2019-12-18 Nr. AB-23907-3-62-3-00698-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2340-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00698-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovas), 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2015 m. rugsėjo 24 d. iki 2018 m. kovo 28 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK, pažeidžiant kalinimo sąlygas. Pareiškėjas teigė, kad buvo apgyvendintas 2-ajame sektoriuje gyvenamojoje patalpoje, kurio plotas apie 45 kv. m, joje buvo 12 dviaukščių lovų ir apgyvendinti 24 asmenys. Dalį patalpos ploto užėmė joje esantys baldai, todėl buvo pažeista pareiškėjui turėjusi tekti 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma. Gyvenamųjų patalpų sienos buvo nelygios, nuo sienų ir lubų krito tinkas, dažai, buvo pelėsis, grybelis, per stogą sunkėsi vanduo, langai kiauri, grindys išpuvusios, patalpos nedezinfekuojamos, kambariuose buvo drėgna, buvo tarakonų, blakių, pelių, kurie pareiškėją puldavo, šmirinėdavo po asmeninius daiktus. Virtuvėlė buvo labai maža, neveikė ištraukiamoji bei mechaninė ventiliacija. Gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose vyravo smarvė. Lokaliniame sektoriuje buvo dar keturi būriai ir 200 nuteistųjų, kuriems įrengta tik 8 neizoliuoti tualetai, 6 pisuarai, 8 praustuvės, todėl būdavo eilės. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netvarkingai įrengtų kranų, nebėgdavo vanduo, nebuvo veidrodžių, spintelių asmens higienos reikmenims susidėti, todėl naudojantis bendrojo naudojimo patalpomis kildavo nepatogumai.

3. Pareiškėjo teigimu, atsakovas pažeidė jo teisę kartą per savaitę pasinaudoti dušu, nes laikas buvo skirtas antradieniais nuo 14 val. iki 16 val. 30 min., o pasinaudoti dušu turėjo 200 žmonių, duše įrengti tik 8 purkštukai, kurie surūdiję, dėl didelio kiekio nuteistųjų nespėdavo pašilti vanduo, todėl pareiškėjas likdavo nesiprausęs. Dušuose ant grindų nebuvo kilimėlių, maudymosi kabinos neizoliuotos nuo kitų, patalpos neremontuotos (ant sienų glitėsis, nuo sienų, lubų byrėjo tinkas, įsiveisęs pelėsis, grybelis). Tualeto ir prausyklos patalpos buvo neremontuotos, apleistos, lubos sulietos vandeniu, iš tualetų sklido smarvė.

4. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė fizinius, psichinius, dvasinius išgyvenimus, depresiją, nemigą ir orumo pažeminimą, tokios sąlygos turėjo įtakos sveikatos pablogėjimui. Pareiškėjas nurodė, jog neteikė skundų dėl laikymo sąlygų, nes nežinojo, kad atsakovas pažeidė jo teises. Pareiškėjas prašė priteisti po 10 Eur už kiekvieną netinkamą kalinimo dieną.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į 2-o būrio 1-ą brigadą, kurios plotas 52,09 kv. m, buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, t. y. vienam asmeniui teko 3,26 kv. m ploto, ir į 1-o būrio 2-ą brigadą, kurios plotas 66,73 kv. m, buvo įrengta 21 miegamoji vieta, t. y. vienam asmeniui teko 3,18 kv. m ploto. Jokie teisės aktai nenumatė, kad baldų ir patalpoje esančio inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuojamas iš bendro gyvenamosios patalpos ploto. Atsakovas pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos buvo užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto teko daugiau. Atsakovo teigimu, galiojantys teisės aktai reikalavo, kad įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendrojo naudojimo patalpas valytų ir dezinfekuotų įdarbinti asmenys, o gyvenamąsias patalpas turėjo valyti ten gyvenantys nuteistieji. Atsakovo nuomone, jeigu patalpose buvo blogas kvapas, antisanitarinės spintelės, vadinasi, pareiškėjas netinkamai atliko savo pareigas. Gyvenamosios patalpos virtuvėlės baldais ir kitu inventoriumi buvo aprūpintos pagal galiojančias teisės normas. Pravieniškių PN-AK 2-o sektoriaus 2-o ir 1-o būrių patalpos buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir ventiliacijos angas. Atsakovas teigė, kad skundų dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriuje nebuvo gavęs. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas su skundais dėl to, kad nespėjo nusiprausti po dušu ar teko laukti eilėse, taip pat nesikreipė.

7. Atsakovas pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu įstaiga buvo sudariusi sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“ ir UAB „Utenos deratizacija“, kurios atlikdavo dezinfeksiją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Darbai buvo atliekami du kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Pareiškėjas su skundais, kad atlikus kenkėjų naikinimą jų vis dėlto buvo, nesikreipė į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių. Atsakovas neturėjo duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar pataisos namų administraciją su skundais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Atsakovas nurodė, kad dėl emocinės, dvasinės ir psichinės būsenos, sveikatos pablogėjimo pareiškėjas į Psichologinės tarnybos skyriaus ir Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus taip pat nesikreipė. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas neįrodė nei pažeidimo fakto buvimo, nei padarytos žalos, nei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (veikimo) ir atsiradusios žalos.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo K. M. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista, o reikalavimą dėl 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmetė.

9. Teismas, įvertinęs atsakovo ir pareiškėjo byloje pateiktus duomenis, nustatė, kad nėra pagrindo abejoti atsakovo pateikta informacija, jog pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 24 d. iki 2018 m. kovo 28 d. buvo apgyvendintas Pravieniškių PN-AK 2-o būrio 1-oje brigadoje, kurios plotas 52,09 kv. m., buvo įrengta 16 miegamųjų vietų ir vienam asmeniui teko 3,26 kv. m ploto, ir 1-o būrio 2-oje brigadoje, kurios plotas 66,73 kv. m, buvo įrengta 21 miegamoji vieta ir vienam asmeniui teko 3,18 kv. m ploto. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui turėjusi tekti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m) nebuvo pažeista. Teismas negalėjo nesutikti su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad gyvenamosiose patalpose esantys baldai ir kitas inventorius atitinkamai mažino gyvenamųjų patalpų erdvę, tačiau galiojantys teisės aktai nenumatė, jog į minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą turėtų būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas, todėl teismui nebuvo pagrindo konstatuoti gyvenamojo ploto normos pažeidimo.

10. Teismas pažymėjo, kad reikalavimus gyvenamųjų patalpų temperatūrai, drėgmei ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Gyvenamosiose patalpose santykinė oro drėgmė turėjo būti 35–65 proc. šiltuoju metų periodu ir 35–60 proc. – šaltuoju metų periodu. Temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18–28oC, šaltuoju – 18–22oC (Higienos normos HN 76:2010 26 punktas). Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjas galimybės gyvenamąsias patalpas vėdinti per langus neginčijo, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Higienos normos HN 76:2010 24 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimai galėjo būti pažeisti. Atsakovas įrodymų apie gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, mikroklimato parametrus nepateikė, nurodė, kad tokių duomenų neturi, nes pareiškėjas nesikreipė į Visuomenės sveikatos centrą ar pataisos namų administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus. Be to, ir pareiškėjas skunde nenurodė, jog dėl galbūt nesandarių langų, per didelės drėgmės, apipelijusių sienų, lubų, grindų ir juose esančio grybelio buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Teismo vertinimu, kreipimosi į pataisos namų administraciją ar Visuomenės sveikatos centrą aspektai buvo svarbūs siekiant įvertinti, ar minėtos institucijos, žinodamos apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentai, jog nesikreipė į institucijas dėl to, kad nežinojo apie teisių pažeidimą, vertintini kritiškai.

11. Teismui nustačius, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios, o pareiškėjui dėl netinkamų sąlygų į pataisos namų administraciją ar kitas institucijas nesikreipus, jo teiginiai apie oro drėgmę, nesandarius langus, apipelijusias sienas, per stogą besisunkiantį vandenį, laikyti abstrakčiais, nepagrįstais ir atmesti.

12. Teismas įvertino, kad galiojantys teisės aktai nenumatė, jog virtuvėlė turėtų būti privalomai įrengiama, nereglamentavo virtuvėlės ploto, o Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, 2.8 punktas numatė, kad garų surinktuvas (1 vnt.) galėjo būti įrengiamas esant poreikiui ir techninėms galimybėms, todėl pareiškėjo argumentai dėl mažos virtuvėlės ir joje nesančios (neveikiančios) ištraukiamosios bei mechaninės ventiliacijos teismo buvo atmesti.

13. Teismas, įvertinęs atsakovo į bylą pateiktą Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2018 m. gegužės 8 d. pažymą, kurioje nurodyta, kad 2-o sektoriaus dušinėje yra įrengta 15 purkštukų, ir kad dušinėse karštas vanduo buvo nuolat, nurodė, jog neturi pagrindo pažymoje nurodytais duomenimis netikėti, o pareiškėjas nekonkretizavo, kuriuo konkrečiu laikotarpiu dušuose nebuvo tiekiamas karštas vanduo, jam suteiktos galimybės vieną kartą per savaitę naudotis dušu iš esmės neginčijo, byloje nebuvo duomenų, kad jis būtų kreipęsis į atsakovą dėl dušuose netiekiamo karšto vandens ar dėl jam nepakankamo laiko naudotis dušu, todėl nustatyti aplinkybę, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė kartą per savaitę pasinaudoti dušu pagal nurodytas abstrakčias aplinkybes ir bylos duomenis nėra galimybės.

14. Teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudariusi 2014 m. lapkričio 18 d. sutartį su UAB „Dezinfa“ ir 2016 m. lapkričio 23 d. Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „Utenos deratizacija“. Minėtose sutartyse kenkėjus naikinančios bendrovės įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) taip pat graužikų kontrolės ir naikinimo, dezinfekcijos darbus. Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas patvirtino, kad tokios paslaugos buvo teikiamos reguliariai ir pagal poreikį ir kad nebuvo pelių (graužimo žymių, landų) pastebėta. Teismo vertinimu, pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog pastebėjęs gyvenamosiose patalpose tarakonus, blakes ar graužikus, jis apie tai informavo pataisos namų administraciją ar kreipėsi į kitas institucijas, teismas neturėjo pagrindo teigti, kad vabzdžių, graužikų naikinimas ir kontrolė Pravieniškių PN-AK patalpose nebuvo atliekamas.

15. Teismas įvertino, kad atsakovo pateiktoje Ūkio ir komunalinių paslaugų pažymoje buvo nurodyta apie būrių sanitariniuose mazguose įrengtų unitazų, pisuarų, praustuvių, kojų plautuvių kiekį, tačiau nenurodyta, kiek nuteistųjų nurodytu kiekiu įrenginių naudojosi, taip pat nepaneigtos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, dėl prausyklose nesančių veidrodžių, spintelių. Atsakovui pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (lokaliniame sektoriuje buvo įrengti tik 8 neizoliuoti tualetai, 6 pisuarai, 8 praustuvės, todėl būdavo eilės, prausyklose nebuvo veidrodžių, spintelių asmens higienos reikmėms susidėti) nepaneigus, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas pripažinti, jog atsakovas pažeidė Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.), (toliau – ir Normos) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.) (toliau – ir Galiojančios normos) įtvirtintą prausyklų ir tualetų įrengimo reglamentavimą. Pareiškėjui tik užsiminus apie tualetų neizoliavimą ir šios aplinkybės nedetalizavus, teismas sprendė, kad pagal skundo aplinkybes nebuvo prielaidų išvadai, jog pareiškėjas neturtinę žalą patyrė dėl tualetų neizoliavimo.

16. Teismas akcentavo, kad Normose ir Galiojančiose normose nurodoma, jog dušo patalpoje turi būti guminiai kilimėliai, o Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažymoje buvo nurodyta, kad 2-o ir 1-o būrių dušinėse kilimėliai buvo, todėl sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų. Kadangi galiojantys teisės aktai nenumatė, kad pataisos namuose dušo patalpoje maudymosi kabinos turi būti izoliuotos, o pareiškėjas nurodytos aplinkybės nedetalizavo, teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti žalos pasireiškimo fakto.

17. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas teigė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė fizinius, psichinius, dvasinius išgyvenimus, depresiją, nemigą ir orumo pažeminimą, tokios sąlygos turėjo įtakos sveikatos pablogėjimui, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė, nenurodė, kokie konkretūs išreikalautini įrodymai jo nurodytas aplinkybes galėtų patvirtinti. Atsakovo pateikti Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos pažyma ir Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos išduotas Medicininis pažymėjimas patvirtino, kad pareiškėjo nurodyti išgyvenimai, nepatogumai nebuvo itin intensyvūs, nes specialistų pagalbos padėti juos sušvelninti pareiškėjui neprireikė ir nebuvo teisinės galimybės tvirtinti, kad pareiškėjo sveikata ar emocinė būklė itin pablogėjo išimtinai dėl gyvenimo sąlygų Pravieniškių PN-AK (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str.).

18. Teismo vertinimu, byloje nenustačius, kad pareiškėjui dėl sanitariniuose mazguose įrengtų unitazų, pisuarų, praustuvių, kojų plautuvių kiekio trūkumo, prausyklose nesančių veidrodžių, spintelių kilo sunkesni padariniai, nenustačius, kad tokio teisės aktų pažeidimo sukelti nepatogumai pareiškėjui buvo itin intensyvūs, nesant pagrindo išvadai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, darytina išvada, kad byloje nustatytos aplinkybės atsakovui neveikiant taip kaip teisės aktai įpareigojo veikti, laikytinos mažareikšmėmis ir šioje byloje buvo pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestas.

III. 19. Pareiškėjas K. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, t. y. priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

20. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos valstybė pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija) įsipareigojo nepažeidinėti žmogaus teisių, tarp jų ir teisės oriai atlikti teismo paskirtą bausmę pataisos įstaigoje. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė atlikti bausmę teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista ir atmetė reikalavimą dėl atlyginimo pinigais, tačiau, pareiškėjo įsitikinimu, vien tik pripažinti, kad teisės buvo pažeistos, savaime nėra pakankama satisfakcija, o turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

21. Pareiškėjo nuomone, netinkamos kalinimo sąlygos buvo susijusios su sveikos ir saugios aplinkos neužtikrinimu, t. y. su tuo, kad tualetai buvo tupimi ir atviri, dušo kabinos netinkamai įrengtos. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovui nepateikus teismui jokių rašytinių įrodymų ir nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad dušo kabinos nebuvo atskirtos, duše vienu metu prausėsi apie 200 asmenų ir tam buvo skirtos tik 2 valandos, dėl to baigdavosi karštas vanduo ir pareiškėjas nespėdavo nusiprausti, turėjo būti pirmosios instancijos teismo vertinamos pareiškėjo naudai ir pripažįstama, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą ir asmens orumą. Be to, atsakovas nepateikė ir informacijos, jog dušuose buvo kilimėliai. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovui nepateikus informacijos apie gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, mikroklimato parametrus, jo nurodytos aplinkybės dėl per didelės drėgmės, grybelio, apipelijusių ir neremontuotų patalpų, nesandarių langų, taip pat turėjo būti vertinamos pareiškėjo naudai. Pareiškėjo nuomone, atsakovas taip pat nepaneigė jo nurodytų aplinkybių, kad gyvenamosiose patalpose dėl jose esamų baldų ir įrengimų, buvo labai mažai vietos, todėl buvo pažeista teisės aktais nustatyta gyvenamojo proto norma (3,10 kv. m).

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

23. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, nenurodyti jokie skundo motyvai. Atsakovas teigia, kad pareiškėjui nesiskundus dėl jo laikymo sąlygų, nebuvo įrodymų, kuriuos galėtų atsakovas teismui pateikti tam, kad būtų paneigti pareiškėjo skunde nurodyti argumentai. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka, kadangi jo samprotavimai nepagrįsti jokiais objektyviais ar subjektyviais įrodymais. Atsakovo nuomone, byloje nėra jokių duomenų, jog jis atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat byloje nenustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, o nesant būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

24. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai padarė išvadą, jog pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas faktines byloje reikšmingas aplinkybes, taip pat atliko išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose, analizę.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

26. Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis ABTĮ nuostatų. byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Departamentas pažymi, kad visi pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti.

27. Pareiškėjas K. M. papildomai atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą nurodo, kad nepagrįstai nustatyti pažeidimai yra laikomi mažareikšmiais, kadangi tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė tai, jog pažeidimai buvo ilgą laiko tarpą ir atsakovo nebuvo pašalinti. Dėl įrodymų rinkimo, pareiškėjas teigia, kad atsakovo pareiga buvo pateikti įrodymus ir paneigti pareiškėjo argumentus, tačiau atsakovas jų nepateikė. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, nurodo, kad nors byloje nėra nustatytų pažeidimų poveikio pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, pagal teismo praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas yra pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar yra medicininiuose dokumentuose užfiksuotos pasekmės. Be to, teisės į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pavyzdinė valstybės pareiga.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 28. Bylos ginčo dalykas – 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui K. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nuo 2015 m. rugsėjo 24 d. iki 2018 m. kovo 28 d.

29. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad atsakovo pateiktoje Ūkio ir komunalinių paslaugų pažymoje nurodoma apie būrių sanitariniuose mazguose įrengtų unitazų, pisuarų, praustuvių, kojų plautuvių kiekį, tačiau nenurodoma, kiek nuteistųjų nurodytu kiekiu įrenginių naudojosi, taip pat nepaneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl prausyklose nesančių veidrodžių, spintelių. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovui pareiškėjo nurodytų aplinkybių nepaneigus, yra pagrindas pripažinti, jog atsakovas pažeidė Normose ir Galiojančiose normose įtvirtintą prausyklų ir tualetų įrengimo reglamentavimą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog dėl sanitariniuose mazguose įrengtų unitazų, pisuarų, praustuvių, kojų plautuvių kiekio trūkumo, prausyklose nesančių veidrodžių, spintelių pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, kad tokio teisės aktų pažeidimo sukelti nepatogumai pareiškėjui buvo itin intensyvūs, ir darė išvadą, kad nustatytos aplinkybės laikytinos mažareikšmėmis ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas kitų pareiškėjo skunde nurodytų pretenzijų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog dušai buvo netinkamai įrengti, įrengti tupimi tualetai, gyvenamieji kambariai dėl baldų ir įrenginių buvo per ankšti, atsakovas nepateikė įrodymų apie pareiškėjo gyvenamųjų patalpų mikroklimato parametrus, nepaneigė jo (pareiškėjo) nurodytų aplinkybių dėl per didelės drėgmės, grybelio. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam turėjo būti priteistas jo nurodytas neturtinės žalos atlyginimas – 9 000 Eur.

31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjo argumentai dėl jam tekusio per mažo gyvenamosios patalpos ploto, netinkamo dušų ir tualetų įrengimo, patalpų drėgmės ir grybelio nepripažinti pagrįstais ir įrodytais.

33. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

34. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo minėti argumentai yra nepagrįsti.

35. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

36. Atsakovas byloje pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, iš kurių pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punkte nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m). Iš atsakovo pateiktų įrodymų (b. l. 26, 27, 28–30) matyti, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas 2-o būrio 1-oje brigadoje, kurios plotas – 52,09 kv. m, yra įrengta 16 miegamųjų vietų, t. y. vienam asmeniui teko 3,26 kv. m, taip pat buvo apgyvendintas 1-o būrio 2-oje brigadoje, kurios plotas – 66,73 kv. m, yra įrengta 21 miegamoji vieta, t. y. vienam asmeniui teko 3,18 kv. m ploto. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai neįskaičiavo baldų užimamo ploto.

37. Nesutiktina su pareiškėjo pozicija, kad turėjo būti įskaičiuotas baldų ir įrenginių užimamas plotas, nes nagrinėjamu atveju aktualus Taisyklių 111.1 punktas, kuriame nustatyta, kad minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui yra 3,1 kv. m. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; kt.).

38. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

39. Atsakovo atstovas įrodymų apie gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, mikroklimato parametrus nepateikė, nurodė, kad tokių duomenų neturi, nes pareiškėjas nesikreipė į Visuomenės sveikatos centrą ar pataisos namų administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, dėl kokių priežasčių jis nesikreipė į atsakovo atstovą ar į kompetentingas institucijas dėl netinkamų gyvenamųjų patalpų būklės, jei, jo teigimu, buvo drėgna, buvo grybelis, t. y. buvo netinkamos sąlygos gyventi, dėl šių sąlygų jis jautė nepatogumus ar kt.

40. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie dušo patalpos įrengimą, nustatė, jog 2-o sektoriaus dušo patalpoje yra įrengta 15 purkštukų ir kad duše yra nuolat karštas vanduo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, teigdamas, kad negalėjo nusiprausti po šiltu vandeniu, nurodo abstrakčius argumentus, t. y. nenurodo, kad konkrečiai negalėjo nusiprausti, kada reiškė pretenzijas atsakovo atstovui dėl tokio jo teisių pažeidimo, tačiau atsakovo atstovas nesiėmė jokių priemonių, kad tokia situacija būtų ištaisyta ir pareiškėjas turėtų galimybę teisės aktų nustatyta tvarka nusiprausti šiltu vandeniu.

41. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad lokaliniame sektoriuje buvo įrengti tik 8 neizoliuoti tupimi tualetai, 6 pisuarai, 8 praustuvės, todėl būdavo eilės, prausyklose nebuvo veidrodžių, spintelių asmens higienos reikmėms susidėti, todėl patirdavo nepatogumus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas tik užsiminė apie tualetų neizoliavimą, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių pasekmių, tualetu naudojosi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, todėl pagrįstai nustatė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas neturtinę žalą patyrė dėl tualetų neizoliavimo. Taip pat pareiškėjas skunde nėra nurodęs jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad jis patyrė neturtinę žalą ir dėl to, kad buvo įrengti tupimi tualetai. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo per mažai įrengta unitazų, pisuarų, praustuvių, kojų plautuvių, pagrįstos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl prausyklose nesančių veidrodžių, spintelių.

42. Pažymėtina, kad atsakovas pateikė duomenis, jog 2-o ir 1-o būrių dušinėse buvo kilimėliai, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadą dėl kilimėlių buvimo, todėl deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini. Taip pat pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti pripažinta nepagrįsta ir neteisėta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pataisos namuose dušo patalpoje maudymosi kabinos neturi būti izoliuotos.

43. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs pažeidimus, pareiškėjui nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais, nes pripažino, kad nustatytas įrenginių trūkumas, veidrodžių ir spintelių prausyklose nebuvimas yra mažareikšmiai pažeidimai, kurie pareiškėjui nesukėlė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turi būti atlyginta pinigais.

44. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).

45. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

46. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).

47. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi, esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.)

39. Be to, būtina pabrėžti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad vertinant sanitariniame mazge įrenginių trūkumo įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius arba nustačius nereikšmingus pažeidimus, praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3780-502/2017; 2019 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1598-662/2019; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2267-525/2019 ir kt.). Tik tais atvejais, kai teismo yra nustatomas ne tik įrenginių sanitariniame mazge trūkumas, tačiau kartu konstatuojami ir kiti teisės aktų nustatyti pažeidimai bausmės atlikimo metu pataisos namuose, yra sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2019; 2019 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3311-624/2019 ir kt.).

48. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimą ir jo nurodomas patirtas neigiamas pasekmes dėl šio pažeidimo, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK sąlygas (nustatytas įrenginių trūkumas, veidrodžių ir spintelių prausyklose nebuvimas), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

49. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė