e90f3eea-5f4f-4e25-bdcb-955ccf2ae753 · Lietuvos apeliacinis teismas

Â

Baudžiamoji byla Nr. 1A-272/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.;1.2.3.1.;1.1.7.;1.1.8.1.2.

                                                                                                   1.2.14.5.1.;

2.1.15.3.3.2.;

                                                                                                   2.3.6.4.5.

                    Â

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teisėjų Kęstučio Jucio ir Viktoro Kažio, sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

gynėjui advokatui Jonui Nekrašiui,

išteisintajai

T. G. ,

ekspertams Jurgiui Sakalui, Egidijui Burdzikui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Å iaulių apygardos prokuratÅ«ros prokuroro apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo T. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė:

T. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad 2007 m. spalio 8 d., apie 20 val., tikslus laikas nenustatytas, Kelmės raj., (duomenys neskelbtini).,

A. ir L. Č. priklausančioje lauko virtuvėje, bÅ«dama neblaivi, tyčia virtuviniu peiliu dÅ«rė S. G. vienÄ kartÄ Ä¯ kairę blauzdÄ , padarydama jam kiauryminę durtinę – pjautinę kairės blauzdos

žaizdÄ su didžiosios poodinės venos sužalojimu. Padarytas sužalojimas S. G. sukėlė Å«mų nukraujavimÄ , dėl kurio nukentėjusysis S. G. mirė.

Å iaulių apygardos teismas, priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį konstatavo, kad įvykio metu nukentėjusysis S. G. pavojingai kėsinosi į kaltinamosios T. G. sveikatÄ ar gyvybę, o Å¡i, prieÅ¡indamasi jos atžvilgiu vartojamam smurtui bei neperžengdama bÅ«tinosios ginties ribų, tyčia peiliu dÅ«rė S. G. į kairės kojos blauzdÄ ir taip jį mirtinai sužalojo. Â

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d. išteisinamasis nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, T. G. atžvilgiu priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Apelianto teigimu, nuosprendį priėmęs teismas teisingai įvertino daugumÄ byloje esančių faktinių aplinkybių, tačiau padarė nepagrįstas iÅ¡vadas, jog T. G. veikė bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis.

Skunde nurodoma, kad sprendžiant ar konkretaus įvykio metu egzistavo bÅ«tinosios ginties situacija, bÅ«tina nustatyti ar paties nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu atitiko akivaizdaus, realaus ir pavojingo kėsinimosi požymius; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentÄ ; kėsinimosi ir gynybos nuo jo pobÅ«dį bei lygiavertiÅ¡kumÄ .

Pasak prokuroro, bylos duomenis

nustatyta, jog 2007 m. spalio 8 d., vartojant alkoholinius gėrimus pas A. ir L. Č. , tarp neblaivių išteisintosios T.

G. ir jos sutuoktinio S. G. kilo konfliktas. Žuvusiojo

S. G. kraujyje buvo rasta 2,64 promilės etilo alkoholio, kas gyvam asmeniui atitinka sunkų girtumo laipsnį, todėl, apelianto teigimu, jis dėl girtumo kelti realaus pavojaus T. G. sveikatai ar gyvybei negalėjo. Liudytojai L. Č. , A.

G. ir J. L. patvirtino, jog tokie konfliktai tarp

išteisintosios ir nukentėjusiojo buvo dažni, todėl ir šis konfliktas T. G. nebuvo neįprastas bei negalėjo sukelti didelio

susijaudinimo. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, kilus konfliktui tarp išteisintosios ir nukentėjusiojo,

pastarajam panaudojus fizinį smurtÄ T. G. atžvilgiu, L. Č. juos iÅ¡skyrė. Todėl darytina iÅ¡vada, jog bet koks

realus ir akivaizdus pavojus S. G. sveikatai ar gyvybei buvo pasibaigęs, t.y. bÅ«tinosios ginties sÄ lygos buvo iÅ¡nykusios. Todėl prokuroras teigia, kad iÅ¡teisintoji, bÅ«dama stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, nukentėjusiajam peiliu sudavė į pakankamai gyvybiÅ¡kai svarbiÄ kÅ«no vietÄ â€“ kojÄ veikdama ne bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis, bet įtakota pykčio, atsiradusio dėl ankstesnio konflikto su S. G. .

Prokuroras apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad pačios T. G. parodymai apie nusikalstamos veikos aplinkybes viso bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo skirtingi. Apelianto nuomone, išteisintosios negalėjimas prisiminti visų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių yra apsimestinis siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės bei įtakotas apsvaigimo nuo alkoholio nusikalstamos veikos padarymo metu.

Prokuroro teigimu, išteisintosios

nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. T. G. , durdama peiliu nukentėjusiajam į kairę blauzdÄ ,

suprato, kad dėl tokio jos smurto gali atsirasti bet kokie padariniai, tarp jų ir S. G. mirtis, ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau sÄ moningai leido jiems kilti, t.y. nužudė savo vyrÄ S. G. veikdama netiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į visas bausmei individualizuoti reikÅ¡mingas aplinkybes, prokuroro nuomone, T. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį skirtina laisvės atėmimo bausmė, artima sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui.

Apeliaciniu skundu prokuroras praÅ¡o Å iaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ nuosprendį – T. G. pripažinti kalta padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti deÅ¡imties metų laisvės atėmimo bausmę, jÄ atliekant pataisos namuose.

Teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, iÅ¡teisintoji T. G. bei jos gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundÄ atmesti.

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas T. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisino pripažinęs, kad ji savo vyrui S. G. mirtį sukėlusį sužalojimÄ padarė veikdama bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis ir neperžengdama jos ribų. Apygardos teismas nustatė, kad nusikalstamos veikos padarymo dienÄ iÅ¡teisintoji T.

G. , jos sutuoktinis S. G. bei liudytojai A. Č. ir L. Č. kartu girtavo

pastariesiems priklausančioje lauko virtuvėje. Kilus žodiniam konfliktui su T. G. , nukentėjusysis S. G. ėmė prieš

pastarÄ jÄ smurtauti – kelis kartus ranka sudavė į veido sritį ir, iÅ¡sitempęs jÄ Ä¯ laukÄ , sudavė smÅ«gius rankomis ir kojomis į įvairias kÅ«no vietas. Pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡vadÄ , jog bÅ«tent tuo metu, kai S.

G. kieme prie lauko virtuvės smurtavo prieÅ¡ T. G. , ji ir sudavė vienÄ smÅ«gį peiliu nukentėjusiajam į kairės kojos blauzdÄ . Tokia situacija, nuosprendį priėmusio teismo nuomone, atitinka BK 28 straipsnyje įtvirtintos bÅ«tinosios ginties situacijos sÄ lygas – kėsinimosi realumÄ ,

akivaizdumÄ ir pavojingumÄ , kadangi nukentėjusiojo veiksmų prieÅ¡ T. G. intensyvumas, pavojingumas, atsižvelgiant į jėgų ir „kitokio“

pranašumo santykį, nulėmė T. G. veiksmus, o jos veiksmų pobūdis, gynybai panaudotos priemonės, atitiko kėsinimosi pobūdį ir buvo proporcingas

S. G. veiksmams.

BylÄ iÅ¡nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis nesutinka.

Kaip matyti iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio, apygardos teismas, iÅ¡teisindamas T. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, rėmėsi pačios T. G. , liudytojų A. Č. , L. Č. , G. Z. parodymais, įvykio vietos apžiÅ«ros protokole užfiksuotais duomenimis ir kitais byloje esančiais duomenimis. Ä®vertinęs Å¡iuos įrodymus, nuosprendį priėmęs teismas padarė iÅ¡vadÄ , jog mirtį sukėlusį sužalojimÄ iÅ¡teisintoji T.

G. savo sutuoktiniui padarė tuo metu, kai pastarasis jÄ spardė parkritusiÄ ant žemės, greta lauko virtuvės. Teismas konstatavo: „... kaltinamoji pagal savo kÅ«no sudėjimÄ ir įvykio aplinkybes, durdama nukentėjusiajam buvo arba turėjo bÅ«ti parkritusi ant žemės po nukentėjusiojo pavartoto smurto. Tai iÅ¡ dalies nurodė ir pati kaltinamoji, bei liudytoja L. Č. ...“ (nuosprendžio 6 lapas). IÅ¡ tokių nuosprendyje nurodytų aplinkybių sektų, kad lauko virtuvėje tarp sutuoktinių G. prasidėjęs konfliktas tęsėsi nepertraukiamai – prasidėjęs lauko virtuvėje, vėliau tęsėsi sodybos kieme.

BÅ«tent besitęsiančio konflikto metu, nukentėjusiajam kieme spardant T. G. , pastaroji ir sudavė vienÄ smÅ«gį peiliu S. G. į kairę blauzdÄ , bÅ«dama bÅ«tinosios ginties situacijoje

ir neperžengdama jos ribų. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis ir atlikęs papildomÄ Ä¯rodymų tyrimÄ , konstatuoja, kad tokios pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados yra nepagrįstos ir prieÅ¡tarauja ne tik pačios iÅ¡teisintosios T. G. parodymams viso proceso metu, bet ir kitiems byloje surinktiems duomenims.

Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė jokiais objektyviais bylos duomenimis nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog konfliktas tarp T. G. ir S. G. , tęsėsi nepertraukiamai iki to momento, kai nukentėjusiajam buvo padarytas mirtį sukėlęs sužalojimas. Be to, jokiais įrodymais nepagrįsta ir teismo iÅ¡vada, jog T. G. S. G. peiliu sudavė sodybos kieme, greta lauko virtuvės, kuomet buvo pargriuvusi nuo nukentėjusiojo prieÅ¡ jÄ pavartoto fizinio smurto.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiÅ¡kia, kad teismas turi iÅ¡tirti ir įvertinti visas aplinkybes, turinčias reikÅ¡mės bylai teisingai iÅ¡spręsti. Apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ , konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas Å¡ių reikalavimų nesilaikė, neįvertino visų byloje esančių duomenų, neteisingai interpretavo objektyviais duomenimis byloje nustatytas faktines

aplinkybes, todėl netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ nuspręsdamas, kad T. G. veiksmuose yra bÅ«tinosios ginties sÄ lygos.

Nors byloje ir nėra tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų, tačiau baudžiamosios bylos duomenys, gauti apklausus liudytojus A. Č. , L. Č. , iÅ¡teisintÄ jÄ T. G. , apžiÅ«rint įvykio vietÄ , sudaro netiesioginių įrodymų grandinę, leidžiančiÄ nustatyti tikrÄ sias įvykio aplinkybes. Liudytoja L. Č. , duodama parodymus ikiteisminiame tyrime, teigė, jog 2007 m. spalio 8 d., vakare, ji, A. Č. , T. G. ir S. G. , liudytojai ir jos sutuoktiniui priklausančioje lauko virtuvėje vartojo alkoholinius gėrimus. Po kurio laiko S. G. pradėjo konfliktuoti su T. G. , reikalaudamas iÅ¡ jos pinigų, gautų pardavus gyvulius. Konfliktui besitęsiant lauke, prie virtuvės, S. G. sudavė kelis smÅ«gius ranka T. G. į galvos sritį ir, pargriovęs jÄ ant žemės, spardė kojomis. Tai pamačiusi liudytoja S. G. ir

T. G. iÅ¡skyrė. Grįžus į virtuvės vidų, G. ir toliau tarpusavyje konfliktavo, todėl L. Č. , juos palikusi, nuėjo į gyvenamÄ jį namÄ ir daugiau tÄ vakarÄ Ä¯ lauko virtuvėlę sugrįžusi

nebuvo. L. Č. teigė, jog iÅ¡eidama nepastebėjo, kad S. G. bÅ«tų sužalotas. Kitos dienos rytÄ , ant lauko virtuvės

grindų liudytoja pastebėjo kraujo dėmę, o ant stalo rado peilį kruvinais ašmenimis, kurį, išsigandusi, paslėpė skalbimo mašinoje (t.1 b.l. 67, 68). Liudytojas A. Č. savo ikiteisminiame tyrime duotuose parodymuose iš dalies patvirtino liudytojos L. Č. parodymus

ir teigė, jog lauko virtuvėje, tarp S. G. ir T. G. kilo žodinis konfliktas. Tačiau liudytojas dėl išgerto

didelio kiekio alkoholio užmigo, todėl nei žuvusiojo S. G. suduotų smÅ«gių T. G. , nei paties S. G. sužalojimo momento nematė. Atsikėlęs ryte A. Č. ant lauko virtuvės grindų pamatė kraujo dėmę, o ant stalo padėtÄ peilį, kruvinais aÅ¡menimis (t. 1 b.l. 69). Apklausta pirmosios instancijos teisme liudytoja L. Č. iÅ¡ dalies pakeitė savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus ir ėmė teigti, jog smÅ«gius ranka T. G. nukentėjusysis sudavė dar bÅ«nant lauko virtuvėje. Liudytojai sudrausminus S. G. ,

jis iÅ¡sitempė T. G. į laukÄ ir ten jÄ toliau spardė. L. Č. teigė iÅ¡ karto išėjusi į gyvenamÄ jį namÄ ir į lauko

virtuvę daugiau tÄ vakarÄ negrįžo (t. 1, b.l. 132-133). Liudytojas A. Č. teisiamajame posėdyje taip pat iÅ¡ dalies pakeitė savo

parodymus ir ėmė teigti, jog matė, kad būnant lauko virtuvėje ir kilus žodiniam

konfliktui, S. G. sudavė kelis smÅ«gius ranka T. G. , po ko jÄ iÅ¡tempė į laukÄ . IÅ¡ karto po to liudytojas

teigė užmigęs, todėl tolimesnio konflikto nematęs (t. 1 b.l. 133-134). Duodama parodymus apeliacinės instancijos teisme liudytoja L. Č. paaiÅ¡kino, kad tarp T. G. ir jos sutuoktinio konfliktai kildavo dažnai. Ä®vykio metu iÅ¡teisintoji ir nukentėjusysis taip pat ėmė konfliktuoti, vienas kitam priekaiÅ¡tauti. Tuomet S. G. sudavė kelis smÅ«gius ranka T. G. į veidÄ , o iÅ¡sitempęs jÄ Ä¯ laukÄ â€“ spardė kojomis. Duodama Å¡iuos parodymus L. Č. kategoriÅ¡kai patvirtino, kad tuo metu, kai S. G. T.

G. mušė lauke, nei vienas iÅ¡ bekonfliktuojančių peilio neturėjo ir jo nepanaudojo (t. 2 b.l. 72). Liudytojas A. Č. , apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, parodė, jog tarp G. konfliktai bÅ«davo dažni, jie abu vienas prieÅ¡ kitÄ smurtaudavo. Ä®vykio metu sutuoktiniai taip pat susipyko, ėmė vienas kitam priekaiÅ¡tauti, stumdėsi, laistė vienas kitÄ vandeniu. Å io konflikto metu T. G. tai pabėgdavo iÅ¡ lauko virtuvėlės, tai vėl į jÄ sugrįždavo. Liudytojas teigė matęs S.

G. suduodant kelis smūgius ranka T. G. į galvos sritį, tačiau tolimesnio konflikto nematė, kadangi virtuvėje užmigo (t. 2 b.l. 71).

Taigi, iš pirmiau aptartų liudytojų A. Č. ir L. Č. parodymų viso proceso metu matyti, kad jie nebuvo visiškai nuoseklūs ir vienodi. Tačiau visuose parodymuose

A. Č. ir L. Č. vienodai aiškino, jog išgertuvių metu G. lauko virtuvėje konfliktavo, vienas kitam prieštaravo, stumdėsi. Vėliau nukentėjusysis sudavė kelis smūgius ranka T.

G. į galvos sritį. IÅ¡sitempęs jÄ Ä¯ laukÄ , ten T. G. mušė kojomis, suduodamas smÅ«gius į įvairias kÅ«no vietas. Taigi, nei vienas byloje apklaustas liudytojas savo parodymuose nepatvirtino pirmosios instancijos teismo įrodyta pripažintos aplinkybės, jog T. G. nukentėjusiajam smÅ«gį peiliu sudavė ir jį mirtinai sužalojo sodybos kieme, besigindama nuo jo

aktyviai vartojamo fizinio smurto. Priešingai, kaip matyti iš liudytojos L. Č. parodymų ikiteisminiame tyrime, ji išskyrė

besipykstančius ir lauke besimuÅ¡ančius G., ir visi kartu vėl grįžo į lauko virtuvę. Liudytoja teigė nemačiusi peilio nei pas iÅ¡teisintÄ jÄ , nei pas nukentėjusįjį. Tai reiÅ¡kia, kad, prieÅ¡ingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, T. G. savo vyrui smÅ«gį peiliu sudavė ne jiems bÅ«nant lauke, kuomet S. G. intensyviai smurtavo prieÅ¡ savo sutuoktinę, o lauko virtuvėje. Nors L. Č. tokius savo parodymus apie tai, kad besipykstančius G. lauke iÅ¡skyrė ir tokiu bÅ«du konfliktÄ nutraukė, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose iÅ¡ dalies pakeitė teigdama, jog paliko bekonfliktuojančius sutuoktinius kieme ir nematė konflikto pabaigos, tačiau teisėjų kolegija jais remiasi tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys. Tuo tarpu įvertinus įvykio vietos apžiÅ«ros protokole užfiksuotus duomenis, apeliacinės instancijos teisme apklaustų policijos pareigÅ«nų, dalyvavusių įvykio vietos apžiÅ«roje, parodymus akivaizdu, jog iÅ¡teisintoji nukentėjusiajam mirtį sukėlusį sužalojimÄ padarė bÅ«tent lauko virtuvėje.

IÅ¡ įvykio vietos apžiÅ«ros protokolo matyti, kad Č. lauko virtuvėje, netoli stalo, ant žemės rastos dėmės, panaÅ¡ios į kraujÄ (t.1 b.l. 13-17). Apeliacinės instancijos teisme apklausti policijos pareigÅ«nai I. K. ir L. V. vienodai parodė,

kad jie dalyvavo apžiÅ«rint įvykio vietÄ tiek G. namo kieme, kur buvo rastas S. G. lavonas, tiek Č. priklausančioje lauko virtuvėje.

ApžiÅ«rint lauko virtuvę, jos viduje, ant grindų, prie stalo buvo rastos dėmės, panaÅ¡ios į kraujÄ , o skalbimo maÅ¡inoje surastas ir paimtas peilis su kraujÄ primenančiais sutepimais. ApžiÅ«rint kiemo teritorijÄ prie lauko virtuvės, jokių grumtynių žymių neaptikta, buvo rasti tik nedideli kraujo laÅ¡ai, kurie, liudytojų teigimu, galimai palikti einančio ir kraujuojančio žmogaus (t. 2 b.l. 51-53). Taigi, iÅ¡ pirmiau aptartų duomenų galima daryti neabejotinÄ iÅ¡vadÄ , kad

T. G. nukentėjusįjį S. G. sužalojo ne grumtynių metu kieme, Å¡alia lauko virtuvės, o jos viduje, kur ir buvo rastos kraujo dėmės bei peilis, kuris pagal Teismo medicinos instituto Medicinos kriminalistikos specialistų iÅ¡vadÄ Nr. MK 3/08(01) (t. 1 b.l. 54-58), tikėtina, buvo panaudotas padarant S. G. mirtinÄ sužalojimÄ . Å iais pirmiau aptartais duomenimis nustatytos aplinkybės paneigia pirmosios

instancijos teismo iÅ¡vadÄ , jog S. G. prieÅ¡ T. G. įvykio metu smurtavo nepertraukiamai, o iÅ¡teisintoji,

besigindama, tokio smurtavimo metu ir sudavė vienÄ smÅ«gį peiliu S. G. į kairę blauzdÄ . Pirmiau aptarti duomenys leidžia

daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog įvykio metu, tarp iÅ¡teisintosios ir jos sutuoktinio buvo kilęs eilinis buitinis konfliktas, kurį sukėlė asmeniniai nesutarimai ir įtakojo iÅ¡gertas alkoholis. Byloje esanti Teismo medicinos specialisto iÅ¡vada Nr. G 2050/07(04) (t. 1 b.l. 97) patvirtina, kad, kaip teisingai nurodė

pirmosios instancijos teismas, nusikalstamos veikos padarymo dienÄ , S. G. smurtavo prieÅ¡ T. G. –  sudavė

jai du smÅ«gius į nosies ir pakauÅ¡io sritis, padarydamas galvos muÅ¡tinę žaizdÄ bei nubrozdinimus nosies srityje. Tačiau, sprendžiant klausimÄ , ar pavojingas kėsinimasis nebuvo pasibaigęs ar atremtas, itin svarbu tiksliai nustatyti pavojingo kėsinimosi pradžiÄ ir pabaigÄ . BÅ«tent Å¡ios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nuosprendyje neaptarė. IÅ¡ pirmiau aptartų

duomenų matyti, kad nukentėjusysis S. G. prieš T. G. pradėjo smurtauti lauko virtuvėje, ten suduodamas

smÅ«gius ranka į galvos sritį. Vėliau iÅ¡tempė jÄ Ä¯ kiemÄ , kur sudavė nenustatytÄ kiekį smÅ«gių koja į įvairias kÅ«no vietas. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti iÅ¡vadÄ , kad T. G. , besigindama bÅ«tent nuo Å¡ių S. G. smurtinių veiksmų,

sudavė vienÄ smÅ«gį peiliu į kairę blauzdÄ . Akivaizdu, kad ir po Å¡ių S. G. suduotų smÅ«gių buvo toliau girtaujama Č. priklausančioje

virtuvėje, kur, vėliau T. G. ir sužalojo savo sutuoktinį. Todėl, net ir pripažinus, jog S. G. , suduodamas smÅ«gius rankomis ir kojomis T. G. lauko virtuvėje ir Å¡alia jos esančiame kieme, pavojingai kėsinosi į iÅ¡teisintosios sveikatÄ ar net gyvybę ir todėl ji turėjo pagrindÄ gintis nuo tokių pavojingų veiksmų, akivaizdu, jog iÅ¡teisintoji savo sutuoktiniui mirtinÄ sužalojimÄ peiliu padarė ne tokio kėsinimosi metu, o vėliau, kai pavojingas kėsinimasis jau buvo pasibaigęs.

Tai, kad T. G. padarydama mirtinÄ sužalojimÄ S. G. veikė ne bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis, iÅ¡ dalies patvirtina ir pačios T. G. byloje duoti parodymai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog T. G. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklÅ«s ir vienodi. Tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas įvykio situacijÄ ir juos interpretavo netinkamai, iÅ¡kreipdamas jų tikrÄ jÄ esmę. Antai,

pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime metu, aiškindama nukentėjusiojo S. G. sužalojimo aplinkybes, išteisintoji neigė iš vakaro

girtavusi su sutuoktiniu pas Č., nurodė, kad S. G. 2007 m. spalio 8 d. vakare grįžo į namus apsvaigęs nuo alkoholio ir ėmė jÄ muÅ¡ti – sudavė kelis smÅ«gius ranka ir spardė kojomis. Po Å¡ių nukentėjusiojo suduotų smÅ«gių

ji pabėgo ir nakvojo garaže. Ryte ant laiptų rado sužalotÄ ir mirusį S. G. (t. 1 b.l. 71). Vėliau, 2007 m. spalio 10 d. vykusios

apklausos metu iÅ¡teisintoji pakeitė parodymus ir visiÅ¡kai pripažino savo kaltę dėl S. G. nužudymo. Parodė, jog nusikalstamos veikos padarymo dienÄ su vyru ir A. Č. bei L. Č. girtavo pastariesiems priklausančioje lauko virtuvėje. Begeriant alkoholinius gėrimus, S. G. iÅ¡ T. G. ėmė reikalauti pinigų už parduotus gyvulius, todėl tarp jų kilo žodinis konfliktas. Tuomet nukentėjusysis atsistojo ir norėjo jai suduoti, tačiau jam to padaryti nepavyko, tuomet T. G. griebė ant stalo buvusį peilį ir

juo sudavė savo vyrui į kojÄ . AiÅ¡kindama tokio savo poelgio priežastį, T. G. nurodė, kad jai buvo užėję „nervai“, t.y. buvo

supykusi, todėl ir sudavė vienÄ smÅ«gį peiliu S. G. . Grįžusi namo, T. G. rado savo vyrÄ S. G. prie namo durų. Ten tarp jų vėl kilo konfliktas, kurio metu nukentėjusysis jai sudavė kelis smÅ«gius ranka į galvÄ . Nuo suduotų smÅ«gių T. G. nukrito ant žemės. Siekdama iÅ¡vengti tolimesnio konflikto, į namus ji nėjo, o pernakvojo „tvartuke“. Atsibudusi ryte rado S. G. negyvÄ gulintį ant

namo laiptų (t. 1 b.l. 77-79). Kitos apklausos ikiteisminiam tyrime metu T. G. iÅ¡ dalies patvirtino savo ankstesnių parodymų teisingumÄ ,

tačiau ėmė teigti, jog neatsimena, kokiomis aplinkybėmis ir ar iÅ¡ viso dÅ«rė savo vyrui peiliu į kairę blauzdÄ . Ji aiÅ¡kino, kad įvykio metu buvo stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, todėl S. G. sužalojimo aplinkybių neatsimena (t. 1 b.l. 83). Tuo tarpu apklausta pirmosios instancijos teisme T. G. neneigė dÅ«rusi peiliu S.

G. į kairę blauzdÄ , tačiau negalėjo paaiÅ¡kinti, kokiomis aplinkybėmis tai padarė, kadangi dėl didelio iÅ¡gerto alkoholio kiekio įvykio aplinkybių

neatsimena (t.1 b.l. 130-131). Taigi, iš pirmiau aptartų išteisintosios T. G. parodymų ikiteisminiame tyrime bei pirmosios instancijos

teisme matyti, kad ji neneigia sudavusi vienÄ smÅ«gį peiliu S.

G. į kairę blauzdÄ . Tačiau, dėl iÅ¡gerto alkoholio, negalėjo tiksliai nurodyti tikrųjų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. IÅ¡teisintoji nei vienuose savo parodymuose nenurodė, jog savo sutuoktiniui mirtį sukėlusį sužalojimÄ padarė bÅ«tent tuo metu, kai jis prieÅ¡ jÄ smurtavo. Tuo tarpu

apygardos teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje, dėstydamas T. G. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, nurodo, jog:

„Kaltinamoji apklausiama teismo posėdyje nurodė, kad gerai neprisimena, kaip susipyko su vyru, kaip jam įdÅ«rė peiliu, kaip ir kada peilį paėmė nuo stalo lauko virtuvėje, tačiau paaiÅ¡kino, kad kiek pamena – susipyko dėl pinigų, kurių reikalavo vyras norėdamas dar iÅ¡gerti, prisimena, kad vyras jÄ pradėjo muÅ¡ti rankomis, o jai parkritus spardė, kad peiliu galėjo įdurti vyrui bÅ«dama jo pargriauta, norėdama, kad jis nustotų jÄ mušęs (b.l. 130-139, t.1)“ (nuosprendžio 2 lapas). Tačiau iÅ¡ teisiamojo posėdžio protokolo, užfiksuoto t.

1 b.l. 130-139 matyti, kad tokių teismo nuosprendyje užfiksuotų parodymų, jog T. G. peiliu S. G. dūrė nuo suduotų

smÅ«gių gulėdama ant žemės ir besigindama nuo nukentėjusiojo smurtinių veiksmų, kurie yra itin reikÅ¡mingi taikant BK 28 straipsnio nuostatas, iÅ¡teisintoji nedavė. Aplinkybes, jog smÅ«gį peiliu S. G. sudavė netrukus po pastarojo pavartoto fizinio smurto, T. G. nurodė gerokai vėliau, 2010 m. sausio 27 d. įvykusio teisiamojo posėdžio metu, kuomet į bylÄ Ä¯stojo

naujas gynėjas, paprašęs teismo leisti užduoti papildomus klausimus T. G. . Å ios apklausos metu iÅ¡teisintoji dar kartÄ pakeitė

savo parodymus ir ėmė teigti, kad nukentėjusysis jai ne tik sudavė smūgius ranka į galvos sritį, tačiau buvo pagriovęs ant žemės bei tampė už plaukų. Būtent tuo metu ji paėmė ant stalo buvusį peilį ir sudavė juo S.

G. į kairę blauzdÄ (t. 2 b.l. 17-22). IÅ¡ T. G. parodymų viso proceso metu matyti, jog ji parodymus apie S. G. sužalojimo aplinkybes nuolat koregavo, priklausomai nuo jai užduodamų klausimų turinio bei formulavimo bÅ«do. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad iÅ¡teisintosios T. G. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklÅ«s ir vienodi, Å¡iais pirmosios instancijos teisme duotais parodymais remiasi tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys. Ä®vertinus liudytojų A. Č. ir L. Č. parodymus viso proceso metu akivaizdu, jog nei vienas iÅ¡ jų nepatvirtino matęs, kad

bÅ«tent tuo metu, kai S. G. smurtavo prieÅ¡ iÅ¡teisintÄ jÄ , T. G. sudavė vienÄ smÅ«gį peiliu nukentėjusiajam į kairę

blauzdÄ . Be to, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodydamas, jog T. G. vienintelis tikslas, kurio siekdama ji sudavė vienÄ smÅ«gį peiliu S. G. į kojÄ , buvo iÅ¡trÅ«kti iÅ¡ nukentėjusiojo ir iÅ¡vengti jos atžvilgiu smurtinių veiksmų, taip pat nebuvo tikslus. IÅ¡ tiesų, kaip jau buvo minėta, pakartotinės apklausos teisiamajame posėdyje metu, T. G. , atsakydama į gynėjo klausimus, nurodė, jog smÅ«gį peiliu sutuoktiniui sudavė norėdama iÅ¡vengti prieÅ¡ jÄ vartojamos fizinės prievartos. Tačiau Å¡iuo atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ankstesnėse apklausose iÅ¡teisintoji kaip savo neteisėtų veiksmų motyvÄ nurodė pyktį, kilusį abipusio konflikto su S. G. metu. IÅ¡ byloje esančių Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertų iÅ¡vadų matyti, kad šį motyvÄ T. G. nurodė ir atliekant ekspertinius tyrimus. Antai, iÅ¡ Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto Nr. 86 TPK-223 (t. 2 b.l. 3-5) matyti, kad pakartotinai atvykusi teismo psichiatriniam, psichologiniam iÅ¡tyrimui T. G. iÅ¡ esmės atpasakojo tas pačias įvykio aplinkybes, nurodė, kad nusikalstamos veikos padarymo metu buvo apsvaigusi nuo alkoholio, tarp judviejų su sutuoktiniu kilo žodinis konfliktas („jis man pasakė, aÅ¡ jam atsakiau“), susistumdymas. Tuomet ji, supykusi, pagriebė nuo stalo peilį ir juo dÅ«rė S. G. į kojÄ . IÅ¡

skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, vertindamas tokius T. G. parodymus apie tai, kad inkriminuojamus nusikalstamus

veiksmus padarė įtakota pykčio, atmetė nurodydamas, jog „viso įvykio, kurį atskleidžia visuma bylos duomenų, kontekste Å¡ios sÄ vokos turi kiek kitokiÄ , žymiai platesnę reikÅ¡mę ir negali bÅ«ti tiesiogiai siejamos su kaltinamosios vidinėmis paskatomis, apibrėžiančios jos veiksmų motyvÄ â€œ. Tačiau teisėjų kolegija su tokiomis teismo iÅ¡vadomis nesutinka. IÅ¡ Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto Nr. 86TPK-37 (t.1 b.l.176-179) matyti, kad T. G. nei nusikalstamos veikos padarymo metu, nei bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nesirgo psichikos sutrikimu, galėjo pilnai teisingai suprasti savo

veiksmus ir juos valdyti. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad T. G. , savo parodymuose teigdama, jog smūgį peiliu S. G. sudavė iš pykčio, nesuprato duodamų parodymų esmės.

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktas šių T. G. žodžių platesnis interpretavimas yra nepagrįstas

jokiais objektyviais bylos duomenimis.

Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas,

jog T. G. , suduodama vienÄ smÅ«gį peiliu nukentėjusiajam S. G. į kairę blauzdÄ , veikė bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis ir

neperžengė jos ribų, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei padarė

nepagrįstas ir neteisingas išvadas. Nuosprendis pagrįstu laikomas tada, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės

ar kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Esant pirmiau iÅ¡dėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Å iaulių apygardos teismo nuosprendis, kuriuo T. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisinta, naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis. Teisėjų kolegija sprendžia, jog kaltinamajame akte T. G. nusikalstama veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis S. G. ir T. G. buvo sutuoktiniai. BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta kvalifikuota nužudymo sudėtis – savo artimo giminaičio ar Å¡eimos nario nužudymas. Pagal formuojamÄ teismų praktikÄ , sutuoktinis pripažįstamas Å¡eimos nariu. Tačiau, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad T. G. nusikalstama veika padaryta 2007 m. spalio 8 d. Tuo tarpu baudžiamasis įstatymas, numatanti Å¡iÄ kvalifikuotÄ nužudymo sudėtį, įsigaliojo 2008 m. birželio 27 d. Baudžiamojoje teisėje galioja principas, kad veikÄ kriminalizuojantis, bausmę griežtinantis ar kitokiu bÅ«du nusikalstamÄ veikÄ padariusio asmens teisinę padėtį sunkinantis baudžiamasis įstatymas neturi grįžtamosios galios.

Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas tyčia nužudė kitÄ Å¾mogų. IÅ¡ byloje esančios teismo medicinos specialisto iÅ¡vados Nr. M 734/07(04) matyti, kad nukentėjusysis S. G. mirė nuo kiauryminės durtinės – pjautinės kairės blauzdos žaizdos su didžiosios poodinės kojos venos sužalojimu, sukėlusios Å«mų nukraujavimÄ (t. 1 b.l. 26-29).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus T. G. , liudytojų A. Č. ir L. Č. parodymus, įvykio vietos apžiÅ«ros protokolo duomenis, byloje esančias specialisto iÅ¡vadas, konstatuoja, jog Å¡ie įrodymai leidžia daryti neabejotinÄ iÅ¡vadÄ , kad teismo medicinos specialisto iÅ¡vadoje konstatuotÄ sužalojimÄ , sukėlusį S. G. mirtį, padarė ne kas kitas, o bÅ«tent T. G. , suduodama vienÄ smÅ«gį peiliu nukentėjusiajam į kairę blauzdÄ . Tarp Å¡io T. G. suduoto smÅ«gio peiliu ir kilusių padarinių – S. G. mirties yra tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti iÅ¡vadÄ , kad mirtį sukėlusį sužalojimÄ S.

G. galėjo padaryti kiti asmenys.

Nustatydama subjektyvuosius BK

129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, teisėjų kolegija

sprendžia, kad byloje esantys duomenys neduoda pagrindo iÅ¡vadai, jog T. G. , suduodama vienÄ smÅ«gį peiliu nukentėjusiajam į kairę

blauzdÄ , turėjo užsibrėžtÄ tikslÄ nužudyti S. G. . Tačiau ji, suduodama vienÄ smÅ«gį peiliu S. G. į kairę blauzdÄ , akivaizdžiai suvokė savo veiksmų pavojingumÄ . SÄ moningas, konflikto metu suduotas smÅ«gis peiliu patvirtina, kad turinti gyvenimiÅ¡kos patirties ir bÅ«dama normalaus protinio iÅ¡sivystymo T. G. suprato, kad daro kito žmogaus sveikatai bei gyvybei pavojingÄ veikÄ , ir, tai suvokdama, atitinkamai negalėjo nenumatyti, kad nuo tokių smÅ«gių nukentėjusiajam gali bÅ«ti padaryti jo

sveikatai ar net gyvybei pavojingi sveikatos sutrikdymai. Ir nors T. G. nenorėjo savo sutuoktinio mirties, tačiau sÄ moningai

leido tokiam padariniui atsirasti, t.y. buvo abejinga galimam nukentėjusiojo gyvybės atėmimui. Šios išdėstytos aplinkybės atitinka netiesioginės

tyčios požymius, numatytus BK 15 straipsnio 3 dalyje.

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, kolegija pripažįsta, kad T. G. ,

veikdama netiesiogine tyčia, nužudė nukentėjusįjį savo sutuoktinį S. G. , tarp jos veiksmų ir

nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl jos veika kvalifikuotina pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Remiantis pirmiau išdėstytu, teisėjų kolegija nustato, kad T. G. nusikalstama veika buvo padaryta tokiomis aplinkybėmis:

T. G. , bÅ«dama apsvaigusi nuo alkoholio, 2007 m. spalio 8 d., apie 20 val., tikslus laikas nenustatytas, Kelmės raj., (duomenys neskelbtini)., A. ir L. Č. priklausančioje lauko virtuvėje, asmeninio konflikto su S. G. metu, tyčia virtuviniu peiliu dÅ«rė S. G. vienÄ kartÄ Ä¯ kairę blauzdÄ , padarydama jam kiauryminę durtinę – pjautinę kairės blauzdos žaizdÄ su didžiosios poodinės venos sužalojimu. Padarytas sužalojimas S.

G. sukėlė Å«mų nukraujavimÄ , dėl kurio nukentėjusysis S.

G. mirė.

Pačios T. G. , liudytojų A. Č. ir L. Č. parodymais nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu T. G. buvo apsvaigusi nuo alkoholio. Bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui – tai patvirtina pačios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės bei T. G. parodymai viso proceso metu, kuriuose ji nuosekliai tvirtino, kad įvykio metu ji buvo stipriai apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Antai, pirmosios instancijos teisme T. G. teigė, jog: „Girtumas įtakos turėjo, jeigu būčiau buvusi blaivi, tai tikrai nebūčiau dūrusi“ (t. 1 b.l. 130). Atsižvelgiant į tai, T. G. atžvilgiu pripažįstama BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į

provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu pripažįstamas toks elgesys, kai

nukentėjusysis sÄ moningai skatina kaltininkÄ pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali bÅ«ti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininkÄ , tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininkÄ pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabÅ«diÅ¡kai tiki, kad jo elgesys neiÅ¡provokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieÅ¡ jį, arba iÅ¡ viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamÄ kaltininko veikÄ prieÅ¡ jį.

Pirmiau aptartais bylos

duomenimis nustatyta, kad tarp T. G. ir nukentėjusiojo S. G. praeityje asmeniniai konfliktai buvo dažni, neretai

pasibaigdavę fizinio smurto vartojimu. Nusikalstamos veikos padarymo metu tarp T. G. ir jos sutuoktinio kilo žodinis konfliktas, kurio

iniciatorius buvo pats nukentėjusysis – jis ėmė reikalauti iš T.

G. pinigų, gautų pardavus gyvulius. Netrukus S. G. ėmė

smurtauti prieš savo sutuoktinę – sudavė smūgius rankomis ir kojomis T. G. į įvairias kūno vietas ir padarė pirmiau nurodytoje

teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus. Taigi,

nustatytos aplinkybės patvirtina, kad toks nukentėjusiojo elgesys paskatino T. G. veiksmus prieš jį, todėl teisėjų kolegija konstatuoja,

kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo S. G. elgesys ir tai yra T. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ už nusikalstamos veikos padarymÄ skiriama tik tokios rÅ«Å¡ies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje (BK 54 straipsnio 1 dalis). Tik iÅ¡imtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali iÅ¡eiti už baudžiamojo

įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai

sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis.

Apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas bausmės paskyrimo ir individualizavimo klausimÄ T.

G. , konstatuoja, kad nėra galimybės jos atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio nuostatų, kadangi nenustatytos BK 62 iÅ¡dėstytos sÄ lygos.

Tačiau kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingÄ bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo virÅ¡enybę. Baudžiamajame įstatyme yra įtvirtinta nuostata, kad jeigu straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytÄ nusikaltimÄ , sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui, teismas vadovaudamasis bausmės paskirtimi gali motyvuotai paskirti Å¡velnesnę bausmę. Tai reiÅ¡kia, kad teismas, įvertinęs veikos pavojingumÄ ir visas jau paminėtas kitas bylos aplinkybes bei padaręs iÅ¡vadÄ , jog kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje numatyta Å¡velniausioji bausmė nėra teisinga, gali motyvuotai skirti Å¡velnesnę, negu įstatymo numatytÄ , bausmę, t. y. gali konkrečioje byloje kaltininkui nustatyti kitokias, individualizuotas bausmės ribas, nuosprendyje nurodydamas, kokios yra iÅ¡imtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas Å¡iam asmeniui už Å¡ios nusikalstamos veikos padarymÄ aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui.

Teisėjų kolegija, svarstydama T. G. skirtinos bausmės klausimÄ , vertina ir atsižvelgia į Å¡ias byloje nustatytas aplinkybes: atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę –  nusikalstamos

veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys; T. G. asmenybę – anksčiau teista nebuvo, administracine

tvarka nebausta, charakterizuojama teigiamai (t. 1, b. l. 92); mažesnį rÅ«Å¡inį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumÄ â€“ nužudymas padarytas vienu smÅ«giu peiliu, suduodant į kojos blauzdÄ , veikiant netiesiogine tyčia; nusikaltimas padarytas 2007 metais, nuo to laiko nėra duomenų, kad T. G. bÅ«tų padariusi kokius nors teisės pažeidimus. Atsižvelgdama į Å¡ias bausmės individualizavimui reikÅ¡mingas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nepaisant to, kad T. G. padarė labai sunkų nusikaltimÄ , bausmės tikslai bus pasiekti, o pati bausmė atitiks teisingumo bei protingumo principus, pritaikius jos atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrus Å¡velnesnę, nei įstatyme numatyta, bausmę. Be to, teisėjų kolegija, skirdama T. G. bausmę, atkreipia ypatingÄ dėmesį ir į jos santykius su nukentėjusiuoju iki nusikalstamos veikos padarymo. Kaip jau buvo minėta, byloje esantys duomenys patvirtina, jog S. G. buvo Å«maus bÅ«do, nervingas žmogaus,

dažnai vartodavo alkoholinius gėrimus, dažnai konfliktuodavo su T. G. , o konfliktų metu smurtaudavo prieÅ¡ jÄ . Tokių

konfliktų metu T. G. neretai patirdavo įvairaus pobÅ«džio sužalojimų. Taigi akivaizdu, kad dėl nukentėjusiojo gyvenimo bÅ«do, nuolatinio girtavimo bei konfliktiÅ¡ko bÅ«do, T. G. buvo įtemptoje emocinėje bÅ«klėje. Svarbi aplinkybė, sprendžiant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymÄ T. G. atžvilgiu, kolegijos nuomone, yra ir nukentėjusiųjų – G. vaikų pozicija. IÅ¡ jų parodymų ir bylos duomenų matyti, kad jie byloje civilinio ieÅ¡kinio nereiÅ¡kia, praÅ¡o motions nebausti. Tokį praÅ¡ymÄ jie motyvuoja tuo, kad tėvas S. G. buvo Å«maus charakterio, nuolat girtaudavo bei smurtaudavo ne tik prieÅ¡ sutuoktinę, bet ir prieÅ¡ juos. Tuo tarpu T. G. visÄ laikÄ viena rÅ«pinosi vaikais bei Å«kiu. Teisingumo principo įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus Å¡ia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusiųjų asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos apsaugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga tada, kai jÄ skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai. Å iuo atveju akivaizdu, kad nukentėjusiųjų interesai bus apsaugoti T. G. paskyrus Å¡velnesnę, nei BK 129 straipsnio

1 dalies sankcijoje numatytos bausmės minimalus dydis, bausmę. Taigi, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nukentėjusiojo S. G. būdas, elgesys su T.

G. iki nusikalstamos veikos padarymo, mažesnis rūšinis padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas, nustatyta kaltės forma, kaltininkę teigiamai charakterizuojančios aplinkybės yra išimtinės ir jų nustatymas leidžia taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas T. G. atžvilgiu paskiriant jai pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį, nei sankcijoje numatyta minimali bausmės riba.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio

2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Å iaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d. nuosprendį, kuriuo T. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisinta, panaikinti ir priimti naujÄ nuosprendį.

T. G. pripažinti kalta padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę – laisvės atėmimÄ penkeriems (5) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laikÄ Ä¯skatyti kardomajame kalininime iÅ¡bÅ«tÄ laikÄ nuo 2007 m. spalio 9 d. iki 2007 m. spalio 10 d.

Bausmės pradžiÄ T. G. skaičiuoti nuo sulaikymo dienos.

Kolegijos pirmininkas                                                            Albinas Bielskis

Teisėjai                                                                                   Kęstutis

Jucys

                                                                                               Viktoras

Kažys

Â