendė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir advokatui atstovaujant pareiškėjo interesus nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, kurią kildina iš Tarnybos neteisėtų veiksmų, t. y. neteisėto Sprendimo priėmimo, kuriuo buvo nuspręsta atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui.

Teismas nurodė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalies, CK 2.73 straipsnio 1 ir 2 dalių, 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalių, 6.246 straipsnio, 6.247 straipsnio, 6.249 straipsnio, 6.271 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pažymėjo, kad, nors įsiteisėjusiu ir įvykdytu administracinių ginčų komisijos sprendimu nustatyta, jog Tarnyba neteisėtai atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, t. y. viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą, nėra pagrindo manyti, kad tokiu neteisėtu veiksmu pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmens padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos (2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-166/2010 ir kt.). Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, pareiškėjui G. K. Tarnybos 2009 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. (1.10)-S-720-09 buvo suteikta antrinė teisinė pagalba pagal jo 2008 m. birželio 30 d. prašymą, savo teises jis sėkmingai apgynė bendrosios kompetencijos teisme, o į teismą dėl neteisėtų veiksmų – nuginčytu Sprendimu – padarytos neturtinės žalos atlyginimo jis kreipėsi tik 2012 m. balandžio 19 d., t. y. praėjus daugiau nei trims metams nuo veikos, su kuria siejamas neturtinės žalos atsiradimas. Teismas rėmėsi CK 250 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjas, be savo paaiškinimo, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų dėl Sprendimo patirtų dvasinių išgyvenimų ar nepatogumų, o laiko tarpas, po kurio kreiptasi į teismą dėl neturtinės žalos padarymo, patvirtina tai, kad jų (išgyvenimų, nepatogumų ir pan.) iš viso nebuvo arba kad jų būta menkų ir trumpalaikių.

Be to, teismas taip pat pažymėjo, kad netgi pripažinus, jog yra visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, pareiškėjo reikalavimas negalėtų būti tenkinamas dėl praleistos ieškinio senaties, kurią atsakovas prašo taikyti, o pareiškėjas prašo atnaujinti jos (ieškinio senaties) terminą. Teismas nurodė CK 1.124 straipsnio, 1.127 straipsnio 1 dalies, 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pažymėjo, kad Tarnybos Sprendimas, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, buvo priimtas 2008 m. liepos 3 d., į administracinių ginčų komisiją pareiškėjas kreipėsi 2008 m. rugpjūčio 11 d., sprendimas, kuriuo Tarnyba įpareigota pasinaikinti savo Sprendimą, priimtas 2008 m. gruodžio 30 d., pareiškėjui, kaip nustatyta data ant jo kopijos ir pareiškėjo paaiškinimu teismo posėdyje, jis įteiktas 2009 m. kovo 4 d., Tarnybai, kaip matyti iš jos 2009 m. kovo 30 d. sprendimo turinio, jis įteiktas 2009 m. kovo 30 d., todėl akivaizdu, kad iki 2009 m. kovo 30 d. pareiškėjas ne tik žinojo apie veikos, su kuria jis sieja žalos atsiradimą, bet ir apie jos neteisėtumą.

Teismas nurodė CK 1.131 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, kad CK ir kiti įstatymai nenumato aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, taip pat nėra įvardinti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes.

Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus: kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Teismas nustatė, kad šiuo atveju pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra: jokių priežasčių, trukdžiusių per nustatytą terminą kreiptis į teismą, pareiškėjas nenurodė, o aplinkybė, kad tik teismui priėmus jam palankų sprendimą jis sužinojo apie savo teisių pažeidimą, t. y. apie Tarnybos Sprendimo motyvų nepagrįstumą, nėra pagrindas terminą atnaujinti – veika, su kuria pareiškėjas sieja neturtinės žalos atsiradimą, atlikta 2008 m. liepos 3 d., iki 2009 m. kovo 30 d. pareiškėjas, kaip jau minėta, ne tik sužinojo apie jos atlikimą, bet ir tai, kad ji pripažinta neteisėta ir panaikinta, tačiau į teismą per 3 metų laikotarpį nesikreipė.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 52-54) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam 500 Lt neturinės žalos atlyginimo ir atnaujinti terminą skundui paduoti, jei jis turėtų būti atnaujintinas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus ir neteisingai konstatavo, kad nėra pagrindo atlyginti pareiškėjui padarytą neturtinę žalą ir atnaujinti terminą skundui paduoti, nesilaikė suformuotos teismų praktikos. Teismas buvo tendencingas, neobjektyvus, visas aplinkybes vertino atsakovo naudai. Teismas matė, kad atsakovas sistemingai pažeidžia Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsnius, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, ignoravo pareigą aktyviai rinkti ir tirti įrodymus, nustatant visas bylos aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištirti.

2. Pareiškėjas neturėjo pagrindo teikti šį skundą iki tol, kol nepasitvirtino Tarnybos motyvų nepagrįstumas civilinės bylos baigtimi. Mano, kad terminas šiam skundui paduoti nėra praleistas. Jei jis vis tik yra praleistas, mano, jog terminas turi būti atnaujintas atsižvelgiant į ginčo esmę. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė praleistu terminą skundui paduoti ar nepagrįstai atsisakė jį atnaujinti, jei jis turėtų būti atnaujintinas.

3. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir atsakomybės pagrindą nepagrįstai vertino per administracinio akto panaikinimo savaime prizmę, neatsižvelgdamas į pareiškėjo poziciją.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 59-61) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamojoje byloje teisingai taikė ir aiškino teisės normas, susijusias su ieškinio senatimi. Pabrėžia, kad įsiteisėjusiu ir įvykdytu Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. S-95-(A(G)-l 17) buvo nustatyta, jog Tarnyba neteisėtai atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo. Dėl šios priežasties G. K. anksčiau nurodyti argumentai nepatvirtinta, kad tik pasibaigus civilinei bylai atsirado pagrindas kreiptis į teismą su reikalavimu dėl žalos atlyginimo. Pažymi, jog apeliaciniame skunde argumentuotų, pagrįstų motyvų, o ne bendro pobūdžio samprotavimų, kurių pagrindu galėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas, pareiškėjas nenurodė. Mano, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas (apeliantas) į administracinį teismą kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo, kildinimo iš Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008 m. liepos 3 d. sprendimo, kuris buvo panaikintas Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu, įpareigojant G. K. suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atitinkamai privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. To paties straipsnio dalys pateikia sąvokų „valdžios institucija“ ir „aktas“ išaiškinimus:

- šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (Civilinio kodekso 6.271 str. 2 d.)

- šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis. Civilinio kodekso 6.271 str. 3 d.)

Įstatymų leidėjas taip pat nustatė, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tik tada, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A4-417/2007 yra pažymėjusi, kad norint taikyti ieškinio senatį, būtinas suinteresuotos ginčo šalies reikalavimas. Be to, svarbu nustatyti tikslią termino pradžią, išsiaiškinti, ar šis terminas nebuvo sustabdytas, nutrauktas, ar nėra priežasčių, dėl kurių jis (terminas) galėtų būti atnaujintas (CK 1.126, 1.127, 1.129-1.132 str.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsisakyti priimti skundą (reikalavimą) dėl žalos atlyginimo dėl ieškinio senaties termino pabaigos negalima, bylos nagrinėjamo metu nustačius, kad praleistas ieškinio senaties terminas. Be to, nėra leidžiama nutraukti bylą ir pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, o ne bylą nutraukti. Administracinių bylų teisenoje ši norma reiškia, kad teismas, nustatęs, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senatį, bylą ne nutraukia, o sprendimu atmeta skundą (prašymą) 2006 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-240/2006. Procesinio sprendimo kategorija 15.5, 57.6).

Ieškinio senaties termino pradžia šioje byloje būtų pareiškėjo (apelianto) sužinojimas apie Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimą, kuris, kaip teisingai padarė išvadą pirmosios instancijos teismas, sietinas su 2009 m. kovo 4 d. data – 2008 m. gruodžio 30 d. Sprendimo įteikimo pareiškėjui (apeliantui) momentu (b.l. 2).

Administracinėje byloje duomenų apie tai, kad ieškinio senaties terminas buvo sustojęs ar nutrūkęs nėra.

Sutiktina su Vilniaus apygardos administracinio teismo teiginiu dėl to, jog nėra jokių objektyvių aplinkybių, dėl ko ieškinio senaties terminas galėjo būti atnaujintas.

Pateikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas (apeliantas) tokia aplinkybe laikė ginčo esmę (b.l. 53), tačiau pastaroji akivaizdžiai negalėjo būti pagrindu lemiančiu ieškinio senaties termino atnaujinimą, nes ieškinio senaties termino atnaujinimą galėtų suponuoti tik tokios aplinkybės, kurios objektyviai nepriklausė nuo teisminės gynybos besikreipusio asmens valios. Teisingai pažymėta, kad nebuvo įvardyta pateisinamų priežasčių, dėl ko nesikreipta dėl turtinės žalos atlyginimo per 3 metų laikotarpį.

Atsakovas, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, prašė taikyti ieškinio senatį.

Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, formuojamą administracinių teismų praktiką žalos atlyginimo bylose ir šios konkrečios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisėtai bei pagrįstai taikė ieškinio senatį, kas ir turėjo sąlygoti, jau vien šiuo pagrindu, pareiškėjo skundo atmetimą. Dėl to kiti apeliacinio skundo argumentai tampa teisiškai nebereikšmingais ir jų atžvilgiu nebepasisakytina.

Dėl išdėstytų priežasčių apeliacinis skundas yra atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius