2022-06-22 Nr. AB-17288-3-62-3-00414-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2926-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00414-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. M. H. H. ir B. R. M. M. bei nepilnamečių vaikų R. R. M. M. ir R. R. M. M., atstovaujamų pagal įstatymą R. M. H. H. ir B. R. M. M., apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. M. H. H. ir B. R. M. M. bei nepilnamečių vaikų R. R. M. M. ir R. R. M. M., atstovaujamų pagal įstatymą R. M. H. H. ir B. R. M. M., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai R. M. Hussein Hussein (toliau – ir pareiškėjas) ir B. R. M. M. (toliau – ir pareiškėja) bei nepilnamečiai vaikai R. R. M. M. ir R. R. M. M., atstovaujami pagal įstatymą R. M. H. H. ir B. R. M. M. (toliau visi kartu –prieglobsčio prašytojai), kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 21M44522 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Migracijos departamento Sprendimu buvo nuspręsta nesuteikti prieglobsčio prašytojams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti juos iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti R. M. H. H. ir B. R. M. M. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo dienos, tačiau neuždrausti nepilnamečiams vaikams R. R. M. M. ir R. R. M. M. atvykti į Lietuvą, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams R. M. H. H. ir B. R. M. M. atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėjai nesutiko su Migracijos departamento Sprendimu. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjai mano, kad nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą, tačiau atsakovas netinkamai įvertino prieglobsčio prašymo aplinkybes, todėl nepagrįstai jį atmetė. Pareiškėjai pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų teigimu, nagrinėjamu atveju yra visiškai nustatyta, kad prieglobsčio prašytojų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei jų kilmės šalyje gresia pavojus dėl (duomenys neskelbtini).

5. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad turima kilmės valstybės informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini). Turima informacija taip pat pagrindžia išvadą, jog (duomenys neskelbtini).

6. Pareiškėjų nuomone, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, tinkamai nepatikrino jų paaiškinimo tikrumo.

7. Pareiškėjai taip pat nesutinka su atsakovo Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos, uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjai mano, kad atsakovas jų atžvilgiu nepagrįstai taikė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį ir nepagrįstai nesuteikė jiems laikotarpio savanoriškai išvykti į kilmės šalį. Tvirtino, kad bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, visą laikotarpį buvo Lietuvoje, nepadarė kokių nors pažeidimų, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad pareiškėjai savanoriškai neišvyktų iš šalies. Pasak pareiškėjų, vien tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neleistinoje vietoje, nesudaro pagrindo išvadai, jog jie savo noru neišvyktų į kilmės šalį.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog (duomenys neskelbtini). Atsakovo teigimu, pareiškėjų pasakojimas, kodėl jie išvyko iš kilmės valstybės, buvo nenuoseklus ir nedetalus. Pareiškėjai abstrakčiai pasakojo, kad jiems yra grasinama, tačiau negalėjo nurodyti nei konkrečių aplinkybių, nei konkrečių grasinimų ir persekiojimo atvejų. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjai iš dalies nurodė skirtingus persekiotojus – pareiškėjas nurodė (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėja savo pasakojime minėjo ir (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėjai pasakojo, kad (duomenys neskelbtini), tačiau vėliau, jų teigimu, jie persikėlė į (duomenys neskelbtini), nors apie vykstantį persekiojimą (duomenys neskelbtini) duomenų nepateikė. Atsakovas pažymėjo, kad byloje taip pat nėra duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis.

11. Atsakovo nuomone, jis pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir surinktą informaciją išnagrinėjo individualiai, objektyviai ir nešališkai bei nenustatė, kad pareiškėjų baimė (duomenys neskelbtini) yra reali ir pagrįsta, todėl nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl jų asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), t. y. prieglobsčio prašytojai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnyje nustatytų kriterijų.

12. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu taip pat nenustatė realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojams kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės, t. y. prieglobsčio prašytojai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. (duomenys neskelbtini) nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, jog nesudaro pagrindo realios rimtos žalos kilimui, taigi prieglobsčio prašytojai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

13. Atsakovas nurodė, kad ginčijame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Prieglobsčio prašytojų prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka, į Lietuvos Respubliką jie atvyko neteisėtai, neleistinoje vietoje (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra prieglobsčio prašytojų tikslas, todėl tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdami grąžinimo, jie gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta prieglobsčio prašytojus išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.

14. Atsakovas nurodė, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Akcentavo, kad nors pareiškėjai iš savo kilmės šalies atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Pasak atsakovo, šie pareiškėjų veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje.

II. 15. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 21M44522 rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti R. M. H. H., gim. (duomenys neskelbtini), B. R. M. M., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 21M44522 rezoliucinės dalies 5 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl R. M. H. H., gim. (duomenys neskelbtini), B. R. M. M., gim. (duomenys neskelbtini), draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; kitą skundą dalį teismas atmetė.

16. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, pareiškėjų teigimu, jie išvyko iš (duomenys neskelbtini), nes kilmės šalyje yra persekiojami (duomenys neskelbtini), t. y. pareiškėjai esmine atvykimo priežastimi nurodė tai, kad (duomenys neskelbtini).

17. Teismas, įvertinęs pareiškėjų pasakojimą pokalbio metu, teisme duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjų atvykimas sąlygotas ne tariamai gresiančio persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, t. y. neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Teismo vertinimu, pareiškėjų nurodomos jų galimo persekiojimo priežastys yra išskirtinai asmeninio pobūdžio ir nėra susijusios nei su viena Įstatymo 86 straipsnyje nurodyta sąlyga. Pareiškėjai nenurodė ir tyrimo metu nenustatyta jokių aplinkybių, kad jie ir jų šeimos nariai yra ir realiai gali būti persekiojami (duomenys neskelbtini) dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Abu pareiškėjai, pasakodami apie (duomenys neskelbtini), nenurodė detalių aplinkybių, vengė tikslių, konkrečių atsakymų, jų atsakymai buvo lakoniški ir bendro pobūdžio. Iš pareiškėjų pateiktos informacijos ir Migracijos departamento surinktos informacijos apie kilmės valstybę nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėjus, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju jiems kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

18. Teismas pažymėjo, kad nuo išvykimo iš (duomenys neskelbtini) iki neteisėto patekimo į Lietuvos Respubliką pareiškėjai ne kartą keitė gyvenamą vietą. Iš (duomenys neskelbtini) išvyko, kaip nurodė, nes (duomenys neskelbtini), tačiau (duomenys neskelbtini) aplinkybių nekonkretizavo ir niekaip jų nesusiejo su besitęsiančiu persekiojimu. Taip pat pareiškėjai nepateikė konkretaus atsakymo į klausimą, dėl kokių priežasčių išvyko iš (duomenys neskelbtini), o tik apsiribojo bendro pobūdžio paaiškinimu, kad buvo apsigyvenę ne pačiame (duomenys neskelbtini), o šalia jo esančiame kaime, kur gyveno pareiškėjo (duomenys neskelbtini). Iš pateiktų pareiškėjų paaiškinimų matyti, kad jie išvyko iš (duomenys neskelbtini) ir apie vienerius metus gyveno (duomenys neskelbtini), kurioje turėjo leidimą teisėtai gyventi, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo šioje šalyje nesikreipė, nes manė, jog ši šalis (duomenys neskelbtini) nėra tinkama.

19. Teismas darė išvadą, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjų nurodyta persekiojimo baimė iš esmės grindžiama tik jų pasakojimu, kuriame aplinkybės nurodomos abstrakčiai ir nenuosekliai. Tiek į Migracijos departamento, tiek į teismo užduodamus klausimus pareiškėjai vengė atsakyti tiksliai, todėl teismas kritiškai vertino pareiškėjų argumentus, pagrindžiančius tariamą grėsmę būti persekiojamiems jų kilmės valstybėje. Pasakodami istoriją pareiškėjai nurodė tik abstrakčias sąvokas ir bendrą situaciją, tačiau niekaip negalėjo individualizuoti, kaip konkrečiai persekiojimas pasireiškė ir pasireikštų ateityje jų atžvilgiu. Pareiškėjų pasakojimas nepatvirtintas jokiais daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pareiškėjų paaiškinimai, kad iš kilmės valstybės jie išvyko dėl (duomenys neskelbtini), nėra įtikinami, kadangi prieglobstis, kaip apsauga, yra suteikiamas dėl realiai gresiančio, bet ne dėl hipotetiškai galimo persekiojimo, grindžiamo prieštaringais, nenuosekliais ir išimtinai subjektyviais pareiškėjų asmeniniais vertinimais.

20. Teismo nuomone, Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjų situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti visi jų nurodyti argumentai. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojų pateikto prašymo suteikti jiems prieglobstį. Migracijos departamentas surinko informaciją apie kilmės valstybę, todėl įvertinus surinktą informaciją nėra pagrindo abejoti atsakovo padaryta išvada, kad pareiškėjams kilmės valstybėje nekils joks pavojus dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų.

21. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendė kad byloje nėra individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjams suteikimo poreikį. Pareiškėjų deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio, nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, todėl prieglobsčio prašytojai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas.

22. Teismas taip pat sprendė, kad tyrimo metu nenustatyta realios grėsmės prieglobsčio prašytojams grįžimo į kilmės valstybę atveju. Atitinkamai nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjų nurodytoje kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

23. Pasisakydamas dėl kartu su pareiškėjais atvykusių nepilnamečių vaikų teisinės padėties teismas nurodė, kad šiuo atveju nepilnamečiai vaikai į Lietuvos Respubliką atvyko kartu su tėvais, kurie yra jų įstatyminiai atstovai. Prašymą dėl prieglobsčio pateikė nepilnamečiai vaikai, kurie yra atstovaujami savo tėvų. Nepilnamečių vaikų prašymuose nenurodyta jokių persekiojimo motyvų. Pažymėta nuoroda į motinos apklausą, bylos Nr. 20765467.

24. Teismas pažymėjo, kad nei nepilnamečių vaikų prašymuose, nei jų atstovų (nepilnamečių vaikų tėvų) prašymuose nėra nurodyta jokių individualių tik su nepilnamečiais vaikais susijusių aplinkybių. Jokių individualių aplinkybių dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) suteikimo nepilnamečiams vaikams pareiškėjai nenurodė nei Migracijos departamento apklausos metu, nei teismo posėdyje. Taigi, nei viename prašyme pareiškėjai nenurodė kitokių priežasčių suteikti vaikams prieglobstį, nei buvo nurodyta jų pačių prašymuose. Dėl to, išnagrinėjęs pareiškėjų prašyme nurodytas priežastis bei argumentus ir netenkinęs jų prašymo suteikti prieglobstį, analogiškais motyvais teismas atmetė ir nepilnamečių vaikų prašymą suteikti prieglobstį.

25. Vertindamas pareiškėjų argumentus, kad atsakovas šiuo atveju nepagrįstai taikė Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį ir nesuteikė jiems laikotarpio savanoriškai išvykti į kilmės šalį, teismas nurodė, jog Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad pareiškėjų prašymas dėl prieglobsčio suteikimo buvo atmestas, pareiškėjai į Lietuvą atvyko neteisėtai kirtę Lietuvos-(duomenys neskelbtini) sieną, neturi asmens tapatybės dokumentų, prieglobsčio prašymą pateikė sulaikyti pareigūnų. Be to, nei iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, nei po jo, iki bylos išnagrinėjimo, pareiškėjai nepateikė prašymo leisti jiems savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

26. Dėl pareiškėjų argumentų, kuriais jie nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjų atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu galėtų būti taikomas maksimalus 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminas, todėl toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Atsižvelgdamas į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjų situaciją, teismas sprendė, kad būtų proporcinga nustatyti pareiškėjams draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metų laikotarpį nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

27. Vertindamas Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas nurodė, jog ši Sprendimo dalis taip pat keistina, įvedant į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 28. Pareiškėjai R. M. H. H. ir B. R. M. M. bei nepilnamečiai vaikai R. R. M. M. ir R. R. M. M., atstovaujami pagal įstatymą R. M. H. H. ir B. R. M. M., apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jų skundą tenkinti. Pareiškėjai taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

29. Pareiškėjai nurodo, kad teismas netinkamai vertino jų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus suteikimo.

30. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada, kad jiems negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Teigia, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų teigimu, nors asmeniškai jie iki šiol nėra susidūrę su konfliktu, tai nereiškia, kad tokia grėsmė jiems nekyla.

31. Pareiškėjai nurodo, kad atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjams kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne formaliai atkartoti Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – EPPB) duomenis ir bendrą informaciją, bet kruopščiai įvertinti asmeniškai pareiškėjams galinčius kilti pavojus. Be to, atsakovo surinkti duomenys yra pakankamai seni, t. y. EPPB apibendrinti duomenys siekia laikotarpį iki 2020 m., todėl atsakovas turėjo surinkti naujausius, aktualiausius duomenis.

32. Pareiškėjų nuomone, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

33. Pareiškėjų teigimu, atsakovo sprendimais išsiųsti ir taikyti draudimą jiems atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką.

34. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

35. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjų pateiktos informacijos visuma nepagrindžia išvados, jog tarp tariamai gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygoja atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Pažymi, kad pareiškėjų nurodyta persekiojimo baimė iš esmės grindžiama tik jų pasakojimu, kuriame aplinkybės nurodomos abstrakčiai ir nenuosekliai. Tiek į Migracijos departamento, tiek į teismo užduodamus klausimus pareiškėjai vengė atsakyti tiksliai, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl jų pasakojimo patikimumo. Mano, kad pagrįstai sprendė, jog tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjams kyla reali persekiojimo rizika, todėl jų deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

36. Atsakovas teigia, kad tyrimo metu taip pat nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjams tikimybės. Byloje nenustatyta, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, jų kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmenų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, t. y. pareiškėjai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

37. Atsakovas pažymi, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą rėmėsi ne tik ESPA, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjos individualios situacijos kontekste. Pabrėžia, kad jokios naujesnės patikimos kilmės valstybės informacijos, leidžiančios daryti kitokias nei skundžiamame Sprendime išvadas, pareiškėjai skunde nepateikė, o vien deklaratyvūs skundo teiginiai, kad Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis neaktualia informacija, laikytini išimtinai kaip pareiškėjų pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą.

38. Atsakovo nuomone, tiek jis, tiek teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant vertėjo į / iš (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

40. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

41. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad jie norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyti.

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V. 43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 21M44522 pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

44. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai atsisakė suteikti jiems prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teismo nuomone, draudimas pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti proporcingas, dėl to, atsižvelgęs į Tvarkoje nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjų situaciją, skundą tenkino iš dalies, pakeitė ginčijamą Sprendimą ir sutrumpino draudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį – 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

45. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovas ir teismas nepagrįstai darė išvadą, kad jiems negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Teigia, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad pareiškėjai dėl ne visai aiškių priežasčių yra persekiojami (duomenys neskelbtini), todėl gali prarasti laisvę, gyvybę ir sveikatą. Pareiškėjai mano, kad Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o teismas šių reikšmingų procedūrinių bei procesinių trūkumų neištaisė.

46. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

47. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

48. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

49. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

50. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

51. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

52. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

53. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

54. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

55. Pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai teigė, kad (duomenys neskelbtini).

56. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje, vertino (duomenys neskelbtini) grėsmę, aptarė aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini) vis dar vyksta (duomenys neskelbtini), vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste įvertino pareiškėjų išsakytos baimės būti persekiojamiems pagrįstumą. Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjams tikimybės, o kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėjams gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjai abstrakčiai pasakojo apie grasinimus, negalėjo nurodyti nei konkrečių aplinkybių, nei konkrečių grasinimų ir persekiojimo atvejų. Pareiškėjai pasakojo, kad juos persekiojo (duomenys neskelbtini), vėliau, jų teigimu, jie persikėlė į (duomenys neskelbtini), tačiau apie vykstantį persekiojimą (duomenys neskelbtini) duomenų nepateikė. Be to, pareiškėjai nurodė skirtingus persekiotojus – pareiškėjas persekiotoju nurodė tik (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėja savo pasakojime minėjo ir (duomenys neskelbtini).

57. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjų kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjai nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jų baimę kilmės valstybėje būti persekiojamiems dėl jų nurodytų aplinkybių. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti Migracijos departamento atlikto pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties jų kilmės valstybėje tyrimo išsamumu ir visapusiškumu.

Pareiškėjų pasakojimas dėl kilmės valstybėje jiems tariamai gresiančio pavojaus yra abstraktus nedetalus ir prieštaringas, todėl jų pasakojimas pagrįstai buvo vertintas kritiškai bei nelaikytinas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu tarptautinės apsaugos poreikį. Be to, pareiškėjai nepateikė objektyvių duomenų, kurie pagrįstų jų pasakojimą dėl kilmės valstybėje tariamai gresiančio persekiojimo. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėjai grėsmę sieja su bendra situacija jų kilmės valstybėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis.

Pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kad (duomenys neskelbtini), sudaro pagrindą vertinti, jog prašymą suteikti prieglobstį pareiškėjai sieja su ekonominiais tikslais, o ne su tuo, kad jiems gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Akcentuotina, kad tokio pobūdžio priežastys, be kita ko, ekonominės, nėra tapačios persekiojimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017), o bendra saugumo padėtis, kaip jau buvo minėta, nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjai nepagrindė „visiškai pagrįstos baimės“ kriterijaus, todėl jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

58. Pareiškėjai argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams ir jų nepilnamečiams vaikams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjų asmenybes ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad EPPB (duomenys neskelbtini) gairių rengimo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei; (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Todėl pareiškėjai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

59. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Atsakydama į pareiškėjų apeliacinio skundo teiginius, jog Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamiems iš esmės atliko paviršutiniškai, vadovavosi senais (2020 m.) EPPB duomenimis, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Migracijos departamentas rinko informaciją pagal pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir apie bendrą saugumo padėtį jų kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo prieglobsčio prašytojams būtinybės. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo aktualūs (atsakovas vadovavosi (duomenys neskelbtini) EPPB ataskaita) ir pakankami pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar prieglobsčio prašytojai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jiems turėtų būti suteiktas pabėgėlių statusas Lietuvos Respublikoje, taip pat vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjų apklausos metu duotus paaiškinimus, atsakovo surinktą informaciją apie kilmės šalį. Teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

60. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

61. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

62. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų R. M. H. H. ir B. R. M. M. bei nepilnamečių vaikų R. R. M. M. ir R. R. M. M., atstovaujamų pagal įstatymą R. M. H. H. ir B. R. M. M., apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Virginija Volskienė