2022-06-08 Nr. BB-4013-1-01-1-06872-2019-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-146-976/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06872-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4; 1.2.14.5.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

nuteistajam A. B., jo gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

nukentėjusiosios D. S. įgaliotajai atstovei advokatei Silvai Balčiūnienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda.

Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu A. B. buvo išteisintas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiosios atstovės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. B. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtinę teisę tokiomis aplinkybėmis: jis, pasinaudodamas tuo, kad nukentėjusioji D. S. 2018 m. spalio 17 d., tiksliai nenustatytu laiku, nekilnojamojo turto agentūros „A.“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), norėdama iš jo pasiskolinti 45 000 Eur, jo reikalavimu, be kitų neprotestuotinų paprastųjų vekselių, užpildė ir pasirašė tos dienos 2700 Eur sumos neprotestuotiną paprastąjį vekselį, kuriame neteisingai nurodė A. B. asmens kodą ir kuriuo nukentėjusioji įsipareigojo 2018 m. gruodžio 17 d. be sąlygų jam sumokėti minėtą pinigų sumą, nors jis nukentėjusiajai jokių pinigų pagal šį vekselį neperdavė, o nukentėjusioji jokių pinigų negavo, po to nukentėjusioji šį su klaida užpildytą neprotestuotiną paprastąjį vekselį jam paliko, nes jo buvo įtikinta, kad toks su klaida surašytas vekselis yra bevertis ir negali būti panaudotas, tai yra, piktnaudžiaudamas nukentėjusiosios D. S. pasitikėjimu, tyčia, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą – nukentėjusiajai D. S. priklausančius 2700 Eur, 2019 m. sausio 7 d., nenustatytu laiku, šį 2018 m. spalio 17 d. 2700 Eur sumos neprotestuotiną paprastąjį vekselį su neteisingai nurodytu A. B. asmens kodu pateikė Šiaulių miesto 1-ojo notarų biuro notarui V. Ž. dėl vykdomojo įrašo išdavimo, po to notaras, nežinodamas, kad D. S. nėra skolinga A. B. pagal šį neprotestuotiną paprastąjį vekselį, tą pačią dieną išdavė vykdomąjį įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 2717,16 Eur sumos išieškojimo iš nukentėjusiosios D. S. A. B. naudai, taip A. B. apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę į nukentėjusiosios D. S. 2700 Eur, tačiau minėtų pinigų užvaldyti nepavyko, nes, A. B. pateikus vykdyti šį vykdomąjį įrašą antstolei E. R. ir nukentėjusiajai D. S. pervedus į antstolės E. R. banko sąskaitą 3114,21 Eur, antstolė 2019 m. kovo 13 d. patvarkymu Nr. (duomenys neskelbtini) sustabdė vykdomąją bylą ir lėšų paskirstymą, iki bus priimtas sprendimas atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-06872-19.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi A. B. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nuosprendį dėl A. B. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir priėmė naują nuosprendį – A. B. nuteisė pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

2.1. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. B. suvokė, kad D. S. nėra jam skolinga pagal 2018 m. spalio 17 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį, kad šiame vekselyje nurodyti visi būtini rekvizitai, kurių pakanka vykdomajam įrašui išduoti, kad notaras, gavęs tokį paprastąjį vekselį, gali surašyti vykdomąjį įrašą, t. y. suvokė, kad naudoja apgaulę nukentėjusiosios ir notaro atžvilgiu, numatė, kad dėl tokių veiksmų (notarui surašius vykdomąjį įrašą) jis įgis teisę iš nukentėjusiosios D. S. reikalauti 2700 Eur, o nukentėjusioji privalės šiuos pinigus jam sumokėti. Teismas nurodė ir tai, kad veikos kvalifikavimui neturi įtakos tai, kada susiformavo A. B. tyčia apgaule užvaldyti nukentėjusiosios D. S. 2700 Eur – iš karto po to, kai pastebėjo klaidą nukentėjusiosios užpildytame vekselyje, ar kai nukentėjusioji nusprendė nebesiskolinti iš jo pinigų.

2.2. Taip pat teismas konstatavo, kad buvo panaudota esminė apgaulė, nes paprastuoju vekseliu buvo įforminta besąlyginė nukentėjusiosios pareiga sumokėti A. B. vekselyje nurodytą pinigų sumą, nors ji pagal šį paprastąjį vekselį jokių pinigų negavo ir nebuvo skolinga. Taip pat buvo labai apsunkintos nukentėjusiosios galimybės gintis civilinio proceso tvarka, nes, vekselio turėtojui pateikus paprastąjį vekselį notarui, iš karto išduodamas vykdomasis įrašas, kurio pagrindu vekselyje nurodyta pinigų suma išieškoma priverstinai.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. ir jo gynėjas advokatas V. Sirvydis prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 22 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. Baudžiamasis procesas buvo neteisėtas, nes ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, o D. S. šio nutarimo neskundė. Tuo tarpu prokuroras pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį gali tik tada, jei padaryta veika turi visuomeninę reikšmę ar tokia veika padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, ir nėra nukentėjusiojo skundo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 167 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta visuomeninė reikšmė, juo labiau tai, kad D. S. negalėtų ginti savo teisėtų interesų.

3.2. A. B. nebuvo kaltinamas panaudojęs prieš notarą apgaulę, tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad A. B., jo apgautam notarui (nežinojusiam, kad D. S. nėra skolinga A. B. pagal šį neprotestuotiną paprastąjį vekselį) išdavus vykdomąjį įrašą, įgijo turtinę teisę. Taigi buvo iš esmės pakeistas kaltinimas, taip pažeidžiant BPK 256 straipsnio 1 dalies nuostatas.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminių materialiosios teisės taikymo ir aiškinimo klaidų, susijusių su netinkamu civilinių teisinių santykių kriminalizavimu, taip pažeidė principą ultima ratio (baudžiamoji teisė kaip paskutinė (kraštutinė) priemonė). Šis principas taip pat buvo pažeistas tinkamai neįvertinus prieštaringų nukentėjusiosios parodymų. Be to, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė principo in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai). Apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas A. B., neįvertino, kad baudžiamoji teisė yra kraštutinė priemonė, kad ne bet koks civilinio teisinio sandorio (sutarties) sudarymo ar vykdymo pažeidimas siekia tokį pavojingumą, dėl kurio kyla baudžiamoji atsakomybė, todėl netinkamai taikė ir aiškino tiek BK 11 straipsnio 1 dalį, tiek BK 182 straipsnio 1 dalį.

3.4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, paneigiančių A. B. nurodytas aplinkybes, kad buvo surašyti du vekseliai – 1300 Eur sumos ir 2700 Eur sumos – ir kad jis pateikė antstoliui neapmokėtą 2700 Eur sumos vekselį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos negalėjo pakeisti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Be to, apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, nukentėjusiosios ir liudytojo R. S., kurie, manytina, palaiko artimesnius ryšius, parodymus pripažino neprieštaringais ir nuosekliais, nors nukentėjusioji ir liudytojas R. S. nurodė skirtingas A. B. kas mėnesį mokėtinas sumas – 500 Eur ir 900 Eur. Nukentėjusiajai nebūtų pakakę 40 000 Eur ar 45 000 Eur paskolos nekilnojamajam turtui pirkti, nes jai trūko 60 000 Eur, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesidomėjo, kokią konkrečiai sumą nukentėjusiajai turėjo paskolinti A. B..

3.5. Apeliacinės instancijos teismas Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktuose nurodytus duomenis pripažino tinkamais, nors vienoje išvadoje nurodyta, kad rankraštiniai įrašai pateiktuose dokumentuose yra taisyti ir netinkami asmens identifikacijai, o kitoje – kad didelė tikimybė, jog įrašai dokumentuose parašyti tuo pačiu rašikliu.

3.6. Be to, teismas nuosprendyje A. B. kaltę grindžia duomenų (įrodymų) tikėtinumo (pusiausvyros) principu, nurodydamas: „mažai tikėtina“, „labiau tikėtina“, „neįtikėtina“, kuris leistinas civiliniame procese, bet jokiu būdu ne baudžiamajame procese, kuriame galioja principas in dubio pro reo.

3.7. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė suformuotą teismų praktiką dėl BK 182 straipsnio 1 dalies taikymo – dėl esminės apgaulės teisinės reikšmės, dėl pakankamai rūpestingos ir apdairios sandorio šalies gynimo, dėl galimybių ginti savo teises civilinio proceso tvarka. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-152-895/2019 išsamiai aptarti kriterijai, kurie būtini baudžiamajai atsakomybei kilti ir kuriais yra atribojama nuo civilinių teisinių santykių: apgaulės esmingumas; galimybės atkurti pažeistas teises civilinio proceso tvarka; nukentėjusiojo atitiktis bonus pater familias (atidus ir rūpestingas asmuo) kriterijui; ultima ratio taikymas.

3.8. Nagrinėjamoje byloje A. B. ir D. S. sprendė dėl civilinio teisinio sandorio sudarymo. Nukentėjusioji siekė gauti paskolą, todėl iš pradžių kreipėsi į banką, tai patvirtina jos parodymai. Tai, kad nukentėjusioji, prieš kreipdamasi į A. B., ketino pasinaudoti kredito įstaigų teikiamais kreditais, rodo, kad jos negalima laikyti subjektu, nesuvokiančiu savo, kaip civilinės teisės subjekto, valios, veiksmų ir padarinių, nes kredito įstaigos veikia kaip didesnio rūpestingumo ir apdairumo subjektai, tokio paties apdairumo reikalaudami ir iš kitų sandorių šalių, nes priešingu atveju kiltų grėsmė visai bankininkystės sistemai. Dėl civilinio teisinio sandorio reikšmingumo pačiai nukentėjusiajai ji privalėjo būti itin apdairi ir rūpestinga. Apeliacinės instancijos teismas suklydo, nevertindamas nukentėjusiosios asmeninės ir profesinės patirties, taip pat ir sudarant paskolą. Be to, nukentėjusioji yra buvusi UAB „L.“ direktorė, o tai rodo, kad ji turi specialiųjų žinių ir būtino apdairumo, reikalingų ne tik sudaryti sandoriams kaip fiziniam asmeniui, bet taip pat apdairumo ir rūpestingumo, būtinų įmonės vadovavimui. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-697/2019 pateikti apdairaus ir rūpestingo asmens kriterijai nagrinėjamoje byloje yra reikšmingi, tačiau į juos apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertino nukentėjusiosios elgesio, kuris sudaro pagrindą spręsti dėl principo ultima ratio taikymo, – šiuo konkrečiu atveju itin svarbu, ar nukentėjusioji vertina savo teisių pažeidimą kaip esminį ir kiek pati gina savo teises ir interesus tiek civilinės teisės priemonėmis, tiek baudžiamajame procese. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas prokuroro iniciatyva, o ne pagal D. S. skundą, be to, apeliacinį skundą taip pat padavė prokuroras, o ne nukentėjusioji, taigi ji elgėsi pasyviai. Be to, nukentėjusiosios D. S. valia, nukreipta į paskolos gavimą, buvo tinkamai išreikšta ir nenulemta jokios (nei esminės, nei neesminės) apgaulės.

3.9. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino vekselį, paskolos sutartį, nesirėmė kasacinės instancijos teismo nutartimis civilinėse bylose, pavyzdžiui Nr. e3K-7-100-469/2019, e3K-3-97-378/2021, taip civilinius teisinius santykius nepagrįstai sutapatindamas su baudžiamaisiais. Negalima situacija, kai baudžiamąją bylą nagrinėjantys teismai priimamuose procesiniuose sprendimuose galėtų skirtingai aiškinti vekselio teisinę prigimtį ir sampratą, nei tokia samprata yra sukurta ir aiškinama kasacinėje civilinių bylų praktikoje. Vekselis yra savarankiškas civilinių teisių objektas, piniginis vertybinis popierius (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnio 6 dalis). Vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 105 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir privalomųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Taigi nukentėjusiosios valia visiškai atitiko jos prisiimamos prievolės pagal vekselį turinį sumokėti vekselyje nurodytą pinigų sumą ir iš šios pareigos atsiradusią vekselio turėtojo reikalavimo teisę. Be to, vekselis, kaip vertybinis popierius, gali laisvai dalyvauti civilinėje apyvartoje, kadangi kasacinėje praktikoje nuosekliai pažymima vekselio, kaip vertybinio popieriaus, savybė – vekselyje įtvirtintos mokėjimo prievolės ir iš jos atsiradusios reikalavimo teisės abstraktus pobūdis. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta.

3.10. Apeliacinės instancijos teismas pateikė klaidingą aiškinimą, nurodydamas, kad nėra jokio teisminio proceso, kurio metu vekselį pasirašęs asmuo veiksmingai galėtų ginti savo teises, nes civiliniame procese bylos dėl vekselių galiojimo (nuginčijimo) yra dažnos, o galimybės ginčyti vekselį, reikalaujant jį pripažinti negaliojančiu, vykdomąjį įrašą, faksimilinio parašo naudojimą, laidavimo pagal vekselį institutą ir pan. yra efektyvios.

3.11. Apeliacinės instancijos teismas ne tik pripažino tariamą apgaulę esmine, tačiau kvalifikavo tokią apgaulę kaip piktnaudžiavimą pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu kaip apgaulės būdas sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nurodytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais pasitikėjimo santykiais. Tokie santykiai gali susiklostyti dėl asmeninių, tarnybinių, giminystės ar kitokių kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio ryšių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-47-895/2016, 2K-221-628/2019). Jokių teisiškai reikšmingų ryšių tarp A. B. ir nukentėjusiosios nebuvo, jie nebuvo anksčiau pažįstami, o liudytoją R. S. A. B. anksčiau žinojo tik iš matymo.

3.12. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino notaro veiksmus ir jų įtaką nagrinėjamoje byloje. A. B. negali atsakyti dėl to, kad notaras galimai netinkamai vykdė savo profesinę pareigą, o nukentėjusioji civilinio proceso tvarka neginčijo notaro veiksmų, taip pat nereikalavo vekselio pripažinti negaliojančiu.

3.13. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad notaras, atlikdamas jam įstatymu nustatytas procedūras, negali išspręsti vekselių galiojimo klausimo, nes tokios teisės notarui įstatymai nenustato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jei mano, kad jo teisė yra pažeista, be to, notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkoje nėra nustatyta, kad notaras turi teisę vertinti išdavusio vekselį asmens parašo tikrumą, įgaliojimų teisėtumą, pakartotinai pranešti ir (ar) tikrinti pranešimo teisėtumą bei vertinti dokumento originalumą, – šie santykiai sieja išimtinai kreditorių ir skolininką, o dokumento klastojimo atveju būtina kreiptis į teisėsaugos institucijas. Teigiama, kad Vykdomųjų įrašų dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą atlikimo tvarkos aprašo 6.1 papunktyje yra nurodyta, jog prašyme atlikti vykdomąjį įrašą turi būti nurodytas kreditorius, jo vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamosios vietos adresas; jeigu asmens duomenų Lietuvos Respublikos gyventojų registre nėra – asmens gimimo data, vardas, pavardė, gyvenamosios vietos adresas, asmens tapatybę patvirtinančio dokumento pavadinimas, numeris, dokumento išdavimo data ir vieta. Taigi kreditoriaus asmens kodas yra privalomasis kreditoriaus rekvizitas, tikrintinas prieš atliekant vykdomąjį įrašą, ir jeigu notaras būtų atlikęs savo pareigą taip, kaip ją nustato Lietuvos Respublikos notariato įstatymas, A. B. baudžiamoji atsakomybė nebūtų kilusi.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato V. Sirvydžio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Taigi, bylą nagrinėjant kasacine tvarka, tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-458/2021, 2K-73-495/2022).

6. Kaip matyti iš nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato V. Sirvydžio kasacinio skundo turinio, dalis skundo argumentų yra susiję su apeliacinės instancijos teismo atliktu nukentėjusiosios D. S. ir liudytojo R. S. viso proceso metu duotų parodymų vertinimu, savaip interpretuojant duotų parodymų vertinimą, taip pat yra aptariami tarp nukentėjusiosios ir liudytojo susiklostę santykiai ir notaro atsakomybė, išduodant vykdomuosius įrašus. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas, išdėstyti kasacinio skundo argumentai yra nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl ikiteisminio tyrimo pradžios

7. Kasatoriai skunde nepagrįstai nurodo, kad baudžiamasis procesas yra neteisėtas, nes ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pažeidžiant BPK 167 straipsnio 2 dalies nuostatas.

8. BPK 167 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 182 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, ir nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ikiteisminis tyrimas dėl šių veikų privalo būti pradėtas prokuroro reikalavimu.

9. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo pareigūnas 2019 m. vasario 1 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal D. S. 2019 m. sausio 21 d. pareiškimą. Prokuroras, gavęs šio nutarimo nuorašą, 2019 m. vasario 7 d. nutarimu jį panaikino ir įpareigojo atlikti aplinkybių patikslinimo veiksmus. Nepavykus per BPK 168 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 10 dienų terminą atlikti patikslinimo veiksmų ir nustačius, kad reikia atlikti proceso veiksmus (akistatą, kratą), ikiteisminio tyrimo pareigūno 2019 m. vasario 18 d. rezoliucija buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

10. BPK 168 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nuorašą per dvidešimt keturias valandas privalo išsiųsti prokurorui. Minėto straipsnio 5 dalyje nurodyta pirmiau aptarto nutarimo apskundimo tvarka, be kita ko, leidžianti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimą apskųsti prokurorui. Nors BPK tiesiogiai neįtvirtinta, tačiau minėtų nuostatų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad prokuroras, BPK 168 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka gavęs ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nuorašą, ex officio (pagal pareigas) turi pareigą tokį nutarimą, esant pagrindui, panaikinti, nesulaukęs ir nelaukdamas BPK 168 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka pateikto skundo. Tokia išvada taip pat darytina įvertinus prokuroro bendrąją pareigą, nustatytą BPK 2 straipsnyje, t. y. prokuroras kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų nurodytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Be to, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2020 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. I-391 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos (aktuali redakcija) 92 punkte įtvirtinta prokuroro galimybė panaikinti priimtą nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir grąžinti surinktą medžiagą patikslinti. Nagrinėjamoje byloje būtent tai ir buvo padaryta – prokuroras, gavęs ikiteisminio tyrimo pareigūno priimto nutarimo nuorašą ir nustatęs, kad nepagrįstai atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, įpareigojo atlikti patikslinimo veiksmus. Patikslinamųjų veiksmų nepavykus atlikti per BPK imperatyviai nurodytą 10 dienų terminą ir nustačius, kad būtina atlikti proceso veiksmus, kurie galimi tik atliekant ikiteisminį tyrimą, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad šis prokuroro nutarimas, priimtas vadovaujantis BPK 168 straipsnio nuostatomis, negali būti laikomas prokuroro reikalavimu, kuris įtvirtintas BPK 167 straipsnio 2 dalyje.

11. Tai, kad, kaip kasatoriai nurodo, nukentėjusioji ir vėliau procese gana pasyviai gynė savo galimai pažeistas teises (nepadavė apeliacinio skundo dėl išteisinamojo nuosprendžio), nepagrindžia nei proceso neteisėtumo, nei civilinio nuteistojo veikos pobūdžio.

12. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusioji D. S. pareiškimu išreiškė savo valią, jog būtų pradėtas baudžiamasis procesas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos jos atžvilgiu, kaip tai įpareigoja BPK 167 straipsnio 1 dalis. Tai, kad ji neskundė ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo, o šis nutarimas buvo panaikintas prokuroro, nepaneigia to, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas teisėtai.

Dėl apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų vertinimo

13. Kasatoriai skundžia apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, teigdami, kad nukentėjusiosios ir liudytojo R. S. parodymai yra nenuoseklūs ir nepatikimi, kad nepagrįstai buvo vadovautasi tikėtinomis teismo ekspertizės aktų išvadomis. Su šiais kasatorių argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

14. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274-788/2019, 2K-22-489/2022). Taigi kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-34-648/2021).

15. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas motyvuotai nurodė, kodėl pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas yra netinkamas ir neatitinkantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų neturi.

16. Teismas nuteistojo kaltę grindė nukentėjusiosios, liudytojų, paties nuteistojo parodymais, ekspertizės aktų išvadomis, kitais rašytiniais byloje esančiais duomenimis, pripažintais įrodymais. Šių įrodymų pagrindu skundžiamame nuosprendyje teismas įrodė reikšmingas veikos faktines aplinkybes, įskaitant paskolos, kurią A. B. turėjo suteikti D. S., dydį. Teismas išsamiai ir motyvuotai nurodė, kodėl tiki nukentėjusiosios ir liudytojo R. S. pateikta įvykių versija, išnagrinėjo jų parodymų, duotų skirtingais proceso etapais, turinį ir esminių prieštaravimų nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva, siekdamas patikrinti nukentėjusiosios parodymus, be kita ko, nutartimi paskyrė kompleksinę dokumentų – rašysenos ekspertizę, jos pagrindu buvo atliktos keturios teismo ekspertizės ir pateikti keturi ekspertizės aktai, pagrindžiantys nukentėjusiosios nurodytas vekselių surašymo aplinkybes. Ekspertizės aktuose pateiktomis tikėtinomis išvadomis, skirtingai nei teigia kasatoriai, gali būti grindžiamos daromos teismo išvados. Išvados ekspertizės aktuose (specialisto išvadose) gali būti suformuluotos kaip kategoriškos arba tikėtinos, taip pat gali būti sąlyginės. Pagal teismų praktiką, baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas ekspertizės aktu (specialisto išvada), kuriame padarytos tikėtinos išvados, nereiškia neleistinų įrodymų panaudojimo ir nerodo BPK pažeidimo. Teismo daromos išvados gali būti pagrindžiamos tokiu ekspertizės aktu (specialisto išvada), jei šios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-507/2015). Kaip matyti iš ekspertizės akto Nr. 11-1196 (21) turinio, jame nurodyta, kad yra didelė tikimybė, jog įrašai 2018 m. spalio 17 d. paprastajame vekselyje, kurį nuteistasis A. B. pateikė antstolei, dviejose galimai paprastojo vekselio blanko šaknelėse (apatinėse dalyse), kurias pateikė nukentėjusioji, ir dviejuose iš dalies užpildytuose paprastojo vekselio blankuose, paimtuose kratos metu, parašyti tuo pačiu rašikliu. Ši tikėtina išvada, sugretinus su kitais bylos duomenimis, be kita ko, ir su kita rašysenos ekspertizės išvada, kurioje nurodoma, kad šie rankraštiniai įrašai parašyti to paties asmens, teismo pagrįstai buvo vertinta kaip įrodymas.

17. Kartu pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, nors ir pagrįstai paneigdamas A. B. išdėstytą gynybinę versiją, vartojo nekorektiškus terminus, apibrėžiančius teismo vidinį įsitikinimą dėl nuteistojo kaltumo įrodytumo. Skundžiamo nuosprendžio 23.1, 23.2 ir 23.5 papunkčiuose vartojamos frazės „mažai tikėtina“, „labiau tikėtina“, „neįtikėtina“ netinkamos įrodinėjimui baudžiamajame procese. Nekaltumo prezumpcijos turinį sudarantis principas in dubio pro reo reikalauja, kad visos abejonės būtų aiškinamos kaltinamojo naudai. Todėl motyvavimas, savo išvadas apibendrinant pirmiau nurodytomis frazėmis, yra netinkamas. Tačiau teisėjų kolegija, vertindama nuosprendžio motyvuojamąją dalį kaip visumą (skundžiamo nuosprendžio 13–32 punktuose pateikta labai detali visų bylos įrodymų analizė ir jų vertinimo motyvai), daro išvadą, kad teismas nuosprendyje, įskaitant ir minėtus papunkčius, išdėstė pagrįstus bylos duomenimis ir įtikinamus motyvus, kodėl atmeta A. B. teikiamą įvykių versiją. Taigi pats savaime kai kurių netinkamų frazių pavartojimas motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje neleidžia daryti išvados, kad teismas turėjo abejonių dėl nuteistojo kaltės.

18. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo A. B. kaltė įrodyta logiškai susieta įrodymų grandine, todėl šioje byloje nebuvo pagrindo vadovautis in dubio pro reo principu. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai turi būti aiškinamos tik tos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti bylos nagrinėjimo rungtyniškame procese metu, naudojantis BPK nustatytomis duomenų rinkimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo priemonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109-628/2022).

Dėl BPK 256 straipsnio nuostatų taikymo apeliacinės instancijos teisme

19. Kasatoriai skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 256 straipsnio 1 dalį, nes, aprašydamas veikos faktines aplinkybes, nurodė naują aplinkybę, jog A. B., jo apgautam notarui (nežinojusiam, kad D. S. nėra skolinga A. B. pagal šį neprotestuotiną paprastąjį vekselį) išdavus vykdomąjį įrašą, įgijo turtinę teisę.

20. Kaltinamajame akte, be kita ko, nurodoma padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės (BPK 219 straipsnio 3 punktas). Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis). Kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, teismas apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams (BPK 256 straipsnio 1 dalis). Šios BPK nuostatos yra taikomos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

21. A. B. buvo kaltinamas pagal kaltinimą, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta, kad jis vekselį perdavė „notarui V. Ž. dėl vykdomojo įrašo išdavimo, kuris tą pačią dieną išdavė vykdomąjį įrašą“. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio 32 punkte išdėstė įrodytomis pripažintas faktines veikos aplinkybes, be kita ko, nurodydamas, kad „notaras, nežinodamas, kad D. S. nėra skolinga A. B. pagal šį neprotestuotiną paprastąjį vekselį, tą pačią dieną išdavė vykdomąjį įrašą“. Kartu pažymėtina, kad ši aplinkybė (notaro vykdomų veiksmų teisinis reguliavimas, klaidos vekselyje nurodant asmens kodą reikšmė tokį vekselį teikiant notarui ir kita) buvo aptarta nuosprendžio 36–39 punktuose, grindžiant nuteistojo veikoje esančius sukčiavimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs konkretų nusikalstamos veikos mechanizmą, nuosprendyje išdėstė įrodytomis pripažintas faktines veikos aplinkybes, nurodydamas, kad kaltinime nurodytos aplinkybės yra tikslintinos, paliekant reikšmingas ir pašalinant perteklines aplinkybes, ir kad veikos faktinės aplinkybės nėra keičiamos iš esmės skirtingomis.

22. Teisėjų kolegija sutinka, kad apeliacinės instancijos teismas patikslino kaltinime nurodytas aplinkybes jo nurodytu būdu, t. y. pašalino perteklines ir paliko reikšmingas. Kasatorių teiginys, kad teismas, nurodydamas veikos faktines aplinkybes, nurodė naują iš esmės skirtingą nuo pareikštame kaltinime nurodytos aplinkybės, nepagrįstas.

23. Spręsdamas dėl kaltinimo keitimo teismas turi įvertinti keičiamų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pobūdį ir spręsti, ar jos yra iš esmės skirtingos ir ar jos reikšmingos užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą. Paprastai laikoma, kad keičiamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai lemia griežtesnės bausmės skyrimą ir pan. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2008, 2K-141/2011, 2K-23/2013, 2K-7-25-495/2020, 2K-71-976/2022). Lyginant su kaltinimu, apeliacinės instancijos teismas patikslino, kad notaras, išdavęs vykdomąjį raštą, nežinojo, jog nukentėjusioji neskolinga nuteistajam. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas motyvuose nurodė, jog A. B. apgaulę panaudojo ir prieš notarą, kaltinimo esmės nepakeitė, nes kaltinimuose tokia apgaulė, panaudota prieš notarą, nenurodyta. Šis motyvas teismo buvo panaudotas pabrėžiant, kad notaras, vykdydamas notarinį veiksmą, t. y. išduodamas vykdomąjį raštą pagal vekselį, nežinojo tikrųjų vekselio sukūrimo aplinkybių ir to, kad D. S. nėra skolinga A. B.. Svarbu ir tai, kad A. B. viso proceso metu nuosekliai neigė sukčiavęs ir teigė, kad D. S. jam yra skolinga vekselyje nurodytą pinigų sumą, todėl ir pateikė notarui šį vekselį vykdomajam įrašui išduoti. Kasaciniuose skunduose, neigiant sukčiavimo sudėties buvimą nuteistojo veikoje, papildomai nurodoma, kad notaras tinkamai neatliko savo pareigų, nenustatęs, kad vekselyje neteisingai nurodytas A. B. asmens kodas, ir taip neužkirto kelio vykdomojo įrašo išdavimui. Taigi kasatoriai taip pat laikosi pozicijos, kad notaras nežinojo apie tikruosius nuteistojo ir nukentėjusiosios įsipareigojimus. Todėl darytina išvada, jog kaltinime nurodyta aplinkybė buvo patikslinta, o ne pakeista iš esmės nauja aplinkybe.

24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismui papildžius nusikaltimo padarymo aplinkybes, nurodant, jog notaras, „nežinodamas, kad D. S. nėra skolinga A. B. pagal šį neprotestuotiną paprastąjį vekselį“, tą pačią dieną išdavė vykdomąjį įrašą, nuteistojo padaryto nusikaltimo kvalifikacija nepasikeitė, jo teisinė padėtis nebuvo pasunkinta, jo gynyba nebūtų buvusi iš esmės kitokia. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeisti BPK 256 straipsnio reikalavimai.

Dėl BK 182 straipsnio taikymo

25. Kasatoriai nurodo, kad nuteistojo A. B. veiksmuose nėra nusikaltimo, įtvirtinto BK 182 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių (esminės apgaulės ir piktnaudžiavimo pasitikėjimu), nes tarp A. B. ir D. S. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai.

26. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – nusikalstama veika, kuria asmuo apgaule savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Sukčiavimas pasireiškia bet kuria iš alternatyvių veikų; viena iš jų – svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimas apgaule. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, kuri pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-788/2018, 2K-303-693/2019, 2K-17-976/2020, 2K-136-976/2022).

27. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2019, 2K-201-648/2019, 2K-157-895/2020, 2K-155-719/2022). Civiliniai teisiniai santykiai yra tada, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139-719/2022).

28. Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nurodytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-327/2014, 2K-152-942/2015, 2K-188-719/2018, 2K-71-976/2022).

29. Teismų praktikoje paprastasis vekselis, nustačius tam tikras jo surašymo aplinkybes, gali būti pripažįstamas sukčiavimo priemone, jei nustatoma, kad, surašant vekselį, jo gavėjo tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiojo apgaulę, o paprastasis vekselis panaudotas kaip nukentėjusiojo suklaidinimo priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-301/2011, 2K-642/2012, 2K-320-976/2017). Tokiais atvejais turi būti nustatyta, ar vekselio gavėjas turėjo tyčią suklaidinti vekselio davėją, ar paprastųjų vekselių surašymas ir pasirašymas atitiko vekselio davėjo valią ir jis suvokė šio dokumento ir jame padaryto įrašo esmę, taip pat ar pagal šiuos vekselius realiai buvo perduotos atitinkamos pinigų sumos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574-693/2015, 2K-7-47-895/2016, 2K-187-693/2016, 2K-165-976/2018).

30. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis A. B., piktnaudžiaudamas nukentėjusiosios pasitikėjimu, apgavo ją: pasinaudodamas tuo, kad nukentėjusioji D. S. 2018 m. spalio 17 d. norėjo iš jo pasiskolinti 45 000 Eur, pareikalavo, kad, be kitų neprotestuotinų paprastųjų vekselių, ji užpildytų ir pasirašytų tos dienos 2700 Eur sumos neprotestuotiną paprastąjį vekselį (kuriame neteisingai nurodė A. B. asmens kodą), kuriuo nukentėjusioji įsipareigojo 2018 m. gruodžio 17 d. jam sumokėti minėtą pinigų sumą. Pinigai pagal šį vekselį nebuvo perduoti. 2018 m. spalio 19 d. informavusi nuteistąjį, kad ji nesiskolins minėtų pinigų, nukentėjusioji D. S. šį su klaida užpildytą neprotestuotiną paprastąjį vekselį paliko jam (nes A. B. buvo įtikinta, kad toks su klaida surašytas vekselis yra bevertis ir negali būti panaudotas), o nuteistasis 2019 m. sausio 7 d. šį 2700 Eur sumos neprotestuotiną paprastąjį vekselį (su neteisingai nurodytu A. B. asmens kodu) pateikė notarui, ir šis tą pačią dieną išdavė vykdomąjį įrašą.

31. Kasatoriai nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo panaudota apgaulė, tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios nebuvo santykių, grindžiamų pasitikėjimu, nukentėjusioji nesielgė rūpestingai, taigi tarp jų yra susiklostę išimtinai civiliniai santykiai.

32. Byloje nėra ginčo, kad nukentėjusioji siekė įsigyti nekilnojamąjį turtą ir jai skubiai reikėjo pasiskolinti pinigų jam įsigyti, todėl nukentėjusiosios D. S. draugas R. S. pasiūlė jai kreiptis į nuteistąjį, kuris yra padėjęs jam pačiam parduodant nekilnojamąjį turtą. Nuteistasis, kartu su liudytoju R. S. nuvykęs apžiūrėti ketinamo pirkti nekilnojamojo turto, sutiko paskolinti D. S. pinigų su sąlyga, kad perkamas nekilnojamasis turtas bus įkeistas jam. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas nuteistojo A. B. parodymus, kad vekselis yra tikras ir buvo išduotas D.

S. paskolinus pinigų, itin detaliai ir motyvuotai pagrindė aplinkybę, kad dviejuose vekseliuose (po 2700 Eur) buvo fiksuotos 2 procentų dydžio nuo 45 000 Eur sumos palūkanos (po 900 Eur), kurios turėjo būti išmokėtos per 6 mėnesius. A. B., kaip fizinis asmuo, negalėjo užsiimti veikla (paskolų suteikimu gaunant palūkanas), kuria gali užsiimti tik juridinis asmuo, todėl nurodė D. S. pasirašyti tokio turinio vekselius. Tai, kad nukentėjusiajai jos draugas pasiūlė (rekomendavo) pagalbos kreiptis į nuteistąjį, tai, kad šis sutiko jai padėti, t. y. paskolinti pinigų, tai, kad ji pasirašė neprotestuotinus vekselius, kurie užtikrino, kad ji mokės ne tik paskolą, bet ir sutartas palūkanas, rodo, jog tarp šių asmenų atsirado ne tik potencialaus skolintojo ir skolininko santykiai, bet ir tam tikras nukentėjusiosios pasitikėjimas nuteistuoju.

Aplinkybė, kad nukentėjusioji, gavusi nuteistojo pažadą paskolinti jai pinigų, juo pasitikėjo, grindžiama ir tuo, kad ji, kartu su nekilnojamojo turto pirkėjais atvykusi pas notarą pasirašyti pirkimo–pardavimo sutarties, jiems išviešino, kad pinigus pirkimo–pardavimo sandoriui jai skolins konkretus fizinis asmuo – A. B.. Sandoriui neįvykus dėl to, kad pardavėjai, sužinoję apie pirkėjos D. S. ketinamą imti paskolą iš fizinio asmens, atsisakė parduoti turtą, D. S. pranešė apie tai nuteistajam. Nuteistasis, piktnaudžiaudamas susiformavusiu pasitikėjimu, įtikino D.

S., kad šis vėliau pateiktas notarui vykdomajam įrašui išduoti vekselis užpildytas neteisingai (praleistas nuteistojo asmens kodo skaičius), todėl yra negaliojantis (bevertis), ir kad jis bus sunaikintas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje detaliai pagrįsta, kad pats nuteistasis žinojo, jog asmens, kuriam mokėtojas privalo sumokėti paprastajame vekselyje nurodytą pinigų sumą (pinigų gavėjo), asmens kodo nenurodymas ar juo labiau neteisingas jo nurodymas savaime nedaro paprastojo vekselio negaliojančio (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77, 78 straipsniai), ir todėl buvo tikras, kad notaras pagal tokį, su klaidingai nurodytu pinigų gavėjo asmens kodu, vekselį išduos vykdomąjį įrašą.

Tuo pačiu metu jis perkirpo kelis kitus D. S. pradėtus pildyti ar neteisingai užpildytus vekselius. Nukentėjusioji D. S., iš banko gavusi informaciją, kad antstolė yra areštavusi jos nekilnojamąjį turtą, kreipėsi į ją ir tik tada sužinojo, kad A. B. pateikė vykdyti vekselį, kuris, jos manymu, turėjo būti sunaikintas. Skundžiamame nuosprendyje detaliai išdėstyta įvykių chronologija, iš jų apeliacinis teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo panaudota apgaulė buvo esminė.

33. Kasatoriai itin didelį dėmesį skunde skiria nukentėjusiosios elgesiui, teigdami, kad ji buvo nepakankamai atidi ir rūpestinga.

34. Sukčiavimui atskirti nuo civilinės teisės pažeidimo yra reikšmingas ir nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-410/2014, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017, 2K-7-136-489/2017). Sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai (pvz., savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra pagrindo ar logiško paaiškinimo) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2013, 2K-7-152-895/2019).

35. Nukentėjusioji proceso metu nuosekliai teigė, kad nesuprato vekselio paskirties, kad pareiškimą dėl nuteistojo veiksmų jai patarė parašyti R. S., kad paskolos sudarymo aplinkybes su nuteistuoju derino ir su juo bendravo liudytojas R. S., nes jai šiais klausimais trūko žinių. Tai, kad nukentėjusioji pirmiau yra vadovavusi įmonei, savaime nereiškia, kad ji turi patirties sudarant sandorius (taip pat ir paskolų sutartis), surašant vekselius ir pan. Taigi teigti, kad ji elgėsi itin nerūpestingai, be jokio pagrindo pasitikėjo A. B., kurį jai rekomendavo jos draugas, ir naiviai patikėjo jo teiginiu, jog jos pasirašytas vekselis yra bevertis, todėl bus sunaikintas, nėra pagrindo.

36. Tokios aplinkybės rodo, kad nukentėjusioji D. S., siekdama kuo greičiau iš draugo rekomenduoto, patikimo asmens pasiskolinti pinigų nekilnojamajam turtui pirkti, pasitikėjo juo ir sutiko su jo siūlomomis paskolos teikimo sąlygomis, be kita ko, kad palūkanos už paskolą (45 000 Eur) būtų įteisintos surašius du 2700 Eur sumos vekselius. Vėliau dėl nuo nukentėjusiosios ir nuteistojo nepriklausančių aplinkybių D. S. atsisakius imti paskolą, nuteistasis apgaulės būdu – sukarpydamas kai kuriuos vekselius ir įtikinęs nukentėjusiąją, kad vekselis su neteisingai įrašytu A. B. asmens kodu negalioja, įgijo svetimą turtinę teisę. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad aplinkybė, kada susiformavo nuteistojo tyčia (surašant vekselį ar vėliau, įtikinus nukentėjusiąją, kad jis negalioja), neturi teisinės reikšmės.

37. Vekselio, kaip vertybinio popieriaus, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui, paskirtis lemia skolininko besąlyginę pareigą sumokėti vekselyje nurodytą sumą. Skirtingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, civilinio proceso tvarka galima ginčyti, kad vekselyje nurodyta pinigų suma nebuvo perduota vekselio davėjui, kad vekselio turinys neatspindi tikrosios šalių valios, tačiau šis procesas yra gana sudėtingas dėl jau minėtos vekselio paskirties. Kaip matyti iš bylos, renkant įrodymus dėl nuteistojo panaudotos esminės apgaulės, teko naudoti ir procesines prievartos priemones. Taigi, galimybės nukentėjusiajai ginti savo teises civilinio proceso tvarka buvo apsunkintos.

38. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad byloje tinkamai nustatyta, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios susiklostę santykiai peržengia civilinių teisinių santykių ribas, nes prieš nukentėjusiąją buvo panaudota esminė apgaulė, o galimybės apginti savo teises civilinio proceso tvarka yra apsunkintos. Todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad baudžiamoji atsakomybė kaip ultima ratio priemonė buvo taikyta nepagrįstai. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistojo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

39. Nukentėjusiosios D. S. atstovė advokatė S. Balčiūnienė kasacinės instancijos teismo posėdyje prašė priteisti nukentėjusiajai iš nuteistojo 1500 Eur patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, taip pat pateikė sąskaitą už teisines paslaugas ir D. S. advokatei atliktą 1500 Eur mokėjimą patvirtinantį dokumentą.

40. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-25-495/2020, 2K-143-788/2022).

41. Baudžiamoji byla kasacine tvarka išnagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą, kuris atmetamas. Nuteistasis prašė jį išteisinti, byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, taigi nukentėjusioji, siekdama, kad jos interesai būtų tinkamai atstovaujami teismo posėdyje, kreipėsi į advokatę dėl teisinės pagalbos. Atitinkamai nukentėjusioji turi teisę į patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą.

42. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas gali nepriteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei konstatuojama, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-192-489/2019, 2K-7-25-495/2020).

43. Posėdis kasacinės instancijos teisme truko 1 val. 30 min., nukentėjusiosios atstovė posėdžio metu teikė paaiškinimus. Nustatyta, kad ta pati advokatė nukentėjusiajai atstovavo apeliacinės instancijos teisme, todėl bylos aplinkybės jai neabejotinai buvo žinomos. Nuteistojo ir jo gynėjo kasacinis skundas sudaro 16 lapų, jame keliami klausimai nei nukentėjusiajai, nei jos atstovei nebuvo nauji, atsiliepimas į jį nebuvo pateiktas.

44. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, taip pat byloje keliamus klausimus, nuteistojo turtinę padėtį (yra dirbantis ir gaunantis pajamų) ir vadovaudamasi protingumo ir sąžiningumo principais, daro išvadą, kad prašoma priteisti išlaidų suma (1500 Eur) nelaikytina proporcinga, todėl mažintina iki 600 Eur.

45. Kasacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė atlyginti nuteistajam jo patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, tačiau, atsižvelgdama į tai, kad kasacinis skundas yra atmetamas, teisėjų kolegija šį gynėjo prašymą palieka nenagrinėtą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. B. gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio kasacinį skundą.

Priteisti iš nuteistojo A. B. nukentėjusiajai D. S. 600 Eur patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Alvydas Pikelis

Rima Ažubalytė