A-602-2576-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-2576/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02454-2011-2 Procesinio sprendimo kategorija 35.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei V. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Naujamiesčio būstas“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas; Vyriausybės atstovas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių (toliau – ir atsakovas; Administracijos direktorius) nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2010 m. lapkričio 10 d. įsakyme Nr. 30-1981 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-41 „Dėl UAB „Naujamiesčio būstas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas).

Prašyme nurodė, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą, nustatė, jog savivaldybės administracijos direktorius Vyriausybės atstovo teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 prieduose nurodytuose įsakymuose nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakymuose numatytiems administruoti namams. Paaiškino, jog Vyriausybės atstovo 2011 m. spalio 20 d. teikimo Nr. 1T-36 priede nurodytuose įsakymuose, savivaldybės administracijos direktorius įpareigojo atitinkamus administratorius tik neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, tačiau įsakymuose konkrečiai nenustatė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Teigė, jog tuo savivaldybės administracijos direktorius pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai) 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčio nustatymo. Todėl pareiškėjas 2011 m. spalio 20 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių su teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39, siūlydamas svarstyti šio teikimo priede nurodytų įsakymų pakeitimo klausimus, nustatant juose priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius. Pažymėjo, jog per įstatyme nustatytą terminą atsakovui nepranešus apie reikalavimo įvykdymą, pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tokio administravimo subjekto neveikimo.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad skundžiamas Įsakymas priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ (toliau – ir Administravimo nuostatai), Pavyzdiniais nuostatais, bei įgyvendinant savarankišką savivaldybių funkciją. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą savivaldybės savarankiškoms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė.

CK 4.84 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad administratorius veikia pagal savivaldybės mero patvirtintus nuostatus. Pažymėjo, jog Administravimo nuostatų 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, jog administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką. Administravimo mokestis apskaičiuojamas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 1-1206 „Dėl daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“.

Kadangi savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti administracijos direktorių ginčijamame įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą. Įsakymu paskirtas administratorius, vadovaudamasis Savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, privalo proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoti mėnesinį mokestį ir įmokas už bendrosios nuosavybės patalpų administravimą.

Todėl administratorius negali nusistatyti mokesčio už administravimo paslaugų teikimą, nes jis griežtai apskaičiuojamas pagal Savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Administratorius atlieka tik techninį darbą. Todėl manė, kad teigti, jog savivaldybė perduoda jos kompetencijai priskirtą funkciją nustatyti administravimo mokestį, nėra jokio pagrindo. Pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas, jei jis nenuginčys 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo, negali būti tenkinamas, nes jį patenkinus nebūtų įmanomas šio įsakymo vykdymas.

Vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius (rekomendacinius) nuostatus, kuriuose būtų nurodytas minimalus teisinio reguliavimo turinys, o ne priimti imperatyviai privalomus nuostatus, reglamentuoti įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas įsakymas yra neteisėtas. Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Naujamiesčio būstas“ su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose, kuriais konkretus subjektas buvo skiriamas konkrečių namų administratoriumi, buvo nurodoma, kad administratorius yra įpareigojamas neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Savivaldybės administracijos direktoriaus pasirinkimas būtent tokia forma įsakyme dėl konkretaus administratoriaus skyrimo nustatyti administravimo mokestį yra tinkamas Pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimų įgyvendinimas. Nuo 2002 m. birželio 1 d. galiojusi Vyriausybės nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų redakcija numatė galimybę daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo išlaidas nustatyti dviem būdais, t. y. savivaldybės institucija turėjo teisę arba nustatyti konkrečius tarifų dydžius, arba patvirtinti metodiką, pagal kurią apskaičiuojami tarifai. Vilniaus miesto savivaldybė pasirinko antrąjį būdą ir 2006 m. birželio 7 d. savivaldybės taryba sprendimu Nr. 1-1206 patvirtino Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką. Vyriausybė sukūrė tokį teisinį reglamentavimą, kuriuo suteikė vietos savivaldos institucijoms teisę pasirinkti vieną iš dviejų tarifų nustatymo bei nurodymo būdų. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais, kuriais konkretus subjektas buvo skiriamas konkrečių namų administratoriumi, ir nurodoma, kad administratorius yra įpareigojamas neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, Pavyzdinių nuostatų reikalavimai buvo įgyvendinti vienu iš leistinų būdų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 16 d. sprendimu patenkino Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą bei įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimus, ir nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2010 m. lapkričio 10 d. įsakyme Nr. 30-1981 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-41 „Dėl UAB „Naujamiesčio būstas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Teismas nurodė, jog byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktu (redakcija, galiojanti nuo 2010 m. kovo 19 d.), Įsakymu skirdama daugiabučio namo administratorių, šiame įsakyme privalo nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, ar tokios pareigos neturi ir gali įpareigoti sprendimu paskirtą administratorių apskaičiuoti šį mokestį, vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ir neviršijant pagal apskaičiavimo metodiką nustatyto mokesčio dydžio.

Teismas rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 29 straipsnio 8 dalies 1 punktu, Pavyzdinių nuostatų 2.2 punktu. Teismas, išanalizavęs teisės aktų reikalavimus, darė išvadą, kad Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 29 straipsnio 8 dalies 1 punkto nuostatos ir Pavyzdinių nuostatų 2.2 punktas numato pareigą savivaldybės administracijos direktoriui įsakymu skiriant daugiabučio namo administratorių, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Pažymėjo ir tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2007 m. spalio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-248-916/2007 dėl Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų pasisakė, kad šis Vyriausybės nutarimas priimtas, vykdant CK 4.84 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus, o Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Nurodė, jog iš tokios normos konstrukcijos bei iš Pavyzdinių nuostatų turinio galima spręsti, kad savivaldybės atitinkamos institucijos patvirtinti nuostatai gali nustatyti platesnį šių santykių reglamentavimą, tačiau jis neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems pavyzdiniams nuostatams, ir pavyzdiniuose nuostatuose išdėstyti reikalavimai privalomi visoms savivaldybėms. Pridūrė, jog Pavyzdinių nuostatų 1 punktas nustato, kad šie nuostatai taikomi butų ir kitų patalpų savininkų bendrajai dalinei nuosavybei administruoti, kai šią funkciją atlieka pagal CK 4.84 straipsnį savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendimu paskirtas administratorius.

Konstatavo, jog atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes atsakovo argumentai, kad Vyriausybės nutarimu patvirtinti pavyzdiniai nuostatai yra tik rekomendacinio pobūdžio ir nėra teisinio pagrindo įpareigoti administracijos direktorių ginčijamame įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifo, nepagrįsti. Pridūrė, jog taip pat nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad įvykdžius pareiškėjo reikalavimą, ginčo įsakyme ir Administravimo nuostatų 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena – numatanti, kad administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita – nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį.

Nurodė, jog savivaldybės administracijos direktoriaus nustatytas administravimo mokestis administravimo akte ir administratoriaus apskaičiuotas mokestis neturėtų skirtis, nes abu turėjo būti nustatomi vadovaujantis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika. Taigi, administratorius apskaičiuoja administravimo mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių (Pavyzdinių nuostatų 8.1 p.).

Teismas vertino, kad šioje byloje yra sprendžiamas konkretaus akto atitikties klausimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui, todėl panaikinus ginčijamo įsakymo dalį, kitų, su juo susijusių aktų, teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas paties atsakovo ar kitų savivaldybės institucijų tuos aktus panaikinant ar pakeičiant, o susijusių aktų pareiškėjas neprivalo nuginčyti. Darė išvadą, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus Įsakymu yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkintinas, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius įpareigotinas įvykdyti Pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimus, t. y.

Įsakyme nustatyti priskirto administruoti daugiabučio namo bendrosios nuosavybės administravimo mokestį per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas taip pat sprendė, jog Pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto nuostata, numatanti administracijos direktoriaus įsakymo dėl administratoriaus skyrimo turinį negali būti laikoma prieštaraujančia Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punkto nuostatai ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Atsižvelgdamas į tai, jog nagrinėjamu atveju teismui nekilo abejonių dėl Vyriausybės nutarimo konstitucingumo, teismas nematė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą bei atsakovo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmetė.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 65 – 75), kuriuo prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas ir Nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino atsakovo prašymo ir nesikreipė į Konstitucinį Teismą dėl Pavyzdinių Nuostatų 2.2 punkto konstitucingumo. Pažymi, jog

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimis nagrinėjamose administracinėse bylose Nr. I-1381-815/2012 ir Nr. I-1380-815/2012 nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti Pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto bei 8.1 punkto atitikimą Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai. Teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškoje byloje nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytinų teisės aktų konstitucingumo, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo patenkinti analogišką atsakovo prašymą išnagrinėtoje byloje. Be to, kadangi nagrinėjant šią administracinę bylą kilo abejonės dėl taikytinų teisės aktų konstitucingumo ir kitoje analogiškoje byloje esant kreipimuisi į Konstitucinį Teismą, dėl nuostatų, taikytinų nagrinėjamoje byloje, konstitucingumo, buvo reikalinga šios bylos nagrinėjimą sustabdyti iki bus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas dėl reikalingumo pradėti norminio akto tyrimą ar – nutarimas konstitucinės justicijos byloje (ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

2. Teigia, jog tam, kad nustatytų, ar Administracijos direktorius Įsakyme turėjo pareigą nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, buvo būtina taikyti Administravimo nuostatų 8.1 punktą. Pažymi, jog Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Administracijos direktoriaus Nuostatų 8.1 punkto teisėtumo klausimo byloje nekėlė ir Administracijos direktoriaus Nuostatų 8.1 punktas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Pavyzdinių nuostatų 2.2 punktui ar šių nuostatų 8.1 punktui, todėl Administracijos direktorius, vadovaudamasis galiojančiomis nuostatomis, veikė teisėtai. Mano, jog Administracijos direktoriaus neveikimas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme gali būti tiriamas teisme tik po to, kai bus ištirtas norminių administracinių aktų, kuriais Administracijos direktorius vadovavosi skirdamas administratorius, teisėtumas. Nurodo ir tai, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė administracinio bylų nagrinėjimo procesą ir nesulaukęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimų, administracinėse bylose Nr. I-2029/2012 ir Nr. I-2361/2012, kuriose prašoma ištirti Administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto teisėtumą, bei Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto teisėtumą. Mano, jog nestabdydamas bylos (ABTĮ 98 str. 1 d. 3 p.) ir tokiu būdu pažeisdamas proceso teisės normas, teismas byloje priėmė iš esmės neteisėtą ir neteisingą sprendimą.

3. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, kas sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 142 str. 2 d. 2 p.). Šiuo aspektu atkreipia dėmesį, jog atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas Įsakymas yra individualus teisės aktas, sukuriantis teises ir pareigas ne tik Administracijos direktoriui, UAB „Naujamiesčio būstas“, bet ir visų daugiabučių gyvenamųjų namų, nurodytų Įsakymo priede bendrųjų patalpų savininkams, kuriems Įsakymu yra paskiriamas bendrosios nuosavybės administratorius, pagal ABTĮ 48 straipsnį bendrųjų patalpų savininkai yra trečiasis suinteresuotas asmuo byloje, todėl privalėjo būti įtraukti į bylą, tačiau to padaryta nebuvo. Priduria, jog konkretaus mokesčio už bendrųjų patalpų administravimą nustatymas tiesiogiai įtakoja bendrųjų patalpų savininkų teises.

4. Mano, jog pareiškėjas prašyme kėlė ne tik individualaus teisės akto atitikimo Pavyzdinių nuostatų 2.2 punktui klausimą, bet ir netiesiogiai – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų (norminio administracinio akto), kurių pagrindu buvo priimtas Įsakymas, teisėtumo klausimą. Atkreipia dėmesį, jog Administracijos direktorius neturėjo teisės vykdyti Vyriausybės atstovo 2011 m. lapkričio 14 d. teikimų 1T- 36, 1T-39, kadangi jie prieštaravo Administravimo nuostatų 8.1 punktui, t. y. prieštaravo norminiu administraciniu aktu nustatytai administravimo mokesčio nustatymo tvarkai, o Administracijos direktorius neturi teisės nevykdyti norminių aktų reikalavimų.

Todėl, mano, jog Vyriausybės atstovo reikalavimai, kuriais prašoma pakeisti individualius teisės aktus, prieš tai nepakeitus norminių administracinių aktų, kuriais vadovaujantis priimti individualūs aktai, yra neteisėti ir prieštarauja Vyriausybės atstovo įgaliojimų vykdymo tvarkai. Remiasi LVAT byla Nr. AS858-293/2011 ir mano, jog vadovaujantis šioje byloje teismo išreikšta pozicija, darytina išvada, jog Vyriausybės atstovas prašymą įpareigoti atsakovą pakeisti įsakymą gali reikšti tik po to, kai:

1) Vyriausybės atstovas pateikia teismui prašymą ištirti ginčijamo įsakymo teisėtumą – atitikimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui;

2) teismas patenkino tokį Vyriausybės atstovo prašymą ir nustatė, kad atitinkama ginčijamo Įsakymo nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo atitinkamam punktui; 3) įsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui, kuriuo pripažįstama, kad ginčijamo Įsakymo nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo atitinkamam punktui, Vyriausybės atstovas su reikalavimu įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą ginčijamame Įsakyme, kurio atitinkamas punktas neteko galios teismui pripažinus jo prieštaravimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui, nustatyti konkretų administravimo mokesčio dydį kreipiasi į Savivaldybės administracijos direktorių, kuris tokio reikalavimo per Vyriausybės atstovo nustatytą terminą neįgyvendina arba atsisako jį įgyvendinti.

Priduria, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartyse taip pat pažymėta, kad tam, jog būtų galima išnagrinėti pareiškėjo prašymą teismas privalo visais atvejais nagrinėti aukštesnės teisinės galios norminio administracinio akto teisėtumo klausimą. Apibendrina, jog teismų praktika rodo, kad Vyriausybės atstovo prašymas pakeisti Įsakymo nuostatas (nustatyti jame konkrečius mokesčius) yra nepagrįstas ir neteisėtas bei pažeidžia Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje nustatytą Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką.

5. Mano, jog ginčijamas teismo sprendimas yra neteisėtas iš esmės (ABTĮ 86 str. 1 d.), nes teismas sprendimu įpareigojo atlikti Administracijos direktorių veiksmus, kurių pareiškėjas neprašė, t. y. įpareigojo Administracijos direktorių ne tik nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, bet ir įvykdyti Pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimus, tačiau šis reikalavimas nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku.

6. Atkreipia dėmesį, jog bendrųjų patalpų savininkai, nors ir nesudarę jungtinės veiklos sutarties ir neįsteigę bendrijos, Vilniaus mieste turi galimybę savo nuožiūra keisti administratorių pagal Savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtintą Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus atrinkimo, skyrimo ir keitimo tvarkos aprašą. Teigia, jog tokiu būdu sukuriama konkurencinė aplinka, todėl teismui Sprendimu įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį Įsakyme, būtų pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai (Pavyzdinių nuostatų 2.1 punktas).

7. Mano, jog teismas ginčijamame sprendime neatsakė į visus atsakovo prašymus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Remiasi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi ir tikina, kad teismas nepagrįstai nepareikalavo iš Vyriausybės atstovo informacijos apie tai, ar jis apie savo teikimą informavo ne tik savivaldybės administracijos direktorių, bet ir merą. Be to, pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti, ar pareiškėjas laikėsi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 9 dalyje nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos (ABTĮ 25 str. 1 d., 101 str. 1 d. 7 p.), o nustatęs, jog buvo pažeistas ikiteisminio ginčų nagrinėjimo procesas (procedūra) – bylą nutraukti. Priduria ir tai, jog apygardos administracinis teismas sprendime nenagrinėjo ir nepasisakė dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto konstitucingumą, jo neanalizavo.

8. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas netaikė Administravimo nuostatų 8.1 punkto nuostatos, kurios pagrindu priimtas ginčijamas Įsakymas ir taip pažeidė įstatymo viršenybės principą. Išdėsto, jog Pavyzdinių nuostatų prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams (CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai) atskleidžia šių teisės aktų ir Vyriausybės Nutarimo nuostatų sisteminė analizė. Teigia, jog sistemiškai aiškinant CK 4.84 straipsnį matyti, jog išimtinai savivaldybės (mero, valdybos) kompetencijai numatyta ne tik pareiga skirti bendrojo naudojimo objektų administratorių (CK 4.84 str. 2 d.), bet ir patvirtinti imperatyvius nuostatus, kuriais privalomai vadovaujasi visi bendrojo naudojimo objektų administratoriai. Taigi, įstatymu imperatyviai įtvirtinta pareiga (suteikta kompetencija) savivaldybės merui (valdybai) nustatyti administravimo nuostatus ir paskirti administratorių, kai yra įstatyme numatyti pagrindai (CK 4.84 str. 1 d.), o administratoriai veikia pagal savivaldybėje patvirtintus administravimo nuostatus. Šiuo atžvilgiu buvo patvirtinti Administravimo nuostatai, o Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 1-1206 „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ bei ginčijamo Įsakymo nuostatos atitinka CK savivaldybės administravimo subjektams suteiktas teises. Tuo tarpu CK 4.84 straipsnio 3 dalyje Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Vyriausybė šia teise pasinaudojo priimdama Nutarimą, kurio 1 punktu patvirtino Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinius nuostatus. Remiasi Pavyzdinių nuostatų preambule bei 2 punktu ir akcentuoja, jog Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto ir Nutarimo 2.2 punkto nuostatos nėra tapačios. Teigia, jog sistemiškai aiškinant komentuojamas nuostatas, akivaizdu, jog Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, nes jų 2.2 punktu nustatė papildomą imperatyvų teisinį reguliavimą. Pažymi, jog Vyriausybė, viršydama CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktus įgaliojimus patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, Nutarimu nustatė administracijos direktoriaus priimamo teisės akto turinį.

9. Nurodo, jog Pavyzdinių nuostatų 2.2 punktas galimai prieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai. Pažymi, jog pagal šią ir kitas Konstitucijos bei CK nuostatas vietos savivaldos administravimo subjektai įstatymų apibrėžtose ribose veikia laisvai ir savarankiškai, todėl Administracijos direktorius turi teisę savarankiškai nustatyti priimamo įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį. Tuo tarpu Pavyzdinių nuostatų 2.2 punktas, kuriuo nustatomas privalomas ginčijamo Įsakymo turinys, tiesiogiai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies ir įstatymų nustatytai savivaldybių sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvei vykdant savarankiškas savivaldybės funkcijas.

10. Mano, jog teismas nepagrįstai rėmėsi LVAT 2007 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-916/2007, ir šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais, nes šių bylų faktinės aplinkybės yra visiškai skirtingos. Detalizuoja, jog nagrinėtoje byloje buvo konstatuota, kad Savivaldybės taryba privalo nustatyti tarifą už komunalinių atliekų tvarkymą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje tiriamas norminio administracinio akto, kuriuo administratorius įpareigojamas apskaičiuoti mokestį už namo bendrosios nuosavybės administravimą pagal savivaldybės nustatytą tarifą arba pagal patvirtintą metodiką. Priduria, jog atliekų tvarkymo reglamentavimas iš esmės skiriasi nuo namo bendrosios nuosavybės administravimo teisės, nes yra reglamentuojamas skirtingų teisės aktų.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 99 – 109) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimą.

Atsiliepimą grindžia tokiais pagrindiniais atsikirtimais:

1. Nesutinka su atsakovo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Pavyzdinių Nuostatų 2.2 punkto konstitucingumą. Pažymi, jog į Konstitucinį Teismą kreipiamasi tada, kai yra pagrindas manyti, kad teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, todėl nors vėlesnėse bylose Vilniaus apygardos administracinis teismas ir nusprendė kreiptis į Konstitucinį Teismą, tai dar neįrodo, jog konkrečią bylą nagrinėjusiam teismui kilo minėta abejonė. Taip pat pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 12 d. sprendimais „Dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo (Nr. 1B-4/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos Įstatymui“ ir „Dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo (Nr. 1B-5/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymui“, kurie tiesiogiai yra susiję su sustabdytomis administracinėmis bylomis, nusprendė atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (Nr. 1B-4/2012 ir Nr. 1B- 5/2012) ištirti, ar Pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto nuostata bei 8.1 punktas nuostata, neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui. Pažymi, jog atsižvelgiant į tai, minėtas atsakovo prašymas turėtų būti atmestas.

2. Nurodo, jog atsakovas nepagrįstai teigia, kad byloje buvo būtina taikyti Administravimo nuostatų 8.1 punktą. Teigia, jog minėta nuostata nagrinėjamai bylai įtakos neturi, nes yra skirta ne administracijos direktoriaus, o savivaldybės paskirto administratoriaus pareigai apskaičiuoti mokesčius už butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimą kiekvienam buto ar kitų patalpų savininkui pagal jam tenkantį plotą, o administratoriaus teisių ar pareigų įgyvendinimas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Taip pat nurodo, jog atsakovas neteisingai teigia, kad nenuginčijus vieno savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, negalima ginčyti kito savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, nes administravimo subjektas būdamas atsakingu ir pareigingu, pasikeitus aukštesnės galios teisės aktams, turi pareigą atitinkamai suderinti su jais savo priimtus teisės aktus, o ne piktnaudžiauti savo įgaliojimais. Priduria, jog atsakovas nurodo ir LVAT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I4-19/2001, kuri visiškai neatitinka nei bylos faktinių aplinkybių, nei ginčo nagrinėjimo dalyką reglamentuojančių teisės normų, todėl šioje byloje netaikytina.

3. Nesutinka su atsakovo teiginiu, jog į bylos nagrinėjimą reikėjo įtraukti ir visų daugiabučių namų gyventojus, nes ginčijamas įsakymas yra individualaus pobūdžio teisės aktas, skirtas administratoriui, o ne savivaldybės administracijos direktoriui bei daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams. Teigia, jog pastariesiems teisės ir pareigos kyla ne iš ginčijamo įsakymo, bet iš savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų, kuriuose yra numatyta butų ir kitų patalpų savininkų pareiga sumokėti administratoriui mokestį už administravimą, paskaičiuotą kiekvienam savininkui pagal jam nuosavybės teise tenkančio turto plotą.

4. Teigia, jog atsakovas neteisingai nurodo, kad Vyriausybės atstovas kėlė ne tik individualaus teisės akto atitikimo Pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto nuostatoms klausimą, bet ir netiesiogiai – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus Nuostatų (norminio administracinio akto), kurio pagrindu buvo priimtas ginčijamas Įsakymas, teisėtumo klausimą. Pabrėžia, jog nagrinėjamoje byloje atsakovo nurodyti Nuostatai, kuriais jis bando pateisinti savo neveikimą, yra nesusiję su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku, be to, byloje nėra keliami reikalavimai, susiję su minėtaisiais Nuostatais. Priduria, jog LVAT administracine byla Nr. AS858-293/2011 atsakovas taip pat remiasi be pagrindo, nes minimoje byloje buvo nagrinėjami su Vyriausybės atstovo įgaliojimais ginčyti norminius teisės aktus susiję klausimai, tačiau šios bylos faktinės aplinkybės bei nagrinėti teisiniai santykiai visiškai neatitinka šioje byloje esančių teisinių santykių bei aplinkybių. Remiasi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, jog Vyriausybės atstovo siūlymas ar reikalavimas nesukuria savivaldybės administravimo subjektui pareigos jį tenkinti, bet sukuria prievolę jį apsvarstyti, tačiau atsisakius teikimą ar reikalavimą vykdyti Vyriausybės atstovui kyla pareiga tokius veiksmus skųsti atitinkamos kompetencijos teismui, todėl atsakovo pateikti teiginiai, susiję su Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka, yra visiškai nepagrįsti.

5. Pažymi, jog atsakovas apeliaciniame skunde remiasi ir neįsiteisėjusiomis Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. I-1352-624/2012; Nr. I-1322-95/2012; Nr. I-1321-95/2012; Nr. I-1351-624/2012, kuriose teismui kilo dvejonių dėl ginčijamo įsakymo preambulėje nurodyto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų, tačiau pastebi, kad daugumoje kitų bylų Vilniaus apygardos administraciniam teismui nekilo abejonių dėl norminio teisės akto ryšio su nagrinėjama byla.

6. Nurodo, jog atsakovas nepagrįstai teigia, kad ginčijamame akte nustačius konkretų mokestį už bendrųjų patalpų administravimą, savininkai bus priversti mokėti nustatytą mokestį administratoriui, taip pat neturės galimybės derėtis dėl administravimo mokesčio sumažinimo su administratoriumi, nes mokestis už administravimą yra įtvirtintas CK 4.238 straipsnio 1 dalyje ir Pavyzdinių nuostatų 2.2 punkte, tačiau šiose nuostatose nėra numatyta teisė tartis su administratoriumi dėl mokesčio sumažinimo.

7. Pažymi, jog atsakovas apeliaciniame skunde kaip taikytiną šioje byloje nurodo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtintą Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus atrinkimo, skyrimo ir keitimo tvarkos aprašą, tačiau nurodytas savivaldybės tarybos sprendimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

8. Mano, jog apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į visus atsakovo prašymus, nes pagal ABTĮ 86 straipsnio 3 dalį teismo sprendime būtina atsakyti ne į visus, bet į pagrindinius reikalavimus. Teigia, jog teismas visiškai pilnai atsakė į reikštus prašymus, o atsakovas pats nedalyvavo ne tik šios, bet ir visų kitų to paties pobūdžio bylų nagrinėjime. Pažymi ir tai, jog Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 9 dalies nuostata nagrinėjamu atveju neturi tiesioginės įtakos Vyriausybės atstovo teikimo/reikalavimo įvykdymui, nes minima nuostata yra skirta tik savivaldybės tarybos narių informavimo procedūrai bei sietina su savivaldybės administracijos direktoriaus vidaus kontrole.

9. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, betarpiškai išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra, nes abejonių dėl minėtų normų konstitucingumo nekyla, o atsakovas nepagrįstai teigia, jog Pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto prieštaravimą Konstitucijai atskleidžia sisteminė teisės aktų analizė. Šiuo aspektu nurodo, jog minėti atsakovo teiginiai yra nepagrįsti, nes, pirma, atsakovas neįvertino tos aplinkybės, kad turto administravimą reglamentuoja ne tik CK 4.84 straipsnio 3 dalies nuostata, bet ir kitos CK nuostatos.

Be to, atsakovas visiškai atsietai nuo kitų CK normų remiasi tik CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatoms. Teigia, jog iš CK, kaip vientisai taikomo akto nuostatų (CK 4.84 str. 2 d., 4.236 str. 1 d., 4.237 str. 1 d.), matyti, kad Vyriausybė Pavyzdinių nuostatų 2.2 punkte nenustatė jokio konkuruojančio ar prieštaraujančio teisinio reguliavimo, o tik atkartojo CK įstatymo leidėjo nustatytas nuostatas, konkretizuojant administruojamą turtą apibūdinančius bei turto administratorių identifikuojančius duomenis. Taip pat nesutinka su atsakovo išreikšta abejone dėl Pavyzdinių nuostatų 2.2. punkto prieštaravimo Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, ir tuo pačiu Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai.

Teigia, jog atsakovas prieštaravimą nepagrįstai motyvuoja tuo, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punkto nuostatą savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms yra priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją vykdyti gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūros ir kontrolės funkciją.

Pabrėžia, kad atsakovas tapatina dvi visiškas skirtingas funkcijas: atsakovo nurodyta funkcija kalba apie savivaldybės paskirtų butų ir kitų patalpų administratorių veiklos priežiūrą ir kontrolę, o nagrinėjamoje byloje yra keliamas klausimas dėl turto administravimo nustatymo. Todėl, priešingai nei teigia atsakovas, butų ir kitų patalpų, kurių savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, administravimo nustatymas yra ne savarankiškoji, o valstybinė (valstybės perduota savivaldybėms) funkcija.

Taip pat remiasi Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 36 punktu ir akcentuoja, jog atsakovas neteisingai taiko teisės normą byloje nagrinėjamiems santykiams. Pažymi ir tai, jog atsakovas visiškai nepagrindžia savo teiginių dėl skirtingų konkurencijos sąlygų. Nurodo, kad savivaldybės paskirti administratoriai atlieka funkcijas pagal įstatyme reglamentuotą privalomąjį administravimą, ir šiuo atveju nėra svarbi aplinkybė – galimybė tartis su gyventojais dėl mažesnių mokesčių, nes tokiu būdu nebūtų skatinamas gyventojų savarankiškumas rūpintis bendrąja nuosavybe patiems, tačiau administratoriai yra laisvi veikti rinkoje ir konkuruoti su kitais administratoriais laisvai pasirenkamo administravimo pagrindu, todėl šiuo atveju Konkurencijos įstatymo nuostatos nėra pažeidžiama.

10. Pastebi, jog atsakovas savo apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai akcentuoja visiškai ne tas aplinkybes, dėl kurių buvo priimta LVAT 2007 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-916/2007. Priduria, jog atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais (t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454, kuriuo pakeitė Nuostatų 8.1 punkto nuostatą suderinant su Vyriausybės nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu, bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 30-666 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. Įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore „papildymo“, kuriuo papildomai priskirtiems administruoti namams nustatė administravimo mokestį per mėnesį, 0,12 Lt/kv. m) de facto ir de jure pripažino Vyriausybės atstovo reikalavimo pagrįstumą ir išreiškė savo valią vykdyti aukštesnės galios teisės aktų (Civilinio kodekso ir Vyriausybės nutarimo) nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius (toliau – ir Administracijos direktorius) įsakyme, kuriuo skirtas daugiabučio namo administratorius, turėjo pareigą nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose, kuriais buvo paskirti Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai, inter alia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 10 d. įsakyme Nr. 30-1981 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-41 „Dėl UAB „Naujamiesčio būstas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“. Šiuo 2010 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 30-1981 buvo papildytas Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 30-41 „Dėl UAB „Naujamiesčio būstas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintas uždarosios akcinės bendrovės „Naujamiesčio būstas“ administruojamų gyvenamųjų namų sąrašas 754 eilute, t. y. prie UAB „Naujamiesčio būstas“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašo buvo priskirtas ir daugiabutis gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 33 – 34).

Kaip matyti iš Įsakymo Nr. 30-1981 preambulės, jis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsniu, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai) bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-20-50 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ (toliau – ir Administravimo nuostatai).

Pažymėtina, jog CK 4.84 straipsnis nustato, jog jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 dalis); administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas (t. y. savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas atstovas po 2003 m. sausio 28 d. įstatymu Nr. IX-1327 padarytų Vietos savivaldos įstatymo pakeitimų); administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (2 dalis); administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus; pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 dalis).

Pavyzdinių nuostatų 2.2 punktu (minėto įsakymo priėmimo metu galiojusi 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija) buvo nustatyta, jog savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika.

Pastebėtina, jog ši Pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto nuostata šiuo metu yra pakeista Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1194, tačiau teisinis reguliavimas tiek, kiek aktualu šioje administracinėje byloje, t. y. kiek tai susiję su būtinybe administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, iš esmės nėra pasikeitęs – 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcijos Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatyta, jog, be kitų duomenų, sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Kaip minėta, CK 4.84 straipsnio 2 dalis nustato, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas. Ši nuostata taip pat nukreipia į CK nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia CK 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas. Taigi, nagrinėjamo klausimo kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog Pavyzdinių nuostatų 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš CK 4.238 straipsnio 1 dalies.

Atsižvelgiant į nurodytą teisės aktų visumą, konstatuotina, jog administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis). Kaip matyti iš Įsakymo Nr. 30-1981 turinio, konkretus mokestis uždarajai akcinei bendrovei „Naujamiesčio būstas“ už jam priskirto administruoti gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), bendrąją nuosavybę, nenustatytas – šio įsakymo 2.2 punktu nurodyta tik neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. I-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio.

Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. 30-1948 „Dėl UAB „Naujamiesčio būstas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ 4 punktu nutarta Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-41 „Dėl UAB „Naujamiesčio būstas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ laikyti netekusiu galios. Taigi Įsakymas Nr. 30-1981, kuris papildė minėtą Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-41 „Dėl UAB „Naujamiesčio būstas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekia pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, taip pat yra netekęs galios. Pastebėtina ir tai, jog šiuo Administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. 30-1948 buvo nurodytas ir konkretus daugiabučio gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), administravimo mokestis (2012 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. 30-1948 priedo „Uždarosios akcinės bendrovės „Naujamiesčio būstas“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašas“ 563 eilutė).

Šiuo aspektu pastebėtina ir tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitė 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, inter alia jų 8.1 punktą – pagal šiuo metu galiojančią šio punkto 2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454 redakciją, administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas už bendrosios nuosavybės administravimą apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Nors šis Administracijos direktoriaus, įgyvendinant CK 4.84 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus įgaliojimus patvirtinti nuostatus, pagal kuriuos veikia administratorius, priimtas norminis aktas, inter alia minėta 8.1 punkto nuostata tiesiogiai adresuota bendrosios nuosavybės administratoriui ir nustato jam skirtą elgesio taisyklę (kaip turi būti apskaičiuojami mėnesiniai mokesčiai ir įmokos už bendrosios nuosavybės administravimą), tačiau, kita vertus, šia nuostata taip pat netiesiogiai įtvirtinama, jog administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, akivaizdu, jog šioje administracinėje byloje pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymu siektas tikslas – užtikrinti, jog Įsakyme Nr. 30-1981 būtų nurodytas šiuo įsakymu UAB „Naujamiesčio būstas“ priskirto daugiabučio gyvenamojo namo, t. y. gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės administravimo mokestis – apeliacinio proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu iš esmės yra pasiektas, o pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą minėtame Įsakyme Nr. 30-1981 – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas, šį įsakymą pripažinus netekusiu galios. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl ko atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius