2022-03-02 Nr. AB-4802-3-61-3-04098-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1351-629/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04098-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. E. H. (H. E. H.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. E. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas H. E. H. (H. E. H.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21S30980 (toliau – ir 2021 m. spalio 13 d. sprendimas), Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Departamento komisija) 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 6K-1306 (toliau – ir 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad gimtojoje šalyje patyrė persekiojimą dėl gėdos nusikaltimo, kurio padarymu jis buvo nepagrįstai apkaltintas. Asmeninė jo patirtis, įskaitant patirtus grasinimus ir diskriminacinius veiksmus, išdėstyta apklausos metu, yra pagrindas suteikti jam prieglobstį. Atsakovas, remdamasis subjektyviomis prielaidomis, pažeisdamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuluotą praktiką, Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) bei Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas), numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Tyrimą dėl pareiškėjo baimės būti persekiojamam Departamentas atliko paviršutiniškai, apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos. Pareiškėjas pažymėjo, jog yra paprastas žmogus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, neturi gyvenimiškos patirties, teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jam yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėjas, atvykęs ir pasiprašęs prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Būtent atsakovas privalėjo tinkamai teisiškai kvalifikuoti šias aplinkybes.

3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad persekiojimas gali kilti iš gyventojų, kurie nesilaiko atitinkamos šalies įstatymų nustatytų standartų. Aplinkybė, kad pareiškėjas iki šiol tiesiogiai nesusidūrė su smurtu, nereiškia, kad tokia grėsmė negali kilti ateityje. Pareiškėjas jau sulaukė grasinimų, todėl pabėgo iš šalies. Tai leidžia spręsti, kad situacija yra rimta, suponuoja persekiojimo, didelės žalos, smurto grėsmę ateityje. Vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nereikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs persekiojimą praeityje. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupės (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jo teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos, todėl spręstinas klausimas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Departamentas nurodė, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jautė grėsmę iš kaimyno, kuris pareiškėją kaltino užtraukus negarbę jo dukrai, vietos policija nepadėjo, nieko nedarė, kad apsaugotų pareiškėją nuo kaimyno. Pareiškėjas nekonkretizavo, kokios jo asmeninės savybės liko neįvertintos ir kokias išvadas jos paneigia. Iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama teisiškai kvalifikuoti pateikiamą informaciją, pareiškėjui buvo užduodami klausimai apie jo faktinę patirtį, o Departamentas vertino ir kvalifikavo pateiktus duomenis. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad tariamas persekiotojas (kaimynas) galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjo prieglobsčio prašymas pagrįstas konfliktu su kaimynu, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių prieš jį nukreipto fizinio smurto veiksmų, be to, nesistengė šio konflikto išspręsti savo kilmės valstybėje ir nepasinaudojo savo šalies apsaugos ir teisiniais mechanizmas. Įvertinęs pareiškėjo individualią situaciją, pateiktus paaiškinimus bei surinktą kilmės valstybės informaciją, Departamentas nenustatė, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, žeminantis elgesys, taip pat nepatvirtinta, kad grįžus į kilmės šalį jam nebus sudarytos sąlygos dirbti pagal jo gebėjimus ar jis bus diskriminuojamas, nėra pagrįstos tikimybės, kad šalies kontekstas sąlygotų pareiškėjo diskriminavimą visuomenėje. Atsižvelgiant į pareiškėjo paaiškinimus, jis visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra, savęs neidentifikuoja kaip išsiskiriančio kultūriniame šalies kontekste.

6. Departamentas pažymėjo, jog nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą buvo įvertinta būtent pareiškėjo individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Tyrimo metu nenustatytos ir pareiškėjas neįvardijo tokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pareiškėjui dėl jo asmeninių savybių (duomenys neskelbtini) būtų kilęs pavojus patirti realią rimtą žalą. Vadovaujantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) (dabar Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra) pateikiamais naujausiais duomenimis, įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis, tačiau nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) – beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nenustatyta. Departamentas neturi duomenų, kad situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų pasikeitusi iš esmės, pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta. Departamentas atkreipė dėmesį, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo H. E. H. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo 3 punktą, jį išdėstydamas taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo 4 punktą , jį išdėstydamas taip: „Įvesti į C.SIS II perp4jim1 d4l draudimo atvykti ir apsigyventi 3 (trims) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Departamento komisijos 2021 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 6K-1306 dalį, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2021 m. gruodžio 6 d. nutartimi pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – iki galutinio teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje sustabdyti Departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo 2 punkto galiojimą – nustoja galioti įsiteisėjus šiam teismo sprendimui.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas į Departamentą kreipėsi su prašymu dėl prieglobsčio suteikimo; pirminėje apklausoje pareiškėjas nurodė, kad atvyko dėl to, kad kaimynas jam grasino ir turi problemų su tėvu, nes pamilo krikščionę moterį; apklausoje Departamente nurodė, kad yra kilęs iš (duomenys neskelbtini), kaimynas jam grasino dėl to, kad kaltino pareiškėją užtraukus negarbę jo dukrai, tačiau tai yra netiesa, taip pat nurodė, kad turi merginą, kuri gyvena (duomenys neskelbtini) ir yra kilusi iš (duomenys neskelbtini), norėjo pas ją keliauti neteisėtai, tėvas nepripažįsta tų santykių, nes mergina ne (duomenys neskelbtini); Departamentas 2021 m. spalio 13 d. sprendimu nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), nusprendė išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; Departamento komisijos sprendimu atmestas pareiškėjo skundas dėl Departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo panaikinimo.

9. Remdamasis Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 87 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Tvarkos aprašo 99 punktu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti persekiotojai nėra valstybiniai subjektai (kaimynas), todėl galimas persekiojimas nėra sąlygotas konvencinių priežasčių. Pareiškėjas nepateikė objektyvių aplinkybių, patvirtinančių, kad jo kaimynas galėtų daryti realią įtaką valdžios institucijų veiklai. Pareiškėjas savęs nepriskiria kokiai nors persekiojamai socialinei grupei, jis negalėtų būti priskirtas moralės kodeksų nesilaikančiai grupei, nes toks priskyrimas turėtų remtis tam tikrais nekeičiamais įsitikinimais, o šiuo atveju pareiškėjo įvardintas konfliktas vyko ne dėl įsitikinimų. Pareiškėjo pasakojimas buvo neišsamus, pareiškėjas vengė detaliau papasakoti, kaip jam buvo grasinama, teismo posėdyje pareiškėjas patikslino, kad kaimynas buvo atėjęs tris kartus, tai vyko apie 1,5 mėnesio iki atvykimo. Pareiškėjo teiginius, kad (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini) jį surastų, pirmosios instancijos teismas laikė deklaratyviais ir abstrakčiais (teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) grasinimų nesusilaukė). Pareiškėjas nenurodė, kad prieš jį būtų naudojamas fizinis smurtas. Pareiškėjas taip pat nesirėmė konkrečia artimųjų ar giminaičių patirtimi, kuri rodytų, kad kyla reali grėsmė. Pareiškėjas konfliktą turėjo spręsti savo kilmės valstybėje, byloje nėra objektyvių duomenų, kad valstybės institucijos būtų atsisakiusios jam padėti. Pareiškėjas taip pat neįrodė, kad kuris nors iš jo artimųjų giminaičių būtų tiesiogiai nukentėjęs ar susidūręs su persekiojimu ar kad jam ateityje grėstų realus persekiojimas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nuoširdžiu tikslu pabėgti nuo jam kylančios grėsmės verčia abejoti aplinkybė, kad prieš patekdamas į Lietuvą jis atvyko į Baltarusiją, kurioje jam kylančių grėsmių neįvardijo.

10. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas prieglobsčio prašyme nesirėmė aplinkybe, kad jo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai. Nepaisant to, Departamentas surinko duomenis, kad įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) (išskyrus (duomenys neskelbtini) rajonus), (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Ši informacija pateikta 2021 metų EPPB ataskaitoje, kurioje nurodyta, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas surinko pakankamai aktualių duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, įvertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes.

11. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

12. Tačiau, pirmosios instancijos teismo vertinimu, penkerių metų draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nėra proporcingas, būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos, taip pat yra pagrindas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestame perspėjime dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį terminą sutrumpinti iki dvejų metų nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 13. Pareiškėjas H. E. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą – panaikinti Departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimą bei Departamento komisijos 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde perrašė pirmosios instancijos teismui teiktame skunde išdėstytus argumentus, kitų motyvų nenurodė.

15. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 16. Ginčas byloje kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21S30980, kuriuo pareiškėjui H. E. H. nesuteiktas prieglobstis bei papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, taip pat Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 6K-1306, kuriuo minėtas Departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimas paliktas nepakeistas, pagrįstumo ir teisėtumo.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, teigia, kad jam turi būti užtikrinta teisė būti tiesiogiai išklausytam teisme. Byloje kilęs ginčas iš esmės siejamas tik su paties pareiškėjo paaiškinimais, todėl esant kardinaliai skirtingiems jo pasisakymo vertinimams būtina teisme išklausyti pareiškėją, kad teismas objektyviai galėtų susidaryti nuomonę apie pasakojimo ir visos istorijos nuoseklumą.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

19. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, pareiškėją atstovavo advokatė. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

20. Pažymėtina, kad ABTĮ 86 straipsnis nustato, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (2 d.), kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.).

21. ABTĮ 87 straipsnyje, reglamentuojančiame sprendimo turinį, be kita ko, nustatyta, kad aprašomojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) pareiškėjo reikalavimai; 2) atsakovo atsikirtimai; 3) kitų proceso dalyvių paaiškinimai (3 d.). Rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo išvada prašymą patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto reikalavimo turinį, arba prašymą atmesti; 2) teismo išlaidų paskirstymas; 3) sprendimo apskundimo terminas ir tvarka (4 d.).

22. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad aprašomojoje skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje yra nurodyti ne šiam ginčui aktualūs Departamento atsikirtimai, rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje keičiamas Departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo 4 punktas iš dalies išdėstytas nesuprantamai, t. y. raides pakeitus skaitmenimis, bei galbūt klaidingai nurodyta keičiamo Departamento komisijos sprendimo priėmimo data, t. y. vietoj 2021 m. lapkričio 9 d. nurodyta 2021 m. spalio 29 d. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad motyvuojamojoje pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje taip pat nėra nurodoma konkreti skundžiamo Komisijos sprendimo priėmimo data, o tik remiamasi pareiškėjo skundu, todėl nėra galimybės patikrinti, ar tai rašymo apsirikimas, ar proceso teisės normų pažeidimas.

23. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal ABTĮ apeliaciniai skundai raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis paduodami per teismą, kurio sprendimas yra skundžiamas (133 str.). Apeliaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodoma: ginčijami klausimai; įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas) (134 str. 2 d. 5 ir 6 p.). Aiškinant šį ABTĮ įtvirtintą reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-566-520/2020; 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-516-502/2021; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-117-756/2022; kt.).

24. Nagrinėjamu atveju byloje kaip apeliacinis skundas yra priimtas procesinis dokumentas, kuriame iš esmės yra tik perrašytas pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teikto skundo turinys, nenurodyti jokie motyvai ir aplinkybės, kuriais grindžiamas pareiškėjo nesutikimas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimu, t. y. apeliacinio skundo juridinis pagrindas, procesinis dokumentas pavadintas „skundu“, o reikalavimai jame suformuluoti remiantis ne ABTĮ 144 straipsniu, reglamentuojančiu apeliacinės instancijos teismo teises, bet 88 straipsniu, nustatančiu pirmosios instancijos teismo priimamų sprendimų rūšis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas apeliacinio skundo priėmimo stadijoje neįvertino jo atitikties turinio ir formos reikalavimams, nebuvo aktyvus ir neišaiškino pareiškėjui teisės apeliacinį skundą atitinkamai patikslinti.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti teismo sprendimo trūkumai pripažintini esminiais, kurie negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo H. E. H. (H. E. H.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė