e904ee4b-cd8d-4f04-9d02-614cbadd66ad · Kauno apygardos teismas

                            Pranešėjas Algirdas Remeika                                                      Baudžiamoji byla Nr. 1A-85-485/2016Teisėjas Virginijus Kalkauskas                                           Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00257-2012-1Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.4.2.; 2.5.1. (S)           KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. gegužės 18 d.Kaunas             Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, teisėjų RamÅ«no Antanavičiaus ir Danguolės Å iugždinytės, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Vingaudui Rinkevičiui, iÅ¡teisintajam E. M., jo gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Kauno apygardos prokuratÅ«ros prokuroro bei iÅ¡teisintojo E. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. iÅ¡teisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 str., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė :

E. M. kaltinamas tuo, kad 2012 m. rugsėjo 2 d., apie 3.00 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), atsisakydamas vykdyti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 2-ojo bÅ«rio patrulių T. Å . ir R. V. teisėtus reikalavimus pateikti automobilio „VW Passat“, v/n (duomenys neskelbtini) bei vairuotojo dokumentus, pasitikrinti blaivumÄ , iÅ¡lipti iÅ¡ automobilio, siekdamas iÅ¡trÅ«kti bei iÅ¡vengti sulaikymo, panaudojo fizinį smurtÄ , t. y. ne mažiau tris kartus tyčia įspyrė patruliui T.

Å . į pilvÄ , taip sukeldamas fizinį skausmÄ , t. y. padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 str.Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu E. M. iÅ¡teisino, padaręs iÅ¡vadÄ , jog jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo numatyto BK 286 str. požymių.Apeliaciniame skunde prokuroras praÅ¡o 2014 m. rugsėjo 29 d. Kauno apylinkės teismo iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį:

E. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimÄ , numatytÄ BK 286 str. ir skirti jam 90 MGL baudÄ .Skunde teigiama, kad nors ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis E. M. neprisipažino inkriminuojamo nusikaltimo padarymu, tačiau teismas teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė teisingas iÅ¡vadas, kad bÅ«tent E. M. nevykdė teisėtų policijos pareigÅ«nų reikalavimų ir prieÅ¡inosi jiems aktyviais veiksmais. Prokuroro nuomone, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o teismo iÅ¡vados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Anot prokuroro, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje iÅ¡dėstytos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kurios buvo nustatytos teisminio nagrinėjimo metu ir užfiksuotos teismo posėdžių protokoluose. Teismas nuosprendyje konstatuoja, kad E. M. nukentėjusiajam T. Å . įspyrė nesiekdamas jį sužaloti, o intensyviai kojomis spardėsi nenorėdamas, kad pareigÅ«nas jį sugriebęs už kojų iÅ¡trauktų iÅ¡ automobilio. Tokiais motyvais teismas iÅ¡kreipia teisminio nagrinėjimo metu nustatytas įvykio aplinkybes, nes byloje nėra duomenų apibÅ«dinančių galimus neatsargius E. M. veiksmus, t. y. kad E. M. prieÅ¡ sulaikymÄ ar teisėtų nurodymų davimÄ , bÅ«tų pradėjęs dėl susierzinimo ar kitų priežasčių nevalingai - nekontroliuojamai intensyviai spardytis, „makaluoti“ kojomis, o policijos pareigÅ«nai, matydami besispardantį E. M., bandė sugriebti už kojų ir jį iÅ¡temti iÅ¡ automobilio, ko pasėkoje T.

Å . buvo įspirta. Skunde nurodoma, kad pagal nuosprendyje jau esamÄ formuluotę, teismas pats konstatuoja E. M. tyčinę veikÄ , apraÅ¡ydamas kaltininko psichinį santykį su veika, paskatas ir norėjimÄ taip veikti, objektyviuosius požymius - intensyviai kojomis spardėsi, nenorėdamas, kad pareigÅ«nas jį sugriebęs už kojų iÅ¡trauktų iÅ¡ automobilio, tačiau netinkamai pritaikė įstatymÄ , vertindamas E. M. veikÄ kaip turinčiÄ administracinių teisės pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse, požymių.

Prokuroro nuomone, byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu iÅ¡tirtų įrodymų pakanka įvertinti E. M. veikimo pobÅ«dį, intensyvumÄ , trukmę, veiksmų ypatybes ir kitas svarbias aplinkybes bei pripažinti, jog E. M. veiksmų turinys atitinka BK 286 str. dispozicijoje numatytos veikos sudėtį. Ä®vertinus E. M. padarytos nuskalstamos veikos pavojingumo pobÅ«dį ir laipsnį - padarytas nesunkus nusikaltimas (BK 11 str. 3 d.), nesant veikoje atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat įvertinus asmenybę charakterizuojančius duomenis, darytina iÅ¡vada, kad bausmės tikslai bus pasiekti, paskiriant E. M. su realiu laisvės atėmimu nesusijusiÄ bausmę.IÅ¡teisintasis E. M. savo apeliaciniame skunde praÅ¡o pakeisti 2014 m. rugsėjo 29 d.

Kauno apylinkės teismo iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį ir jį iÅ¡teisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 2 p. Jis nesutinka su pirmos instancijos teismo iÅ¡teisinamojo nuosprendžio motyvais ir pagrindu, kadangi baudžiamojoje byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad E. M. dalyvavo darant kaltinime nurodytÄ veikÄ . Jo nuomone, antrÄ kartÄ yra vykdomas persekiojimo/baudimo procesas dėl tos pačios veikos. Dėl tų pačių veiksmų, kuriais jis kaltintas baudžiamojoje byloje, jam buvo suraÅ¡ytas ir administracinio teisės pažeidimo protokolas.

Apelianto nuomone, tiek kaltinamajame akte, tiek ir administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytos analogiÅ¡kos aplinkybės. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Žmogaus teisių apžvalgÄ (Publikuota 2004 m. “Teismų praktika” Nr.

21) draudžiama asmenį bausti antrÄ kartÄ už tÄ pačiÄ veikÄ , nepriklausomai nuo to, ar ji bÅ«tų kvalifikuojama kaip nusikaltimas, ar kaip administracinis teisės pažeidimas. Pasak apelianto, byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, kad bÅ«tent E. M. padarė jam inkriminuojamÄ nusikalstamÄ veikÄ , nes jo atpažinimai tiek pagal nuotraukas, tiek ir gyvai, atlikti pažeidžiant BPK nuostatas, negali bÅ«ti laikomi teisėtais įrodymais ir pripažinti tokiais, kuriais galima bÅ«tų remtis priimant sprendimÄ .

Apklausti teismo posėdžio metu T. Å . ir R. V. paaiÅ¡kino, kad iki atlikto E. M. atpažinimo pagal nuotraukas (atpažinimas pagal nuotraukas buvo atliktas 2012-12-07 dienÄ ), jie E. M. nuotraukÄ matė duomenų bazėje, kadangi pristačius D. M. į Santakos PK buvo tikrinami jos duomenys. Taigi iÅ¡ R. V. ir T. Å . paaiÅ¡kinimų yra aiÅ¡ku ir suprantama, kad pateikus atpažinimui 5 nuotraukas, jie iki jo atlikimo jau buvo matę E. M. nuotraukÄ duomenų bazėje. IÅ¡ byloje esančios E. M. nuotraukos, kuri atspausdinta iÅ¡ duomenų bazės, ir nuotraukos esančios asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukÄ protokole matyti, kad Å¡iame protokole buvo atpažinimui pateikta ta pati, duomenų bazėje buvusi E. M. nuotrauka.

Taigi atliktais atpažinimais ikiteisminio tyrimo metu buvo dirbtinai ir neteisėtai sukurti įrodymai, tai yra atpažinimai, kuriais neva tai nukentėjusieji atpažino E. M. nors iki atpažinimo jau buvo matę tÄ pačiÄ E. M. nuotraukÄ ir žinojo kuriÄ nuotraukÄ reikia parodyti. Tokie atpažinimai negali bÅ«ti laikomi teisėtais atpažinimais, juolab pripažinti įrodymais pagrindžiančiais E. M. kaltę. Skunde taip pat teigiama, kad jo atpažinimas su R. V. 2013 m. vasario 6 d. buvo atliktas pažeidžiant atpažinimo atlikimo tvarkÄ , t. y.

E. M. buvo nufotografuotas, apie tai, kad nuotrauka bÅ«tų iÅ¡trinta iÅ¡ fotoaparato E. M. nebuvo parodyta ir tai patvirtino patys pareigÅ«nai. Kadangi R. V. iki atpažinimo tiek pagal nuotraukÄ , tiek ir iki atpažinimo gyvai, E. M. nuotraukÄ buvo matęs, todėl pagrįsta teigti, kad atlikti E. M. atpažinimai su R. V. negali bÅ«ti laikomi teisėtais. 2013 m. balandžio 8 d. buvo atliekamas E. M. atpažinimas policijoje, kurio metu T. Å . jį atpažino kaip asmenį, kuris pasiprieÅ¡ino jam vykdant tarnybines pareigas.

Dėl Å¡io atpažinimo E. M. kreipėsi į prokurorÄ su skundu, bei nurodė, kad 2013 m. balandžio 8 d. jam su gynėju atvykus į policijÄ , pareigÅ«nas T. Å . jau buvo Santakos PK ir jį matė įeinant kartu su gynėju, kuris taip pat gina ir jo sutuoktinę D. M. kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje nukentėjęs yra taip pat T. Å ., todėl pareigÅ«nas jį matė iki atpažinimo. Atsižvelgiant į tai, kad iki atpažinimų - ir pagal nuotraukas, ir gyvai, T. Å . matė E. M. nuotraukÄ , o pagal E. M. aiÅ¡kinimus ir gyvai Santakos PK patalpose iki atpažinimo, todėl atlikti E. M. atpažinimai su T.

Å . negali bÅ«ti laikomi teisėtais, o teismas nepagrįstai šį atpažinimÄ pripažino įrodymu ir juo rėmėsi priimant sprendimÄ .Apelianto teigimu, jis 2012 m. rugsėjo 2 d. apie 3 val. prie (duomenys neskelbtini) nebuvo ir inkriminuojamų veiksmų neatliko. Å ias jo nurodytas aplinkybes patvirtina byloje apklausti liudytojai, t. y. D. M., T. P.. Teismas nurodė, kad Å¡ių liudytojų parodymai prieÅ¡tarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl jais nesirėmė ir laiko, kad liudytojų aprodymai yra neobjektyvus ir Å¡iais parodymais siekia padėti E. M. iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. Su tokia teismo apdaryta iÅ¡vada apeliantas nesutinka ir mano, kad teismas nepagrįstai padarė tokiÄ iÅ¡vadÄ .

Skunde taip pat nurodoma, jog teismas visiÅ¡kai nepagrįstai rėmėsi liudytojo R. J. parodymais. Apklaustas D. P. paaiÅ¡kino, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. vakare su E. bei D. M. susitikęs nebuvo, o su kaimynu R. J. yra konfliktiÅ¡ki santykiai, jo iniciatyva R. J. atžvilgiu iÅ¡kelta baudžiamoji byla dėl jo sumuÅ¡imo ir minėtas kaimynas, t. y. R. J. yra piktybiÅ¡kai nusiteikęs tiek jo, tiek ir jo aplinkos atžvilgiu. IÅ¡ D. P. paaiÅ¡kinimų yra akivaizdu, kad bÅ«tent R. J. turi pagrindÄ apkalbėti tiek patį D.

P., tiek asmenis, su kuriais jis bendrauja. BÅ«tent liudytojo R. J. liudijimai prieÅ¡tarauja kitų byloje apklaustų liudytojų parodymams. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas turi pagrindÄ apkalbėti D. P. bei jo aplinkÄ , todėl ir Å¡io liudytojo parodymai vertintini kritiÅ¡kai. Apklaustas liudytojas R. J. parodė, kad įvykio vietoje matė E. M., T. P. su sutuoktine I. P.. Tačiau liudytojai D. P. ir T. P. paaiÅ¡kino, kad gatvė prie namo Nr. 11, Liucernų g. nėra apÅ¡viesta, todėl abejotina ir Å¡i R.

J. parodymų dalis, kad jis iÅ¡ savo namo matė įvykį bei atpažino jame dalyvavusius asmenis. Taip pat pažymėtina, kad liudytojas R. J. turi pagrindÄ apklabėti E. M., T. P. ir D. P.. Be to, apklaustas T. Å . paaiÅ¡kino, kad kai atvyko kaimynas, E. M. buvo. Kaip ir minėta apklaustas T. P., kuris ir yra minimas T. Å . kaimynas, buvo įvykio vietoje ir patvirtino, kad E. M. ten nebuvo, o tai dar kartÄ patvirtina, kad E. M. įvykio naktį nebuvo įvykio vietoje ir automobilio nevairavo. Teismas priimdamas sprendimÄ visiÅ¡kai nepragrįstai nesirėmė byloje apklaustų liudytojų D.

P. ir T. P. parodymais. Tai, kad minėti liudytojai bendrauja su M., dar nėra pakankamas ir pagrįstas pagrindas nesivadovauti Å¡ių liudytojų parodymais.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 10 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartį ir bylÄ perdavė iÅ¡ naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutartyje konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu ir tai reiÅ¡kia BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimÄ .

Apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvykdė reikalavimo bylÄ patikrinti tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir dėl skundo iÅ¡dėstyti motyvuotas iÅ¡vadas (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys). Pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėti bylÄ ir priimti teisingÄ sprendimÄ (BPK 369 straipsnio 3 dalis).Skundų nagrinėjimo metu prokuroras prašė jo skundÄ tenkinti jame nurodytais motyvais, o E. M. ir jo gynėjas prašė E. M. apeliacinį skundÄ tenkinti.Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas, E. M. apeliacinis skundas atmetamas.Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo bÅ«tų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebÅ«tų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.).

Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes.

Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieÅ¡taravimų paÅ¡alinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog bÅ«tų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikÅ¡mingus faktus į loginę visumÄ , ir tik po to galima daryti apibendrinančias iÅ¡vadas, kurios turi bÅ«ti vienareikÅ¡mės, tikslios ir logiÅ¡kos.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali bÅ«ti konstatuojamas jo buvimÄ pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ . Prokuroras nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu iÅ¡teisinti E. M. pagal BK 286 str., kaip nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kaltinamasis nesutinka su pirmos instancijos teismo iÅ¡teisinamuoju nuosprendžiu dėl teismo nurodytų motyvų ir pagrindo.IÅ¡nagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagÄ , apeliacinio skundo argumentus, patikrinus bylÄ apeliacine tvarka bei atsižvelgus į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį, Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmos instancijos teismo priimtu iÅ¡teisinamuoju nuosprendžiu, mano, kad jis yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, todėl priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).IÅ¡ byloje pateikto kaltinimo matyti, kad E. M. kaltinamas tuo, jog 2012 m. rugsėjo 2 d., apie 03.00 val., prie (duomenys neskelbtini), atsisakydamas vykdyti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 2-ojo bÅ«rio patrulių T.

Å . ir R. V. teisėtus reikalavimus pateikti automobilio „VW Passat“, v/n (duomenys neskelbtini) bei vairuotojo dokumentus, pasitikrinti blaivumÄ , iÅ¡lipti iÅ¡ automobilio, siekdamas iÅ¡trÅ«kti bei iÅ¡vengti sulaikymo panaudojo fizinį smurtÄ , t. y. ne mažiau tris kartus tyčia įspyrė patruliui T. Å . į pilvÄ , taip sukeldamas fizinį skausmÄ , t. y. padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 286 str. Kaltinamasis E. M. kaltu neprisipažino. Jis paaiÅ¡kino, kad įvykio vietoje nebuvo ir konflikte su policijos pareigÅ«nais nedalyvavo.Nukentėjusysis T.

Å . parodė, kad 2012 m. rugsėjo 2 d., dirbo kartu su patruliu R. V.. Apie 02.49 val. iÅ¡ Kauno apskr. VPK buvo gautas praneÅ¡imas, kad (duomenys neskelbtini), triukÅ¡mas. Nuvykus nurodytu adresu jokio triukÅ¡mo nebuvo, apie tai buvo informuotas budėtojas. Jiems važiuojant atgal Liucernų gatve, pastebėjo prieÅ¡ais atvažiuojantį lengvÄ jį automobilį. Minėto automobilio vairuotojas staiga pasuko į deÅ¡inę pusę, sustojo prie Liucernų g. 11 namo, iÅ¡jungė automobilio Å¡viesas. Jie suprato, jog automobilio vairuotojas sustojo todėl, kad pamatė atvažiuojantį tarnybinį automobilį “VW Caddy”.

Jie iÅ¡ karto irgi sustojo Å¡alia (duomenys neskelbtini) namo. IÅ¡lipęs iÅ¡ tarnybinio automobilio nuėjo patikrinti automobilio vairuotojÄ ir dokumentus, kadangi minėto automobilio vairuotojo elgesys jiems sukėlė įtarimÄ . Priėjo prie automobilio vairuotojo, jis į jį nereagavo, todėl pradarė automobilio vairuotojo duris, prisistatė ir pareikalavo pateikti automobilio dokumentus ir vairuotojo pažymėjimÄ . VyriÅ¡kis uždarė duris ir prasidarė automobilio lango stiklÄ . VyriÅ¡kis (vairuotojas) atsisakė pateikti dokumentus, pasakė jam:

„suski, pyzdink iÅ¡ čia ir nieko tu negausi“. Matėsi, jog automobilio vairuotojas yra akivaizdžiai neblaivus, nuo jo sklido alkoholio kvapas. Tada patruliui R. V. garsiai pasakė, jog jis ateitų su alkoholio matuokliu patikrinti vairuotojo blaivumÄ . R. V. su alkoholio matuokliu priėjo prie automobilio vairuotojo ir liepė pÅ«sti į alkoholio matuoklį. Vairuotojas kategoriÅ¡kai atsisakė, įžeidinėjo juos, sakė ,,niekur aÅ¡ nepÅ«siu, dokumentų neduosiu, maÅ¡inos aÅ¡ nevairavau, mes su Å¡eima nusprendėme gamtoje nakvoti ir jau valanda kaip mes miegame, o jÅ«s mus prikėlėte“.

Po jo žodžių pro pravirÄ automobilio langÄ Ä¯kiÅ¡o galvÄ pažiÅ«rėti, kas dar automobilyje yra. Pamatė automobilio gale sėdinčius du mažamečius vaikus ir moterį. Dar kartÄ automobilio vairuotojo buvo papraÅ¡yta pateikti dokumentus ir pÅ«sti į alkoholio matuoklį, tačiau jis dar kartÄ nesutiko, vėl iÅ¡plÅ«do necenzÅ«riniais žodžiais. Tada jis pradarė automobilio ,,VW Passat” vairuotojo dureles, su deÅ¡ine ranka paėmė vairuotojui už kairės rankos plaÅ¡takos ir traukė iÅ¡ automobilio link savęs. Tuo metu iÅ¡ automobilio iÅ¡lipo moteris.

Ji pradėjo jiems trukdyti iÅ¡laipinti vairuotojÄ , t. y. jį ir R. V. stumdė su rankomis, sugriebė už tarnybinės uniformos, jÄ tÄ sė. Tai darydama moteris garsiai Å¡aukė, rėkė, kad jie eitų iÅ¡ čia, paleistų jos vyrÄ ir pan. Vyras irgi garsiai Å¡aukė, plÅ«dosi necenzÅ«riniais žodžiais, sakė, jog nelįstų prie jo žmonos. Moteris ir vyras į jų perspėjimus nutraukti neteisėtus veiksmus nereagavo. Vaikai, kurie sėdėjo ant automobilio galinės sėdynės, pradėjo verkti, prašė mamos, kad ji sugrįžtų į automobilį pas juos, o vairuotojui pasakė:

„Tėti, duok dokumentus“. Dar kartÄ vairuotojo papraÅ¡ius iÅ¡lipti iÅ¡ automobilio jis nesutiko. Tada kartu su R. V. sugriebė vairuotojui už rankų ir už virÅ¡utinių rÅ«bų ir jį bandė iÅ¡traukti iÅ¡ automobilio. Tada vyras jam kojomis įspyrė į pilvÄ . Ä®spyrė ne mažiau 3 kartų. Jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Tada jis vairuotojÄ sugriebė už jo kojų, o R. V. ties pečiais ir taip vyrÄ iÅ¡tempė iÅ¡ automobilio. Vairuotojui į akis buvo papurkÅ¡ta dujų, nes jis bandė pasprukti nuo jų, muistėsi, grasino su jais susidoroti.

VisÄ tÄ laikÄ Å¡alia buvo D. M., kuri trukdė iÅ¡ automobilio iÅ¡laipinti vairuotojÄ . Tada prie jų atėjo moteris ir vyras, jie buvo pažįstami, vadino vienas kitÄ vardais. Tuo metu iÅ¡ automobilio iÅ¡lipo vaikai. Atėjusi moteris priėjo prie vaikų, o atėjęs vyras bandė taikiai iÅ¡spręsti konfliktÄ , tramdė, ramino M.. Vairuotojas nesutiko sėstis į tarnybinį automobilį. Tada jis iÅ¡sitraukė antrankius, kuriuos norėjo uždėti E. M., tačiau tarp jų atsistojo D. M., o jos vyras pasinaudodamas proga iÅ¡ įvykio vietos pabėgo.

Vėliau atvykęs kitas policijos ekipažas, kuris D. M. iÅ¡vežė į Santakos PK. Po to jie nuvažiavo į Santakos PK, kur buvo nuvežta D. M.. Duomenų bazėje pažiÅ«rėję D. M. vyro asmens nuotraukÄ , suprato, jog automobilį vairavo, blaivumÄ nustatyti vengė ir iÅ¡ įvykio vietos pasiÅ¡alino E. M., gim. (duomenys neskelbtini). Nuo smÅ«gio į pilvÄ jam kelias dienas skaudėjo pilvÄ , pykino, jautė diskomfortÄ . Padarytus sužalojimus gydėsi namie, jie darbui netrukdė, todėl pas gydytojus nesikreipė.

Pas teismo med. ekspertus nesikreipė. Automobilį “VW Passat” tikrai vairavo E. M..Nukentėjusysis R. V. parodė analogiÅ¡kai kaip ir T. Å .. Bendraujant įvykio vietoje su atėjusiu vyru, jis vairuotojÄ vadino Eugenijumi, vaikai sakė „tėti“, Daiva jį vadino savo vyru, o vairuotojas D. vadino žmona. Patikrinę D. anketinius duomenis ir iÅ¡ konflikto metu vykusių kalbų suprato, jog automobilį vairavo ir iÅ¡ įvykio vietos pasiÅ¡alino bei blaivumÄ nustatyti vengė E. M., gim. (duomenys neskelbtini).

Jam jokie kÅ«no sužalojimai nebuvo padaryti, fizinis skausmas nebuvo sukeltas.Liudytojas R. B. parodė, kad 2012 m. rugsėjo 2 d., dirbant radijo Å¡aukiniu „462“, kartu su vyr. patruliu D. M. ir mobilaus bÅ«rio specialistu Ž. S. apie 3.25 val., per radijo ryšį iÅ¡girdo, jog ekipažui „423“ Liucernų g. reikalinga pagalba. Nuvykus į vietÄ , pastebėjo, tarnybinį automobilį, prieÅ¡ juos stovintį automobilį “VW Passat”, v/n (duomenys neskelbtini). Prie tarnybinio automobilio stovėjo moteris, Å¡alia jos stovėjo policijos pareigÅ«nai.

Šalia jų dar buvo vienas vyras. Moteris buvo akivaizdžiai neblaivi, garsiai rėkė, šūkavo apie jos pažeistas teises, kad policijos pareigūnai neteisūs ir pan. Kolegos paaiškino, jog “Passat” automobilio vairuotojas pamatęs tarnybinį automobilį sustojo prie (duomenys neskelbtini) namo. Iš automobilio išlipo minėta moteris ir pradėjo šaukti ant kolegų, stumdyti juos. Vienam kolegai suplėšė tarnybinių marškinėlių antpetį, prasegė tarnybinės liemenės antpetį.

Kolegos taip pat nurodė, kad bandant nuraminti ir sutramdyti moteriÅ¡kę, automobilio “VW Passat” vairuotojas pabėgo. Minėjo, jog vairuotojas buvo akivaizdžiai neblaivus, jis irgi vienam policijos pareigÅ«nui pasiprieÅ¡ino, t. y. įspyrė į pilvÄ . Kolegos paprašė nuvežti moterį į Santakos PK, kol jie baigs forminti įvykį, sakė, jog ji jiems prieÅ¡inosi. Moters buvo papraÅ¡yta prieiti prie tarnybinio automobilio, tačiau ji kategoriÅ¡kai atsisakė tai daryti, toliau rėkė, Å¡Å«kavo.

Dar kelis kartus moteriÅ¡kės buvo papraÅ¡yta eiti iki jų tarnybinio automobilio, tačiau ji kategoriÅ¡kai atsisakė tai daryti. Moterį įspėjo, jog jeigu ji nevykdys teisėtų reikalavimų, bus panaudota jėga. Moteris toliau rėkė, Å¡Å«kavo, kategoriÅ¡kai atsisakė vykdyti jų reikalavimus. Pasodinus moterį į tarnybinį automobilį, prie jų atėjo dar vienas vyras. Jo paklausė, ar jis žino ir pažįsta “VW Passat” vairuotojÄ . Jis pasakė, jog žino jį. Vyras paaiÅ¡kino ir parodė, kurioje pusėje gyvena vairuotojas.

Moteriai buvo uždėti antrankiai ir ji buvo pristatyta į Santakos PK, kuri save pasivadino D. M., gim. (duomenys neskelbtini).AnalogiÅ¡kai parodė ir liudytojas Ž. S..Liudytojas R. J. parodė, kad 2012 m. rugsėjo 2 d. apie 2.30 val. iÅ¡girdo triukÅ¡mÄ . Nuėjęs prie lango pamatė, jog prie kaimynų kiemo, (duomenys neskelbtini), stovi automobilis “Passat”, kuris priklauso E.. Kieme stovėjo 3 vyriÅ¡kiai: D. P., E. ir T.. Juos žino iÅ¡ matymo, jie gyvena (duomenys neskelbtini) mikrorajone, netoli jo namų.

IÅ¡ jų elgesio suprato, kad jie yra apsvaigę nuo alkoholio, garsiai Å¡nekėjosi, leido muzikÄ , juokėsi. Paskambino į policijÄ ir pranešė, jog (duomenys neskelbtini), girdisi triukÅ¡mas. Toliau pro langÄ stebėjo, kas vyksta. IÅ¡girdo, jog automobilis su įjungta muzika, nuvažiuoja. Netrukus iÅ¡ viso negirdėjo muzikos, iÅ¡girdo, kad kažkoks automobilis atvažiavo. Pamatė, jog prie (duomenys neskelbtini) namo stovi policijos pareigÅ«nų automobilis. Policijos pareigÅ«nai apsidairė ir iÅ¡važiavo.

Nuėjo nuo lango, tada iÅ¡girdo, kad jų automobilis sustojo. Nuėjęs prie kito lango pamatė, jog (duomenys neskelbtini) namo, stovi policijos pareigÅ«nų automobilis, o E. “Passat” automobilis įsukęs link (duomenys neskelbtini) kiemo, tačiau į kiemo vidų neįvažiavęs. Buvo tamsu, policijos pareigÅ«nų automobilio Å¡viesos žibintai buvo įjungti. Policijos pareigÅ«nai priėjo prie automobilio. KÄ jie kalbėjo, negirdėjo. Netrukus iÅ¡ automobilio iÅ¡lipo E. žmona. JÄ atpažino iÅ¡ balso, kÅ«no sudėjimo.

IÅ¡lipus iÅ¡ automobilio ji pradėjo rėkti, Å¡aukti, kad jie nieko nedarė, kad niekur nevažiavo. Vienas iÅ¡ policijos pareigÅ«nų stovėjo Å¡alia vairuotojo durelių, o kitas policijos pareigÅ«nas liepė jai sėstis į automobilį. Tačiau ji jo neklausė. Ä®vyko sÄ myÅ¡is, konfliktas, moteriÅ¡kė garsiai, Å¡aukė, du vaikai verkė, girdėjo, kaip E. Å¡aukė, „nelįskite prie žmonos, mes nieko nedarėm“. Netrukus prie automobilio lauke atsidÅ«rė E.. Nematė, ar jis pats iÅ¡lipo ar jį policijos pareigÅ«nai iÅ¡tempė.

Policijos pareigÅ«nai vis ramino moteriÅ¡kę, liepė sėstis į automobilį. Kai Eugenijus buvo lauke, įvyko susistumdymas, matė, kaip žmona stumdė policijos pareigÅ«nus. KÄ darė Eugenijus, nematė. Netrukus prie automobilio atėjo Tomas su savo žmona. Jo žmona pasiėmė E. vaikus ir nuėjo į savo namus. Kažkuriuo momentu pamatė, jog nėra prie automobilio E.. Jis dingo tada, kai T. su žmona atėjo prie automobilio. Pamatė, jog atvažiavo dar vienas policijos pareigÅ«nų automobilis.

Nuėjo į įvykio vietÄ ir policijos pareigÅ«nams paaiÅ¡kino, jog tikrai Eugenijui priklauso automobilis “Passat” ir, kad jie tikrai važiavo. Nuėjęs prie policijos pareigÅ«nų patvirtino, kad pažįsta M. ir parodė, kur jie gyvena. VisÄ tÄ laikÄ buvo T., jis jam pagrasino, jog ateis jo eilė, ko jis čia kiÅ¡asi. Pradėjo jį kaltinti, kad iÅ¡kvietė policijos pareigÅ«nus. T. prašė policijos pareigÅ«nų paleisti E. žmonÄ . Policijos pareigÅ«nai moteriÅ¡kę iÅ¡vežė, o kitas policijos ekipažas pasiliko.Liudytojas T.

P. parodė, kad 2012 m. rugsėjo 2 d. buvo savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Kartu su žmona miegojo. Ä® žmonos mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ paskambino D.. Žmona jam pasakė, jog eina pasiimti D. vaikų. Jis apsirengė, girdėjosi triukÅ¡mas. Žmona grįžo su D. vaikais. Jis tada išėjo į laukÄ pažiÅ«rėti, kas vyksta. Netoli (duomenys neskelbtini) pamatė policijos pareigÅ«nų automobilį, D. automobilį “VW Passat”. Netoli policijos pareigÅ«nų automobilio stovėjo du policijos pareigÅ«nai, Å¡alia jų Daiva, jie jÄ laikė už rankų ties pečiais.

Policijos pareigÅ«nai sakė D. sėstis į automobilį, ji nenorėjo, klausė už kÄ . Jis taip pat klausė, kodėl jÄ nori iÅ¡vežti, policijos pareigÅ«nai jam pasakė, kad ji jiems pasiprieÅ¡ino. Policijos pareigÅ«nai visaip bandė DaivÄ Ä¯laipinti į automobilį, tačiau jiems nepavyko, ji muistėsi, prieÅ¡inosi tam, vis kartojo, kad nenori, nelips. Maždaug už 30 min. atvažiavo kitas policijos ekipažas, netrukus atėjo kaimynas R.. Jis su juo kalbėjosi. Kur tÄ naktį buvo E. M., jis nežino, įvykio vietoje jo nebuvo.Liudytojas D.

P. parodė, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. vakare buvo su Å¡eima savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Apie 19-20 val. į svečius buvo atvažiavusi jo sesuo I. P. su savo vyru. TÄ vakarÄ su D. ir E. M. nebuvo susitikęs, kur jie buvo, kÄ jie veikė nežino, pas jį namie svečiuose jie nebuvo nei rugsėjo 1 d., nei rugsėjo 2 d. Naktį iÅ¡ rugsėjo 1 į rugsėjo 2 d. buvo namuose. Miegojo, negirdėjo jokio triukÅ¡mo. KitÄ dienÄ jam sesuo pasakė, kad naktį buvo atvažiavusi policija, iÅ¡sivežė M. automobilį.

Sesuo M. vaikus parsivedė namo. Jis nesidomėjo, kas iÅ¡ tikrųjų ten įvyko, o sesuo jam daugiau nieko ir nepasakojo. Žino, kad M. minėtu laiku pykosi, jų santykiai buvo blogi. Jie visi nesugyvena su kaimynu R. J., todėl mano, kad pastarasis gali juos, tame tarpe ir E. M., apkalbėti.Liudytoja D. M. parodė, kad jos vyro E. M. minėtÄ naktį automobilyje “WV Passat” nebuvo. Automobilį vairavo ir iÅ¡ įvykio vietos pabėgo jos pažįstamas vardu Marius.IÅ¡ 2012-10-10 apžiÅ«ros protokolo matyti, kad apžiÅ«rėta įvykio vieta, adresu (duomenys neskelbtini) (t.1, b. l.11-13).IÅ¡ 2012-12-07 asmens parodymų atpažinti pagal nuotraukÄ protokolo matyti, kad nukentėjusysis R.

V. atpažįsta E. M., kaip jam pasiprieÅ¡inusį asmenį (t. 1, b. l. 77-78).IÅ¡ 2012-12-07 asmens parodymų atpažinti pagal nuotraukÄ protokolo matyti, kad T. Å . atpažįsta E. M. kaip jam pasiprieÅ¡inusį asmenį (t. 1, b. l. 79-80).IÅ¡ 2013-02-06 asmens parodymų atpažinti protokolo matyti, kad nukentėjusysis T. Å . atpažįsta E. M. kaip jam pasiprieÅ¡inusį asmenį (t.1, 107-108, 109-110).IÅ¡ 2013-02-06 asmens parodymų atpažinti protokolo matyti, kad R. V. atpažįsta E. M. kaip jam pasiprieÅ¡inusį asmenį (t. 1, b. l. 92-93, 94).Nors E. M. kaltu neprisipažino, tačiau jo kaltę patvirtina byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma.             Kaltinamasis kaltinamas pasiprieÅ¡inimu valstybės tarnautojui, kadangi jis, pasiprieÅ¡indamas policijos pareigÅ«nams, jo sulaikymo metu tyčia panaudojo fizinį smurtÄ vieno iÅ¡ jų atžvilgiu, t. y.

T. Å .. Kauno apylinkės teismas savo nuosprendį, kuriuo E. M. iÅ¡teisintas pagal BK 286 str. nepadarius veikos, turinčios Å¡io nusikaltimo požymių, motyvavo tuo, kad negalima vienareikÅ¡miÅ¡kai teigti, jog E. M. sÄ moningai siekė suduoti smÅ«gius pareigÅ«nui T. Å .. Teismas laiko, kad E. M. nukentėjusiajam T. Å . įspyrė nesiekdamas jį sužaloti, o intensyviai kojomis spardėsi, nenorėdamas, kad pareigÅ«nas jį sugriebęs už kojų iÅ¡trauktų iÅ¡ automobilio. Nukentėjusiajam sveikatos nesutrikdė, o E. M. veiksmai nebuvo tokio pobÅ«džio ir intensyvumo, kad užtrauktų baudžiamÄ jÄ atsakomybę.

Pagal BK 286 str. atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtÄ pasiprieÅ¡ino valstybės tarnautojui ar kitam vieÅ¡ojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 str. dispozicija aiÅ¡kiai įvardija Å¡ios nusikalstamos veikos padarymo bÅ«dÄ : fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 str. prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmÄ ar nežymų sveikatos sutrikdymÄ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218/2014, 2K-467/2014), o pasiprieÅ¡inimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas.

PasiprieÅ¡inimas gali pasireikÅ¡ti valstybės tarnautojo ar vieÅ¡ojo administravimo subjekto muÅ¡imu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dÅ«rimu peiliu, Å¡aunamojo ginklo panaudojimu prieÅ¡ jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinė nutartis Nr. 2K-69-976/2015). Teismas pažymi, kad BK 286 str. numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtÄ , prieÅ¡inasi valstybės tarnautojui ar kitam vieÅ¡ojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti.

Kartu pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas įvertinus ne vien tik paties kaltininko parodymus, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų pobÅ«dį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymÄ ir kokių padarinių Å¡ia veika buvo siekiama, bet taip pat tiriant bei vertinant ir iÅ¡orinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobÅ«dį, intensyvumÄ , bÅ«dÄ , pastangas juos padarant, situacijÄ , kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.

Taigi, apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama tiek pagal kaltininko elgesį, tiek pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.Tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje, tiek nagrinėjant apeliacinį skundÄ E. M. neigė dalyvavęs ir atlikęs neteisėtus veiksmus prieÅ¡ nukentėjusįjį T. Å .. Tai, kad nusikaltimo subjektas – E. M. padarė neteisėtus veiksmus, kurie užtraukė jam baudžiamÄ jÄ atsakomybę, patvirtina nukentėjusiųjų T.

Å . ir R. V. parodymai, kur apklausiant teismui Å¡iuos asmenis, buvo nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 2 d., apie 03.00 val., prie Liucernų g. 11 namo, Kaune buvo tikrinamas VW Passat markės automobilis, kuris pareigÅ«nų buvo pastebėtas važiuojantis, tačiau pamačius policijos automobilį, sustojo ir iÅ¡jungė Å¡viesas, kas sukėlė policijos pareigÅ«nams įtarimus. PareigÅ«nai, vykdydami darbines funkcijas, siekė patikrinti automobilio vairuotojÄ ir dokumentus, tačiau vairuotojas Å¡ių reikalavimų nevykdė, todėl buvo imtasi priemonių jį iÅ¡laipinti iÅ¡ automobilio.

Nors kaltinamasis neigia dalyvavęs nusikaltime ir atlikęs neteisėtus veiksmus, tačiau tokie jo parodymai prieÅ¡tarauja bylos aplinkybėms. Analizuojant bylos medžiagÄ matyti, kad vairuotojui atpažinti ir jo tapatybei nustatyti buvo atlikti procesiniai veiksmai numatyti BPK 192 str. Jų teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas prokuroro, kadangi kaltinamasis su jais nesutiko. E. M. nurodyti skundo argumentai Å¡iuo aspektu vertintini kaip nepagrįsti, kadangi iÅ¡keltos abejonės buvo paneigtos prokuroro sprendime nurodytais motyvais.

IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad nėra duomenų, jog nukentėjusieji, prieÅ¡ atliekant procesinius veiksmus – E. M. atpažinimÄ tiek pagal nuotraukas, tiek gyvai, buvo matę kaltinamÄ jį policijos įstaigoje. Kilus abejonėms kaltinamasis turėjo procesines galimybes galimai neteisėtus sprendimus skųsti aukÅ¡tesniajam prokurorui, tačiau tokių skundų nebuvo gauta. Apeliacinis teismas BPK pažeidimų taip pat nenustatė. Subjekto nustatymo procese įvertinti ir netiesioginiai bylos įrodymai kaip kad liudytojo R.

B., Ž. S. bei R. J. parodymai. Kitokių iÅ¡vadų nedaro ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kurios nuomone, nusikaltimÄ padarė bÅ«tent kaltinamasis E. M.. Liudytojos D. M. parodymai, kad tÄ vakarÄ automobilyje E. M. nebuvo ir automobilyje kartu su ja buvo jos pažįstamas vyras vardu Marius, atmestini vertinant juos kritiÅ¡kai. Sutinkant su pirmos instancijos teismo vertinimu dėl nukentėjusiųjų T. Å . ir R. V. parodymų patikimumo ir objektyvumo, kur buvo teigiama, kad įvykio metu vairuotojas ir moteris (D.

M.) vienas kitÄ vadino vyru, žmona, vardais, o nesant byloje įrodymų dėl minėtų policijos pareigÅ«nų suinteresuotumo bylos baigtimi, jų parodymai vertinami kaip patikimi, kuriuos patvirtina ir kita bylos medžiaga. Tai, kad įvykio metu dalyvavo bÅ«tent kaltinamasis patvirtina ir liudytojas R. J., kuris duodamas teisme parodymus nurodė, jog 2012 m. rugsėjo 2 d. apie 2.30 val. iÅ¡girdo triukÅ¡mÄ . Nuėjęs prie lango pamatė, jog prie kaimynų kiemo, (duomenys neskelbtini), stovi automobilis “Passat”, kuris priklauso E..

Kieme stovėjo 3 vyriÅ¡kiai: D. P., E. ir T.. Kol pareigÅ«nai atvažiavo, tai automobilis spėjo nuvažiuoti, tačiau nuėjęs prie kito lango pamatė, jog (duomenys neskelbtini) namo, stovi policijos pareigÅ«nų automobilis, o E. “Passat” automobilis įsukęs link (duomenys neskelbtini) namo kiemo. Mate kaip iÅ¡ automobilio iÅ¡lipo kaltinamojo žmona, o E. M. Å¡aukė, kad nelystų prie jo žmonos ir netrukus prie automobilio atsirado ir pats kaltinamasis. Aptartų ir iÅ¡analizuotų bylos aplinkybių pagrindu darytina iÅ¡vada, kad bÅ«tent E. M., kaip nusikalstamos veikos subjektas, dalyvavo atliekant neteisėtus veiksmus, t. y. pasiprieÅ¡ino valstybės tarnautojui panaudodamas prieÅ¡ jį fizinį smurtÄ .Kaip jau buvo minėta, pasiprieÅ¡inimas valstybės tarnautojui ar vieÅ¡ojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, numatytas BK 286 str., pagal objektyviuosius nusikaltimo požymius pasireiÅ¡kia aktyviais veiksmais.

Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais:

1) jis turi bÅ«ti padaromas panaudojant fizinį smurtÄ arba 2) grasinant tuoj pat jį panaudoti. Å io nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai prieÅ¡indamasis valstybės tarnautojui ar vieÅ¡ojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtÄ arba grasina tuoj pat jį panaudoti.Pirmos instancijos teismas priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį pripažino, kad iÅ¡ byloje esančių įrodymų matyti, kad E. M. nepakluso pareigÅ«nų teisėtiems nurodymams ir jų nevykdė bei nepateikė dokumentų, pareigÅ«no atžvilgiu panaudojo fizinį smurtÄ , tačiau atsižvelgė į E. M. atliktus veiksmus, jų pobÅ«dį, intensyvumÄ , bÅ«dÄ , pastangas juos padarant, situacijÄ , kuriai esant Å¡ie veiksmai buvo padaryti, bei į konflikto prigimtį ir padarė iÅ¡vadÄ , kad negalima vienareikÅ¡miÅ¡kai teigti, jog kaltinamasis sÄ moningai siekė sužaloti pareigÅ«nÄ .

Taip pat pirmos instancijos teismas konstatavo, kad E. M. veiksmai galėtų bÅ«ti vertinami, kaip turintys administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse, požymių. Å iuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BK 286 straipsnio dispozicija aiÅ¡kiai įvardija Å¡ios nusikalstamos veikos padarymo bÅ«dÄ : fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti, o ATPK 187 straipsnio 1 dalis pasiprieÅ¡inimo bÅ«do nenurodo. Taigi paprastai bÅ«tent veikos padarymo bÅ«das, t. y. tyčinis fizinio smurto panaudojimas ar grasinimas tuoj pat jį panaudoti, teismų vertinamas kaip lemiantis didesnį veikos pavojingumÄ ir yra tas kriterijus, kuris leidžia atriboti baudžiamÄ jÄ ir administracinę atsakomybę už pasiprieÅ¡inimÄ valstybės tarnautojui ar vieÅ¡ojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui.

Kasacinio teismo nutartyse laikomasi pozicijos, kad ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai yra tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė, t. y. kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-298/2009, 2K-218/2014, 2K-441-976/2015).Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad nukentėjusieji T.

Å . ir R. V. yra policijos pareigÅ«nai, kurie 2012 m. rugsėjo 2 d. apie 03.00 val., prie (duomenys neskelbtini), įtardami, kad automobilį galimai vairuoja neblaivus asmuo, nutarė jį patikrinti. Už automobilio vairo sėdėjo kaltinamasis, kurio buvo pareikalauta pateikti dokumentus bei pasitikrinti blaivumÄ . Jam nesutikus tai buvo pareikalauta padaryti pakartotinai, tačiau ir tuomet E. M. atsisakė vykdyti teisėtus pareigÅ«no reikalavimus. Nesutikus pasitikrinti blaivumo ir pateikti dokumentus, E. M. buvo papraÅ¡yta du kartus iÅ¡lipti iÅ¡ automobilio, tačiau jam nevykdant ir Å¡ių reikalavimų buvo imtasi priemonių vairuotojÄ iÅ¡laipinti iÅ¡ automobilio, t. y. nukentėjusieji T.

Å . ir R. V. sugriebė vairuotojui už rankų ir už virÅ¡utinių rÅ«bų bei jį bandė iÅ¡traukti iÅ¡ automobilio. Tada vyras nukentėjusiajam T. Å . kojomis įspyrė į pilvÄ ne mažiau 3 kartų. Tai patvirtina nukentėjusysis R. V., kuris tiesiogiai matė spyrius bei liudytojais apklausti R. B. bei Ž. S., kurie atskubėjo į pagalbÄ policijos pareigÅ«nams ir iÅ¡ jų sužinojo apie pasiprieÅ¡inimÄ policijos pareigÅ«nui panaudojant fizinį smurtÄ . Ä®vertinus visa tai, neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusiesiems, atliekant tarnybines funkcijas, veikiant teisėtai, t. y. bandant sulaikyti kaltinamÄ jį, E. M. elgėsi netinkamai, įžeidinėjo ir naudojo necenzÅ«rinius žodžius pareigÅ«nų atžvilgiu, kas paskui peraugo į fizinį smurtÄ kai tik jį bandė iÅ¡laipinti iÅ¡ automobilio.

Nustatytų aplinkybių pagrindu, atsižvelgiant į neteisėtų veiksmų kryptingumÄ , aiÅ¡kų suvokimÄ , kad jis prieÅ¡inasi pareigÅ«nams, tuo tikslu panaudodamas ir fizinį smurtÄ bei norÄ taip veikti, kas sudaro pagrindÄ konstatuoti, kad nustatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visuma užtraukia E. M. atžvilgiu baudžiamÄ jÄ atsakomybę. BÅ«tinasis nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 str., kvalifikacijos požymis – fizinio smurto panaudojimas, Å¡ioje byloje akivaizdus ir neginčytinas.

Nukentėjusysis T. Å . patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu pirmos instancijos teisme, kad nuo spyrių pajuto fizinį skausmÄ , pilvÄ skaudėjo kelias dienas, pykino ir sužalojimus gydėsi namuose, pas gydytojus pagalbos nesikreipė. Taigi byloje nustačius esminį nusikaltimo numatyto BK 286 straipsnyje sudėties požymį - fizinio smurto panaudojimÄ â€“ nėra teisinio pagrindo kaltininko veiksmus kvalifikuoti kitaip nei nusikalstamÄ veikÄ .Sutinkant su prokuroro skundo argumentu, kas prieÅ¡ingai nurodyta pirmos instancijos teismo nuosprendyje, byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad kaltinamasis, nenorėdamas jog jį iÅ¡trauktų iÅ¡ automobilio, intensyviai kojomis spardėsi, nesiekdamas sužaloti policijos pareigÅ«no T.

Å .. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, bylos duomenimis nustatytas fizinio smurto panaudojimas buvo tyčinis, kaltinamasis suvokė, kad nevykdo policijos pareigÅ«nų reikalavimų pasitikrinti blaivumÄ bei pateikti dokumentus, be to nevykdė du kartus iÅ¡reikÅ¡tų pareigÅ«nų reikalavimų iÅ¡lipti iÅ¡ automobilio ir vengdamas sulaikymo sÄ moningai spyrė kelis kartus valstybės tarnautojui (T. Å .) į pilvo sritį, sukeldamas jam fizinį skausmÄ , kurį nukentėjusysis kentė kelias dienas.

Netikėti šių nukentėjusiųjų parodymais pagrindo nėra, nes jie yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštaraujantys, patvirtinti liudytojų R. B., Ž. S. bei R. J. parodymais, kurie atitinkama bylos faktines aplinkybes. Taip pat byloje nenustatytas įvykyje dalyvavusių abiejų nukentėjusiųjų ir vėliau atvykusių dar dviejų pareigūnų (R. B. ir Ž. S.) siekis apkalbėti E. M.. Apeliantas E. M. nesutinka su teismo nuosprendžiu, kadangi teismas nesivadovavo D. M. ir T. P. parodymais, o liudytojo R.

J. parodymai yra nepagrįsti, nes jis turi pagrindÄ apkalbėti D. P., T. P. ir jų aplinkÄ . Apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs baudžiamÄ jÄ bylÄ apeliacine tvarka ir dar kartÄ patikrinęs įrodymus vertinimo aspektu, konstatuoja, kad nors ir pirmos instancijos teismas priėmė netinkamÄ sprendimÄ E. M. atžvilgiu, tačiau vertindamas D. M., T. P. ir D. P. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus juos įvertino tinkamai ir pagrįstai jais nesivadovavo. AukÅ¡tesnysis teismas E. M. kaltę grindžia, jo nuomone, objektyviais ir faktines bylos aplinkybes atitinkančiais įrodymais, tačiau minėtų aplinkybių, nagrinėjamu atveju, liudytojos D.

M. parodymai neatitinka, kadangi ji kaip ir kaltinamasis neigia, kad įvykio vietoje buvo E. M. kuris pasipriešino nukentėjusiajam, jos parodymai prieštaringi kitų pareigūnų duotiems parodymams, kurie nurodė, jog įvykio metu buvo vairuotojas vadinamas Eugenijaus vardu, be to jos toks elgesys vertinamas kaip siekis padėti E. M. išvengti kilusios atsakomybės. Pirmos instancijos teisme apklaustų liudytojais T. P. ir D. P. parodymai įvertinti kritiškai, nurodant kad jie nėra objektyvūs, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, vertinami kaip siekis padėti E. M..

Teismo nuomone, pirmos instancijos teismas Å¡ioje dalyje tinkamai įvertino ir Å¡ių liudytojų parodymų patikimumÄ , o nustatinėjant objektyviÄ tiesÄ nagrinėjamojoje byloje, vertinti juos kitaip nei kritiÅ¡kai nėra pagrindo. Kaip nustatyta BPK 20 str. 5 d., įrodymų vertinimas baudžiamojoje byloje ir jais pagrįstų iÅ¡vadų darymas yra teismo prerogatyva. Pagal Å¡iÄ normÄ teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Atkreiptinas kaltinamojo dėmesys į tai, kad teismo proceso dalyvių manymas, jog įrodymai turėtų bÅ«ti vertinami kitaip, savaime nerodo BPK 20 str. 5 d. pažeidimo. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne prielaidomis, o patikimais įrodymais, kurie turi bÅ«ti neprieÅ¡taringi, nuoseklÅ«s, tarpusavyje susiję ir iÅ¡ jų analizės turi logiÅ¡kai iÅ¡plaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios iÅ¡vados.Apeliaciniame skunde E. M. teigė, kad draudžiama asmenį bausti antrÄ kartÄ už tÄ pačiÄ veikÄ .

Principas non bis in idem pažodine prasme reiÅ¡kia, kad asmuo negali bÅ«ti baudžiamas pakartotinai už tÄ patį pažeidimÄ . Platesne procesine prasme – asmuo negali bÅ«ti persekiojamas dėl to paties pažeidimo pakartotinai, jei pirmajame procese buvo priimtas galutinis sprendimas (iÅ¡skyrus atvejus dėl naujai paaiÅ¡kėjusių aplinkybių). Šį principÄ Lietuvos nacionaliniu lygmeniu įtvirtina Konstitucijos 31 str. 5 d., BK 2 str. 6 d., 8 str. 2 d. 3 p., 91 str. 3 d. 7 p. ir kai kurios kitos nuostatos, o tarptautiniu lygmeniu – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 4 str.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad non bis in idem principas turi bÅ«ti aiÅ¡kinamas kaip žmogaus persekiojimo ar teisminio proceso dėl antro pažeidimo draudimas, jei jis pradedamas dėl tų pačių arba labai panaÅ¡ių faktų, neatskiriamai susijusių su tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad non bis in idem principo įtvirtinimo tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimÄ už tÄ pačiÄ veikÄ , dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimÄ , kad administracinės teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobÅ«džio, o pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-167-788/2015).Analizuojamu atveju dvigubo nubaudimo principas (non bis in idem) nebuvo pažeistas.

TokiÄ iÅ¡vadÄ teisėjų kolegija grindžia tuo, kad pirmos instancijos teismas priėmė procesinį sprendimÄ iÅ¡teisinti kaltinamÄ jį BK 286 str. prasme, tačiau minėtas sprendimas buvo apskųstas apeliacine ir kasacine tvarka, todėl nėra pagrindo jį vertinti kaip galutinį ir įsiteisėjusį, nes procesas vis dar buvo neužbaigtas. Be to iniciavus administracinę teisenÄ iÅ¡ bylos duomenų matyti, kad siekiant įvertinti E. M. veiksmus, pasibaigus nuobaudos skyrimo terminams (ATPK 35 str.) administracinis procesas bei teisena buvo nutraukta.

Nors administracinio teisės pažeidimo protokolas kaltinamajam ir surašytas, tačiau administracinė nuobauda nepaskirta. Tai reiškia, jog E. M. nubaustas nebuvo. Šių aplinkybių visete darytina išvada, kad kaltinamojo atžvilgiu non bis in idem principas nebuvo pažeistas. Atsižvelgiant į byloje esančius ir apeliacinės instancijos teismo iš naujo įvertintus įrodymus, liudytojų parodymus, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo ir ATPK 187 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo atribojimo, įvertinus tai, kad priešinantis pareigūno T.

Å . atžvilgiu tyčia buvo panaudotas fizinis smurtas, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad E. M. veiksmuose yra visi nusikaltimo numatyto BK 286 straipsnyje sudėties požymiai.Teisėjų kolegija, skirdama bausmę E. M., atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje – į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

E. M. padarė tyčinį baigtÄ nesunkų nusikaltimÄ . Kaltę neigia. Jis anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, priklausomybės ligų centre bei VÅ¡Ä® Respublikinės Kauno ligoninės padalinio Psichiatrijos ligoninėje neregistruotas, dirbantis. Jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Ä®vertinus visas Å¡ias bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes, apygardos teismas sprendžia, kad E. M. skirtina nusikaltimo sankcijoje numatyta bausmė – bauda, nes asmeniui, pirmÄ kartÄ teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimÄ , teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (BK 55 str.), o atsižvelgus į jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimÄ , į nusikalstamos veikos aplinkybes ir pasekmes, pripažintina, kad E. M. skirtina bauda, kurios dydis mažesnis už baudžiamajame įstatyme (BK 47 str. 3 d. 2 p.) už nesunkius nusikaltimus numatytÄ skiriamos baudos vidurkį.

Tokios rūšies ir dydžio bausmė, manytina, yra tinkama pasiekti bausmės tikslus.E. M. 2013 m. rugpjūčio 13 d. nutarimais paskirtos kardomosios priemonės - rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje (t.1, b. l. 144, 145), panaikintinos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio, 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi n u s p r e n d ž i a :

E. M. apeliacinį skundÄ atmesti.Kauno apygardos prokuratÅ«ros prokuroro apeliacinį skundÄ patenkinti.Panaikinti 2014 m. rugsėjo 29 d. Kauno apylinkės teismo iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį:E. M. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnį ir skirti jam 90 MGL (3389,40 Eur) baudÄ .KardomÄ sias priemones E. M. – raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti ir įpareigojimÄ periodiÅ¡kai registruotis policijos įstaigoje panaikinti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                          Algirdas Remeika  Ramūnas Antanavičius  Danguolė Šiugždinytė