2021-10-27 Nr. AB-22469-2-68-3-32358-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2284-438/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32358-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.1; 11.5.4; 11.9;

20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.2; 20.2.3.1; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio 2020 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 509 268 Eur žalos atlyginimo. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Jis yra (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) akcininkas bei iki bankroto bylos Bendrovei iškėlimo ėjo jos direktoriaus pareigas. Bendrovė kurį laiką sėkmingai vykdė savo veiklą, tačiau 2015 m. pabaigoje Vilniuje veiklą pradėjo vykdyti „Uber“, teikianti pavežėjimo paslaugas, nors tokia keleivių vežimo veikla Lietuvoje buvo įteisinta tik 2016 m. rugsėjo 27 d. Iki pat 2017 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublika nebuvo sureglamentavusi „Uber“ bei jos vairuotojų vykdytos komercinės veiklos bei jai keliamų reikalavimų, o dėl šios priežasties „Uber“ įgijo nesąžiningą konkurencinį pranašumą. Be to, tik 2017 m. spalio mėn. pavežėjimo paslaugas norintys teikti asmenys galėjo registruotis ir teikti deklaraciją Vilniaus miesto savivaldybei apie ketinimą vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklą.

1.2. „Uber“ ir kitų analogiškų platformų atėjimas į teisės aktais nesureguliuotą pavežėjimo paslaugų rinką Lietuvoje neigiamai paveikė Vilniaus miesto taksi verslą, kadangi privatūs asmenys atlygintiną asmenų vežimo lengvaisiais automobiliais paslaugą per „Uber“ ar panašias platformas galėjo teikti nepalyginamai lengviau ir mažesniais kaštais negu taksi paslaugų teikėjai. Dėl mažesnių reikalavimų vežėjams per „Uber“ ir panašias platformas, laisvesnio darbo grafiko, netaikomų maksimalaus darbo laiko reikalavimų, galimybės dirbti pagal individualios veiklos pažymą bei to sąlygotų mažesnių mokesčių didžioji dauguma Bendrovės darbuotojų 2017 m. vasario–birželio mėn. išėjo iš darbo (arba buvo atleisti), dėl ko atsirado automobilių prastovos, krito užsakymų skaičius, pajamingumas, Bendrovei pradėjo stigti apyvartinių lėšų atsiskaitymui su kreditoriais.Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 10 d. iškėlė Bendrovei bankroto bylą.

1.3. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2017 m. gruodžio 20 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje C-434/158 prieš „Uber“, kuriame iš esmės pasisakė, jog „Uber“ teikiamos paslaugos kvalifikuotinos kaip paslaugos transporto srityje kaip ir taksi paslaugos, o ne tiesiog tarpininkavimo paslauga. Po šio ESTT sprendimo Lietuvos Respublikos teisinis reglamentavimas, išskiriantis taksi paslaugų teikėjus bei keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais vežėjus, atitinkamai jiems keliantis skirtingus reikalavimus bei sudarantis skirtingą konkurencinę aplinką, nepasikeitė. Dalyje Europos valstybių „Uber“ paslaugų negali teikti būtent dėl to, kad „Uber“ neatitiko taksi paslaugų teikėjams keliamų nacionalinių reikalavimų. Pareiškėjas svarstė Bendrovės pardavimo galimybę, tuo tikslu jis užsakė 2016 m. rugpjūčio 30 d. Srautų analizės ir akcijų vertės ataskaitą, kurioje specialistas įvertinęs Bendrovę padarė išvadą, jog Bendrovės srautų vertė, kuri lygi akcijų rinkos vertei 2016 m. rugpjūčio 31 d., galėtų būti apie 509 268 Eur.

1.4. Dėl Lietuvos valstybės nesugebėjimo laiku ir tinkamai reglamentuoti „Uber“ ir kitų panašių platformų veiklos, tokiai veiklai nekeliant absoliučiai jokių reikalavimų, dėl ko tokiu neveikimu „Uber“ buvo suteiktas nesąžiningas konkurencinis pranašumas, Bendrovės akcijos nuvertėjo iki nulio, nes Bendrovė nebegalėjo išlikti valstybės sukurtoje nesąžiningos konkurencijos aplinkoje ir konkuruoti su valstybės lengvatų bei privilegijų susilaukusiu „Uber“ bei panašiomis platformomis, dėl to Bendrovė bankrutavo. Tokiu būdu dėl Lietuvos valstybės kaltės pareiškėjas, kaip Bendrovės akcininkas, patyrė akcijų vertės dydžio žalą.

1.5. Atsakovo neteisėti veiksmai (aktas) pasireiškė neveikimu, savalaikiai nesureglamentavus „Uber“ ir kitų panašių platformų veiklos bei jai keliamų reikalavimų, o pavėluotai ją visgi sureglamentavus, buvo nustatyti nepagrįsti ir neteisėti lengvatiniai bei diskriminaciniai reikalavimai pavežėjimo paslaugos teikėjams, lyginant su taksi paslaugų teikėjais, įskaitant Bendrove. Tokio diskriminacinio reglamentavimo nepagrįstumą iš esmės yra konstatavęs ESTT minėtame sprendime, nurodęs, kad „Uber“ teikiamos paslaugos kvalifikuotinos kaip paslaugos transporto srityje kaip ir taksi paslaugos, o ne tiesiog tarpininkavimo paslauga. Tokiu būdu pavežėjimo paslaugų teikėjams buvo suteiktas nepagrįstas konkurencinis pranašumas bei pažeistos imperatyvios Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies bei Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos. Be to, nagrinėjamu atveju valstybė pažeidė ir konstitucinį teisinės valstybės principą bei jo sudedamąja dalimi esančius teisinio tikrumo bei stabilumo principus, nes „Uber“ atėjus į rinką valstybė faktiškai ūkio subjektams leido keleivių pervežimą lengvaisiais automobiliais už atlygį (taksi) vykdyti, vežėjus taksi įmonėms samdant individualios veiklos pagrindais (tai sąlygoja nepalyginamai mažesnes su paslauga susijusias mokestines prievoles), o ne darbo sutarties pagrindu, ko iki „Uber“ atėjimo į rinką nebuvo.

1.6. Dėl atsakovo neteisėto neveikimo bei konkurencijos laisvę iškreipiančio reglamentavimo pareiškėjas patyrė 509 268 Eur žalą. Valstybei tinkamai ir laiku sukūrus sąžiningą konkurencinę aplinką, t. y. „Uber“ nustačius tapačias ar panašias sąlygas bei reikalavimus kaip ir taksi paslaugų teikėjams, Bendrovės akcijos nebūtų tapusios bevertėmis, atitinkamai pareiškėjas nebūtų patyręs žalos. Be to, 30 proc. žalos atlyginimo dydžio reikalavimo pareiškėjas nereiškia, tokia apimtimi akcijų nuvertėjimą priskirdamas kitiems, su atsakovo veiksmais nesusijusiems veiksniams, dariusiems įtaką (galėjusiems daryti įtaką) Bendrovės akcijų nuvertėjimui.

2. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atsatovas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Ministerija atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Laikotarpiu nuo 2016 metų rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. sausio 1 d. reikalavimai visiems asmenims, kurie pageidavo vežti keleivius už atlyginimą, buvo įtvirtinti Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse (toliau – ir KTK) ir visi vežėjai galėjo vežti keleivius už atlyginimą laikydamiesi KTK nustatytų reikalavimų taksi paslaugoms arba užsakomųjų reisų paslaugoms teikti. Atitinkamai iki 2017 m. sausio 1 d. keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu paslauga (pavėžėjimas) negalėjo būti vykdoma, kadangi nebuvo įteisinta, o keleiviai galėjo būti vežami tik taksi lengvaisiais automobiliais arba užsakomaisiais reisais. Todėl iki 2017 m. sausio 1 d. vykdyta keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu paslauga buvo neteisėta ir užtraukė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse nustatytą atsakomybę. Dėl šios priežasties „Uber“ galėjo įgyti konkurencinį pranašumą veždama keleivius tik neteisėtu būdu. Pareiškėjas, manantis, kad „Uber“ savo veiksmais įgijo neteisėtą konkurencinį pranašumą, galėjo ginti savo teises. Be to, Ministerija iš esmės neturi duomenų apie iki 2017 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikoje įregistruotą organizaciją „Uber“ pavadinimu, kuri vykdė keleivių vežimo veiklą už atlygį.

2.2. Reikalavimai keleivių vežėjams lengvaisiais automobiliais ir jų lengviesiems automobiliams bei keleivių vežėjams taksi lengvaisiais automobiliais ir taksi automobiliams 2017 m. sausio 1 d. iš dalies skyrėsi, tačiau šie skirtumai yra pateisinami, tiek vienai ir kitai keleivių vežimo veiklai suteikė jiems būdingų pranašumų konkurencine prasme ir vežėjas, norėdamas užsiimti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais (pavėžėjimo) ar lengvaisiais automobiliais taksi veikla, galėjo šiuos pranašumus įsivertinti ir laisvai pasirinkti verslui palankiausią keleivių vežimo modelį. Pareiškėjas, skunde kaltindamas Lietuvos valstybę nesugebėjimu laiku reglamentuoti „Uber“ ir kitų panašių platformų veiklos, nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kodėl valstybė nesiimdama anksčiau reglamentuoti „Uber“ ir kitų platformų veiklos veikė, pareiškėjo teigimu, neteisėtai ir kokius įstatymus valstybė atitinkamai pažeidė. Pareiškėjas, kaltindamas Lietuvos valstybę netinkamai reglamentuojant „Uber“ ir kitų panašių platformų veiką, taip pat nepateikia jokių pagrįstų argumentų kodėl po KTK pakeitimo reglamentuota keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veikla suteikė „Uber“ ir kitoms panašioms platformoms konkurencinį pranašumą prieš vežėjus, vykdančius keleivių vežimo taksi lengvaisiais automobiliais veiklą.

2.3. Pareiškėjas nepateikė duomenų, paskaičiavimų kaip valstybės neveikimas laiku arba netinkamas keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklos reglamentavimas turėjo įtakos „Uber“ bei panašių platformų veiklai, kuri galėjo paveikti konkurencinę aplinką, dėl kurios Bendrovės veiklos rezultatai suprastėjo ir akcijos nuvertėjo iki nulio. Argumentai grindžiami bendro pobūdžio teiginiais, visuomenės informavimo priemonėse skelbtais viešais pranešimais. Taigi, priešingai nei pareiškėjas teigia skunde, pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp Bendrovės rezultatų prastėjimo ir akcijų nuvertėjimo bei „Uber“ ir kitų panašių platformų veiklos.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lietuvos valstybė netinkamai reglamentavo „Uber“ ir kitų panašių platformų veiklą, vykdant keleivių vežimą už atlygį lengvaisiais automobiliais, atlyginimo priteisimo.

5. Teismas nurodė, kad galiojus teisiniam reguliavimui nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. sausio 1 d. visiems asmenims, kurie pageidavo vežti keleivius už atlyginimą, buvo keliami aiškūs reikalavimai, numatyti KTK nuostatose, taigi tokiu atveju visi vežėjai privalėjo vežti keleivius už atlyginimą tik laikydamiesi KTK nustatytų reikalavimų taksi paslaugoms arba užsakomųjų reisų paslaugoms teikti. Taigi iki 2017 m. sausio 1 d. keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu paslauga (pavėžėjimas) negalėjo būti vykdoma, kadangi nebuvo įteisinta, o keleiviai galėjo būti vežami tik lengvaisiais taksi automobiliais arba užsakomaisiais reisais. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad „Uber“ įgijo nesąžiningą konkurencinį pranašumą. Toks pareiškėjo teiginys yra visiškai nepagrįstas jokiais įrodymais, t. y. byloje nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, kad įmonė „Uber“ vykdė keleivių vežimo veiklą už atlygį ir kad dėl „Uber“ vykdytos galbūt neteisėtos keleivių vežimo veiklos pareiškėjas patyrė žalą (bankrutavo). Pareiškėjas, pateikdamas tokius skundo argumentus, jų nepagrindžia jokiais konkrečiais duomenimis, t. y. kokie duomenys patvirtina, kad jo Bendrovės akcijos nuvertėjo būtent dėl „Uber“ ir panašių platformų veiklos, o ne dėl kitų priežasčių.

6. Teimas pažymėjo, kad ginčo nėra, jog naujasis (nuo 2017 m. įsigaliojęs) reguliavimas suteikė galimybę atsirasti naujai alternatyvai keleivių vežimo srityje, t. y. reikalavimai buvo sušvelninti. Vis tik pačiam pareiškėjui teko pareiga po naujai įsigaliojusio teisinio reglamentavimo (2016 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 7 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-2653 naujai apibrėžus keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu paslaugas), siekiant užsiimti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais (pavėžėjimo) ar taksi lengvaisiais automobiliais veikla, įsivertinti savo galimybes ir savo laisva valia pasirinkti jo sukurtam verslui palankiausią keleivių vežimo modelį, o ne perkelti savo verslo rizikos naštą valstybei. Nėra pagrindo teigti, kad naujai nustatytas ir švelnesnius reikalavimus nustatantis, t. y. rinką atveriantis reguliavimas, yra neteisėtas. Juolab, kad pats pareiškėjas skunde pripažįsta, jog jam nepavyko tinkamai prisitaikyti prie pakitusio teisinio reglamentavimo. Taigi šiuo atveju darytina išvada, kad nėra jokio priežastinio ryšio tarp Bendrovės bankroto (pareiškėjui kilusios žalos) bei „Uber“ ir kitų panašių platformų veiklos.

7. Teismas vertino, kad pareiškėjas galbūt kilusią žalą kildina labiau iš hipotetinių samprotavimų, kurie nėra pagrįsti jokiais konkrečiais paskaičiavimais, todėl pareiškėjo teiginys dėl Lietuvos valstybės nesugebėjimo tinkamai sureguliuoti konkurencinės aplinkos ir jam kilusios žalos bankrutavus Bendrovei yra nepagrįstas. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad atsakovo Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų nenustatyta, o nenustačius neteisėtų veiksmų, teismas plačiau nepasisakė dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes tokių sąlygų vertinimas šiuo atveju neturi prasmės.

III. 8. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde. Papildomai pažymi, kad:

8.1. Internetinės sveitainės „Rekvizitai.lt“ paskelbtais duomenimis, UAB „Uber Lithuania“ savo veiklą registravo nuo 2015 m. gruodžio 15 d., o pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju tapo 2016 m. kovo 15 d. Todėl nepagrįstas teismo argumentas dėl to, kad byloje nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, kad įmonė „Uber“ vykdė keleivių vežimo veiklą už atlygį dar iki 2017 m. Apie nesąžiniga konkurenciją „Uber“ teikiamų paslaugų atveju rašė ir žiniasklaida. „Uber“ veikla buvo visiems žinoma ir apie ją kalbama. 2015 m. lapkričio 19 d. buvo jau keliamas klausimas dėl iš „Uber“ vykdomos veiklos mokesčių mokėjimo Lietuvos valstybei. Valstybė turėjo duomenų apie „Uber“ vykdomą veiklą, laikė ja ekonomiškai naudinga valstybei, dar 2016 m. pripažino ją kaip pavėžėjų veiklą, tačiau nesiėmė jokių priemonių tokiai veiklai laiku sureguliuoti, taip sukurdama konkurencinį pranašumą prieš taksi bendroves. Klausimas dėl „Uber“ veiklos teisėtumo buvo keliamas ir teisininkų publikuojamuose straipsniuose. „Uber“ vykdomą veiklą 2015–2017 m. ir jos teisinio reguliavimo nebuvimą pagrindžia ir teisminiai ginčai, iškilę dėl šiuo laikotarpiu vykdytos veiklos. 2017 m. teismai savo praktikoje nurodė, kad tuo metu, kai nebuvo reglamentuota „Uber“ veikla, ji turėjo būti vertinta kaip taksi veikla.

8.2. Valstybė neužtikrino sąžiningos konkurencijos, kadangi iki 2017 m. sausio 1 d. nereglamentavo vykdomos pavėžėjų veiklos atitinkamai ją lyginant su taksi veikla, taip pat po 2017 m. sausio 1 d. priėmė teisės aktą, kuris suteikė privilegijas pavėžėjams ir diskriminavo taksi vežėjus, kaip ūkio subjektus, tokiu būdu atsirado konkurencijos sąlygų skirtumai ir pranašumas pavežėjams. Pati Ministerija atsiliepime pripažino, kad iki 2017 m. sausio 1 d. vykdyta keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu paslauga buvo neteisėta ir užtraukė atsakomybę.

8.3. Pareiškėjas neturėjo pareigos kreiptis dėl „Uber“ vykdytos neteisėtos veiklos, kadangi veiklos neteisėtumą sąlygojo valstybės nenustatytas reguliavimas. Atsakomybė turi kilti pačiai valstybei, neperkeliant jos pačiam nukentėjusiam asmeniui, dėl būtent valstybės neatliktų veiksmų, kuriuos ji privalėjo atlikti. Nepagrįsti tiek teismo, tiek valstybės argumentai, kad pareiškėjas galėjo pasirinkti veiklos modelį, kadangi tokiais argumentais paneigiama valstybės pareiga įtvirtinti sąžiningos konkurencijos reglamentavimą. Be to, kol buvo neteisėta pavežėjų veikla, Bendrovė keisti veiklos modelio net neturėjo teisinio pagrindo.

8.4. Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas nurodė, kad iki 2017 m. negalėjo būti vykdoma „Uber“ paslauga, galėjo būti vykdomos tik taksi paslaugos arba užsakomieji reisai, tačiau, kaip minėta, 2017 m. teismų praktikoje teismai nurodė, kad tuo metu, kai nebuvo reglamentuota „Uber“ veikla, ji turėjo būti vertinta kaip taksi veikla. Tokia teismų praktika prieštarauja viena kitai ir pagrindžia, kad valstybė nereglamentuodama „Uber“ veiklos sukėlė daug ginčų, teismams perkėlė naštą nustatyti, kokiai veiklai priskirti „Uber“ paslaugas.

8.5. Didelė dalis taksi įmonių tiesiog bankrutavo laikotarpiu 2016–2018 m., kuomet atėjo į rinką „Uber“ pavėžėjai ir kiti pavėžėjai ir jų veikla iki 2017 m. sausio 1 d. nebuvo reglamentuota. Po jos reglamentavimo nedaugelis taksi įmonių išliko. Nepagrįsti teismo argumentai, kad esą pareiškėjas neįrodė, jog būtent dėl „Uber“ veiklos jis patyrė žalą ir bankrutavo. „Uber“ pavežėjų veikla yra tik vienas iš įrodymų, kaip valstybei nesureguliavus pavėžėjų veiklos iki 2017 m., pavėžėjai sėkmingai pradėjo savo veiklą ir ją vykdė, taip nesąžiningai konkuruodami su taksi įmonėmis. Pareiškėjas šioje byloje įrodinėja būtent valstybės neteisėtus veiksmus, o ne pavežėjų. Pažymėtina, kad 2017 m. balandžio 20 d. Italijos teismas uždraudė „Uber“ veiklą dėl nesąžiningos konkurencijos prieš taksi (tas pats buvo ir dalyje kitų valstybių).

8.6. Teismo sprendimas buvo priimtas netinkamai ir neobjektyviai išnagrinėjus išdėstytas aplinkybes, netinkamai pritaikius teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Kaip nurodyta, iki 2017 m. sausio 1 d. Lietuvos valstybė nebuvo tinkamai teisės aktais sureguliavusi „Uber“ bei jos vairuotojų vykdytos komercinės veiklos ir būtent dėl šios priežasties „Uber“ įgijo nesąžiningą konkurencinį pranašumą, o tai ir lėmė Bendrovės (ir kitų taksi bendrovių), kuri Vilniaus mieste vykdė taksi paslaugų verslą, bankrotą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 9. Byloje kilęs ginčas dėl turtinės žalos (509 268 Eur) atlyginimo iš valstybės. Pareiškėjas šios žalos atsiradimą kildina, be kita ko, iš neteisėto valstybės institucijų neveikimo laikotarpiu nuo 2015 m. rudens iki 2017 m. sausio 1 d., nepriėmus atitinkamų teisės aktų, kuriais turėjo būti tinkamai sureglamentuota keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu paslauga (pavėžėjimas). Pareiškėjo teigimu laiku ir tinkamai nesureglamentavus šios veiklos, kurią vykdė „Uber“ ir kiti, pastarieji įgijo nesąžiningą konkurencinį pranašumą prieš pareiškėją, vykdantį keleivių vežimo lengvaisiais taksi automobiliais veiklą, dėl ko jis bankrutavo ir prarado savo įmonę, kurios akcijų vertė 2016 m. rugpjūčio 31 d. buvo 509 268 Eur.

10. Žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo klausimus reglamentuoja speciali teisės norma – Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šioje teisės normoje nustatyta, kad „Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės.“ (1 d.). „Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas.“ (2 d.). „Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).“ (3 d.). „Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.“ (4 d.).

11. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.).

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiai bylai yra aktualios CK 6.271 straipsnio 3 dalies nuostatos, kurios nustato priežastinio ryšio taikymo sąlygas, kurių buvimas ar nebuvimas sudaro prielaidas atsirasti arba ne valstybės atsakomybei dėl žalos, padarytos neveikimu, atlyginimo. O būtent valstybės atsakomybė dėl žalos padarymo atsiranda, jei jos institucijų veiksmas (veikimas ar neveikimas) „tiesiogiai padaro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams.“

13. CK 6.247 straipsnyje taip pat nustatyta, kad „Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.“

14. Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad ne bet kokie valstybės institucijų veiksmai (veikimas ar neveikimas) sudaro prielaidas atsirasti valstybės atsakomybei dėl žalos padarymo, o tik tie, kurie tiesiogiai padaro įtakos asmens subjektinėms teisėms ir kurių rezultate asmeniui atsiranda nuostoliai.

15. Iš pareiškėjo procesinių dokumentų (skundo, apeliacinio skundo) matyti, kad jis Bendrovės bankrotą, o tuo pačiu ir žalos padarymą, visų pirma, sieja su neteisėta „Uber“ veikla, kuri 2015–2016 m. laikotarpiu neatitiko keleivių vežimo lengvaisiais taksi automobiliais veiklai nustatytų reikalavimų. Ir tik kaip papildomą priežastį šiai žalai atsirasti nurodo valstybės neveikimą, savalaikiai nepriėmus reikiamų teisės aktų, kurie turėjo tinkamai sureguliuoti keleivių vežimo rinkos teisinius santykius, kurie būtų apriboję „Uber“ veiklą ir pan.

16. Tai lemia, kad tiesiogine ir pagrindine priežastimi, dėl kurios galbūt pareiškėjui buvo padaryti nuostoliai, yra „Uber“ veiksmai, o valstybės institucijų veiksmai, 2015–2016 m. laikotarpiu nepriėmus atitinkamų teisės aktų, galėjo būti tik papildoma priežastimi, galėjusia sąlygoti nuostolių dydį, bet ne pačių nuostolių atsiradimą. Šiuo atveju valstybės institucijų veiksmai savalaikiai nepriėmus reikiamų teisės aktų, pareiškėjo nuostolių dydžiui galėtų daryti įtakos tiek, kiek laiko nuo to momento, kai „Uber“ veiksmais pareiškėjui buvo pradėti daryti nuostoliai, užtruktų reikiamų teisės aktų priėmimas.

17. Kaip nurodo pareiškėjas, „Uber“ savo veiklą Lietuvoje įregistravo 2015 m. gruodžio 15 d. ir ją neteisėtai vykdė iki 2017 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 7 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XII-2653, kuriuo buvo sureguliuota keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu paslaugos (pavėžėjimo) veikla, priėmė 2016 m. rugsėjo 27 d., kuris įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d.

18. Pažymėtina ir tai, kad teisėkūros procesas yra laike užtrunkanti procedūra, nes susideda iš atitinkamų stadijų – teisėkūros iniciatyvos pareiškimo; teisės akto projekto parengimo; teisės akto priėmimo ir teisės akto pasirašymo bei paskelbimo (Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 4 str.).

19. Aptartos aplinkybės, įvertinus teisės aktų priėmimo specifiką ir laiko trukmę, per kurį buvo priimti teisės aktai, sureguliavę keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu paslaugos (pavėžėjimo) veiklą, nuo to momento, kai „Uber“ pradėjo vykdyti savo veiklą, neduoda pagrindo išvadai, kad valstybės institucijų veiksmai, nepriimant reikiamų teisės aktų, užtruko nepateisinamai ilgai.

20. Nors pareiškėjas ir teigia, kad atsakovo veiksmai šiuo klausimu buvo neteisėti, bet šio teiginio iš esmės nepagrindžia jokiais teisiniais argumentais, nes nenurodo, kokių teisės aktų, teisės principų, jurisprudencijos ir pan. reikalavimus atsakovas pažeidė nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 27 d., nepriimdamas aptariamų teisės aktų.

21. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog galbūt jam atsiradę nuostoliai buvo padaryti dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), bei kad atsakovo neveikimas yra šių nuostolių atsiradimo rezultatas (yra priežastiniame ryšyje).

22. Pareiškėjui neįrodžius atsakovo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir nuostolių atsiradimo, nėra teisinių prielaidų tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos iš valstybės atlyginimo. Dėl šių priežasčių papildomai nėra analizuojami pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl nuostolių dydžio ir kt., sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiais klausimais.

23. Visa tai lemia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius