2019-03-28 Nr. AB-7679-3-61-3-00826-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-373-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00826-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 57.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo komisariato, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), priteisti 500 Eur turtinei bei 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. lapkričio 26 d. Vilniaus AVPK nutarimu Nr. 10-3-AT2-10 (toliau – ir Nutarimas) pareiškėjui buvo taikyta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas; 2015 m. gruodžio 2 d. pareiškėjui buvo pateiktas oficialus perspėjimas, kurį jis apskundė teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 6 d. sprendime konstatavo, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui skirtas nepagrįstai, todėl panaikino Vilniaus AVPK Nutarimą bei oficialų perspėjimą. Pareiškėjo teigimu, dėl nepagrįstai priimto Nutarimo ir pareikšto oficialaus perspėjimo jis patyrė turtinę 500 Eur (bylinėjimosi išlaidų) ir neturtinę 4 000 Eur žalą. Jei nebūtų priimtas Nutarimas ir oficialus perspėjimas, nebūtų kilusi būtinybė juos skųsti ir patirti su tuo susijusias bylinėjimosi išlaidas. Be to, Nutarimas ir oficialus perspėjimas suvaržė pareiškėjo, kaip asmenybės, laisvę bei bendravimo galimybes nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. gruodžio 6 d. Pareiškėjas tapo pasyvus, užsisklendė savyje, bijojo imtis bet kokių veiksmų, susijusių su verslo plėtra, susitikti su draugais ir pažįstamais, leisti laiką viešose vietose, beveik metus jautėsi ypač nepatogiai bendraudamas su institucijų atstovais, dalyvaudamas sūnaus darželio susirinkimuose, bijojo sutikti ir bendrauti su auklėtojais ir kitų vaikų tėvais, nes nežinojo, kas jie tokie, kuo užsiima ir ar žino apie jam pareikštą oficialų perspėjimą. Nutarimas ir oficialus perspėjimas varžė pareiškėjo darbinę veiklą, nes, būdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Medienos verslas“ direktoriumi, jis vengė užmegzti ryšius su naujais klientais, dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Oficialus perspėjimas pakenkė ir pareiškėjo šeimyniniams santykiams su sugyventine, jo vaiko motina. Dėl šių priežasčių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Vilniaus AVPK atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta turtinė žala laikytina atstovavimo išlaidomis ir yra nepagrįstai didelė. Atstovavimo išlaidos galėjo būti atlygintos toje pačioje administracinėje byloje Nr. 1-5227-561/2016. Vilniaus AVPK taip pat nesutiko su prašoma priteisti neturtinės žalos suma, nes oficialaus perspėjimo tekste nebuvo imperatyvaus reikalavimo vengti bet kokio bendravimo. Pareiškėjas pats nusprendė apriboti savo bendravimą neproporcingai jam taikytiems apribojimams. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad po oficialaus perspėjimo jis realiai ėmė mažiau bendrauti, negu bendravo iki tol. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kad tapo pasyvus, užsisklendęs, nepagrindė, kad jo nurodytas baimes ir pasyvumą lėmė Vilniaus AVPK pareikštas oficialus perspėjimas, o ne kiti veiksniai. Būdamas sąžiningas ir įstatymus gerbiantis pilietis bei verslininkas, pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo bijoti ir (ar) vengti plėtoti savo verslą. Net ir sąmoningas ar juo labiau nesąmoningas oficialaus perspėjimo nepaisymas savaime neužtraukia nei administracinės, nei baudžiamosios atsakomybės. Nėra įrodymų, kad pareiškėjo vadovaujama įmonė iki oficialaus perspėjimo įteikimo apskritai dalyvaudavo viešuosiuose pirkimuose, o oficialaus perspėjimo galiojimo metu realiai ketino juose dalyvauti. Nagrinėjamu atveju pritaikyta prevencinė priemonė draudė tiesiogiai ar netiesiogiai remti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklą arba jam priklausyti, tačiau niekaip neribojo asmens teisių ir galimybių verstis ūkine ir komercine veikla. Oficialus perspėjimas nėra viešas institutas ir pareiškėjui nekilo pareiga informuoti kitus asmenis (savo šeimos narius) apie jam taikomą prevencinę priemonę. Pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai apie fizinius ir dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjusią reputaciją negali būti laikomi tinkamu neturtinės žalos atsiradimo pagrindimu. Teismo sprendimas panaikinti oficialų perspėjimą, kaip nepakankamai pagrįstą, yra pakankamas pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų gynimo būdas bei satisfakcija. Atlyginus pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas (protingo ir proporcingo dydžio) toje administracinėje byloje, egzistuotų visos objektyvios sąlygos konstatuoti, kad pareiškėjo patirta žala yra teisingai ir visiškai atlyginta.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, priteisė 211,75 Eur turtinei žalai atlyginti; pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo prigimtinė teisė turėti kuo geresnę sveikatą; pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, priteisė 122,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjui 2015 m. lapkričio 26 d. surašytas Nutarimas dėl prevencinės poveikio priemonės – oficialaus perspėjimo, nustatyto Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 1 punkte, taikymo; 2015 m. gruodžio 2 d. pareiškėjui pareikštas oficialus perspėjimas, kuriame reikalaujama laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų, o pareiškėjas perspėtas, kad, jei savo elgesiu tiesiogiai ar netiesiogiai rems organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklą arba jam priklausys, teiks organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui finansinę arba materialinę paramą bei informaciją, naudingą nusikalstamai veiklai plėtoti, rengsis padaryti arba padarys nusikaltimus ar vykdys kitokią neteisėtą veiklą, keliančią didelę žalą valstybės, visuomenės ar asmenų interesams, slėps, taip pat nepraneš teisėsaugos institucijoms apie šiuos nusikaitimus ir kitokią organizuotos grupės, nusikalstamo susivienijimo neteisėtą veiklą, jam bus taikomos Įstatyme nustatytos teisinio poveikio priemonės, taip pat įstatymo nustatyta tvarka jis bus traukiamas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn; Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5227-561/2016 panaikino Nutarimą ir oficialų perspėjimą, kaip skirtus nepagrįstai.

7. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Vilniaus AVPK pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, nes oficialus perspėjimas buvo paskirtas nepagrįstai, o tai yra viena iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti.

8. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl neturtinės žalos patyrimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iš oficialaus perspėjimo turinio matyti, kad juo nesiekiama riboti perspėjamo asmens bendravimo galimybių ar jo darbinės veiklos. Todėl teismas sutiko su Vilniaus AVPK teiginiais, kad, jei pareiškėjas pats nusprendė apriboti bendravimą neproporcingai jam taikytiems apribojimams, tai yra jo subjektyvus sprendimas, dėl kurio negali būti atsakinga Lietuvos valstybė. Byloje nėra duomenų, kad oficialus perspėjimas buvo kaip nors išviešintas, kad apie perspėjimą žinojo pareiškėjo sugyventinė, draugai ar bendradarbiai ir kad dėl oficialaus perspėjimo pablogėjo pareiškėjo reputacija. Jei pareiškėjas išviešino šį faktą pats, tai ir dvasinį diskomfortą dėl bendravimo problemų turi prisiimti pats. Pareiškėjo nurodytų hipotetinių teiginių dėl jam sukeltų nepatogumų teismas nelaikė įrodymais. Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjas nenurodė, su kokiais konkrečiai asmenimis jam buvo sutrukdyta bendrauti, kaip dažnai bendraudavo su jais iki įspėjimo ir po įspėjimo, ar bendravimas buvo pakankamai intensyvus ar vienkartinio pobūdžio, todėl laikė, kad bendravimo galimybių sumažėjimo pareiškėjas neįrodė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo vadovaujama įmonė dalyvavo ar ketino dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, todėl jo teiginius dėl baimės plėtoti verslą teismas vertino kaip neįrodytus.

9. Atsižvelgęs į tai, kad, nors atsakovo neteisėti veiksmai pareiškėjui sukėlė dvasinius išgyvenimus, tačiau byloje nėra pateikta duomenų, kad dėl neteisėtų veiksmų pareiškėjui būtų kilusios rimtos pasekmės psichinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo prigimtinės teisės turėti kuo geresnę sveikatą pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikomas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti ir atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

10. Dėl pareiškėjo skunde prašomo priteisti turtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodyti nuostoliai pagal savo pobūdį tiesiogiai sietini su pirmiau nurodytais atsakovo neteisėtais veiksmais – neteisėtu Vilniaus AVPK Nutarimu ir oficialiu perspėjimu, nes, jei jie nebūtų priimti, pareiškėjui nebūtų kilusi būtinybė juos skųsti teisės aktų nustatyta tvarka ir patirti su tuo susijusias išlaidas. Todėl egzistuoja priežastinis ryšys tarp Vilniaus AVPK neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtų nuostolių.

11. Pareiškėjas turtinę žalą detalizavo 2016 m. lapkričio 7 d. sąskaitoje Nr. 2016-11-07-01 už teisines paslaugas, nurodė, kad advokato padėjėjo Jano Zavadskio (Jan Zavadski) konsultacijos, susipažinimas su administracine byla Nr. I-5227-561/2016, pasiruošimas bylai nagrinėti, atstovavimas teisme įvertinti 500 Eur. 2016 m. gruodžio 22 d. pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad 500 Eur advokato padėjėjui Janui Zavadskiui yra sumokėti. Įvertinęs teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog 2016 m. lapkričio 17 d. teismo posėdyje advokato padėjėjas Janas Zavadskis pareiškėjui atstovavo 35 min., todėl maksimali už atstovavimą teismo posėdyje priteistina suma yra 61,75 Eur. Sąskaitoje už teisines paslaugas nenurodyta, kiek laiko užtruko konsultacijos, susipažinimas su administracine byla Nr. I-5227-561/2016 ir pasiruošimas bylai nagrinėti, teismo posėdyje pareiškėjas šių paslaugų taip pat nedetalizavo. Teismo vertinimu, minėtos teisinės paslaugos laikytinos vienarūšėmis, kaip matyti iš sąskaitos, atstovas skundo nerengė, todėl, atsižvelgęs į tai, kad byla buvo nesudėtinga, išnagrinėta per vieną posėdį, yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, specialiosios žinios nebuvo būtinos, o pareiškėjui atstovavo advokato padėjėjas, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog 150 Eur suma yra adekvati jo paslaugoms apmokėti.

12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti šioje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjui už skundo dėl žalos atlyginimo parengimą teismui gali būti priteista maksimali 1 586,6 Eur suma. Išlaidos, kurių siekiama prisiteisti šioje byloje už susipažinimą su administracine byla Nr. I-5227-561/2016, jau įvertintos ir priteistos, todėl antrą kartą jos negali būti priteisiamos, be to, tas pats advokato padėjėjas pareiškėjui atstovavo ir minėtoje byloje. Pareiškėjui bylinėjimosi išlaidos gali būti priteistos tik už skundo parengimą šioje byloje bei už konsultacijas ir atstovavimą teismo posėdyje. Iš 2017 m. gegužės 23 d. teismo posėdžio informacinės pažymos matyti, kad advokato padėjėjas Janas Zavadskis atstovavo pareiškėjui 31 min., taigi, pareiškėjui už atstovavimą teisme gali būti priteista maksimali 65,82 Eur suma.

13. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad byla nesudėtinga, išnagrinėta per vieną posėdį, yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, specialiosios žinios nebuvo būtinos, o pareiškėjui atstovavo advokato padėjėjas, todėl 200 Eur suma yra adekvati suteiktoms jo paslaugoms, t. y. už konsultacijas ir skundo parengimą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimai priteisti turtinę ir neturtinę žalą patenkinti iš dalies, todėl maksimali priteistina 265,82 Eur suma už teisines paslaugas nagrinėjamoje byloje proporcingai pagal patenkintų reikalavimų dalį turi būti mažinama iki 122,75 Eur ((265,82 / 2) × 0,4235 (iš prašomos 500 Eur sumos priteista 211,75 Eur turtinei žalai atlyginti, o tai sudaro 0,4235 dalį prašomos priteisti sumos, vietoj neturtinės žalos atlyginimo pinigais pritaikyta satisfakcija ((265,82 / 2) / 2).

III. 14. Pareiškėjas M. P. apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjui iš atsakovo priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos bei patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

15. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad:

15.1. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo teisės pažeidimo konstatavimas nagrinėjamu atveju yra pakankama satisfakcija. Byloje nustačius, jog pareiškėjui daugiau nei metus nepagrįstai taikytas oficialus perspėjimas ir pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad tokie atsakovo veiksmai pareiškėjui sukėlė dvasinius išgyvenimus, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pareiškėjas ne pats nusprendė apriboti bendravimą su pažįstamais ir nepažįstamais asmenimis, tai jam buvo nurodyta oficialiu perspėjimu, kuriame konkrečiai ir aiškiai buvo parašyta, kad „pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises bei laisves“. Pareiškėjui nebuvo pateiktas sąrašas asmenų, su kuriais jis negali bendrauti, todėl vengdamas atsakomybės, kuri grėsė nesilaikant oficialaus perspėjimo, pareiškėjas privalėjo apriboti savo bendravimą. Pareiškėjui taip pat nebuvo pranešta apie tai, kas yra informuojamas apie oficialų perspėjimą, ar jis yra viešinamas, todėl nepagrįstai apkaltintas ryšiais su nusikalstamu pasauliu pareiškėjas jautė gėdą, vengė bendravimo darbo ir kitais reikalais. Pareiškėją su sugyventine sieja artimas ryšys ir abipusis pasitikėjimas, tarp jų nėra paslapčių, todėl pareiškėjas neturėjo teisės nuo sugyventinės slėpti jam pritaikytą oficialų perspėjimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A438-327/2012 suformavo praktiką, pagal kurią pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

15.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad skundo surašymui nebuvo būtinos specialiosios žinios ir kad tokiose bylose yra suformuota teismų praktika, nes praktikos tokiose bylose beveik nėra. Teismo nurodyta 200 Eur suma už konsultacijas ir skundo surašymą yra 8 kartus mažesnė nei maksimali už skundo parengimą priteistina suma, todėl yra pernelyg maža, neatitinka tikrovės bei skundo parengimui ir konsultacijoms skirto laiko. Byla dėl Nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo išnagrinėta 2016 metų gruodį, o skundas šioje byloje paruoštas 2017 metų kovą, todėl siekiant paruošti skundą reikėjo susipažinti su bylos Nr. I-5227-561/2016 medžiaga, skiriant tam minimalų 1 val. laiką, kuris turėtų būti įvertintas 65,82 Eur.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 500 Eur turtinės žalos atlyginimą, taip pat patirtas 500 Eur bylinėjimosi išlaidas.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad dėl neteisėtų Vilniaus AVPK veiksmų priimant Nutarimą ir pareiškiant oficialų perspėjimą pareiškėjui jis (pareiškėjas) patyrė neturtinę žalą, tačiau pažeidimo konstatavimas šiuo atveju yra pakankama pažeistų pareiškėjo teisių gynybos priemonė, todėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais teismas pareiškėjui nepriteisė. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė 211,75 Eur turtinės žalos atlyginimo, taip pat 122,75 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų.

19. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas jo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, prašo pareiškėjui iš atsakovo priteisti 4 000 Eur; taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu jam priteista bylinėjimosi išlaidų suma. Pažymėtina, jog nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nereiškia. Atsakovas apeliacinio skundo byloje nėra pateikęs.

20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl teisėjų kolegija šioje byloje pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su neturtinės žalos atlyginimu pinigais, taip pat dėl pareiškėjui priteistos bylinėjimosi išlaidų sumos pagrįstumo.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

23. Kaip minėta, pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teisės pažeidimo konstatavimas nagrinėjamu atveju yra pakankama satisfakcija. Teigia, jog aplinkybė, kad pareiškėjui daugiau nei metus nepagrįstai taikytas oficialus perspėjimas ir kad tokie atsakovo veiksmai pareiškėjui sukėlė dvasinius išgyvenimus, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

25. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo tokio masto ir pobūdžio, kad jam kompensuoti turėjo būti nustatyta tam tikra materiali patirtos neturtinės žalos išraiška. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas skunde nedetalizavo ir nesukonkretino aplinkybių, jo teigimu, nulėmusių tokius didelius dvasinius išgyvenimus, kuriems kompensuoti pareiškėjui turėtų būti priteisiama jo prašoma 4 000 Eur suma. Pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais apie jo bendravimo galimybių sumažėjimą, neva patirtą baimę ir gėdą, santykių su sugyventine pablogėjimą, darbinės veiklos varžymą, tačiau nepateikė jokių šiuos savo teiginius pagrindžiančių įrodymų bei jų ryšio su prašomu priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl neteisėtų Vilniaus AVPK veiksmų būtų pablogėjusi pareiškėjo psichinė ar fizinė sveikata. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundo pirmosios instancijos teismui bei apeliacinio skundo teiginiai apie pareiškėjo darbinės veiklos varžymą (ryšių su naujais klientais užmezgimą, dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose) apskritai yra susiję ne su pareiškėjo asmeniu ir jo patirta neturtine žala, o su kito asmens – UAB „Medienos verslas“ vykdoma ūkine veikla ir šiam juridiniam asmeniui galbūt padaryta turtinio pobūdžio žala, kuri nėra šios administracinės bylos dalykas.

26. Teisėjų kolegija sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pats nusprendė apriboti bendravimą neproporcingai jam taikytiems apribojimams ir kad pareiškėjas pats išviešino faktą apie oficialaus perspėjimo jam pareiškimą, todėl turėjo prisiimti atsakomybę dėl tokių savo veiksmų kilusių pasekmių. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl anksčiau aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Panaikintas Vilniaus AVPK Nutarimas ir pagal jį pareiškėjui pareikštas oficialus perspėjimas, pareiškėjui jį vykdant proporcinga apimtimi, galėjo sukelti tik nežymių nepatogumų, todėl nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui nepriteistas pagrįstai.

27. Pažymėtina, jog dėl oficialaus perspėjimo asmeniui kylančios pasekmės, taigi ir su tuo susijusi neturtinė žala, kiekvienu konkrečiu atveju yra labai individualios ir priklauso nuo tam tikrų objektyvių (gyvenamosios vietos, šeimyninės padėties, ekonominės veiklos, laikotarpio, galimybės pasirinkti tam tikrus elgesio variantus ir kt.) ir subjektyvių (teisių suvokimo, elgesio variantų pasirinkimo konkrečioje situacijoje ir kt.) veiksnių visumos. Todėl į neturtinės žalos pripažinimo ir atlyginimo klausimais formuojamą teismų praktiką yra atsižvelgiama tiek, kiek tai aktualu konstatuojant pačio pažeidimo (neturtinės žalos patyrimo) faktą, o neturtinės žalos atlyginimo klausimai sprendžiami vertinant susiklosčiusias individualias ginčo aplinkybes. Kaip minėta, šioje byloje pareiškėjo nurodytos dėl neteisėtų Vilniaus AVPK veiksmų neva atsiradusios pasekmės nebuvo tokio pobūdžio ir masto, kurias būtų galima laikyti neturtine žala atlygintina pinigais. Šios išvados niekaip nekeičia pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A438-327/2012, įvertinus būtent toje byloje susiklosčiusius objektyvius ir subjektyvius veiksnius, priimtas procesinis sprendimas.

28. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu jam priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu, teigia, kad už skundo teismui surašymą priteistina suma buvo neproporcingai sumažinta iki 200 Eur, taip pat neatsižvelgta į tai, jog siekiant paruošti skundą reikėjo iš naujo susipažinti su bylos Nr. I-5227-561/2016 medžiaga, todėl šis laikas turėjo būti įtrauktas skaičiuojant pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytos už atstovavimą pirmosios instancijos teismo posėdyje maksimalios išlaidų sumos (65,82 Eur), taip pat nustatytos pareiškėjo išlaidų atlyginimo jo skundą tenkinus iš dalies proporcijos, todėl teisėjų kolegija dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nepasisako.

29. Nagrinėjamu atveju kritiškai vertintini ir kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjo argumentai esą byla buvo sudėtinga ir jai reikėjo specialiųjų žinių, nes šiuo klausimu beveik nėra suformuota teismų praktikos. Pažymėtina, kad administracinių teismų praktiką atskirų kategorijų bylose apibrėžia konkretaus ginčo dalykas, šiuo atveju – (ne)turtinės žalos patyrimas ir atlyginimas, o ne ginčo šalys, kaip apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas. Naujausioje ir nuosekliai plėtojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje žalos, patirtos dėl viešojo administravimo institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo institutas yra apžvelgtas įvairiais aspektais, joje (praktikoje) detaliai išanalizuotos žalos atsiradimo faktui konstatuoti reikšmingos aplinkybės bei vertinimo kriterijai. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu klausimu yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, o specialiosios žinios nebuvo būtinos.

30. Nepagrįstais laikytini ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad skaičiuojant patirtas bylinėjimosi išlaidas į jas turėjo būti įtrauktas laikas, advokato padėjėjo sugaištas pakartotinai susipažinti su administracinės bylos Nr. I-5227-561/2016 medžiaga. Pažymėtina, kad nuo minėtos administracinės bylos Nr. I-5227-561/2016 išnagrinėjimo teismo posėdyje (2016 m. gruodžio 6 d.) iki skundo teismui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo padavimo (2017 m. kovo 14 d.) praėjo neilgas laiko tarpas, pareiškėjui abejose bylose atstovavo tas pats atstovas, administracinės bylos Nr. I-5227-561/2016 aplinkybės buvo aiškios, pareiškėjo skundas minėtoje byloje buvo tenkintas visiškai, apeliacinis skundas joje nebuvo teikiamas, o teikiant skundą dėl žalos atlyginimo priteisimo iš esmės buvo reikšmingas tik administracinės bylos Nr. I-5227-561/2016 išnagrinėjimo rezultatas (t. y. kad buvo panaikinti Vilniaus AVPK administraciniai aktai), todėl šiuo atveju pakartotinis susipažinimas su byla nebuvo būtinas. Kita vertus, susipažinimas su ginčo aplinkybėmis bei ginčo teisinius santykius reguliuojančiais teisės aktais visais atvejais yra sudėtinė skundo parengimo dalis, kadangi neįvertinus su teisme keliamu ginču susijusios medžiagos objektyviai neįmanoma parengti skundo. Todėl pareiškėjo atstovo susipažinti su ginčo aplinkybėmis sugaištas laikas pagrįstai nebuvo laikomas atskira pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) kompensuojama teisine paslauga.

31. Teismo diskrecijai yra palikta taikyti Rekomendacijose nustatytus kriterijus ir nuspręsti, kokia bylinėjimosi išlaidų suma yra tinkama priteisti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-583/2014).

32. Įvertinusi šioje byloje nustatytas aplinkybes, nesudėtingą pareiškėjo kelto ginčo pobūdį ir nagrinėjimo trukmę, dėl tokių ginčų suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos apimtį, taip pat tai, kad pareiškėjui atstovavo advokato padėjėjas, kuris dalyvavo ir administracinėje byloje Nr. I-5227-561/2016, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad maksimali pareiškėjui už skundo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo parengimą priteistina suma galėjo būti įvertinta 200 Eur. Ši suma atitinka Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus.

33. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais motyvais nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė