2021-05-26 Nr. AB-11698-3-62-3-01323-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-269-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01323-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kauno TI nuo 2016 m. balandžio 8 d. iki 2018 m. sausio 11 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno TI buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose jam teko mažesnis plotas, nei teisės aktuose numatyta minimali norma. Kamerose itin garsiai veikė ventiliacija, be to, per tamsintus langus nepatekdavo dienos šviesa. Tualetas neturėjo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos. Gultai buvo dviejų aukštų ir nebuvo kopėtėlių į antrą lovos aukštą. Iškvietimo mygtukai kamerose neveikė arba veikė netinkamai, o dušuose jų nebuvo. Pareiškėjas teigė, kad vienos valandos per parą pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo pakankama. Kamerose buvo drėgna, nes ne visada veikė ventiliacija, dirbtinis apšvietimas buvo per stiprus, buvo pilna vorų. Maistą atnešdavo tiesiai į kamerą, kol padalindavo jis atšaldavo, maistą dalindavo be higieninių pirštinių. Pareiškėjas kalinimo sąlygas vertino kaip kankinančias, nežmoniškas, pažeidžiančias teisės aktus. Pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią emocine depresija, dirglumu, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, orumo pažeminimu ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Kauno TI nurodė, kad pagal nacionalinius teisės aktus, minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjui minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo užtikrinta 89 paras. Ploto trūkumas buvo nežymus, todėl negali būti pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Kauno TI ėmėsi priemonių ventiliacijos skleidžiamam garsui sumažinti, po to, kai kameroje Nr. 234 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) specialistai nustatė per aukštą garso slėgio lygį.

Langų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, o dieninės šviesos koeficiento teisės aktai nereglamentuoja. Tualetai kamerose įrengti atskirose kabinose, todėl užtikrino privatumą. Pareiškėjas turėjo teisę kamerą išvėdinti per atvirą langą, be to, jose veikė ir mechaninė ventiliacija. Reikalavimo įrengti lovų kopėtėles teisės aktai nenumato. Visose Kauno TI kamerose įrengti aliarminiai pareigūnų iškvietimo mygtukai, kurie veikia, jokie teisės aktai nenumato tardymo izoliatoriuose įrengtuose dušuose įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukus.

Kameros reguliariai tikrinamos visuomenės sveikatos centrų, tačiau pažeidimų, susijusių su netinkamu kamerų vėdinimu, nebuvo nustatoma. Kamerose langai atsidaro arba yra orlaidės, veikia mechaninė ventiliacijos sistema. Kameras prižiūri patys jose gyvenantys asmenys, palaiko jose švarą bei tvarką. Ginčo laikotarpiu visuomenės sveikatos centrai kamerose, į kurias buvo paskirtas pareiškėjas, netikrino dirbtinio apšvietimo, kadangi pareiškėjas skundų neteikė. Kauno TĮ kamerų dieninis ir naktinis apšvietimas įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjas nepateikė duomenų, kad toks apšvietimas turėjo neigiamos įtakos jo regėjimui.

Pasivaikščiojimų tvarką reglamentuoja teisės aktai, pagal kuriuos suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Ši teisė pareiškėjui buvo užtikrinta. Tiekiamo maisto valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Skundai dėl maitinimo kokybės persiunčiami uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Niklita“, teikiančiai maitinimo paslaugas Kauno TI. Suimtiesiems (nuteistiesiems) pristatomas maistas laikomas specialiuose termosuose, todėl negali būti atšalęs. Teisės aktai nenumato maisto dalinimo su pirštinėmis, tačiau siekiant užtikrinti maisto higieną, maistą dalinantys asmenys naudoja vienkartines pirštines.

Atsakovo nuomone, skundas nepagrįstas. Atsakovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo K. S. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 712 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas Kauno TĮ įvairiais laikotarpiais nuo 2016 m. balandžio 8 d. iki 2018 m. sausio 11 d.

7. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Kauno TI pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei higieninių sąlygų į Kauno TI administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2019 m. birželio 26 d., todėl praleido senaties terminą daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo. Jei pareiškėjas jautė jo nurodomus nepatogumus ir išgyvenimus, jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Todėl teismas tenkino atsakovo prašymą, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. birželio 26 d. taikė trejų metų ieškinio senatį ir pareiškėjo reikalavimą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Teismas vertino skundo reikalavimų pagrįstumą laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 27 d. iki 2018 m. sausio 11 d.

8. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte bei nuo 2019 m. kovo 6 d. galiojančio Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjui didžiąją laiko dalį buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalaus ploto tenkančio vienam asmeniui kameroje reikalavimas, tačiau laikotarpiais: nuo 2017 m. liepos 11 d. iki 2017 m. liepos 16 d., nuo 2017 m. liepos 19 d. iki 2017 m. liepos 24 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. spalio 12 d., nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2017 m. spalio 31 d., nuo 2017 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d., nuo 2017 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d., nuo 2017 m. gruodžio 9 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d., nuo 2017 m. gruodžio 22 d. iki 2017 m. gruodžio 26 d., nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. sausio 11 d. (viso apie 89 paras) pareiškėjui trūko, 0,01 kv. m ploto. Atsakovo atstovas taip pat pateikė duomenis, kad kameroje įrengtas sanitarinis mazgas užėmė 1,5 kv. m ploto. Kadangi pareiškėjui nebuvo užtikrinta nacionaliniais teisės aktais reglamentuota ploto norma, teismas įvertino kameroje buvusio sanitarinio mazgo plotą. Net ir atėmus iš kameros bendro ploto sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui vis vien teko ne mažiau kaip 3 kv. m asmeninės erdvės (teko 3,21 kv. m). Be to, nacionalinės teisės nustatytos ploto normos pažeidimas buvo nežymus, trūko 0,01 kv. m. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus vertinti kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

10. Teisės aktuose nereglamentuojamas natūralaus apšvietimo koeficientas laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpose, todėl teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl nepakankamos dienos šviesos.

11. Teismas iš Kauno TI į bylą pateiktų fotonuotraukų nustatė, kad kamerose buvo įrengta ištraukiamoji ventiliacija bei atidaromi langai, o sanitariniame mazge įrengta atskira oro ištraukimo sistema, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Be to, pats pareiškėjas skunde neteigė, kad jam nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpą per atvirą langą.

12. Teismas iš NVSC Kauno departamento 2017 m. birželio 8 d. patikrinimo akto Nr. PA.2-716 (16.3.187.2.12) nustatė, kad 2017 m. birželio 5 d. Kauno TI kameroje Nr. 234 veikiant triukšmo šaltiniui (oro tiekimo-šalinimo įrenginiui) nuo 23 val. iki 00 val. ekvivalentinis garso slėgio lygis siekė – 45 dBA (ribinis dydis – 35 dBA), maksimalus garso slėgio lygis – 48 dBA (ribinis dydis – 45 dBA), todėl buvo konstatuotas Lietuvos higienos normos Nr. HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604 (toliau – ir HN 33:2011), 7 punkto ir Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies pažeidimas. NVSC Kauno departamentas 2017 m. birželio 8 d. patikrinimo aktu kalinimo įstaigai nurodė nustatytą pažeidimą pašalinti iki 2017 m. rugsėjo 8 d., tačiau duomenų apie atliktus konkrečius nustatyto pažeidimo pašalinimo veiksmus į bylą nebuvo pateikta.

13. Teismas sprendė, kad nors 2017 m. birželio 5 d. atlikto patikrinimo metu pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas kitoje kameroje, tačiau įvertinus tai, kad įstaigoje mechaninė vėdinimo sistema veikia centralizuotai (minėtą aplinkybę patvirtina į bylą pateiktos nuotraukos, NVSC patikrinimo aktai), taip pat ginčo laikotarpiu nustačius pažeidimus dėl viršyto triukšmo ribinio dydžio vienoje iš kamerų, tiek tikrintoje kameroje Nr. 234, tiek kitose kamerose oro tiekimo-šalinimo sistemos (ventiliacijos) keliamo triukšmo ribiniai dydžiai turėjo būti vienodi, t. y. viršijo HN 33:2011 numatytas normas, kas yra pagrindas konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

14. Teismas atmetė pareiškėjo skundo teiginius dėl to, jog dviejų aukštų lovose nebuvo įrengtos kopėtėlės, kadangi teisės aktai nenumato pareigos įrengti lovose kopėtėles.

15. Teismas pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenumato pareigos tardymo izoliatoriuose įrengtuose dušuose įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukus. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad visose Kauno TI kamerose įrengti aliarminiai pareigūnų iškvietimo mygtukai, kurie veikia, prausimąsi duše koordinuoja ir prižiūri paskirti pareigūnai, todėl pareiškėjas visada galėjo susisiekti su pareigūnais. Teismas vertino, kad pareiškėjas nedetalizavo, kada, kaip ir koks konkretus pavojus jam buvo kilęs, kuomet jis galbūt negalėjo išsikviesti pareigūno ir gauti reikiamos pagalbos, nenurodė, kad buvo kreipęsis į įstaigos administraciją dėl galbūt neveikiančio aliarminio mygtuko, pareiškėjas apie šias aplinkybes išdėstė itin abstrakčiai.

16. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Pareiškėjas neneigia, kad 1 valandos trukmės pasivaikščiojimai buvo užtikrinti. Todėl pareiškėjo teiginius dėl nepakankamos pasivaikščiojimų trukmės teismas atmetė.

17. Teismas nustatė, kad Kauno TI duomenų apie kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvusią dirbtinę apšvietą, drėgmę nepateikė. Pareiškėjas paaiškinimų ar kitų įrodymų, kad jis dėl netinkamos kamerų apšvietos, drėgmės, ventiliacijos būtų kreipęsis į NVSC ar kitas kompetentingas institucijas, nepateikė. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog NVSC nuolat vykdo operatyvinę kontrolę ir tikrina iš Kauno TI laikomų asmenų gautus skundus, pateikė šios institucijos patikrinimo aktus, kuriuose užfiksuoti vykusių patikrinimų rezultatai – higienos normos pažeidimų dėl netinkamo dirbtinio apšvietimo, drėgmės, vėdinimo nenustatyta. Teismas iš šių įrodymų sprendė, jog Kauno TI laikomasi teisės aktais numatytų kamerų apšvietos, drėgmės, vėdinimo reikalavimų. Kadangi pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų į NVSC nesikreipė, teismas sprendė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas subjektyviai nevertino, jog pažeidžiamos jo teisės, o bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie praeityje buvusias netinkamas kamerų apšvietos, drėgmės, vėdinimo sąlygas nustatyti galimybių nėra, todėl teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

18. Teismas nustatė, kad Kauno TI yra sudaręs su UAB „ Dezinfa“ sutartį dėl buitinių kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo, įrodymų, patvirtinančių, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai yra nevykdomi, ar vykdomi netinkamai į bylą nepateikta, taip pat byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas dėl buitinių parazitų jam keliamų nepatogumų būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją, NVSC ar kitas kompetentingas institucijas. Nesant tokių duomenų, teismas nenustatė Kauno TI neteisėtų veiksmų.

19. Teismas atkreipė dėmesį, jog teisės aktai nenustato, jog maisto dalintojai privalo dėvėti pirštines. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų apie suimtiesiems tiekiamo maisto pažeidimus. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kad jam duodamas maistas buvo nepakankamos temperatūros, nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl to, kad jam teko valgyti atšalusi maistą, nurodė tik abstrakčias aplinkybes. Todėl teismas darė išvadą, jog nepateikta objektyvių duomenų, kad Kauno TI savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidę pareiškėjo teises ar teisėtus interesus šiuo aspektu.

20. Teismas darė išvadą, kad Kauno TI ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 89 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos kamerų tipo patalpoje (trūko 0,01 kv. m), taip pat pažeidė didžiausius leidžiamus triukšmo ribinius dydžius.

21. Teismas nenustatė, kad būtent dėl nustatytų pažeidimų, Kauno TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo sužalota pareiškėjo sveikata. Teismas, įvertinęs reikšmingas bylos aplinkybes, teismų praktiką, sprendė, kad neturtinei žalai atlyginti už apgyvendinimą perpildytose kamerose priteistina 712 Eur suma.

III. 22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti K. S. asmens teisių pažeidimą, tačiau neturtinės žalos nepriteisti.

23. Atsakovo atstovas nurodo, kad neginčija fakto, jog pareiškėjui 89 paras teko 0,01 kv. m mažiau, nei nustato teisės aktai, tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pažeidimo mastą, mažareikšmiškumą bei sukeltas neigiamas pasekmes, todėl parinko netinkamą neturtinės žalos kompensavimo būdą. Nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnis pažeistas nebuvo, pareiškėjui, atskaičius sanitarinio mazgo plotą, teko daugiau nei 3 kv. m., todėl toks pažeidimas laikytinas mažareikšmiu.

24. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, rėmėsi teismų praktika bylose, kuriose buvo nustatyti gerokai didesni ploto trūkumai ir pažeidimai buvo šiurkštesni. Nagrinėjamu atveju už 0,01 kv. m. ploto trūkumą už 89 paras priteista 712 Eur, arba po 8 Eur už parą. Atsakovo atstovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią nustačius panašaus pobūdžio mažareikšmius pažeidimus buvo apsiribota pažeidimo pripažinimu, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistas (pvz., 2018 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-440-525/2018, 2019 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1631-415/2019). Todėl ir šiuo atveju pakaktų pažeidimo pripažinimo.

25. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo ribinių garso dydžių viršijimą kamerose, tačiau nustatydamas neturtinės žalos dydį, jį iš esmės vertino kaip mažareikšmį. Pagal teismų praktiką, nustačius tik higienos normų pažeidimus, apsiribojama pažeidimo pripažinimu, o neturtinės žalos atlyginimas nepriteisiamas. Pareiškėjas neįrodė, kad jam kilo tokio masto neturtinė žala, kad nagrinėjamu atveju būtų pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

26. Pareiškėjas K. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atstovas sutinka, jog pažeidimai buvo padaryti, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais turi būti priteistas. Pareiškėjas tvirtina, kad pažeidimų negalima vertinti kaip mažareikšmių, nes jis patyrė intensyvius išgyvenimus, didelius nepatogumus, dvasinę skriaudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Byloje kilo ginčas dėl 30 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas K. S. kildino iš jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kauno TI nuo 2016 m. balandžio 8 d. iki 2018 m. sausio 11 d. atlyginimo priteisimo.

29. Pirmosios instancijos teismas pritaikė ieškinio senatį ir nagrinėjo pareiškėjo reikalavimus laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 27 d. iki 2018 m. sausio 11 d. Teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, nustatė, kad Kauno TI 89 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos kamerų tipo patalpoje (trūko 0,01 kv. m), taip pat pažeidė didžiausius leidžiamus triukšmo ribinius dydžius.

30. Atsakovo atstovas neginčija nustatytų pažeidimų, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo. Kauno TI vertinimu, atsižvelgus į pažeidimų mažareikšmiškumą, pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju būtų tinkamas neturtinės žalos atlyginimo būdas.

31. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

33. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).

34. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).

35. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pažeidimo mastu, trukme ir intensyvumu (pareiškėjui 89 paras trūko tik 0,01 kv. m (t. y. 1 cm x 1 cm) gyvenamojo ploto, buvo pažeisti didžiausi leidžiami triukšmo ribiniai dydžiai, tačiau pažeidimas iš esmės nustatytas ne pareiškėjo kameroje), pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, tai, kad nenustatyta, jog sveikatos priežiūros specialistai būtų konstatavę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir sprendžia, kad šiuo atveju nustatytas pažeidimas buvo mažareikšmis ir nebuvo tęstinis (truko atskirais laikotarpiais, kai kurie iš jų – tik kelios dienos), todėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteistas nepagrįstai.

36. Įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, aktualų teisinį reguliavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, neatsižvelgė į byloje surinktus duomenis ir visas reikšmingas aplinkybes ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip:

„Pareiškėjo K. S. skundą patenkinti iš dalies. Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo K. S. teisė į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje nuo 2016 m. birželio 27 d. iki 2018 m. sausio 11 d. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Dirvonas Milda Vainienė