2017-04-26 Nr. AB-9427-3-61-3-05115-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1189-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05115-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.9; 1.2.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. J. (T. L. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. L. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Suzan Mars“ dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. L. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, UIT) direktoriaus 2015 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. SPRE-1173 ir VSDFV 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. (1.45)1-6438.

Skunde nurodė, kad Tarnybos direktoriaus 2015 m. gegužės 27 d. sprendime Nr. SPRE-1173 nurodyta, jog pareiškėjui išduotas A1 pažymėjimas Nr. 115550 anuliuojamas ir nustatoma, kad jam darbo sutarties su bankrutuojančia uždarąja akcine bendrove (toliau – ir BUAB) „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Pareiškėjas sprendimą apskundė VSDFV, kuri skundą atmetė. Pareiškėjo teigimu, jis nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip BUAB „Suzan Mars“ darbuotojas. Nei Tarnyba, nei VSDFV neatsižvelgė, kad Valstybinės darbo inspekcijos 2010 m. vasario 18 d. patikrinimo aktas neturi jokios įrodomosios galios dėl pareiškėjo darbinės veiklos, kadangi nėra priimtas jo kaip darbuotojo atžvilgiu. BUAB „Suzan Mars“ buvo tikrinama 2010 m. vasario 18 d., bet ne jos darbuotojai. Pareiškėjas dirbo, už jį buvo mokami visi mokesčiai Lietuvos Respublikai, Valstybinės darbo inspekcijos atliktas patikrinimas nesutampa su pareiškėjo darbo laikotarpiu. Kadangi pareiškėjo darbo sutartis sudaryta su Lietuvoje veikiančia BUAB „Suzan Mars“ nėra panaikinta ir galiojanti, pareiškėjui, remiantis lygių galimybių, įgytų teisių išsaugojimo bei socialinio draudimo laikotarpių sumavimo principais bei Reglamentu Nr. 883/2004, taikytini Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamuose sprendimuose remtasi neobjektyviais, nemotyvuotais, nesusijusiais duomenimis, neatsižvelgta į Reglamento Nr. 883/2004 nuostatas, Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemos koordinavimo principus, dėl to priimti sprendimai neteisingi bei nepagrįsti, todėl naikintini.

Atsakovas VSDFV pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Lenkijos kompetentinga įstaiga informavo Tarnybą, kad pareiškėjui laikotarpiais nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. bei nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. liepos 31 d. nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė. Turimais Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis pareiškėjas nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip BUAB „Suzan Mars“ darbuotojas, 2011 m. liepos 8 d. išduotas A1 pažymėjimas Nr. 115550 laikotarpiui nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. liepos 30 d. Valstybinė darbo inspekcija 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl BUAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje ir nustatė, kad BUAB „Suzan Mars“ jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o joje įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti reklamos agentų pareigoms atlikti, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. Valstybinė darbo inspekcija 2015 m. vasario mėnesį pakartotinai atliko patikrinimą dėl BUAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje, tačiau BUAB „Suzan Mars“ surasti nepavyko. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2012 m. gruodžio 21 d. atliko BUAB „Suzan Mars“ mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d. ir nustatė, kad pagrindines išlaidas sudaro darbo užmokestis ir socialinio draudimo išlaidos, apmokėjimai už buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas ir patalpų nuomą, kitų išlaidų bendrovė nepatyrė.

Atsakovas nurodo, kad nėra jokių dokumentų, įrodančių, kad bendrovė darbuotojus vežė į darbą savo transportu ar įsigijo transporto paslaugas iš kitų bendrovių. Darbo sutartyse Lenkijos Respublikos fizinių asmenų daugiausia nurodyta gyvenamoji vieta - Krokuvoje, Lenkijoje. Nėra logikos, kad darbuotojai į Lietuvą iš Krokuvos apie 790 km vyktų savo transportu arba autobusu, nes patiriamos išlaidos būtų didesnės, nei gaunamas darbo užmokestis, o kelionės trukmė trigubai ilgesnė nei bendrovėje dirbtas laikas. Bendrovė nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų, kas, kur ir kada teikė paslaugas Lietuvoje. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija išvadoje pažymėjo, kad bendrovė, įdarbinusi didelį skaičių darbuotojų, deklaruoja gaunanti mažas pajamas, tai rodo, kad įkurta bendrovė ekonominių tikslų neturi, įkurta ne ekonominės naudos siekimui, o kitiems tikslams - įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija mokestinio tyrimo metu surinktą informaciją dėl bendrovės vykdomos veiklos perdavė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai tolimesniam tyrimui. Užsienio išmokų tarnyba, vadovaudamasi Reglamento (EB) Nr. 883/2004, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo nuostatomis, 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu anuliavo pareiškėjui išduotą A1 pažymėjimą Nr. 115550 bei nustatė, kad pareiškėjui darbo sutarties su BUAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime nurodė, kad VSDFV duomenimis, iki sprendimo, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas A1 pažymėjimas Nr. 115550, priėmimo už laikotarpį, kuriam buvo išduotas A1 pažymėjimas dėl Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymo, pareiškėjas valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje nemokėjo ir neteikė mokestinių prievolių įvykdymui Lietuvoje reikiamos informacijos. Tai rodo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Tarnybą dėl A1 pažymėjimo išdavimo, neturėjo tikslo būti draudžiamas socialiniu draudimu Lietuvoje, o siekė išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo Lenkijoje. Valstybinė darbo inspekcija ir Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nenustatė, kad BUAB „Suzan Mars“ faktiškai vykdė veiklą Lietuvoje, tad jos sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijoje, išieškojimo. Todėl VSDFV nuomone, Tarnyba, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis. Skundžiami sprendimai yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir priimti vadovaujantis teisės aktų normomis, todėl pagrindo juos naikinti nėra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje kyla ginčas dėl Tarnybos 2015 m. gegužės 27 d. sprendimo, kuriuo anuliuotas pareiškėjui išduotas A1 pažymėjimas ir nustatyta, kad pareiškėjo darbo sutarties su BUAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas nurodė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir nustatė, kad į atsakovą 2011 m. kovo 1 d. kreipėsi Lenkijos Respublikos pilietis, gyvenantis Krokuvoje, pareiškėjas, prašydamas išduoti A1 formos pažymėjimą jam kaip Lietuvoje pagal darbo sutartį ir Lenkijoje savarankiškai dirbančiam asmeniui. Šiame prašyme pareiškėjas nurodė darbo Lietuvoje laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. liepos 30 d., teigė, kad Lietuvoje dirba įmonėje BUAB „Suzan Mars“ reklamos agentu, o Lenkijoje užsiima savarankiška maisto pardavimo veikla. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. liepos 1 d. su BUAB „Suzan Mars“ sudarė terminuotą darbo sutartį iki 2012 m. liepos 30 d., kurioje numatyta, kad pareiškėjas dirbs reklamos agentu 18 val. per mėn. už 100 Lt per mėn. darbo užmokestį. Tarnyba 2011 m. liepos 8 d. išdavė pareiškėjui A1 pažymėjimą Nr. 115550 laikotarpiui nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. liepos 30 d. Kaip nurodo atsakovas, pareiškėjas turimais Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. buvo draudžiamas Lietuvos Respublikoje kaip BUAB „Suzan Mars“ darbuotojas.

Skundžiamu Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu, gavus Lenkijos kompetentingos įstaigos raštą dėl informacijos apie pareiškėją, nuspręsta anuliuoti pareiškėjui išduotą A1 pažymėjimą Nr. 115550, ir nustatyti, kad pareiškėjui darbo sutarties su BUAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Skundžiamo sprendimo faktinis pagrindas - tai, kad pareiškėjas faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje niekada nedirbo. Tokia išvada padaryta įvertinus Valstybinės darbo inspekcijos, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atliktų BUAB „Suzan Mars“ patikrinimų rezultatus. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, 2015 m. rugpjūčio 28 d. padavė skundą VSDFV, teigdamas, kad įmonė veiklą vykdė, pareiškėjas visą laiką nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. dirbo pagal darbo sutartį, gavo atlyginimą, patikrinimų metu kompetentingos institucijos nėra pripažinusios, kad jis nėra dirbęs BUAB „Suzan Mars“. VSDFV, išnagrinėjusi skundą privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, skundžiamu 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu jį atmetė, papildomai konstatavusi, kad BUAB „Suzan Mars“ sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, todėl pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.

Teismas pažymėjo, kad iš Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatų matyti, jog sprendžiant dėl taikytinos teisės tuo atveju, kai asmuo dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse, svarbus ne darbo sutarties tam tikroje valstybėje narėje sudarymo, bet darbo toje valstybėje narėje pagal darbo sutartį faktas. Šią išvadą patvirtina ir Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis, nurodanti, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Tokia nuostata parodo, kad svarbus būtent faktinis veiklos (darbo pagal darbo sutartį) vykdymas ir jos apimtis. Pareiškėjas nekelia ginčo tuo aspektu, kad atsakovas būtų netinkamai aiškinęs ar taikęs aptartus Reglamentus ir Aprašą, ar kad atsakovui nebūtų suteikta kompetencija (įgaliojimai) panaikinti A1 pažymėjimą ir nustatyti kitos valstybės taikytiną teisę, konstatavus, jog faktiškai asmuo, nežiūrint į formaliai sudarytą darbo sutartį, Lietuvoje nedirbo. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas jį grindžia įrodymų vertinimo aspektu, t. y. nesutinka su atsakovo ir VSDFV išvada, jog jis faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje niekada nedirbo.

Teismas konstatavo, kad atsakovui iš surinktų duomenų visumos buvo pakankamas pagrindas spręsti, kad BUAB „Suzan Mars“ įdarbintas pareiškėjas faktiškai darbinės veiklos pagal sudarytas darbo sutartis Lietuvos Respublikos teritorijoje nevykdė. Iš Valstybinės darbo inspekcijos 2010 m. balandžio 28 d. rašto matyti, kad inspekcija, atlikusi įmonės patikrinimą, dar 2010 metais nustatė, kad registracijos adresu įmonė patalpų neturi, įmonės direktorės paaiškinimu, veiklos nevykdo, įmonėje įdarbinti 112 Lenkijos piliečiai reklamos agentų pareigoms, tačiau jie realiai niekada Lietuvoje nedirbo, įmonei faktiškai vadovauja akcininkai Lenkijos Respublikos piliečiai.

Iš atsakovo 2014 m. sausio 22 d. rašto nustatė, kad atsakovas Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją informavo, jog į jį dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos teisės aktų nustatymo kreipiasi Lenkijos Respublikos piliečiai, pasirašę sutartis su BUAB „Suzan Mars“, kurie šių darbo sutarčių galiojimo laikotarpiais vykdo savarankiškas veiklas Lenkijoje; šie asmenys Lenkijoje verčiasi skirtinga veikla (taksi vairuotojai, stomatologai, prekybininkai, batsiuviai, kt.). Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. gegužės 13 d.–2014 m. birželio 30 d. atliko įmonės BUAB „Suzan Mars“ operatyvų patikrinimą.

Iš 2014 m. birželio 30 d. operatyvaus patikrinimo pažymos matyti, kad mokesčių administratorius, išsamiai išanalizavęs įmonės buhalterinius ir kitus veiklos duomenis, konstatavo, jog bendrovė nepateikė jokių duomenų ir dokumentų apie jos vykdomą veiklą, bendrovėje įdarbintų Lenkijos piliečių Lietuvoje atliktus darbus, biuro nuomos ir kelionės išlaidas pagrindžiančius dokumentus, į kasą pinigai įnešami tikslu išmokėti darbo užmokestį darbuotojams. Mokesčių administratorius, įvertinęs pateiktus veiklos ir apskaitos dokumentus, paaiškinimus, kitą turimą ir surinktą informaciją ekonominio pagrįstumo (ekonominės logikos) aspektu, padarė išvadą, kad sudarytos su Lenkijos Respublikos gyventojais darbo sutartys rodo ekonominį nepagrįstumą (nelogiškumą).

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. spalio 29 d. informavo atsakovą, kad atitinkamų įmonių, tarp jų ir BUAB „Suzan Mars“ veikla galimai nėra ekonominės naudos siekimas, o tikslas - įdarbinti kuo daugiau Lenkijos piliečių, kurie apgaule įgytų turtinę teisę į socialines išmokas bei turėtų lengvatas ir mokėtų mažus mokesčius Lenkijoje. Valstybinė darbo inspekcija 2015 m. vasario 27 d. informavo atsakovą, kad BUAB „Suzan Mars“ ir jos atstovų rasti nepavyko.

Teismas sprendė, kad aptarti duomenys atsakovui sudarė pakankamą pagrindą spręsti dėl realaus pareiškėjo darbo Lietuvos Respublikoje nebuvimo kaip sąlygos netaikyti Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų. Papildomai pažymėjo, kad nors pagal BUAB „Suzan Mars“ operatyvaus patikrinimo metu pateiktus dokumentus tariamai buvo suteiktos didelės vertės reklamos paslaugos, tačiau nei mokesčių administratoriui, nei atsakovui, nei teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, patvirtinantys realų paslaugų teikimą Lietuvoje, pvz., duomenų, kieno interesais reklamos paslaugos Lietuvoje buvo teikiamos, kokios prekės ar paslaugos buvo reklamuojamos, kokiomis priemonėmis tai buvo daroma, kas, kada ir kur spausdino reklaminę medžiagą, kaip tokia reklaminė medžiaga buvo transportuojama ir kt. Galiausiai, nėra aišku, dėl kokių ekonomine logika pagrįstų priežasčių BUAB „Suzan Mars“ buvo reikalinga tokioms paslaugoms Lietuvoje įdarbinti tiek daug, turinčių skirtingas kvalifikacijas ir būtent vykdančių individualią veiklą Lenkijos piliečių. Kaip matyti, atsakovas 2015 m. kovo 16 d. ir 2015 m. gegužės 5 d. raštais kreipėsi į BUAB „Suzan Mars“ ir jos atstovus, prašydamas pateikti realius darbų ar teikiamų paslaugų atlikimą patvirtinančius duomenis, tačiau tokie dokumentai nebuvo pateikti.

Teismas pareiškėjo teiginius, kad jis faktiškai Lietuvoje dirbo, remiasi tik darbo sutarčių sudarymo faktu ir tuo, kad dirbtas laikas žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, o taip pat pildomas darbo užmokesčio paskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraštis, laikė neįrodytais, kadangi įrodymų, paneigiančių kompetentingų institucijų atliktų patikrinimų metu konstatuotas aplinkybes ir patvirtinančių realų darbą Lietuvoje, pareiškėjas nepateikė. Nors formaliai pareiškėjo su BUAB „Suzan Mars“ sudarytoje darbo sutartyje buvo numatytas reklamos agento darbo funkcijų atlikimas Lietuvoje ir dirbtas laikas žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, o taip pat pildomas darbo užmokesčio paskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraštis, tačiau darbo sutartyje buvo numatytas tik dviejų darbo dienų per mėn. darbo laikas ir 100 Lt per mėn. darbo užmokestis.

Pagal darbo laiko apskaitos žiniaraštį ir darbo užmokesčio paskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraštį už 2012 m. spalio-lapkričio mėn., pareiškėjas dirbo vieną darbo dieną per mėn. ir gaudavo 31,31 Lt darbo užmokesčio. Pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė paaiškinimų, kokiu būdu jis atvykdavo dirbti į Lietuvą, kas sumokėdavo jo kelionės iš Krokuvos į Lietuvą išlaidas, ar jis kelionės metu nakvodavo ir patirdavo su tuo susijusių išlaidų, kokias darbines funkcijas faktiškai jis Lietuvoje atliko, kokias paslaugas ar prekes jis reklamavo, kokia forma tai darė ir kt.

Tuo atveju, jei su kelione susijusios išlaidos tekdavo pareiškėjui, nepateikti paaiškinimai, kokiu būdu pareiškėjo gaunamas atlygis už darbą galėdavo tokias išlaidas padengti. Kaip minėta, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto BUAB „Suzan Mars“ operatyvaus patikrinimo metu minėta įmonė Lenkijos piliečių kelionės išlaidas pagrindžiančių dokumentų mokesčių administratoriui nepateikė, taigi nėra duomenų, kad tokias išlaidas padengė darbdavys. Apskritai, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytu ar kokiu kitu metu jis buvo atvykęs į Lietuvą.

Pareiškėjo argumentus, kad Valstybinės darbo inspekcijos 2010 m. vasario 18 d. patikrinimo aktas neturi jokios įrodomosios galios dėl pareiškėjo darbinės veiklos atmetė. Pažymėjo, kad atsakovas Valstybinės darbo inspekcijos atlikto patikrinimo rezultatais išimtinai kaip vieninteliu įrodymu nesirėmė, tačiau juos vertino surinktų duomenų visumoje. Nors Valstybinės darbo inspekcijos atliktas patikrinimas nesutampa su pareiškėjo darbo laikotarpiu, tačiau jis leidžia visapusiškiau spręsti dėl BUAB „Suzan Mars“ veiklos pobūdžio jau nuo 2010 m.

Kita vertus, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto operatyvaus patikrinimo metu mokesčių administratorius išsamiai išanalizavo BUAB „Suzan Mars“ veiklos aplinkybės būtent ginčui aktualiu pareiškėjo darbo sutarties galiojimo laikotarpiu. Taigi atmestini pareiškėjo teiginiai, kad skundžiamuose sprendimuose remtasi neobjektyviais, nemotyvuotais, nesusijusiais duomenimis.

Teismas sprendė, kad atsakovas ir VSDFV teisingai įvertino surinktų duomenų visumą ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas faktiškai Lietuvoje darbo sutarties su BUAB „Suzan Mars“ laikotarpiu nedirbo. Pareiškėjo teismui pateikti argumentai tokios išvados nepaneigia. Aptartos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas nesiekė pasinaudoti asmenų judėjimo laisve, bet galimai siekė kitų tikslų. Pripažinus, kad pareiškėjui pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį negalėjo būti nustatytas Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymas, atsakovui kilo pareiga remiantis aptartomis Reglamentų ir Aprašo nuostatomis anuliuoti pareiškėjui išduotą A1 pažymėjimą bei nustatyti, kad jam turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia skunde pirmosios instancijos teismui pateiktais argumentais. Papildomai nurodo, kad teismo sprendimas šališkas, priimtas netinkamai įvertinus šalių pateiktus dokumentus, nepagrįstai perkėlus įrodinėjimo naštą pareiškėjui, kaip silpnesniajai šaliai, todėl yra neatitinkantis suformuluotos administracinių teismų praktikos. Teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, todėl priėmė neteisingą, subjektyviomis prielaidomis pagrįstą sprendimą. Teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovo kartu su atsiliepimu į skundą pateiktų dokumentų turinys ne tik patvirtina, jog šioje byloje įrodinėjimo našta tenka atsakovui, bet taip pat yra prieštaringas bei klaidinantis. Atsakovas ir trečiasis asmuo ginčo sprendimuose bei procesiniuose dokumentuose teigia neva pareiškėjos darbo santykiai Lietuvos Respublikoje buvo fiktyvūs, tačiau atsakovo teismui pateiktame 2015 m. vasario 27 d. VDI rašte „Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta, kad remiantis VDI atliktais ir neįvykusiais BUAB „Suzan Mars“ patikrinimais nebuvo surinkta duomenų, įrodančių minėtos įmonės fiktyvią veiklą ar jos darbuotojų darbo Lietuvoje nebuvimą, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens tikrovės neatitinkančiais teiginiais apie tariamai vykusius patikrinimus. Teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjo pateikto VDI 2012 m. birželio 6 d. rašto Nr. (01)SD-8527, kuriame nurodyta, jog inspektavimas nebuvo atliktas, nes įmonės registracijos adresu (jos atstovų darbuotojų) nebuvo rasta. Patikrinimas neįvyko ir 2015 metais, šias aplinkybes patvirtina atsakovas ir VSDFV pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tačiau teismas rėmėsi minėtais dokumentais. Kadangi teismas dėl neįvykusių inicijuotų patikrinimų nepasisakė, dokumentų neįvertino ir nepagrįstai rėmėsi objektyvios tikrovės neatitinkančiais duomenimis, todėl sprendimas yra šališkas, nepagrįstas, ir neteisėtas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas ir VSDFV ginčijamuose sprendimuose remiasi 2014 m. birželio 30 d. VMI operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (4.65)-FR1 042-7773 (toliau – ir operatyvaus patikrinimo medžiaga). Šiuo patikrinimu grindžiami ir kartu su atsiliepimu į skundą pateikti dokumentai, o būtent, Vilniaus AVMI 2014 m. spalio 29 d. raštas Nr. (12.12-30-8.)-46-KD-7110. Šiuo patikrinimu remiasi ir pirmos instancijos teismas. Tačiau, priešingai nei teigiama sprendime, 2014 m. atliktas operatyvus patikrinimas patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis Lietuvoje dirbo.

Atkreipia dėmesį į tai, jog nei Tarnyba nei VSDFV operatyvaus patikrinimo medžiagos teismui nepateikė, o teismas nesiėmė iniciatyvos išreikalauti minėtų dokumentų. Operatyvaus patikrinimo medžiaga buvo pateikta kartu su 2016 m. vasario 19 d. pareiškėjo prašymu, tačiau teismas rėmėsi tik joje esančiomis ir atsakovui naudingomis prielaidomis, o ne konkrečiais institucijų sprendimais. Iš operatyvaus patikrinimo medžiagos matyti, jog BUAB „Suzan Mars“ veiklą Lietuvoje vykdė, medžiagoje minimi ir dokumentai patvirtinantys BUAB „Suzan Mars" faktiškai vykdomą veiklą - darbų priėmimo-perdavimo aktai, paslaugų dokumentai bei pačių darbuotojų pateiktos darbo sutartys ir paaiškinimai raštu apie Lietuvoje atliekamo darbo pobūdį, trukmę, darbo užmokesčio dydį bei kitas su darbo santykiais susijusias aplinkybes.

Be to, remiantis operatyvaus patikrinimo medžiaga, BUAB „Suzan Mars“ teikė reklamos paslaugas užsakovui A. L. įmonei (duomenys neskelbtini) bendrai 236 249,33 Lt sumai. Šį darbą atliko Lenkijos piliečiai, kurie UAB „Suzan Mars“ buvo įdarbinti kaip reklamos agentai. Šie BUAB „Suzan Mars“ darbuotojai - Lenkijos piliečiai iš Krokuvos į Vilnių buvo vežami ne po vieną o grupėmis po keliasdešimt žmonių autobusais, kuriuos parūpindavo užsakovas - įmonė „WOD-SEK“. Nei pareiškėjas, nei kiti darbuotojai išlaidų transportui neturėjo, nes tai apmokėjo darbdavys.

Taip pat iš patikrinimo medžiagos matyti, jog penki bendrovės BUAB „Suzan Mars“ darbuotojai raštu pateikė paaiškinimus, jog visi bendrovės darbuotojai realiai dirbo pagal direktorės nurodymą dalino reklamines skrajutes įvairiose vietose. Tai įrodo faktą jog pareiškėjas dirbo Lietuvoje ir paneigia teismo išvadas, neva nėra aišku, dėl kokių ekonomine logika pagrįstų priežasčių BUAB „Suzan Mars“ buvo reikalinga, kokią veiklą vykdė, kodėl buvo reikalinga įdarbinti skirtingas kvalifikacijas turinčius asmenys bei taip pat, paneigia teismo nustatytą aplinkybę, neva pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė paaiškinimų, kokiu būdu jis atvykdavo į Lietuvą kur nakvojo.

Aplinkybę, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos teritorijoje darbo sutarties su BUAB „Suzan Mars“ laikotarpiu dirbo, patvirtina ne tik teismui teiktos darbo sutartys, bet ir 2012 m. spalio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštis bei 2012 m. lapkričio mėn. darbo užmokesčio paskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraštis. Šie duomenys bei aplinkybė, jog už pareiškėją įmokėtos socialinio draudimo įmokos jam nebuvo grąžintos, ne formaliai, o objektyviai bei nešališkai patvirtina pareiškėjo darbo faktą Lietuvoje bei paneigia atsakovo niekuo nepagrįstas prielaidas neva jis Lietuvoje nedirbo, o sudarytos darbo sutartys - apsimestiniai sandoriai.

Taigi teismas nesiaiškino ir nenustatė pagrindinių bylai svarbių aplinkybių, rėmėsi tik subjektyvia atsakovo ir trečiojo asmens prielaida dėl įmonės ekonominės logikos, todėl pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl informacijos viešojo administravimo subjekto pateikimo, ne kartą yra pasisakęs, jog įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias faktinį pagrindą priimti asmens teises ir laisves bet kokiu būdu ribojantį administracinį aktą privalo įrodyti viešojo administravimo subjektas. Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta tenka atsakovui.

Nagrinėjamu atveju Tarnyba ir VSDFV teigė, kad įmonė BUAB „Suzan Mars“ iki bankroto bylos iškėlimo veikė fiktyviai, jog darbuotojai faktiškai niekuomet nedirbo Lietuvos Respublikos teritorijoje, o įmonė neturi jokių ekonominių tikslų, o šią savo poziciją bei prielaidas atsakovas ir VSDFV grindžia 2010 metais neįvykusiu VDI inspektavimu, 2012 m. VMI mokestiniu tyrimu, 2014 m. birželio 30 d. VMI operatyvaus patikrinimo pažyma bei neįvykusiu 2015 m. BUAB „Suzan Mars“ patikrinimu. Tačiau BUAB „Suzan Mars“ nėra išregistruota iš juridinių asmenų registro, nėra likviduota, iki bankroto bylos iškėlimo veikė rinkoje. Todėl vadovaujantis bendra sąžiningumo prezumpcija konstatuotina, jog įmonė iki bankroto bylos iškėlimo veikė sąžiningai, o Tarnyba nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių šią prezumpciją.

Pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog 2013 m. FNTT buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai BUAB „Suzan Mars“ fiktyvios veiklos ir ikiteisminis tyrimas nėra užbaigtas bei nėra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, pirmos instancijos teismas nesant teisinio pagrindo nurodydamas, jog minėta įmonė ir jos darbuotojai dirbo fiktyviai bei šiuo nepagrįstu teiginiu grįsdamas savo sprendimą, peržengė Konstitucinį in dubio pro reo principą. Nei Tarnybos sprendime, nei VSDFV atsakyme nėra pateikta jokių argumentų, pagrindžiančių aplinkybę, jog pareiškėjas nedirbo Lietuvoje pagal darbo sutartis, jis nebuvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, priešingai, abi institucijos savo sprendimuose nurodo, jog pareiškėjas dirbo ir buvo draudžiamas valstybinių socialiniu draudimu Lietuvoje.

Pareiškėjas akcentuoja, kad Reglamento (EB) 987/2009 16 straipsnio, kuriame nustatyta (EB) 883/2004 13 straipsnio įgyvendinimo tvarka, 3 dalyje nustatyta, jog laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal šio straipsnio 2 dalį. Taigi nesutikimui su gyvenamosios vietos kompetentingos įstaigos laikinu teisės nustatymu pareikšti, taikomas dviejų mėnesių terminas, o remiantis Aprašo nuostatomis, Tarnyba nors ir gali panaikinti išduotą A1 pažymėjimą, tačiau neturi teisės pakeisti kitos valstybės narės nustatytos taikytinos socialinio draudimo teisės. Lenkijos kompetentingai įstaigai pareiškėjui laikinai nustačius Lietuvos socialinio draudimo teisę, Tarnyba nesutikimo dėl šios nustatytos teisės nepateikė, priešingai, su nustatymu sutiko ir 2011 m. išdavė pareiškėjui A1 pažymėjimą, todėl pareiškėjas buvo draudžiamas Lietuvos Respublikoje teisėtai. Tarnybai nustačius, jog pareiškėjui taikytina Lenkijos socialinio draudimo teisė, priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą, kadangi tokia teisė Tarnybai nėra suteikta nei Reglamente nei Apraše, tačiau teismas į tai neatsižvelgė, Tarnybos sprendimo priėmimo teisėtumo nenagrinėjo, todėl priėmė ne tik nepagrįstą, bet ir Konstituciniam teisinės valstybės principui bei viešojo administravimo principams prieštaraujantį sprendimą. Kadangi Tarnyba nepateikė Lenkijos kompetentingai įstaigai savo prieštaravimų, ji ne tik paneigė pareiškėjo teisėtus lūkesčius į socialinę apsaugą valstybėje, kurioje jis dirbo pagal darbo sutartį, bet ir sukūrė teisinio netikrumo būseną, nes nesant pateiktam prieštaravimui šiai dienai Lenkijos kompetentingos įstaigos pareiškėjui nustatytos Lietuvos socialinio draudimo teisės taikymas yra galiojantis, t. y. pareiškėjui taikytina ir Lietuvos, ir Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai. Šią aplinkybę patvirtina ir faktas, jog Lietuvos valstybei už pareiškėją sumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokos yra negrąžintos.

Atsakovas VSDFV Užsienio išmokų tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad Nurodo, kad pareiškėjas yra dviejose valstybėse narėse dirbantis asmuo: Lenkijos Respublikoje užsiima savarankiška veikla, o su Lietuvoje registruota įmone BUAB „Suzan Mars“ yra sudaręs darbo sutartį. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinė dalis reglamentuoja taikytinų teisės aktų nustatymą tais atvejais, kai darbuotojas dirba ar savarankiškai dirbantis asmuo užsiima veikla ne vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Taikytinų teisės aktų nustatymas yra svarbus visų pirma dėl socialinio draudimo įmokų mokėjimo bei dėl teisės į išmokas ir būsimų teisių į pensiją įgijimo. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a) punkte nustatyta, kad vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad „asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas“. Reglamento (EB) 883/2004 13 straipsnio 3 dalies sąlyga taikoma tik tada, kai asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje, nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju privalo būti akcentuojamos šios sąlygos, t. y. asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties.

Pažymi, kad Europos Sąjungos (toliau – ir ES) socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y., jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus. Todėl ES valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Pagrindinis socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų tikslas – užtikrinti asmenų, persikeliančių ES, socialines teises. Reglamentai nesiekia sudaryti sąlygų išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo ar paskatinti socialinį dempingą.

Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija (toliau – ir VDI) 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl BUAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad BUAB „Suzan Mars“ jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o BUAB „Suzan Mars“ įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti reklamos agentų pareigoms atlikti, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. VDI 2015 m. vasario mėnesį pakartotinai atliko patikrinimą dėl BUAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje. BUAB „Suzan Mars“, registruotos adresu Naugarduko g. 41, Vilnius surasti nepavyko.

Susisiekti su šios įmonės atstovais bei atlikti patikrinimo įmonėje nepavyko: 2015 m. vasario 12 d. BUAB „Suzan Mars“ (duomenys neskelbtini) E. B. K. išsiųstas kvietimas 2015 m. vasario 19 d. atvykti į VDI Vilniaus skyrių ir pateikti kvietime su darbuotojų darbo santykiais įmonėje susijusius dokumentus, tačiau įmonės direktorė nustatytu laiku neatvyko ir dokumentų nepateikė. Vilniaus apskrities mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AMI) 2012 m. gruodžio 21 d. atliko BUAB „Suzan Mars“ mokestinį tyrimą laikotarpį nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d.

Išanalizavus bendrovės patirtas išlaidas nustatyta, kad pagrindines išlaidas sudaro darbo užmokestis ir socialinio draudimo išlaidos, apmokėjimai už buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas ir patalpų nuomą. Kitų išlaidų bendrovė nepatyrė. Nėra jokių dokumentų, įrodančių, kad bendrovė darbuotojus vežė į darbą savo transportu ar įsigijo transporto paslaugas iš kitų bendrovių. Darbo sutartyse Lenkijos Respublikos fizinių asmenų daugiausia nurodyta gyvenamoji vieta – Krokuva, Lenkija. Nėra logikos, kad darbuotojai į Lietuvą iš Krokuvos apie 790 km vyktų savo transportu arba autobusu, nes patiriamos išlaidos būtų didesnės, nei gaunamas darbo užmokestis, o kelionės trukmė trigubai ilgesnė nei bendrovėje dirbtas laikas.

Bendrovė nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų, kas, kur ir kada teikė paslaugas Lietuvoje. Vilniaus AMI išvadoje pažymėjo, kad bendrovė, įdarbinusi didelį skaičių darbuotojų, deklaruoja gaunanti mažas pajamas. Tai rodo, kad įkurta bendrovė ekonominių tikslų neturi, įkurta ne ekonominės naudos siekimui, o kitiems tikslams – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Vilniaus AMI mokestinio tyrimo metu surinkta informacija dėl bendrovės vykdomos veiklos perdavė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai tolimesniam tyrimui.

Tarnybos 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. SPRE-1173 anuliuotas pareiškėjui išduotas A1 pažymėjimas bei nustatyta, kad jam darbo sutarties su BUAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos teisės aktai.

Tarnybos nuomone, apeliantas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais.

Papildomai nurodo, kad pareiškėjo argumentai neva Fondo valdyba teigia, kad jis Lietuvoje nedirbo, bet socialinio draudimo įmokų jam negražina, taip pripažindama, kad jis faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje dirbo, yra nepagrįstas, nes draudėjas dėl socialinio draudimo įmokų grąžinimo nesikreipė, o vadovaujantis Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklėmis, patvirtintomis Fondo valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243, Fondo valdyba ir kitos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos negali patys savo iniciatyva tikslinti duomenų Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre (toliau – ir Registras). Tik patikslinus duomenis Registre, draudėjui atsiras juridinis pagrindas kreiptis dėl sumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų grąžinimo.

Pažymėjo, kad teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pritaikė teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. SPRE-1173, kuriuo Tarnyba nusprendė anuliuoti pareiškėjui T. L. J. išduotą A1 pažymėjimą Nr. 115550 ir nustatė, kad pareiškėjo darbo sutarties su BUAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas prašė panaikinti VSDFV 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6438, kuriuo išnagrinėtas jo skundas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką bei Reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Šie Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

Valdyba (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme - valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Įgyvendinimo reglamentu nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Tvarkos aprašą, taip pat atitinkamų dokumentų formas, taip pat Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

Pareiškėjas, kaip matyti iš jo apeliacinio skundo turinio, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jo skundas atmestas, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir pažeidė jų vertinimo taisykles.

Byloje nustatyta, kad Tarnyba 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. SPRE-1173 nusprendė anuliuoti pareiškėjui išduotą A1 pažymėjimą ir nustatyti, kad pareiškėjui darbo sutarties su BUAB „Susan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Skundžiame sprendime Tarnyba, įvertinus Valstybinės darbo inspekcijos, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atliktų BUAB „Suzan Mars“ patikrinimų rezultatus, nustatė, kad pareiškėjas faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje niekada nedirbo. Pareiškėjas Tarnybos sprendimą apskundė VSDFV, kuri išnagrinėjusi pareiškėjo skundą privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. (1.45)I-6438, jį atmetė, papildomai konstatavo, kad BUAB „Suzan Mars“ sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, todėl pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.

Tarnyba skundžiamame sprendime nustatė, kad Valstybinė darbo inspekcija 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl BUAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad ši bendrovė jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o BUAB „Suzan Mars“ įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti reklamos agentų pareigoms atlikti, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. informavo Tarnybą apie 2012 m. gruodžio 21 d. atliktą BUAB „Suzan Mars“ mokestinį tyrimą bei 2014 metais vykdytą operatyvų patikrinimą, kurių metu surinkta informacija dėl įmonės galimai tęsiamos neteisėtos veiklos perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. VSDFV skundžiamame sprendime nurodė, kad Valstybinė darbo inspekcija 2015 m. vasario mėn. pakartotinai atliko patikrinimą dėl bendrovės veiklos Lietuvoje ir BUAB „Suzan Mars“, registruotos adresu: Naugarduko g. 41, Vilniuje surasti nepavyko. Buvęs bendrovės akcininkas nurodė, kad buveinės adresu bendrovė veiklos nevykdė. Susisiekti su įmonės vadovais nepavyko, dokumentų, susijusių su įmonės veikla nebuvo pateikta. Taip pat VSDFV skundžiamame sprendime nurodė, kad Vilniaus AVMI atliko bendrovės mokestinį tyrimą laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d. ir išanalizavusi visus turimus dokumentus nustatė, kad bendrovė ekonominių tikslų neturi, įkurta ne ekonominės naudos siekimui, o tikslu įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Tyrimo metu surinkta informacija perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai tolimesniam tyrimui. VSDFV, įvertinusi turimus duomenis, pažymėjo, kad bendrovės sudarytos sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, todėl sprendė, kad Tarnyba pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis, o Tarnybos sprendimas teisėtas ir pagrįstas, dėl to paliko jį galioti.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir pagrįstai įvertino faktines bylos aplinkybes, remdamasis ginčui aktualiomis teisės normomis konstatavo, kad atsakovui iš surinktų duomenų visumos buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog BUAB „Suzan Mars“ įdarbintas pareiškėjas faktiškai darbinės veiklos pagal sudarytas darbo sutartis Lietuvos Respublikos teritorijoje nevykdė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, buvo pažeista pareiškėjo teisė į nešališką ir teisingą teismą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

Apeliacinio skundo deklaratyvūs argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, nenustatė bylai svarbių aplinkybių, tačiau nenurodo, kokios būtent aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, šiuo atveju nebuvo nustatytos / išsiaiškintos. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

Taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą anuliuoti pareiškėjui išduotą A1 pažymėjimą, pagrindė jį pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu surinktais duomenimis, o pareiškėjas nepateikė atsakovo argumentus apie pareiškėjo veiklos apimtį Lietuvoje paneigiančių duomenų.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad VDI ir Vilniaus AVMI raštuose nurodyti duomenys apie tai, kad BUAB „Suzan Mars“ galbūt iš viso jokios veiklos nevykdė ir su pareiškėju sudarė tik fiktyvias darbo sutartis, šiuo atveju nėra tiesiogiai susiję su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, nes, kaip jau minėta, nei skundžiami Tarnybos ir Valdybos sprendimai, nei ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo grindžiamas būtent sudarytų darbo sutarčių fiktyvumu.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. L. J. (T. L. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė