2013-03-28 Nr. AB-1107-3-61-3-01888-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A822-815/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01888-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 20

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Alauša“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Alauša“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Alauša“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – Departamentas) 2012 m. birželio 7 d. nutarimą Nr. ATK2-117/12 taikyti ekonomines sankcijas už alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus (toliau – Nutarimas), kuriuo pareiškėjui paskirta 1250 Lt bauda už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą.

Paaiškino, kad atsakovas netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, tinkamai nemotyvavo savo sprendimo, be to, pažeidė įstatymo nustatytą ūkio subjektų veiklos patikrinimo tvarką. Pažymėjo, kad Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad stacionariosiose degalinėse leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą, tuo tarpu prekybai stacionariosiose viešojo maitinimo įmonėse, paminėtai tame pačiame punkte, tokio apribojimo nenumatyta, todėl stacionariosiose viešojo maitinimo įmonėse leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais vykdant ir mažmeninės prekybos veiklą ir viešojo maitinimo veiklą, be to, pagal Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą, viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, nuo 22 iki 8 valandos leidžiama prekiauti pilstomais alkoholiniais gėrimais ar alkoholiniais gėrimais, parduodamais atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojo ne tik minimi Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyti apribojimai prekybai alkoholiniais gėrimais stacionariosiose degalinėse, bet ir nuostatos, apibrėžiančios viešojo maitinimo vietos sąvoką. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 26 dalį viešojo maitinimo vieta - tai laikantis maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų viešojo maitinimo reikalavimų įrengti restoranas, kavinė, baras ar kita maisto tvarkymo vieta, kurioje yra ruošiamas, gaminamas ir realizuojamas maistas, skirtas viešajam maitinimui.

Ginčijamas Nutarimas motyvuojamas tuo, kad Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata imperatyviai draudžia stacionarių degalinių patalpose vykdyti viešojo maitinimo funkciją, todėl teigiama, kad pareiškėjas tokio reikalavimo nesilaikė, nes jai priklausančios stacionariosios degalinės patalpose esančioje kavinėje nuo 2012 m. sausio 1 d. ji negali vykdyti viešojo maitinimo funkcijos, t. y. parduoti alkoholinius gėrimus vartojimui vietoje, juos pilstyti, kadangi kavinė yra degalinės dalis, ji nėra atskirta nuo degalinės pastato ir tokios kavinės prekybos vietai taikomi griežtesni reikalavimai.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas, taikydamas Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais prekybos vietoje, kuri atitinka viešojo maitinimo vietos apibrėžimą. Kavinė-užkandinė, esanti (duomenys neskelbtini), atitinka viešojo maitinimo vietos apibrėžimą, nes yra įrengta laikantis maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų viešojo maitinimo reikalavimų ir tai patvirtina pareiškėjui išduotas 2010 m. rugsėjo 9 d. Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimas Nr. 1641.

Pagrindinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), vidaus plotų eksplikacijoje nurodyta, kad pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), esanti patalpa, plane pažymėta indeksu 1-16, yra kavinė-užkandinė, o ne degalinės patalpa. Aplinkybę, kad kavinė yra viešojo maitinimo vieta, o pareiškėjas - viešojo maitinimo įmonė, patvirtina ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2010 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjui išduota Licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais Nr. A425-213 (2.17.2.20-TR3), kurioje nurodyta prekybos alkoholiniais gėrimais vieta – kavinė, esanti (duomenys neskelbtini), įmonės veiklos rūšis - viešasis maitinimas, alkoholinių gėrimų pardavimo būdas - vartoti vietoje ir išsinešti.

Ši licencija nėra pakeista ar atšaukta. Prekyba alkoholiniais gėrimais kavinėje vykdoma nepažeidžiant licencijos sąlygų. Taigi, atsakovas kavinę-užkandinę klaidingai sutapatina su degaline, kurios parduotuvėje prekyba alkoholiu vykdoma pagal atskirą licenciją ir nevykdant viešojo maitinimo funkcijos. Pabrėžė, kad degalinės parduotuvė ir kavinė-užkandinė yra atskirose patalpose, kavinė-užkandinė turi jai skirtą sanitarinį mazgą, atskirą kasos aparatą ir funkcionuoja atskirai, t. y. gali veikti ir tuo atveju, jei neveiktų degalinė.

Nutarimas neatitinka Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, pagal kuriuos individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Motyvai ir argumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjo kavinė yra viešojo maitinimo vieta, kuriai netaikomi stacionarioms degalinėms taikytini apribojimai, buvo pateikti Departamentui kartu su pareiškėjo 2012 m. gegužės 29 d. raštu, tačiau į juos nebuvo atsakyta.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių 10 punkte numatyta, kad šiose taisyklėse prekybos alkoholiniais gėrimais vieta laikomos parduotuvių, kioskų iki 2012 m. sausio 1 d., paviljonų, restoranų, kavinių, barų, bufetų, kitos alkoholiniais gėrimais prekiaujančių įmonių patalpos (įskaitant automobilius-parduotuves), kuriose alkoholiniai gėrimai parduodami vartotojui, taip pat viešbučių kambarių minibarai.

Kaip matyti iš šių taisyklių turinio, pastatai nelaikomi prekybos alkoholiniais gėrimais vieta, todėl ir draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais turi būti suprantamas kaip draudimas prekiauti alkoholiu atitinkamose patalpose, o ne pastatuose. Atsakovas Nutarime pripažino, kad remiantis pareiškėjo pateiktais patalpų planais („Pagrindinio pastato vidaus plotų eksplikacija“, pavadinimas: Operatorinė su parduotuve, plovykla ir kavine- užkandine, adresas (duomenys neskelbtini)) prekyba alkoholiniais gėrimais, vykdant viešojo maitinimo funkciją, vyko kavinės-užkandinės patalpoje (patalpos eksplikacijos plane nurodytoje indeksu 1-16), tačiau savo išvadą dėl Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo motyvavo tuo, kad ši patalpa yra stacionariosios degalinės pastate (nepaisant to, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), įvardintas kaip operatorinė su parduotuve, plovykla, o ne kaip stacionari degalinė), ir toliau ginčijamame Nutarime kavinės užkandinės patalpą, kurioje vyko prekyba alkoholiu vykdant viešojo maitinimo funkciją, įvardijo kaip stacionariosios degalinės patalpą nors, pareiškėjo tvirtinimu, tai prieštarauja patalpų kadastrinių matavimų duomenims.

Pareiškėjas pabrėžė, kad buvo padaryti procedūriniai pažeidimai. Patikrinimas, kurio rezultatais remtasi priimant ginčijamą Nutarimą, buvo atliktas nesilaikant Viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių ūkio subjektų veiklos patikrinimus. Atsakovas nėra priėmęs sprendimo dėl neplaninio patikrinimo. Pareiškėjui atliekant patikrinimą buvo pateiktas 2012 m. gegužės 15 d. pavedimas, tačiau šis pavedimas nėra įvardintas kaip sprendimas, be to, dėl savo abstraktumo (nenurodytos konkrečios tikrintinos įmonės, neplaninio patikrinimo pagrindai) ir motyvų nebuvimo negali būti laikomas sprendimu dėl neplaninio patikrinimo.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnio 11 punktą ūkio subjekto veiklos neplaninis patikrinimas atliekamas priežiūrą atliekančio subjekto iniciatyva, kai priežiūrą atliekančio subjekto vadovas ar jo įgaliotas asmuo arba reikiamus įgaliojimus turinti priežiūrą atliekančio subjekto kolegiali institucija priima motyvuotą sprendimą atlikti šį patikrinimą. Šiuos reikalavimus atitinkančio sprendimo nėra. Kadangi sprendime nenurodyta tikrintinos įmonės ir nėra jokių duomenų apie motyvus ir pagrindus neplaniniam patikrinimui atlikti, numatytus Viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnio 12 dalyje, pareiškėjas neturėjo galimybės ginti savo interesų skundžiant sprendimą dėl neplaninio patikrinimo atlikimo.

Pareiškėjo patikrinimas buvo atliktas remiantis anoniminio pranešimo pagrindu. Apie tai nei 2012 m. gegužės 15 d. pavedime, nei jokiame kitame pareiškėjui žinomame Departamento dokumente užsiminta nebuvo. Tokiu būdu pažeista Viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnio 13 dalies nuostata, kad ūkio subjekto veiklos neplaninis patikrinimas pagal gautą anoniminį skundą dėl konkretaus ūkio subjekto veiksmų ar neveikimo atliekamas tik tuo atveju, kai yra motyvuotas priežiūrą atliekančio subjekto vadovo ar jo įgalioto asmens arba reikiamus įgaliojimus turinčios priežiūrą atliekančio subjekto kolegialios institucijos sprendimas dėl konkretaus anoniminio skundo tyrimo.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 36–41) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad kavinės, esančios (duomenys neskelbtini), bare parduodami ir laikomi alkoholiniai gėrimai. Atkreipė dėmesį, kad įstatymo leidėjas Įstatymu nuo 2016 m. sausio 1 d. įtvirtina absoliutų draudimą Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionariosiose degalinėse. Šį draudimą įstatymų leidėjas įtvirtina pakopomis, ir Įstatymo 2, 3, 18, 22, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu įtvirtino prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimą pagal kurį Lietuvos Respublikoje stacionariose degalinėse alkoholiniais gėrimais leidžiama prekiauti, vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą, buvo uždrausta viešojo maitinimo veikla.

Tokiu būdu, siekiama sumažinti alkoholinių gėrimų prieinamumą vartotojams, turint omenyje, kad degalinės yra itin patogi prekybos vieta alkoholiniams gėrimams įsigyti. 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu minėtu apribojimu yra siekiama atsieti alkoholinių gėrimų vartojimą nuo vairavimo, sumažinti tikimybę, kad vairuojantis transporto priemonę asmuo tuo pačiu metu vartos ir alkoholinius gėrimus. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini), turi stacionarią degalinę. Be prekybos naftos produktais, pareiškėjas tose pačiose patalpose turi parduotuvę, kurioje prekiauja mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais pagal licenciją Nr. 78P, išduotą 2005 m. rugsėjo 23 d.

Šios licencijos pagrindu pareiškėjas turi teisę prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 8 iki 22 valandos, vykdydama mažmeninę prekybą. Taip pat tose pačiose patalpose vykdoma dar viena pareiškėjo verslo rūšis, t. y. viešasis maitinimas. Vykdydama šią verslo rūšį, ji kavinėje-užkandinėje pagal licenciją Nr. A425-213 (2.17.2.20-TR3), išduotą 2010 m. rugsėjo 17 d., prekiauja alkoholiniais gėrimais, alkoholinių gėrimų pardavimo būdas - vartoti vietoje ir išsinešti. Pareiškėjas prekiauja alkoholiniais gėrimais viename pastate tame pačiame aukšte - stacionarioje degalinėje (operatorinėje), bet skirtingose, šalia esančiose patalpose, kai operatorinės - parduotuvės patalpose (1-15) vykdo mažmeninę prekybą, kavinės patalpose (1-16) vykdo viešąjį maitinimą.

Reikalavimas ūkio subjektams, įtvirtintas Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte, yra imperatyvus, jo sudėtis formali, užtenka, kad būtų nustatytas juridinis faktas, jog stacionarioje degalinėje, alkoholiniai gėrimai yra parduodami draudžiamu laiku nuo 22 iki 8 val., vykdant viešojo maitinimo funkciją, kad būtų pripažįstama pareiškėjo kaltė dėl šio reikalavimo nesilaikymo. Prekybos vieta, (duomenys neskelbtini), pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą yra „operatorinė su parduotuve, plovykla“, t. y. stacionari degalinė, kuriai taikomi stacionariai degalinei keliami reikalavimai.

Kadangi kavinė-užkandinė yra degalinės dalis, ji nėra atskirta nuo degalinės, t. y. kavinė ir degalinė yra tame pačiame aukšte šalia esančiose patalpose (bendra klientų aptarnavimo salė, siena ar durimis viena nuo kitos neatskirta), todėl tokiai prekybos vietai nuo 2012 m. sausio 1 d.yra taikomi reikalavimai, draudžiantys prekiauti alkoholiniais gėrimais, vykdant viešojo maitinimo funkciją, stacionariose degalinėse. Aplinkybė, kad pareiškėjas turi dvi licencijas, išduotas vykdyti mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais veiklą kavinei-užkandinei ir parduotuvei, nepatikslintas pagal Įstatymo naują redakciją ir pagal nuo 2012 m. sausio 1 d. padarytus pakeitimus, nesuteikia įmonei teisės nesilaikyti imperatyvių įstatymo nuostatų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. 1150 „Dėl valstybinių kontrolės institucijų atliekamų patikrinimų“ 1 punkte nustatomas pavedimo atlikti patikrinimą turinys. 2012 m. gegužės 15 d. pavedime atlikti patikrinimą Nr. ATK1-099 nurodyti atsakovo Kontrolės skyriaus darbuotojų, atliekančių patikrinimą, vardai, pavardės, pareigos (vyr. specialistės A. A., R. J.), patikrinimo tikslas (nustatyti, kaip ūkio subjektai laikosi Alkoholio kontrolės įstatymo, Tabako kontrolės įstatymo, Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618, Tabako gaminių pardavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 383, kitų norminių aktų, reglamentuojančių veiklą, susijusią su alkoholiu ir tabaku), rūšis (neplaninis), vietovė (Vilniaus rajono savivaldybė), konkreti diena (2012 m. gegužės 18 d.) ir šis pavedimas tinkamai pasirašytas.

Atsižvelgiant į tai, teiginiai, kad pavedimas nėra įvardijamas kaip sprendimas dėl neplaninio patikrinimo yra nepagrįsti ir prieštaraujantys teisės aktų nustatytiems reikalavimams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu (b. l. 110–118) pareiškėjo UAB „Alauša“ skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš 2012 m. gegužės 22 d. valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis statinys, esantis (duomenys neskelbtini), registruotas kaip pastatas – operatorinė su parduotuve, plovykla. Alkoholiniais gėrimais buvo prekiaujama kavinėje, eksplikacijos plane pažymėtoje indeksu 1-16 (b. l. 17-19, 57-59). Iš eksplikacijos plano matyti, kad pastate yra ir patalpa: operatorinė – parduotuvė (patalpos indeksas eksplikacijos plane 1-15). Matyti, kad abi patalpos tarpusavyje susisiekia, yra praėjimas. Prekybos alkoholiniais gėrimais faktą patvirtina ir byloje esantys kasos kvitai. Pareiškėjas neneigia, kad patalpoje – kavinėje, pažymėtoje indeksu 1-16, buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais, vykdant viešojo maitinimo funkciją.

Pagal Įstatymo (Žin,.1995, Nr. 44-1073; 2004, Nr. 47-1548; Nr.165-7859) 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nuo 2012 m. sausio 1 d. prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionariose degalinėse leidžiama tik vykdant mažmeninę prekybą. Pareiškėjas šio reikalavimo nesilaikė, prekiavo degalinėje esančioje kavinėje alkoholiniais gėrimais, vykdydama viešojo maitinimo funkciją. Pažymėtina, kad abiejų vietų, kuriose pareiškėjas vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais adresas yra tas pats, patalpos viena nuo kitos neizoliuotos, be to, Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko 2012 m. gegužės 22 d. registro išraše pareiškėjui priklausantis statinys įvardintas kaip pastatas – operatorinė su parduotuve, plovykla. Statinio dalis, kurioje buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais vykdant viešąjį maitinimą, kaip kavinės patalpos neregistruotos. Nėra jokių prielaidų teigti, kad pareiškėjas šią veiklą vykdė ne degalinėje.

Aplinkybė, kad pasikeitus įstatymui pareiškėjui išduota 2010 m. gruodžio 17 d. licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais Nr.A425-213 (2.17.2.20-TR3) nebuvo pakeista taip, kad atitiktų įstatymo reikalavimus, pažeidimo nešalina. Licencija buvo išduota pagal tuo metu galiojančius teisės aktus. Pareiškėjas privalo laikytis aktualių teisės aktų reikalavimų, tačiau nesilaikė Įstatyme numatytos imperatyvios pareigos - prekiauti alkoholiniais gėrimais, vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą, ir jai priklausančios degalinės patalpose esančioje kavinėje, adresu (duomenys neskelbtini), vykdė viešojo maitinimo veiklą, tokiu būdu pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą. Aplinkybė, kad degalinės parduotuvė ir kavinė-užkandinė yra atskirose patalpose, turi atskirus kasos aparatus visiškai nepaneigia to, kad ji yra degalinėje. Pažymėtina, kad patalpos yra tame pačiame aukšte.

Nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojo ne tik Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyti apribojimai prekybai alkoholiniais gėrimais stacionariose degalinėse, tačiau taip pat ir nuostatos, apibrėžiančios viešojo maitinimo vietos sąvoką. Iš esmės, ginčo dėl to, kad pareiškėjas kavinėje prekiavo alkoholiniais gėrimais, vykdant viešojo maitinimo funkciją, nėra. Su pareiškėjo aiškinimu, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių turinį, pastatai nelaikomi prekybos alkoholiniais gėrimais vieta, ir dėl to pats draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais turi būti suprantamas kaip draudimas prekiauti atitinkamose patalpose, o ne pastatuose, pirmosios instancijos teismas nesutiko, nes šiuo konkrečiu atveju, taip normą traktuojant būtų paneigiama įstatymo norma, degalinėse leidžianti vykdyti tik mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais veiklą.

Teismas pažymėjo, kad 2012 m. gegužės 15 d. atsakovas surašė pavedimą atlikti patikrinimą Nr. ATK1-099, kuriame atsakovės Kontrolės skyriaus vyr. specialistėms A. A. ir R. J. pavesta patikrinti prekybos ir viešojo maitinimo įmones Vilniaus miesto savivaldybėje, patikrinimo tikslas – nustatyti, kaip įmonės laikosi įstatymų reikalavimų. Taigi, nuspręsta tikrinti ne vien pareiškėją, bet ir kitas įmones. Dėl patikrinimo buvo nuspręsta, tai įforminta pavedimu atlikti patikrinimą. Skundžiamas aktas pakankamai motyvuotas. Teismo vertinimu, atsakovė procesinio pobūdžio pažeidimų nepadarė. Iš 2012 m. birželio 7 d. atsakovo posėdžio protokolo nematyti, kad tikrinimas būtų atliekamas anoniminio pranešimo pagrindu.

Pareiškėjui taikant ekonominę sankciją, buvo laikomasi Įstatymo 34 straipsnio reikalavimų. Pagal šio straipsnio 7 dalį konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir šio straipsnio 8 ir 9 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Iš skundžiamo akto matyti, kad jame konstatuota, jog pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Iš bylos medžiagos matyti, kad tokia atsakovės išvada yra teisinga, todėl pareiškėjui pagrįstai skirtas Įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje numatytos minimalios ir maksimalios baudos vidurkis.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 120–124) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo UAB „Alauša“ skundą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą, iš kurio teksto matyti, kad jame nustatyti ribojimai ne prekybai stacionariosiose degalinėse apskritai, o prekybai stacionariųjų degalinių nespecializuotuose skyriuose (tai akivaizdu iš sakinyje panaudoto linksnio). Kavinė, esanti (duomenys neskelbtini), kurioje atsakovas nustatė tariamus pažeidimus, nėra degalinės nespecializuotas skyrius.

Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad kavinė, esanti (duomenys neskelbtini), atitinka viešojo maitinimo vietos apibrėžimą. Pirmosios instancijos teismas tik pakartojo Įstatyme numatytą viešojo maitinimo vietos apibrėžimą ir konstatavo, kad ginčo dėl to, kad pareiškėjas kavinėje prekiavo alkoholiniais gėrimais vykdant viešojo maitinimo funkciją, nėra, tačiau niekaip nepasisakė, kokią įtaką toks kavinės kaip viešojo maitinimo vietos vertinimas turi Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų ribojimų taikymui. Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktas nenumato ribojimų alkoholio prekybai viešojo maitinimo vietose.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės nemotyvavo ginčijamame sprendime išdėstytos išvados, kad nepagrįsta pareiškėjo pozicija, jog draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais turi būti suprantamas kaip draudimas prekiauti atitinkamose patalpose, o ne pastatuose. Byloje nustatyta, kad prekyba alkoholiniais gėrimais, vykdant viešojo maitinimo funkciją, vyko kavinės-užkandinės patalpose. Ši patalpa negali būti laikoma stacionarios degalinės patalpa, nes tai prieštarautų patalpų kadastrinių matavimų duomenims ir pastato vidaus plotų eksplikacijos duomenims. Teismas ankščiau nurodytus pareiškėjo argumentus atmetė motyvuodamas tuo, kad sutikus su tokiu aiškinimu būtų paneigiama įstatymo norma, degalinėse leidžianti vykdyti tik mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais veiklą. Tokią pirmosios instancijos teismo išvadą galima suprasti tik kaip atsisakymą taikyti įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose įtvirtintas teisės normas. Vadovaujantis pirmosios instancijos teismo logika, teisės normų taikymas apskritai nebūtų įmanomas, nes taikant vieną teisės normą nebūtų taikomos kitos, atitinkamų santykių nereguliuojančios teisės normos. Todėl aplinkybė, kad taikant vieną teisės normą nebus taikoma kita teisės norma pati savaime negali reikšti teisingo teisės taikymo.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas prekybą alkoholiu vykdė degalinėje, nes pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše įvardintas kaip operatorinė su parduotuve, plovykla, o ne kaip stacionari degalinė.

Teismas priimdamas ginčijamą sprendimą nesivadovavo Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis ūkio subjektų patikrinimų atlikimo tvarką ir pagrindus. Viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnio 12 punkte išvardinti konkretūs ūkio subjekto neplaninio patikrinimo pagrindai. Šiuos reikalavimus atitinkančio sprendimo nėra. Pavedime nenurodytas tikrintinas ūkio subjektas ir nėra jokių duomenų apie motyvus ir pagrindus neplaniniam patikrinimui atlikti. Pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, o ne Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. 1150 „Dėl valstybinių kontrolės institucijų atliekamų patikrinimų“ ir Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. T1-56 nuostatomis, nes įstatymas yra aukštesnės galios teisės aktas, be to, priimtas vėliau nei Vyriausybės nutarimas Nr. 1150. Departamento vadovo įgaliojimo, suteikiančio teisę tikrinantiems asmenims priimti sprendimą dėl konkretaus ūkio subjekto tikrinimo byloje nėra, tačiau abstraktaus pavedimo pagrindu sprendimą tikrinti konkretų ūkio subjektą faktiškai priima patys tikrinantys asmenys, taip pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnio 11 ir 12 punktus.

Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 134–137) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti galioti.

Pažymi, kad išsamią poziciją atsakovas yra išdėstęs ginčijamame 2012 m. birželio 7 d. nutarime Nr. ATK2-117/12 bei atsiliepime į pareiškėjo skundą, todėl pakartotinai tais pačiais klausimais nepasisakys.

Papildomai nurodo, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuo 2012 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikoje prekiauti leidžiama alkoholiniais gėrimais stacionariosios degalinės, vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą, nespecializuotame skyriuje. Iki 2012 m. sausio 1 d. stacionariosios degalinės nespecializuotame skyriuje prekyba alkoholiniais gėrimais nebuvo ribojama.

Pareiškėjas teigia, kad neva prekybą alkoholiu stacionarios degalinės nespecializuotame skyriuje (parduotuvėje), adresu (duomenys neskelbtini), vykdo pagal 2005 m. rugsėjo 23 d. licenciją Nr. 78P ir būtent šiais prekybos vietai taikytinas Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Tačiau atsakovas pažymi, kad stacionariose degalinėse specializuoti skyriai apskritai neegzistuoja, tokio pobūdžio skyriams keliami reikalavimai (atskira prekybos salė) neatitinka degalinėse vykdomos prekybos paskirties. Vertinant Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą lingvistiniu metodu, matoma, kad įstatymas nenumato draudimo vykdyti prekybą alkoholiniais gėrimais degalinėje esančioje parduotuvėje. Įstatymas numato kokią funkciją yra leidžiama vykdyti stacionariose degalinėse, t. y. leidžiama vykdyti tik mažmeninę prekybos funkciją, tokiu būdu draudžiama vykdyti viešojo maitinimo funkciją. Kritiškai vertintini pareiškėjo argumentai, kad kavinė, esanti (duomenys neskelbtini), atitinka viešojo maitinimo vietos apibrėžimą. Pareiškėjo pateikiamas teisės aktų aiškinimas ir taikymas vertintinas kaip gynybinio ir subjektyvaus pobūdžio. Visi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai jau yra įvertinti ir detaliai išnagrinėti, bei motyvuotai atmesti ginčijamame teismo sprendime, todėl pareiškėjas, pateikdamas tuos pačius argumentus, tiesiog bando išvengti atsakomybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas kilęs dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. birželio 7 d. nutarimo Nr. ATK2-117/12, kuriuo pareiškėjui pritaikė ekonominę sankciją ir paskyrė 1250 Lt baudą už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, teisėtumą.

2012 m. gegužės 18 d. atsakovas surašė faktų fiksavimo protokolą Nr. ATK-140, kuriame konstatuota, kad pareiškėjui UAB „Alauša“ priklausančioje parduotuvėje-degalinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), dviejose prekybos vietose - (degalinės parduotuvėje ir kavinėje) prekiaujama visų rūšių alkoholiniais gėrimais – degtine, brendžiu, alumi, sidru, trauktinėmis ir kt. (b. l. 46-47). 2012 m. gegužės 24 d. surašytas protokolas Nr. ATK2-143 (b. l. 45). Prekybos alkoholiniais gėrimais faktą patvirtina byloje esantys kasos kvitai (b. l. 60-69). Alkoholiniais gėrimais buvo prekiaujama kavinėje, eksplikacijos plane pažymėtoje indeksu 1-16 (b. l. 17-19, 57-59). Iš eksplikacijos plano matyti, kad pastate yra ir kita patalpa – operatorinė – parduotuvė (patalpos indeksas eksplikacijos plane 1-15), tačiau šios abi patalpos tarpusavyje susisiekia, yra praėjimas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas turi dvi licencijas, išduotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos. 2005 m. rugsėjo 23 d. licencijoje verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais Nr. 78P prekybos alkoholiniais gėrimais vieta nurodoma parduotuvėje degalinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), įmonės veiklos rūšis nurodoma prekyba, prekybos laikas nurodomas – visą parą, alkoholinių gėrimų pardavimo būdas - išsinešti (b. l. 14, 54, 73). 2010 m. rugsėjo 17 d. licencijoje verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais Nr. A425-213 (2.17.2.20-TR3) prekybos alkoholiniais gėrimais vieta nurodoma kavinė, esanti (duomenys neskelbtini), įmonės veiklos rūšis nurodoma viešasis maitinimas, prekybos laikas – visą parą, alkoholinių gėrimų pardavimo būdas - vartoti vietoje ir išsinešti (b. l. 15, 53, 74). 2012 m. gegužės 22 d. valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo pagrindu byloje nustatyta, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis statinys, esantis (duomenys neskelbtini), registruotas kaip pastatas – operatorinė su parduotuve, plovykla (b. l. 76-78).

Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2011 m. gruodžio 23 d. Nr. XI-1911 redakcija) nustatyta, kad alkoholiniais gėrimais leidžiama prekiauti stacionariosiose alkoholinių gėrimų parduotuvėse, stacionariųjų parduotuvių alkoholinių gėrimų skyriuose, stacionariosiose viešojo maitinimo vietose, stacionariųjų degalinių, vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą, ir kaimo gyvenamosiose vietovėse esančių stacionariųjų parduotuvių nespecializuotuose skyriuose, tarptautinio susisiekimo traukiniuose, siaurojo geležinkelio traukiniuose ir laivuose, kuriuose yra atskirai įrengtos viešojo maitinimo vietos, orlaiviuose, vežančiuose keleivius tarptautiniais maršrutais, parodose ir mugėse, vykstančiose stacionariuose pastatuose, viešbučių kambariuose įrengtuose minibaruose, taip pat specialiosiose prekybos vietose.

Iš Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų akivaizdu, kad stacionariose degalinėse alkoholiniais gėrimais leidžiama prekiauti šių degalinių nespecializuotuose skyriuose tik vykdant mažmeninės prekybos veiklą. Alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 161 straipsniu įstatymo projekto aiškinamajame rašte (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=408147) nurodyta, kad Įstatymo projekto tikslas sureguliuoti, kad stacionariose degalinėse galima prekiauti alkoholiniais gėrimais tik vykdant mažmeninės prekybos veiklą, t. y. degalinėms, kaip ir kitoms parduotuvėms, taikomas prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas.

Taip pat minėtame aiškinamajame rašte atkreiptas dėmesys, kad Alkoholio kontrolės įstatymas leidžia prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionariose degalinėse ir kaimo gyvenamosiose vietovėse esančių stacionarių prekybos įmonių nespecializuotuose skyriuose, ir atsižvelgta į susiklosčiusią praktiką, kai naudojamasi galimybe stacionariose degalinėse įsigyti alkoholinius gėrimus tuo metu, kai mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įmonių darbo laikas jau yra pasibaigęs, taip pat nurodyta, kad tokia praktika neatitinka Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnyje suformuluoto įstatymo tikslo.

Iš minėto aiškinamojo rašto aišku, kad įstatymo leidėjas Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimais siekė apriboti prekybą alkoholiniais gėrimais stacionariose degalinėse, leidžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais tik vykdant mažmeninę prekybą nespecializuotose stacionariųjų degalinių skyriuose, bet ne vykdant viešą maitinimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įstatymų projektų aiškinamieji raštai pripažįstami tinkamu įstatymų leidėjo valios įrodymu ir jais yra remiamasi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5- 63/2003, 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A6-238/2007).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas aptarto Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo nesilaikė, nes prekiavo stacionarioje degalinėje esančioje kavinėje alkoholiniais gėrimais, vykdydamas viešojo maitinimo funkciją. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, abiejų patalpų, kuriose pareiškėjas vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais, adresas yra tas pats, patalpos viena nuo kitos neizoliuotos, Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko 2012 m. gegužės 22 d. registro išraše pareiškėjui priklausantis statinys įvardintas kaip pastatas – operatorinė su parduotuve, plovykla. Statinio dalis, kurioje buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais vykdant viešąjį maitinimą, kaip kavinės patalpos neregistruotos. Byloje nėra įrodymų, galinčių patvirtinti, kad pareiškėjas prekiavo alkoholiniais gėrimais, vykdant viešąjį maitinimą, ne degalinėje. Pareiškėjas nesilaikė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos pareigos - prekiauti alkoholiniais gėrimais, vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą, ir jai priklausančios degalinės patalpose prekiavo alkoholiais gėrimais, vykdant viešojo maitinimo veiklą. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo UAB „Alauša“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė