A-556-130-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 - 130/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03738-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 9.2.1.1; 9.2.1.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui Rasai Lileikytei,

atsakovo atstovams Petrui Čapskiui, advokatei Rūtai Sriubaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lidiva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „Lidiva“ skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo, pakeitimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovės „Lidiva“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Lidiva) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-7), kurį patikslino (b. l. 97-104), prašydamas: 1) pakeisti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. S-329 (7-289/2010) dalyje dėl atlikto mokestinio patikrinimo už 1999 metus ir panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 69-248 bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2010 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-184 dalyje dėl atlikto mokestinio patikrinimo už 1999 metus, ir įpareigoti VMI prie FM pavesti Inspekciją atlikti pakartotinį patikrinimą už 1999 metus; 2) atleisti pareiškėją nuo delspinigių; 3) sumažinti paskirtas baudas, t. y. vietoje paskirtų 20 procentų dydžio baudų (išskyrus už 1999 metus, dėl kurių prašymas formuluojamas 1 punkte) palikti galioti 10 procentų dydžio baudas, t. y. 3 991 Lt pajamų mokesčio baudą ir 14 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) baudą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Inspekcija 2010-05-03 patikrinimo akte (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir 2010-06-30 sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo konstatavo, jog pareiškėjas nepagrįstai 1999 m. pajamų deklaracijoje deklaravo 210 220 Lt kapitalinių investicijų sumą ir ją apmokestino nuliniu tarifu. Inspekcija iš šios sumos išskyrė 95 981 Lt ir šią sumą pripažino sąnaudomis, šia suma sumažino apmokestinamąsias pajamas. Dėl kitos dalies iš 210 220 Lt, t. y. 114 239 Lt Patikrinimo akte nepasisakyta. Pareiškėjo 1999 m. pajamų mokesčio deklaracijoje deklaruota 210 220 Lt suma buvo apskaičiuota iš kelių dalių:

1) pareiškėjas su UAB „Hansa lizingas“ 1998-1999 m. sudarė išperkamosios nuomos sutartis dėl keturių automobilių ir 1999 metais sumokėjo 95 981,09 Lt priklausančių mokėti išperkamosios nuomos įmokų neįskaitant palūkanų. Pagal 1999-09-01 trišalę sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl išperkamosios nuomos sutarčių tarp UAB „Hansa lizingas“, pareiškėjo ir UAB „Lidivos apsauga“ (toliau – ir Trišalė sutartis), automobiliai buvo perduoti UAB „Hansa lizingas“. Pagal Išperkamosios nuomos sutartį visi keturi automobiliai buvo UAB „Hansa lizingas“ nuosavybė, o pareiškėjas buvo nuomininkas. Taigi Trišale sutartimi pareiškėjas perdavė nuomininko teises UAB „Lidivos apsauga“; 2) 76 517 Lt suma susidaro iš pareiškėjo mokėtų įmokų UAB „Hansa lizingas“ už 2 automobilius (Nissan Maxima ir VW Vento), įskaitant palūkanas (nuomos koeficientą). Šie automobiliai 1999 metais buvo išpirkti, perėjo pareiškėjo nuosavybėn, tais pačiais 1999 metais pareiškėjas juos pardavė;

3) Už 37 721 Lt (patikslinta – 37 706,10 Lt) pareiškėjas 1999 m. įsigijo ilgalaikio turto. Į 210 220 Lt investicijų sumą pareiškėjas buvo įtraukęs ir 6 314,92 Lt palūkanų (vadinamąjį išpirkimo koeficientą, mokėjimo grafikai pridedami), mokamų pagal lizingo sutartis už keturis automobilius, o inspekcija sąnaudomis pripažino tik įmokas. Patikrinimo akte neišsprendžiama 95 401 Lt sumos įtaka pajamų mokesčio rezultatui (apskaičiuojama įvertinant tai, kad buvo apskaičiuotas dviejų mokėtojo nuosavybėn perėjusių automobilių nusidėvėjimas).

Kadangi Inspekcija pripažino automobilių nusidėvėjimo sumas 1999 metais ir jomis tikslino apmokestinamąsias pajamas, pareiškėjas tomis sumomis, t. y. 5 209 Lt ir 13 629 Lt, iš viso 18 838 Lt, tikslina 68 441,19 Lt sumą. Taigi įmokos už du lizingo būdu įsigytus automobilius, dėl kurių nepasisakė nei mokesčių administratorius, nei Mokestinių ginčų komisija, sudaro 49 603,19 Lt. Pareiškėjas pastabose dėl Patikrinimo akto nurodė, kad iš 210 220 Lt sumos, kuri nepripažįstama investicija, tik dėl 95 981 Lt sumos buvo pasisakyta - kaip ji keičia mokestinį rezultatą.

Inspekcija privalėjo išnagrinėti ir išspręsti, kaip turi būti deklaruojama likusi neišspręsta dalis iš 210 220 Lt, kurią, jos nuomone, pareiškėjas buvo priskyręs investicijoms nepagrįstai (Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 str.). Dėl nurodytų sumų pagrindimo pasisakė, kad jos buvo deklaruotos 1999 m. pajamų deklaracijoje, Inspekcijai per visą tikrinimo laikotarpį nuo 2002-10-15 buvo pateikti visi pirminiai dokumentai. Patikrinimo akte nėra konstatuota, kad šios sumos pagal PVM sąskaitas faktūras yra apskaičiuotos neteisingai.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas pastabas, šiame skunde pareiškėjas tikslina sumas, likusi neišspręsta suma yra 93 624 Lt (49 603,19 + 37 706 + 6 314,92). Inspekcija turėjo atsakyti, kodėl ta kita dalis, dėl kurios Patikrinimo akte nebuvo išspręsta, nėra priskirta sąnaudoms, o ne reikalauti iš pareiškėjo įrodinėti, kad Inspekcija turėtų vertinti ir kitą dalį ir kodėl tai turėtų daryti. Sprendimas dėl Patikrinimo akto patvirtina, kad Inspekcija tik 95 981 Lt priskyrė sąnaudoms, mažinančioms apmokestinamąsias pajamas - kita dalis nebuvo priskirta, nepagrindžiant, kodėl taip nusprendžiama.

Nepaisydama to, kad Inspekcija likusios sumos, nepriskirtos investicijoms, neįtraukė į sąnaudas, Mokestinių ginčų komisija sprendime konstatuoja priešingai - kad į pareiškėjo skunde nurodytas sumas patikrinimo metu ir Patikrinimo akte atsižvelgta (t. y. apskaičiuojant nudėvėjimo sumas), nes jos priskirtos nusidėvėjimo sumoms, tačiau nusidėvėjimo sumoms priskirta tik 18 838 Lt. Įvertinus šią sumą, Mokestinių ginčų komisija nepateikia jokių argumentų, kaip mokestinį rezultatą keičia 93 624 Lt (49 603,19 + 37 706 + 6 314,92).

Šio klausimo Mokestinių ginčų komisija apskritai nenagrinėjo. Tačiau 93 624 Lt nepriskirti jokiai kategorijai pajamų mokesčio apskaičiavimo tikslu. Mokestinių ginčų komisija šio trūkumo neišsprendė ir nepavedė išspręsti Inspekcijai. Pareiškėjas nurodė, kad turi būti atleistas nuo delspinigių MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu. Nurodė, kad jis negalėjo nei numatyti, nei kontroliuoti patikrinimo trukmės, kurią sąlygojo neteisingi Inspekcijos sprendimai (dėl kurių surašytas jau trečias patikrinimo aktas dėl to paties laikotarpio ir tų pačių mokesčių), taip pat nėra kaltas dėl to, kad mokesčių administratorius tiek ilgai vykdė patikrinimą dėl nurodymo atlikti privalomus veiksmus.

Remiantis nurodytais pagrindais, jis turėtų būti atleistas nuo 26 616 Lt PVM delspinigių, 68 573 Lt pajamų mokesčio delspinigių (nuo 78 613 Lt sumos), skaičiuojamų nuo pažeidimo padarymo iki Patikrinimo akto surašymo dienos (MAĮ 96 str. ir 97 str.). Pareiškėjas taip pat teigė, kad 20 procentų dydžio bauda jam paskirta nepagrįstai. Vien tas faktas, kad nurodymas neįvykdytas laiku, negalėtų būti pagrindas nustatant baudos dydį, nes būtina įvertinti, kodėl mokėtojas vėlavo vykdyti nurodymus. Sprendime nėra motyvuoti Inspekcijos pareiškimai, jog pareiškėjas vengė bendradarbiauti, laiku nevykdė nurodymų.

Paaiškino, kad dalis dokumentų iš pareiškėjo buvo paimta (buvo iškelta baudžiamoji byla), be to, pareiškėjas vykdė mokesčių administratoriaus nurodymus per objektyviai protingą laiką. Tai, kad ne visi mokesčių administratoriaus nurodymai buvo pagrįsti ir vykdytini, patvirtina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005-11-07 sprendimas byloje Nr. I-1468-12-2005, kurioje teismas nusprendė panaikinti Inspekcijos 2005-05-23 nurodymą Nr. 6-3-131 bei 2005-05-20 rašto Nr. (11.3.2)-3-2-1415 nurodymą. Inspekcija, laikydamasi MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto protingumo ir teisingumo principų, baudos dydžio negalėtų motyvuoti aplinkybe, kad laiku nebuvo įvykdytas kuris nors nurodymas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010-03-04 nutartyje Nr. A575-1633/2010 nurodyta, kad Inspekcija pripažįsta, jog laiku nepradėjo mokestinio tikrinimo: „Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas gautas rugpjūčio mėnesį, kai dauguma darbuotojų atostogauja, ir dėl šios priežasties patikrinimo atnaujinimas buvo išrašytas keletą mėnesių vėliau“. Toks elgesys ir paaiškinimas yra nesuderinami su valstybinės institucijos darbo principais ir tvarka, todėl pareiškėjui turėjo būti skirta ne didesnė kaip 10 procentų dydžio bauda.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 133-134) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pateiktoje pajamų deklaracijoje už 1999 metus nurodė 4 591 327 Lt įplaukų, 3 487 516 Lt sąnaudų toms įplaukoms uždirbti ir 1 103 811 Lt apmokestinamųjų pajamų, iš kurių 210 220 Lt panaudojo kapitalinei investicijai, o likusią dalį 893 591 Lt (1 103 811-210 220) apmokestino 24 procentų tarifu ir apskaičiavo 214 462 Lt pajamų mokesčio. 95 981 Lt suma, kurią Inspekcija pripažino sąnaudomis ir sumažino 1999 metų apmokestinamąsias pajamas, yra išskirta ne iš 210 220 Lt pareiškėjo deklaruotos kapitalinės investicijos sumos, bet yra apskaičiuota iš 4 lengvųjų automobilių nuomos.

Pareiškėjas nuo 1998-1999 metais sudarė su UAB „Hansą lizingas“ 4 lengvųjų automobilių išperkamosios nuomos sutartis. Šiuos lengvuosius automobilius pagal Trišalę sutartį perdavė naujajam nuomininkui UAB „Lidivos apsauga“. Pareiškėjas nuo 1999-09-01 neteko teisių į visų 4 lengvųjų automobilių išperkamąją nuomą ir ankščiau sumokėti piniginiai įnašai (104 146,36 Lt (8 565 Lt + 95 981,09 Lt) tapo nuomos mokesčiu, kuriuo tikrinamu laikotarpiu padidintos sąnaudos ir sumažintos apmokestinamosios pajamos: 1998 metų – 8 565 Lt, 1999 metų – 95 981,09 Lt.

Pareiškėjas, deklaruodamas sąnaudas, neteisingai apskaičiavo ilgalaikio turto nusidėvėjimą, kurį pareiškėjas skaičiavo pagal įmonės nustatytus nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvus, taikydamas metų skaičiaus metodą. Tuo tarpu remiantis LR Vyriausybės 1997-12-30 nutarimu Nr. 1495 patvirtintų Įmonių apmokestinamojo pelno apskaičiavimo tvarkos 1.1 punktu, nusidėvėjimas juridinių asmenų pelno mokesčiui apskaičiuoti turėjo būti skaičiuojamas, taikant tiesiogiai proporcingą (tiesinį) ir produkcijos metodus. Ši nuostata taikoma nuo 1998-01-01.

Remdamasi aukščiau minėtu teisiniu reglamentavimu, Inspekcija perskaičiavo pareiškėjo naudoto ilgalaikio materialaus turto nusidėvėjimą (už 1999 metus nusidėvėjimas sudarė 85 369 Lt, patikrinimo akto 7 priedas) ir apskaičiuota nusidėvėjimo suma patikslino atitinkamų metų apmokestinamąsias pajamas. Apskaičiuojant 1999 metų pareiškėjo apmokestinamąjį pelną buvo atsižvelgta į tą mokestinį laikotarpį naudoto ilgalaikio materialaus turto, įskaitant ir turto, nepripažinto kapitaline investicija, faktišką nudėvėjimo sumą t. y.

įsigijimo sąnaudas, tenkančias realizuotai produkcijai. Pareiškėjui delspinigiai apskaičiuoti, vadovaujantis MAĮ (Nr. 1-974 su vėlesniais pakeitimais, galiojęs iki 2004-04-13) 39 straipsnio 6 dalimi, MAĮ (Nr. IX - 2112, galiojęs nuo 2004-04-13, su vėlesniais pakeitimais) 96 straipsnio 2 punktu bei atsižvelgus į pareiškėjo turimas permokas. Atleidimo nuo delspinigių pagrindus nustato MAĮ (Nr. IX - 2112, galiojęs nuo 2004-04-13, su vėlesniais pakeitimais) bei VMI prie FM viršininko 2004-07-26 įsakymu Nr. VA-144 patvirtintos Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

MAĮ numato baigtinį atleidimo nuo delspinigių pagrindų sąrašą. Prašymas atleisti nuo delspinigių gali būti tenkinamas tik tada, jei yra nors viena aplinkybė, numatyta ir įtvirtinta aukščiau nurodytose teisės normose. MAĮ nėra įtvirtinta galimybė atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių mokėjimo kitu negu šiame įstatyme nustatytu pagrindu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nėra pagrindas atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių. Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ (Nr. I-974 su vėlesniais pakeitimais, galiojęs iki 2004-04-13) 50 straipsnio 2 dalies, ir MAĮ (Nr. IX - 2112, galiojęs nuo 2004-04-13, su vėlesniais pakeitimais) 139 straipsnio 1 dalies ir 142 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjui paskyrė 20 procentų dydžio pajamų mokesčio bei PVM baudas.

Skirdama baudas, Inspekcija įvertino pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas vengė bendradarbiauti su Inspekcija bei laiku nevykdė Inspekcijos nurodymų, todėl paskirtos 20 procentų pajamų mokesčio ir PVM baudos yra pagrįstos.

Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 138) prašė atmesti jį kaip nepagrįstą bei palaikė atsakovo VMI prie FM atsiliepime išdėstytus argumentus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu (b. l. 163-171) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, vietoje 26 616 Lt PVM delspinigių ir 68 573 Lt pelno mokesčio delspinigių nurodant pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 24 789 Lt PVM delspinigių ir 63 639 Lt pelno mokesčio delspinigių. Kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas priteisė iš atsakovo VMI prie FM 300 Lt teismo išlaidų atlyginimo pareiškėjui UAB „Lidiva“.

Teismas nustatė, kad ginčas nagrinėjamu atveju vyksta dėl tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo naudoto ilgalaikio turto nusidėvėjimo metodo taikymo bei dėl sąnaudų pripažinimo ir kapitalinės investicijos apskaičiavimo. Pareiškėjas ginčija mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo patikrinimo už 1999 m. teisingumą, paskirtų baudų dydį ir neatleidimo nuo delspinigių pagrįstumą. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas, pažeisdamas LR Vyriausybės 1997-12-30 nutarimo Nr. 1495 „Dėl Įmonių apmokestinamojo pelno apskaičiavimo tvarkos“ nuostatas, naudoto ilgalaikio turto nusidėvėjimo sumas apskaičiavo pagal jos nustatytus nusidėvėjimo normatyvus, metų skaičiaus metodu, taip pat pateiktose pajamų deklaracijose nurodė didesnes nei buhalterinėje apskaitoje apskaitytas nusidėvėjimo sumas ir tuo pačiu nepagrįstai padidino sąnaudas.

Inspekcija ilgalaikio turto nusidėvėjimą perskaičiavo taikydama tiesiogiai proporcingą (tiesinį) metodą. Dėl šių priežasčių, vietos mokesčių administratorius perskaičiavo 1998-2000 m. sąnaudoms priskirtinas nusidėvėjimo sumas (jas sumažindama) ir padidino 1998-2000 m. apmokestinamąsias pajamas. Ilgalaikio turto nusidėvėjimas už 1998-2000 m. perskaičiuotas pagal nustatytus nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvus, įtvirtintus LR finansų ministro 1998-01-15 įsakyme Nr. 12 „Dėl pelno (pajamų) mokesčio apskaičiavimo“ patvirtintų pelno (pajamų) mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo už 1997 metus paaiškinimo bei LR Vyriausybės 1997-12-30 nutarime Nr. 1495 „Dėl įmonių apmokestinamojo pelno apskaičiavimo tvarkos“.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 1997-1999 m. neteisingai apskaičiavo kapitalinės investicijos sumą, t. y. investicijų sumos nesumažino per mokestinį laikotarpį apskaičiuotomis naudojamo ilgalaikio turto nusidėvėjimo sumomis ir neįvertino išperkamosios nuomos būdu įsigyto turto per mokestinį laikotarpį faktiškai apmokėtos dalies. Už 1999 metus jis deklaravo 210 200 Lt kapitalinės investicijos sumą ir analogišką pajamų sumą apmokestino 0 procentų tarifu, tačiau patikrinimo metu nustačius, kad tais pačiais metais beveik visas turtas buvo parduotas, pajamų mokestis turėjo būti skaičiuojamas nuo visų pareiškėjo pajamų.

Sprendime nurodoma, jog pagal 1990-10-05 LR fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo Nr. 1-641 (toliau – ir FAPMLĮ) 26 straipsnio nuostatas, parduodant materialųjį ilgalaikį turtą pigiau negu jo likutinė vertė, bendrąsias įplaukas turi sudaryti suma ne mažesnė kaip to turto likutinė vertė, tuo tarpu pareiškėjas pažeidė šį reikalavimą, todėl 1999 metų apmokestinamosios pajamos padidintos 14 412 Lt, o 2000 m. - 767 Lt suma. Pagal Juridinių asmenų pajamų mokesčio įstatymo 7 straipsnį, apmokestinamasis pelnas, panaudotas investicijoms, apmokestinamas taikant nulinį (0 procentų) tarifą, tačiau pareiškėjas pažeidė šio apmokestinamojo pelno apskaičiavimo nuostatas, t. y. kapitalinės investicijos sumos nesumažino per mokestinį laikotarpį apskaičiuota naudojamo ilgalaikio turto nusidėvėjimo suma ir neįvertino išperkamosios nuomos būdu įsigyto turto per mokestinį laikotarpį faktiškai apmokėtos to turto dalies, todėl patikrinimo akte investicijos suma perskaičiuota ir už 1997 metų II—IV ketvirčius nustatyta 192 142 Lt kapitalinės investicijos suma.

Atsakovas taip pat nustatė, jog pareiškėjas pažeidė ir apmokestinamojo pelno, panaudoto investicijai, apskaičiavimo tvarką, galiojusią nuo 1998-01-01, todėl mokesčių administratorius perskaičiavo investicijos sumą ir nustatė 1998 m. kapitalinės investicijos 209 024 Lt sumą. Patikrinimo metu nustačius, kad pareiškėjas 1999 metais pardavė apie 99 procentų naudojamo ilgalaikio turto, Inspekcija konstatavo, jog pareiškėjas nepagrįstai 1999 m. pajamų deklaracijoje deklaravo 210 220 Lt investicijų sumą. Taip pat nustatyta, jog pareiškėjas nuo 1999-09-01 neteko teisių į keturių lengvųjų automobilių išperkamąją nuomą ir ankščiau sumokėti piniginiai įnašai tapo nuomos mokesčiu, kuriuo tikrinamu laikotarpiu padidintos sąnaudos ir sumažintos apmokestinamosios pajamos, ir nuomos mokesčio suma buvo sumažintos apmokestinamosios pajamos.

Ilgalaikio turto, kuris buvo panaudotas investicijai, įsigijimo vertė (likutinė vertė) pripažįstama sąnaudomis ilgalaikio turto pardavimo metu. Teismas, pasisakydamas dėl nusidėvėjimo metodo taikymo, nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas ilgalaikio turto nusidėvėjimą skaičiavo pagal įmonės nustatytus nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvus, taikydamas metų skaičiaus metodą. Pagal 1990-10-05 LR fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo Nr. 1-641 26 straipsnį juridinio asmenų teisių neturinčių individualių (personalinių) įmonių apmokestinamosios pajamos nustatomos iš bendrųjų įplaukų atskaičius Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnyje išvardintas ir juridinę galią turinčiais dokumentais patvirtintas sąnaudas toms įplaukoms gauti.

Pagal 1990-07-31 Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo Nr. 1-442 (toliau – ir JAPMĮ) 5 straipsnio 2 punktą sąnaudomis pripažįstamas ilgalaikio turto (materialaus ir nematerialaus) nusidėvėjimas (amortizacija) - LR Vyriausybės nustatyta tvarka. Remiantis LR Vyriausybės 1997-12-30 nutarimo Nr. 1495 1.1 punktu, nusidėvėjimas juridinių asmenų pelno mokesčiui apskaičiuoti skaičiuojamas taikant tiesiogiai proporcingą (tiesinį) ir produkcijos metodus. Pagal minėto nutarimo 3 punktą nutarimas taikomas apmokestinant nuo 1998-01-01 ir vėliau gautą pelną.

Pareiškėjas šiame nutarime įtvirtinto tiesiogiai proporcingo (tiesinio) metodo netaikė, todėl mokesčių administratorius, apskaičiuodamas nuo 1998-01-01 ir vėliau gautą pareiškėjos pelną, pagrįstai, vadovaudamasis LR Vyriausybės nustatyta tvarka, pareiškėjo naudoto turto nusidėvėjimą apskaičiavo taikydamas tiesiogiai proporcingą (tiesinį) metodą. Teismas, pasisakydamas dėl investicijų apskaičiavimo ir sąnaudų pripažinimo, nurodė, kad pareiškėjas nuo 1999-09-01 neteko teisių į visų 4 lengvųjų automobilių išperkamąją nuomą ir ankščiau sumokėti piniginiai įnašai (104 146,36 Lt (8 565 Lt + 95 981,09 Lt) tapo nuomos mokesčiu, kuriuo tikrinamu laikotarpiu padidintos sąnaudos ir sumažintos apmokestinamosios pajamos: 1998 metų – 8 565 Lt, 1999 metų – 95 981,09 Lt.

Ilgalaikio turto, kuris buvo panaudotas investicijai, įsigijimo vertė (likutinė vertė) pripažįstama sąnaudomis ilgalaikio turto pardavimo atveju. Apskaičiuodamas 1999 metų jos apmokestinamąjį pelną mokesčių administratorius atsižvelgė į tą mokestinį laikotarpį naudoto ilgalaikio materialaus turto, įskaitant ir turto, nepripažinto kapitaline investicija, faktišką nudėvėjimo sumą, t. y. įsigijimo sąnaudas, tenkančias realizuotai produkcijai. Dėl kapitalinės investicijos apskaičiavimo nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės padarė du pažeidimus: nesilaikė atitinkamais laikotarpiais galiojusioje JAPMĮ redakcijoje įtvirtintos investicijų apskaičiavimo tvarkos, t. y. kapitalinės investicijos sumos nesumažino per mokestinį laikotarpį apskaičiuota naudojamo ilgalaikio turto nusidėvėjimo suma, ir dalį įsigyto ilgalaikio turto nepagrįstai priskyrė kapitalinei investicijai, nes tais pačiais mokestiniais metais apie 99 procentų šio turto pareiškėjas pardavė.

Vadovaujantis JAPMĮ 21 straipsnio 1 punktu, pelnas, panaudotas investicijoms į savo įmonę, apmokestinamas taikant nulinį (0 procentų) tarifą. Kaip matyti iš patikrinimo akto, pateiktoje 1999 m. pajamų deklaracijoje pareiškėjas deklaravo, kad pajamos, panaudotos kapitalinei investicijai, sudaro 210 220 Lt ir apmokestino jas nuliniu tarifu. Tačiau tikrinamuoju laikotarpiu nustatyta, jog 1999 m. jis pardavė apie 99 procentų naudojamo ilgalaikio turto, todėl pareiškėjas kapitalinės investicijos pritaikyti negalėjo. Remdamasis tuo, vietos mokesčių administratorius pagrįstai perskaičiavo 1999 m. pareiškėjo apmokestinamąjį pelną ir atitinkamai jį apmokestino.

Tačiau, nepaisant to, kad minėtas turtas nepripažintas kapitaline investicija ir atitinkamai jo atžvilgiu nebuvo pritaikyta JAPMĮ 21 straipsnio 1 punkte įtvirtinta lengvata, apskaičiuojant 1999 m. pareiškėjo apmokestinamąjį pelną buvo atsižvelgta į tą mokestinį laikotarpį naudoto ilgalaikio materialaus turto (įskaitant ir turto, nepripažinto kapitaline investicija) nusidėvėjimo sumą apskaičiuotą laikantis LR Vyriausybės nustatytos nusidėvėjimo (amortizacijos) tvarkos. Remdamasis išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis ir nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismas konstatavo, kad pareiškėjui pagrįstai apskaičiuotas 78 613 Lt pajamų mokestis.

Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė 1993-12-11 Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. I-345 (toliau – ir PVMĮ) 17 straipsnio 3 dalį ir LR Vyriausybės 1996-05-09 nutarimu Nr. 546 (1998-12-24 redakcija) patvirtintą Pridėtinės vertės mokesčio sumų, atskaitytų už įsigytą ilgalaikį turtą, grąžinimo tvarką, nes pardavusi ilgiau kaip metus naudotą ilgalaikį turtą nepatikslino ir negrąžino į biudžetą 24 225 Lt PVM. Papildomai apskaičiuota 24 225 Lt PVM suma buvo patikslintos ir 1999 m. pareiškėjo sąnaudos.

Taip pat mokesčių administratorius nurodė, jog pareiškėjas, pažeisdamas PVMĮ 16 straipsnio, 18-20 straipsnių nuostatas, nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė 66 Lt pagal kitai įmonei išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Atsižvelgus į tai, kad mokesčių mokėtojas 1998-2000 m. neapskaitė ir nedeklaravo 1 300 Lt įplaukų už parduotus automobilius, vadovaujantis 1997-11-18 Lietuvos Respublikos kelių fondo įstatymo 2 straipsnio nuostatomis, pagrįstai papildomai apskaičiuoti 6 Lt atskaitymai nuo realizavimo pajamų į Kelių fondą ir 25,23 Lt atskaitymų nuo realizavimo į Kelių fondą delspinigiai.

Teismas, pasisakydamas dėl atleidimo nuo delspinigių, nurodė, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas pradėtas 2004-12-29 ir baigtas 2010-05-03. Patikrinimas nuo 2005-01-13 sustabdytas iki 2005-10-26, nes pavedimas apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT), atnaujintas nuo 2005-10-26 iki 2005-12-23 pagal VAAT 2005-02-25 sprendimą ir Valstybinės mokesčių inspekcijos 2004-12-08 sprendimą Nr. 69-539, pratęstas nuo 2005-12-23 iki 2006-01-31 dėl duoto mokesčių administratoriaus nurodymo ir papildomos informacijos rinkimo, pratęstas nuo 2006-02-01 iki 2006-03-31 dėl informacijos įvertinimo, pratęstas nuo 2006-04-01 iki 2006-06-01 dėl neįvykdyto mokesčių administratoriaus nurodymo pateikti patikrinimui dokumentus, pratęstas nuo 2006-06-02 iki 2006-08-02 dėl negauto atsakymo į paklausimus, sustabdytas nuo 2006-08-03 iki 2008-10-23 dėl įmonės pateikto skundo VAAT, pratęstas nuo 2008-10-23 iki 2008-12-23 gavus VAAT nutartį, nuo 2008-12-09 sustabdytas dėl įmonės apskundimo VAAT ir nuo 2010-03-09 iki 2010-05-04 pratęstas, gavus LVAT 2010-03-04 nutartį.

Atleidimo nuo delspinigių pagrindus nustato MAĮ (Nr. IX - 2112, galiojęs nuo 2004-04-13, su vėlesniais pakeitimais) bei Taisyklės. Teismas vadovavosi MAĮ 100 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 7 punktu, MAĮ 141 straipsnio 1 dalimi. Teismo teigimu, LVAT, nagrinėdamas pareiškėjo apeliacinį skundą administracinėje byloje Nr. A575-1633/2010 pagal pareiškėjo UAB „Lidiva“ skundą atsakovui Inspekcijai dėl 2008-10-23 pavedimo tikrinti panaikinimo, 2010-03-04 nutartyje konstatavo, kad teisminiai ginčai tarp UAB „Lidiva“ ir mokesčių administratoriaus baigėsi 2008-04-18, tačiau mokestinis patikrinimas buvo atnaujintas tik 2008-10-23.

Šis mokesčių administratoriaus uždelsimas atnaujinti sustabdytą pakartotinį mokestinį patikrinimą reiškia, jog mokesčių administratorius nedėjo visų pastangų atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį, kaip tai numato MAĮ 119 straipsnio 6 dalies nuostatos (kad mokesčių administratoriaus buveinėje atliekamo mokestinio patikrinimo trukmė nėra ribojama, tačiau mokesčių administratorius privalo jį atlikti per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį). LVAT teisėjų kolegija minėtoje byloje taip pat pasisakė, kad mokestinis patikrinimas mokesčių administratoriaus buveinėje negali trukti neribotą laiką (šioje byloje mokestinis patikrinimas jau trunka net 5 metus) ir remdamasi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, konstatavo, kad tik aktyvūs mokesčių administratoriaus veiksmai gali užtikrinti mokestinio patikrinimo atlikimą per objektyviai įmanomai trumpiausią laiką bei garantuoti mokesčio mokėtojo konstitucines teises.

Atsakovo atstovė teismo posėdyje sutiko, kad delspinigiai už laikotarpį nuo 2008-04-18 iki 2008-10-23, kai išnykus sustabdymo pagrindui mokestinis patikrinimas operatyviai neatnaujintas, apskaičiuoti nepagrįstai, ir 2011-03-31 rašte Nr. (17.2)-46-12800 nurodė, kad už šį laikotarpį apskaičiuota 1 827 Lt PVM delspinigių ir 4 934 Lt pelno mokesčio delspinigių. Todėl teismas vertino, kad yra pagrindas nurodytomis sumomis mažinti pareiškėjui apskaičiuotus PVM ir pelno mokesčio delspinigius, atitinkamai nurodant sumokėti į valstybės biudžetą 247 89 (26 616 – 1 827) Lt PVM delspinigių ir 63 639 (68 573 – 4 934) Lt pelno mokesčio delspinigių.

Teismas, pasisakydamas dėl baudos sumažinimo, vadovavosi MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi. Teismas vertino, kad paskirtos 20 procentų pajamų mokesčio ir PVM baudos yra pagrįstos ir nėra pagrindo jas mažinti. Teismas, pasisakydamas dėl teismo išlaidų, vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 1, 6 dalimis, LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.18 ir 9 punktais bei LR Vyriausybės 2007-12-17 nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“.

Teismas pareiškėjui iš atsakovo VMI prie FM priteisė 300 Lt teismo išlaidų sumą, kurią sudaro 120 Lt už atstovavimą teismo posėdyje, 30 Lt žyminio mokesčio ir 150 Lt už advokatės susipažinimą su byla ir pasiruošimą teismo posėdžiui.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 176-182) prašo atleisti nuo delspinigių; kitoje ginčo dalyje panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netiksliai apibrėžė ginčo objektą. Ginčo objektas dalyje dėl apskaičiuotų mokesčių apibrėžtas netiksliai. Inspekcija atliko 1997-01-01 - 2002-09-30 laikotarpio mokestinį patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą. Ginčas buvo teismui perduotas dėl 1999 m. mokestinio patikrinimo rezultatų, kiek jie keistini dėl kapitalinei investicijai priskirtų sumų mokestinio rezultato peržiūrėjimo (atsižvelgiant tai, šis rezultatas keičia visą 1999 m. rezultatą) ir dėl baudos dydžio. Pareiškėjas prašė atleisti nuo delspinigių, tačiau teismas atleido nuo delspinigių, apskaičiuotų už mažesnį laikotarpį nei prašytas bendrovės.

2. Teismas apsiribojo tik aplinkybių, kurios laikomos nustatytomis į bylą pateiktuose atsakovų ir Mokestinių ginčų komisijos dokumentuose (Patikrinimo akte ir sprendimuose), nurodymu.

3. Teismas nenagrinėjo pareiškėjo argumentų, sprendime nepasisakė, kodėl, jo nuomone, bendrovės argumentai atmestini. LVAT jurisprudencijoje ne kartą (pvz., 2011-02-28 nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-342/2011, 2011-02-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-2470/2011) pasisakyta, kad toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina skundžiamo atsakovo sprendinio teisėtumo ir pagrįstumo, o tokį sprendimą pripažįsta teisėtu ir pagrįstu remdamasis vien tik argumentais, išdėstytais skundžiamame sprendime, nėra teisingumo vykdymas. Tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.).

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 188-189) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad atleisti pareiškėją nuo likusios dalies delspinigių nėra pagrindo. Pareiškėjas nei ginčo nagrinėjimo metu ikiteisminėse instancijose, nei teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad nėra kaltas dėl padarytų mokesčių įstatymo pažeidimų, taip pat, kad pažeidimai padaryti dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo pareiškėjo valios, arba kad mokesčių įstatymas pažeistas dėl klaidingo jo paaiškinimo. Taip pat byloje nėra nustatyta, kad nebuvo padaryta žala biudžetui. Taip pat atsakovas pažymėjo, kad paties pareiškėjo veiksmai padarė įtakos mokestinio patikrinimo trukmei. Remiantis byloje esančia medžiaga matyti, kad pareiškėjas ne vieną kartą teikė skundus teismams, siekdamas panaikinti Inspekcijos pavedimus tikrinti, ne visada bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, tai rodo, jog pareiškėjas nebuvo pats suinteresuotas, kad mokestinis patikrinimas būtų atliktas per objektyviai kuo trumpesnį laikotarpį. Atsakovas pažymėjo, kad Inspekcija, skirdama pareiškėjui baudas, įvertino pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį, atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas vengė bendradarbiauti su Inspekcija bei laiku nevykdė Inspekcijos nurodymų, todėl, atsakovo nuomone, paskirtos 20 procentų pajamų mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio baudos yra pagrįstos. Atsakovo vertinimu, tiek ikiteisminį mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, tiek teismas priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, kurių naikinti nėra pagrindo.

Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 191-192) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Inspekcija atsiliepime iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė VMI prie FM atsiliepime į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas (apeliantas) į teismą kreipėsi, prašydamas pakeisti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. S-329 (7-289/2010) dalyje dėl atlikto mokestinio patikrinimo už 1999 metus ir panaikinti VMI prie FM 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 69-248 bei Inspekcijos 2010 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-184 dalyje dėl atlikto mokestinio patikrinimo už 1999 metus, ir įpareigoti VMI prie FM pavesti Inspekciją atlikti pakartotinį patikrinimą už 1999 metus, o taip pat, atleisti pareiškėją nuo delspinigių, sumažinti paskirtas baudas, t. y. vietoje paskirtų 20 procentų dydžio baudų (išskyrus už 1999 metus, dėl kurių prašymas formuluojamas 1 punkte) palikti galioti 10 procentų dydžio baudas.

Administracinės bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme atsakovas VMI prie FM nurodė, jog „ar patikrinimo metu teisingai apskaičiuotas 1999 metų apmokestintas rezultatas, t.y. ar buvo atimta perleisto turto likutinė vertė, bei nurodyti, kokia yra šio turto likutinė vertė ir ar teisingai apskaičiuotas papildomai mokėtinas pajamų mokestis, delspinigiai ir bauda nėra galimybės“ (2 T, b.l. 13-14).

Atsakovas Inspekcija iš esmės pateikė analogišką poziciją dėl mokesčių apskaičiavimo už 1999 metus: „atsižvelgiant į tai, kad surašytame patikrinimo akte ir jo prieduose nėra detalizuotas apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimas, todėl neturint mokėtojo dokumentų, pagal kuriuos buvo atliktas patikrinimas, nėra galimybės atsakyti į klausimą ar patikrinimo metu buvo vertinta turto likutinė vertė“ (2 T, b.l. 15).

Vadinasi, dėl mokesčių bei su jais susijusių sumų apskaičiavimo už 1999 metus UAB „Lidiva“ apeliacinio skundo argumentai nėra paneigti.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui, kas akivaizdu nebuvo padaryta, todėl, sprendžiant pagal papildomai gautus VMI prie FM ir Inspekcijos paaiškinimus, kad tokia galimybė yra, turėtų būti atliekamas papildomas tyrimas, t.y. mokestinis ginčas nagrinėjamas iš naujo. Pastarojo tyrimo atlikimas ir turėtų lemti galutinį mokesčių administratoriaus sprendimą dėl mokesčių bei su jais susijusių sumų apskaičiavimo už 1999 metus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad centrinis mokesčių administratorius, remiantis MAĮ 2 straipsnio 21 punktu, 25 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir 150 straipsniu, nagrinėja mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčio mokėtojo ir vietos mokesčio administratoriaus. Panaikinus vietos mokesčių administratoriaus sprendimą, centrinis mokesčių administratorius nebeturėtų teisinio pagrindo nagrinėti mokestinio ginčo, t. y. nebeliktų mokestinio ginčo objekto – vietos mokesčių administratoriaus sprendimo. Todėl yra naikintina tik ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas reikalavimas pakeisti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. S-329 (7-289/2010) dalyje dėl atlikto mokestinio patikrinimo už 1999 metus ir panaikinti VMI prie FM 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 69-248 dalyje dėl atlikto mokestinio patikrinimo už 1999 metus, ir įpareigoti VMI prie FM pavesti Inspekciją atlikti pakartotinį patikrinimą už 1999 metus. Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalis, kur buvo atmestas reikalavimas panaikinti Inspekcijos 2010-06-30 sprendimą paliktina galioti dėl nurodytų aukščiau priežasčių.

Vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, kiti pareiškėjo pateikti reikalavimai (atleisti pareiškėją nuo delspinigių, sumažinti paskirtas baudas, t. y. vietoje paskirtų 20 procentų dydžio baudų (išskyrus už 1999 metus, dėl kurių prašymas formuluojamas 1 punkte) palikti galioti 10 procentų dydžio baudas) nėra atsieti nuo pirminio reikalavimo. Teigtina, jog pirmojo reikalavimo baigtis gali sąlygoti baudos dydį, nes „skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą“ (Mokesčių administravimo įstatymo 139 str. 1 d.). Tik įvertinus visas bylos aplinkybes visos mokestinės bylos plotmėje galima ir išvada dėl baudos dydžio.

Atleidimo nuo delspinigių klausimas, vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais, šiuo metu taip pat nespręstinas, nes mokestinio ginčo skaidymas į atskiras smulkesnes sudėtines dalis komplikuoja baigiamojo teisės akto aiškumą bei konkretumą, gali apsunkinti jo įvykdymą bei užprogramuoja kitus galimus teisinius disputus, kurių galimai būtų išvengta priėmus vieną teisės aktą. Kita vertus, juk, visų pirma, mokesčių administratorius mokesčių mokėtoją gali atleisti nuo delspinigių, o, vėliau, jau mokestinio ginčo metu, - ir mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog tokios pat taisyklės galioja ir sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo baudos (Mokesčių administravimo įstatymo 141 str. 3 d.).

Vadinasi, atleidimo nuo delspinigių bei baudos sumažinimo klausimai būtų spręstini atlikus papildomą tyrimą už 1999 metus ir suformulavus galutinę poziciją pastaroje dalyje, kas suponuoja pirmosios instancijos sprendimo naikinimą aptariamoje dalyje (dėl kitų delspinigių ir baudos) ir perdavimo paminėtų aspektų nagrinėjimą centriniam mokesčių administratoriui.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Uždarosios akcinės bendrovės „Lidiva“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo dalį ta apimtimi, kur buvo atsisakyta pakeisti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. S-329 (7-289/2010) ta apimtimi, kur buvo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010-09-27 sprendimas Nr. 69-248 dėl atlikto mokestinio patikrinimo už 1999 metus, ir panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 69-248 dalyje dėl atlikto mokestinio patikrinimo už 1999 metus bei mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo už šį laikotarpį, o taip pat, šioje reikalavimo dalyje, įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atlikti pakartotinį patikrinimą už 1999 metus, panaikinti. Šioje dalyje skundo reikalavimus patenkinti ir:

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. S-329 (7-289/2010) ta apimtimi, kur buvo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010-09-27 sprendimas Nr. 69-248 dėl atlikto mokestinio patikrinimo už 1999 metus ir panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 69-248 dalyje dėl atlikto mokestinio patikrinimo už 1999 metus bei mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo už šį laikotarpį, o taip pat įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atlikti papildomą vertinimą už 1999 metus, nagrinėjant vietos mokesčių administratoriaus sprendimą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą ta apimtimi, kur buvo atmestas reikalavimas atleisti pareiškėją nuo delspinigių, sumažinti paskirtas baudas, t. y. vietoje paskirtų 20 procentų dydžio baudų (išskyrus už 1999 metus, dėl kurių prašymas formuluojamas 1 punkte) palikti galioti 10 procentų dydžio baudas, panaikinti, panaikinant ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimus, susijusius su šių sumų apskaičiavimu, ir šioje dalyje klausimą perduoti nagrinėti mokesčių administratoriui.

Kitose dalyse Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė