2019-03-13 Nr. AB-6463-3-61-3-00411-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1917-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00411-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. sausio 31 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. atliko bausmę Lukiškių TI-K, kuriame neužtikrintas privatumas naudojantis dušu (jis priverstas naudotis dušu kartu su kitais asmenimis), nebuvo persirengimo kabinų, be to, į dušą leidžiama eiti tik vieną kartą per savaitę, todėl buvo pažemintas pareiškėjo orumas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senatį, kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas tvirtino, kad Lukiškių TI-K asmenims yra sudaryta galimybė praustis visą kūną po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Siekiant užtikrinti nuteistųjų privatumą duše, įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m, plotis – 1,2 m.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjo R. A. skundą atmetė.

6. Teismas, nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki 3 metų ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises, atsižvelgęs į tai, kad skundo teismui išsiuntimo data – 2018 m. vasario 1 d., jo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. pritaikė ieškinio senatį ir vertino tik pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.

7. Teismas, išanalizavęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, kuriame, be kita ko, įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, akcentavo, jog pareiškėjas neneigė, kad jam buvo sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Taigi, pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos.

8. Teismas pastebėjo, jog nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), galiojusios iki 2015 m. spalio 31 d., nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), įsigaliojusios 2015 m. lapkričio 1 d., nuostatos nenumato dušo kabinų atskyrimo bei atskirų persirengimo kabinų įrengimo. Tačiau atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija, siekdama užtikrinti asmenų, besinaudojančių dušu, privatumą, dušo patalpoje yra įrengusi pertvaras, kurių aukštis – 1,6 m, plotis – 1,2 m. Iš Lukiškių TI-K 2018 m. vasario 20 d. pranešimo matyti, kad dušinėse sudarytos sąlygos persirengimui – patalpose yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė, taip pat pakartotinai nurodyta, kad tarp dušų yra pertvaros. Į dušinės patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Taigi, nors teisės aktai jokių specialių papildomų reikalavimų, susijusių su pertvaromis duše ar atskirų kabinų įrengimu, nenustato, Lukiškių TI-K savo iniciatyva stengiasi sudaryti sąlygas suimtųjų ir nuteistųjų privatumui užtikrinti. Be to, dušu pareiškėjas naudojosi tik su tos pačios lyties asmenimis. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, nenustatė pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, o pareiškėjo pretenzijas dėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo ir orumo pažeidimo laikė subjektyviu aplinkybių vertinimu.

III. 9. Pareiškėjas R. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

10. Pareiškėjo nuomone, teismas jo skundo reikalavimą neteisėtai apribojo 3 metų laikotarpiu, kadangi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nenumatytas joks terminas minėto straipsnio pažeidimui konstatuoti. Be to, teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, iš tiesų tas laikotarpis buvo daug ilgesnis. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus, jog duše nėra užtikrinamas privatumas, taip pat neįrengtos persirengimo kabinos, drabužiai sudrėkdavo. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į Europos kalėjimų taisyklių nuostatas, susijusias su patalpų švara ir galimybe pasinaudoti dušu, bei į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), kurioje asmeniui buvo priteista 34 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

12. Atsakovo vertinimu, apeliacinis skundas grindžiamas ne įrodymais, o samprotavimais, abstrakčiais, bendro pobūdžio nusiskundimais. Pareiškėjas neįrodė egzistuojant visas būtinąsias valstybės deliktinės atsakomybės sąlygas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d., atlyginimo priteisimo.

14. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar pareiškėjas skundą teismui padavė laikydamasis teisės aktuose įtvirtintų terminų bei ar byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. (pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2018 m. vasario 1 d., nes ant voko esanti žyma (I t., b. l. 4) patvirtina, jog skundas buvo išsiųstas 2018 m. sausio 31 d., todėl patikslintina, kad paskutinė praleisto ieškinio senatis termino diena buvo 2015 m. sausio 30 d.) pareiškė praleidęs sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir nebuvo pagrindo šį praleistą terminą atnaujinti, o pareiškėjo pretenzijos dėl nepakankamų galimybių pasinaudoti dušu, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo bei persirengimo kabinų neįrengimo yra nepagrįstos. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais apie tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai pareiškėjo reikalavimui taikė ieškinio senatį, netinkamai apskaičiavo jo teisių pažeidimo laikotarpį ir nepagrįstai nekonstatavo pažeidimų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl to, ar pareiškėjo reikalavimui turėjo būti taikomas ieškinio senaties terminas bei dėl naudojimosi dušu dažnumo ir sąlygų.

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

17. Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą.

Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų.

Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus.

18. Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės nebus proporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)). Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą negali būti taikomas ieškinio senaties terminas, kadangi toks terminas nėra tiesiogiai įtvirtintas Konvencijoje, yra nepagrįsti.

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Šiuo atveju pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2018 m. sausio 31 d. (žyma ant voko, b. l. 4), todėl, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas reikalavimui už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. (kaip minėta, patikslintina – iki 2015 m. sausio 30 d.) pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

20. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neprašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir nenurodo šio termino praleidimo priežasčių. Teisėjų kolegija iš bylos duomenų objektyvių priežasčių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios ir pakankamai svarbių praleistam terminui atnaujinti, nenustatė. Atsižvelgusi į šią aplinkybę, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 30 d., todėl nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tik pareiškėjo reikalavimo dalį dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 31 d. iki 2018 m. sausio 1 d.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo užtikrinta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, be to, duše buvo įrengtos pertvaros, persirengimo kabinų įrengimo teisės aktai nenumato, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl nepakankamos galimybės pasinaudoti dušu, privatumo naudojanti dušu neužtikrinimo ir persirengimo kabinų neįrengimo pripažinti nepagrįstais. Pareiškėjas nesutikimą su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis grindžia Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nuostatomis.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo teiginių apie jo teisės pasinaudoti dušu pažeidimą pagrįstumą, vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi, kurioje, be kita ko, įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Pastebėtina, jog, remiantis atsakovo teismui pateikta kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortele (I t., b. l. 25–30), taip pat Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu iki 2015 m. balandžio 26 d. turėjo suimtojo statusą, o po to – nuteistojo statusą (žr., pvz., Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį dėl bausmių, paskirtų pareiškėjui, subendrinimo, teikimo Nr. T-527-610/2015). Nuteistųjų teisės yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse, tačiau šiame teisės akte suimtiesiems numatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti pirtimi arba dušu, todėl šiame kontekste pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi Higienos normos HN 76:2010 ir Higienos normos HN 134:2015 nuostatomis, kurių atitinkamai 68 punkte ir 44 punkte nurodyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Jokie kiti imperatyvaus (privalomo) pobūdžio teisės aktai suimtųjų / nuteistųjų naudojimosi dušu dažnumo nereglamentuoja, o pareiškėjas neneigė, kad jam buvo užtikrinta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše, todėl pagrįstai nepripažinta, kad atsakovo atstovas padarė teisės aktų pažeidimus. Tokio teisėjų kolegijos vertinimo nekeičia aplinkybė, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.4 papunktyje yra numatyta, jog turi būti įrengta tinkama įranga tam, kad kiekvienas kalinys galėtų praustis klimatines sąlygas atitinkančioje temperatūroje, jei įmanoma, kiekvieną dieną, tačiau ne rečiau kaip du kartus per savaitę (arba dažniau, jei reikalinga) tam, kad būtų užtikrinti higienos reikalavimai, kadangi minėta rekomendacija nėra imperatyvaus pobūdžio.

23. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nurodė, kad teisės aktai – Higienos norma HN 76:2010 ir Higienos norma HN 134:2015 – nenumato dušo kabinų atskyrimo bei atskirų persirengimo kabinų įrengimo. Be to, atsakovo teiginiai, jog Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos 1,6 m aukščio ir 1,2 pločio pertvarkos nebuvo paneigti, taigi, pareiškėjui iš dalies buvo suteiktas privatumas naudojantis dušu.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kėlė ginčą tik dėl naudojimosi dušu sąlygų, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, todėl nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos ginčijamu aspektu buvo nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsnio reikalavimais.

25. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamoje byloje yra nustatytas vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo) – neegzistavimas, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra atmestinas.

26. Teisėjų kolegija plačiau nevertina apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjo atžvilgiu padaryto pažeidimo trukmę ir jam atlygintinos neturtinės žalos dydį, kadangi šie argumentai yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio, o pirmosios instancijos teismas jokio pareiškėjo teisių pažeidimo, atitinkamai ir šio pažeidimo trukmės bei už jį priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, nenustatė.

27. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Milda Vainienė

Dalia Višinskienė