2020-11-11 Nr. AB-21559-3-61-3-02480-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1613-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02480-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. vasario iki 2017 m. spalio 17 d. buvo laikomas Vilniaus PN drausmės grupėje kamerų tipo patalpose Nr. 2, Nr. 14 ir Nr. 16. Kamerose buvo mažai vietos, jų plotą dar labiau mažino kamerose esantys baldai. Kameros ilgą laiką buvo neremontuotos, jų sienos su skylėmis, buvo pelėsio. Kamerose buvo prastas apšvietimas. Drabužius pareiškėjas turėjo skalbti šaltu vandeniu, kamerose nebuvo šilto vandens ir vietos rūbams džiovinti, dėl džiūstančių rūbų kamerose buvo drėgna. Pareiškėjo teigimu, naudotis dušu jis galėjo tik kartą per savaitę 15 min. Kamerose buvo įrengtas per mažas stalas, prie jo galėjo pavalgyti tik vienas asmuo. Pareiškėjui taip pat neužteko išduodamo tualetinio popieriaus ir muilo, nebuvo išduodamos kitos higienos priemonės, asmeninių lėšų pareiškėjui neužteko higienos priemonėms nusipirkti. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nuteistieji kamerose rūkė, kameros nebuvo tinkamai vėdinamos. Vilniaus PN pasivaikščiojimų kiemelis buvo mažas, pareiškėjas jame negalėjo sportuoti. Pareiškėjui nebuvo sudarytos galimybės palaikyti socialinius ryšius su laisvėje esančiais asmenimis, Vilniaus PN tam nesuteikė lėšų.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.

4. Vilniaus PN nurodė, kad nuo 2015 m. liepos 25 d. iki 2018 m. liepos 25 d., pareiškėjas atliko Vilniaus PN direktoriaus paskirtas nuobaudas, buvo perkeltas į drausmės grupę ir laikomas Vilniaus PN kamerų tipo patalpose. Drausmės grupės nuteistieji laikomi patalpose, analogiškose kamerų tipo patalpoms, jie laikomi visą laiką užrakinti, išskyrus pasivaikščioti skirtą laiką, kai yra išvedami į specialiai įrengtus pasivaikščiojimo kiemelius, kurie atitinka teisės aktų reikalavimus, juose įrengtas sporto inventorius, nuteistiesiems sudarytos galimybės mankštintis ir sportuoti. Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų patalpų apšvietimą, patalpose taip pat įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolat atliekami remonto darbai. Ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama teisė pagal grafiką pasinaudoti dušu. Kiekvienoje kamerų tipo patalpoje taip pat yra sanitarinis mazgas su kriaukle. Vilniaus PN teigimu, pareiškėjas nepagrindė, kaip atsirado būtent 20 000 Eur neturtinė žala, nepateikė jokių dokumentų ar teisės aktų, pagrindžiančių šią sumą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 6 d. sprendimu atmetė pareiškėjo D. B. skundą.

6. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui iki 2015 m. liepos 22 d. taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ginčą dėl kalinimo sąlygų nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2017 m. spalio 17 d.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. jam teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m patalpos ploto. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu, atėmus kamerose esančio sanitarinio mazgo plotą ir įvertinus pareiškėjo situaciją pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas, pripažintina, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės taip pat nebuvo pažeistos, nes jam teko ne mažiau kaip 3 kv. m kamerų ploto.

8. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje pateikti paaiškinimai ir fotonuotraukos patvirtina, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengtos priemonės mankštintis, dalis pasivaikščiojimo kiemelio uždengta stogu dėl galimų kritulių, toks pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

9. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus higienos sąlygomis kamerose, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą, taip pat per langus gyvenamosios patalpos yra vėdinamos. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes dėl kamerų kondicionavimo sąlygų ir apšvietimo, nenurodė, ar dėl minėtų kamerose buvusių sąlygų jis kreipėsi į Vilniaus PN administraciją ar kitas įstaigas, taip pat nenurodė, kuriose kamerose ir kuriuo laikotarpiu minėti kamerų trūkumai buvo pasireiškę. Pareiškėjas Vilniaus PN administracijai neteikė skundų dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad neteisėti atsakovo atstovo veiksmai šiuo aspektu nenustatyti.

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal teisės aktų reikalavimus galimybė nusiprausti po karštu dušu suteikiama vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neginčija, kad šia teise jis galėjo pasinaudoti. Be to, drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamosiose kambariuose įrengti praustuvai, asmens higienai palaikyti nuteistieji gali jais naudotis neribotai, pareiškėjas šios aplinkybės neginčijo.

11. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl kamerų įrengimo, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė, jog Vilniaus PN administracijos prašė išduoti jam papildomų baldų ir kad ji atsisakė tai padaryti. Pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad jis neturėjo lentynos asmeniniams daiktams susidėti, jam teko valgyti atšalusį maistą, pirmosios instancijos teismas nepripažino atskiru pažeidimu pagal Konvencijos 3 straipsnį ir konstatavo, kad Vilniaus PN savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė.

12. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė, kad Vilniaus PN išskalbti drabužiai jam buvo grąžinami netvarkingi ir kad jam atsirado poreikis pačiam juos skalbti. Pareiškėjas neteikė skundų dėl netinkamai suteiktų skalbimo paslaugų ar netinkamo minkštojo inventoriaus išdavimo. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjui Vilniaus PN buvo suteikta galimybė džiovinti drabužius ir atmetė pareiškėjo teiginius dėl neįrengtos džiovyklos.

13. Įvertinęs su asmens higienos priemonių išdavimu susijusį teisinį reguliavimą bei byloje pateiktos pareiškėjo materialinio buitinio aprūpinimo kortelės duomenis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog pareiškėjo nurodytos higienos priemonės jam buvo suteiktos, todėl nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad socialinės išmokos neskiriamos, jeigu per einamąjį mėnesį nuteistajam buvo paskirtos drausminės nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių, perkėlimas į kamerų tipo patalpas, todėl Vilniaus PN administracija pagrįstai neskyrė pareiškėjui vienkartinių išmokų ginčo laikotarpiu.

14. Nenustatęs jokių neteisėtų Vilniaus PN veiksmų ginčo laikotarpiu, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą.

III. 15. Pareiškėjas D. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN padaryti pažeidimai yra tęstinio pobūdžio, todėl jiems netaikomas ieškinio senaties terminas, jis nebuvo praleistas.

17. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui kameroje tekusį plotą, nepasisakė dėl sanitarinio mazgo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką reikalaujama asmeniui skirti 3 kv. m plotą, tačiau nepateikė nuorodų į konkretų EŽTT sprendimą, todėl toks teismo argumentas negali būti laikomas pagrįstu. Pareiškėjo įsitikinimu, kamerų tipo patalpose jam turėjo būti skirtas ne mažesnis nei 3,6 kv. m plotas, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto.

18. Apeliaciniame skunde pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo reikalavimai neteisėtai yra reglamentuoti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu patvirtintomis taisyklėmis, nes visi ribojimai privalo būti patvirtinti įstatymu. Be to, 2 val. trukmės pasivaikščiojimas prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui.

19. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN drausmės grupės kamerų tipo patalpose yra ir buvo įrengtos ne vienos grotos ir tinklas, priešais langus yra siena, virš lango yra stogelis, todėl ventiliacija ir apšvietimas buvo blogi.

20. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl prausimosi duše tvarkos, teigia, kad Europos kalėjimų taisyklės rekomenduoja užtikrinti galimybę pasinaudoti dušu du kartus per savaitę.

21. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepripažino pažeidimu aplinkybės, kad atsakovo atstovas nepaneigė, jog negali įrengti pakankamai lentynų ir pakankamai didelio stalo, prie kurio karštą maistą galėtų pavalgyti visi kartu laikomi asmenys. Be to, maistas drausmės grupėje buvo tiekiamas plastikiniuose induose, kuriuose maistas gali būti laikomas ne ilgiau kaip 15 min.

22. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad nebuvo aprūpintas būtiniausiomis higienos priemonėmis, todėl valstybė neužtikrino orių jo kalinimo sąlygų. Būdamas nubaustas ir negaudamas išmokos, kalinys negali įsigyti būtinų higienos priemonių.

23. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Byloje ginčas kilo dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui D. B. pagal CK 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2014 m. vasario iki 2017 m. spalio 17 d.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui iki 2015 m. liepos 22 d. taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė. Įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2017 m. spalio 17 d., atsakovo atsikirtimus į skundą, kitus byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nenustatė neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, todėl atmetė pareiškėjo skundą.

26. Pareiškėjas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad Vilniaus PN padaryti pažeidimai buvo tęstiniai, todėl jiems negalėjo būti taikomas ieškinio senaties terminas. Be to, pareiškėjas laikosi pozicijos, kad: kameroje jam turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, į jį neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto; kamerų vėdinimas ir apšvietimas neatitiko reikalavimų; 2 val. pasivaikščiojimas prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms, o pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas turi būti reglamentuotas įstatymu; pareiškėjui turėjo būti sudaryta galimybė po dušu nusiprausi 2 kartus per savaitę; kamerose nebuvo įrengta pakankamai baldų; maistas buvo tiekiamas plastikiniuose induose; pareiškėjas nebuvo aprūpintas būtiniausiomis higienos priemonėmis.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

29. EŽTT yra nurodęs, kad prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

30. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015; kt.).

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; kt.).

32. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

33. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

34. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2014 m. vasario iki 2017 m. spalio 17 d., tačiau skundą išsiuntė 2018 m. liepos 23 d., t. y. žymiai praleidęs dalies savo reikalavimų trejų metų ieškinio senaties terminą.

35. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

36. Kaip jau minėta, CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

39. Pareiškėjas nenurodo jokių svarbių, ne nuo jo valios priklausiusių aplinkybių, dėl kurių jis praleido įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimo daliai iki 2015 m. liepos 22 d. (imtinai).

40. Taigi nagrinėjamu atveju yra reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo reikštomis pretenzijomis dėl kalinimo sąlygų nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2017 m. spalio 17 d. (imtinai).

41. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo aiškiai nurodyti ir detalizuoti, kur ir kada jam trūko gyvenamojo ploto, taip pat aiškiai detalizuoti kitus nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, o atsakovas turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Atsakovas byloje pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, iš kurių pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.2 punkte nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti kamerų tipo patalpų gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m).

42. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

43. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad kamerose ant langų buvo įrengtos ne vienos grotos ir tinklas, be to, priešais langus yra siena, o virš lango yra stogelis, todėl kamerų ventiliacija ir apšvietimas buvo blogi. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas aiškinosi aplinkybes apie Vilniaus PN drausmės grupės kamerų tipo patalpų apšvietimą ir vėdinimą, rėmėsi atsakovo atstovo pateiktais paaiškinimais, kad kamerų tipo patalpose yra įrengti skaidraus stiklo langai, užtikrinantys natūralų apšvietimą, taip pat įrengtas teisės aktų reikalavimus atitinkantis dieninis ir naktinis apšvietimas, patalpos vėdinamos per langus, yra įrengtos ir inžinerinės ventiliavimo sistemos. Pareiškėjas šių atsakovo atstovo pateiktų duomenų neneigia, nekonkretizuoja aplinkybių dėl kamerose įrengto apšvietimo bei ventiliavimo sistemų. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad kamerų apšvietimas ir (ar) vėdinimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau nedetalizuoja, kada buvo tokios netinkamos kalinimo sąlygos ir dėl kokių priežasčių jis nesikreipė į atsakovo atstovą, kad būtų ištaisytos tariamai netinkamos kalinimo sąlygos (vėdinimas ir apšvietimas). Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl tariamai netinkamų higienos sąlygų pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ir (ar) kitas kompetentingas institucijas. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėjas neįrodė savo teiginių dėl nepakankamos apšvietos bei vėdinimo pagrįstumo.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Vilniaus PN, vadovaudamasis teisės aktais, užtikrino pareiškėjui teisę vieną kartą per savaitę išsimaudyti po dušu 15 min., todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos Europos kalėjimų taisyklės nustato tik rekomendacijas, kuriomis Europos Sąjungos institucijos išreiškia savo nuomonę ir pasiūlo gaires atitinkamais Bendrijos politikos klausimais, o ne įtvirtina pareiškėjo subjektines teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1377/2012; 2020 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2125-575/2020; kt.). Todėl pareiškėjo argumentai dėl prausimosi tvarkos, neužtikrinant galimybės nusiprausti duše du kartus per savaitę, atmetami.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, jog pareiškėjas turėjo teisę pasivaikščioti gryname ore ilgiau nei 2 val. Pareiškėjo teisė pasivaikščioti 2 val. gryname ore nustatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 75 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo reikalavimai yra susiję ne su nuteistųjų (įskaitant pareiškėją) teisių reglamentavimu (ribojimu), o yra skirti tam tikriems pasivaikščiojimo kiemelių techniniams parametrams nustatyti ir eksploatavimo tvarkai reglamentuoti. Todėl pareiškėjo argumentai, kad minėti techniniai reikalavimai galėjo būti nustatyti tik įstatymo lygmens teisės akte, nelaikytini pagrįstais.

47. Pareiškėjas neteisingai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės dėl atsakovo negalėjimo kamerose įrengti pakankamai lentynų ir pakankamai didelio stalo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas išnagrinėjo ir pasisakė dėl šių pareiškėjo argumentų, nurodydamas, kad Vilniaus PN įrengti kamerų plotą atitinkantys stalai ir lentynos. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad dėl kamerų ploto jose ne visada galima įrengti papildomų (t. y. daugiau nei nustatyta teisės aktuose) baldų, nėra pagrindas pripažinti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus šiuo aspektu. Kita vertus, byloje ir nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją su prašymu kamerose įrengti daugiau ar didesnius baldus.

48. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad maistas Vilniaus PN buvo tiekiamas plastikiniuose induose, pažymėtina, jog pareiškėjas tokiomis aplinkybėmis negrindė pirmosios instancijos teismui teikto skundo, todėl apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi teisinio pagrindo nagrinėti ir vertinti šias aplinkybes (ABTĮ 134 str. 6 d.). Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

49. Pareiškėjo argumentus, kad Vilniaus PN jo neaprūpino būtiniausiomis higienos priemonėmis, paneigia byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėjui buvo išduodamos priemonės asmens higienai palaikyti. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai trūkstamų ar papildomų higienos priemonių išdavimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos pareiškėjo skundo argumentus.

50. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė