2020-04-15 Nr. AB-7672-3-61-3-02564-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-570-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02564-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), 599,06 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2703-473/2016 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017 m. gegužės 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-633-492/2017 sprendimas paliktas nepakeistas) panaikino NŽT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 49S-858 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste J. J.“ (toliau – ir NŽT Sprendimas) ir pripažino negaliojančia 2014 m. balandžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro notarės V. P., notarinio registro Nr. 1249, sudarytą tarp J. J. ir A. D. dėl 0,2700 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2014 m. balandžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartis). Vilniaus apygardos administraciniam teismui panaikinus NŽT sprendimus bei pritaikius restituciją natūra – 0,2700 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Žemės sklypas) grąžinti valstybės nuosavybėn, pareiškėja patyrė turtinę žalą, kuri sudarė 599,06 Eur. Pareiškėjos teigimu, ji patyrė šiuos nuostolius: už žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (0,2700 ha) kadastrinius matavimus sumokėta 144,81 Eur (500 Lt); už žemės sklypo teisinę registraciją VĮ Registrų centrui sumokėta 70,88 Eur (244,74 Lt); 2014 m. balandžio 11 d sudarant su A. D. pirkimo-pardavimo sutartį dėl 0,2700 ha žemės sklypo sumokėta 183,37 Eur (244,74 Lt); už atstovavimą administracinėje byloje Nr. I-2703-473/2016 pagal 2015 m. rugsėjo 29 d. teisinių paslaugų sutartį advokatei L. G. sumokėjo 200 Eur.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese NŽT neatliko neteisėtų veiksmų, o teisminiu būdu buvo ginamas viešasis interesas, taigi, NŽT priimtų sprendimų panaikinimas nesusijęs su administracinių aktų neteisėtumu. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad žala pareiškėjai iš dalies galėjo kilti dėl to, kad A. D. yra UAB „Arlitanus“ direktoriaus pavaduotoja ir yra atsakinga už žemės reformos žemėtvarkos projektų sudarymą, tarp jų ir projekto, kuriame buvo projektuojamas ginčo žemės sklypas, nes UAB „Arlitanus“ buvo sudariusi viešojo pirkimo sutartį dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto parengimo ir įgyvendinimo paslaugų. Atsakovo atstovo teigimu, LVAT pagrįstai konstatavo, kad tiek pirkėjai A. D., tiek pareiškėjai buvo žinoma, kad savivaldybė prieštaravo žemės sklypo grąžinimui natūra. A. D., projektuodama žemės sklypą grąžinimui natūra pareiškėjai, o vėliau iš pareiškėjos įsigydama minėtą žemės sklypą už ženkliai didesnę kainą, negu buvo nustatyta jo vertė, savo veiksmais sąmoningai prisidėjo prie atsiradusių neigiamų padarinių. NŽT teigė, kad buvo žinoma apie Vilniaus miesto savivaldybės nepritarimą žemės sklypo grąžinimui natūra, tačiau nepaisant to, žemės sklypas pareiškėjai buvo suprojektuotas bei vėliau įsigytas už labai didelę kainą. Atsiliepime pažymėta ir tai, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra priežastinio ryšio tarp NŽT sprendimų priėmimo ir dėl to patirtos žalos, todėl padaryta išvada, kad nėra NŽT pareigos atlyginti pareiškėjos patirtą žalą.

5. Grindžiant reikalavimo neteisėtumą NŽT nurodė, kad prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas už advokatės atstovavimą administracinėje byloje Nr. I-2703-473/2016 buvo nepagrįstas, kadangi toks prašymas turėjo būti paduotas per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 41 straipsnio 1 dalis). Taip pat atsiliepime nurodyta, kad už notaro paslaugą, sudarant žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį pareiškėja sumokėjo 244,74 Lt, kuriuos konvertuojant į eurus pareiškėja nurodo 183,37 Eur sumą, o turėtų būti 70,88 Eur, be to pareiškėja į bylą nepateikė įrodymų, kad už žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį mokėjo būtent ji.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjos J. J. skundą tenkino, priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 599,06 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas nuo šios sumos nuo 2018 m. rugpjūčio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat priteisė pareiškėjai iš atsakovo 120 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7. Teismas nustatė, kad NŽT Sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. J. tenkančią buvusio savininko A. V. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, dalį – 0,27 ha žemės, grąžinant natūra žemės ūkio paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)). 2014 m. balandžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, J. J. 0,27 ha ploto Žemės sklypą pardavė A. D. už 243 000 Lt.

8. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, 2014 m. rugsėjo 3 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su pareiškimu ir patikslintu pareiškimu atsakovams NŽT, J. J., A. D., I. Š. ir R. Š., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus m. 22-ojo notarų biuro notarei J. S. ir Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro notarei V. P. dėl aktų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo ir teismo prašė be kita ko: panaikinti NŽT Sprendimą; pripažinti negaliojančia 2014 m. balandžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį; taikyti restituciją natūra – Žemės sklypą grąžinti valstybės nuosavybėn.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą tenkinti, bei taip pat panaikinti: NŽT Sprendimą; pripažinti negaliojančia 2014 m. balandžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį; taikyti restituciją natūra – Žemės sklypą grąžinti valstybės nuosavybėn; priteisti A. D. iš J. J. už Žemės sklypą sumokėtus 70 377,67 Eur (sandorio metu 243 000 Lt). Teismo sprendime pasisakyta, kad NŽT nepagrįstai nustatė, jog Nekilnojamojo turto registre registruoto kelių (gatvių) inžinerinio statinio užimtas žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties, inžinerinės paskirties statiniu užimtas žemės sklypas apskritai negalėjo būti traktuojamas kaip laisvas (neužstatytas). NŽT prieš priimdama sprendimus priskirti ginčo žemę laisvos valstybinės žemės fondui turėjo įvertinti, ar planuojamame žemės sklype nėra statinių. Nuo 2011 m. rugpjūčio 12 d. automobilių stovėjimo aikštelė įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Sklypas turėjo būti formuojamas esamam statiniui eksploatuoti pagal jo tiesioginę paskirtį. Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė išvadą, kad NŽT teritorijos, užimtos savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu statiniu – automobilių stovėjimo aikštele, negalėjo suformuoti atskirais žemės ūkio paskirties žemės sklypais ir atkurti nuosavybės teisės į po ja esančią žemę fiziniams asmenims, dėl to padaryta išvada, kad skundžiami aktai naikintini kaip neteisėti.

10. LVAT 2017 m. gegužės 3 d. nutartimi, išnagrinėjęs apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, nutarė juos atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. LVAT nutartyje konstatavo, kad surinkti duomenys ne tik patvirtino aplinkybę, kad 4 048 kv. m ploto automobilių stovėjimo aikštelė (duomenys neskelbtini) gatvėje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2012 m. gruodžio 13 d. Nekilnojamojo turto registre įregistruota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teise, bet ir kad minėta aikštelė nuo jos įrengimo nepertraukiamai iki šiol yra naudojama visuomenės reikmėms. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad automobilių stovėjimo aikštelė greta (duomenys neskelbtini) gatvės sankirtos, įvertinus greta esančių nekilnojamojo turto objektų statybos metus, buvo įrengta 1990 m. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento eismo organizavimo skyriaus 2015 m. lapkričio 10 d. pranešime dėl (duomenys neskelbtini) žiedo yra nurodyta, kad minėta aikštelė yra eksploatuojama nuo 2005 metų, skirta 3 maršrutinių autobusų atstovams; esamą transporto atstovo vietą, galutinę stotelę ir autobusų žiedą įrengti kitoje vietoje nėra galimybės; tai galutinė vieta, kurios infrastruktūra pritaikyta viešojo transporto eismui, nes toliau esančios (duomenys neskelbtini) gatvės yra akligatviai. Teismas konstatavo, kad automobilių stovėjimo aikštelė (duomenys neskelbtini) gatvėje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo ilgą laiką naudojama Vilniaus miesto viešosioms reikmėms, buvo viešojo transporto infrastruktūros dalis, pritaikyta viešojo transporto eismui, ir nebuvo pateikta įrodymų, kad ji galėtų būti įrengta kitoje vietoje, todėl aplinkybė, kad aikštelės užimamas žemės sklypas buvo būtinas viešiesiems poreikiams tenkinti, ir jis buvo priskirtinas valstybės išperkamai žemei, laikyta įrodyta byloje.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja turtinę žalą kildino iš NŽT veiksmų priimant sprendimą, kuriuo pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės, ir kuris Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu panaikintas.

12. Teismas, įvertinęs nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, sprendė, kad pareiškėja NŽT veiksmų neteisėtumą kildina iš veiksmų priimant NŽT Sprendimą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjai, ir kuris anksčiau aptartu teismo sprendimu buvo panaikintas kaip nepagrįstas grindžiant tuo, kad NŽT užimtos savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu statiniu – automobilių stovėjimo aikštele, negalėjo suformuoti atskirais žemės ūkio paskirties žemės sklypais ir atkurti nuosavybės teisės į po ja esančią žemę fiziniams asmenims. Būtent dėl šio NŽT sprendimo panaikinimo taip pat buvo pripažinta negaliojančia 2014 m. balandžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartis bei pritaikyta restitucija. Teismo vertinimu, šiuo atveju administracinėje byloje Nr. I-2703-473/2016 konstatavus NŽT veiksmų priimant Sprendimą neteisėtumą, atmestini kaip nepagrįsti atsakovo atstovo teiginiai, jog NŽT priimtų sprendimų panaikinimas susijęs su viešojo intereso gynimo, o ne su pačių administracinių aktų neteisėtumu.

13. Teismas nurodė, kad veiksmai, dėl kurių buvo patirti piniginiai nuostoliai, buvo atliekami NŽT Sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės, pasekoje, todėl konstatavo, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų atkuriant nuosavybės teises. Teismas padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai (mokėjimo nurodymai, kvaitai, sąskaitos faktūros), patvirtina, kad pareiškėja dėl neteisėtų Nacionalinės žemės tarnybos veiksmų atkuriant nuosavybės teises patyrė realius nuostolius: už žemės sklypo kadastrinius matavimus sumokėjo 144,81 Eur (500 Lt); už žemės sklypo teisinę registraciją VĮ Registrų centrui sumokėjo 70,88 Eur (244,74 Lt), taigi 215,69 Eur suma (144,81 Eur + 70,88 Eur) priteistina pareiškėjai.

14. Teismas nustatė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, jog už 2014 m. balandžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį buvo sumokėtas atlyginimas notarui, taip pat pirkimo-pardavimo sutarties 9.5 punkte numatyta, kad šalių susitarimu sutarties sudarymo išlaidas moka šalys lygiomis dalimis. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja patyrė nuostolius dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, todėl jos prašoma suma 183,37 Eur priteistina.

15. Dėl pareiškėjos prašymo priteisti 200 Eur už atstovavimą administracinėje byloje Nr. I-2703-473/2016 pagal 2015 m. rugsėjo 29 d. teisinių paslaugų sutartį, teismas nustatė, kad administracinėje byloje Nr. 1-2703-473/2016 prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nebuvo pateiktas ir šis klausimas nebuvo spręstas. Vis tik šiuo aspektu teismas darė išvadą, nuostoliai dėl pareiškėjos atstovavimo teismo posėdyje faktiškai buvo patirti, ir tokie nuostoliai nebūtų buvę patirti, jeigu nebūtų buvę neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų. Atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas vertino, kad šiuo atveju prašomos priteisti išlaidos gali būti vertinamos kaip žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio prasme, taigi ši suma priteistina pareiškėjai.

16. Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanas nuo 2018 m. rugpjūčio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

17. Teismo nurodė, kad skundas buvo pasirašytas ir teismui pateiktas 2018 m. liepos 31 d., be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.2 punktas numato, kad už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį taikytinas koeficientas yra 2,5. Atsižvelgdamas į tai, kad maksimali priteistina suma už skundo parengimą sudaro 2 238 Eur (895,2 Eur x 2,5), o prašoma priteisti suma (120 Eur) buvo ženkliai mažesnė, todėl prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos laikytos pagrįstomis, ir teismo priteistos.

18. Teismo vertinimu, buvo pagrindas pareiškėjos skundą dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinti ir priteisti pareiškėjai 599,06 Eur, 5 proc. metines palūkanas nuo šios sumos nuo 2018 m. rugpjūčio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 120 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. 19. Atsakovo atstovas NŽT apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimo dalį, kuria teismas pareiškėjai priteisė 200 Eur už atstovavimą administracinėje byloje Nr. I-2703-473/2016 pagal 2015 m. rugsėjo 29 d. teisinių paslaugų sutartį, ir dėl šio reikalavimo pareiškėjos skundą atmesti.

20. NŽT paaiškina, kad pareiškėjos prašymas priteisti 200 Eur už atstovavimą administracinėje byloje Nr. 1-2703- 473/2016 pagal 2015 m. rugsėjo 29 d. teisinių paslaugų sutartį, negalėjo būti tenkinamas, kadangi ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis numato, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Taigi, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiškėja turėjo pateikti teismui per 14 kalendorinių dienų nuo apeliacinės instancijos teismo išnagrinėjimo dienos.

21. NŽT pažymi, kad, šiuo atveju, LVAT 2017 m. gegužės 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-633-492/2017 pareiškėjos apeliacinis skundas buvo atmestas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2703-473/2016, kuriuo buvo tenkintas prokuroro pareiškimas, paliktas nepakeistu. Taigi, šiuo atveju, pareiškėja yra pralaimėjusi bylą šalis, dėl ko netenka teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kurios naudai priimtas sprendimas, todėl neturi teisės gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

22. NŽT nuomone, pirmos instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, kadangi nesivadovavo ABTĮ 44 straipsnio nuostatomis, pagal kurias pareiškėja neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kadangi: 1) pareiškėja teisės aktų numatytu terminu nesikreipė į teismą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; 2) pareiškėja yra pralaimėjusi bylą šalis, todėl neturi teisės į išlaidų atlyginimą iš kitos proceso šalies.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas pareiškėjos J. J. prašymas priteisti 599,06 Eur turtinės žalos atlyginimą, procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas, pagrįstumas ir teisėtumas.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 599,06 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas nuo šios sumos nuo 2018 m. rugpjūčio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 120 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas dėl pareiškėjos prašymo priteisti 200 Eur už atstovavimą administracinėje byloje Nr. I-2703-473/2016 pagal 2015 m. rugsėjo 29 d. teisinių paslaugų sutartį, nurodė, kad nuostoliai dėl pareiškėjos atstovavimo teismo posėdyje faktiškai buvo patirti, ir tokie nuostoliai nebūtų buvę patirti, jeigu nebūtų buvę neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų. Atsižvelgdamas į teisingumo ir protingumo kriterijus, pirmosios instancijos teismas teigė, kad šiuo atveju prašomos priteisti išlaidos gali būti vertinamos kaip žala CK 6.249 straipsnio prasme.

25. Atsakovo atstovas NŽT su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pareiškėja teisės aktų numatytu terminu nesikreipė į teismą dėl bylinėjimosi išlaidų administracinėje byloje Nr. I-2703-473/2016 atlyginimo, be to, pareiškėja yra pralaimėjusi bylą šalis, todėl neturi teisės į išlaidų atlyginimą iš kitos proceso šalies.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, reglamentuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šios sąlygos savo pobūdžiu yra kumuliatyvios (egzistuojančios kartu), todėl nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

28. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2703-473/2016 pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą, panaikino NŽT Sprendimą; pripažino negaliojančia 2014 m. balandžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį; taikė restituciją natūra – Žemės sklypą grąžino valstybės nuosavybėn; priteisė A. D. iš J. J. už Žemės sklypą sumokėtus 70 377,67 Eur (sandorio metu 243 000 Lt). LVAT 2017 m. gegužės 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-633-492/2017, išnagrinėjęs apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, nutarė juos atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą paliko nepakeistą.

29. Bylos duomenys patvirtina, kad administracinės bylos Nr. I-2703-473/2016 nagrinėjimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme metu, atsakovės J. J. interesus atstovavo advokatė L. G. (b. l. 22), kuriai už atstovavimą pareiškėja sumokėjo 200 Eur (b. l. 23).

30. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, jog valdžios institucijos (Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos) neteisėti veiksmai yra nustatyti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2703-473/2016. Ginčo tarp šalių dėl NŽT neteisėtų veiksmų byloje nėra. Patirta žala pareiškėja įvardina turtinius nuostolius – išlaidas advokatės, atstovavusios jai nagrinėjant bylą dėl panaikinimo NŽT Sprendimo, kuriuo pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į Žemės sklypą ir 2014 m. balandžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp J. J. ir A. D. dėl Žemės sklypo, bei restitucijos natūra pritaikymo – Žemės sklypo grąžinimo valstybės nuosavybėn, pagalbai apmokėti. Minėtas išlaidas pareiškėja grindžia pateiktu 2015 m. rugsėjo 30 d. pinigų priėmimo kvitu.

31. Pirmosios instancijos teismas pripažino minėtas išlaidas pareiškėjos patirta turtine žala dėl neteisėtų NŽT veiksmų ir priteisė jas iš trečiojo suinteresuoto asmens NŽT.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino išlaidas už advokato teisinę pagalbą pareiškėjos patirta žala ir pagrįstai sprendė, jog tarp NŽT neteisėtų veiksmų ir pareiškėjos patirtos žalos yra priežastinis ryšys, kadangi nurodytos išlaidos yra patirtos pareiškėjai dalyvaujant teismo procesuose dėl ginčijamų šios institucijos priimtų teisės aktų teisėtumo ir jų sukeltų padarinių. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog pareiškėja patyrė išlaidas už teisines paslaugas. Šių išlaidų faktą patvirtina pinigų priėmimo kvitas (b. l. 23).

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė naudotis advokato ar kito atstovo pagalba administraciniame procese pripažįstama vienu iš esminių elementų, padedančių užtikrinti teisę į teisminę gynybą, todėl ABTĮ neriboja administracinio proceso šalių galimybių pasitelkti teisminiam nagrinėjimui profesionalų atstovavimą ir nuo kiekvienos proceso šalies diskrecijos (pasirinkimo teisės) priklauso, ar ji ves bylą pati, ar pasitelks profesionalų atstovą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-15/2012). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad profesionalus teisinis atstovavimas administracinėse bylose skirtas ne vien padėti šalims tinkamai išdėstyti ir teisiškai pagrįsti savo poziciją, bet ir veikia kaip sudedamoji teisingumo įgyvendinimo sistemos dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2012 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-388/2012). Teisės į teisingą teismą įgyvendinimas yra labai glaudžiai susijęs su teise byloje naudotis profesionaliu atstovavimu, kad asmuo galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Dėl šių priežasčių ABTĮ numato, kad proceso šaliai, kurios naudai buvo priimtas teismo sprendimas, atlyginamos atstovavimo išlaidos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013). Remiantis šiais išaiškinimais laikytinas nepagrįstu atsakovo atstovo argumentas, kad pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos negali būti pripažįstamos turtine žala, kadangi naudotis advokato teisine pagalba nagrinėjant bylas teisme yra proceso dalyvių teisė, bet ne pareiga. Kadangi pareiškėja negalėjo prisiteisti bylinėjimosi išlaidų tuose procesuose, kuriuose ji dalyvavo, nes ji palaikė byloje atsakovo, kuris pralaimėjo bylas, poziciją, tuose procesuose patirtos išlaidos laikytinos pareiškėjos patirtais tiesioginiais nuostoliais, kurie turi būti atlyginti.

34. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas reikšmingas aplinkybes, jas įvertino, tinkamai aiškino ir taikė žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo keisti ar naikinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė