2016-08-02 Nr. AB-15523-3-61-3-04597-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. A-2617-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04597-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 33.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. D.-Š. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi (III t., b. l. 128) priimtas nagrinėti pareiškėjos J. D.-Š. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. liepos 13 d. patikslintas skundas (III t., b. l. 53–75), kuriame pareiškėja prašė: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, atsakovas) 2014 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. BRK-6389(12.4) „Dėl paramos skyrimo iš dalies“; 2) panaikinti Agentūros 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. BRK-8057(12.4); 3) panaikinti Agentūros 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. BRK-4557(12.4) „Dėl paramos neskyrimo“ ir įpareigoti Agentūrą tenkinti pareiškėjos pateiktą antrą mokėjimo prašymą Nr. 2IM-KV-12-1-011534-MP002; 4) netenkinus nurodyto reikalavimo ir neįpareigojus Agentūros tenkinti pareiškėjos pateiktą mokėjimo prašymą, įpareigoti Agentūrą priimti sprendimą, remiantis pareiškėjos užsakyta 2015 m. liepos 13 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. NT15-02-08/1; 5) panaikinti Agentūros 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. SKP-250 „Dėl J. D.-Š. išmokėtos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ dalies susigrąžinimo“ ir įpareigoti Agentūrą tenkinti pareiškėjos pateiktą pirmą mokėjimo prašymą Nr. 2IM-KV-12-1-011534-MP001; 6) netenkinus 5 punkte nurodyto reikalavimo ir neįpareigojus Agentūros tenkinti pareiškėjos pateiktą mokėjimo prašymą, įpareigoti Agentūrą priimti sprendimą, remiantis pareiškėjos užsakyta 2015 m. liepos 13 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. NT15-02-08/1; 7) panaikinti Agentūros 2015 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. KV-1110(10.6.1E) „Dėl pirkimo sutarties keitimo“; 8) priteisti pareiškėjai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad 2012 m. liepos 30 d. pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ (toliau – ir Programa) pateikė atsakovui paramos paraišką (toliau – Paraiška). 2014 m. sausio 22 d. pareiškėja ir Agentūra sudarė pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ paramos sutartį (toliau – ir Paramos sutartis), pagal kurią pareiškėja įsipareigojo įgyvendinti projektą „Miško rekreacinio parko įrengimas“ Nr. 2IM-KV-12-1-011534-PR001 (toliau – Projektas), o atsakovas Sutartyje ir teisės aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis įsipareigojo vykdyti Projekto įgyvendinimo priežiūrą, įvertinti pareiškėjos pateiktus mokėjimo prašymus ir, jei su mokėjimo prašymais pateikti dokumentai ir duomenys atitinka Sutartyje nustatytas sąlygas, užsakyti paramos lėšas bei, gavus lėšas, pervesti pareiškėjai. Pagal Sutartį pareiškėjai kompensuojama iki 303 519 Lt.

2014 m. kovo 6 d. pareiškėja ir UAB „Erita“ sudarė rangos sutartį Nr. 2014-03-06-7 (toliau – Rangos sutartis), kuria UAB „Erita“ įsipareigojo atlikti objekto, esančio (duomenys neskelbtini), miško rekreacinio parko įrengimo specialiuosius statybos darbus, be kita ko, ir kūdrų iki 300 kv. m ploto įrengimo ir atnaujinimo (iš viso 900 kv. m) darbus.

Pareiškėja 2014 m. gegužės 26 d. pateikė mokėjimo prašymą, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir MP1), kuriame deklaruojamas rekreacinių pažintinių takų, lieptų ir dviejų kūdrų įrengimas (vietoje trijų), bei paaiškino dėl kokių priežasčių mokėjimo prašyme nėra deklaruojamas trečiosios kūdros įrengimas. Išnagrinėjusi MP1, Agentūra 2014 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. BRK-6389H2.4. nurodė, jog pareiškėjai suteikiama 64 725,25 Lt paramos suma vietoje prašytos 99 838,64 Lt paramos sumos. Netinkamomis išlaidomis pripažinta 19 507,44 Lt kūdrų įrengimo ir atnaujinimo (3 vnt.) išlaidų suma, jai pritaikyta prašomos ir priskaičiuotos paramos sumų skirtumo dydžio sankcija. Iš viso nesuteikta 35 113,40 Lt paramos suma.

Pareiškėja 2014 m. liepos 22 d. pateikė skundą atsakovui, nurodydama, kad pirmojo mokėjimo prašymo patikros vietoje metu buvo atlikti netikslūs matavimai, ir prašė atlikti pakartotinę patikrą vietoje. Pareiškėja 2014 m. liepos 30 d. dėl Agentūros 2014 m. liepos 22 d. sprendimo pateikė skundą Žemės ūkio ministerijai.

Atlikus pakartotinę patikrą vietoje pagal paraišką, pareiškėjai 2014 m. rugpjūčio 25 d. buvo pateikta atsakovo patikros vietoje ataskaita Nr. V-VV-0682753, kurioje nurodyta, kad dviejų deklaruotų kūdrų išmatavimai ir vieta neatitinka nurodytų miškotvarkos projekte. Šie duomenys buvo nurodyti ir atsakovo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendime Nr. BRK-8057(12.4), priimtame dėl pareiškėjos 2014 m. liepos 22 d. skundo. Šiame sprendime pareiškėjai papildomai nurodyta, kad ji 2014 m. birželio 3 d. ir 2014 m. rugpjūčio 22 d. patikrinimų metu Agentūros tikrintojui parodė skirtingas kūdras. Pripažinta, kad minėtų kūdrų įrengimo išlaidos yra netinkamos finansuoti paramos lėšomis, todėl 2014 m. liepos 22 d. atsakovo sprendimas paliktas galioti.

Pareiškėja 2014 m. gruodžio 11 d. pateikė patikslintą skundą dėl Agentūros 2014 m. liepos 22 d. ir 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimų. Agentūros 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. BRK-4557(12.4) nutarta neskirti 32 449,87 Eur paramos sumos pagal antrąjį mokėjimo prašymą, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir MP2). Be to, atsakovo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. SKP-250 dalį pareiškėjai išmokėtos paramos sumos nuspręsta susigrąžinti.

Pareiškėja nurodė, kad pagal su UAB „Erita“ 2015 m. gegužės 14 d. pasirašytą Rangos sutarties priedą Nr. 2, pakeitė sutartyje numatytą projekto baigimo terminą iki 2015 m. birželio 30 d., tačiau atsakovas 2015 m. birželio 5 d. raštu Nr. KV-1110(10.6.1E) informavo, kad Rangos sutarties priedas Nr. 2 prieštarauja Projekto vykdytojo, pretenduojančio gauti paramą iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones, prekių, paslaugų ar darbų pirkimo taisyklėms.

Pareiškėja nesutiko su jos atžvilgiu atsakovo priimtais sprendimais ir nurodė, kad Agentūros 2014 m. liepos 22 d. bei 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimų motyvai yra skirtingi, tačiau sankcija – paramos sumažinimas, išlieka ta pati ir nėra aišku, už kurį iš nurodytų pažeidimų ji yra taikoma. Pirmajame sprendime nurodoma, kad pažeidimas yra dviejų 0,09 ha bendro ploto kūdrų iškasimas vietoje trijų, antrajame – kad vienos kūdros plotas yra 0,05 ha, o kitos kūdros vieta neatitinka miškotvarkos projekte numatytos vietos, tačiau nenurodoma, kad trečiosios kūdros neįrengimas yra miškotvarkos projekto, Programos, Projekto ir / arba Paramos sutarties pažeidimas.

Pareiškėja pažymėjo, kad Žemės ūkio ministerija neišnagrinėjo jos 2014 m. liepos 30 d. skundo dėl Agentūros 2014 m. liepos 22 d. sprendimo, todėl atsakovas priėmė galbūt neteisėtą 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą, neatsižvelgdamas į pareiškėjos paaiškinimus ir neužtikrindamas viešojo administravimo principų įgyvendinimo. Pareiškėja taip pat nurodė, kad priešingai nei teigiama Agentūros 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendime, ji patikroje nedalyvavo, todėl abejotina dėl atsakovo sąžiningumo, siekiant pagrįsti priimto sprendimo tariamą teisėtumą. Be to, atlikus geodezinius kūdrų matavimus, buvo nustatyta, kad ir antrojo patikrinimo metu atsakovas neteisingai nustatė tikrinamų kūdrų dydį.

Pareiškėja nesutiko, kad mažesnių kūdrų buvimo vietos nesutampa su miškotvarkos projekte nurodyta vieta. Paaiškino, kad Rekreacinės miško infrastruktūros priemonių plane nebuvo numatyta tiksli kūdrų įrengimo vieta, forma ir dydis. Be to, kūdros iš dalies atitinka faktines minėtame plane nurodytas kūdrų įrengimo vietas, o Nr. 3 pažymėtos kūdros plotas yra tik nežymiai didesnis už Projekte numatytą vienos kūdros maksimalų plotą. Pareiškėjos nuomone, nors pagal Įgyvendinimo taisyklių nuostatas finansuojamas iki 300 kv. m kūdrų įrengimas, nėra draudžiamas didesnės kūdros įrengimas už pareiškėjos lėšas. Kita vertus, atsakovas nepagrįstai neteikia paramos už mažesnės nei 300 kv. m kūdros (geodezinių matavimų duomenimis 229 kv. m) įrengimą. Geodezinių matavimų ataskaitoje nurodoma, kad Nr. 1 pažymėtos kūdros dydis yra 229 kv. m, o Nr. 3 pažymėtos kūdros dydis yra 352 kv. m. Kadangi leidžiama skirti paramą iki 300 kv. m kūdroms, pareiškėja galbūt turėjo deklaruoti 529 kv. m (300 kv. m + 229 kv. m) kūdrų įrengimo sumą (20 810,86 Lt su PVM), tuo tarpu pareiškėja deklaravo 23 604 Lt su PVM. Atsižvelgiant į tai, atsakovas klaidingai apskaičiavo mažintinos paramos sumą ir absoliučiai nepagrįstai pritaikė neteisingai paskaičiuotos mažintinos sumos dydžio papildomą sankciją.

Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Agentūra nėra kompetentinga institucija, turinti teisę, pareigą ir objektyvias technines galimybes atlikti faktiškai įgyvendintų darbų atitikimą miškotvarkos projektui. Už atliktų darbų atitiktį miškotvarkos projektui yra atsakinga Valstybinė miškų tarnyba, tačiau ji projekto pažeidimo nenustatė ir teigia, kad kūdros įrengtos leistinų neatitikimų ribose.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad Agentūra 2014 m. liepos 22 d. ir 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimais pritaikė jai sankciją – paramos mažinimą, 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu nusprendė nekompensuoti 32 449,87 Eur paramos sumos, be to, 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu Agentūra nusprendė iš pareiškėjos susigrąžinti 8 378,69 Eur išmokėtos paramos dalį, todėl, pareiškėjos manymu, jai pagal skirtingus mokėjimo prašymus buvo pritaikytos kelios sankcijos už tą patį pažeidimą. Pareiškėja pažymėjo, kad sankcija pagal mokėjimo prašymą buvo pritaikyta 2014 m. liepos 22 d. sprendimu, todėl Agentūros sprendimas po metų pritaikyti dar vieną sankciją, neatitinka teisėtų lūkesčių principo.

Be to, pareiškėja pažymėjo, kad pagal Rangos sutartį visos jos patirtos išlaidos buvo būtinos. Tam, kad Projektas būtų įgyvendintas ir Sutartis nebūtų pažeista, ji turėjo atsiskaityti su rangovu, sumokėdama Rangos sutarties priede Nr. 1 nustatytą kainą. Atsiskaitymas yra būtina sąlyga Projekto įvykdymui, todėl šios išlaidos turėtų būti pripažįstamos tinkamomis. Pareiškėja kartu akcentavo, kad 2014 m. rugpjūčio 1 d. paramos suma pagal mokėjimo prašymą buvo išmokėta, todėl pagrįstai laikyta tinkama.

Pareiškėja nesutiko su Agentūros atliktos užsakomosios išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizės duomenimis, pagal kuriuos Rangos sutartyje įtvirtintos darbų kainos viršija rinkos kainas. Pareiškėjos iniciatyva UAB „Marleksa“ atliko turto vertinimą ir 2015 m. liepos 13 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. NT 15-02-08/1 nurodė, kad išlaidų metodu apskaičiuota tvenkinių įrengimo atkuriamoji vertė (apskaičiuota pinigų suma, kurios reikėtų tokių pat fizinių ir eksploatacinių savybių turto vertinimo objektui atkurti, atgaminti arba atstatyti (įrengti)) vertinimo dieną (2014 m. balandžio 3 d.) buvo 52 670 Eur (181 858,98 Lt), o sukūrimo sąnaudos siekė 54 420 Eur (187 901,38 Lt). Nurodytos sumos nedaug skiriasi nuo Rangos sutartyje nurodytų sumų, todėl sprendimas susigrąžinti 8 378,69 Eur paramos dalį pagal mokėjimo prašymą, pareiškėjos teigimu, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Šiuo aspektu pareiškėja papildomai akcentavo, kad jai nebuvo pateiktas atsakovo atliktos ekspertizės aktas, todėl jai nėra žinoma, kokie skaičiavimai buvo atlikti.

Pareiškėja tvirtina, kad Agentūros 2015 m. gegužės 12 d. sprendimas, kuriuo neskirta parama, taip pat yra neteisėtas, kadangi net nustačius, jog mokėjimo prašyme nurodyta suma yra neprotingai didelė, parama turėjo būti sumažinama, o ne išvis neskiriama. Pareiškėja pabrėžė, kad atsakovas nenurodė, nei kokios konkrečios sutarties sąlygos, nei kokios teisės aktų nuostatos buvo papildomai pažeistos, visiškai nepagrindė maksimalios sankcijos taikymo pagrįstumo bei teisėtumo. Atsakovo sprendimas neskirti paramos priimtas remiantis Rangos darbų sutartyje nurodyta darbų kaina, kuri neatitinka rinkos kainos, tačiau teisės aktuose nėra tokio pagrindo, kai sutartyje nurodoma didesnė suma negu tokia, kuri turėtų būti mokama, įvertinus rinkos kainą. Pareiškėjos manymu, atsakovo 2015 m. gegužės 12 d. sprendime išdėstyti motyvai nėra pakankami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio prasme, atsakovas nenurodė, kodėl nusprendė neskirti paramos pareiškėjai, remiantis Įgyvendinimo taisyklių 112.7 papunkčiu. Tuo tarpu tokiu atveju, kai prašoma paramos suma ir suma, įvertinus rinkos kainas, nesutampa, atlikus ekspertizę, yra kompensuojama tik tinkama išlaidų suma, tačiau nėra nurodyta, jog tokiu atveju parama apskritai neišmokama. Taigi, atsakovas, neįvertinęs šių aplinkybių, pažeidė savo kaip atsakingo, sąžiningo, objektyvaus ir nešališko viešojo administravimo subjekto veiklos principus, kas sukėlė neigiamas pasekmes pareiškėjai kaip paramos gavėjai.

Pareiškėjos nuomone, sprendimas susigrąžinti dalį išmokėtos paramos taip pat yra neadekvatus nustatytam pažeidimui bei pažeidžiantis proporcingumo principą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pritaikyta sankcija lemia pareiškėjos ekonominės situacijos pablogėjimą, kadangi pagal sudarytą Rangos sutartį pareiškėja turi atsiskaityti su rangovu už atliktus darbus Rangos sutartyje įtvirtintais įkainiais, nors paramos dydis, įtvirtintas Sutartyje, pareiškėjai nėra kompensuojamas. Be to, atsakovo 2015 m. gegužės 25 d. sprendime nenurodytas sankcijos skyrimo įstatyminis pagrindas, o 2014 m. liepos 22 d. sprendime vadovaujamasi Taisyklių 197.1.3 punktu, kuriame numatyta paramos mažinimo sankcija, bet ne paramos neskyrimas.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, pareiškėja tvirtino, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrįstai jai taikė dvigubą sankciją – sumažino paramos sumą prašomos suteikti paramos ir mokėtinos sumos skirtumu bei taikė tokio paties dydžio sankciją.

Atsakovas Agentūra atsiliepimuose į pareiškėjos skundą (II t., b. l. 15–17, 170–174; III t., b. l. 130–137) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Agentūra paaiškino, kad su pareiškėja buvo pasirašyta 2014 m. sausio 22 d. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ paramos sutartis Nr. 2IM-KV-12-1-011534-PR001, pagal kurią pareiškėja įsipareigojo įgyvendinti projektą Nr. 2IM-KV-12-1-011534-PR001 „Miško rekreacinio parko įrengimas“, nepažeisdama paramos Sutarties sąlygų, Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu, reikalavimų. Pareiškėja Agentūros Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Vilniaus paramos administravimo skyriui 2014 m. gegužės 26 d. pateikė pirmą mokėjimo prašymą, (duomenys neskelbtini), o 2014 m. rugpjūčio 29 d. – antrą mokėjimo prašymą, (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja MP1 deklaravo kūdrų įrengimą ir pateikė dviejų kūdrų įrengimo, apmokėjimo už atliktus darbus dokumentus. Už 2 vnt. 300 kv. m kūdrų įrengimą ir atnaujinimą pareiškėja deklaravo 19 507,44 Lt išlaidas. Tikrindama MP1 pateiktos informacijos teisingumą ir nurodytų išlaidų tinkamumą finansuoti, Agentūra išnagrinėjo pareiškėjos pateiktus dokumentus. 2014 m. birželio 3 d. atliktos patikros vietoje metu nustatyta, kad iškastos dvi kūdros, apie 0,08 ha ir 0,01 ha ploto, nors pagal miškotvarkos projektą pareiškėja turėjo iškasti 3 vnt. kūdrų iki 300 kv. m ploto. Atsižvelgiant į tai, Agentūra pripažino kūdrų įrengimo darbų už 19 507,44 Lt įsigijimo išlaidas netinkamomis ir pareiškėjai nesuteikė 17 556,70 Lt paramos sumos. Agentūra vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos administravimo taisyklių (toliau – ir Administravimo taisyklės) 197.1.3 papunkčiu, pagal kurį Agentūrai išnagrinėjus paramos gavėjo mokėjimo prašymą ir nustačius, kad jame prašoma paramos suma daugiau kaip 3 proc. viršija paramos gavėjui mokėtiną sumą, nustatytą išnagrinėjus mokėjimo prašymo pagrįstumą, mokėtina paramos suma turi būti sumažinama tų abiejų sumų skirtumu, išskyrus atvejus, kai paramos gavėjas įrodo, kad ne dėl jo kaltės buvo įtraukta reikalavimų neatitinkanti suma. Pareiškėjos prašoma paramos suma pagal mokėjimo prašymą (99 838,64 Lt) daugiau kaip 3 proc. viršijo apskaičiuotą (82 281,94 Lt) paramos sumą, todėl buvo taikoma prašomos ir apskaičiuotos paramos sumų skirtumo dydžio sankcija (99 838,64 Lt – 82 281,94 Lt = 17 556,70 Lt). Iš viso nesuteikta 35 113,40 Lt paramos suma (17 556,70 Lt netinkamos išlaidos + 17 556,70 Lt sankcija). Apie apskaičiuotą paramos sumą bei pritaikytas sankcijas pareiškėja informuota Agentūros 2014 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. BRK-6389(12.4). Agentūra nurodė, kad pareiškėjai skirta sankcija – paramos sumažinimas, o ne paramos neskyrimas, buvo pritaikyta pagrįstai ir atitiko Įgyvenimo taisyklių bei Administravimo taisyklių nuostatas.

Gavus pareiškėjos 2014 m. liepos 22 d. skundą, 2014 m. rugpjūčio 22 d. buvo atlikta pakartotinė patikra vietoje. Jos metu nustatyta, jog vienos kūdros plotas yra 0,05 ha ir viršija miškotvarkos projekte nurodytą bei paramos lėšomis finansuojamą kūdros plotą, kitos – 0,03 ha, tačiau pastarosios kūdros vieta neatitiko miškotvarkos projekte nurodytos vietos. Todėl patikra vietoje buvo laikoma negatyvia. Be to, palyginus Agentūros Kontrolės departamento tikrintojų atliktus matavimus (2014 m. birželio 3 d. bei 2014 m. rugpjūčio 22 d.) su pareiškėjos pateiktu miškotvarkos projektu, nustatyta, kad pirmo ir antro tikrinimo metu Agentūros tikrintojui buvo parodytos skirtingos kūdros, skiriasi mažesnės deklaruotos kūdros buvimo vieta. Atsakovas sutiko, kad 2014 m. rugpjūčio 22 d. patikros vietoje metu pareiškėja nedalyvavo, tačiau nurodė, kad dalyvavo jos sutuoktinis ir trys rangovai. Būtent pareiškėjos sutuoktinis nurodė kūdras, dėl kurių yra kilęs ginčas. Apie nustatytus neatitikimus pareiškėja informuota Agentūros 2014 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. BRK-8057(12.4). Atsakovas pažymėjo, kad 2014 m. rugpjūčio 22 d. pakartotinės patikros rezultatai, taip pat kaip ir pirminės, buvo neigiami ir nustatytos faktinės aplinkybės nekeitė Agentūros 2014 m. liepos 22 d. priimto sprendimo, todėl jis paliktas galioti. Tai, kad nesutampa 2014 m. liepos 22 d. sprendimo ir 2014 m. rugsėjo 11 d. rašto tam tikros faktinės aplinkybės, atsakovo nuomone, nėra pagrindas juos naikinti.

Agentūra taip pat nesutiko, kad antrojo patikrinimo metu atsakovas neteisingai nustatė tikrinamų kūdrų dydį. Šiuo aspektu nurodė, kad pareiškėjos iniciatyva atliktų matavimų metu buvo atliktas Dirbtinio nepratekamo paviršinio vandens telkinio kranto linijos matavimas, tuo tarpu, Agentūra 2014 m. rugpjūčio 22 d. patikros metu matavo Dirbtinio nepratekamo paviršinio vandens telkinio plotą. Galbūt todėl ir skiriasi Agentūros bei kitų asmenų atlikti matavimai.

Be to, Agentūra nesutiko su pareiškėjos nuomone, kad kūdras buvo galima įrengti visoje ar bet kurioje miškotvarkos projekto aiškinamajame rašte nurodytoje teritorijoje. Pareiškėja Agentūrai su Paraiška pateikė miškotvarkos projektą, kurio viena iš dalių yra Rekreacinės miško infrastruktūros priemonių planas (duomenys neskelbtini). Šiame plane yra aiškiai nurodytos planuojamų įrengti kūdrų buvimo vietos ir juo turėjo būti vadovaujamasi.

Atsakovas kartu nurodė, kad vertindamas mokėjimo prašymą ir priimdamas 2014 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. BRK-6389(12.4.), vadovavosi teisės aktais ir nelaikė, jog pareiškėja pateikė netinkamus dokumentus, neįrodančius faktiškai patirtų išlaidų. Agentūra nesutiko su pareiškėjos plečiamuoju Įgyvendinimo taisyklių 22.4 papunkčio aiškinimu ir pažymėjo, kad šiame papunktyje nurodyta, jog tinkamos finansuoti yra iki 300 kv. m ploto kūdrų įrengimo ir atnaujinimo išlaidos. Tuo tarpu teisės aktams nenustatant tokio finansavimo modelio, kokį nurodo pareiškėja, t. y., kad įstatymai nedraudžia didesnių, nei 300 kv. m ploto kūdrų, jis yra neįmanomas.

Atsakovas nesutiko ir su tuo, kad jis nėra kompetentingas nustatyti atliktų darbų atitiktį Projektui. Šiame kontekste pažymėjo, kad tokia teisė Agentūrai nustatyta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 3D-17 patvirtintuose Nacionalinės mokėjimo agentūros nuostatuose ir Administravimo taisyklėse.

Agentūra taip pat paaiškino, kad tikrindama MP2 2014 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. BRK-9584(12.4) informavo paramos gavėją, jog, vadovaudamasi Teisės aktų nuostatų pažeidimų, susijusių su Europos žemės ūkio garantijų fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Europos žuvininkystės fondo priemonių įgyvendinimu, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 3D-80 (toliau – ir Pažeidimų administravimo taisyklės), 4 punktu, inicijavo įtariamo pažeidimo tyrimo procedūras. Tikrindama MP2 pateiktos informacijos teisingumą ir nurodytų išlaidų tinkamumą finansuoti, Agentūra atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, kurios metu buvo išnagrinėti Projekto pirkimo dokumentai ir nustatyta, kad pareiškėjos pagal Rangos sutartį už 215 916,49 Lt (62 533,74 Eur) įsigytų rangos darbų bendra rinkos kaina yra 59 280 Lt (17 168,67 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad tinkamomis finansuoti pripažįstamos išlaidos turi būti būtinos projektui vykdyti ir numatytos paramos sutartyje, pareiškėjai nekompensuotos 156 636,49 Lt rangos darbų įsigijimo išlaidos, kurios sudaro 140 972,85 Lt (40 828,56 Eur) paramos sumos. Pagal Įgyvendinimo taisyklių 113.6 ir 113.10 papunkčius parama susigrąžinama, kai paramos gavėjas, vykdydamas projektą, pažeidė teisės aktų, susijusių su projekto įgyvendinimu, reikalavimus ar kitas sutarties sąlygas, teisės aktų nuostatas, todėl įvertinus nustatytus pareiškėjos pažeidimus, nuspręsta susigrąžinti pagal MP1 išmokėtą 8 378,69 Eur paramos sumą. Apie tai pareiškėja informuota 2015 m. birželio 8 d. raštu Nr. BRK-5693. Tuo tarpu pagal MP2 pareiškėjai parama nesuteikta. Apie tai ji informuota Agentūros 2014 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. BRK-4557(12.4.).

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja abiejuose mokėjimo prašymuose nurodė padidintas kainas, bendra pagal abu prašymus paramos suma tris su puse karto viršijo rinkos kainą. Jokių paaiškinimų, nepriklausomų ekspertų išvadų, patvirtinančių, kad jos nurodytos išlaidos yra pagrįstos, pareiškėja nėra pateikusi. Agentūra taip pat tvirtino, kad 2015 m. gegužės 12 d. sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, yra motyvuotas, jame nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis remiantis jis buvo priimtas. Sprendimas priimtas įgaliojimus turinčio asmens, pasirašytas ir pažymėtas Agentūros antspaudu. Agentūra nebaudė pareiškėjos už tą patį pažeidimą du kartus. Priešingai, kiekvieną mokėjimo prašymą Agentūra vertino atskirai. Pagal MP1 buvo priimtas 2014 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. BRK-6389(12.4.), o pagal MP2 – 2015 m. gegužės 12 d. sprendimas Nr. BRK-4557. Kadangi ekspertizės išvada Agentūrai buvo pateikta tik 2014 m. spalio 20 d., t. y. jau po paramos pagal MP1 išmokėjimo, Agentūra įgijo teisę šią paramą susigrąžinti, tačiau išmokėtų lėšų susigrąžinimas nėra antra sankcija už ta pačią veiką, tai yra pasekmė nustačius pažeidimą – padidintas kainas.

Be to, atsakovas nesutiko, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti pareiškėjos teisėti lūkesčiai, kadangi teisėti lūkesčiai gali būti grindžiami tik realiai egzistuojančiomis situacijomis, apibrėžtomis konkrečiomis garantijomis. Tačiau šiuo atveju jokios garantijos pareiškėjai nebuvo suteiktos. Agentūra akcentavo, kad pasirašyta Paramos sutartis ar pateikti mokėjimo prašymai neužtikrina teisės besąlygiškai tikėtis, jog visa Sutartyje nurodyta paramos suma bus kompensuota.

Atsakovas kartu nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi UAB „Marleska“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, kadangi joje nekalbama apie sunaudotų medžiagų kiekius ir jų kainas, nepateikti skaičiavimai, kiek Pareiškėjai kainavo jos investicijų įrengimas. Tuo tarpu Agentūra atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, kur nepriklausomi ekspertai pateikė išvadą, kiek galėtų rinkoje kainuoti įrengti Pareiškėjos deklaruotas investicijas.

Atsiliepime į skundą taip pat pažymima, kad Agentūra privalo imtis visų įmanomų priemonių, siekdama apsaugoti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos finansinius interesus, paramą administruoti skaidriai ir teisėtai. Atsakovo teigimu, šiuo atveju už nustatytus pažeidimus pareiškėjai buvo skirta pagrįsta ir proporcinga pažeidimui sankcija.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu (III t., b. l. 193–206) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: panaikino Agentūros 2014 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. BRK-6389(12.4) ir 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. BRK-8057(12.4) bei įpareigojo Agentūrą iš naujo vertinti pareiškėjos 2014 m. gegužės 26 d. mokėjimo prašymą; panaikino Agentūros 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. BRK-4557(12.4) ir įpareigojo Agentūrą iš naujo vertinti pareiškėjos 2014 m. rugpjūčio 29 d. mokėjimo prašymą; panaikino Agentūros 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. SKP-250; administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti Agentūros 2015 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. KV-1110(10.6.1E) nutraukė; likusioje dalyje skundą atmetė; priteisė pareiškėjai iš Agentūros 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Pasisakydamas dėl Agentūros 2014 m. liepos 22 d. sprendimo ir 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimo, teismas nurodė, kad Agentūros 2014 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. BRK-6389(12.4.) priimtas išnagrinėjus pareiškėjos 2014 m. gegužės 26 d. pateiktą mokėjimo prašymą. Šiuo sprendimu nuspręsta vietoje pareiškėjos prašomos 99 838,64 Lt paramos sumos išmokėti 64 725,25 Lt, t. y. netinkamomis pripažinta 19 507,44 Lt kūdrų įrengimo ir atnaujinimo (3 vnt.) išlaidų suma. Sprendimas priimtas pagal pareiškėjos pateiktą mokėjimo prašymą, paramos sutarties nuostatas bei miškotvarkos projektą.

Agentūra, priimdama ginčijamą sprendimą, be kita ko, rėmėsi patikros vietoje metu nustatytomis aplinkybėmis, kad buvo rastos tik dvi kūdros, kurių bendras plotas apie 0,09 ha (0,08 ha ir 0,01 ha), nors pagal miškotvarkos projektą pareiškėja buvo įsipareigojusi iškasti tris (artimai panašaus ploto) kūdras iki 300 kv. m rekreacinėms ir priešgaisrinėms miško reikmėms. Nustačius, kad pareiškėjos prašoma paramos suma (99 838,64 Lt) daugiau nei 3 proc. viršija paskaičiuotą (82 281,94 Lt) paramos sumą, pritaikyta prašomos ir paskaičiuotos paramos sumų skirtumo dydžio sankcija (99 838,64 – 82 281,94 = 17 556,70 Lt).

Iš viso ginčijamu sprendimu pareiškėjai nesuteikta 35 113,40 Lt paramos suma. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Administravimo taisyklių 5.9 ir 197.1.3 punktų nuostatomis. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad Administravimo taisyklių 5.9 punkte, be kita ko, nustatyti Agentūros įgaliojimai tikrinti paramos gavėjų mokėjimo prašymuose, kasmetiniuose pranešimuose arba paramos paraiškose pateiktos informacijos teisingumą ir nurodytų išlaidų arba prašomos paramos tinkamumą finansuoti bei tirti pažeidimus, vertinti projektų įgyvendinimo eigą ir pan.

Tuo tarpu Administravimo taisyklių 197.1.3 punkte nustatyta, kad jeigu Agentūra, išnagrinėjusi paramos gavėjo mokėjimo prašymą, nustato, jog jame prašoma paramos suma daugiau nei 3 proc. viršija paramos gavėjui mokėtiną sumą, nustatytą išnagrinėjus mokėjimo prašymo pagrįstumą, mokėtina paramos suma turi būti sumažinama tų abiejų sumų skirtumu. Be to, teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju Agentūra vadovavosi ir Įgyvendinimo taisyklių 21.3 punktu, nustatančiu, jog tinkamomis finansuoti pripažįstamos išlaidos yra faktiškai patirtos ir į paramos gavėjo apskaitą įtrauktos išlaidos (registruojama, jei tvarkoma apskaita), pagrįstos dokumentų originalais arba nustatyta tvarka patvirtintomis kopijomis.

Įgyvendinimo taisyklių 22.4 punkte įtvirtinta, kad tinkamų finansuoti išlaidų kategorija yra iki 300 kv. m ploto kūdrų įrengimas (ne daugiau kaip 1 vnt./ha) ir atnaujinimas (investicijos turi būti numatytos miškotvarkos projekte). Kad Agentūra paramą sumažina, jeigu patikrų vietoje metu nustato reikalavimų neatitinkančias išlaidas, yra numatyta Įgyvendinimo taisyklių 111.1 punkte.

Atitinkamai Agentūros 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. BRK-8057(12.4) pareiškėja buvo informuota, kad atlikus pakartotinę patikrą vietoje buvo nustatyta, jog vienos kūdros plotas yra 0,05 ha ir viršija miškotvarkos projekte nurodytą bei paramos lėšomis finansuojamą kūdros plotą, kitos – 0,03 ha, tačiau nustatyta, kad pastarosios kūdros vieta neatitinka miškotvarkos projekte nurodytos vietos. Agentūra skundžiamame sprendime nurodė, kad pirmos patikros vietoje ir antros patikros vietoje metu pareiškėja tikrintojui parodė skirtingas kūdras, t. y. didesnės deklaruotos kūdros abiejų tikrinimų metu nurodyta buvimo vieta sutapo, o mažesnės deklaruotos kūdros patikrinimų metu nurodyta buvimo vieta skyrėsi. Pakartotinės patikros metu nustačiusi, kad vienos deklaruotos kūdros plotas yra didesnis, negu nurodytas miškotvarkos projekte bei paramos lėšomis finansuojamų kūdrų įrengimo plotas, o kitos kūdros įrengimo vieta nesutampa su nurodyta miškotvarkos projekte, Agentūra pripažino, kad abiejų minėtų kūdrų įrengimo išlaidos yra netinkamos finansuoti paramos lėšomis. Taigi, Agentūros 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. BRK-8057(12.4) buvo paliktas galioti Agentūros 2014 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. BRK-6389(12.4.). Teismas akcentavo, kad ginčijamą 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Agentūra grindė tomis pačiomis teisės aktų nuostatomis kaip ir 2014 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. BRK-6389(12.4.) – Įgyvendinimo taisyklių 21.3 ir 22.4 punktų nuostatomis.

Nustatytų aplinkybių kontekste teismas nurodė, kad Įgyvendinimo taisyklių 93 punkte numatyta, jog Agentūra, įvertinusi mokėjimo prašymą, priima sprendimą: išmokėti visą prašomą paramos sumą (93.1 p.); išmokėti dalį prašomos paramos sumos (93.2 p.); atmesti mokėjimo prašymą (93.3 p.). Paramos sutarties 6.1 punktu šalys susitarė, kad pirmuoju mokėjimo prašymu pareiškėjai bus suteikta parama viešojo naudojimo rekreacinės miško infrastruktūros, stovyklaviečių, poilsiaviečių įrengimui ir gerinimui (rekreaciniai (pažintiniai) takai (I dalis), lieptai (1 vnt.) – 81 230 Lt, ir iki 300 kv. m ploto kūdrų įrengimui ir atnaujinimui (kūdrų įrengimas) (3 vnt.) – 20 250 Lt.

Pirmuoju mokėjimo prašymu pareiškėja deklaravo patyrusi 68 948,35 Lt išlaidų rekreaciniams takams, 22 476,03 Lt – lieptui, 19 507,44 Lt – dvejų kūdrų įrengimui. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad dėl pareiškėjos pateikto mokėjimo prašymo Agentūra privalėjo priimti individualų administracinį aktą. Tačiau nagrinėjamu atveju buvo priimti du sprendimai, kuriuose fiksuotos skirtingos faktinės aplinkybės. Be to, antruoju sprendimu (2014 m. rugsėjo 11 d.), nors ir buvo konstatuotos naujos faktinės aplinkybės, kurios iš esmės paneigė pirmame sprendime konstatuotąsias, pirmasis sprendimas nebuvo nei pakeistas, nei panaikintas, t. y. 2014 m. liepos 22 d. sprendimas buvo paliktas galioti.

Atsižvelgęs į tai, teismas atkreipė dėmesį, kad individualaus administracinio akto turinio reikalavimai yra susiję su teisinio santykio, kuriam taikomas šis aktas, esme ir asmens, kuriam adresuotas šis aktas, materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas aplinkybėmis (faktais), sudarančiomis taikytinos teisės normos hipotezę. Esant šiam individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo ryšiui, pagrįstumo reikalavimo nesilaikymas kartu lemia ir akto neteisėtumą. Aiškumo reikalavimas, t. y. reikalavimas suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų, taip pat susijęs su teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimu tuo aspektu, kad nesant nurodytų aiškių priimto sprendimo motyvų neįmanoma spręsti, ar teisės normoje įtvirtinta dispozicija ir (ar) sankcija yra taikytos tinkamai.

Kai dėl individualaus administracinio akto neaiškumo jo teisėtumo aspektas negali būti deramai įvertintas ir patikrintas, toks aktas laikytinas neteisėtu.

Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį į tai, kad abu ginčijami Agentūros sprendimai, priimti dėl pareiškėjos pirmojo mokėjimo prašymo, yra pagrįsti tomis pačiomis teisės aktų nuostatomis, tame tarpe Įgyvendinimo taisyklių 21.3 punkto, kuriame nurodyta, kad tinkamomis finansuoti pripažįstamos išlaidos, kurios yra faktiškai patirtos ir įtrauktos į paramos gavėjo apskaitą, pagrįstos dokumentų originalais arba nustatyta tvarka patvirtintomis kopijomis. Tačiau, teismo vertinimu, iš abiejų sprendimų (tiek 2014 m. liepos 22 d., tiek 2014 m. rugsėjo 11 d.) turinio nėra aišku, kokios faktinės aplinkybės suponuoja minėtos teisės normos taikymą – sprendimuose nėra konstatuota, kad pareiškėjos nurodytos išlaidos faktiškai nebūtų patirtos, nebūtų įtrauktos į pareiškėjos apskaitą ar nebūtų tinkamai pagrįstos dokumentais. Taip pat teismas nurodė, kad abiejuose aptariamuose sprendimuose yra vadovaujamasi Įgyvendinimo taisyklių 22.4 punkto nuostata, jog tinkamų finansuoti išlaidų kategorijai yra priskiriama iki 300 kv. m ploto įrengimas (ne daugiau kaip 1 vnt./ha) ir atnaujinimas (investicijos turi būti numatytos miškotvarkos projekte). Atitinkamai abiejuose sprendimuose buvo nustatyta, kad bent viena pareiškėjos deklaruota kūdra atitinka teisės aktuose nustatyta dydį (pirmą kartą rasta 0,01 ha kūdra, antrą kartą – 0,03 ha). Taigi, atsižvelgęs į tai, kad Įgyvendinimo taisyklių 22.4 punkte sprendžiant dėl išlaidų pripažinimo tinkamomis finansuoti įtvirtintas tik kūdros dydžio kriterijus, teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju pripažintina, kad sprendimas nefinansuoti mažesnės iš rastų kūdrų įrengimo išlaidų nėra tinkamai motyvuotas, t. y. neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Nors 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendime Agentūra, be kita ko, nurodė, jog 0,03 ha dydžio kūdra neatitinka miškotvarkos projekte nurodytos vietos, teismas pažymėjo, kad minėtame sprendime nėra nurodytas teisės aktas, kuriuo vadovaujantis neatitikimas miškotvarkos projektui leistų Agentūrai šias išlaidas vertinti kaip nepagrįstas ir jų nefinansuoti.

Taigi, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad 2014 m. liepos 22 d. ir 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimai, kuriuose yra fiksuoti prieštaringi faktiniai duomenys ir kurie pagrįsti tomis pačiomis teisės aktų nuostatomis, o iš esmės jie laikytini vienu Įgyvendinimo taisyklių 93 punkte numatytu sprendimu dėl pareiškėjos 2014 m. gegužės 26 d. mokėjimo prašymo, neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl naikintini Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Atitinkamai, panaikinus 2014 m. liepos 22 d. ir 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimus, Agentūra įpareigotina iš naujo įvertinti pareiškėjos 2014 m. gegužės 26 d. mokėjimo prašymą ir priimti vieną iš Įgyvendinimo taisyklių 93 punkte įtvirtintų sprendimų, kuris atitiktų VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. sprendimą pagrįsti aplinkybėmis (faktais), sudarančiomis taikytinos teisės normos hipotezę.

Vertindamas pareiškėjos skundo argumentus dėl Agentūros 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo, teismas nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėja Agentūrai pateikė antrąjį mokėjimo prašymą dėl rekreacinių pažintinių takų (II dalis) įrengimo, laiptų (2 vnt.) ir transporto priemonių stovėjimo aikštelės įrengimo finansavimo. Dėl pareiškėjos antrojo mokėjimo prašymo Agentūra priėmė 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. BRK-4557(11.4), kuriuo nusprendė vietoje pareiškėjos prašomos 32 449,87 Eur paramos sumos suteikti 0,00 Eur, t. y. paramos neskyrė. Ginčijamą sprendimą Agentūra pagrindė faktine aplinkybe, kad UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaitos Nr. C-31 pagrindu buvo nustatyta, jog numatyta ir atlikta rangos darbų bendra rinkos kaina yra 59 280 Lt (17 168,67 Eur (be PVM)), kai tuo tarpu pareiškėja nurodė už rangos darbus sumokėjusi 215 916,49 Lt (62 533,74 Eur (be PVM)). Sprendimą neskirti paramos Agentūra priėmė vadovaudamasi Administravimo taisyklių 3, 5.9, 5.10, 197.1.8 ir 253.13 punktais bei Įgyvendinimo taisyklių 21.1, 110 ir 112.7 punktais.

Teismas nurodė, kad Administravimo taisyklių 5.9 ir 5.10 punktuose yra aptariama Agentūros kompetencija vertinant mokėjimo prašymus pasitelkti, be kita ko, nepriklausomus ekspertus. Ginčo dėl to tarp šalių nėra. Tuo tarpu Administravimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad tinkamos finansuoti išlaidos – įgyvendinant projektą paramos gavėjo faktiškai padarytos būtinos išlaidos, atitinkančios paramos paraiškoje ir (arba) paramos sutartyje, kai tokia sutartis sudaroma, nurodytas sąlygas ir nepažeidžiant Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės aktų nuostatų (investicinėms priemonėms), Agentūros paramos gavėjams išmokamos paramos lėšos, atitinkančios Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės aktų nustatytus reikalavimus (kompensacinėms priemonėms) (3.29 p.). Administravimo taisyklių 197.1.8 punkte nustatyta, kad paramos sumažinimas taikomas, jeigu Agentūra, atlikusi ekspertizę, nustato, kad prekių, paslaugų ar darbų kaina paramos gavėjui, atlikus pirkimus, yra nepagrįstai didelė, paramos gavėjui išmokama suma, neviršijanti ekspertizės išvadoje nurodytų prekių, paslaugų ar darbų vidurkio. Be to, Agentūra vadovavosi ir Administravimo taisyklių 253.13 punkto nuostata, kad pažeidimą Agentūra gali nustatyti tuomet, kai pareiškėjas arba paramos gavėjas pažeidžia kitas paramos skyrimo ir naudojimo sąlygas. Įgyvendinimo taisyklių 21.1 punkte nustatyta, kad tinkamomis finansuoti pripažįstamos išlaidos būtinos projektui vykdyti ir numatytos paramos sutartyje. Įgyvendinimo taisyklių 110 punkte nustatyta, kad paramos gavėjui nesilaikant teisės aktų reikalavimų ar pažeidžiant paramos sutarties sąlygas, numatomos trys privalomų sankcijų rūšys: paramos sumažinimas, paramos neskyrimas ir (arba) paramos susigrąžinimas, o 112.7 punkte nustatyta, kad paramos neskyrimas taikomas, kai paramos gavėjas pažeidžia kitas sutarties sąlygas ir (arba) teisės aktų nuostatas.

Vertindamas ginčijamame sprendime konstatuotas faktines aplinkybes, teismas pažymėjo, kad Agentūra sprendimu nėra nustačiusi, jog kurios nors pareiškėjos patirtos išlaidos nebuvo būtinos projektui įvykdyti, o tai leidžia spręsti, kad visi rangos sutartimi atlikti darbai buvo reikalingi įgyvendinant projektą ir vykdant paramos sutartį. Taigi, ginčas kilo tik dėl atliktų darbų kainos, kuri, Agentūros vertinimu, buvo nepagrįstai didelė. Ši faktinė aplinkybė neabejotinai leidžia taikyti Administravimo taisyklių 197.1.8 punktą, kuriame nustatyta, kad paramos sumažinimas taikomas, jeigu Agentūra, atlikusi ekspertizę, nustato, kad prekių, paslaugų ar darbų kaina paramos gavėjui, atlikus pirkimus, yra nepagrįstai didelė, paramos gavėjui išmokama suma, neviršijanti ekspertizės išvadoje nurodytų prekių, paslaugų ar darbų vidurkio. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad Agentūra ginčijamame sprendime šia teisės akto nuostata vadovavosi, tačiau skirtingai, nei nurodyta šioje normoje, priėmė sprendimą ne paramą sumažinti ir išmokėti pareiškėjai sumą, neviršijančią ekspertizės išvadoje nurodyto vidurkio, tačiau nusprendė paramos išvis neskirti. Be to, teismas akcentavo, kad pagrindai, kada taikomas paramos neskyrimas, yra nustatyti Administravimo taisyklių 197.2 punkte, tačiau Agentūra šio punkto nuostatų netaikė ir jomis nesivadovavo. Pagrįsdama ginčijamą sprendimą Agentūra, be kita ko, vadovavosi deklaratyviomis Įgyvendinimo taisyklių nuostatomis, apibrėžiančiomis tinkamų finansuoti išlaidų sąvoką bei galimų sankcijų rūšis. Agentūra taip pat nurodė ir blanketinę normą, kad paramos neskyrimas taikomas, kai paramos gavėjas pažeidžia kitas sutarties sąlygas ir (arba) teisės aktų nuostatas (Įgyvendinimo taisyklių 112.7 p.). Tačiau toks ginčijamo sprendimo motyvavimas, kai nėra nurodoma, kokios faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti konkrečių sutarties sąlygų pažeidimą, ir (arba) nenurodant, kokios kitos teisės aktų nuostatos buvo pažeistos, nelaikytinas tinkamu VAĮ 8 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas padarė išvadą, kad Agentūros 2015 m. gegužės 12 d. sprendimas Nr. BRK-4557(12.4) neskirti paramos yra nepagrįstas teisės aktų nuostatomis, o tai yra pagrindas pripažinti jį neteisėtu ir panaikinti (ABTĮ 89 str. 1 p., VAĮ 8 str. 1 d.). Atitinkamai Agentūra įpareigotina iš naujo įvertinti pareiškėjos 2014 m. rugpjūčio 29 d. mokėjimo prašymą.

Dėl Agentūros 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. SKP-250 teismas pažymėjo, kad šiuo sprendimu Agentūra nusprendė susigrąžinti iš pareiškėjos 8 378,69 Eur paramos sumą, išmokėtą pagal pirmąjį mokėjimo prašymą. Agentūra ginčijamame sprendime nurodė, kad pareiškėjai pagal pirmąjį mokėjimo prašymą buvo išmokėta 18 745,73 Eur paramos suma. Vėliau, ekspertinio vertinimo būdu nustačius, kad pareiškėjos įsigytų rangos darbų kaina viršija rinkos kainą 156 636,49 Lt suma ir paskyrus 40 828,56 Eur sankciją nuo šios sumos bei neskyrus paramos pagal antrąjį mokėjimo prašymą 32 449,87 Eur sumai, nuspręsta susigrąžinti likusią sankcijos sumą 8 378,69 Eur iš sumos, išmokėtos pagal pirmąjį prašymą. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, jog 40 828,56 Eur sankcija pareiškėjai buvo paskirta nuo bendro visų darbų kainų skirtumo, tame tarpe ir už transporto priemonių stovėjimo aikštelės įrengimą. Tačiau pagal pirmąjį mokėjimo prašymą pareiškėjai nebuvo skirta parama už šiuos darbus. Vertindamas ginčijamo sprendimo pagrindimą teisės aktų nuostatomis, teismas vėl akcentavo, kad sprendimas grindžiamas tokiomis blanketinėmis normomis kaip Administravimo taisyklių 253.13 punkto (pažeidimas nustatomas, kai paramos gavėjas pažeidžia kitas paramos skyrimo ir naudojimo sąlygas), Įgyvendinimo taisyklių 113.6 punkto (parama susigrąžinama, kai paramos gavėjas, vykdydamas projektą, pažeidžia teisės aktų, susijusių su projekto įgyvendinimu, reikalavimus), 113.10 punkto (pažeidžia kitas sutarties sąlygas ir (arba) teisės aktų nuostatas), nenurodant, kokių konkrečiai sutarties sąlygų ar teisės aktų nuostatų pažeidimas suponuoja teisę susigrąžinti išmokėtą paramą, o tai nelaikytina tinkamu pagrindimu VAĮ 8 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Taigi, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes (pirmuoju mokėjimo prašymu pareiškėjai nebuvo išmokėta parama už transporto priemonių stovėjimo aikštelės įrengimą, o sankcija pritaikyta bei nuspręsta susigrąžinti pagal pirmąjį mokėjimo prašymą išmokėtas lėšas ir už šiuos darbus), remdamasis nurodytais motyvais apie netinkamą ginčijamo sprendimo pagrindimą teisės aktų nuostatomis, teismas konstatavo, kad Agentūros 2015 m. gegužės 25 d. sprendimas taip pat naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas (ABTĮ 89 str. 1 p., VAĮ 8 str. 1 d.).

Pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo įpareigoti Agentūrą priimant naujus sprendimus dėl patirtų išlaidų pagrįstumo remtis pareiškėjos užsakyta 2015 m. liepos 13 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. NT-15-02-08/1, kurioje buvo nustatyta nekilnojamojo turto atkuriamoji vertė (52 670 Eur) ir sukūrimo sąnaudos (54 420 Eur), teismas nurodė, kad Administravimo taisyklių 5.10 punkto nuostatos įgalioja Agentūrą, kilus įtarimų dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ir paslaugų kainų, atlikti užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę ir tam pasitelkti nepriklausomus ekspertus. Galutinis sprendimas dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio priimamas vadovaujantis tokios ekspertizės rezultatais. Remdamasis šiuo teisiniu reglamentavimu, teismas nurodė, kad neturi teisinio pagrindo įpareigoti Agentūrą remtis paramos gavėjo pateiktu ekspertiniu vertinimu.

Dėl Agentūros 2015 m. birželio 5 d. sprendimo teismas pažymėjo, kad šis sprendimas yra konstatuojamojo, informacinio pobūdžio, t. y. šiuo sprendimu pareiškėjai nebuvo nustatytos jokios privalomo elgesio taisyklės. Be to, pati pareiškėja skunde niekaip nepagrindžia, kokiu būdu Agentūros 2015 m. birželio 5 d. sprendimas pažeidžia jos teises ar teisėtus interesus. Tuo tarpu, vadovaujantis ABTĮ nuostatomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Atsižvelgęs į tai, teismas administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti Agentūros 2015 m. birželio 5 d. sprendimą nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Nagrinėdamas pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, visų pirma, teismas nurodė, kad pareiškėjos skundą tenkinus iš dalies, ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų dalinį atlyginimą. Taigi, atsižvelgęs į tai, kad buvo patenkinta tik dalis pareiškėjos reikalavimų, dalyje administracinė byla nutraukta, o kita dalis pareiškėjos reikalavimų atmesti, teismas pareiškėjos reikalavimą priteisti jai bylinėjimosi išlaidas tenkino iš dalies. Įvertinęs administracinės bylos apimtį, byloje keliamų klausimų sudėtingumą, pareiškėjos atstovo teiktų procesinių dokumentų kiekį, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai iš Agentūros priteistina 1 000 Eur atstovavimo išlaidų.

III. Atsakovas Agentūra pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 1–7, 21–27), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą dalyje dėl ginčijamų Agentūros sprendimų panaikinimo ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Agentūra mano, kad nagrinėjamu atveju buvo netinkamai vertinami Agentūros pateikti įrodymai ir kiti byloje surinkti įrodymai, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies nėra pagrįstas paramos bylos dokumentų vertinimu, neišsamus, jame konstatuota tik formali Agentūros sprendimų neatitiktis VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, teismas neteisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, nesivadovavo teismų praktika. Agentūra pažymi, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl Agentūros 2014 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. BRK-6389(12.4.), 2014 m. rugsėjo 11 d. rašto Nr. BRK-8057(12.4), 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. BRK-4557(12.4.) ir 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. SKP-250 panaikinimo, kadangi šie sprendimai, Agentūros teigimu, atitinka visus jiems keliamus reikalavimus, juose aiškiai įvardyti nustatyti neteisėti veiksmai bei teisės aktų pažeidimai, aiškiai formuluojamas sankcijų taikymas, jos pagrįstos tiek faktinių aplinkybių konstatavimu, tiek teisės aktų nuostatomis, todėl minėti sprendimai yra teisėti, pagrįsti ir nėra pagrindo juos naikinti.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir Agentūros atsiliepimai į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Agentūra papildomai pažymi, jog pagal ABTĮ 81 straipsnį, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Tačiau dėl ginčo dalyko (dėl rinkos vidutinę vertę viršijančių išlaidų, kurias pareiškėja deklaravo ir prašė kompensuoti) pirmosios instancijos teismas pasisakė tik vienu sakiniu.

Be to, nors teismas pripažino, kad Agentūra turėjo teisę kreiptis į ekspertus, o Agentūros sprendimai dėl vidutines rinkos kainas viršijančių investicijų yra pagrįsti, tačiau dėl ginčijamuose sprendimuose esančių blanketinių normų teismas negalėjo suprasti, koks vis dėlto padarytas pažeidimas, todėl sprendė, kad pagal ekspertų išvadas priimti sprendimai yra neargumentuoti, bet išsamiai to nenagrinėjo ir dėl to iš esmės nepasisakė. Tuo tarpu, Agentūros nuomone, teismas turėjo pasisakyti apie ekspertizės metu nustatytas rinkos kainas, turėjo būti nagrinėjamas ginčas, ar pareiškėjos investicijos atliktos viršijant rinkos kainą ir / ar tuo pažeisti teisės aktų reikalavimai.

Atitinkamai nagrinėjamu atveju nėra aišku, kaip galėtų būti vykdomas skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kai apie ginčo dalyką visiškai nėra pasisakyta, o tik priimtas formalus sprendimas – priimti naujus sprendimus, atitinkančius VAĮ 8 straipsnio nuostatas. Šiame kontekste Agentūra atkreipia dėmesį, kad be VAĮ 8 straipsnio reikalavimų pažeidimų daugiau pažeidimų nenustatyta, todėl formalus Agentūros sprendimų papildymas nežinia kokiais dar motyvais iš esmės neišspręs ginčo, o tik inicijuos pakartotinį ginčą administraciniame teisme, taip nepagrįstai užvilkindamas ginčo laikotarpį ir šalių teisę į koncentruotą procesą.

Juolab kad VAĮ 8 straipsnio pažeidimas gali būti konstatuotas tik visiškai nesilaikant šio straipsnio nuostatų ar tai darant tik iš dalies, o ne visais atvejais visi individualaus administracinio akto motyvai turi būti nurodyti pačiame akte. Agentūra kartu akcentuoja, kad pareiškėja 2014 m. birželio 30 d. su lydraščiu Agentūrai pateikė patikslintą MP1 antrą, ketvirtą ir penktą lapus, pagal kuriuos neprašė kompensuoti išlaidų už 2 vnt. kūdrų įrengimą, todėl Agentūra negalėjo kompensuoti minėtas išlaidas, nes pati pareiškėja atsisakė kompensacijos už jas.

Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Agentūros sprendimas nefinansuoti mažesnės iš rastų kūdrų įrengimo išlaidų nėra tinkamai motyvuotas.

Pareiškėja J. D.-Š. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (IV t., b. l. 45–52) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą nepakeistą.

Pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą, teisingą ir pagrįstą sprendimą, o atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti teismo priimto sprendimo teisėtumu. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėja sutinka su ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir papildomai pažymi, jog iš Agentūros dėl pareiškėjos pirmojo mokėjimo prašymo (MP1) priimtų sprendimų motyvuojamųjų dalių negalima aiškiai suprasti, už kurį iš nurodytų pažeidimų yra taikoma pirmoji sankcija – paramos mažinimas. Tuo tarpu toks sprendimo priėmimas, kuriame nėra nurodytas konkretus pažeidimas ir už jį skiriama sankcija, pažeidžia VAĮ 8 straipsnio imperatyvias nuostatas dėl priimamų sprendimų pagrįstumo bei aiškumo. Be to, pareiškėja paaiškina, kad nors 2014 m. birželio 30 d. iš tiesų kreipėsi į Agentūrą, tikslindama MP1, bei 2014 m. liepos 1 d. raštu, prašydama pakeisti mokėjimų prašymų pateikimo grafiką, investicijas į kūdrų įrengimą, perkeliant į antrąjį projekto etapą, Agentūra 2014 m. liepos 10 d. pateikė atsakymą dėl projekto pakeitimų, kuriame nurodė, jog negali perkelti kūdrų įrengimo išlaidų į antrąją Projekto įgyvendinimo dalį. Vadinasi, Agentūros 2014 m. liepos 22 d. sprendimas buvo priimtas, įvertinus 2014 m. gegužės 26 d. MP1, o ne patikslintą MP1, pateiktą 2014 m. birželio 30 d. Taigi, pareiškėjos teigimu, Agentūra šiuo aspektu apeliaciniame skunde nurodė melagingą aplinkybę. Pareiškėja kartu akcentuoja, kad sistemiškai aiškinant Įgyvendinimo taisyklių 22.4 punktą, darytina išvada, jog finansuojamas iki 300 kv. m ploto kūdros įrengimas, tačiau šiame punkte nėra aiškiai nustatyta, kad dėl kokių nors priežasčių draudžiama įrengti didesnę kūdrą, o tai reiškia, jog esant galimybei įrengti didesnę kūdrą, finansuojama iki 300 kv. m jos ploto įrengimo išlaidos, o likusi didesnė dalis įrengiama už pareiškėjos lėšas. Pareiškėja taip pat tvirtina, kad nagrinėjamu atveju Agentūrai 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu nusprendus susigrąžinti 8 378,69 Eur paramos dalį, o 2014 m. liepos 22 d. sprendimu – nekompensuoti 32 449,87 Eur, pareiškėjai už tą patį tariamą pažeidimą buvo pritaikytos dvi sankcijos, taip pažeidžiant jos teisėtus lūkesčius ir non bis in idem principą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (IV t., b. l. 39–42) su juo sutinka ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą.

Žemės ūkio ministerija teigia, kad pirmosios instancijos teismo panaikinti Agentūros sprendimai yra pagrįsti objektyviais faktais (duomenimis) bei teisės aktų nuostatomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, sprendimai pasirašyti tam įgaliojimus turinčio asmens, patvirtinti institucijos antspaudu, todėl nebuvo pagrindo juos naikinti. Žemės ūkio ministerijos manymu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei šiuo pagrindu priėmė neteisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Šioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl paramos suteikimo pareiškėjos J. D.-Š. pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinamam projektui „Miško rekreacinio parko įrengimas“ Nr. 2IM-KV-12-1-011534-PR001 ir taikytų sankcijų teisėtumo bei pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, iš esmės konstatavęs, kad atsakovo 2014 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. BRK-6389(12.4), 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr. BRK-8057(12.4), 2015 m. gegužės 12 d. sprendimas Nr. BRK-4557(12.4) ir 2015 m. gegužės 25 d. sprendimas Nr. SKP-250 neatitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų, pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir panaikino minėtus sprendimus bei įpareigojo Agentūrą iš naujo vertinti pareiškėjos 2014 m. gegužės 26 d. ir 2014 m. rugpjūčio 29 d. mokėjimo prašymus, o administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti Agentūros 2015 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. KV-1110(10.6.1E) nutraukė, likusioje dalyje pareiškėjos skundą atmetė, taip pat priteisė pareiškėjai iš Agentūros 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų. Tačiau atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl minėtų Agentūros sprendimų panaikinimo ir mano, kad nurodyti sprendimai atitinka esminius teisės aktų reikalavimus, todėl nebuvo pagrindo juos naikinti. Tuo tarpu kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies atsakovas iš esmės neginčija. Taigi, šiuo atveju vertintina, ar nurodyti pirmosios instancijos teismo panaikinti Agentūros sprendimai atitinka teisės aktų reikalavimus, be kita ko, VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui įtvirtinti VAĮ 8 straipsnyje, kurio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d. redakcijos, galiojusios ginčijamų atsakovo sprendimų priėmimo metu). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad VAĮ 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Reikia akcentuoti, kad VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų bendrųjų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, be kita ko, ir Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012). Reikalavimas viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamą sprendimą yra taikomas visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014).

Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012 ir kt.).

Tuo tarpu pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą teisės normai taikyti, nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Kartu akcentuotina, kad administracinių teismų pagrindinė paskirtis – spręsti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.) ir tokiu būdu ginti asmens teises santykiuose su valstybės institucijomis, o viešasis administravimas, visų pirma, yra siejamas su įstatymų ir kitų norminių teisės aktų įgyvendinimu, kurį vykdo viešojo administravimo subjektai (ABTĮ 2 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog administracinis teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą, ir po to pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti (žr., pvz., LVAT 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014).

Be to, būtina pabrėžti, jog viešojo administravimo sistemos subjektas, priimdamas individualų teisės aktą, jį turi juridiškai sukonstruoti taip, kad pastarasis būtų suprantamas ne tik teisinį išsilavinimą turintiems asmenims, galintiems operuoti teisinėmis sąvokomis bei gebantiems interpretuoti teisės aktus, pateikti savo nuomonę ginčą nagrinėjančiai institucijai, bet ir tiems asmenims, kurie tokio išsilavinimo neturi, tačiau siekia apginti galbūt pažeistas savo teises ar įstatymų saugomus interesus. Esant poreikiui, su viešojo administravimo sistemos subjekto sprendimu (bendrine prasme) turi būti įstatymų nustatyta tvarka pateikiamas ne tik pats individualus teisės aktas, bet ir susiję dokumentai, grindžiantys individualiame teisės akte priimamą sprendimą, tam, kad būtų galima pasinaudoti teismine gynyba ir tas pasinaudojimas teismine gynyba būtų operatyvus. Priimant sprendimą dėl konkretaus prašymo (ar kitokio pobūdžio kreipimosi, nepriklausomai nuo tokio dokumento formos) turi būti veikiama paisant pagrindiniame šalies įstatyme – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – įtvirtinto, atkartojamo ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, principo, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (žr., pvz., LVAT 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-439/2013). Viešojo administravimo subjekto vykdoma administracinė procedūra ir jos išdavoje priimtinas sprendimas (bendrine prasme) suteikia galimybę matyti, koks klausimas buvo iškeltas viešojo administravimo subjektui, kaip vyko pati procedūra, kokia medžiaga buvo tiriama, kokiais teisės aktais remtasi priimant sprendimą, kokia galutinė išvada bei kokie argumentai nulėmė šią išvadą. Ir visa tai turi atsispindėti aiškiai bei tiksliai sprendime, kad suinteresuotas asmuo ne tik galėtų dokumentą suprasti, bet ir pasinaudoti teismine gynyba, jei nesutiktų su viešojo administravimo sistemos subjekto priimtu patvarkymu (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-146/2012).

Atitinkamai nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai, visapusiškai įvertinus byloje esančią medžiagą, taip pat kilo abejonių dėl ginčijamų Agentūros 2014 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. BRK-6389(12.4), 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. BRK-8057(12.4), 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. BRK-4557(12.4) ir 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. SKP-250 turinio atitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad minėti sprendimai, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nurodytos teisės normos požiūriu surašyti ydingai, nes juose nėra pakankamai aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas, kurių pagrindu priimti teisės aktai taikyti kiekvieną iš poveikio priemonių (sankcijų).

Iš skundžiamų sprendimų sunku nustatyti, koks tiksliai yra kiekvienos iš pareiškėjos atžvilgiu pritaikytų poveikio priemonių (sankcijų) taikymo faktinis pagrindas, neaišku, su kokiomis konkrečiai faktinėmis aplinkybėmis ir kokiomis minėtuose sprendimuose išdėstytomis teisės aktų normomis nagrinėjamu atveju siejama kiekviena pareiškėjai pritaikyta poveikio priemonė (sankcija). Nors ginčijamuose atsakovo sprendimuose ir pateikiami tam tikri argumentai, dėl kokių aplinkybių nutarta pareiškėjos atžvilgiu taikyti atitinkamas poveikio priemones (sankcijas), tačiau iš šių sprendimų turinio nėra pakankamai aišku, kokia / kokiomis konkrečiai teisės normomis remiamasi nusprendžiant taikyti minėtas sankcijas.

Ginčo sprendimuose iš esmės yra tik išdėstytos tam tikros faktinės aplinkybės ir atskirai pateiktas sąrašas teisės normų, kuriomis remiamasi priimant nurodytus sprendimus, tačiau viešojo administravimo subjektas konkrečiai ir aiškiai nesusiejo faktinių aplinkybių su taikomomis teisės normomis, todėl nėra aišku, kaip pasireiškė vienų ar kitų sprendimuose nurodytų normų pažeidimai. Tuo tarpu dėl šių pažaidų nėra aišku, kokie konkretūs pareiškėjos veiksmai, tikslūs faktiniai duomenys, konkretus teisinis reglamentavimas pagrindė kiekvienos poveikio priemonės (sankcijos) taikymo būtinybę.

Tai, be kita ko, reiškia, kad, visų pirma, nebuvo aiškiai apibrėžtos kaltinimo ribos, taip apribojant pareiškėjos teisę į teisminę gynybą, antra, užkirstas kelias patikrinti, ar įvardyti pažeidimai tikrai galėjo būti padaryti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti viešojo administravimo subjekto padaryti pažeidimai yra esminiai.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino tiek pareiškėjos, tiek atsakovo paaiškinimus, aiškiai, išsamiai ir detaliai įvertinoje byloje surinktus duomenis bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), įvertinusi bylos medžiagą, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas aiškiai, išsamiai bei detaliai išdėstytiems ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Tuo tarpu atsakovo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju Agentūra turi tiksliai ir aiškiai apibrėžti nustatytus pareiškėjos padarytus pažeidimus, eliminuoti bet kokias dviprasmybes, tiksliai apibūdinti kiekvienai pareiškėjos atžvilgiu pritaikytai poveikio priemonei (sankcijai) taikytinas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, faktinę situaciją apibūdinti bei pagrįsti taip, jog ji būtų aiški ne tik už paramos teikimo klausimus atsakingiems Agentūros valstybės tarnautojams, bet ir tiems asmenims, kurie tiesiogiai pretenduoja į tokias išmokas. Šiuo aspektu kartu pabrėžtina, kad teismo sprendimas, kuriuo panaikintas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, jog jame nėra aiškūs jo priėmimo motyvai, nereiškia, kad viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2008/2013, 2014 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-120/2014).

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė