2020-09-02 Nr. AB-15866-3-64-3-01108-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2640-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01108-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI) tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas nuo 2018 m. spalio 4 d. iki 2019 m. gegužės 20 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas yra neįgalus, jam reikalinga pastovi priežiūra ir slauga. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo laikomas kamerose, kur ploto tekdavo gerokai mažiau, nei numato teisės normos, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas, dėl to buvo sunkiau praeiti ar nueiti į tualetą. Pareiškėjas teigė, jog jis negalėjo eiti pavaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelius, nes negalėjo užlipti laiptais į ketvirtą aukštą, o liftas neįrengtas. Laikino sulaikymo, karantino patalpose ir kai kuriose gyvenamosiose patalpose buvo įrengti tupiami tualetai, o ne sėdimi klozetai, dėl to jam buvo apsunkinta galimybė be įtampos atlikti gamtinius reikalus. Dušuose, prie taksofonų, kratų kabinose nebuvo kėdučių, kur jis galėtų atsisėsti, todėl jis negalėjo normaliai nusiprausti, leistiną laiką pakalbėti su artimaisiais telefonu, o tiek laiko išstovėti negalėjo, kratų kambaryje be kėdutės negalėjo normaliai nusirengti ir apsirengti. Kadangi jam nebuvo skirta nuolatinė slauga ir priežiūra, jis nesiveždavo būtiniausių daiktų, drabužių, o kamerose nešdamas valgį, dažnai neišlaikydavo indų rankose, maistas išsiliedavo ir jis likdavo alkanas. Būdamas vienas kameroje, turėdavo ją tvarkyti arba gyventi tarp šiukšlių. Lovos kamerose buvo nepatogios, todėl jautė fizinį skausmą ir būdavo neišsimiegojęs. Karantino kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais, nors pats yra nerūkantis. Tabako dūmai ateidavo ir iš kitų kamerų. Kamerose nebuvo įrengta vidinio ryšio sistema išsikviesti pareigūnus, Šiaulių TI administracija jam neleido turėti neįgaliojo vežimėlio, kuris sudarytų galimybę lengviau judėti. Dėl to pareiškėjas patyrė psichologinius išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, nepatogumus, o taip pat ir neturtinę žalą.

3. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad kreipėsi į teismą dėl netinkamų sąlygų, nes kameros nepritaikytos neįgaliesiems, dėl to ne kartą kreipėsi į Šiaulių TI direktorių su skundais. Pareiškėjas patvirtino, kad šiai bylai aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI periodiškai buvo 25 dienas. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose kamerose buvo tupiami tualetai, tačiau šiuo metu negali nurodyti, kuriose konkrečiai kamerose, tačiau sulaikymo kamerose buvo tupiami tualetai. Pareiškėjas taip pat negalėjo pasakyti, kuriose kamerose buvo sėdimi tualetai, kadangi jis buvo laikomas įvairiose kamerose.

Pareiškėjas nurodė, jog nė karto nėra buvęs pasivaikščiojimo kiemeliuose. Kiti asmenys, kurie būdavo tose pačiose kamerose kartu su juo, buvo išėję. Kadangi kiemelis yra ketvirtame aukšte ant stogo, ten nėra kur atsisėsti, jis dėl savo sveikatos būklės neturi galimybių eiti pasivaikščioti. Dėl savo sveikatos, dėl apsunkinto judėjimo jis nesugebėtų vaikščioti valandą laiko. Jis daugiausia savarankiškai gali nueiti tik apie 50 metrų atstumą. Pareiškėjas teigė, jog buvo laikomas pirmo aukšto kamerose, o skunde netiksliai nurodė duomenis.

Tik sulaikymo kamera yra rūsyje. Pareiškėjas nebeprisiminė, kokiose kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, gali būti, kad kameroje Nr. 12, kurioje buvo dviese, karantino patalpose buvo vienas nuteistasis, kuris rūkė. Pareiškėjas nurodė, kad nelabai kas atsižvelgia į prašymus nerūkyti, nors pagal reikalavimus negalėtų leisti rūkyti. Pareiškėjas nurodė, jog dėl to, kad kameroje Nr. 12 buvo laikomas su rūkančiu asmeniu, jis į Šiaulių TI administraciją raštu nesikreipė, bet kreipėsi ne kartą žodžiu. Į jo prašymus nebuvo atsižvelgta, motyvuota tuo, kad greitai išvažiuos ir gali pakentėti.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl nepatogumų, susijusių su dušu, taksofono aparatu ne kartą prašė kėdutės, tačiau pareigūnai atsisakydavo jam padėti, kėdutės neduodavo, nurodydavo, kad nenešios kėdučių, kad nėra kėdučių, kad pagal pareigas nepriklauso nešioti kėdutes. Prie taksofono aparato taip pat nebuvo sudarytos sąlygos atsisėsti, nors matydavo, kad dėl jo sveikatos būklės išstovėti 15 minučių yra sunku. Pareiškėjas negalėjo paaiškinti, kodėl Šiaulių TI atsiliepime nurodoma, jog pareigūnai jam siūlydavo kėdutę, tačiau jis atsisakydavo.

Pareiškėjas nurodė, kad skundui aktualiu laikotarpiu dėl kėdučių į Šiaulių TI administraciją nesikreipė. Su skundu kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, nes nebuvo užregistruotas pas gydytoją. Dėl kameros tvarkymo gali paaiškinti, kad 8 val. būna patikrinimai, tuo laiku turi būti paklota lova, sutvarkyta gyvenamoji kamera. Jis dėl savo sveikatos būklės ne visada sugeba susitvarkyti. Jei kamera būna netvarkinga, pareigūnai grasina rašyti tarnybinius pranešimus. Jis fiziškai neįstengdavo susitvarkyti, todėl nuolat sulaukdavo priekaištų, grasinimų iš pareigūnų.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių TI atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovo atstovas nurodė, jog ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsakovo atstovas pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ir kiekvienam iš jose laikomų asmenų tekusį plotą. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normą, nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Atsakovo atstovas teigė, kad pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Nors ši patalpa turi būti atitverta pertvara arba visiškai izoliuota nuo likusio kameros ploto, tačiau tai nereiškia, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti eliminuojamas iš bendro kameros ploto, kai skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, nes Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte yra reglamentuotas vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus 3,6 kv. m viso kameros ploto standartas.

7. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose nurodyta, kad kameroje yra sanitarinis mazgas (klozetas – gali būti tupimas, praustuvė) – 1 komplektas. Jokie teisės aktai neįpareigoja, kad privalomai sanitariniuose mazguose turi būti įrengtas sėdimas klozetas. Teismui pateiktos kamerų nuotraukos, iš kurių matyti, kad visose kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas sanitariniuose mazguose įrengti klozetai. Sanitariniai mazgai atitverti ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, o tai užtikrina asmenų privatumą. Šiose kamerose taip pat įrengta šalto vandens tiekimo / nubėgimo sistema bei čiaupai.

8. Atsakovo atstovas teigė, kad pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI negalimas dėl įstaigos statuso, o byloje nėra objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškė, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtino Lietuvos higienos normą HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, tačiau joje nėra numatyti specialūs reikalavimai įkalinimo įstaigoms įrengiant gyvenamąsias patalpas, jas pritaikant neįgaliųjų poreikiams. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nenumatyta, kad asmuo, turintis neįgalumą, turėtų būti laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų, tačiau Šiaulių TI buvo siekiama pareiškėjui palankesnių kalinimo sąlygų (jis ne tik buvo kalinamas kamerose, kur sanitariniuose mazguose įrengti sėdimi klozetai, bet ir visos kameros buvo pirmame aukšte). Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas nesiskundžia, kad jam būnant Šiaulių TI nebuvo suteikta teisė į pasivaikščiojimą, jis tik reiškia pretenzijas dėl to, kad jis tokia tiese (dėl savo neįgalumo) negalėjo pasinaudoti.

9. Atsakovo atstovas teigė, kad priėmimo-paskirstymo (trumpalaikio laikymo) patalpose rūkyti griežtai draudžiama. Ant kiekvienų durų yra užrašas, draudžiantis rūkyti. Pareiškėjas trumpalaikio laikymo kamerose buvo laikomas vos keletą kartų, laikymas šiose kamerose buvo trumpalaikis, kas jam tikrai negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ar negrįžtamų sveikatos sutrikdymų.

II. 10. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu pareiškėjo A. Z. skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Šiaulių TI periodiškai nuo 2018 m. spalio 22 d. iki 2019 m. gegužės 13 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, t. y. gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas.

12. Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipė dėmesį, kad Įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausia iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, jų dydį ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių (atėmus sanitarinio mazgo plotą), nustatė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jo apgyvendinimo, konstatavo, kad tiek pats pareiškėjas teismo posėdžio metu, tiek bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas pirmo aukšto kamerose. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui atvykus į Šiaulių TI, jo paskyrimas į kameras buvo vykdomas įvertinus jo sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus.

14. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI direktorių nesikreipė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas darė išvadą, kad aplinkybė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl pažeidimų nesikreipė į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos.

15. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad dušuose, prie taksofonų, kratų kabinose nebuvo kėdučių, nes iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad Šiaulių TI pareigūnai, žinodami pareiškėjo sveikatos problemas, visuomet pasiūlydavo išeitis iš susiklosčiusių situacijų, taip pat ir kėdutę prie taksofono ar dušo kabinose. Teismas pažymėjo, kad dėl šių nepatogumų pareiškėjas raštu į Šiaulių TI direktorių nesikreipė ir neinformavo administracijos, jog jam sudaromos jo nurodytos kliūtys. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis nesiveždavo būtiniausių daiktų, drabužių, kadangi jam nebuvo skirta nuolatinė slauga ir priežiūra, kamerose nešdamas valgį, dažnai neišlaikydavo indų rankose, maistas išsiliedavo ir jis likdavo alkanas, būdamas vienas kameroje, turėdavo ją tvarkyti arba gyventi tarp šiukšlių, lovos kamerose buvo nepatogios, todėl jautė fizinį skausmą ir būdavo neišsimiegojęs, nes darė išvadą, jog jie yra subjektyvūs, neparemti jokiais objektyviais įrodymais, pareiškėjas dėl nurodytų argumentų į Šiaulių TI direktorių nesikreipė.

16. Teismas nurodė, kad Eksploatavimo taisyklių 14.4 punkte įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors Eksploatavimo taisyklių 2 punktas ir nustato, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie Eksploatavimo taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovo atstovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Teismas darė išvadą, kad Šiaulių TI nesilaikė šio reikalavimo. Tačiau teismas pažymėjo, jog vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminio iškvietimo mygtukas, nereiškia, kad tai yra toks pažeidimas, dėl kurio pareiškėjui kilo neturtinė žala. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, jog dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą, teismas šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

17. Teismas nustatė, kad kamerose, kuriose buvo pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, sanitariniame mazge buvo įrengti sėdimi klozetai. Veikiantys sanitariniai mazgai atitverti nuo bendros erdvės mūrine sienele ar OSB plokšte, kurių aukštis nuo 1,80 m. iki 2,26 m, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri visiškai užtikrina asmenų privatumą. Teismas pažymėjo, kad sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susijęs su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Teismas nustatęs, kad įėjimai į sanitarinius mazgus atitverti durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, darė išvadą, kad pareiškėjo privatumas, nors ir minimaliai, bet buvo užtikrinamas.

18. Teismas analizavo bylos duomenis ir nustatė, kad pareiškėjas ėjo pasivaikščioti, o tomis dienomis, kai neidavo pasivaikščioti pats šios teisės atsisakydavo, tačiau ne dėl to, kad jam nebuvo sudarytos tokios galimybės. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teismas pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, dėl, jo nuomone, negalėjimo išeiti į pasivaikščiojimo kiemelius į Šiaulių TI direktorių raštu nesikreipė ir, jo nuomone, apie susidariusią situaciją administracijos vadovo neinformavo.

19. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad Šiaulių TI per 2016 metus buvo remontuojamos įvairios kameros, kitos paskirties patalpos, tarp jų laikino sulaikymo ir priėmimo paskirstymo kameros – sienų, lubų, grotų dažymas, sanitarinių mazgų atitvarų gamyba ir montavimas. Minėtos patalpos valomos vieną kartą per dieną, esant poreikiui – dažniau. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas nevykdė ar netinkamai vykdė šią pareigą. Teismas nustatė, kad paminėtose patalpose įrengti sanitarinių mazgų atitvarai, kad ir minimaliai, užtikrino pareiškėjo privatumą, tačiau tupiamas tualetas galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrus nepatogumus juo naudojantis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tokiose patalpose buvo 5 kartus trumpus laiko tarpus. Kad pareiškėjas būtų galėjęs, pareiškėjui prašant, pasinaudoti kitoje patalpoje esančiu sėdimu klozetu, atsakovo atstovas atsiliepime nenurodė. Teismas pareiškėjo argumentą dėl rūkymo minėtose patalpose atmetė kaip nepagrįstą, nes iš byloje esančių duomenų nustatė, kad laikino laikymo kameroje rūkyti draudžiama. Teismas pažymėjo, kad bylai aktualiu laikotarpiu, kai trumpalaikio laikymo kamerose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo surašytas nė vienas tarnybinis pranešimas dėl rūkymo tose kamerose, o pareiškėjas Šiaulių TI direktoriui neteikė skundo, kad minėtose patalpose yra rūkoma.

20. Teismas iš byloje esančios Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI, apklausos anketos nustatė, kad pareiškėjas nesutiko būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Tačiau nėra jokių rašytinių įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI administraciją nurodydamas, jog yra laikomas su rūkančiu asmeniu, ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Teismas darė išvadą, jog Šiaulių TI neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta.

21. Teismas, įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, darė išvadą, jog negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas patyrė skunde nurodytus nepatogumus, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

22. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą. Teismas vertino priėmimo-paskirstymo, kratų patalpose tupiamo tualeto įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, atsižvelgė į tai, kad kitų pažeidimų nenustatyta, ir priėjo prie išvados, kad teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisė.

III. 23. Pareiškėjas A. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą ir bylą gražinti teismui nagrinėti iš naujo arba pareiškėjo skundą tenkinti.

24. Pareiškėjas nesutinka su bylos faktinių aplinkybių vertinimu ir teigia, jog analizuojant pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygas turi būti atsižvelgiama į jo neįgalumą. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pripažino, jog kameroje Nr. 18 jam teko nuo 3,54 kv. m gyvenamojo ploto, tačiau pažeidimo nepripažino, nors šis nepatogumas pareiškėjui bei jo judėjimo laisvei buvo reikšmingas.

25. Pareiškėjas nurodo, kad skunde teigė, jog Šiaulių TI yra netinkamai įrengti dušai, taksofonai ir kratų kambariai, jie nepritaikyti neįgaliesiems, tačiau teismas rėmėsi atsakovo atstovo teiginiais, neparemtais jokiais įrodymais, kad pareiškėjui buvo siūloma kėdė, tačiau jis atsisakydavo. Pareiškėjas teigia, jog atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, nėra logiška, kad jis atsisakytų pagalbos. Pareiškėjas remiasi administracinių teismų formuojama praktika ir teigia, kad atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo argumentų, pažeidimas laikomas nustatytu.

26. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada dėl aliarminio iškvietimo mygtuko neįrengimo, nes pareiškėjas negalėjo išsikviesti pagalbos reikiamu metu (pvz., gydytojo, pablogėjus sveikatai, socialinio darbuotojo), dėl jo laikymo su rūkančiais asmenimis.

27. Pareiškėjas nurodo, kad jis negali naudotis tupiamais tualetais laikino sulaikymo kamerose dėl sveikatos problemų, jose jie buvo laikomi ilgiau nei tai reglamentuoja teisės aktai, minimos patalpos nebuvo tinkamai įrengtos, tačiau teismas šias aplinkybes nepakankamai įvertino.

28. Pareiškėjas teigia, jog atsakovo įrodymai, jog jis ėjo pasivaikščioti neatitinka tikrovės, jis nė karto nebuvo išėjęs pasivaikščioti, nes to negali padaryti fiziškai (negali lipti laiptais).

29. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

30. Atsakovo atstovas teigia, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus, tenka atsakovui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad didžioji pareiškėjo skundo dalis niekuo nepagrįsta ir neindividualizuota, o nusiskundimai – abstraktaus pobūdžio.

31. Atsakovo atstovas teigia, kad teisės aktuose nėra nurodyta minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija, t. y. nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m - atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą, taigi pareiškėjo teiginys, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas baldų užimamas plotas bei sanitarinio mazgo plotas, nepagrįstas. Atsakovo atstovas teigia, kad iš kameros Nr. 18 ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą pareiškėjui mažiausias tekęs plotas buvo daugiau nei 3 kv. m, todėl pareiškėjo galimybė judėti nebuvo suvaržyta.

32. Dėl aliarminio iškvietimo mygtuko atsakovo atstovas teigia, kad pareiškėjas išreiškė tik spėliones, jokių konkrečių įrodymų, konkrečių įvykių, kurie galėjo kelti grėsmę, nenurodė. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareigūnai, vykdydami savo pareigybės aprašymuose nurodytas funkcijas, atlieka nuolatinę asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūrą, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui būtų kilęs pavojus.

33. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad Šiaulių TI pareigūnai nėra suinteresuoti dėl kokių nors priežasčių nevykdyti teisės aktų reikalavimų skirstant į įstaigą atvykusius asmenis į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kameras. Pareiškėjas buvo nerūkantis, todėl Šiaulių TI patalpintas į nerūkančiųjų kamerą ir tuo abejoti nėra jokio pagrindo. Atsakovo atstovas nurodo, kad laikino sulaikymo patalpose draudžiama rūkyti, pareiškėjas dėl šių aplinkybių ar teisės aktų reikalavimų nesilaikymo nėra teikęs skundų.

34. Atsakovo atstovas teigia, kad jokie teisės aktai specialiai neįgaliesiems pritaikyti patalpų nenustato, tačiau nėra pagrindo netikėti, kad pareiškėjui, kurio negalia matoma ir vizualiai, pareigūnai nepasiūlydavo pagalbos. Atsakovo atstovas pažymi, kad Šiaulių TI pareigūnai savo veikloje vadovaujasi ir pagarbos žmogui principu, o abstraktūs pareiškėjo argumentai visiškai neargumentuoti, nenurodytos nei konkrečios situacijos, nei konkretūs darbuotojai, nei tariamai nesuteiktos pagalbos datos.

35. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas klaidina teismą nurodydamas, kad dėl negalios negali nueiti į pasivaikščiojimo kiemelius.

36. Pareiškėjas A. Z. atsiliepime į atsakovo atstovo atsiliepimą prašo jį atmesti, o pareiškėjo skundą tenkinti.

37. Pareiškėjas papildomai akcentuoja, kad jis neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių jo patirtą neturtinę žalą, pareigūnų atliekama nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuje, priežiūra neįrodo, kad aliarminio iškvietimo mygtukas nebūtinas, o teisės į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką užtikrinimas įkalinimo įstaigoje yra pozityvi valstybės pareiga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas A. Z. kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, kuriais laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 22 d. iki 2019 m. gegužės 13 d. jam neužtikrintos teisės aktuose nustatytos kalinimo sąlygos, atlyginimo.

39. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas Šiaulių TI buvo pažeista dėl priėmimo-paskirstymo, kratų patalpose esančio tupiamo tualeto. Kitus pareiškėjo argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų atmetė kaip nepagrįstus. Teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą pinigais.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių bylos aplinkybių vertinimu, su teismo išvadomis dėl kameroje Nr. 18 jam tekusio gyvenamojo ploto, neįgaliesiems nepritaikytų dušų, taksofonų, kartos kambarių (nesant kėdutės), aliarminio iškvietimo mygtuko, dėl pareiškėjo laikymo su rūkančiais asmenimis, netinkamai įrengtų laikino sulaikymo patalpų, dėl pasivaikščiojimų kiemelių.

41. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundų ribų.

42. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti žalą.

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvais, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo užtikrintos tinkamos bausmės atlikimo sąlygos (dėl priėmimo-paskirstymo, kratų patalpose esančio tupiamo tualeto), o kitos skunde nurodytos bausmės atlikimo sąlygos iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas kaip neturtinės žalos kompensavimo forma šiuo atveju atitinka bendruosius teisės principus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei į tai, jog pareiškėjas mano, kad teismas vertindamas bylos faktines aplinkybes neatsižvelgė į jo neįgalumą, teisėjų kolegija pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į esminius apeliacinio skundo argumentus.

44. Nagrinėjamo ginčo kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad neįgaliųjų teisė į aplinkos prieinamumą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje ir jos fakultatyviame protokole (toliau – ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija), kuri Lietuvoje buvo ratifikuota 2010 m. gegužės 27 d., ir kurios tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 15 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas ar su niekuo negali būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi ar taip baudžiama. Valstybės, šios konvencijos šalys, imasi visų veiksmingų įstatymų leidybos, administracinių, teisminių ar kitų priemonių, kad lygiai su kitais asmenimis užkirstų kelią neįgaliųjų kankinimams ar žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui su jais ar jų tokiam baudimui. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, be kita ko nustatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis ir prieinamumo principu, suprantamu kaip neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais, savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo principu, kuris yra suprantamas pasireiškiantis tuo, kad neįgalieji turi būti nuolat skatinami būti savarankiški (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 str. 5, 6 p.) (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2428-520/2017; 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3193-442/2019).

45. Byloje nustatyta, kad kameroje Nr. 18, kurios plotas 18,56 kv. m, 2018 m. gruodžio 10 d. 7 val. 30 min. buvo laikomi 5 asmenys (kiekvienam iš jų teko po 3,7 kv. m gyvenamojo ploto), o tos pačios dienos 19 val. 30 min. – 4 asmenys (kiekvienam iš jų teko po 4,64 kv. m gyvenamojo ploto). Bylos duomenys patvirtina, kad 2018 m. gruodžio 10 d. 19 val. 30 min. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 5. Taigi vertindamas vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dydį kameroje Nr. 18, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šioje kameroje pareiškėjui buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Atkreiptinas dėmesys, kad galiojantis teisinis reguliavimas (Įsakymas Nr. V-124) nenustato, kad vertinant vienam asmeniui tenkantį patalpos plotą, iš bendro ploto turi būti atimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentą, jog jam nebuvo užtikrintas tinkamas kameros Nr. 18 plotas, atmeta kaip nepagrįstą.

46. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, jog atsakovo atstovas neatsižvelgė į jo neįgalumą, nepasiūlydamas kėdutės dušuose, prie taksofono, kartos kambariuose, neįrengė aliarminio iškvietimo mygtuko, laikė pareiškėją su rūkančiais asmenimis, netinkamai įrengtose laikino sulaikymo patalpose, nesudarė sąlygų naudotis pasivaikščiojimų kiemeliais, pažymi, kad vertinant, ar buvo padaryti minėti teisės aktų reikalavimų pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles. Pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-520/2018; 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017; 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017; 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017 ir kt.). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokio pobūdžio bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

47. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančią medžiagą, atmetė pareiškėjo šios nutarties 46 punkte išvardintus teiginius iš esmės remdamasis atsakovo atstovo teiginiais, jog Šiaulių TI pareigūnai, žinodami pareiškėjo sveikatos problemas, visuomet pasiūlydavo išeitis iš susiklosčiusių situacijų, taip pat ir kėdutę prie taksofono ar dušo kabinose, Šiaulių TI Saugumo valdymo skyriaus 2019 m. birželio 17 d. pažyma Nr. 60/09-22077 „Dėl A. Z.“ bei Suimtųjų (nuteistųjų) išvedimo į pasivaikščiojimo kiemelius apskaitos žurnalų išrašu, Ūkio skyriaus 2017 m. sausio 6 d. pažyma Nr. 62/08-8 „Apie 2016 metais atliktus remonto darbus“ bei aplinkybe, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų skunde nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, t. y. jog yra laikomas su rūkančiu asmeniu. Byloje yra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat abstrakčiai teigia, jog atsakovo atstovas nesudarė tinkamų kalinimo sąlygų neįgaliajam, tačiau šių teiginių nedetalizuoja, konkrečių tai patvirtinančių dokumentų neįvardina, neprašo jų išreikalauti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo nurodytas laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas, kiek tai buvo įmanoma pagal abstrakčius pareiškėjo skundo argumentus. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, o tai sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), nes skunde nurodytos aplinkybės grindžiamos bendro pobūdžio teiginiais, todėl nelaikytinos detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu.

48. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šios nutarties 44 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjo neįgalumą bei aplinkybę, jog atsakovo atstovas atsiliepime nenurodė, jog pareiškėjas būtų galėjęs, jam prašant, pasinaudoti kitoje patalpoje esančiu sėdimu klozetu, pagrįstai pripažino, kad tupiamas tualetas laikino sulaikymo ir priėmimo-paskirstymo kamerose galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrus nepatogumus juo naudojantis. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas tokiose patalpose buvo 5 kartus trumpus laiko tarpus, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais.

49. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Milda Vainienė