2019-12-11 Nr. AB-24002-3-62-3-00969-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3026-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00969-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovo atstovas, Alytaus PN), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2018 m. gegužės 14 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) kamerų tipo patalpose Nr. 1 ir Nr. 3, kuriose buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamo kalinimo, gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose minimali norma 3,6 kv. m. Teigė, kad kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, kadangi minėtose kamerose visiškai nebuvo natūralaus apšvietimo. Maži kamerų langeliai išeina į nišą, ant langų įrengtos grotos, dėl to nebuvo galima nei skaityti, nei rašyti, akys nusilpo, nuotaika buvo prislėgta. Dėl ploto trūkumo ir natūralaus apšvietimo nebuvimo pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą, garbės ir orumo pažeminimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad teisės aktai nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose ir ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, kalinamam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Visą pareiškėjo buvimo Alytaus PN kamerų tipo patalpose Nr. 1 ir Nr. 3 laikotarpį, t. y. nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2017 m. rugsėjo 26 d., nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. lapkričio 17 d., nuo 2018 m. vasario 26 d. iki 2018 m. kovo 22 d., nuo 2018 m. kovo 23 d. iki 2018 m. balandžio 20 d. šios normos buvo laikomasi, t. y. ploto norma pažeista nebuvo. Alytaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose 2009–2010 metais buvo atliktas kapitalinis remontas, kurio metu buvo pakeisti langai, apšvietimas, todėl kameros atitinka Higienos normos reikalavimus. Atsakovo atstovas teigė, kad Alytaus PN pareigūnų veiksmai buvo teisėti.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjo K. Š. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjui patikslinus teismo posėdžio metu, ginčo laikotarpis apima 2017 m. rugsėjo 21 d. – 2018 m. gegužės 14 d. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Alytaus PN ginčo laikotarpiu neužtikrino minimalaus vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpose.

7. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę kamerų tipo patalpoje Nr. 1 nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2017 m. rugsėjo 26 d., nuo 2018 m vasario 26 d. iki 2018 m. kovo 22 d., nuo 2018 m. kovo 23 d. iki 2018 m. balandžio 20 d., kurios plotas yra 28,77 kv. m, yra įrengtos 7 miegamosios vietos, sprendė, kad vienam asmeniui teko 4,11 kv. m ploto. Teismas taip pat nustatė, kad nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. lapkričio 17 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 3, kurios plotas 29,36 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,67 kv. m ploto. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktu, sprendė, kad teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto buvo užtikrintas ir pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto kamerų tipo patalpose pažeista nebuvo.

8. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su aplinkybėmis, kad pataisos namuose kamerų tipo patalpose visiškai nebuvo natūralaus apšvietimo, kadangi maži kamerų langeliai yra į nišos pusę, ant langų įrengtos grotos, rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) (įsigaliojusios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 14 punktu, kuriame nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Nurodytoje normoje reikalavimų natūraliai apšvietai nėra nustatyta, todėl teismas pareiškėjo pretenzijas dėl nepakankamos natūralios apšvietos atmetė kaip nepagrįstas.

9. Teismas, įvertinęs tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovo atstovas atliko neteisėtus veiksmus, siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą, padarė išvadą, jog Alytaus PN šiuo atveju neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų, byloje nenustatyta kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio. Todėl nenustačius būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteistų veiksmų (neveikimo), žalos atlyginimas negalimas.

III. 10. Pareiškėjas K. Š. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 9 d. sprendimo prašo priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog kamerų plotą mažino keturios dviaukštės lovos, spintelės, stalas, suoliukas, sanitariniai įrenginiai, nors per šių baldų užimamą plotą pareiškėjas negalėjo laisvai judėti. Todėl manė, kad esant 8 asmenims kameroje ir apskaičiavus laisvą liekantį plotą, vienam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m.

12. Pareiškėjas teigia, kad dėl prasto apšvietimo kameroje jo akių regėjimas suprastėjo ir jis pateikė pažymą į bylą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai matė pareiškėjo teisių pažeidimus, bet jų nepripažino.

13. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

14. Alytaus PN nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti teismui, ir kuri buvo tinkamai išnagrinėta bei įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuotus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, tais atvejais, kai siekiama nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, būtina tinkamai ir išsamiai įvertinti įrodymus, kurie leistų pagrįsti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidas ir bendro pobūdžio pareiškimus apie galimą teisių pažeidimą.

15. Alytaus PN pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei jo negalima vertinti abstrakčiai, taip pat būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu ar keletu iš išvardintų elementų buvo tęstinė. Teigia, kad bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos, žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, t. y. jis yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Taigi pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Alytaus PN veiksmų 2017 m. rugsėjo 21 d. – 2018 m. gegužės 14 d.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovo atstovas atliko neteisėtus veiksmus, siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Teismas konstatavo, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą ir laikantis higienos reikalavimų bei darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė Alytaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala.

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad teismas neteisingai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį kameros plotą ir nepagrįstai atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl jo regėjimo suprastėjimo dėl netinkamo apšvietimo kameroje.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

21. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

22. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

23. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o 111.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Todėl pareiškėjo teiginiai, kad teismas neteisingai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį kameros plotą yra atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

24. Nustatyti faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo teisė į minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimą, ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,67 kv. m iki 4,11 kv. m (b. l. 13–14, 20–21). Todėl atsižvelgiant į tai nėra jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, nes minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma (t. y. 3,6 kv. m) buvo užtikrinta. Nurodyti pareiškėjo argumentai, kuriais jis nesutinka su minėtu teismo atliktu gyvenamojo ploto vienam asmeniui apskaičiavimu, yra abstraktaus pobūdžio, nedetalizuoti. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo iš esmės yra grindžiami tik bendro pobūdžio, deklaratyviais teiginiais, kurie nepatvirtina skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo.

25. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų kitų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Alytaus PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas yra pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, kaip minėta, iš esmės yra grindžiami tik bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.

26. Minėtu aspektu atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Šiuo atveju konstatuotina, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams dėl atmestų pareiškėjo kitų nusiskundimų ir jų nebekartoja.

27. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė