2021-09-08 Nr. AB-18141-3-62-3-02435-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-476-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02435-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas L. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Pravieniškių PN-AK bausmę atliko nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2017 m. gegužės 4 d. 2 sektoriaus 20 būrio 7 brigadoje 3–4 patalpoje, kurioje buvo pažeista jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, nes patalpoje pareiškėjas buvo laikomas su 8 asmenimis, be to, gyvenamąjį plotą mažino patalpoje buvę baldai. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN-AK patalpose buvo silpnas apšvietimas, todėl buvo neįmanoma skaityti ar užsiimti kita veikla. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs didžiulius dvasinius, psichologinius sukrėtimus, sutriko jo visavertis gyvenimas, jis negalėjo ramiai užmigti.

3. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė taikyti senaties terminą ir skundą atmesti.

4. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, dirbtinė apšvieta atitiko teisės aktuose numatytus reikalavimus. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos buvo pakeičiamos. Pareiškėjas skundų dėl netinkamo apšvietimo įstaigos administracijai neteikė.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. vasario 28 d. sprendimu atmetė pareiškėjo L. V. skundą.

6. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą ir atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK nuo 2016 m. spalio 29 d. iki 2017 m. gegužės 4 d.

7. Pirmosios instancijos teismo konstatavo, kad teisinis reglamentavimas nenustatė baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš gyvenamojoje patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nebuvo objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių, vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą pirmosios instancijos teismas apskaičiavo gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalindamas iš miegamųjų vietų skaičiaus ir nustatė, kad pareiškėjui nuo 2016 m. spalio 29 d. iki 2017 m. gegužės 4 d. gyvenant 2 sektoriaus 20 būrio 7 brigadoje (57,40 kv. m ploto, 17 miegamų vietų), 10 būrio 3 brigadoje (31,71 kv. m gyvenamojo ploto, 10 miegamų vietų), 7 būrio 3 brigadoje (51,73 kv. m gyvenamojo ploto, 16 miegamų vietų), 20 būrio 7 brigadoje (57,40 kv. m gyvenamojo ploto, 17 miegamų vietų) teko nuo 3,17 iki 3,37 kv. m gyvenamojo ploto.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas pateiktų duomenų apie gyvenamosios vietos plotą, kalėjusių asmenų skaičių vertinamuoju laikotarpiu neginčijo, todėl nebuvo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, kurie nebuvo paneigti kitais objektyviais duomenimis. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kiek kiekvienoje patalpoje skirtingais laikotarpiais buvo asmenų, apsiribojo abstrakčiais paaiškinimais, kurių nebuvo galima laikyti pakankamais paneigti atsakovo pateiktiems oficialiems rašytiniams duomenims. Todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

9. Atsakovo atstovui nepateikus konkrečių duomenų apie ginčo gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį higienos normų reikalavimams, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytas pretenzijas dėl netinkamo apšvietimo ginčo gyvenamosiose patalpose vertino jo naudai. Tačiau pareiškėjui nepateikus įrodymų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl blogo apšvietimo, nenurodžius, ar jis dėl minėtų pažeidimų kreipėsi į įstaigos administraciją, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto.

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo įrodymų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas pabrėžė, kad byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nė karto nesikreipė į psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl patirto streso, dvasinių išgyvenimų, emocinės depresijos, pažeminimo ar sveikatos pablogėjimo, įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas nurodė, kad neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms savybėms. Nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas atmetė pareiškėjo skundą.

III. 11. Pareiškėjas L. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, pažeidė jo garbę ir orumą, lygiateisiškumo principą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) garantuojamas teises, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes neatsižvelgė į ribotas pareiškėjo galimybes rinkti įrodymus. Pareiškėjo teigimu, nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti įrodymus dėl saugios kalinimo aplinkos užtikrinimo tenka atsakovo atstovui. Pareiškėjas pažymi, kad duomenys apie tai, kiek žmonių gyveno patalpose, kuriose pažeidimo metu buvo apgyvendintas pareiškėjas, nėra kaupiami, todėl jų pateikti negali. Pabrėžia, kad atsakovo atstovas pateikė melagingus duomenis apie miegamųjų vietų skaičių, pateikta informacija apie miegamųjų vietų skaičių yra parengta remiantis atsakymo parengimo dienos, o ne pažeidimo metu buvusiais duomenimis. Todėl, pareiškėjo vertinimu, turi būti pripažinta, kad atsakovo atstovas neužtikrino minimalaus gyvenamojo ploto.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Pravieniškių PN-AK nurodo, kad pareiškėjo teiginiai apie teismo šališkumą ir nekompetenciją yra nepagrįsti, taip pat pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kaip buvo pažeistos Konstitucijos garantuojamos teisės, jo garbė ir orumas, teisingumo principas. Apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių naujų įrodymų ir įtikinamų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui L. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2017 m. gegužės 4 d.

16. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovo prašymą, taikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. spalio 28 d. atmetė, byloje vertino kalinimo sąlygas pataisos įstaigoje nuo 2016 m. spalio 29 d. iki 2017 m. gegužės 4 d. Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, pareiškėjo argumentus dėl netinkamo apšvietimo atmetė.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes teismas neatsižvelgė į ribotas pareiškėjo galimybes rinkti įrodymus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad patalpose buvo 20 ir daugiau asmenų, tačiau nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti įrodymus dėl saugios kalinimo aplinkos užtikrinimo tenka pataisos įstaigai. Duomenys apie tai, kiek žmonių gyveno patalpose, kuriose pažeidimo metu buvo apgyvendintas pareiškėjas, nėra kaupiami, todėl jų pateikti negali. Pareiškėjas taip pat tvirtina, jog atsakovo atstovo pateikta informacija apie miegamųjų vietų skaičių yra parengta remiantis atsakymo parengimo dienos duomenimis, o ne pažeidimo metu buvusiu miegamųjų vietų skaičiumi. Be to, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nereiškia.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016; 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017; 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018; ir kt.).

20. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Prie tokių aplinkybių priskirtini atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako išreikalauti įrodymus, kai dalyvaujantis byloje asmuo pats jų gauti negali arba įrodymas atsirado jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir keičia ginčo situacijos vertinimą, kai nauji įrodymai yra priemonė paneigti kitos šalies apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus teiginius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2198-502/2017; 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1983-756/2019; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2526-261/2020; ir kt.).

21. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su teismo šališkumu, pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pirmosios instancijos teismo šališkumą pareiškėjas grindžia argumentais, kad teismas administracinę bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neišsamiai, rėmėsi atsakovo atstovų pateiktais duomenimis, netinkamai pasisakė dėl jo skundo argumentų, neišreikalavo prašomų duomenų, t. y. pareiškėjas teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3256-968/2019; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-63-492/2021). Pareiškėjas nepagrindė teismo šališkumo tiek subjektyviuoju (t. y., kad teismas turėjo asmeninį išankstinį nusistatymą ar buvo tendencingas), tiek objektyviuoju aspektu (t. y., kad yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teismo šališkumo). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

22. Pažymėtina, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti sprendžiama, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto. Teismas atkreipia dėmesį, kad vienam asmeniui tenkančią minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normą pataisos namuose nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, pagal kurių 111.1 punktą, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nacionaline teise – nurodytu teisės aktu ir jame įtvirtinta minimalia vienam asmeniui privaloma gyvenamosios bendrabučio tipo patalpos ploto norma.

23. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis apie pareiškėjo apgyvendinimą ginčui aktualiu laikotarpiu Pravieniškių PN-AK (b. l. 18, 35, 41–45) bei pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktus argumentus apie su juo buvusių asmenų ir miegamųjų vietų skaičių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi teismų praktika dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose ir pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju būtina vadovautis atsakovo atstovo duomenimis. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas argumentą, jog atsakovo atstovo duomenys yra neteisingi, pateikė apeliaciniame skunde, tačiau pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nebuvo pateikęs prieštaravimų dėl jų, t. y., gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą, kartu su paminėtais duomenimis apie kartu su pareiškėju gyvenusių asmenų skaičių, pareiškėjas jų neginčijo. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad tiek pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kada su juo buvo laikoma, jo teigimu, 20–24 asmenys. Taip pat akcentuotina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė pagrįstų ir detalizuotų argumentų, pagrindžiančių atsakovo atstovo pateiktų duomenų suklastojimą. Todėl, įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktas duomenimis, kurių pareiškėjas neginčijo, o apeliaciniame skunde duomenų pagrįstais ir (ar) detalizuotas argumentais nepaneigė.

24. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui taip pat buvo nurodęs, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą būtina atsižvelgti ir į įrenginių bei baldų užimamą plotą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus tiesių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro gyvenamosios patalpos ploto turėtų būti atimtas joje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, turi būti įskaičiuojamas į bendrą patalpos plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017).

Pažymėtina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus patalpos ploto norma – 3,1 kv. m – atsižvelgti į patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, turi būti atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš gyvenamosios patalpos ploto turėtų būti atimtas patalpos įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).

Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas patalpos plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, tačiau ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus. Kadangi šiuo atveju nebuvo nustatytas vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį argumentą.

25. Tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl su tuo susijusių pareiškėjo kalinimo sąlygų

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė