2020-01-08 Nr. AB-580-3-61-3-02323-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3263-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02323-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 22.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje dėl darbo užmokesčio išmokėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) įpareigoti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją (toliau – ir Ministerija) išmokėti jam darbo užmokestį už laikotarpį, kuriuo buvo nušalintas nuo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK) direktoriaus pareigų nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. liepos 15 d., ir 0,07 procento delspinigius už šią sumą; 2) priteisti iš Ministerijos bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro (toliau – ir Ministras) 2014 m. birželio 30 d. įsakymu „Dėl A. S. skyrimo į VLK direktoriaus pareigas“ Nr. K-425 (toliau – ir Įsakymas Nr. K-425) jis buvo paskirtas antrajai ketverių metų kadencijai į VLK pareigas nuo 2014 m. liepos 1 d. Vilniaus apygardos teismui priėmus 2014 m. lapkričio 17 d. apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu (toliau – ir VAT 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendis), Ministro 2014 m. lapkričio 19 d. įsakymu „Dėl Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus A. S. laikino nušalinimo nuo pareigų“ Nr. K-629 (toliau – ir Įsakymas Nr. K-629) buvo nušalintas nuo VLK direktoriaus pareigų nuo 2014 m. lapkričio 20 d. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2016 m. liepos 15 d. nuosprendį, kuriuo buvo paliktas galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendis, Ministro 2016 m. liepos 18 d. įsakymu „Dėl A. S. atleidimo iš Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pareigų“ Nr. K-481 (toliau – ir Įsakymas Nr. K-481), be kita ko, buvo atleistas iš VLK direktoriaus pareigų nuo 2016 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų kolegijai priėmus 2017 m. gegužės 16 d. nutartį panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 15 d. nuosprendį ir bylą perduoti nagrinėti apeliacine tvarka, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir VAAT) dėl 2016 m. liepos 18 d. įsakymo panaikinimo ir grąžinimo į VLK direktoriaus pareigas. Lietuvos apeliaciniam teismui 2018 m. kovo 26 d. nuosprendžiu panaikinus VAT 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendį ir jį visiškai išteisinus, VAAT 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-246-968/2018 tenkino jo skundą ir panaikino 2016 m. liepos 18 d. įsakymą bei grąžino jį į VLK direktoriaus pareigas (toliau – ir VAAT 2018 m. gegužės 24 d. sprendimas).

3. Pareiškėjas teigė, kad nors VAAT 2018 m. gegužės 24 d. sprendimo dalį dėl grąžinimo į pareigas nurodyta vykdyti skubiai, Ministras tik 2018 m. birželio 8 d. priėmė įsakymą „Dėl A. S. grąžinimo į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pareigas, vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018-05-24 sprendimą“ Nr. K-477 (toliau – įsakymas Nr. K-477), t. y. nepateisinamai pradelsus 14 dienų, be kita ko, grąžino jį į VLK direktoriaus pareigas likusiam antrosios ketverių metų kadencijos laikui, t. y. iki 2018 m. birželio 30 d. Ministro 2018 m. birželio 8 d. įsakymas yra ginčijamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Pareiškėjas 2018 m. birželio 12 d. raštu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 341 straipsnio 2 dalies nuostata, kreipėsi į Ministrą, prašydamas užtikrinti įstatymo įvykdymą ir išmokėti darbo užmokestį už laikotarpį, kuriuo buvo nušalintas nuo VLK direktoriaus pareigų nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. liepos 15 d, taip pat 0,07 procento delspinigius už šią sumą (toliau – 2018 m. birželio 12 d. raštas), tačiau Ministras į šį raštą neatsakė. 2018 m. birželio 29 d. įsakymu „Dėl A. S. atleidimo iš pareigų“ Nr. K-559 pareiškėjas buvo atleistas iš VLK direktoriaus pareigų pasibaigus antrai kadencijai (toliau – ir Įsakymas Nr. K-559), dėl šio įsakymo yra pateiktas skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjas vertino, kad Ministerija, vadovaudamasi VTĮ 341 straipsnio 2 dalimi, privalėjo jam išmokėti darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį ir 0,07 procento delspinigius už šią sumą, tačiau to nepadarė ir neketina daryti, todėl atsakovas įpareigotinas atlikti šiuos veiksmus.

4. Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad sprendimas nušalinti pareiškėją nuo VLK direktoriaus pareigų buvo neišvengiamas, nes VLK, kaip valstybės valdymo institucijos, kuriai vadovavo ir už kurios veiklos organizavimą buvo atsakingas pareiškėjas, visiems vykdomiems prekių ir paslaugų pirkimams taikytinas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas, o būtent dėl šio įstatymo nuostatų pažeidimų buvo priimtas VAT 2014 m. lapkričio 17 d. apkaltinamasis nuosprendis. Be to, VLK, už kurios vykdomus uždavinius ir funkcijas buvo atsakingas pareiškėjas, veiklos išlaidos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, skiriamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, todėl šių lėšų panaudojimo tikslai ir efektyvumas bei skaidrumas negali kelti jokių abejonių ne tik kontroliuojančiomis institucijoms, bet ir visai visuomenei. Teismų sprendimai, kuriais buvo nustatyti pareiškėjo, kaip VLK vadovo, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimai, pagrįstai leido abejoti VLK veiklos skaidrumu, todėl pareiškėjo nušalinimas (nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. liepos 15 d.) nuo VLK direktoriaus pareigų sudarė sąlygas sklandžiam šios valstybės valdymo institucijos funkcionavimui.

6. Ministerija teigia, kad pareiškėjas neginčija nušalinimo pagrįstumo. Įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 15 d. nuosprendžiui, kuriuo buvo paliktas galioti apkaltinamasis VAT 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-33/2014, patvirtino aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų. Taigi po nušalinimo pareiškėjas negalėjo būti grąžintas į darbą, nes atsirado imperatyvus teisinis pagrindas (VTĮ 44 str. 1 d. 16 p.) pareiškėją atleisti iš užimamų VLK direktoriaus pareigų, po nušalinimo pareiškėjas į darbą nebuvo grąžintas, klausimas dėl darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį išmokėjimo, vadovaujantis VTĮ 341 straipsnio 2 dalimi, Ministerijoje negalėjo būti sprendžiamas. Pažymėjo, kad pareiškėjas buvo grąžintas į darbą ne dėl to, kad nepasitvirtino aplinkybės, lėmusios nušalinimą, o todėl, kad pareiškėjas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-32-495/2018 buvo išteisintas. Ministerija vertino, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo, nes pareiškėjas nuo VLK direktoriaus pareigų Ministro 2014 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. K-629 buvo nušalintas teisėtai ir pagrįstai, nušalinimą lėmusios aplinkybės buvo patvirtintos Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-32- 495/2018, todėl pareiškėjo nušalinimas buvo teisėta, adekvati ir būtina priemonė, užtikrinanti tinkamą VLK funkcionavimą.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo VLK atsiliepime į skundą prašė bylą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad ginčas yra kilęs tarp VLK direktoriaus ir jį iš pareigų minėtu laikotarpiu nušalinusios Ministerijos, todėl VLK nereiškia jokių savarankiškų reikalavimų šioje byloje.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą tenkino ir įpareigojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją už laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. liepos 15 d. išmokėti pareiškėjui A. S. 40 251,87 Eur vidutinio darbo užmokesčio iki mokesčių (bruto) bei 0,07 procento dydžio delspinigius.

9. Teismas nustatė, kad VAT priėmė 2014 m. lapkričio 17 d. apkaltinamąjį nuosprendį dėl pareiškėjo. Ministras 2014 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. K-629 „Dėl Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus A. S. laikino nušalinimo nuo pareigų“ nušalino pareiškėją nuo VLK direktoriaus pareigų nuo 2014 m. lapkričio 20 d. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. liepos 15 d. nuosprendžiu palikto galioti VAT priimtą 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendį. Ministras 2016 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. K- 481 „Dėl A. S. atleidimo iš Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pareigų“, be kita ko, atleido pareiškėją iš VLK direktoriaus pareigų nuo 2016 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2017 m. gegužės 16 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 15 d. nuosprendį ir bylą perdavė nagrinėti apeliacine tvarka. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 26 d. nuosprendžiu panaikino VAT 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendį pareiškėją išteisindamas, šiam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. VAAT 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-246-968/2018 tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino 2016 m. liepos 18 d. įsakymą bei grąžino pareiškėją į VLK direktoriaus pareigas. Ginčo byloje dėl minėtų aplinkybių nėra.

10. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, pažymėjo, kad jeigu nepasitvirtina aplinkybės, dėl kurių buvo nušalintas konkretus tarnautojas, nekyla teisinių abejonių dėl pastarajam tenkančios teisės į darbo užmokestį už visą nušalinimo laikotarpį bei nustatyto dydžio delspinigius. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas, taip pat į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 26 d. nuosprendžiu panaikino VAT 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendį, ir išteisino pareiškėją jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, konstatavo, kad Ministerija įpareigotina išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. liepos 15 d. bei 0,07 procento dydžio delspinigius (VTĮ 341 str. 2 d.).

11. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjo vienos dienos vidutinis darbo užmokestis iki nušalinimo nuo pareigų buvo 118,11 Eur; 2014, 2015 ir 2016 metais vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, buvo 21 darbo diena, sprendė, jog pareiškėjui už ginčo laikotarpį turėtų būti priteisiama 49 251,87 Eur vidutinio darbo užmokesčio už laikino nušalinimo nuo pareigų laiką. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas priverstinės pravaikštos laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. liepos 15 d. kitokių pajamų, išskyrus pajamas iš individualios veiklos, nuo kurios jis pats mokėjo socialinio draudimo įmokas, negavo. Atsakovo atstovė teismui pateikė 2015 m. gegužės 12 d. paslaugų teikimo sutartį ir mokėjimo pavedimus, iš kurių matyti, kad pareiškėjui laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu pagal 2015 m. gegužės 12 d. sutartį buvo pervestos pinigų sumos, t. y. 2015 m. spalio 13 d. – 4 000 Eur, 2016 m. kovo 26 d. – 5 000 Eur. Todėl teismas padarė išvadą, kad iš viso laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu pareiškėjas gavo 9 000 Eur pajamų, kurios išskaičiuojamos iš pareiškėjui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už laikino nušalinimo nuo pareigų laiką, ir iš viso pareiškėjui priteisiama 40 251,87 Eur vidutinio darbo užmokesčio iki mokesčių (bruto) už laikino nušalinimo nuo pareigų laiką už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. liepos 15 d.

III. 12. Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo 2018 m. liepos 5 d. skundą ir 2018 m. liepos 17 d. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus.

13. Atsakovas nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime tik aprašomojoje dalyje formaliai nurodė Ministerijos atsikirtimus į pareiškėjo skundą, tačiau visiškai nepasisakė dėl jų ir nevertino kaip turinčių esminės reikšmės šiai bylai. Pažymi, kad pareiškėjas nuo VLK direktoriaus pareigų buvo nušalintas Ministro 2014 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. K-629, kurio teisėtumo pareiškėjas nustatyta tvarka neginčijo. Atsakovas nesutinka su nepagrįsta teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nepasitvirtino aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas buvo nušalintas. Atsakovo nuomone, teismas net nevertino Ministerijos argumentų, kad nepriklausomai nuo pareiškėjo baudžiamosios bylos baigties ir rezultatų, pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų buvo būtinas, neišvengiamas, o nušalinimo laikotarpis baigėsi dėl tos priežasties, kad pasitvirtino aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas ir buvo nušalintas. Net ir retrospektyviai vertinant susiklosčiusią situaciją, sprendimas nušalinti buvo neišvengiamas dėl to, kad VLK, kaip valstybės valdymo institucijos, kuriai vadovavo ir už kurios veiklos organizavimą buvo atsakingas pareiškėjas, visiems vykdomiems prekių ir paslaugų pirkimams taikytinas Viešųjų pirkimų įstatymus, o būtent dėl šio įstatymo nuostatų pažeidimų buvo priimtas ir vėliau, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimu paliktas galioti VAT 2014 m. lapkričio 17 d. apkaltinamasis nuosprendis. Taigi akivaizdu, kad pagal pareiškėjo baudžiamojoje byloje tuo metu konstatuotus pažeidimus pareiškėjo nušalinimas nuo VLK direktoriaus pareigų buvo neišvengiamas, be to, sudarė sąlygas sklandžiam VLK funkcionavimui.

14. Atsakovas nurodo, kad teismo posėdžio metu pabrėžė, jog Ministerija pareiškėjo baudžiamosios bylos nagrinėjimo procesuose nedalyvavo, nebuvo susipažinusi su jos detalėmis ir eiga, negalėjo vertinti aplinkybių ir įrodymų visumos, todėl akivaizdu, kad Lietuvos Respublikos teismų priimti sprendimai baudžiamojoje byloje dėl pareiškėjo buvo pakankami pagrindai nušalinti pareiškėją nuo VLK direktoriaus pareigų byloje, o vėliau, pasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, pareiškėją atleisti iš užimamų pareigų. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad po nušalinimo pareiškėjas negalėjo būti grąžintas į darbą, nes atsirado imperatyvus teisinis pagrindas (t .y. VTĮ 44 str. 1 d. 16 p.) pareiškėją atleisti iš užimamų VLK direktoriaus pareigų ir po nušalinimo pareiškėjas į darbą nebuvo grąžintas, klausimas dėl darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį išmokėjimo, vadovaujantis VTĮ 341 straipsnio 2 dalimi, Ministerijoje negalėjo būti sprendžiamas. Pažymi, kad pareiškėjas teismo sprendimu buvo grąžintas į darbą ne dėl to, kad nepasitvirtino aplinkybės, lėmusios nušalinimą, o todėl, kad pareiškėjas, išnagrinėjus baudžiamąją bylą, buvo išteisintas.

15. Atsakovo nuomone, teismas skundžiamame sprendime cituodamas LVAT praktiką, neatsižvelgė į šiai bylai aktualią ir Ministerijos atsiliepime paminėtą LVAT praktiką sprendžiant analogiško pobūdžio ginčus.

16. Pareiškėjas A. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti.

17. Pareiškėjas pažymi, kad esant šios bylos konkrečiai faktinei ir teisinei situacijai, skundžiamame sprendime teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai vadovavosi VTĮ 341 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0,07 procento delspinigiai už šią sumą. Šiuo atveju VLK direktoriaus pareigas po visiško išteisinimo pareiškėjas pradėjo eiti 2018 m. birželio 8 d. ir nuo šios datos per 10 darbo dienų, t. y. iki 2018 m. birželio 22 d., atsakovas privalėjo jam išmokėti darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį ir 0,07 procento delspinigius. Tačiau šiuo atveju atsakovui nepagrįstai ir neteisėtai neįvykdžius VTĮ 341 straipsnio 2 dalies nuostatos ir neišmokėjus pareiškėjui darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį ir 0,07 procento delspinigius, atsakovas pagrįstai ir teisėtai teismo yra įpareigotas tai padaryti.

18. Pareiškėjas vertina, kad atsakovo apeliacinis skundas yra grindžiamas iš esmės vieninteliu argumentu, t. y. kad pareiškėjo nušalinimas po VAT 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio priėmimo buvo neišvengiamas. Tačiau šioje byloje pirmosios instancijos teismas, remdamasis teisiniu reguliavimu ir aktualia teismų praktika, sprendė ne tai, ar nušalinimo momentu atsakovas teisėtai pareiškėją nušalinimo nuo VLK direktoriaus pareigų, o sprendė tai, pasitvirtino ar nepasitvirtino aplinkybės, lėmusios jo nušalinimą. Šiuo atveju teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad pareiškėjo nušalinimą lėmusios aplinkybės nepasitvirtino.

19. Pareiškėjas teigia, kad skundžiamame sprendime konstatuotų išvadų pagrįstumo (teisėtumo) niekaip nepaneigia atsakovo apeliaciniame skunde nurodoma LVAT 2018 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-116-492/2018. Šiuo atveju teisės taikymui reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės nuo minėtos bylos iš esmės skiriasi: 1) nurodytoje nutartyje buvo pritaikyta baudžiamojo proceso prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų ir tą padarė teismas baudžiamajame procese; šiuo atveju pareiškėją nušalino darbdavys savo iniciatyva; 2) nurodytoje nutartyje asmuo buvo grąžintas į pareigas pasibaigus nušalinimo terminui, kai dar baudžiamoji byla nebuvo galutinai (įsiteisėjusiu sprendimu) išspręsta; šiuo atveju pareiškėjas buvo grąžintas į pareigas teismo sprendimu, įsiteisėjus jo apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimui; 3) nurodytoje nutartyje asmuo įsiteisėjusiu sprendimu buvo nuteistas; o šiuo atveju pareiškėjas buvo galutinai ir visiškai išteisintas. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai, laikydamasis formuluojamos teismų praktikos (žr., pvz., LVAT 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4504- 556/2017) aiškino ir taikė VTĮ 341 straipsnio 2 dalies nuostatą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl darbo užmokesčio už laikotarpį, kai pareiškėjas buvo nušalintas nuo tarnybos, sumokėjimo.

21. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Teismas padarė išvadą, jog atsižvelgus į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2018-03-26 nuosprendžiu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014-11-17 nuosprendį ir išteisino pareiškėją, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, konstatavo, jog Sveikatos apsaugos ministerija įpareigotina išmokėti pareiškėjui A. S. darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nuo 2014-11-20 iki 2016-07-15 bei 0,07 procento dydžio delspinigius (VTĮ 341 str. 2 d.).

22. Atsakovas su minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. S. skundus atmesti. Nurodo, kad pareiškėjas sveikatos apasaugos ministro 2014 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. K-629 dėl laikino nušalinimo nuo pareigų teisėtumo ir pagrįstumo neginčijo, pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo atsiliepime išdėstytų argumentų, kad sprendimas nušalinti pareiškėją nuo Valstybinės ligonių kasos direktoriaus pareigų buvo neišvengiamas, Lietuvos Respublikos teismų priimti sprendimai baudžiamojoje byloje A. S. atžvilgiu buvo pakankami pagrindai nušalinti jį nuo Valstybinės ligonių kasos direktoriaus pareigų, teismas taip pat nesivadovavo šiai bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, formuojama sprendžiant analogiško pobūdžio ginčus.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Ginčo santykiams aktualios Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nuostatos. Šio įstatymo 341 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nušalinimo terminui pasibaigus, valstybės tarnautojas grąžinamas į eitas pareigas, jeigu po nušalinimo nėra pagrindo atleisti jį iš pareigų. Pagal minėto įstatymo ir straipsnio 2 dalį, už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas. Valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0,07 procento delspinigiai už šią sumą. Delspinigiai nemokami, jeigu valstybės tarnautojui žala atlyginta kitų įstatymų nustatyta tvarka.

25. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas laikinai nuo pareigų nušalintas Lietuvos Respublikos sveikatos apasaugos ministro 2014 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. K-629 "Dėl Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus A. S. laikino nušalinimo nuo pareigų". Dėl kitų įrodymais patvirtintų faktinių aplinkybių ginčo byloje nėra, taigi jos pripažintinos nustatytomis (ABTĮ 86 str. 2 d.).

26. Tad šiuo atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. S. nušalinimas nuo pareigų, baudžiamąją bylą baigus išteisinamuoju nuosprendžiu, reiškia pripažinimą, jog aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas buvo laikinai nušalintas nuo pareigų, nepasitvirtino. Panašią išvadą atsakovo ginčijamame sprendime nagrinėjamu atveju padarė ir pirmosios instancijos teismas.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad iš esmės, nušalinimo nuo pareigų pagrįstumas vertinamas ne pagal sprendimą dėl nušalinimo (jo teisėtumą ar neteisėtumą), o pagal atlikto tyrimo (tarnybinio patikrinimo) rezultatus, t. y. retrospektyviai įvertinant nušalinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-35/2008, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1040/2013). Taigi, jeigu nepasitvirtina aplinkybės, dėl kurių buvo nušalintas konkretus tarnautojas, nekyla teisinių abejonių dėl pastarajam tenkančios teisės į darbo užmokestį už visą nušalinimo laikotarpį bei nustatyto dydžio delspinigius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4504-556/2017).

28. Apeliacinio skundo teiginiai, susiję su Lietuvos Respublikos sveikatos apasaugos ministro 2014 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. K-629 neginčijimu, pareiškėjo nušalinimo pagrindų egzistavimu bei nušalinimo neišvengiamumu, nagrinėjamam ginčui ir atsakovo priimto sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui jokios esminės reikšmės neturi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

29. Sveikatos apsaugos ministerijos apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-116-492/2018, faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kadangi toje byloje pareiškėjas nuo einamų pareigų buvo nušalintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, o ne valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens teisės aktu. Todėl anksčiau minėtoje byloje padarytos išvados negali būti besąlygiškai taikomos nagrinėjamoje byloje.

30. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai jas įvertino ir padarė surinktais įrodymais pagrįstas išvadas, tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, formuojamos analogiško pobūdžio bylose, priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo naikinti ar keisti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė