2016-12-22 Nr. AB-1953-3-64-3-03163-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1872-552/2016 Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03163-2014-6 Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 22 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. M. skundą atsakovams Šiaulių miesto savivaldybei ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo, n u s t a t ė: I.

Pareiškėja D. M. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės socialinės paramos teikimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. spalio 23 d. posėdžio protokolą Nr. PRP-43, kuriame nutarta pareiškėjai nutraukti socialinės paramos teikimą ir apskaičiuoti permoką, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Socialinės paramos skyriaus 2014 m. lapkričio 6 d. aiškinamąjį raštą „Dėl socialinės pašalpos permokos“, 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 3651393 „Dėl permokos nustatymo“, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. lapkričio 28 d. raštą Nr. (28.4.40)-3053, kuriuo pareiškėjai paskaičiuota 7 980,82 Lt permoka už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d., Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 3651395S „Dėl permokos nustatymo“. Pareiškėja paaiškino, kad Komisija 2014 m. spalio 23 d. posėdžio protokolu Nr. PRP-43 nutarė nutraukti jai socialinės paramos teikimą ir apskaičiuoti permoką, Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. (28.4.40)-3053 pareiškėjai paskaičiuota ir 2014 m. lapkričio 6 d. aiškinamuoju raštu nustatyta 7 980,82 Lt permoka. Pareiškėjos vertinimu, šie dokumentai neteisėti ir nepagrįsti. Pareiškėja nurodė, kad

Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. liepos 10 d. nutartimi pripažino J. A. neveiksnia, o 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi

nustatė neveiksniam asmeniui globą ir pareiškėją paskyrė neveiksnaus asmens globėja. Nagrinėjant bylą dėl globėjo paskyrimo Šiaulių apylinkės teisme posėdžio metu buvo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėja D. M. yra neveiksnaus asmens šeimos narys, 10 metų gyvena kartu su J.

A. sūnumi, tačiau šis teiginys neatitinka tikrovės. Administracijos Socialinės paramos skyriaus darbuotoja, J. A. sūnui pasidomėjus kaip susitvarkyti dokumentus dėl motinos pripažinimo neveiksnia, paaiškino, kad globėjai reikia būti šeimos nariu, tada šis klausimas bus greičiau išspręstas. Tokiu būdu buvo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėja gyvena su J. A. sūnumi jau 10 metų, tačiau byloje surinktos faktinės aplinkybės nepatvirtina šio teiginio. Pareiškėja jau nuo 2012 m. pabaigos prižiūri J. A., todėl, pripažinus neveiksnia,

sutiko ją globoti. Pareiškėja pabrėžė, kad nėra nei vienos dienos gyvenusi su V. A., tą aplinkybę gali patvirtinti kaimynai.

Atsakovai Šiaulių miesto savivaldybės administracija bei Šiaulių miesto savivaldybė atsiliepimu į skundą, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovai paaiškino, kad pareiškėjai nuo 2011 m. birželio mėnesio buvo skirta ir mokama socialinė pašalpa. Pareiškėja 2014 m. rugsėjo 22 d. pateikė prašymą dėl pašalpos skyrimo (pratęsimo), kartu su prašymu pateikė ir Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimą bei Šiaulių apylinkės teismo

2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį, kurioje nurodoma, kad pareiškėja D. M. 10 metų gyvena kartu su jai paskirtos globotinės

sūnumi, kai visą laiką, pateikdama apie save duomenis, nurodydavo, jog gyvena viena. 2014 m. spalio 23 d. buvo nagrinėjamas D. M. prašymas ir surašytas protokolas Nr. PRP-43, kuriame Administracijos Socialinės paramos skyrius nutarė nutraukti pareiškėjai socialinės paramos teikimą pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo ( toliau tekste – ir Piniginės paramos įstatymo) 8 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, kai socialinė parama gali būti skirta tik slaugant savo, savo sutuoktinio ar bendrai gyvenančio asmens artimą giminaitį, be to, nutarta apskaičiuoti permoką remiantis teismo sprendime nurodytais duomenimis apie sugyventinį. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad pareiškėja tokius duomenis apie sugyventinį pateikė pati ir susipažinusi su teismo sprendimu jo neapskundė. Pareiškėja pati dalyvavo Komisijos posėdyje, vykusiame 2014 m. spalio 23 d., ir su priimtu sprendimu buvo supažindinta pasirašytinai. Socialinės paramos skyrius, vadovaudamasis surašytu protokolu Nr. PRP-43, priėmė 2014 m. lapkričio

6 d. sprendimą dėl permokos nustatymo Nr. 3651395 ir buvo surašytas 2014 m. lapkričio 6 d. aiškinamasis raštas „Dėl socialinės pašalpos permokos“. Socialinės paramos skyrius 2014 m. lapkričio 28 d. supažindino D. M. su raštu Nr. (28.4.40) SSP-3053 pasirašytinai. Šiaulių apygardos administraciniam

teismui 2014 m. gruodžio 31 d. nutartimi pastebėjus netikslumus dėl D. M. permokos sumos dydžio, Socialinės paramos skyrius

ištaisė rašto neatitikimą dėl suklydimo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 3651395. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad pareiškėja buvo registruota Šiaulių teritorinėje darbo biržoje nuo 2012 m. kovo 21 d., o nuo 2014 m. birželio

13 d. ji buvo įdarbinta pagal neterminuotą darbo sutartį subsidijuojant darbo vietą, tačiau pareiškėja šią darbo sutartį nutraukė pati, nepasibaigus valstybės skirtam subsidijavimui. Dėl šios priežasties buvo nutraukta ir pareiškėjos registracija Darbo biržoje be teisės būti įregistruotai joje 6 mėnesius. Tokiu būdu pareiškėja savo noru prarado pajamų šaltinį, naujo nenurodė, Komisijai teigė, kad gyvena viena ir nėra išlaikoma, o motyvų, dėl ko taip pasielgė, nepateikė. Komisija priėmė sprendimą nutraukti pareiškėjai piniginės socialinės paramos teikimą vadovaujantis Socialinės pašalpos teikimo nepasiturintiems Šiaulių miesto savivaldybės gyventojams tvarkos aprašu, kurio

22.1 punktas nustato, jog asmenys, gaunantys socialinę pašalpą, turi išnaudoti visas teisėtas kitų pajamų gavimo galimybes, bei laikant teisme pateiktą medžiagą pagal pačios pareiškėjos nurodytas nutartis teisinga. Remiantis Komisijos sprendimu dėl socialinės pašalpos neskyrimo bei skirtos socialinės pašalpos perskaičiavimo buvo surašytas 2014 m. lapkričio 6 d. Socialinės paramos skyriaus aiškinamasis raštas dėl socialinės pašalpos permokos ir pareiškėja supažindinta pasirašytinai. Su 2014 m. lapkričio 28 d. raštu pareiškėja taip pat supažindinta pasirašytinai, informuojant dėl permokos nustatymo. Atsakovai atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.242 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, kad niekas negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita, be pagrindo nesąžiningai praturtėjęs asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą ir patikslintą skundą tenkino. Teismas panaikino Komisijos 2014 m. spalio 23 d. posėdžio protokolą Nr. PRP-43, Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. lapkričio 6 d. aiškinamąjį raštą „Dėl socialinės pašalpos permokos“, Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 3651395 „Dėl permokos nustatymo“, Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. lapkričio 28 d. raštą Nr. (28.4.40)-3053 ir Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 3651395 „Dėl permokos nustatymo“. Teismas rėmėsi Piniginės paramos įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi, 26 straipsnio 1 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad Komisijos 2014 m. spalio 23 d. sprendime Nr. PRP-43 nurodyta nutraukti socialinės paramos teikimą, apskaičiuoti permoką, „remiantis teismo sprendime nurodytais duomenimis apie sugyventinį“, nors pareiškėja 2014 m. rugsėjo 22 d. prašymu kreipėsi dėl socialinės paramos ir kompensacijos skyrimo nuo 2014 m. rugsėjo 1 d., o už ankstesnį laikotarpį socialinė pašalpa jai buvo skirta iki 2014 m. rugpjūčio 1 dienos. Teismas pažymėjo, kad Komisijos sprendime Nr. PRP-43 nenurodytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis nutarta nutraukti socialinės paramos teikimą pareiškėjai, atsakovas tik 2015 m. vasario 6 d. ir 2015 m. rugsėjo 4 d. atsiliepimuose teismui nurodė, jog Komisija nutarė nutraukti socialinės paramos teikimą D. M. pagal Piniginės paramos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, t. y. kad socialinė parama gali būti skirta tik slaugant savo, savo sutuoktinio ar bendrai gyvenančio asmens artimą giminaitį, ir vadovaujantis Socialinės pašalpos teikimo nepasiturintiems Šiaulių miesto savivaldybės gyventojams tvarkos aprašo 22.1 punktu, kuriame nurodyta, kad asmenys, gaunantys socialinę pašalpą, turi išnaudoti visas teisėtas kitų pajamų gavimo aplinkybes. Teismas nurodė, kad skundžiamame akte nėra išsamiai išdėstyti faktiniai duomenys ir argumentai, nenurodyta, nuo kada nutarta nutraukti socialinės paramos teikimą, kokius neteisingus duomenis ir kada pateikė pareiškėja, kokiu teismo sprendimu remiasi atsakovas ir kt. Teismas rėmėsi Įstatymo 23 straipsnio

1 dalies 8 punktu, nustatė, kad Komisija nutarė nutraukti socialinės paramos teikimą, nors ji nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. dar net nebuvo paskirta, remdamasi tik Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutarties dėl globos nustatymo J. A. aprašomojoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis, net nepatikrinusi pareiškėjos gyvenimo sąlygų ir nesurašiusi buities tyrimo akto, nors, kaip nurodė atsakovų atstovė, skiriant pašalpas už ankstesnius laikotarpius pareiškėjos gyvenimo sąlygos būdavo tikrinamos ir surašomi buities tyrimo aktai.

Teismas darė išvadą, kad adekvataus, aiškaus ir pakankamo motyvų išdėstymo bei jų pagrindimo nebuvimas administraciniame akte laikytinas esminiu trūkumu ir skundžiamas Komisijos 2014 m. spalio 23 d. sprendimas Nr. PRP-43 pripažintinas neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas nurodė, kad kitais atsakovo Administracijos sprendimais, kuriuos skundžia pareiškėja, jai nustatyta 7 980,82 Lt socialinės pašalpos permoka už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d., susidariusi dėl klaidingai pateiktų duomenų (2014 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. 3651395 „Dėl permokos nustatymo“ ir 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. 3651395 „Dėl permokos nustatymo“), kurią 2014 m. lapkričio 6 d. aiškinamuoju raštu pareiškėja įpareigota grąžinti socialinės paramos skyriui, o 2014 m. lapkričio 28 d. raštu papildomai nurodyta, kad pareiškėja šią permoką privalo grąžinti per 1 mėnesį. 2014 m. lapkričio 6 d. aiškinamajame rašte dėl socialinės pašalpos permokos taip pat nurodyta, kad paramos teikimo laikotarpyje išaiškėjo, jog klientė neteisingai deklaravo duomenis apie šeimą, 2014 m. rugsėjo 22 d. skyriui pateikė 2014 m. rugpjūčio 20 d.

Šiaulių apylinkės teismo nutartį, kad D. M. sutinka būti paskirta globėja neveiksniam asmeniui J. A. ir vykdyti turto administratoriaus pareigas, nes yra neveiksnaus asmens šeimos narys (10 metų gyvena kartu su J. A. sūnumi), tačiau pildydama prašymą nurodydavo, kad yra vienas gyvenantis asmuo. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja skunde ir patikslintuose skunduose nurodė ir teismo posėdžiuose paaiškino, jog nagrinėjant teisme civilinę bylą dėl globos nustatymo ir globėjo paskyrimo J. A., ji davė neteisingus parodymus, jog yra neveiksnaus asmens šeimos narys ir 10 metų gyvena kartu su J.

A. sūnumi V. A.. Ji taip padarė, nes Socialinės paramos skyriaus darbuotoja paaiškino, kad klausimas dėl jos paskyrimo neveiksnaus asmens globėja bus greičiau išspręstas, jeigu ji nurodys, kad yra J. A. šeimos narys. Šiaulių

apygardos administraciniame teisme posėdžio metu liudytoju apklaustas V. A. paaiškino, kad Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjant

civilinę bylą dėl jo motinos J. A. pripažinimo neveiksnia, jis davė neteisingus parodymus, kad D. M. yra jo sugyventinė, tačiau taip nebuvo, jie niekada kartu negyveno ir nevedė bendro ūkio, jis pasitikėjo socialine darbuotoja, kuri jį suklaidino, pasakiusi, kad taip bus greičiau išspręstas globėjo paskyrimo jo motinai klausimas. Pareiškėjos D. M. ir liudytojo V. A. nurodytas aplinkybes, kad jie nėra ir nebuvo sugyventiniai ir nevedė bendro ūkio, teismo posėdžio metu patvirtino ir kiti liudytojai – V. A. žmona

I. A., D. M. kaimynai R. Ž. ir A. B.. Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. liepos 3 d. nutartimi konstatavo, kad D. M., teigdama, jog daugiau kaip dešimt metų gyvena su neveiksnios J.

A. sūnumi V. A., civilinėje byloje teikė akivaizdžiai neteisingus parodymus, ir skyrė D. M. už priesaikos sulaužymą 50 Eur baudą. Pareiškėja teismo posėdyje paaiškino, kad Socialinės paramos skyriaus darbuotojai yra ne kartą tikrinę jos gyvenimo sąlygas, tačiau nei karto nenustatė, kad ji gyvena ne viena, šį pareiškėjos teiginį patvirtino ir atsakovų atstovė. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, sprendė, kad atsakovas, priimdamas skundžiamus sprendimus, padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėja, pildydama prašymus skirti socialines pašalpas, teikė neteisingus duomenis apie bendrai gyvenančius asmenis ir dėl to susidarė 7 980,82 Lt socialinės pašalpos permoka už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d., ir nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėja šią permoką turi grąžinti.

Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas, teismui įpareigojus pateikti medžiagą, susijusią su priimtu sprendimu neskirti pareiškėjai socialinės paramos ir apskaičiuoti jos permoką, pateikė sprendimą dėl permokos nustatymo be datos ir numerio, kuriame nurodyta 7 280,82 Lt permokos suma, ir tik 2014 m. gruodžio 31 d. nutartimi teismui atkreipus atsakovo dėmesį į nurodytas aplinkybes (dėl sprendimo datos, numerio, permokos sumos), atsakovas 2015 m. sausio 8 d. pateikė teismui 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 3651395 ir 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 3651395, kuriuose jau nurodyta bendra 7 980,82 Lt permokos suma. 2014 m. lapkričio 6 d. aiškinamajame rašte, su kuriuo buvo supažindinta pareiškėja, nurodyta, kad permokėta suma sudaro 7 980,82 Lt, nors tos pačios dienos, t. y. 2014 m. lapkričio 6 d. sprendime nurodyta 7 280,82 Lt permokos suma, ir tik 2014 m. lapkričio 23 d. ranka padarytas įrašas, kad bendra permokos suma sudaro 7 980,82 Lt. 2014 m. lapkričio 28 d. rašte Nr. (28.4.40) SSP-3053 nurodyta, kad socialinės pašalpos permoka už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. yra 7 980,82 Lt, nors 2011 m. lapkričio 6 d. sprendime „Dėl permokos nustatymo“ nurodyta tik 7 280,82 Lt suma, o sprendimas dėl 700 Lt permokos už 2014 m. gegužės ir birželio mėn. priimtas tik 2014 m. gruodžio 23 dieną.

Teismas pabrėžė, kad viešojo administravimo subjektų priimami individualūs teisės aktai turi būti aiškūs ir suprantami, juose neturi būti prieštaravimų, asmenys, kuriems šie individualūs aktai skirti, turi aiškiai suprasti jų esmę ir turinį, savo pareigų ir teisėtų interesų pasikeitimą, jo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiais aktais suteiktas teises ir vykdyti nustatytas pareigas, efektyviai realizuoti teisę į galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-749-756/2015).

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Administracijos priimti sprendimai dėl socialinės pašalpos permokos už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. naikinti kaip neteisėti ir nepagrįsti. III.

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjai nuo 2011 m. birželio mėnesio buvo skirta ir mokama socialinė pašalpa. Pareiškėja 2014 m. rugsėjo 22 d. pateikė prašymą dėl pašalpos skyrimo, kartu su prašymu pateikė Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-286-650/2014 ir 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-6510-650/2014, kurioje nurodoma, kad pareiškėja gyvena 10 metų kartu su jai paskirtos globotinės sūnumi, nors visą laiką pateikdama apie save duomenis nurodydavo, kad gyvena viena. Socialinės paramos skyrius teikė pirmenybę laikant teisinga informaciją, pateiktą pačios pareiškėjos Šiaulių apylinkės teismui, o ne pareiškėjos paaiškinimui, kad teismui teikė neteisingą ir išgalvotą informaciją. Atsakovas pabrėžia, kad duomenis apie sugyventinį pareiškėja pateikė pati, susipažinusi su teismo sprendimu, jo neskundė, todėl Socialinės paramos skyrius neturėjo pagrindo abejoti teismo sprendimu. Pareiškėja dalyvavo Komisijos 2014 m. spalio

23 d. posėdyje, buvo pasirašytinai supažindinta su priimtu sprendimu. Tiek 2014 m. lapkričio 6 d. aiškinamajame rašte, tiek rašte Nr. (28.4.40)SSP-3053 pareiškėja buvo supažindinta su tinkama permokos suma. Socialinės paramos skyriaus suklydimas dėl sumos dydžio buvo techninis, o galutinis apskaičiuotas permokos sumos dydis nepasikeitė. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pastebėjus techninę klaidą, ji buvo nedelsiant ištaisyta. Tai, atsakovo manymu, negali būti pripažįstama kaip svarbi priežastis pripažinti sprendimus neteisėtais, nes galutinei permokos sumai tai įtakos neturi, pati pareiškėja buvo supažindinta su susidariusia permokos suma. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog tai, kad pareiškėjos teismui teikiama informacija neatitinka tikrovės, buvo nustatyta tik 2015 m. liepos 3 dieną. Atsakovas pažymi, kad Socialinės paramos skyrius, tikrindamas pareiškėjos gyvenimo sąlygas ir surašydamas buities tyrimo aktus, niekada specialiai neieškojo sugyventinio, apie tariamai galimą sugyventinį sužinojo tik iš pareiškėjos pateiktų Šiaulių apylinkės teismo sprendimų. Atsakovas pabrėžia, kad pagal Piniginės paramos įstatymo 25 straipsnį, pareiškėja privalo išnaudoti visas teisėtas kitų pajamų gavimo galimybes, pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymo-paraiškos formą ir jos priedus pateikti visą teisingą informaciją, įrodančią bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens teisę gauti piniginę socialinę paramą, ir būtinus piniginei socialinei paramai gauti dokumentus. Atsakovas remiasi Piniginės paramos įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad pareiškėja pati pateikė įrodančius dokumentus, jog jos pateikta informacija yra klaidinga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimą, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., (toliau – ir ABTĮ) nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl savivaldybės administracijos sprendimų, kuriais pareiškėjai buvo nutrauktas

piniginės socialinės paramos teikimas ir apskaičiuota gautos socialinės paramos permoka, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas pripažino ginčijamus sprendimus nepakankamai pagrįstais, netinkamai motyvuotais ir tuo neatitinkančiais Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiomis teismo išvadomis ir prašo pareiškėjos skundą visiškai atmesti, pripažinus skundžiamus sprendimus teisėtais ir pagrįstais. Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, be to, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Byloje nustatyta, kad D. M. 2014 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į Administracijos socialinės paramos skyrių, prašydama skirti socialinę paramą nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. Šiaulių miesto savivaldybės paramos teikimo komisija 2014 m. spalio 23 d. posėdyje apsvarstė šį prašymą, akcentavo tai, kad pareiškėja Šiaulių apylinkės teisme pripažino gyvenanti kartu su kitu asmeniu ir todėl nutarė nutraukti socialinės paramos teikimą bei apskaičiuoti jos permoką. Šio Komisijos sprendimo dalį dėl permokos apskaičiavimo toliau realizavo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimas Nr. 36541395 ir 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. 36541395, kuriais buvo apskaičiuota ir patikslinta pareiškėjos 2011 – 2014 metais gautos piniginės socialinės paramos permoka.

Apie priimtus sprendimus pareiškėja buvo papildomai informuota 2014 m. lapkričio 6 d. aiškinamuoju raštu ir 2016 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. Nr. (28.4.40) SSP-3053. Šiaulių miesto savivaldybės paramos teikimo komisijos 2014 m. spalio 23 d. posėdyje priimtas sprendimas, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimas Nr. 36541395 ir 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. 36541395 Viešojo administravimo įstatymo bei Administracinių bylų teisenos įstatymo požiūriu yra individualūs administraciniai aktai, kuriems taikomi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai, tarp jų ir tokie, kad administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Be to, administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad individualus administracinis aktas gali susidėti ir iš kelių dokumentų, kurių visuma turėtų atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011pažymėjo, kad kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas.

Nagrinėjamu atveju prie ginčijamų Šiaulių miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus sprendimų buvo pridėtas aiškinamasis raštas ir 2014 m. lapkričio 28 d. raštas, su kuriais pareiškėja buvo supažindinta ir kurie gali būti laikomi šių sprendimų sudedamosiomis dalimis. Sprendimuose jų teisiniu pagrindu abstrakčiai nurodytas tik Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas. Raštuose D. M. yra paminėta Piniginės paramos įstatymo 26 straipsnio

1 dalis skirta reglamentuoti teisinius santykius, susiklostančius grąžinant neteisėtai gautą piniginę socialinę paramą, todėl galima daryti išvadą, kad atsakovas ginčijamuose sprendimuose nenurodė konkretaus teisinio pagrindo šiems sprendimams priimti, t.y. nedetalizavo, kokią teisės normą pažeidė pareiškėja ir kokia sankcija bei kokiam laikotarpiui už tai jai bus taikoma. Teisėjų kolegija pažymi, kad piniginės socialinės paramos gavėjų pareigas nustato Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems

gyventojams įstatymo 25 straipsnis, kurio 1 punktas įpareigoja asmenis išnaudoti visas teisėtas kitų pajamų gavimo

galimybes, 2 punktas reikalauja, kad piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymo-paraiškos formą ir jos priedus pateiktų visą ir teisingą informaciją, įrodančią bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens teisę gauti piniginę socialinę paramą, ir būtinus piniginei socialinei paramai gauti dokumentus, o 3 punktas įpareigoja piliečius per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčius įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui.

Būtent šių pareigų nesilaikymas galėjo Šiaulių miesto savivaldybės administracijai būti sprendimų, numatytų Piniginės paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje, priėmimo teisiniu pagrindu. Kartu Piniginės paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato, kad savivaldybės administracija turi teisę 3 mėnesius neteikti piniginės socialinės paramos ar 3 mėnesiams nutraukti jos teikimą vienam gyvenančiam asmeniui, jeigu jis nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 2 punkte nustatytos pareigos ir (ar) nevykdo 25 straipsnio 3 punkte nustatytos pareigos, išskyrus atvejį, kai dėl šio punkto nuostatos nevykdymo nesusidarė piniginės socialinės paramos permoka – išmokėta ne didesnė negu apskaičiuota, įvertinus atsiradusias aplinkybes, piniginė socialinė parama.

To paties teisės akto 5 punktas numato, kad administracija turi teisę , jeigu vienas gyvenantis asmuo nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 1, 4, 5 ir 6 punktuose nustatytų pareigų, socialinės pašalpos ir kompensacijų neteikti ar nutraukti jų teikimą, iki pareigos bus įvykdytos. Taigi įstatymų leidėjas numatė skirtingas pasekmes netinkamai besielgiantiems paramos gavėjams – už nepilnos ar neteisingos informacijos pateikimą, arba nesavalaikį pranešimą apie aplinkybes, turinčias įtakos teisei į paramą ar paramos dydžiui, paramos gavėjas rizikuoja netekti paramos tris mėnesius.

Tuo tarpu neišnaudojus kitų pajamų gavimo galimybių, nedeklaravus turimo turto, ar neleidus savivaldybės darbuotojams patikrinti gyvenimo sąlygų, paramos gavėjas gali netekti teisės į paramą ir neterminuotai. Koks sprendimas ir kokios teisės normos pagrindu buvo priimtas pareiškėjos atžvilgiu, iš ginčijamų sprendimų negalima vienareikšmiškai atsakyti. Atsižvelgiant į byloje surinktus dokumentus bei įvertinus atsakovo atsiliepimuose išdėstytus argumentus, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijami atsakovo sprendimai neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nebuvo tinkamai motyvuoti ir teisiškai pagrįsti.

Adekvataus, aiškaus ir pakankamo motyvų išdėstymo bei jų pagrindimo nebuvimas administraciniame akte laikytini esminiais trūkumais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamus Administracijos socialinės paramos skyriaus sprendimus. Faktiniu ginčijamų sprendimų pagrindu atsakovas nurodė tai, kad pareiškėja pateikė Šiaulių miesto savivaldybės administracijai neteisingus duomenis apie save, turinčius įtakos piniginei socialinei paramai gauti. Nagrinėjant šią administracinę bylą, susiklostė tokia faktinė situacija, kad pareiškėja įsiteisėjusia Šiaulių miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartimi pripažinta sulaužiusia priesaiką ir teikusia akivaizdžiai melagingus parodymus teismui apie jos bendrą gyvenimą su kitu asmeniu.

Taigi šiuo metu yra išnykęs ir ginčijamų sprendimų faktinis pagrindas – pareiškėja pripažinta teikusi neteisingą informaciją teismui, o ne atsakovo darbuotojams. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a:

Atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė