2016-03-24 Nr. AB-6606-3-62-3-00049-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-867-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00049-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 1 000 000 000 Eur (vieną milijardą eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad jis kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) dėl Marijampolės PN pareigūnų veiksmų ir nurodė, jog jis be jokio pagrindo buvo užrakintas laikinojo sulaikymo kameroje, kai buvo daroma krata, ir nebuvo išleidžiamas į tualetą. 2014 metais, prieš uždarant pareiškėją į baudos izoliatorių, iš jo buvo paimtas asmens ženklas su dirželiu. Pasibaigus nuobaudos terminui administracijos atstovai pareiškėjui negrąžino dirželio nuo asmens ženklo. 2014 metais pareiškėjas pranešė administracijai, kad 21 būrio gyvenamojoje patalpoje yra sulūžęs dviejų aukštų gulto viršutinis gultas ir tai gali sužaloti pareiškėją, kai jis gulės ant apatinio gulto. Administracijos atstovai nereagavo ir gulto nesuvirino. Dušo patalpoje esantys maišytuvai užsiteršę kalkėmis ir paleidus vandenį vanduo bėga trumpiau negu 20 sekundžių. Be to, dušo patalpoje nėra garų surinkėjo. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Marijampolės PN administracija cenzūruoja pareiškėjo dokumentus. Gyvenamosiose patalpose šalta ir temperatūra yra mažesnė negu 18 laipsnių, tačiau administracija neišduoda šildytuvo. Administracijos atstovai taip pat nesudaro galimybės patekti į biblioteką pagal papildomą leidimą. Budėję pareigūnai jo neišleido, nors pas juos turėjo būti leidimas. Be to, administracijos atstovai kursto prieš pareiškėją kitus nuteistuosius – pasakė, kad jeigu rašys skundus, tai išneš sportinį inventorių, o tuo nepatenkinti kiti nuteistieji. Dėl tokių administracijos veiksmų pablogėjo pareiškėjo sveikata, atsirado išgyvenimai, depresija, nepatogumai, fizinės kančios.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie neteisėtus administracijos pareigūnų veiksmus bei apie atsiradusias neigiamas pasekmes – neturtinę žalą. Jokių nevienkartinių tęstinio pobūdžio neteisėtų veiksmų, atliktų iš administracijos pusės, pareiškėjas neįvardijo. Atsakovas pabrėžė, kad nuteistųjų gyvenimo sąlygas sistemingai tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro specialistai. 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo akte buvo konstatuota, kad jokių esminių pažeidimų (taip pat ir dušo patalpose), neatitikimo higienos normos reikalavimams neužfiksuota. Dušo patalpoje įrengta vandens dozavimo sistema, kurios pagalba vanduo bėga apie 20 sekundžių, paskui būtina pakartotinai įjungti vandens tekėjimą. Tai padaryta siekiant taupyti vandenį. Dušo patalpoms remontas nereikalingas, nes jos yra geros būklės. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 punkte numatyta galimybė nuteistiesiems suteikti oro šildytuvus. Niekas iš nuteistųjų nesikreipė į kompetentingą instituciją, turinčią teisę atlikti oro temperatūros, drėgnumo matavimus, todėl šildytuvai ir nebuvo išduodami. Į visus gautus pareiškėjo skundus administracija išsamiai atsakė teisės aktų nustatyta tvarka.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir pabrėžė, kad pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių neteisėtų atsakovo pareigūnų veiksmų (neveikimo), kurie realiai (objektyviai) pareiškėjui galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmogiškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais (tik vienu milijardu eurų), atlyginimo. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, nes atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Be to, pareiškėjas tyčia darė nusikaltimus, todėl jis turėjo objektyvią galimybę suvokti, jog už nusikaltimų darymą jis bus patalpintas į pataisos namus, t. y. iš dalies ir jo sąmoningi (tyčiniai) neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl gyvenimo (įkalinimo) sąlygų pablogėjimo bei atsiradusių būtinų apribojimų. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus bei kontrolę.

Iš teismui pateiktų Marijampolės PN administracijos ir pareiškėjo susirašinėjimo dokumentų turinio matyti, kad pareiškėjui buvo teisės aktų nustatyta tvarka motyvuotai atsakyta į visus jo skundus, kurie rašomi nuolat dėl įvairiausių bei nereikšmingų priežasčių, kurios dėl savo mažareikšmiškumo (ir trumpalaikiškumo) net negali būti vertinamos kaip pagrindas neturtinei žalai atsirasti, taip pat negali būti vertinamos kaip kankinimas arba nežmoniškos bausmės atlikimo sąlygos. 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo akto duomenys patvirtina, kad 2014 m. rugsėjo 30 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro specialistai Marijampolės PN atliko patikrinimą dėl Higienos normos HN 76:2010 galimų pažeidimų. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad gyvenamosios, dušo ir kitos patalpos atitinka esminius teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas savo teiginį, jog dušo patalpose jo netenkina garai ir vandens srovės bėgimo intensyvumas, grindė tik deklaratyviais teiginiais, o jokių konkrečių įrodymų nepateikė. Byloje nėra jokių duomenų, jog dušo patalpos neatitinka teisės aktų reikalavimų. Dėl to teismas šioje dalyje pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų taisyklių 11.8 punkte numatyta galimybė išduoti šildytuvus, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad buvo pakankamas teisinis pagrindas šiuos prietaisus išduoti, taip pat nebuvo pateikti jokie įrodymai, jog šildymo sezonas Marijampolės PN buvo pradėtas vėliau negu visoje savivaldybės teritorijoje. Atsižvelgdamas į pareiškėjo norą bei patirtį kreiptis skundais į įvairias institucijas, teismas darė išvadą, jog jis turėjo realią galimybę dėl temperatūros rėžimo gyvenamojo patalpoje kreiptis į Visuomenės sveikatos centrą, Seimo kontrolierių įstaigą, teismą ir t. t. bei prašyti užfiksuoti patalpos temperatūrą. Administracinėje byloje tokių duomenų nėra, todėl, atsižvelgdamas į susiformavusį pareiškėjo elgesio modelį kreiptis į įvairias institucijas dėl visiškai nereikšmingų dalykų, teismas darė išvadą, jog jokio objektyvaus būtinumo išduoti šildytuvus nebuvo.

Įvertinęs visus likusius pareiškėjo skundo teismui argumentus bei atsakovo atsakymus į iš esmės analogiškus pareiškėjo skundus Marijampolės PN (dėl užrakinimo sulaikymo kameroje, asmens ženklo ir dirželio paėmimo, sulūžusio gulto, garų surinkėjo, galimybės patekti į biblioteką, kitų nuteistųjų kurstymo prieš pareiškėją, dokumentų cenzūros ir t. t.) teismas pabrėžė, kad dalis pareiškėjo teiginių neturtinės žalos galimo atsiradimo kontekste yra visiškai nepagrįsti, neįrodyti, o kiti neigiami poveikiai yra trumpalaikiai bei mažareikšmiai, betarpiškai susiję su jo, kaip nuteistojo, statusu, rėžimo apribojimais, todėl negali būti pagrindu ne tik vieno milijardo eurų žalos priteisimui, bet ir neturtinei satisfakcijai atsirasti.

Teismas darė išvadą, jog atsakovas jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), duodančių pakankamą pagrindą neturtinės žalos konstatavimui, pareiškėjo atžvilgiu neatliko, o dėl galimai atsiradusios neturtinės žalos pareiškėjas pateikė tik aptakias frazes. Pateiktų įrodymų visetas duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti Marijampolės PN pareigūnų veiksmai (neveikimas) (aktas) nebuvo nustatyti, o pats pareiškėjas savo reikalavimui pagrįsti jokių įrodymų nepateikė. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas. Byloje nėra ir jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, kurie suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Pats pareiškėjas skunduose išdėstė tik abstrakčius, deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Iš Marijampolės PN 2014 m. gruodžio 29 d. pažymos bei 2014 m. gruodžio 30 d. pažymos matyti, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į Psichologinę tarnybą bei Sveikatos priežiūros tarnybą dėl psichologinių problemų, nėra skundęsis depresijos požymiais, miego sutrikimais ir pan. Likusieji pareiškėjo skundo argumentai laikyti abstrakčiais ir pertekliniais, taip pat neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą. Pareiškėjas nurodo, kad teismo posėdžio metu darant garso įrašą jis visiškai įrodė atsakovo neteisėtus veiksmus, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas šališku, nepagrįstu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo V. K. prašomos priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1 000 000 000 Lt neturtinės žalos dėl jo nurodytų teisių pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, be kita ko, nenustatęs neteisėtų Marijampolės pataisos namų veiksmų kaip vienos iš sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti.

Pateiktu apeliaciniu skundu pareiškėjas nesutinka su tokiu priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės pažymėdamas, kad teismas netinkamai vertino jo nurodytus atsakovo neteisėtus veiksmus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis numato būtent žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš to, kad jis be jokio pagrindo buvo patalpintas į laikinojo sulaikymo kamerą, kai buvo daroma krata, ir nebuvo išleidžiamas į tualetą; administracijos atstovai, pasibaigus nuobaudos terminui, negrąžino jam dirželio nuo asmens ženklo, taip pat nereagavo į pareiškėjo pranešimus ir nesuvirino gulto; dušo maišytuvai užsiteršę kalkėmis ir vanduo iš jų bėga trumpiau negu 20 sekundžių, nėra garų surinkėjo; administracija cenzūruoja jo dokumentus, nesudaro galimybės patekti į biblioteką pagal papildomą leidimą; temperatūra kameroje mažesnė negu 18 laipsnių, tačiau administracija neišduoda šildytuvo; administracijos atstovai kursto prieš pareiškėją kitus nuteistuosius.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su dušu, pažymėtina, jog Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo akto Nr. PT-342 duomenys patvirtina, kad 2014 m. rugsėjo 30 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro specialistai Marijampolės PN atliko patikrinimą dėl Higienos normos HN 76:2010 galimų pažeidimų. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad gyvenamosios, dušo ir kitos patalpos atitinka esminius teisės normų reikalavimus. Marijampolės PN paaiškino, kad siekiant taupyti vandenį nuteistųjų dušo patalpoje buvo įrengta vandens dozavimo sistema, po maždaug 20 sekundžių nustojus bėgti vandeniui nuteistasis vėl tame pačiame vandens maišytuve gali įjungti vandens padavimą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nėra duomenų, kad dušo patalpos neatitinka teisės aktų reikalavimų, priešingai, Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo akto Nr. PT-342 duomenys patvirtina, kad dušo patalpos atitinka esminius teisės normų reikalavimus.

Dėl pareiškėjo argumentų, kuriais jis teigia, kad jam turėjo būti išduotas elektrinis šildytuvas, pažymėtina, jog Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 punkte numatyta, jog gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami; gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių Taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Taigi, kaip matyti iš minėtų taisyklių, galimybė išduoti šildytuvus yra numatyta, tačiau atsakovo atstovas nurodė, jog, neturint tikslių duomenų dėl gyvenamųjų patalpų temperatūros bei negavus kitų nuteistųjų nusiskundimų dėl žemos temperatūros, elektrinis šildytuvas pareiškėjui nebuvo išduotas.

Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūrą, santykinę drėgmę ir oro judėjimo greitį nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 26 punktas, įtvirtinantis, kad šaltuoju metų periodu oro temperatūra patalpose turi būti 18–22 °C, o šiltuoju metų periodu – 18–28 °C.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas buvo nurodęs atsakovo atstovui pateikti detalią medžiagą, siekiant įvertinti pareiškėjo įvardintus galimus neteisėtus veiksmus ir jų buvimą (b. l. 2). Vykdydamas šiuos teismo įpareigojimus atsakovo atstovas teikė turimus dokumentus, tačiau dokumentų, leidžiančių įvertinti pareiškėjo gyvenamosios patalpos temperatūrą skundo Marijampolės PN pateikimo metu (2014 m. spalio 20 d., b. l. 44), nepateikė. Šiuo atveju atsakovui tenka pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl to, kad jis buvo kameroje, kurioje buvo žema temperatūra ir kad nebuvo pagrindo išduoti pareiškėjo prašomo elektrinio oro šildytuvo. Pirmosios instancijos teismas ir atsakovo atstovas šiuo apsektu įrodinėjimo pareigą nepagrįstai perkėlė pareiškėjui. Šiame kontekste aktualu yra ir tai, kad pareiškėjas dėl šildytuvo išdavimo į Marijampolės PN administraciją kreipėsi 2014 m. spalio 20 d., taip pat 2014 m. spalio 31 d. skunde nurodė, kad per 10 dienų administracija jo gyvenimo sąlygų nepagerino. Tai, kad atsakovo atstovo pateikta medžiaga nėra visiškai informatyvi, t. y. nėra informacijos, patikrinimo aktų dėl to laikotarpio, kuomet pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN dėl šildytuvo išdavimo (2014 m. spalio 20 d.), taip pat nėra informacijos, kuomet 2014 m. Marijampolės PN buvo pradėtas šildymo sezonas, iš esmės yra svarbi aplinkybė įrodinėjimo kontekste vertinant galimai pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad administracinėje byloje nebuvo pateikta įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl temperatūros nesilaikymo ir pagrindo išduoti elektrinį oro šildytuvą buvimo, nes 21 būrio gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, temperatūros matavimai nebuvo atlikti, nes nei Marijampolės visuomenės sveikatos centras, nei Marijampolės PN administracija nusiskundimų dėl temperatūros minėtose gyvenamosiose patalpose neturėjo, taip pat įvertinusi tai, kad pareiškėjo skundo parašymo Marijampolės PN metu, kaip nurodė Marijampolės PN direktorius 2014 m. lapkričio 11 d. rašte Nr. 20/07-1101, šildymas Marijampolės mokymo ir gydymo įstaigose dar nebuvo pradėtas, sutinka su pareiškėjo argumentais, kad tuo metu pareiškėjo kameroje galėjo būti nesilaikoma pirmiau minėto temperatūros reikalavimo, dėl to galėjo būti pagrindas pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 punktą aprūpinti pareiškėją elektriniu oro šildytuvu.

Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad kameroje, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, oro temperatūra galėjo neatitikti numatytų reikalavimų ir galėjo būti pagrindas aprūpinti pareiškėją elektriniu oro šildytuvu, sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjas dėl šių atliktų neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme patyrė nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus ir kaip tai yra suprantama pagal CK 6.250 straipsnį. Toks vertinimas dera ir su teismų išaiškinimais, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-121/2009; Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą). Šiuo atveju atsižvelgus į administracinės bylos faktines aplinkybes yra pagrindas teigti, kad dėl tokio kalinimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, jog šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į EŽTT praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas esant šioje teismo nutartyje nurodytiems neteisėtiems veiksmams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų (būtent dėl pareiškėjo neaprūpinimo elektriniu oro šildytuvu) pareiškėjas nepatyrė žalos, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnyje.

Dėl kitų pareiškėjo argumentų, iš kurių jis kildina neturtinę žalą, pastebėtina, jog pareiškėjui Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. spalio 31 d. raštu Nr. 20/07-1033 buvo paaiškinta, kad dėl naujo pakabuko, skirto nuteistiesiems prisisegti pataisos įstaigos išduotą kortelę su fotonuotrauka, įrašytu vardu ir pavarde, pareiškėjas gali kreiptis į savo būrio viršininką. Taigi pareiškėjas gali gauti naują pakabuką (dirželį prie asmens ženklo), Marijampolės PN paaiškino, kaip jį galima gauti, duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl naujo pakabuko (dirželio) išdavimo, ar kad jam būtų atsisakyta išduoti tokį pakabuką, nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pareiškėjo argumentus šiuo aspektu vertinti kaip pagrindžiančius Marijampolės PN pareigūnų veiksmų neteisėtumą.

Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 20/07-1096 buvo paaiškinta, kad nėra nustatytų faktų, jog būtų cenzūruojami kieno nors dokumentai. Kaip matyti, pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, jog Marijampolės PN administracija cenzūruoja jo dokumentus, ir jokių šią aplinkybę detalizuojančių ar pagrindžiančių duomenų nepateikia. Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. lapkričio 6 d. raštas Nr. 20/07-1096 taip pat patvirtina, jog pareiškėjo argumentai dėl jo dokumentų cenzūravimo grindžiami tik jo subjektyviu įsitikinimu, o ne objektyviomis aplinkybėmis.

Marijampolės PN direktorius 2014 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 20/07-1114 paaiškino, kad pareiškėjui 2014 m. spalio 20 d. Marijampolės PN direktoriaus išduotas leidimas lankytis bibliotekoje papildomai išduotas pasirašytinai, todėl, norėdamas patekti į biblioteką, pareiškėjas turėjo pateikti jį poste budėjusiems pareigūnams. Kaip matyti, tokio leidimo pareiškėjas nepateikė pareigūnams ir apie jį neužsiminė. Tokia susiklosčiusi situacija, kuomet pareiškėjas nebuvo įleistas į biblioteką, pačiam pareiškėjui nepateikus leidimo lankytis bibliotekoje papildomai ir neinformavus apie tokį leidimą pareigūnų, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus pareigūnų veiksmus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo skundą, administracinės bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo argumentus, sutinka su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų pareiškėjo nurodytų ir, jo manymu, neteisėtų Marijampolės pataisos namų veiksmų ir siekdama tikslingumo jų papildomai nekartoja (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Be to, pastebėtina ir tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, leidžiančių kitaip traktuoti pirmosios instancijos teismo atliktą vertinimą, ir šių pirmosios instancijos teismo išvadų iš esmės neginčija, o pareiškėjo skunde dėstomos aplinkybės patvirtina, jog argumentus dėl kitų nuteistųjų kurstymo prieš pareiškėją, dėl lovos nesuvirinimo ir jo neteisėto užrakinimo laikino sulaikymo kameroje pareiškėjas dėsto abstrakčiai, deklaratyviai, jų nedetalizuojant ir nepagrindžiant.

Teisėjų kolegija primena, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Atitinkamai, EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., 2005 m. spalio 6 d. sprendimą Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo statusą, pateiktus išaiškinimus, sprendžia, kad šiuo atveju nekyla pagrįstų abejonių, jog ginčui spręsti aktualus teisinis reguliavimas savaime yra nepagrįstas, jog juo nepagrįstai yra ribojamos pareiškėjo teisės. Laisvės vietų atėmimo specifika, siekis užtikrinti tvarką, kalinčiųjų saugumą, be kita ko, lemia, kad naudojantis atitinkamomis teisėmis pareiškėjas turi laikytis numatytos teisės aktų tvarkos. Pareiškėjas dėl tokios tvarkos buvimo, tam tikrų jos teisinio reguliavimo aspektų ydingumo pagrįstų argumentų nepateikė.

Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, tai, kad administracinėje byloje nebuvo paneigta, jog kameroje, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, oro temperatūra neatitiko teisės aktų numatytų reikalavimų ir nebuvo pagrindo išduoti pareiškėjui elektrinį oro šildytuvą, sudaro pagrindą vertinti pareiškėjui sukeltos žalos atlyginimo būdą ir (ar) dydį.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus. Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus (tai, kad pareiškėjas dėl elektrinio oro šildytuvo pirmą kartą kreipėsi 2014 m. spalio 20 d., antrą kartą – 2014 m. spalio 31 d.), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga buvo 1 000 Lt (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), į tai, kad administracinėje byloje nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 50 Eur suma.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai vertino pareiškėjo nurodytus Marijampolės PN neteisėtus veiksmus, pareiškėjo patirtą žalą ir priežastinio ryšio klausimą tarp jo nurodytų laisvės atėmimo vietos įstaigos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos patirtos žalos (CK 6.271 str.). Dėl pirmiau šiame procesiniame sprendime nurodytų motyvų pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, pareiškėjo skundą tenkinant iš dalies ir priteisiant jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 50 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo V. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan