2025-05-07 Nr. AB-7981-3-61-3-06801-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1718-525/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06801-2024-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. A. R. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 24S258186, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi, Leidimas) pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą pagrindą (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Departamentas, nustatęs, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Trasis“ (toliau – ir Bendrovė, darbdavys), tarpininkavusi dėl Leidimo pareiškėjui išdavimo, nutraukė su pareiškėju darbo sutartį ir nemokėjo jam sutarto atlyginimo, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą.

3. Pareiškėjo teigimu, atsakovo Sprendimu taikyta priemonė – leidimo laikinai gyventi panaikinimas – yra per griežta. Bendrovė mokėjo pareiškėjui per mažą atlyginimą, o vėliau, pareiškėjui nežinant, nutraukė su juo darbo sutartį. Pareiškėjas nespėjo susirasti naujo darbdavio ir / arba jo pakeisti, kad galėtų išsaugoti turėtą Leidimą. Pareiškėjas, nemokėdamas lietuvių kalbos, nesugebėjo suprasti, kaip veikia įstatymas ir kokias teises ir pareigas jis turi pagal Įstatymą ir kokius veiksmus atliko / neatliko jo darbdavys. Pareiškėjas mano, kad būtent Bendrovė neatliko savo įsipareigojimų, todėl dėl jos kaltės buvo priimtas pareiškėjui neigiamas pasekmes sukeliantis sprendimas.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas priėmė Sprendimą, nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 29 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šiuo pagrindu pareiškėjui 2023 m. rugsėjo 25 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Departamentas nustatė, kad Bendrovė 2024 m. balandžio 25 d. nutraukė su pareiškėju darbo sutartį. Atsakovas pažymėjo, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas imperatyvus pagrindas panaikinti išduotą Leidimą, jeigu su užsieniečiu nutraukiama darbo sutartis, todėl Departamentas neturėjo diskrecijos teisės priimti kitokį sprendimą nei imperatyviai numatyta įstatyme.

7. Atsakovas teigė, kad Bendrovei, nutraukus su pareiškėju darbo sutartį, jis (pareiškėjas) nesikreipė į Departamentą Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje numatyta tvarka dėl leidimo pakeisti darbdavį ir nesudarė naujos darbo sutarties. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nebeatitinka imperatyvių sąlygų, kurias privalėjo atitikti visą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikotarpį, todėl jam pagrįstai panaikintas Leidimas.

II. 8. Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 24 d. sprendimu atmetė pareiškėjo M. A. R. skundą.

9. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjo darbo sutartis su Bendrove 2024 m. balandžio 25 d. buvo nutraukta. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostata, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu, yra imperatyvi, todėl Departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo argumentai, kad Bendrovė nepagrįstai nutraukė darbo sutartį, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju neturi esminės teisinės reikšmės, nes atsakovo Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankišką imperatyvų Įstatyme įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą.

10. Teismas nurodė, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis kreipėsi į atsakovą ir informavo apie pasikeitusias aplinkybes, nors turėjo tokią pareigą.

11. Teismas vertino, kad atsakovas Sprendime tinkamai pagrindė bylos faktines aplinkybes ir tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, Sprendimą priėmė, nepažeisdamas pagrindinių procedūrų, todėl Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, dėl to nėra pagrindo jį panaikinti.

III. 12. Pareiškėjas M. A. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo tenkinti pareiškėjo skundą, panaikinti Departamento Sprendimą ir palikti Leidimą galioti, arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13. Pareiškėjas, pakartodamas savo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, nurodytus argumentus, akcentuoja teismų praktiką, suformuotą dėl Europos Sąjungos piliečio statuso, rungimosi principo, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą, dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nustačius užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pareiškėjas taip pat cituoja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintą gero administravimo principą ir teisę būti išklausytam, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę. Pareiškėjas vadovaujasi teismų praktika rungimosi principo aspektu ir nurodo, kad turi teisę gauti visą prašomą informaciją iš atsakovo, todėl prašo teismo įpareigoti atsakovą pateikti duomenis ir dokumentus, paaiškinti, kodėl Leidimas jam buvo panaikintas.

14. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne dėl grėsmės Lietuvos Respublikai, o dėl Įstatymo imperatyvių nuostatų nesilaikymo, kas suteikė Departamentui pareigą priimti ginčijamą Sprendimą.

16. Atsakovas pažymi, kad teisės aktai nenumato Departamento pareigos, prieš priimant Sprendimą, apklausti pareiškėją. Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas gero administravimo principas.

17. Atsakovo teigimu, byloje nėra ginčo dėl esminių bylos faktinių aplinkybių, t. y. kad su pareiškėju buvo nutraukta darbo sutartis. Nutraukus darbo sutartį, išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas Leidimas. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą Leidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 24S258186, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu (nutraukta su pareiškėju sudaryta darbo sutartis), pagrįstumo ir teisėtumo.

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą dėl Departamento Sprendimo panaikinimo, nustatęs, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo UAB „Trasis“ pagrindu, tačiau Bendrovė su pareiškėju nutraukė darbo sutartį, todėl buvo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, prašo arba priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą, panaikinti Departamento Sprendimą ir palikti Leidimą galioti, arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies nepagrįstumas ir neteisėtumas.

22. Pastebėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrindai yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, kurias buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, cituoja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su Europos Sąjungos piliečio statusu, rungimosi principu, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teisės į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą aspektu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą sprendžiant dėl užsieniečio galbūt keliamos grėsmės valstybės saugumui ir aiškinant Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tačiau konkrečiai nenurodo, kokias teisės taikymo ir (ar) aiškinimo klaidas padarė pirmosios instancijos teismas.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo įpareigoti atsakovą pateikti į bylą duomenis ir dokumentus, paaiškinti, kodėl Leidimas panaikintas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 2 d. nutartimi, be kita ko, priėmė pareiškėjo skundą, nustatė atsakovui 14 dienų terminą pateikti atsiliepimą į skundą, visus turimus su ginčo dalyku susijusius rašytinius įrodymus, įskaitant visą turimą medžiagą, susijusią su ginčijamo Sprendimo priėmimu. Atsakovas 2024 m. gruodžio 18 d. pateikė teismui atsiliepimą ir su ginču susijusią medžiagą. Kadangi pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečių duomenų ir / ar dokumentų, galinčių patvirtinti ar paneigti kokias nors bylai svarbias aplinkybes, atsakovas nepateikė, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo dėl duomenų išreikalavimo.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, bei padariusi išvadą, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pasisako tik dėl pagrindinių pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

25. Byloje ginčijamu Sprendimu atsakovas nusprendė panaikinti Leidimą, kuris pareiškėjui buvo išduotas tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti Bendrovėje, nes Bendrovė su pareiškėju 2024 m. balandžio 25 d. nutraukė darbo sutartį; pareiškėjas nebedirba jokioje kitoje Lietuvoje registruotojo įmonėje (Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.).

26. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o, nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1887-821/2024; 2024 m rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2239-556/2024; 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2387-968/2024; 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1370-629/2025; ir kt.).

28. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Leidimas pareiškėjui buvo išduotas tuo pagrindu, jog jis dirbs UAB „Trasis“. Byloje pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys patvirtina, kad Bendrovė 2024 m. balandžio 25 d. nutraukė su pareiškėju sudarytą darbo sutartį. Taigi, Bendrovei nutraukus su pareiškėju sudarytą darbo sutartį, atsakovui atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-463/2024, 2024 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2617-662/2024; 2025 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1487-463/2025; kt.). Departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-821/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024; 2025 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1670-821/2025; kt.).

29. Įvertinusi nurodytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybės, jog Bendrovė nutraukė su pareiškėju, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, sudarytą darbo sutartį nustatymas buvo teisėtas imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą. Asmenų, kaltų dėl darbo sutarties nutraukimo, klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės, vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2461-575/2024), o pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo buvusio darbdavio galbūt padarytų darbo teisės pažeidimų, todėl šie argumentai yra nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024). Teisėjų kolegija akcentuoja, jog šiuo atveju reikšminga yra tai, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas minėtas leidimas, todėl Bendrovei, nutraukus su pareiškėju sudarytą darbo sutartį, išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2451-789/2024). Kartu pažymėtina ir tai, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024).

30. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl grėsmės nacionaliniam saugumui, lūkesčiai dėl teisinės valstybės nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, nes tai nėra ginčo dalykas. Departamento Sprendimu nėra nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, todėl nėra teisiškai reikšmingi ir pareiškėjo teiginiais dėl privataus ir šeimos gyvenimo apsaugos.

31. Dėl pareiškėjo akcentuojamos jo pažeistos teisės būti išklausytam prieš Departamentui priimant ginčijamą Sprendimą pažymėtina, kad Įstatyme nenustatyta konkreti užsieniečio išklausymo prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą gyventi Lietuvoje, išduotą darbo pagrindu, procedūra. Vis dėlto, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teisės būti išklausytam turi būti paisoma, net jei taikytinuose teisės aktuose tokia procedūra aiškiai nėra numatyta (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Teisės būti išklausytam tikslas – nustatyti kuo tikslesnes ir teisingesnes faktines aplinkybes ir užtikrinti suinteresuotojo asmens apsaugą. Kitaip tariant, šia nuostata siekiama užtikrinti, kad bet koks sprendimas asmens nenaudai būtų priimamas žinant visas aplinkybes. Nors teisė būti išklausytam nėra absoliuti, atsižvelgus į nurodytas priežastis jos ribojimo atvejai privalo būti atidžiai išnagrinėti, be kita ko, proporcingumo aspektu.

32. Kalbant apie Departamento priimtą sprendimą panaikinti leidimą, išduotą darbo pagrindu, pažymėtina, kad tokio pobūdžio sprendimas yra priimtas asmeniui, neprašiusiam šio sprendimo priimti, todėl šio asmens galimybė pareikšti nuomonę dėl numatomo sprendimo yra iš esmės suvaržyta. Vis dėlto, kiekvienas suinteresuotasis asmuo turi teisę apskųsti Departamento priimtus sprendimus, susijusius su išduoto leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimu. Siekiant užtikrinti veiksmingą atitinkamo asmens apsaugą, teisė būti išklausytam skirta, kad asmuo galėtų pateikti su savo individualia situacija susijusių įrodymų, kurie būtų palankūs tam, kad sprendimas būtų arba nebūtų priimtas arba kad būtų nulemtas jo turinys. Pareiškėjas turėjo galimybę nagrinėjamu atveju jo bylą nagrinėjantiems dviejų instancijų teismams, turintiems visavertę jurisdikciją fakto ir teisės klausimais, pateikti paaiškinimus, įrodymus, kurie turėtų nulemti Sprendimo panaikinimą, tačiau pateikti paaiškinimai ir įrodymai iš esmės nekeičia galutinio vertinimo, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje panaikintinas. Kitaip tariant, pareiškėjui sudarius galimybę pateikti savo paaiškinimus iš anksto, nebūtų pasiektas kitas rezultatas. Faktas, jog pareiškėjas nebeatitinka Įstatyme įtvirtintų pagrindų, dėl kurių egzistavimo jam buvo išduotas Leidimas, yra įstatymo nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Šiomis aplinkybėmis, t. y. nesant jokių pareiškėjo situaciją individualizuojančių aplinkybių, pareiga jį išklausyti prieš priimant šį sprendimą beprasmiškai pailgintų administracinę procedūrą ir nepadidintų pareiškėjo teisinės apsaugos. Teisė būti išklausytam prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi turi būti įgyvendinama, paisant pusiausvyros tarp suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam prieš priimant jam nepalankų sprendimą ir kompetentingų valstybės institucijų pareigos kovoti su neteisėta imigracija, ir negali būti naudojama kaip priemonė, pagal kurią administracinė procedūra būtų nepagrįstai apsunkinama (šiuo aspektu žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024).

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju galutinio faktų ir teisinio reguliavimo vertinimo nekeičia pareiškėjo argumentai, kad jis nebuvo išklausytas iš anksto. Byloje nenustatyta, kad buvo pažeista pusiausvyra tarp bendrojo intereso supaprastinti administracinę procedūrą bei veiksmingai ją organizuoti ir suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam iš anksto, todėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste neapklausus pareiškėjo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo nebuvo pažeistos pagrindinės administravimo procedūros ir pareiškėjo teisės (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

34. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

35. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

36. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius